Viską galima pagadinti.
Juk viskuo žmogus dalinosi ir viską darė – lengvai, noriai, nesusimąstydamas, su džiaugsmu. Geras žodis, palaikymas, dovana, pagalba, bučiniai – viskas liejosi laisvai…
Bet pakanka pabandyti žmogų priversti, net lengvai spustelėti – ir viskas akimirksniu pasibaigs.
Ne, jis, kaip ir anksčiau, padės ir atsilieps; net pabučiuos, jei gerokai jį paspaus. Bet dabar jau viskas kitaip. Tai, ką nuoširdžiai ir be prievartos darė laisvas ir laimingas žmogus – viskas išnyko.
Tai kitoks žmogus ir kitokie santykiai. “Kodėl tu man nepaskambinai?“, “Atsiliepk pagaliau!“, “Duok man greičiau tai ir tai!“, “Man reikia, kad tu padarytum taip ir taip“, – tai pasidaro normalu. Ir tame lyg ir nieko baisaus.
Išskyrus tai, kad nelieka džiaugsmo. Ir viskas, kas buvo šviesu ir gražu, virsta prievole. O prievolė – ji pasidaro teisinga ir įprasta. O kaip gi – jei žmogus su jumis bendrauja, reiškia, jis privalo…
Bet laimė išnyko. Ir santykiai pasidarė sunkūs. Ir atsakymai tapo vis šaltesni ir santūresni dėl suprantamų priežasčių. Tai, ką darė laisvas ir laimingas žmogus iš visos širdies, su džiaugsmu, niekada nesugebės padaryti prievolininkas, atiduodantis skolą. O ypač – jei jis nieko neskolingas.
Ir todėl baigiasi meilė ir draugystė – jos negali būti grindžiamos prievarta. Santykiai tampa sausi ir šalti. Ir prisiminimai apie tai, kas kadaise buvo. Kaip iš kvepiančios ryškios gėlės sudžiovintas herbarijus.
Ir kvaila muzikantą versti groti, dailininką – tapyti paveikslus, o poetą – kurti eiles. Arba versti žmogų bendrauti. Arba išreikšti jausmus. Taip galima pasilikti vienatvėje, su išdžiuvusia rože – graudžiu prisiminimu apie meilę…
Su dėkingumu autorei – pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt
ruvi 