Nei žodžiai, nei raštai, nei pamokymai neatveria mums tiesos. Tiesa nesuvokiama protu – jis aktyvus ir triukšmingas, jis visada juda horizontaliai, klasifikuodamas, fiksuodamas ir rūšiuodamas viską, kas pasitaiko jo kelyje.
Protas – tarsi uolus kanceliarinis darbuotojas, kuris savo aktyvumu kartais užgožia tylų širdies balsą, užmigdo sąmonę ir pradeda valdyti žmogų, perjungdamas jo dėmesį į išorinius įvykius.
Tuo tarpu tiesa pajuntama be žodžių, kai protas nutyla. Mes jaučiame tiesą savo aukštesniąja esybe – širdimi, siela. Tai sakralinis vertikalus ryšys su Savimi Tikruoju ir su visa Kūrinijos išmintimi.
Klausykimės savo širdies – ji niekada neapgaus. Kai protas paklūsta širdžiai, mes turime nuolatinį “tiesioginį ryšį“ su tiesa ir mums atsiveria visa gyvenimo išmintis.
************
Bet kokie visuomenės suskirstymai į sluoksnius – išgalvoti ir dirbtini. Tai nepagrįstai žemina vienus žmones ir išaukština kitus. Ir žeminami būtent tie žmonės, kurie atlieka tuos darbus, be kurių visuomenė tiesiog neišgyventų.
Pažvelkime į pačius “žemiausius“ visuomenės sluoksnius: kiemsargius, pardavėjus, slauges, valytojus, darbininkus, vairuotojus ir t.t.. Kodėl jie “apačioje“ ir kuo jų atliekamas darbas prastesnis už gydytojo, mokytojo ar valdininko darbą?
Juk iš tiesų jokio suskirstymo nėra, o ši idėja iš esmės neteisinga ir pavojinga, nes rūšiuoja žmones, žemina jų orumą ir supriešina. Tiesiog kiekvienas yra savo vietoje, visi yra svarbūs ir reikalingi, todėl visi verti pagarbos ir oraus atlygio už savo darbą.
************
Mus įpratino viską vadinti kompleksais: kuklumą, jaunatvišką tyrumą, drovumą, gėdą.. Mus skatina būti drąsiais, įžūliais, nepaisyti aplinkinių nuomonės, eksperimentuoti ir siekti malonumų.
Filmai, žurnalai, televizijos laidos mirgėte mirga šokiruojančiomis intrigomis, peršamais patarimais, aistromis, neapykanta ir skandalais. Ir visa tai mes jau priimame kaip neatsiejamą gyvenimo dalį..
Šiandien mums beveik nieko negėda: garsiai kalbame apie tai, apie ką tyliai pasikalbėdavo tik dviese, o vaikus primygtinai mokome to, kas jiems nesuvokiama, drovu girdėti ir matyti.
Ir kur gi mes su tuo nukeliausime? Kokią ateitį sukursime savo vaikams?
Mes – štai tokie be kompleksų, pasileidę, be gėdos ir drovumo jausmo, be sąžinės ir atsakomybės, pasiryžę šokiruoti ir elgtis iššaukiančiai? Kas toliau?..
************
Gyvenimo patirtis suteikia išminties ir ramybės. Pagyvenusiam žmogui gyvenime teko daug kartų atleisti, suprasti, priimti svarbius sprendimus, patirti savo klaidų pasekmes ir daryti išvadas.
Jis mato gyvenimą per savo patirties prizmę ir gali ja pasidalinti – o tai yra labai vertingas išminties klodas visuomenei, apsaugantis nuo klaidų ir klystkelių evoliucijos kelyje.
Nepagarbus, o kartais žeminantis požiūris į pagyvenusius žmones, į senatvę užkerta galimybę dalintis jų sukaupta išmintimi.
Pažvelkime sąžiningai – ko dabar labiausiai trūksta šiuolaikiniam pasauliui? Akivaizdu, kad tai ne vis nauji telefonai ir kompiuteriai, ne vis greitesni automobiliai ir ne naujausios mados rūbai.
Mums dabar tiesiog gyvybiškai trūksta dvasingumo, išminties, santarvės, pusiausvyros – būtent to, kuo gali su visais pasidalinti pagyvenę žmonės..
************
Juk iš tikrųjų mes nesikeičiame.. Mes tik vis labiau tampame Savimi, vis labiau sutampame su Savimi ir prisimename Save. Visos tos prasmės ir tiesos paieškos – tai kelias į Save Tikrąjį, pakeliui atsikratant visko, kas netikra, primesta ir nereikalinga.
O tą akimirką, kai sutampame su Savimi Tikruoju – mes pajuntame vidinę pilnatvę, kai visu ryškumu įsižiebia mūsų vidinė šviesa, tarsi apčiuoptume jungiklį tamsiame kambaryje.. Ir mes pamatome save ir supantį pasaulį tokį, koks jis yra.
Tai panašu į švelnų pavasarinį dvelksmą, pabudimą iš gilaus miego, gaivų polėkį, švelnų būties prisilietimą.. Nušvitimą 🙂 .
************
Parengė ruvi.lt
ruvi 
Mes nesenstame, mes einame link išminties, kiekvienas mėnuo, net diena papildo mūsų jau turimą patirčių, žinojimo bagažą. Mes dalinamės juo su tais, kurie klausia, ar nori girdėti, bet dažnai būna gyvenime – tie, kurie turi būtinai girdėti, nenori, ir jiems ateina papildomos pamokos, gyvenimo pamokos. O mes juk matome, kad galime patarti, pritarti ar pasiūlyti, ir jie turėtų tai ne tik girdėti, bet ir taikyti. Tačiau… Gerai būtų mūsų turimą išmintį kaip nors sudėti į vieną ratą ir ja dalintis mums tarpusavyje, turiu omenyje vyresniems, turintiems išminties, patirčių. Gal tokiu keliu ateitų jaunimas ir prisidėtų klausyme, gertų iš mūsų tą mūsų syvą, trokštų vis daugiau ir daugiau, o mes piltumėmės lyg tie fontanai ir abi pusės džiaugtųsi – vieni atidavę, pasidalinę, kiti gavę, papildę savo supratimą, pažinimą, o vėliau ir patyrę. Mes nesentame. Mes augame toliau ir kaupiame.
PatinkaPatinka
Labas, miela Rūta 🙂 !
Manau, vyresniajai kartai svarbiausia yra ne tiek dalinti patarimus, kiek išlikti doros, žmoniškumo, geraširdiškumo, dvasingumo gyvu pavyzdžiu. Toks pavyzdys traukia visus, ir šalia tokių žmonių visi atsigauna, sušyla, toks pavyzdys įkvepia tobulėti. Gyvas pavyzdys – geriausia pamoka ir patarimas 🙂 .
O senatvė – taip jau yra, visi patiria kūno pokyčius, bet tai ne trūkumas, o fiziologiniai procesai. O tai, ką žmogus sukaupia per savo gyvenimą – tikrai labai vertinga, nes išgryninta, išgyventa, ir su amžiumi įgauna vis didesnį vertingumą. Niekada nepraleidžiu progos pakalbinti vyresnius žmones, mėgstu ir biografines knygas, nes visa tai kartais atveria tokias netikėtas gyvenimo puses, tokias įdomias išvadas.. Ir dar pastebėjau, kad su amžiumi vis dažniau prisimenu tėvų ir senelių pasakojimus ir patarimus, į kuriuos jaunystėje neatkreipiau dėmesio. Matyt, viskam savo laikas 🙂 ..
PatinkaPatinka