Svarbiausia gyvenime – turėti savo žmogų. Tegul jis toli-toli ir neįmanoma pasimatyti. Taip būna. Arba jis gyvena savo įprastą gyvenimą, turi tokius pat rūpesčius ir gyvenimiškas negandas – ir mes retai susitinkame. Būna ir taip.
Ir parašo nedažnai – na, kaip rasti laiko dažnai rašyti? Reikia dirbti ir gyventi gyvenimą. Bet jei yra toks žmogus ir yra toks nenusakomas ryšys – viskas gerai. Nerimas blėsta, rūpesčiai nutolsta; ir kvėpuoti lengviau.
Šis dvasinis ryšys leidžia mums lengvai kvėpuoti. Tai lyg langelis storoje sienoje – iš jo sklinda šviesa, gaivumas, laimė.
Tai net daugiau nei meilė – tai dvasinis ryšys. Transcendentalinis ar transcendentinis – Kantas ir pats truputį susipainiojo. Bet tai įrodo, kad egzistuoja siela, ir kad sielos gali bendrauti. Ir gali suprasti viena kitą – net be žodžių. Prasmėmis ir nuojautomis.
O visa kita ne taip jau ir svarbu. Svarbu, kad šis ryšys nenutrūktų ir palaikytų mus. Nes jei jis realus, realu ir visa kita: siela, amžinybė ir Tas, kuris danguje…
Didelė laimė – kalbėtis su draugu, kaip su savimi. Net jei tik mintimis kalbėtis. Arba laiškais. Ar labai trumpai. Ir taip lengva po to kvėpuoti…
Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !
ruvi 