Savęs link..

*Tai, ką mes bandome atrasti savyje – yra tai, kuo mes jau esame. Išraiška gali turėti daugybę formų, bet visų šių formų pagrindas yra sąmonė, be kurios niekas negali egzistuoti.

*Tarp tyros sąmonės ir suvokimo, kurį atspindi protas, yra praraja, kurios protas negali įveikti: saulės atspindys rasos lašelyje nėra pati saulė.. Sąmonės transformacijos pradžia yra gilus vidinis nepasitenkinimas gyvenimu – tai yra sąmonės posūkio taškas į vidų: posūkis į ištakas, į pirmapradiškumą, į esmę.

*Intelektualus suvokimas grįstas linijine seka: priežastimi, pasekme ir laiku, todėl rūšiuoja viską, kas pasitaiko jo akiratyje, planuoja, numato ir vertina. Intuityviame suvokime nėra laiko, o priežastis ir pasekmė yra nedalomas vienetas. Tikrasis suvokimas eina iš vidaus, per intuityvius pojūčius, jame nėra jokių laiko-erdvės rėmų, todėl viskas akivaizdu ir aišku.

*Intelektas sukelia ir baimės jausmą, nes protas atmeta pokyčius ir trokšta stabilumo. Todėl žmogus gyvena nuolatinėje baimėje, kad laimė, kurią jis patiria dabartiniame momente, gali išnykti jau sekančią akimirką. Bet būtent gilus suvokimas, kad gyvenimas ir yra nuolatiniai pokyčiai, yra žingsnis į priekį dvasinio tobulėjimo kelyje.

*Kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Ieškodamas laimės, diena iš dienos, jis tikisi atrasti galutinį pasitenkinimą išoriniame pasaulyje per daiktus ar kitus žmones. Tačiau ateina laikas, kai žmogus visapusiškai pavargsta nuo tų nuolatinių paieškų, nes suvokia, kad joms nėra galo. Maža to – jis padaro stulbinančią išvadą, kad bet kokiame pasitenkinime yra kančios ir skausmo šaknys.. Ši išvada pastūmėja jį į vidinės palaimos paieškas, kuri nepriklauso nuo išorinių daiktų ir aplinkybių.

*Ten, kur yra troškimai, ten yra ir kančia. Išsilaisvinimas iš kančios gali įvykti tuomet, kai sąmoningai, natūraliai išsivaduojama iš troškimų. Bet šis išsivadavimas neįmanomas per kažkokias pastangas ar priemones, kurios pačios grįstos troškimu (pvz., būti ypatingu, išsiskirti iš kitų).

*Be savo tikrojo “aš“ suvokimo negali būti dvasinio augimo, be jo žmogus negali mylėti besąlygiškai. Tik tuomet, kai žmogus aiškiai suvokia, kad tas pats gyvenimas teka per visas esybes ir kad jis ir yra tas gyvenimas – tada jis gali pradėti besąlygiškai mylėti ir tobulėti natūraliai, spontaniškai.

*Paprastai žmonės meilę supranta kaip savininkiškumą, audringas emocijas ar prisirišimą, tuo tarpu tikroji meilė nieko nepririša ir neskirsto į savus ar svetimus, nes kai mylime besąlygiškai, mes esame viena su visais. Tyra, besąlygiška meilė palaiko pasaulį pusiausvyroje ir vienybėje.

*Kai vanduo ramus, jo paviršius lygus lyg veidrodis. Taip ir protas: kai jis ramus, jis aiškiai atspindi realybę. Bandymai jėga kontroliuoti protą panašūs į bandymus lenta išlyginti bangas vandenyje – tai sukelia tik dar didesnę proto sumaištį. Pasiduoti neramaus proto išvedžiojimams – reiškia sekinti save prieštaravimais, emocijomis ir egoizmu.

*Egoistas išoriniame pasaulyje mato tik priešus. Tačiau tas griaunantis dualumas, iš kurio gimsta konfliktai ir agresija, yra ne išoriniame pasaulyje, o klaidingame savęs suvokime, kai žmogus nemato pasaulio kaip savo būsenos tęsinio. Todėl kovoti su išoriniu pasauliu beprasmiška – reikia valyti, keisti, harmonizuoti savo vidinę būseną. Tas, kas sujungtas su savo vidiniu “aš“, su visatos pulsu, tas harmonizuoja šį pasaulį ir tampa neprieinamas išorėje siaučiančiam chaosui.

*Senieji Mokymai ir išminčiai bandė parašyti žodžiais tai, ko žodžiais neįmanoma išreikšti. Esmė tame, kad jie dualiame pasaulyje bandė aiškinti tai, kame nėra nei lašo dualumo. Tik aukštesnė sąmonė gali pakilti virš dualaus pasaulio, pamatyti tai, kas jame vyksta ir parodyti žmonėms aukštesniuosius siekius ir amžinas vertybes.

*Išminčiai niekada nekvietė jais tikėti, jie tik nurodydavo tiesą, kurią mokiniai patys turėjo ištirti ir suvokti. Tikrojo Mokymo reikšmingumas yra jo veiksmingume – tokio Mokymo jėga ne žodžiuose, o galimybėje pritaikyti jį gyvenime ir harmonizuoti pasaulį.

*Savęs pažinimas – tiesus kiekvieno žmogaus kelias į dvasinį augimą, saviraišką ir bendrą visų gerovę. Tiesa labai paprasta ir akivaizdi, tereikia pažvelgti į savo vidų, pažvelgti į sąveikos dėsnius gamtoje, bet žmonės labai užsiėmę išoriniu proto keliamu šurmuliu, todėl tiesos nemato.

*Viena iš didžiausių proto iliuzijų yra tame, kad žmonės laiko save atskirais nuo kitų, kad nesijaučia vieningi. Visi konfliktai ir žmonijos nelaimės kyla iš šio klaidingo įsitikinimo.. Žmonija yra vieninga, visa gyvybė Žemėje, viskas joje yra susieta nematomais ryšiais. Kai tik žmonija prisimins ir pajus šią vienybę – ji žengs didžiulį žingsnį į priekį savo evoliucijoje.

Iš paskaitų apie budizmą, parengė ruvi.lt

Meilės, išminties šviesos ir gerumo mums visiems 🙂 !

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s