Kategorija: Vyras ir moteris

Jokios priešingybės netraukia.

Na, nebent trims dienoms euforijos. O ketvirtą dieną prasideda – kai vienam anksti, o kitam vėlai…

Vienam reikia, o kitam nereikia…

Vienam žalia, o kitam raudona…

Vienam teisinga, o kitam neteisinga…

Vienam į dešinę, o kitam į kairę…

Vienam blogai, o kitam gerai…

Vienam ten, o kitam čia…

Vienam pagulėti, o kitam eiti…

Ir dar tūkstantis ir vienas neatitikimas.

Ir joks kompromisas neišgelbės.

O ir nevertėtų pamiršti, kad reali, o ne teorinė kompromiso esmė yra vis dėl to tame, kad mes dėl trapios taikos darome visai ne tai, ką norėtume daryti…

Mylėkite panašius 🙂 !

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Iš tiesų turi prasmę tik ilgalaikiai santykiai, kuomet žmogus, kuris šalia, tampa iš tikrųjų artimas.

Tu žinai visas jo intonacijas, jauti nuotaikas, žinai visas charakterio paslaptis, ir galiausiai žinai, kaip susitaikyti ir ko apskritai iš jo tikėtis.

Visos jo silpnybės ir trūkumai sukelia šypseną ir kažkokią šilumą širdyje. Ir tu gali jam atlaidžiai pasakyti: “tai tik isterija“, “nuleisk garą“, “ką šį kartą iškrėtei?“…

Tu nesistengi padaryti jam įspūdį, bet tampi pačiu savimi, tu žinai, kad myli ne tavo įvaizdį, o būtent tave. Ir todėl tau lengva. Tu nevaidini. Tu gyveni su juo. Ir tau svarbiausia, kad jis būtų laimingas.

Pastovūs santykiai – tai rimta, atsakinga, kartais sudėtinga.., bet jie to verti.

Todėl kad tokie santykiai turi ateitį.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Jei yra žmogus, su kuriuo sieloje pasidaro lengviau, branginkite jį.

Jei yra pasaulyje nors vienas žmogus, bendraujant su kuriuo jums šviesiau ir šilčiau, branginkite jį kaip savo lobį, kaip savo gyvenimo resursą.

Jei yra tas, pas ką galima ateiti, kam galima paskambinti, parašyti, pasidalinti savo skausmu, o paskui pasijusti geriau, – jums pasisekė. Jūs turite vaistą nuo gyvenimo sunkumų ir energijos šaltinį. Branginkite šiuos santykius ir šį žmogų.

Dovanokite jam dovanas, dalinkitės tuo, ką turite geriausio, ne tik problemomis. Ir laiminkite jį, kad jis neprapultų, nepaliktų jūsų. Neįkyrėkite jam dėl smulkmenų. Tai tikras eliksyras: jį reikia gerti tik susirgus, ir tik po šaukštelį…

Tai gali būti senas draugas, artimas giminaitis, o ypač laimingiems – sutuoktinis. Pagyvenusi senolė arba pažįstamas gydytojas, – bet kas… Tačiau esminis požymis vienas – jums lengviau po bendravimo, net jei žmogus nieko ypatingo ar protingo nepasako. Jums tiesiog lengviau.

Ir visi reikalai po to pradeda klostytis, o problemos – išsprendžiamos. Nuo jūsų nuėmė dalį sunkumų, išlaisvino protą ir sielą nuo rūpesčių, jums geriau viskas sekasi. Jūs viską įveikiate.

Jei yra toks žmogus, jums labai, labai pasisekė. Bet dauguma tai supranta tuomet, kai praranda tokį žmogų. Nevertina jo. Arba susipyksta ir nutraukia bendravimą. Arba savo prisirišimu ir įkyrumu atstumia tą, kas palengvindavo naštą, bando sėstis jam ant pečių ir prislėgti visu svoriu. Arba tas žmogus palieka šį pasaulį, – visaip gali nutikti.

Ir štai tik tuomet jį pradeda vertinti. Pasirodo, kad niekam neįdomios mūsų problemos. Niekam neįdomūs mūsų pergyvenimai. Neturi žmonės laiko ir jėgų klausytis mūsų istorijų, – nuoširdžiai užjausti ir nuoširdžiai palaikyti. Pasako budinčią frazę ir nusisuka. Jie patys turi daug savų problemų…

Bet visa tai tik paskui supranti. O juk geriau būtų iš pat pradžių branginti ir saugoti tą, kas dalinasi gyvenimo energija ir širdies šiluma. Betarpiškai ir kasdien dalinasi. Kam galima pasakyti ar parašyti ir gauti palaikymą.

Tai mūsų vaistas, mūsų atsarga, mūsų apsauga. Mūsų žemiškasis angelas. Ir jį turi ne visi; daugybė žmonių vienatvėje viską išgyvena ir įveikia. Nėra jų gyvenime tokio žmogaus.

Jei jis yra jūsų gyvenime – saugokite ir branginkite jį. Tai tarsi deguonies atsargos. Bet kaip dažnai tai suprantame tik po to, kai išnyksta tas, su kuriuo pasidaro lengviau sieloje…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Jei paklausite manęs, ką man pavyko pasiekti gyvenime, atsakymas bus tik vienas: – Tai tapti truputį geresniu!

Ne namas, ne medis, net ne vaikai! Visa tai niekam nereikalinga, jei aš nebūsiu pagarbus su kitais, jei aš nesidalinsiu savo dvasinėmis vertybėmis.

Aš reikalingas savo artimiesiems pirmiausiai kaip žmogus su žmogiškais poelgiais. Aš reikalingas artimiesiems kaip šilumos ir rūpestingumo šaltinis. 

Viskas laikina šiame pasaulyje, bet išlieka prisiminimai, lieka pėdsakas žmonių širdyse. Koks jis bus?

Iš visų savo gebėjimų aš išskirčiau saviugdą. Iš visų pasiekimų – savęs keitimą į gerąją-šviesiąją pusę.

Kartą aš supratau, kad kova daugiau ne man. Žmogus nieko negali išsikovoti. Dar niekam nepavyko jėga priversti mylėti. Dar niekam nepavyko pasiimti į paskutinę kelionę kažkokius turtus arba pranašumo pojūtį.

O jei taip, tuomet kokia tame prasmė?

Kokia prasmė kovoti ir įrodinėti savo jėgą ar nuomonę. Tokiu būdu laimės nepasieksime!

Aš supratau, kad nelengva kalbėti žodžiais, bet taip paprasta kalbėti širdimi. Ši kalba visiems suprantama. Suaugusiems ir vaikams, gyvūnams ir paukščiams. Visas pasaulis supranta Meilę ir rūpestį.

Aš atmečiau viską, kas nereikalinga. Aš atsisakiau kovos dėl savo nuomonės harmonijos naudai. Aš atsisakiau menamų titulų ir vertybių. Aš atsisakiau valdingumo. Aš pasirinkau Meilę!

Aš pasirinkau vertybę, dėl kurios verta gyventi.

Aš daugiau nekovoju! Meilėje nebūna kovos, čia yra pagarba kito gyvenimui, čia yra begalinis dėkingumas už susitikimo akimirką su kitu žmogumi, kitokia nuomone.

Man daug kas pavyko. Svarbiausia – išvysti savo savitumą, pamatyti egoizmą ir išugdyti savyje pagarbą kito žmogaus gyvenimui.

Aš pasirinkau Meilę ir dabar vadovaujuosi ja diena iš dienos.

Ir jei manęs paklaustų apie gyvenimo prasmę, aš nesusimąstydamas atsakyčiau: Meilė, Gerumas, Dėkingumas!

Dėkoju gyvenimui 🙂 …

Padėka autoriui! Pagal V. Trojickio esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Apie šeimą. Aš labai noriu pasikalbėti apie šeimą. Nes viskas taip sujaukta ir supainiota šioje gyvenimo srityje…

Juk mes visi buvome vaikai. Ir dauguma iš mūsų augo šeimose. Na, nejaugi viskas buvo taip blogai, kad nesinori kurti savo šeimos? Ir tęsti kažkokias geras tradicijas, kurias prisimename iš vaikystės, perimti jas?

Aš netikiu, kai man sako, kad dauguma šeimų yra nelaimingos, atsitiktinės, nepilnos, kuriose du žmonės tiesiog gyvena kartu dėl turto ir apgaudinėja vienas kitą.

Manau, kad žmonės dabar daugiau įpratę aptarinėti kažką blogo. Apkalbėti. Pasmerkti. O apie tai, kas yra gerai, niekas nekalba. Neįdomu. Kai yra gerai, ką dar apie tai galima pasakyti? 

Ir dauguma su pašaipa klausia – atseit, kam man šeima, aš ir taip viską turiu: butą, darbą, pinigų, draugų, turiu net šunį-medalistą, ir gyvenimas mano kunkuliuoja, tiesiog virte-verda, ir kondicionierius miegamajame yra, ir testamentas surašytas: žodžiu, viskas sustyguota ir numatyta.

O meilė? O kaip gi meilė? Nes šeima – tai meilė. Šeima – tai mylinčių žmonių sukurta planeta, kur tave myli ir tavęs laukia. Kur tave visada supranta. Kur tave visada palaiko.

Šeima – tai namai. Kur jaukumas. Kur kiekvienas daiktas įsigytas su meile. Ypač mielos smulkmenos, reikšmingos šeimai detalės, sukuriančios namuose būtent tai šeimai būdingą atmosferą.

Šeima – tai artimi žmonės. Vaikai. O paskui anūkai. Naminiai gyvūnai. Ir taip čia jauku. Šilta. Čia taip daug meilės. 

Šeima – tai kuomet visas pasaulis gali būti prieš tave, o tavo šeima – už tave ir su tavimi.

Šeima – kuomet pavargęs grįžti iš darbo, o namuose – gaminamo maisto kvapas. Kai gamini su meile, o ne todėl, kad reikia valgyti.

Šeima – tai kuomet jūs net per atstumą jaučiate vienas kitą.

Štai kas yra šeima. O ne vien vandens stiklinė senatvėje.

Bet dabar mūsų gyvenime labai daug “aš“. O juk šeima – tai “mes“. Mes – tai vieningas organizmas.

Dabar madinga gyventi sau. Tačiau šeimoje tu gyveni ne tik sau, bet ir šeimos nariams, nes – myli savo šeimą. Ji tavo. Ir ji – dėl visų jūsų. Ir kiekvienas atiduoda tai, ką gali, ir tai sveika sąveika, apykaita visų ir kiekvieno gerovei. Net jei dėl kažko kartais nesutariate, jūs visada susitaikote, nes šeima – tai tavo artimiausi žmonės.

Žinoma, galbūt ne visiems gaunasi sukurti tokią šeimą. Todėl, kad dabar madinga ne kurti, o planuoti šeimą. Tarsi išaugimui. Perspektyvai. Lyg į kreditą. Kad būtinai atitiktų kažkokius šabloninius idealus. Bet tai ne šeima, o ambicijos. Arba sureikšmintas “ego“.

O šeima – tai visiškas pasitikėjimas ir santarvė. Visiškas palaikymas – ir augime, ir tobulėjime, ir kasdienybėje. Ir, žinoma, tai šeimą vienijančios tradicijos. Pavyzdžiui, visiems drauge ruošti pyragėlius Naujųjų metų vakarą. Ir vieną pyragėlį nulipdyti “laimingą“ – be įdaro. Ir kam jis atiteks – tas sugalvos norą. Bet norą ne sau asmeniškai, o visai šeimai ateinantiems metams. Tokią tradiciją mano tėvai sugalvojo.

O mūsų šeimoje – jau ne tik tėvų perduotos, bet ir naujos šeimos tradicijos: mes einame į žygius, ieškome įdomių maršrutų, atrandame naujas vietoves.

Ir dar mes puošiame naujametinę eglutę lapkričio mėnesį… Visi drauge 🙂 .

Padėka autorei! Pagal Sonios Orešnikovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Prisimink, kaip į tave žiūrėjo besąlygiškai tave mylintis žmogus. Senelis, močiutė, mama, tėvas, artimas žmogus, mažas vaikas…

Aš pagalvojau – kokie žmonės būtų laimingi, jei pamatytų save mylinčių juos žmonių akimis… Kai į tave žiūri su meile, tu atsispindi toje meilėje ir pamatai savo tyrą sielą.

Kodėl taip pražysta ir tampa neįtikėtinai graži moteris, kai ją myli? Todėl, kad ji žiūri į save mylinčio ją vyro akimis.

Į mus žiūri meilės akimis, kuomet mus priima, džiaugiasi mumis, net jei mes toli gražu nesame tobuli. O ir myli, tame tarpe, ir tą netobulumą… Todėl ir mylimi vaikai užauga laimingais suaugusiais su adekvačiu savęs suvokimu ir orumu, ir jie nesuka sau galvos, ar jie pakankamai “geri“, kad juos mylėtų.

Tai nereiškia, kad mylintys žmonės mus idealizuoja. Idealizacija – tai apie iliuzijas ir priklausomybę. Kalbame apie tyrą, besąlygišką meilę, kai žmoguje mato tai, kas jame yra geriausia, ir tuo nuoširdžiai džiaugiasi, o taip pat su meile padeda įveikti tai, kas žmogų griauna. Mylintys žmonės įkvepia, padeda augti ir šviesti maksimaliai ryškiai.

O juk daugelis neatlaiko ne tik mylinčio žmogaus žvilgsnio, bet ir paprasčiausių šiltų žodžių. Todėl, kad kaltinimai ir kritika jau tapo įprasti ir kasdieniški.

Bet esmė tame, kad mes žiūrime į kitus per savo vidinės būsenos prizmę. Ir kuo daugiau mumyse meilės, tuo daugiau jos ir mūsų požiūryje į kitus. Ir tai labai juntama.

Kokiomis akimis mes žiūrime į žmones?

Manau, jei dažniau pažvelgtume į save mylinčių žmonių akimis, o dar geriau – į mylinčių mus žmonių akis – tuomet ir meilės širdyje būtų daugiau, ir kitiems dovanotume daugiau meilės ir savo širdies šilumos…

Padėka autorei! Pagal Tatjanos Gromovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Gyveno kartą Absoliučiai Nepriklausoma Moteris. Maždaug prieš porą metų ji tokia tapo – absoliučiai nepriklausoma. Ir tuo labai didžiavosi.

Ji pabusdavo nuskambėjus žadintuvui ir niekada negulinėjo lovoje. Jai buvo nesvarbu: gerti arbatą ar kavą. Ji ilgai kovojo su priklausomybe kofeinui. Ir nugalėjo, tuo pačiu išbraukus iš savo raciono visus saldumynus ir kaloringus produktus. Todėl ji gėrė rytais vandenį ir valgė nesaldžią ir nesūrią avižinę košę.

Ji išsiskyrė su draugėmis, nes nenorėjo nuo jų priklausyti. Ji buvo visiškai abejinga pirkiniams – niekas neišdrįstų jai priekaištauti dėl to, kad dėl brangaus rūbo ji gali pamesti galvą. Ką jau ten pirkiniai! Ji nepamesdavo galvos ir dėl vyrų. Jau praėjo daug mėnesių, kai ji išsiskyrė su savo mylimuoju (o juk vos netapo nuo jo priklausoma!)

Žodžiu, Absoliučiai Nepriklausoma Moteris jautė, kad dar truputį – ir ji taps Idealia Moterimi.

Bet vieną šeštadienio rytą už jos durų pasigirdo šnarėjimas. Ji atidarė. Svyruodama iš nuovargio, ant slenksčio stovėjo Katė. Moteris net aiktelėjo:

– Tu?! Bet… Kaip? Tūkstantis kilometrų?!

– Aš ėjau čia metus, – ir Katė, įėjusi į namus, prigulė šalia krėslo kojos.

– Kodėl?

– Pasiilgau, – pažvelgė į ją Katė. – Aš negaliu gyventi be tavęs, be mūsų namų, be tavo vyro. Beje, o kur jis?

– Bet juk aš nuvežiau tave pas tetą į kaimą… Tu nesupykai?

– Tik iš pradžių pykau, – atsiduso Katė. – Bet paskui atleidau. Aš juk suprantu: tu taip norėjai būti nepriklausoma…

– Ir tapau! – Moters balsas staiga išdavikiškai suvirpėjo.

– Ką gi, sveikinu, – sušnabždėjo Katė. – Nieko nepadarysi. Aš pailsėsiu dieną-kitą ir grįšiu atgal.

Naktį Moteris krūptelėjo ir atsimerkė – ji visada pabusdavo nuo neaiškaus ilgesingo tuštumos pojūčio krūtinėje. Širdyje buvo šalta – tarsi kažkas įjungė viduje ventiliatorių. Ji ištiesė ranką, kad pasiektų raminamųjų – ir apčiuopė šiltą kailiuką. Katė pasislinko arčiau jos, atsigulė pašonėje, pradėjo murkti. Netrukus šaltas ventiliatorius krūtinėje išnyko.

Praėjo trys dienos. Moteris atsibudo. Pusvalandį pagulėjo lovoje, paskui nuėjo į virtuvę ir išsivirė kavos su šokoladu. Paskui pasiėmė mobilųjį telefoną, paskambino savo mylimam vyrui ir pasakė jam svarbiausius žodžius: “Aš myliu tave!“ Paskui susitarė susitikti su drauge. Ir staiga pamatė Katę, sėdinčią prie durų…

– Išleisk mane, prašau, – pasiprašė Katė.

– Tu išeini?! – Moters akyse sublizgėjo ašaros. – Bet dabar aš negalėsiu be tavęs!

– Nusiramink, – tarė Katė. – Aš tiesiog einu pasivaikščioti. Ir neužrakink durų, prašau. Juk nepriklausomybė – visai ne tai, ką tu galvoji. Tai vidinė laisvė. Tai – žinojimas, kad durys atviros. O dar – tai laimė dėl to, kad yra kažkas, pas ką tu pasiryžusi eiti pėsčiomis tūkstantį kilometrų…

Katė peržengė slenkstį, žvaliai nusišypsojusi Absoliučiai Normaliai Moteriai.

Padėka autorei! Pagal Emos Gaus pasaką, vertė ruvi.lt

Svarbiausia gyvenime – turėti savo žmogų. Tegul jis toli-toli ir neįmanoma pasimatyti. Taip būna. Arba jis gyvena savo įprastą gyvenimą, turi tokius pat rūpesčius ir gyvenimiškas negandas – ir mes retai susitinkame. Būna ir taip.

Ir parašo nedažnai – na, kaip rasti laiko dažnai rašyti? Reikia dirbti ir gyventi gyvenimą. Bet jei yra toks žmogus ir yra toks nenusakomas ryšys – viskas gerai. Nerimas blėsta, rūpesčiai nutolsta; ir kvėpuoti lengviau.

Šis dvasinis ryšys leidžia mums lengvai kvėpuoti. Tai lyg langelis storoje sienoje – iš jo sklinda šviesa, gaivumas, laimė.

Tai net daugiau nei meilė – tai dvasinis ryšys. Transcendentalinis ar transcendentinis – Kantas ir pats truputį susipainiojo. Bet tai įrodo, kad egzistuoja siela, ir kad sielos gali bendrauti. Ir gali suprasti viena kitą – net be žodžių. Prasmėmis ir nuojautomis.

O visa kita ne taip jau ir svarbu. Svarbu, kad šis ryšys nenutrūktų ir palaikytų mus. Nes jei jis realus, realu ir visa kita: siela, amžinybė ir Tas, kuris danguje…

Didelė laimė – kalbėtis su draugu, kaip su savimi. Net jei tik mintimis kalbėtis. Arba laiškais. Ar labai trumpai. Ir taip lengva po to kvėpuoti…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Namisėdai sugrįžti namo net po trumpo išsiskyrimo su savo asmeniniu rojumi – didžiulis džiaugsmas.

Kur aš bebūčiau, aš skubu namo.

Man tai geriausia terapija, ir pats patikimiausias būdas nusimesti nuovargį.

Atsidurti ten, kur nei karto nebuvo blogai, nyku, pavojinga…

Erdvė, kurioje mes gyvename, mielieji, gali būti bet kokia, jei norisi į ją sugrįžti, jei joje iš tiesų gydo net sienos, jei joje lengva ir sielai, ir kūnui.

Ir taip svarbu saugoti savo namus nuo piktų žodžių, nuo griūties, nuo purvo, nuo galimybės įskaudinti jų gyventojus…

Atmosfera – tai ne apie interjerus iš paveiksliukų, bet apie tai, ką tu jauti, kai atsiduri ten, kur tau gera.

Apie geranoriškumo pojūtį, apie šilumą, apie humoro kibirkštėles, apie rūpestį, apie jaukumą, apie kūrybą, ir apie tai, kad gyvenantys čia žmonės – gyvena meilėje.

Sugrįžkite namo… tegul jums niekada nebus ten šalta, ir tegul būtinai jūsų ten kažkas laukia.

Ar yra kas nors svarbesnio?

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Žinote, kame dar meilės jėga, išskyrus begalinio artumo, švelnumo, pasitikėjimo patirtį?

Savo visišku negebėjimu daryti niekšybes, mielieji…

Ir ne tik tiems, ką myli, bet ir visiems kitiems taip pat, net tiems, kas nemyli.

Ko gero, būtent dėl to aš niekuomet netikėjau istorijų su intrigomis tikrumu.

Gyvenantys meilėje turi kažkokį stebuklingą priešnuodį nuo visko, kas žeidžia, griauna, agresyviai savinasi…

Gyvenantys meilėje – tai nebūtinai tie, kas atsiribojo nuo didžiojo pasaulio laimingoje kapsulėje tik dviems.

Tai kiekvienas, kas užaugino savyje trapius didžiojo pasaulio suvokimo daigelius, kurie prasikalė per nusivylimo, skausmo, susvetimėjimo sniegą.

Tai kiekvienas, kas atrado savyje ketinimą nešti šviesą, o ne vynioti dygliuota nepasitikėjimo viela savo slėptuvės prieigas.

Gyvenantys meilėje neturi amžiaus, neteisingos išvaizdos ir priežasties atsisakyti to pavasario, kuris gyvuoja be kalendorių…

Gyvenkite meilėje…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt