Kategorija: Vyras ir moteris

Gyvenantys meilėje – turi kažkokį stebuklingą priešnuodį nuo visko, kas skaudina, griauna, agresyviai savinasi.

Gyvenantys meilėje – tai kiekvienas, kas užaugino savo širdyje susitaikymo su didžiuliu nenuspėjamu pasauliu trapius daigus, kurie prasikala pro nusivylimo, beviltiškumo, susvetimėjimo miglą.

Gyvenantys meilėje – tai kiekvienas, kas atvėrė savyje spinduliuojančią šviesą, kas neatitvėrė dygliuota nepasitikėjimo viela savo vidinio pasaulio prieigų.

Gyvenantys meilėje – neturi nei amžiaus, nei neteisingos išvaizdos, nei priežasčių atsisakyti pavasario, kuris gyvuoja jų širdyse be jokių kalendorių…

Padėka autorei! Pagal N. Našita miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš tiesų – ką? Kokiais stebuklingais būdais gali išreikšti save tavo siela? Kaip jaučiasi artimieji su tavimi? O kaip tu su jais?

Kažkieno širdis moka šviesti. Ji šviečia žiniomis, išmintimi, užsidega virpančia liepsnele trapiose akimirkose. Kažkam buvo tamsu, jis pasiklydo, susipainiojo mintyse, jausmuose, įvykiuose. O šalia – kažkieno jautri širdis užsidegė būtent jam, būtent dabar tapo kelrode žvaigžde, nes būtent dabar ji jam svarbiausia iš visų Visatos šviesulių. 

Kažkieno širdis moka sušildyti. Žmogui šalta, jis užsidarė nuo pasaulio, nusivylė, ginasi dygliais, tyli. O šalia širdis, kurios prigimtis – šildyti – apkabina supratimu, viltimi ir įkvėpimu. Sušyla žmogus, ir į jo širdį ateina ilgai lauktas Pavasaris: daugiamečiai ledukų-nuoskaudų sluoksniai tirpsta, kartais ir ašarų lašeliais, skleidžiasi dėkingumo žibutės ir taip norisi, labai norisi pratęsti šią šilumos grandinėlę. Būtinai!

Kažkieno širdis įgavo meistriškumą kurti gerovės erdvę. Štai visai neseniai buvo visiems liūdnai-nyku arba šurmulingai-skubu, o gal piktai-niūru, kaltai-įžeidu, vienišai-beviltiška… Ir štai šalia pateka Saulutė, ir pasaulis tampa tokiu, koks jis yra saulutės širdyje: ryškiu, lengvu, paprastu, stebuklingu, geru-geru. Ir nesvarbu, kad ši širdis patekėjo tik akimirkai, bet pasakišku būdu ji spėjo nuspalvinti nuotaiką švelniomis vaikystės spalvomis, spėjo suskambėti gyvenimo džiaugsmo melodija. Ir net nepastebėjai, kaip greitai pasklido ši saulėta nuotaika visiems.

Kažkieno širdis moka parinkti kitai širdžiai žodžius. Tiesiog ji moka suprasti kitą žmogų. Iš pradžių pajusti, paskui suprasti, paskui pasakyti tai, ką būtent jo širdis išgirs, į ką atsilieps, į kokį šauksmą. Ir tuomet aštrūs nuoskaudų kampai nusigludina, pykčio strėlės, nepasiekdamos tikslo, krenta prie kojų ir pavirsta tuo, apie ką galima pasakyti: “Na, ir ko aš čia dėl niekų kivirčijuosi?“ Tiesiog kažkieno širdžiai parinko teisingus žodžius. Būtent tai širdžiai, ant kurios durelių buvo užrašyta: “Nieko nėra namuose“, “Prašau netrukdyti“, “Atsargiai, piktas žmogus“. O staiga tik viens – ir įvyko stebuklas: pro atviras duris pasklido gerumo šviesa, kuri susitiko su nepaliesta vertybe, paslėpta iki tam tikro laiko – su meile žmonėms.

Kažkieno širdis moka kurti, o kažkieno žiūrėti į žvaigždes.

Kažkieno širdis sugeba pastebėti ištisą Visatą lietaus lašelių žaisme, o kažkieno skuba į pagalbą, vos išgirdus draugo šauksmą, kuris atsidūrė gyvenimo išbandymų ruože.

Kažkieno širdis išmoko matyti gyvenimo ženklus, o kažkieno – gelbėti likimus, pradedant visada nuo savęs, perrašant savo “Gyvenimo knygą“.

O ką moka tavo širdis? Kaip jaučiasi pasaulis su tavimi? O tu su juo tiesiog dabar?

Ką moka tavo artimųjų širdys?

Kiek daug jų – širdžių, kurios moka, sugeba būti gyvos, nepakartojamos, draugiškos, reikalingos, nuoširdžios, rūpestingos, laisvos, įkvepiančios ir tyros, tokios nepaprastos, kad visos drauge sudaro vėrinį – vėrinį iš širdžių-švyturėlių. Būtent jie, tie švyturėliai, nušviečia pasaulį šiluma, jų dėka atgimsta pavasaris santykiuose, jų dėka atleidžiamos nuoskaudos ir paleidžiama praeitis, jų dėka dabartis tampa vertinga, o ateitis – šviesi ir įkvepianti.

Paklausyk savo širdies! Leisk jai šiandien šviesti gerumu…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir širdžių šilumos mums visiems 🙂 !

Pastaraisiais metais aš rašau išskirtinai apie meilę.

Apie įvairias jos formas ir išraiškas.

Aš absoliučiai įsitikinusi, kad tai – vienintelė tikra vertybė.

Meilė – tai, ką reikia skleisti ir didinti.

Dabar pasaulyje nenumaldomai auga baimės ir neapykantos lygis.

Aš ne iš tų, kas gali užtikrintai pareikšti, kad “visa tai transformacijos“ ir “viskas tik į gera“, man svarbu tamsos atsvarai išsaugoti tą nedidelę šviesos salelę, kuri yra mano atsakomybės erdvėje.

Todėl, mielieji, aš ir toliau rašysiu apie meilę.

Ir man dabar svarbu skleisti meilę, nežiūrint į nieką.

Mylėti.

Padėka autorei! Pagal Olios Vagner esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Be Meilės žmogaus gyvenimas – tai visada tik “juodai-baltas filmas“…

Tačiau pats žmogus be Meilės niekada nemato savęs šioje juodai-baltoje  monotoniškoje realybėje, jis galvoja, kad toks gyvenimas ir yra jo tikras gyvenimas, ir kad kitokio tiesiog nėra…

Bet vos tik žmogus įsileidžia į savo gyvenimą Meilę, vos tik atveria savo Širdį Meilei, vos tik patiki savo gyvenimą Meilei – ir tuomet Meilė visiškai pakeičia žmogų, ir jo pasaulis staiga pasidaro spalvotas, jo gyvenimas staiga pasidaro beribis, o pats žmogus staiga aiškiai suvokia, kad būtent ir tik Meilė padarė jį Tikru Žmogumi!  

Štai taip mes iš pradžių atveriame savo juodai-balto pasaulio langines, o po to Meilė per atvirą Širdį sugrąžina mums prarastą Rojų 🙂 …

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kaip manote, kaip ilgai gali tęstis priešiškumas šeimoje? Kiek galima kaupti nuoskaudas ant tėvų, vaikų, brolių ar seserų ir kitų giminaičių? Pagal tai, ką matome aplink, panašu, kad tai gali tęstis visą gyvenimą.

Tai baisu – didesnę gyvenimo dalį nešiotis sunkų akmenį širdyje, ir metų metais ginti vidinius skaudulius apsimestiniais abejingumo kiautais. Bet juk nėra to abejingumo ir negali būti. Negalime būti abejingi tėvams, vaikams, seserims, broliams, giminaičiams… Negali žmonės būti abejingi ir kitiems žmonėms, gyvenantiems įvairiose valstybėse ar tolimiausiuose planetos dalyse.

Šiame pasaulyje nėra kitų žmonių, išskyrus kiekvieną iš mūsų. Ir tik mūsų valioje nuspręsti – ar ir toliau gyvensime neapykantoje, ar pagaliau tai sustabdysime. Kažkas turi pradėti keisti priešiškumą į santarvę – kaip ir kiek gali. Kažkas turi tapti pavyzdžiu kitiems.

Pretenzijos, kaltinimai, agresija, priešiškumas – tai kartojasi metų metus, dešimtmečius ir per amžius.. Žmonės perduoda savo vidinę kančią kitiems, ir tuo pačiu skaudina juos. Kai žmogui skauda, jis bendrauja su kitais per savo skausmo prizmę, apie tai sakoma: sužeistas žeidžia kitus, o mylintis skleidžia meilę. Ir tai vyksta ne tik šeimose, bet ir visose žmonijos gyvenimo srityse.

Nežeiskime jau sužeistų. Dažniau užduokime sau klausimus: kodėl ir ko aš nekenčiu? Su kuo aš kovoju ir ko siekiu kovodamas? Kas laimi kovose ir vardan ko jos vyksta? Kam aš eikvoju savo gyvenimą ir kiek meilės aš skleidžiu aplinkiniams?.. 

Varžytis lengviau, nei bendradarbiauti. Kaltinti ir bartis daug paprasčiau, nei mokytis sutarti. Griauti lengviau, nei statyti. Naikinti greičiau, nei kurti. Bet juk neapykanta negali būti meilės ir santarvės pagrindu.

Neapykanta visada sėja tik neapykantą. Senuose mokymuose sakoma, kad geriausias mūšis – tai nepradėtas mūšis, nes tikras karys nebijo žūti, tačiau jis baiminasi dėl kitų žmonių gyvybių.

Išminties kelias negali būti priešiškumo keliu. Pasijuskime visumos dalimi, pradėkime savo vidinį darbą – mylėkime ir užjauskime ne žodžiais, o visa širdimi. Užauginkime meilę tokio dydžio, kad joje tilptų visa žmonija su jos skausmu ir paklydimais.

Kažkas turi tai padaryti. Tegul tai bus kiekvienas iš mūsų.

Padėka autorei! Pagal sutrumpintą Dinos Ričards tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Turi moterys tokį bruožą – idealizuoti pasaulį. Kaip pievos gėlėmis savo namus, puošti nuostabiu maksimalizmu savo asmeninius prisiminimus.

Jei tai grožis – tuomet dieviškas, jei skausmas – tai nepakeliamas, jei giluma – tai bedugnė. Taip įdomiau įsiminti gyvenimą. Taip jis tampa lyg ir stebuklingas. Taip aukščiau skrieja siela.

Ir tegul iš tiesų viskas ne taip jau romantiška, ne taip stebuklinga, ne taip poetiška, net ne taip jau ir skausminga, tačiau gebėjimo suteikti dvasingumo savo likimui, perrašant tegul ne ateitį, bet bent jau praeitį – to iš jų neatimsi.

Joms maža šios realybės, todėl kad moters širdžiai, kupinai meilės, pasidaro ankštas pasaulis.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Mane supras kiekvienas, kas ilgą laiką gyveno vienas: kai ištekėjau, aš pradėjau skambinti į duris. Savo duris. Savo buto duris.

Tas pačias duris, kurias visada atrakindavau raktu nuo pat pirmos dienos, kai persikėliau gyventi į savo butą.

Žinoma, ten buvo skambutis, bet juo beveik niekada niekas nesinaudojo. Mama turėjo atsarginius raktus. O daugiau niekas pas mane neateidavo.

Namuose aš pasirodydavau vėlai vakare. Dirbau redaktore. Grįždavau išvargusi ir krisdavau į lovą. Kokie dar galėjo būti svečiai?

Aš pripratau, kad namie manęs niekas nelaukia. Nebuvo kam atidaryti durų. Nebent katei. Bet ji to nemokėjo.

Atvirai prisipažinsiu, kad aš dėl to visiškai nepergyvenau. Pripratau ir tyliai sau džiaugiausi: kaip gerai, jokių netikėtumų, tylu ir ramu… Ko dar benorėti?

Ir štai aš ištekėjau, ir be visų santuokos privalumų, atvėriau sau dar vieną: skambinti į duris.

Vyras dirbo namuose. Todėl, sugrįžusi namo, aš skambinau. Kartais tai būdavo ir po kelis kartus į dieną.

Tirlinn-tirlinn…Tirlinn-tirlinn.. Tirlinn-tirlinn…

– Kam gi tu atitrauki žmogų nuo darbų? – piktinosi mano mama. – Tu juk turi raktus!

– Tu nesupranti. Tai toks džiaugsmas, kai tau kažkas atidaro duris, – sakiau aš.

Aš sakiau netiesą. Tai nebuvo tik džiaugsmas. Tai buvo tikrų tikriausia laimė. Žinoti, kad už tų durų tavęs dabar kažkas laukia.

Tirlinn-tirlinn…

Girdėti žingsnius, matyti, kaip pasisuka raktas spynoje, spragteli rankena…

Tirlinn-tirlinn…

Matyti džiaugsmą akyse, šypseną, pajusti, kad žmogus džiaugiasi tave matydamas, kad jis ilgėjosi tavęs, net jei tu tik trumpam išėjai duonos nupirkti.

Tirlinn-tirlinn…

Jei jūs ilgą laiką negyvenote vieni, jums sunku bus tai suprasti.

Kartais vyras atidarydavo duris lėtai, ėmė iš mano rankų krepšį, padėdavo nusirengti paltą, apkabindavo ir prisiglausdavo dygiu skruostu. O kartais jis negalėjo atsitraukti nuo darbų, todėl atvėręs duris ženklais man parodydavo, kad labai užsiėmęs, greitai pabučiuodavo mane ir bėgdavo toliau dirbti.

Bet tai nieko nekeitė. Aš elgiausi tarsi ilgai angina sirgęs vaikas, kuriam pagaliau leido valgyti ledus. Ir jis suprato mane, ir, svarbiausia – nei karto nesupyko, nesuirzo ir net nepaklausė:

– Tu ką, raktus pamiršai?

Jis suvokė, kad ne raktuose čia esmė. Taip ir buvo.

Taip ir dabar yra. Ir taip bus.

TODĖL ATEINANČIAIS METAIS AŠ LINKIU JUMS DVIEJŲ DALYKŲ: SVEIKATOS IR KAD JŪSŲ BŪTINAI KAŽKAS LAUKTŲ.

O visa kita jūs patys sau prisisvajosite ir pasieksite 🙂 .

Esu tuo tikra.

Padėka autorei! Pagal Darjos Isačenko istoriją, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Aš supratau, kam iš tikrųjų reikalingi socialiniai tinklai (ypač moterims)! 

Kartą aš pastebėjau, kad seniai nieko nerašo savo paskyroje viena mano pažįstama. Nors anksčiau rašė tris-keturis kartus per dieną. Mes nesame artimi draugai, tiesiog esame seniai pažįstami, kažkada drauge dirbome, todėl mėgstame kartais pakomentuoti vienas kitą, pajuokauti ir pan. Ji vidutinio amžiaus, gyvena viena.

“Keista,“ – pagalvojau. Ir parašiau jai. Taip ir paklausiau: “Kur dingai, ar nieko neatsitiko?“ Ji greitai atsakė: “Ne, nieko nenutiko, tiesiog nuotaika nekokia, su darbais problema, todėl nieko nesinori rašyti.“

Na, ir mes šiek tiek pabendravome. Laiškais. Ir ji akivaizdžiai buvo patenkinta mūsų susirašinėjimu.

O aš pagalvojau: visi tie mūsų socialiniai tinklai – geras dalykas, tiek ten visko – kačiukai, selfiai, pokalbiai apie pasaulio likimą…

Bet, galbūt, viena iš pagrindinių jų funkcijų tame, kad mes turime galimybę turėti žmogų savo akiratyje. Ir jei kažkas ne taip, jei jis staiga dingtų – galime jam tiesiog parašyti.

Taip, kai kurie žmonės gali tiesiai parašyti: “Pasikalbėkite su manimi!“ Moterys dažnai taip daro. Ir visi tuoj pat atsiliepia, parašo kažką gero. Lyg ir paprasti žodžiai, lyg ir nieko ypatingo, bet tai tarsi nedidelė psichoterapija. Moterims tai ypač svarbu. Nes joms reikalingas verbalinis bendravimas, jos emocingos. Jos turi jaustis reikalingos. Juo labiau, vienišos.

Beje, dėmesys ir bendravimas visiems reikalingas, tame tarpe ir vyrams, tik jie to neparodo…

Bet ne visi juk ekstravertai. Ne visi gali parašyti: “Pasikalbėkite su manimi!“ Kažkas tylės ir liūdės. O kažkas dar ir pagalvos: “Na, na, pažiūrėsime, kas manęs pasiges!“ Tačiau praeina diena, kita, savaitė, ir – tyla, niekas nerašo, visi užimti selfiais ir kačiukais. Ir depresija gilėja…

O jei žmogui parašysime – galbūt, pavyks jį nors trumpam išvaduoti iš depresijos ar liūdesio. Kiekvienam svarbu, kad jį prisimintų, kad pasidomėtų: “O kur gi tu prapuolei?“

Tai nesunku, tai smulkmena, net iš namų nereikia niekur eiti, nors gulėdamas rašyk. O žmogus, galbūt, tik tavo laiško dabar ir telaukia.

Ypač moterys. Juo labiau, rudenį.

Padėka autoriui! Pagal Aleksejaus Beliakovo tekstą, vertė ruvi.lt

Gerumo ir jaukaus bendravimo mums visiems 🙂 !

Jei rožės galėtų prabilti, argi jos galėtų taip pasakyti: “Mes skleisime savo aromatą tik geriems žmonėms, o jei mus pauostys blogas žmogus, mes nuslėpsime nuo jo aromatą“?

O ar galėtų saulė pasakyti, kad ji šviečia tik išrinktiesiems žmonėms, o visiems kitiems nešviečia? O medis ar galėtų pareikšti, kad nuo šiol jis neteiks pavėsio nevertiems keliautojams?

Visi šie vaizdiniai suteikia mums galimybę geriau suprasti, kas yra besąlygiška meilė…

Pagal Entoni de Mello miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Jokios priešingybės netraukia.

Na, nebent trims dienoms euforijos. O ketvirtą dieną prasideda – kai vienam anksti, o kitam vėlai…

Vienam reikia, o kitam nereikia…

Vienam žalia, o kitam raudona…

Vienam teisinga, o kitam neteisinga…

Vienam į dešinę, o kitam į kairę…

Vienam blogai, o kitam gerai…

Vienam ten, o kitam čia…

Vienam pagulėti, o kitam eiti…

Ir dar tūkstantis ir vienas neatitikimas.

Ir joks kompromisas neišgelbės.

O ir nevertėtų pamiršti, kad reali, o ne teorinė kompromiso esmė yra vis dėl to tame, kad mes dėl trapios taikos darome visai ne tai, ką norėtume daryti…

Mylėkite panašius 🙂 !

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !