Na, taip jau nutiko. Taip būna. Nesutapo charakteriai. Nesugebėjo nusileisti vienas kitam. Trumpiau tariant, banali istorija: išsiskyrė ir pasidalino visą turtą. Žmonai atiteko šuo, o buvusiam vyrui katinas. Jie kartu užaugo. Kačiuką ir šuniuką vienu metu paėmė, kai susituokė. Tokie štai reikalai.
Visa kita vyras paliko. Tiesiog išėjo su katinu ant rankų. Juolab, kad kiekvienas turėjo savo automobilį. Išsinuomavo nedidelę studiją ir pradėjo naują gyvenimą.
Tik va katinas pradėjo liūdėti. Ir gulėjo visą laiką ant palangės. Žiūrėjo pro langą. Ir beveik nieko neėdė. Sublogo. Vyras pradėjo vežioti jį pas gydytojus. Bet tie negalėjo nustatyti diagnozės. Tiesiog paskyrė vitaminų ir visokių subalansuotų mišinių. Trumpiau tariant, pinigų išleido daug, bet naudos mažai tebuvo.
O vieną dieną buvusi žmona paskambino. Na, kaip ir buvusi. Juk skyrybos – ne vienos minutės reikalas. Net be bendro buto dalybų šiais laikais skyrybos užima daug laiko. Taigi, dar vis esama žmona paskambino ir paaiškino, kad turi didelę problemą ir prašo padėti, jei tik jam nebūtų sunku.
O reikalas štai koks. Šuo ėsti liovėsi, beveik visą laiką gulėjo koridoriuje, vis sunkiai atsidusdamas. Moteris vežiojo šunį pas veterinarus, bet naudos iš to buvo nedaug. Šuo tiesiog akyse nyko. Todėl ji ir nusprendė paprašyti vyro, kad jis paimtų ir atvežtų nors trumpam savo katiną. Gal tai padės.
Na, ką gi daryti? Juk skyrybos nereiškia, kad žmonės tampa priešais. Kartais ir draugais išlieka. Ir šį kartą tai buvo būtent toks atvejis. Vyras paėmė katiną ir atvažiavo.
O kai jis paleido savo pūkuotuką bute, kur jie anksčiau visi gyveno, šuo kaipmat puolė pasitikti savo seno draugo. Jie šokinėjo ir bėgiojo vienas paskui kitą. Ir apvertė absoliučiai viską bute. O paskui, jau pavargę, jie nuskubėjo į virtuvę maisto, o vėliau kambaryje ir užmigo drauge.
Na, nežadinsi gi katino, kai jis miega. Negalima vėl taip negailestingai juos išskirti. Reikia pasakyti, mielieji, kad moteris ir vyras labai mylėjo savo gyvūnus. Taigi, kol tie miegojo, jie tyliai nuėjo į virtuvę ir kartu paruošė sau pietus. Pietūs gavosi šventiniai, džiaugsmui nebuvo galo, nes juk gyvūnai valgyti pradėjo.
Taip prasėdėjo jie už stalo iki vakaro, o vakare vyras jau ir nevažiavo į savo nuomojamą butą. Šuo su katinu tyliai ir toliau miegojo. Juk nežadinsi jų, ar ne, gerbiamieji? Taigi, teko vyrui iki ryto pasilikti. O ir ko važiuoti kažkur naktį? Tuo labiau po šventinių pietų.
Štai taip buvo atšauktos skyrybos.
O jūs sakote, charakteriai nesutapo. Kažko ten nepasidalino. Viską jie teisingai padalino. Viską, kas nereikalinga – už durų. O viską, kas teisinga, tai yra, katiną ir šunį – į namus. Ir daugiau jų neišskirti. O kaip gi kitaip? Kitaip – niekaip 🙂 .
Padėka autoriui! Pagal Olego Bondarenkos pasakojimą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 