Gyveno kartą Absoliučiai Nepriklausoma Moteris. Maždaug prieš porą metų ji tokia tapo – absoliučiai nepriklausoma. Ir tuo labai didžiavosi.
Ji pabusdavo nuskambėjus žadintuvui ir niekada negulinėjo lovoje. Jai buvo nesvarbu: gerti arbatą ar kavą. Ji ilgai kovojo su priklausomybe kofeinui. Ir nugalėjo, tuo pačiu išbraukus iš savo raciono visus saldumynus ir kaloringus produktus. Todėl ji gėrė rytais vandenį ir valgė nesaldžią ir nesūrią avižinę košę.
Ji išsiskyrė su draugėmis, nes nenorėjo nuo jų priklausyti. Ji buvo visiškai abejinga pirkiniams – niekas neišdrįstų jai priekaištauti dėl to, kad dėl brangaus rūbo ji gali pamesti galvą. Ką jau ten pirkiniai! Ji nepamesdavo galvos ir dėl vyrų. Jau praėjo daug mėnesių, kai ji išsiskyrė su savo mylimuoju (o juk vos netapo nuo jo priklausoma!)
Žodžiu, Absoliučiai Nepriklausoma Moteris jautė, kad dar truputį – ir ji taps Idealia Moterimi.
Bet vieną šeštadienio rytą už jos durų pasigirdo šnarėjimas. Ji atidarė. Svyruodama iš nuovargio, ant slenksčio stovėjo Katė. Moteris net aiktelėjo:
– Tu?! Bet… Kaip? Tūkstantis kilometrų?!
– Aš ėjau čia metus, – ir Katė, įėjusi į namus, prigulė šalia krėslo kojos.
– Kodėl?
– Pasiilgau, – pažvelgė į ją Katė. – Aš negaliu gyventi be tavęs, be mūsų namų, be tavo vyro. Beje, o kur jis?
– Bet juk aš nuvežiau tave pas tetą į kaimą… Tu nesupykai?
– Tik iš pradžių pykau, – atsiduso Katė. – Bet paskui atleidau. Aš juk suprantu: tu taip norėjai būti nepriklausoma…
– Ir tapau! – Moters balsas staiga išdavikiškai suvirpėjo.
– Ką gi, sveikinu, – sušnabždėjo Katė. – Nieko nepadarysi. Aš pailsėsiu dieną-kitą ir grįšiu atgal.
Naktį Moteris krūptelėjo ir atsimerkė – ji visada pabusdavo nuo neaiškaus ilgesingo tuštumos pojūčio krūtinėje. Širdyje buvo šalta – tarsi kažkas įjungė viduje ventiliatorių. Ji ištiesė ranką, kad pasiektų raminamųjų – ir apčiuopė šiltą kailiuką. Katė pasislinko arčiau jos, atsigulė pašonėje, pradėjo murkti. Netrukus šaltas ventiliatorius krūtinėje išnyko.
Praėjo trys dienos. Moteris atsibudo. Pusvalandį pagulėjo lovoje, paskui nuėjo į virtuvę ir išsivirė kavos su šokoladu. Paskui pasiėmė mobilųjį telefoną, paskambino savo mylimam vyrui ir pasakė jam svarbiausius žodžius: “Aš myliu tave!“ Paskui susitarė susitikti su drauge. Ir staiga pamatė Katę, sėdinčią prie durų…
– Išleisk mane, prašau, – pasiprašė Katė.
– Tu išeini?! – Moters akyse sublizgėjo ašaros. – Bet dabar aš negalėsiu be tavęs!
– Nusiramink, – tarė Katė. – Aš tiesiog einu pasivaikščioti. Ir neužrakink durų, prašau. Juk nepriklausomybė – visai ne tai, ką tu galvoji. Tai vidinė laisvė. Tai – žinojimas, kad durys atviros. O dar – tai laimė dėl to, kad yra kažkas, pas ką tu pasiryžusi eiti pėsčiomis tūkstantį kilometrų…
Katė peržengė slenkstį, žvaliai nusišypsojusi Absoliučiai Normaliai Moteriai.
Padėka autorei! Pagal Emos Gaus pasaką, vertė ruvi.lt
ruvi 