Kategorija: Vyras ir moteris

Gyveno kartą Absoliučiai Nepriklausoma Moteris. Maždaug prieš porą metų ji tokia tapo – absoliučiai nepriklausoma. Ir tuo labai didžiavosi.

Ji pabusdavo nuskambėjus žadintuvui ir niekada negulinėjo lovoje. Jai buvo nesvarbu: gerti arbatą ar kavą. Ji ilgai kovojo su priklausomybe kofeinui. Ir nugalėjo, tuo pačiu išbraukus iš savo raciono visus saldumynus ir kaloringus produktus. Todėl ji gėrė rytais vandenį ir valgė nesaldžią ir nesūrią avižinę košę.

Ji išsiskyrė su draugėmis, nes nenorėjo nuo jų priklausyti. Ji buvo visiškai abejinga pirkiniams – niekas neišdrįstų jai priekaištauti dėl to, kad dėl brangaus rūbo ji gali pamesti galvą. Ką jau ten pirkiniai! Ji nepamesdavo galvos ir dėl vyrų. Jau praėjo daug mėnesių, kai ji išsiskyrė su savo mylimuoju (o juk vos netapo nuo jo priklausoma!)

Žodžiu, Absoliučiai Nepriklausoma Moteris jautė, kad dar truputį – ir ji taps Idealia Moterimi.

Bet vieną šeštadienio rytą už jos durų pasigirdo šnarėjimas. Ji atidarė. Svyruodama iš nuovargio, ant slenksčio stovėjo Katė. Moteris net aiktelėjo:

– Tu?! Bet… Kaip? Tūkstantis kilometrų?!

– Aš ėjau čia metus, – ir Katė, įėjusi į namus, prigulė šalia krėslo kojos.

– Kodėl?

– Pasiilgau, – pažvelgė į ją Katė. – Aš negaliu gyventi be tavęs, be mūsų namų, be tavo vyro. Beje, o kur jis?

– Bet juk aš nuvežiau tave pas tetą į kaimą… Tu nesupykai?

– Tik iš pradžių pykau, – atsiduso Katė. – Bet paskui atleidau. Aš juk suprantu: tu taip norėjai būti nepriklausoma…

– Ir tapau! – Moters balsas staiga išdavikiškai suvirpėjo.

– Ką gi, sveikinu, – sušnabždėjo Katė. – Nieko nepadarysi. Aš pailsėsiu dieną-kitą ir grįšiu atgal.

Naktį Moteris krūptelėjo ir atsimerkė – ji visada pabusdavo nuo neaiškaus ilgesingo tuštumos pojūčio krūtinėje. Širdyje buvo šalta – tarsi kažkas įjungė viduje ventiliatorių. Ji ištiesė ranką, kad pasiektų raminamųjų – ir apčiuopė šiltą kailiuką. Katė pasislinko arčiau jos, atsigulė pašonėje, pradėjo murkti. Netrukus šaltas ventiliatorius krūtinėje išnyko.

Praėjo trys dienos. Moteris atsibudo. Pusvalandį pagulėjo lovoje, paskui nuėjo į virtuvę ir išsivirė kavos su šokoladu. Paskui pasiėmė mobilųjį telefoną, paskambino savo mylimam vyrui ir pasakė jam svarbiausius žodžius: “Aš myliu tave!“ Paskui susitarė susitikti su drauge. Ir staiga pamatė Katę, sėdinčią prie durų…

– Išleisk mane, prašau, – pasiprašė Katė.

– Tu išeini?! – Moters akyse sublizgėjo ašaros. – Bet dabar aš negalėsiu be tavęs!

– Nusiramink, – tarė Katė. – Aš tiesiog einu pasivaikščioti. Ir neužrakink durų, prašau. Juk nepriklausomybė – visai ne tai, ką tu galvoji. Tai vidinė laisvė. Tai – žinojimas, kad durys atviros. O dar – tai laimė dėl to, kad yra kažkas, pas ką tu pasiryžusi eiti pėsčiomis tūkstantį kilometrų…

Katė peržengė slenkstį, žvaliai nusišypsojusi Absoliučiai Normaliai Moteriai.

Padėka autorei! Pagal Emos Gaus pasaką, vertė ruvi.lt

Svarbiausia gyvenime – turėti savo žmogų. Tegul jis toli-toli ir neįmanoma pasimatyti. Taip būna. Arba jis gyvena savo įprastą gyvenimą, turi tokius pat rūpesčius ir gyvenimiškas negandas – ir mes retai susitinkame. Būna ir taip.

Ir parašo nedažnai – na, kaip rasti laiko dažnai rašyti? Reikia dirbti ir gyventi gyvenimą. Bet jei yra toks žmogus ir yra toks nenusakomas ryšys – viskas gerai. Nerimas blėsta, rūpesčiai nutolsta; ir kvėpuoti lengviau.

Šis dvasinis ryšys leidžia mums lengvai kvėpuoti. Tai lyg langelis storoje sienoje – iš jo sklinda šviesa, gaivumas, laimė.

Tai net daugiau nei meilė – tai dvasinis ryšys. Transcendentalinis ar transcendentinis – Kantas ir pats truputį susipainiojo. Bet tai įrodo, kad egzistuoja siela, ir kad sielos gali bendrauti. Ir gali suprasti viena kitą – net be žodžių. Prasmėmis ir nuojautomis.

O visa kita ne taip jau ir svarbu. Svarbu, kad šis ryšys nenutrūktų ir palaikytų mus. Nes jei jis realus, realu ir visa kita: siela, amžinybė ir Tas, kuris danguje…

Didelė laimė – kalbėtis su draugu, kaip su savimi. Net jei tik mintimis kalbėtis. Arba laiškais. Ar labai trumpai. Ir taip lengva po to kvėpuoti…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Žinote, kame dar meilės jėga, išskyrus begalinio artumo, švelnumo, pasitikėjimo patirtį?

Savo visišku negebėjimu daryti niekšybes, mielieji…

Ir ne tik tiems, ką myli, bet ir visiems kitiems taip pat, net tiems, kas nemyli.

Ko gero, būtent dėl to aš niekuomet netikėjau istorijų su intrigomis tikrumu.

Gyvenantys meilėje turi kažkokį stebuklingą priešnuodį nuo visko, kas žeidžia, griauna, agresyviai savinasi…

Gyvenantys meilėje – tai nebūtinai tie, kas atsiribojo nuo didžiojo pasaulio laimingoje kapsulėje tik dviems.

Tai kiekvienas, kas užaugino savyje trapius didžiojo pasaulio suvokimo daigelius, kurie prasikalė per nusivylimo, skausmo, susvetimėjimo sniegą.

Tai kiekvienas, kas atrado savyje ketinimą nešti šviesą, o ne vynioti dygliuota nepasitikėjimo viela savo slėptuvės prieigas.

Gyvenantys meilėje neturi amžiaus, neteisingos išvaizdos ir priežasties atsisakyti to pavasario, kuris gyvuoja be kalendorių…

Gyvenkite meilėje…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Tikras artumas – tai kuomet ryte tu skubi papasakoti žmogui savo sapną. Kai nebaisu pasirodyti juokingu, nevikriu, keistu.

Kai dalinamasi viskuo: ir blogu, ir geru. Kuomet dviese neapsakomai jauku: kalbėtis ir net tylėti.

Kai sakai kažkam: “Aš namie“, vos pravėręs savo namų duris. Kai visi juokai suprantami, o frazės kažkaip savaime užbaigiamos.

Kai bučiuoji kažką ne tik lūpomis, o tiesiog širdimi. Kai žodžiais prisiliečia taip švelniai, kad pajunti, kaip milijonai šiurpuliukų prabėga per kūną.

Kai mintimis visada šalia, net jei labai toli.

Tikras artumas – tai ne apie atstumą, tai apie sielą.

Padėka autorei! Pagal Alinos Jermolajevos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Na, taip jau nutiko. Taip būna. Nesutapo charakteriai. Nesugebėjo nusileisti vienas kitam. Trumpiau tariant, banali istorija: išsiskyrė ir pasidalino visą turtą. Žmonai atiteko šuo, o buvusiam vyrui katinas. Jie kartu užaugo. Kačiuką ir šuniuką vienu metu paėmė, kai susituokė. Tokie štai reikalai.

Visa kita vyras paliko. Tiesiog išėjo su katinu ant rankų. Juolab, kad kiekvienas turėjo savo automobilį. Išsinuomavo nedidelę studiją ir pradėjo naują gyvenimą.

Tik va katinas pradėjo liūdėti. Ir gulėjo visą laiką ant palangės. Žiūrėjo pro langą. Ir beveik nieko neėdė. Sublogo. Vyras pradėjo vežioti jį pas gydytojus. Bet tie negalėjo nustatyti diagnozės. Tiesiog paskyrė vitaminų ir visokių subalansuotų mišinių. Trumpiau tariant, pinigų išleido daug, bet naudos mažai tebuvo.

O vieną dieną buvusi žmona paskambino. Na, kaip ir buvusi. Juk skyrybos – ne vienos minutės reikalas. Net be bendro buto dalybų šiais laikais skyrybos užima daug laiko. Taigi, dar vis esama žmona paskambino ir paaiškino, kad turi didelę problemą ir prašo padėti, jei tik jam nebūtų sunku.

O reikalas štai koks. Šuo ėsti liovėsi, beveik visą laiką gulėjo koridoriuje, vis sunkiai atsidusdamas. Moteris vežiojo šunį pas veterinarus, bet naudos iš to buvo nedaug. Šuo tiesiog akyse nyko. Todėl ji ir nusprendė paprašyti vyro, kad jis paimtų ir atvežtų nors trumpam savo katiną. Gal tai padės.

Na, ką gi daryti? Juk skyrybos nereiškia, kad žmonės tampa priešais. Kartais ir draugais išlieka. Ir šį kartą tai buvo būtent toks atvejis. Vyras paėmė katiną ir atvažiavo.

O kai jis paleido savo pūkuotuką bute, kur jie anksčiau visi gyveno, šuo kaipmat puolė pasitikti savo seno draugo. Jie šokinėjo ir bėgiojo vienas paskui kitą. Ir apvertė absoliučiai viską bute. O paskui, jau pavargę, jie nuskubėjo į virtuvę maisto, o vėliau kambaryje ir užmigo drauge.

Na, nežadinsi gi katino, kai jis miega. Negalima vėl taip negailestingai juos išskirti. Reikia pasakyti, mielieji, kad moteris ir vyras labai mylėjo savo gyvūnus. Taigi, kol tie miegojo, jie tyliai nuėjo į virtuvę ir kartu paruošė sau pietus. Pietūs gavosi šventiniai, džiaugsmui nebuvo galo, nes juk gyvūnai valgyti pradėjo.

Taip prasėdėjo jie už stalo iki vakaro, o vakare vyras jau ir nevažiavo į savo nuomojamą butą. Šuo su katinu tyliai ir toliau miegojo. Juk nežadinsi jų, ar ne, gerbiamieji? Taigi, teko vyrui iki ryto pasilikti. O ir ko važiuoti kažkur naktį? Tuo labiau po šventinių pietų.

Štai taip buvo atšauktos skyrybos.

O jūs sakote, charakteriai nesutapo. Kažko ten nepasidalino. Viską jie teisingai padalino. Viską, kas nereikalinga – už durų. O viską, kas teisinga, tai yra, katiną ir šunį – į namus. Ir daugiau jų neišskirti. O kaip gi kitaip? Kitaip – niekaip 🙂 .

Padėka autoriui! Pagal Olego Bondarenkos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip pamilti žmones? Šia amžina tema nėra lengva svarstyti. Todėl kad meilė – toks nepaprastas jausmas… Meilė – dieviška žinia su saulėta misterijos aureole. Ir tuo pačiu metu tai asmeninis pojūtis. Ir, taip vadinama “abstrakti sąvoka“.

Kaip gi išreiškiama meilė? Mano supratimu, meilė – tai ne deginanti, bet sušildanti pavasario Saulė. Ir jos švelni šviesa ir spinduliai – tai meilės išraiška.

O jie būna įvairūs… kaip platūs dosnūs poelgiai, arba kaip mažos ir kuklios, ne iš karto pastebimos malonios smulkmenos – tarsi pirmi naivūs vaiko piešinukai, vaizduojantys Saulę. Bet juk iš tokių mielų smulkmenų ir susideda meilės pilnatvė, kuri dovanoja mums laimingas šypsenas.

Meilės išraiška gali būti ir ištiesta dosni ranka su sauja rūpestingai surinktų saldžių aviečių. Tai gali būti ir nuoširdi šypsena, skirta tik vienam žmogui. Ir kenčianti žmogaus siela akimirksniu pasveiksta, jo paties nuostabai. Ir tai ne tušti žodžiai, taip iš tiesų būna.

Šios smulkmenos – kaip perliukai ant gyvenimo siūlo… ir perliukai tie nevienodo dydžio, ir kiekvienas iš jų unikalus. Jie tikri – lyg iš vandenyno gelmių, kaip ir tikri jausmai – iš sielos gelmių.

Meilės, sielos šilumos ir nuoširdaus rūpesčio išraiškos yra daugybė būdų, lygiai tiek, kiek Saulės spindulių jūs galite nupiešti, o tai reiškia – be galo daug.

Net pasaulis taps truputį šviesesnis, jei progai pasitaikius, atversite duris moteriai arba pagyvenusiam žmogui. Arba užleisite vietą transporte tam, kam ji labiau reikalinga… Tai bus puikus gerumo gestas, dovanojantis pozityvumą abiems pusėms.

Meilė išreiškiama veiksmais. Tai visi žino. O štai apie žodžius nuomonė nevienareikšmiška. Ir aš nenorėčiau lyginti žodžių ir darbų. Jų neįmanoma palyginti. Jie savaip svarbūs.

Kiekvienas žodis turi savo reikšmę. Neatsargiu žodžiu galima sužeisti arba net pražudyti. O žodis, ištartas su meile, gali praskaidrinti žmogaus gyvenimą. Žinoma, labai svarbu, kaip ištarti tie žodžiai. Ir ką tuo metu byloja akys. Jei meilė yra, ji visur matoma: balse, žvilgsnyje, gestuose…

Labai svarbi pagarba bendravime. Kad neapgalvoti klausimai netrikdytų žmonių. Jei norime kažko paklausti ar pasitikslinti, darykime tai ne vien iš smalsumo, kalbėkime pagarbiai ir su meile.

Neretai meilės išraiška gali būti ir būtinybėje kartais patylėti, kažko neaštrinti. O būna akimirkos, kai nei žodžiai, nei patarimai apskritai nereikalingi. Reikia tik išklausyti žmogų. Išklausyti ir apkabinti. Suprasti, priimti be vertinimų ar smerkimo. Tuomet be žodžių pajunti žmogaus sielą.

Man teko matyti, kad daugelyje įstaigų yra priimta sutikti lankytojus su dirbtine šypsena, o atsisveikinant linkėti geros dienos. Jei atvirai, girdėti automatiškai visiems tariamus žodžius nėra malonu. Nes taip tariamos frazės praranda nuoširdumą ir emocinį vertingumą. Kam apskritai jas reikia sakyti, jei tai daroma formaliai ir atsainiai?

Kartą su manimi kažkas pasidalino paslaptimi, kaip neįsileisti negatyvių minčių, jei pastebime žmonėse tai, kas mums nelabai patinka. Tiesiog mintyse pasiųskime šviesos spinduliukus nusiminusiam, palinkėkime džiaugsmo nusivylusiam, pamatykime kažką gražaus žmoguje. Ir tuomet neliks vietos smerkimui ir susierzinimui.

Prisiminkime, kad kiekviename žmoguje būtinai yra kažkas gero: arba kažkoks išskirtinis gebėjimas, arba vertingas charakterio bruožas, arba, galbūt, kažkoks mielas išvaizdos ypatumas…

Todėl visiems mums galioja tas pats dėsnis: negaiškime laiko, svarstydami, ar mylime artimą žmogų, bet elkimės taip, tarsi jį mylėtume. Jei žvelgiame į žmogų su meile, mūsų bendravimas galiausiai tampa geranoriškas.

Bet kai elgiamės piktavališkai su tais, kas mums nepatinka, mes dar labiau didiname negatyvumą tarp mūsų. O kai keičiame savo požiūrį, ir jo atžvilgiu pasielgiame geranoriškai – mes mažiname arba stabdome negatyvumą.

Nėra lengva visus mylėti, ir, ko gero, nereikia stengtis to daryti. Svarbiausia – tiesiog elgtis žmoniškai. Būti kaip šilta pavasario Saulė 🙂 .

Pagal nežinomo autoriaus miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Šiltos ir saulėtos savaitės mums visiems 🙂 !

Neretai moterys viena kitai skundžiasi: “Vyras manęs nesupranta, mes nuolat ginčijamės, pykstamės, baramės… Taip neįmanoma gyventi, viskas nusibodo, nežinau, ką toliau daryti…“

Ir kaip dažnai atsakymai į tokius skundus būna maždaug tokie: “ Nenusileisk, duok jam atsaką, o jei jau visiškai neįmanoma – nekentėk: bėk, palik jį, skirkis…“

O kas, jei… pabandyti tai išspręsti kitaip? Tiesiog skirti valandėlę laiko, ir, patogiai įsitaisius ant sofos, jaukiai pavakaroti – įsipilti saldžios arbatos su mėgiamais skanėstais, tyliai įjungti gražią muziką…

Ramiai apie viską pagalvoti ir užduoti sau klausimus: kodėl aš susiejau savo gyvenimą su šiuo žmogumi? Kodėl pagimdžiau mūsų bendrus vaikus, kurie paveldėjo pusę jo genų? Ką aš jam jaučiu?

Kodėl aš tiek laiko su juo pragyvenau, o šiuos klausimus sau užduodu tik šiandien? Ir kodėl mes nuolat pykstamės? Galbūt, mūsų meilę užgožė storas sluoksnis pretenzijų, nesusikalbėjimų, nuoskaudų ir ambicijų?

O gal aš niekur nebėgsiu ir nesiskirsiu? Gal aš vis dėl to pabandysiu įžvelgti visas mus jungiančias gijas ir jausmus? Ir, atmetusi visas savo ambicijas, pakviesiu jį kartu atsigerti arbatos?

Pažvelgsiu jam į akis ir paklausiu: “ Mylimas, kodėl mes visą laiką pykstamės? Aš daugiau taip nenoriu… Kaip manai, kada ir kodėl mes pradėjome tolti vienas nuo kito? Pasikalbėkime, apie tai, gerai? Atvirai, sąžiningai, ir be praeities priekaištų? “

Ir… mes nuoširdžiai papasakosime vienas kitam apie savo jausmus, išgyvenimus, planus ir svajones… kaip seni geri draugai. O paskui mes vėl mokysimės gyventi meilėje ir santarvėje. Juk mes – Šeima…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Moteris saugojo jį…

Ji saugojo jo gyvenimą. Pajutusi menkiausią pavojaus galimybę, ji meldė Dangų: “Jei jis dabar kelyje, jei jo tyko bėda, tegul jis bus saugomas mano meilės, tegul bus pakeista pikta lemtis, tegul jam viskas bus gerai…“ Ir bėda pasitraukdavo, įveikta mylinčios moters maldos jėga.

Ji saugojo jo svajones, įkvėpdavo jį: “Nepamiršk savo svajonių, nepamiršk savo siekių, tu viską įgyvendinsi. Aš tikiu tavimi ir žinau, kad tu gali pagelbėti daugeliui žmonių. Eik pirmyn ir atmink, kad aš su tavimi…“ Ir jo svajonės stiprėjo, o gyvenimo ženklai vedė tiesiai į numatytą tikslą, ir jis pasiekdavo viską, ką tik užsibrėždavo.

Ji saugojo jo miegą. Tyliai įeidavo į kambarį ir savo švelnia ranka vijo šalin nemigą. Ji tyliai dainavo jam lopšinę, glostė veidą: “Miegok, mano mylimas…“ Ir kvėpavimas jo aprimdavo, kūnas atsipalaiduodavo, ir jis užmigdavo su šypsena, nes jautėsi labai mylimas.

Ji saugojo jo ramybę. Pavargęs, nusivylęs ir sugniuždytas jis grįždavo namo. O ji, jausdama jo būseną net per atstumą, kaipmat atsidurdavo šalia ir dovanojo savo širdies šilumą ir šypsenos šviesą, sklaidydavo nuovargio kerus, apkabindavo, paguosdavo ir pažadindavo jėgas gyventi, tikėti ir mylėti.

Ji saugojo jo širdį. Sužeistas ar kenčiantis skausmą, jis visada jautė ją šalia. Ji šalia, ji visada šalia. Jis dėjo galvą ant jos kelių, o ji kantriai gydė visas jo likimo smūgių žaizdas. Skausmas palengva atlėgdavo, širdis jo atgydavo, vėl atgaudama gebėjimą mylėti. Ji buvo su juo, kai jis tylėjo ir girdėjo viską, ką jis norėjo pasakyti, kuo norėjo pasidalinti ir apie ką norėjo nuoširdžiai pasikalbėti. Ir ji ne tik klausė, ji jautė pauzių ir daugtaškių prasmę, suprato kiekvieną atodūsį ir gestą, kiekvieną širdies dūžį ir žvilgsnį.

O jis saugojo ją…

Jis saugojo jos gyvenimą. Pavojaus akimirką jis jautė jos baimę ir bejėgiškumą ir meldė Dangų…

Taip gyveno jie šiame pasaulyje drauge ir saugojo vienas kitą, nežiūrint į nieką…

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Su pavasario švente, mielos Moterys – mylėkite, klestėkite, kurkite, žydėkite ir puoškitės gražiausiomis šypsenomis 🙂 !

Kai žmonės skiriasi, neigdami, nuvertindami ir žemindami vienas kitą, jiems, turbūt, ne taip skaudu, nes paprasčiau skirtis su kažkuo, kas nelabai vertinga, arba, apskritai kenksminga. Tačiau gyvenimo strategijos atžvilgiu nuvertinimas – tai gyvenimo resursų švaistymas.

Kai mes nuvertiname žmogų ir mūsų santykius su juo, mes nuvertiname ir gyvenimo patirtį, kurią įgijome šiuose santykiuose. O tai reiškia, kad tai tuščiai nugyventas laikas. Todėl dažnai girdime: “Tiek laiko su (juo arba ja) sugaišau…“

Bet kas gi galiausiai lieka po išsiskyrimų, kurie vis dėl to įvyksta mūsų gyvenime? Lieka gyvenimo patirtis ir gebėjimas ją pritaikyti.

Bet mes daug sudėtingiau ir ilgiau skiriamės, kai pripažįstame kito žmogaus ir patirties su juo vertingumą. Sudėtingiau todėl, kad vis tik tenka pripažinti tą vertingumą. Liautis varžytis “tu vertingas – aš ne toks vertingas“, ir pripažinti savo vertingumą taip pat. Išgyventi liūdesį, atleidimą ir visas susitaikymo su situacija stadijas. Žodžiu, tai didelis vidinis darbas.

Tačiau išsiskyrimas su dėkingumu ir vertingumo pripažinimu subrandina gyvenimo patirties vaisius. Taip kiekvienas susitikimas kaupia patirtį, kuria vėliau mes galime pasinaudoti.

Bet jei nuvertiname patirtį su žmogumi, tuomet pakliūname į klastingus spąstus – kai turime vėl ir vėl kartoti tą nuvertintą patirtį. Ir todėl žmonės, kurie skiriasi per nuvertinimą, patenka į panašias situacijas daug kartų, kartodami savo “švilpiko dieną“, kad pagaliau gautų patirtį, kurią neigia.

Tuo tarpu žmonės, kurie sugeba įžvelgti bet kokios patirties vertingumą, išmoksta ją koreguoti, valdyti ir pakliūti jau į visai kitokias situacijas. O paskui sugeba jau net nepakliūti į situacijas, o patys organizuoti situacijas ir betarpiškai atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Ir tai įkvepia!

Beje, visa tai galima pritaikyti ne tik žmonių tarpusavio santykiams, bet ir įvairiausiai gyvenimo patirčiai. Kad pajudėtume toliau, svarbu atrasti, įvertinti ir suprasti vertingumą.

Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !⠀

Viską galima pagadinti.

Juk viskuo žmogus dalinosi ir viską darė – lengvai, noriai, nesusimąstydamas, su džiaugsmu. Geras žodis, palaikymas, dovana, pagalba, bučiniai – viskas liejosi laisvai…

Bet pakanka pabandyti žmogų priversti, net lengvai spustelėti – ir viskas akimirksniu pasibaigs.

Ne, jis, kaip ir anksčiau, padės ir atsilieps; net pabučiuos, jei gerokai jį paspaus. Bet dabar jau viskas kitaip. Tai, ką nuoširdžiai ir be prievartos darė laisvas ir laimingas žmogus – viskas išnyko.

Tai kitoks žmogus ir kitokie santykiai. “Kodėl tu man nepaskambinai?“, “Atsiliepk pagaliau!“, “Duok man greičiau tai ir tai!“, “Man reikia, kad tu padarytum taip ir taip“, – tai pasidaro normalu. Ir tame lyg ir nieko baisaus.

Išskyrus tai, kad nelieka džiaugsmo. Ir viskas, kas buvo šviesu ir gražu, virsta prievole. O prievolė – ji pasidaro teisinga ir įprasta. O kaip gi – jei žmogus su jumis bendrauja, reiškia, jis privalo…

Bet laimė išnyko. Ir santykiai pasidarė sunkūs. Ir atsakymai tapo vis šaltesni ir santūresni dėl suprantamų priežasčių. Tai, ką darė laisvas ir laimingas žmogus iš visos širdies, su džiaugsmu, niekada nesugebės padaryti prievolininkas, atiduodantis skolą. O ypač – jei jis nieko neskolingas.

Ir todėl baigiasi meilė ir draugystė – jos negali būti grindžiamos prievarta. Santykiai tampa sausi ir šalti. Ir prisiminimai apie tai, kas kadaise buvo. Kaip iš kvepiančios ryškios gėlės sudžiovintas herbarijus.

Ir kvaila muzikantą versti groti, dailininką – tapyti paveikslus, o poetą – kurti eiles. Arba versti žmogų bendrauti. Arba išreikšti jausmus. Taip galima pasilikti vienatvėje, su išdžiuvusia rože – graudžiu prisiminimu apie meilę…

Su dėkingumu autorei – pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt