Kategorija: Vyras ir moteris

Naujasis amžius dažnai vadinamas dvasinio atgimimo amžiumi. Dvasinės vertybės niekada nesikeitė, tiesiog žmonija buvo nutolusi nuo jų, arba jei tiksliau – nepriartėjusi prie jų. Labai įdomu žvilgtelėti, kaip šeimyninius santykius apibrėžė senieji Mokymai. Trečiojo tūkstantmečio psichologija plačiai taiko senųjų indų Vedų žinias. Dvasingumas – tarsi trūkstama dėlionės detalė psichologijoje, neveltui sakoma, kad psichologija be dvasingumo – įrankis manipuliacijoms.

Ką gi teigia senosios Vedos? Pirmiausiai jos aiškiai apibrėžia tris žmogaus vystymosi sferas ir pakopas – kūno (tamas), emocijų ir jausmų (radžas) ir dvasingumo (satwa). Visos šios savybės vystomos tiek atskiro žmogaus, tiek šeimos gyvenime. Tai kūno poreikiai – instinktai ir refleksai, sielos – jausmų ir emocijų pasaulis, ir dvasinė sfera – žinių apie tiesą paieškos ir dvasinis augimas. Šeimoje ypač ryškiai atskleidžiami ir vystomi visi trys aspektai, jų dominavimas kinta.

Pirmiausiai apie kūno poreikius – maistas, vanduo, miegas, dauginimasis, kova už būvį. Tai dėsniai, kurie valdo kiekvieną gyvą organizmą. Žmogaus gyvenime tai galime pavadinti fiziologiniais poreikiais. Juos turi kiekvienas žmogus – jie gali būti tenkinami tiek, kiek to reikia kūnui, arba gali valdyti žmogų. Jei fiziologiniai poreikiai valdo žmogų, jie yra prioritetiniai jo gyvenime ir viskas tuomet pajungiama jų tenkinimui.

Kaip tokia kraštutinė forma atrodo gyvenime? Žmogus daug valgo ir geria, nesusimąstydamas apie pasekmes. Jis daug miega, linkęs į malonumus, turi daug intymių ryšių. Kovoja už būvį, nes jam nuolat kažko trūksta – jo kūnas turi daug poreikių. Šeimoje taip pat organizuoja savotišką bandos modelį, kur nuolat vyksta kiekvieno kova už būvį, lyderiavimą ir pirmavimą. Tokie žmonės yra priklausomi nuo malonumų industrijos, nes gyvena instinktais-refleksais.

Dabar apie jausmų-emocijų sferą. Tai visa paletė emocijų ir jausmų – nuo meilės iki neapykantos. Taip pat ir intelektas, poreikis lavintis. Vertinimai per dualumą: patinka-nepatinka, mano-ne mano, gražu-negražu, noriu-nenoriu, ir pan. Mąstymo, savęs ir supančio pasaulio suvokimas – homo sapiens.. Svarbi grandis tarp kūno ir dvasios, vedanti į harmoniją. Jei tampa prioritetinė – virsta šaltu racionalumu ir bedvase logika.

Kraštutinė forma gyvenime – visos egoizmo apraiškos su neatsiejamomis manipuliacijomis ir spekuliacijomis savo naudai. Žmogus vaikosi aštrių jausminių pojūčių, tokiu būdu plėsdamas savo pojūčių skalę, galinčius atvesti į kraštutinumus ir iškrypimus. Tai vartotojas, viską vertinantis asmenine nauda ir galiausiai tampantis daiktų vergu. Jis pyksta, pavydi, kritikuoja, smerkia ir ginčijasi.

Šeimą kuria, atsižvelgdamas į visapusišką naudą, kurioje reikalaujama aiškių pareigų ir teisių. Draugystės paremtos jausmais, todėl šiandieninis draugas jau kitą dieną lengvai paverčiamas priešu. Pagrindinės domėjimosi ir pokalbių temos – darbas, pinigai, valgis, mada, ligos, sportas, politika ir pan., – viskas per asmeninių jausminių pojūčių prizmę. Nuolat susirūpinę komfortu, nuolat norisi daugiau ir geriau, todėl dažnai pasiekia ribą: “viskas yra, o gyvenimo nėra“ ..

Ir dvasingumo sfera, kuri veda į visų žmogaus savybių tobulumą ir vienybę. Pirmiausiai tai išmintis ir mokymasis besąlygiškai mylėti – tokia meilė yra rišanti ir harmonizuojanti terpė, visa ką sudvasinanti. Visas dorybes ir žmogiškąsias vertybes priskiriame dvasingumo sferai – visos jos veda į sutarimą, vienybę ir geranoriškumu grįstą bendradarbiavimą. Kraštutinumas šioje srityje – asketizmas, todėl toks kraštutinumas šeimoje – retas reiškinys.

Turime vystyti visas savo žmogiškojo gyvenimo sritis. Ilgoje žmonijos istorijoje vystėmės pagal evoliucijos dėsnius ir paeiliui ugdėme vienas ar kitas savybes, kurios duodavo postūmį kitų – aukštesnių – savybių vystymui. Ištyrinėję vienas galimybes, imamės vystyti kitas – viskam savo laikas. Šeima yra tas mažas visuomenės modelis, kuris parodo, kurlink ir ar teisingai vystomės.

Visuomeniniai šablonai sukasi iš inercijos, palaikomi daugelio mūsų minčių ir veiksmų. Vis dažniau girdime: dvasingumas, trūksta dvasingumo.. Tai ir yra ta trūkstama grandis, kuri suteiks didelį postūmį tolimesniam vystymuisi. Todėl jei norime pokyčių, pradėkime juos nuo savęs, nuo savo šeimos.. 🙂

Ar sutinkate?

Šeima dažnai vadinama visuomenės ląstele, ir nesuklysime pasakydami, kad tai pagrindinė visuomenės ląstelė. Nesvarbu, kaip ją vertina atskiras žmogus, realybė yra tokia: šeima yra tas gyvenimo modelis, kuris, kaip parodė žmonijos istorija, yra optimaliausias visuomenei ir valstybei, o taip pat, žinoma, ir šeimos nariams. Besivystant visuomenei, keičiasi ir požiūris į šeimą, nekintantis lieka vienas dalykas: mūsų vaidmenys šeimoje.

Neveltui sakoma, kad šeimoje žmogus atsiskleidžia visapusiškai, juk nei vienoje kitoje gyvenimo srityje mes nesusiduriame su tokia įvairiapusiškai plačia patirtimi. Pradžioje esame du vienas kitą mylintys žmonės (atėję kiekvienas iš savo šeimų), kurie sukuria šeimą. Taigi, tampame vyru ir žmona. Šalia prasideda ir bendravimas su sutuoktinių tėvais. Galime galvoti, kad tai nesvarbu, bet nuo to, kaip su jais bendraujama, priklauso ir sutuoktinių santykiai.

Vėliau sutuoktiniai tampa tėvais, ir tarpusavio ryšių įvairovė dar labiau prasiplečia: yra vyro ir žmonos santykiai, tėvo ir motinos santykiai, vaikų ir tėvų santykiai. O kur dar seneliai, kartais proseneliai ir jų santykiai su savo vaikais ir vaikų vaikais – anūkais ir proanūkiais. Taigi, gaunasi, kad vienoje šeimoje jau gali būti iki penkių kartų, ir visos jos susaistytos tarpusavio ryšiais.

Gali atrodyti, kad svarbiausi yra vienos šeimos santykiai, o visi kiti giminiški ryšiai nėra tiek svarbūs. Tačiau taip tikrai nėra: jei ryšiai su artimais giminaičiais bus geri, tai ir šeimoje bus ramybė, jei įtempti – ta įtampa vienaip ar kitaip paveiks ir sutuoktinių santykius. Nekalbu apie tai, kad bet kuria kaina reikia dirbtinai lipdyti santykius, o apie tai, kad pyktis ar kovoti su giminaičiais tikrai neverta.

Geri santykiai su artimiausia gimine suartina sutuoktinius ir parodo jaunąjai kartai – vaikams – puikų bendradarbiavimo pavyzdį. Tuo tarpu nesutarimai ar ignoravimas (kas mūsų laikais ypač paplitę), nuskurdina pirmiausiai jaunąją kartą ir.. rodo prastą bendravimo pavyzdį, ypač jei tokie nesutarimai aptarinėjami girdint vaikams.

Žinoma, būna sunkiai išsprendžiamų bendravimo problemų, bet ir tokiu atveju nesutarimus reikėtų išspręsti maksimaliai geranoriškai, kitaip įtampa veiks visos giminės gyvenimą. Be to, nepamirškime, kad jei tarp kažkurių giminės narių nesusiklostė bendravimas, tai nereiškia, kad su visais jis bus blogas. Pavyzdžiui, jei žentas nesutaria su uošve, tai nereikėtų riboti savo vaikų bendravimo su ja – juk tai jos anūkai, ir su jais ji gali kuo puikiausiai sutarti.

Vieno artimos giminės nario nesutarimai su kitu giminės nariu neturėtų įtakoti kitų. Pykčiai ir ignoravimas yra blogiausia, kas gali būti tarp šeimos narių. Tik geranoriškumas ir tarpusavio pagarba gali nutraukti bet kokius nesutarimus ir pakeisti gera linkme visos giminės bendravimą. Konfliktai niekuomet nieko gero nesėja ir niekuomet nieko neišsprendžia – tai žino visi.

Pagrindinis krentantis į akis mūsų laikų kraštutinumas giminės santykiuose – savininkiškas ir išnaudotojiškas požiūris į artimus giminės narius. Tėvai kišasi į suaugusių vaikų gyvenimą, niekaip nesusitaikydami su mintimi, kad jie jau savarankiški. Vaikai, savo ruožtu, mano, kad tėvai privalo besąlygiškai jiems visame kame padėti – palaikyti finansiškai ar prižiūrėti vaikus. Tokie santykiai “geri“ tol, kol kiekvienas gauna tai, ko nori, jie nenuoširdūs.

Iš tiesų šeimos sąvoka yra žymiai platesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio – anksčiau sakydavo, kad išteki ar vedi ne tik mylimą žmogų, bet ir visą jo giminę.. Tai tiesa. Kodėl svarbu tai suprasti? Todėl, kad giminystės ryšiai – patys stipriausi – galime pyktis, galime juos ignoruoti, bet jie veiks mus stipriausiai. Tai ryšiai, per kuriuos galime vystyti visas savo savybes. Be to, šeimoje auga mūsų vaikai, kurie ugdomi mūsų pavyzdžiu.

Mes rodome ir bendravimo modelį, kuris – vienoks ar kitoks, priklausomai nuo rodomo pavyzdžio – vieną dieną atsistos prieš mus ir, žinoma, bus perduodamas sekančioms kartoms. Todėl – mylėkime savo vyrus, žmonas ir vaikus, o taip pat savo tėvus, anytas ir uošves, šešurus ir uošvius, močiutes ir senelius, prosenelius ir proseneles, anūkus ir proanūkus..

Juk tai artimiausi žmonės šioje Žemėje.. 🙂 Ir tegul gal ne visai tokie, kokius mums norisi matyti, bet jie – mūsų giminė, kurių tarpe žmonės, per kuriuos mes čia atėjome, o kokia ateis sekanti karta – priklauso nuo mūsų 🙂 .

Ką apie tai galvojate?

Persų poetas, teologas, sufijus mistikas Rumi (1207-1273) parašė nedaug, bet kaip.. Jo žodžių subtilumas pakeri gilumu. Šiandien jo nuostabūs pamąstymai apie Meilę:

“ Niekada iš tikrųjų mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat.

Jei meilės žaibas nušvietė vieną širdį, žinok, kad meilė pabudo ir kitoje.

Jei meilė Dievui auga tavo širdyje, be jokių abejonių, Dievas taip pat myli tave.

Viena ranka nesukelia plojimų be kitos.

Dieviška išmintis lemia ir nurodo mums mylėti vienas kitą.

Taip jau lemta, kad viskas pasaulyje turi savo porą.

Išmintingai žiūrint, Dangus yra vyras, o Žemė – moteris; Žemė puoselėja tai, kam Dangus leidžia įvykti.

Kai Žemei trūksta šilumos, Dangus ją atsiunčia, kai ji praranda savo gaivą ir drėgmę, Dangus juos grąžina.

Dangus supa Žemę kaip vyras, besirūpinantis savo žmonos gerove.

O Žemė šeimininkauja: ji rūpinasi gimimu ir maitinimu tų, kuriuos ji išnešiojo.

Laikykime Žemę ir Dangų protingais, kadangi jie atlieka protingų būtybių darbą.

Jei jie neteikia vienas kitam džiaugsmo, ko jie taip siekia vienas kito?

Kaip gėlės ir medžiai žydėtų be Žemės? Kam tada skirti Dangaus vandenys ir šiluma?

Matyt, Dievas suteikė vyrui ir moteriai geismą, kad pasaulis būtų išsaugotas jų sąjungoje.

Taip jis suteikė kiekvienai būties daliai kitos būties dalies troškimą.

Diena ir Naktis yra priešybės tik išoriškai, o iš tiesų tarnauja vienam tikslui.

Kiekvienas myli kitą tam, kad būtų įvykdytas bendras reikalas.

Be nakties žmogaus prigimtis niekuo nepraturtėtų ir nebūtų ką eikvoti dieną…“

Mylėkime.. 🙂 Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Dažniausiai meilę siejame su vyro ir moters tarpusavio santykiais, o šilti jausmai, susiję su kitais dalykais, atrodo abstraktūs ir ne tokie reikšmingi. Tuo tarpu meilė plačiąja prasme yra ta rišanti kūrinijos substancija, kurios dėka visa kūrinija vystosi ir auga. Visuose mokymuose atrasime mintį, kad meilė yra aukščiausia sąmonės būsena – visagalybė, išreiškianti pačią būtį, gyvenimą, vienybę, harmoniją, džiaugsmą, neribotas genijaus mintis ir begalybę..

Pati skaidriausia meilės forma ir yra mūsų laisva valia. Galime įvairiai svarstyti – tai Kūrėjo dovana, ar per mus, bendrakūrėjus, Kūrėjas išreiškia save, bet tai galime pamatyti, atidžiau pažiūrėję į gyvenimą. Mes turime instinktus, bet turime ir galimybę valdyti savo gyvenimą savo mintimis. Kad gyvenimas tęstųsi, reikalinga priežastis, o ta priežastis ir yra mūsų mintys. Mes jas visada renkamės – sąmoningai arba ne (paklūstame).

Mintys gali būti įtakotos žemų emocijų arba meilės. Įtakotos meilės mintys gimdo džiaugsmą, kuris yra gyvenimo polėkis, nuolatinio judėjimo laisvė, išraiškos laisvė. Žemų emocijų įtakotos mintys yra visada ribotos, nes gimdo baimę, kuri sukausto ir neleidžia laisvai reikštis gyvenime. Tuomet gyvenimas tampa išgyvenimu, kova už būvį: mes neišreiškiame savęs, nevertiname, nusižeminame ir gesiname savo individualumą.

Aukščiausią sąmonės būseną – meilę ir vienybę galime pajusti tik pripažinę savo unikalumą, mylėdami save. Daugeliui meilė sau asocijuojasi su egoizmu, tačiau tai iškraipytas suvokimas. Egoizmas visada yra susietas su manipuliacijomis, iškėlimu savęs virš kitų, savanaudiškais tikslais. Tai išgyventojo, o ne Kūrėjo pozicija. Meilė sau pirmiausiai yra adekvatus savo galimybių (neribotų!) vertinimas ir orumas. Be šito suvokimo negali kūrybiškai reikštis nei vienas žmogus.

Nemylėdami savęs, mes žeminame save, savo galimybes, mes nemokame mylėti ir kitų, ką jau kalbėti apie vienybės suvokimą ar aukščiausią sąmonę.. Nemylintis savęs žmogus kabinasi į kitus žmones, reikalauja, pavydi, kelia pretenzijas ir yra priklausomas nuo kitų poelgių ir nuotaikų. Tai pasireiškia ne tik santykiuose su žmonėmis, bet ir visose gyvenimo srityse. Kaip apčiuopti tą plonytę ribą tarp egoizmo ir meilės sau? Apie tai Ošo pamąstymai:

…“ Kiekvienas vaikas gimsta unikalus, bet visuomenė nuo pat gimimo pradeda kraipyti jo suvokimą apie save, visais įmanomais būdais. Galiausiai žmogus pradeda nemėgti, nekęsti savęs iki tokio lygio, kad pasiruošęs būti su bet kuo ir daryti bet ką, kad išvengtų susitikimo su pačiu savimi. Tai viena pagrindinių problemų, sukurtų neteisingo auklėjimo: žmonės pradeda vengti savęs..

Jie žiūri valandų valandomis televizorių, ištisai pramogauja, seka kasdienines nieko nelemiančias žinias, rezga kankinančius santykius – ir visa tai yra bėgimas nuo savęs. Tuo tarpu pats svarbiausias kontaktas gyvenime yra su pačiu savimi. Jei žmogus jo neužmezga, jis tampa valdomas kolektyvinės sąmonės, jis nevaldo savo gyvenimo, jis tampa likimo auka. Bet tai yra jo paties pasirinkimas – atiduoti savo gyvenimą valdyti kitiems..

Aš tvirtinu, kad meilė visada prasideda nuo paties savęs, ir tik tuomet ji gali pradėti sklisti plačiau į gyvenimą. Nemylėdamas savęs, niekada savęs negalėsi pažinti, nes tik meilė yra dirva, pagrindas asmenybės išsiskleidimui. Jei žmogus nemyli savęs, jis save slopina, o tai reiškia, kad jis eina prieš patį save. Mylėdami save, jūs lengvai suardysite visus apribojimus, kuriuos įskiepijo jums visuomenė.

.. Meilė sau padeda tapti savo gyvenimo centru (centruotu), būti sąmoningu, o tai jau yra atsakingo gyvenimo kūrėjo pozicija. Jei žmogus nesirūpina savimi, jis niekuomet nesugebės būti altruistišku: jei nemoki rūpintis savimi, nemokėsi rūpintis ir kitais. Tai reikia aiškiai suprasti, todėl kad iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paradoksalu. Centruotas žmogus visada sąmoningai siekia laimės ir sąmoningai padeda kitiems, nes negali būti laimingas, jei aplink yra nelaimingų. Nesirūpinantis savimi žmogus necentruotas, tarsi medis be šaknų, jis gyvena gilioje neurozėje.

Centruotas žmogus suvokia ir kitų individualumą bei visų individualybių vienybę. Jei kažkas šalia nelaimingas, tai veikia ir visus, nes visi mes esame Vieno dalys. Nelaimė užkrečiama kaip virusas, lygiai kaip ir laimė: jei tai suvokiantis žmogus padeda kitam būti laimingu, jis tuo pačiu padeda ir sau būti laimingu. Rūpestis kitais – tai iš esmės ir rūpestis pačiu savimi. Tačiau tai turi būti daroma sąmoningai, ir tas rūpestis turi prasidėti nuo pačio savęs.

.. Kančia yra griaunanti, o džiaugsmas – kuriantis. Kai žmogus yra džiaugsme, jis yra laimingas, jis nori kurti, padėti, dalintis. Kai žmogus kenčia ir yra nelaimingas, jis nori griauti. Laimingas žmogus priklauso sau pačiam, nelaimingas – miniai. Laimingas žmogus valdo savo gyvenimą ir nuoširdžiai padeda kitiems. Nelaimingas yra valdomas ir konkuruoja, rungtyniauja, manipuliuoja..

Žmogus turi mylėti save ir pasitikėti savimi, todėl kad kelias į visuotinį pažinimą prasideda nuo savęs pažinimo. Kelias į visuotinę laimę prasideda nuo individualios laimės – laisvos, kūrybingos saviraiškos. Jei tu priklausai miniai, tu esi aklavietėje, kurioje joks augimas neįmanomas: tai sustojimas, pabaiga. Todėl aš mokau pradėti mylėti save ir rūpintis savimi: per šį savo suvokimą jūs spontaniškai suprasite, kad svarbu yra rūpintis ir kitais, nes žmogus negali būti laimingas, kai kenčia kiti.

Meilė – tai ir yra pati Visata, jos aukščiausias vienijantis principas. Ji nekviečia švęsti grupelės žmonių, ji yra visuotinė, visaapimanti, dovanota visiems ir kiekvienam. Pradėkite nuo meilės sau, ir tai padės transformuoti visą pasaulį. Jei kiekvienas išmoks rūpintis savimi, jis pajus natūralų poreikį rūpintis kitais. Pasaulis taps laimingas, nes nebus jokios galimybės nelaimei.. “

Išties – mes bijome laisvės, vengiame meilės sau, nes siejame tai su egoizmu. Tuo tarpu meilė ir yra laisvė, turėti ir savintis galima tik daiktus. Ir tik meilė suteikia sparnus asmenybei, o žmonių tarpusavio santykiams – nenusakomą, laisvą, bet tvirtai susiejantį dvasinį intymumą.. Nes Meilė – visaapimanti, tvirtai susiejanti, neapčiuopiama, bet aiškiai juntama širdimi Jėga 🙂 ..

Kaip dažnai emocijos padaro gyvenimiškas situacijas sunkiai išsprendžiamomis problemomis.. Emocijos – tarsi stipriai didinantis stiklas, kuris iškreipia situaciją ir gali pratęsti ją iki begalybės. Sprendimus pamatome tuomet, kai aprimsta emocijos. Specialisto pagalba sudėtingoje psichologinėje situacijoje – pirmiausia ramus ir nešališkas požiūris – tai labai svarbu. Jis mato esmę, mes klaidžiojame emocijose, todėl dažnai jo patarimai stebina paprastumu ir taiklumu, ir tinka daugeliui. Patarimai iš gydytojo A.Kurpatovo knygos “Gelbėkite šeimą“:

“…* Paprastai mes gyvename pagal principą: “užkabink etiketę ir atitinkamai elkis.“ Bet iki kiek mes tikslūs, kabindami tas savo etiketes? Žinoma, galima pakabinti ant sutuoktinio etiketę: “Jam ant visko nusispjauti, jis storžievis, juo negalima pasikliauti!..“ – tai paprasta. O pasekmės? Pirmiausia, mes būtent šias savybes nuolat pastebėsime savo sutuoktiniame, o antra – mes nesąmoningai kiekvieną jo poelgį vertinsime būtent pagal šitą etiketę. Situacija dėl to šeimoje tikrai nepagerės..

* Jei jaučiate, kad “po visko, kas įvyko“ jūs su vyru priešai, ir nematote jokių galimybių tartis, jis tarsi “aklina siena“, tai.. skirkitės – ar gali priešai kartu gyventi? Bet jei jūs ne priešai, o tiesiog susipriešinote, tai rekomendacija paprasta: jei jūs, žvelgdama į jį, suprantate, kad tai tik konfliktas ir kad jis tiesiog nežino, kaip pasielgti, o gal jis ginasi, gal tiesiog “užstrigo“, bet iš esmės jūs siekiate vieno ir jūs ne priešai – tuomet visada yra šansas susitarti.

* Dažnai vaikas tampa priemonė aiškintis santykius tarp sutuoktinių. Nemokėdami ar nežinodami kaip, ar dėl baimės, sutuoktiniai kartais nesiryžta tiesiai pasakyti savo pretenzijas. Tuomet imasi veikti per vaiką – tai visuomet atkreipia dėmesį ir užaštrina situaciją. Ir, žinoma, sulaukia reakcijos – ypač mamos puola aršiai ginti savo vaiką. Žinoma, tai jokiu būdu nepriimtina, reikia išmokti tartis ir kalbėtis apie viską, neįpinant vaikų į suaugusių santykių aiškinimąsi.

* Jei vyras reikalauja šeimoje aklo paklusnumo ir tokia tvarka jau įsigaliojo, bet moteriai tai nepriimtina, reikia tokią padėtį keisti. Pradžiai reikia pripažinti savo klaidą – jei jus valdo, reiškia, jūs davėte tam nebylų sutikimą. Tai asimetriški santykiai, negalintys būti partnerystės pagrindu. Todėl reikia aiškaus pokalbio ir susitarimo – kuris kokioje srityje “vadovaus“ ir bus už ją atsakingas. Jei to nepadarysite, galite atsidurti engiamos avelės vaidmenyje.

* Dažnai vyro “godumas“ gali slėpti baimę dėl rytdienos – tai gali būti nerimas, kad ateityje nepavyks uždirbti tiek, kiek šiandien. Arba tai gali būti atsineštas ekononomijos įprotis iš tėvų šeimos, arba tiesiog baimė išleisti pinigus.. Todėl nepulkite įžvelgti tame piktų kėslų ir neaštrinkite situacijos, nes sulauksite priešingo rezultato. Pasikalbėkite būtinai šia tema ir nuspręskite, kaip jūs abu valdysite savo šeimos biudžetą – tai tikrai efektyviau, nei tyliai pykti dėl vyro “godumo“.

* Mūsų jausmai – tai, pirmiausia, reakcijos į aplinkybes, nuo jų daug kas priklauso. Antra – jausmai yra tiesioginis mūsų smegenų būsenos atspindys. Jei esame pervargę, įsitempę, tai ir jausmai vienoki. Jei esame pakilioje būsenoje – jie vėl kitokie. Reikia tai suprasti ir į tai atsižvelgti – suprasti, kad ir būsena gali įtakoti įvairias reakcijas į aplinkybes. Bet kokiu atveju – tai mūsų jausmai, ir mes turime bandyti juos suprasti.

* Daugelis dalykų iš tikrųjų yra visai ne tokie, kokie jie gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Štai kodėl yra svarbus dėmesys sutuoktiniui. Mes turime matyti ir suprasti, kas su juo vyksta, nes jo vidinės būsenos gali įtakoti jo veiksmus. Jei tokio dėmesio nėra, mes galime pradėti reaguoti į išorines sutuoktinio nuotaikas ir leistis į nesibaigiančias ambicijų kovas, kurios moteris paverčia furijomis, o vyrus pastūmėja į įvairią “veiklą“ už šeimos ribų ir priklausomybes.

* Skirkite laiko savo reikalavimų kitiems žmonėms suformulavimui. Pirmiausia, žinoma, išanalizuokite reikalavimus savo sutuoktiniams. Nustebsite, bet tai atlikus išaiškės, kad jūs stengiatės priversti elgtis kitą žmogų taip, kaip jums atrodo teisinga ir reikalinga. Ar tai ne absurdiška, turint omeny tai, kad kitas žmogus taip pat turi savo įsitikinimus? Atsiminkite: neįmanoma priversti žmogų elgtis taip, kaip jūs norite. Dėl savo šeimos gyvenimo taisyklių jūs turite aiškiai susitarti, kitaip visą gyvenimą kovosite.

* Jeigu santykiuose su jūsų partneriu rimta ir gili krizė, tuomet, prieš priimant sprendimą skirtis, būtinai pakalbėkite su juo, kokią bendrą ateitį su jumis jis įsivaizduoja. Juk jis turi ateities planus, ir pagal tai, kaip jis apie juos pasakos, jūs galite suprasti, kokia jūsų vieta tuose planuose. Jei tai nereikšminga ir apgailėtina vieta – tai rimta priežastis skirtis. Jei svarbi – tuomet verta pagalvoti apie tolimesnę bendrą ateitį.

* Liūdesys ir nuobodulys šeimyniniuose santykiuose – ne pramogų ar kitokių išorinių linksminimo stimulų trūkumas. Tai vidinės sutuoktinių būsenos charakteristika. Jei žmogus pozityvus, entuziastingas, tai jis puikiame gyvenimo tonuse, ir liūdesio gyvenime tiesiog būti negali. Toks žmogus visuomet turi veiklos ir jokios išorinės aplinkybės jo neveikia: jis pats jas kuria. Taigi, žiūrėkite ne aplink, o į save.. Mus jungia ne bendros pramogos, o bendri tikslai.

* Kai mes žiūrime į savo gyvenimo situaciją iš šalies ar matome ją kitų žmonių gyvenimo pavyzdžiuose, mums žymiai lengviau suprasti ir priimti savo klaidas. Paprastai, kai mums tiesiogiai parodo mūsų klaidas, mes pradedame ginčytis, ir.. tai natūrali psichologinė reakcija. Bet kai mes matome kito žmogaus klaidą, mes pradedame geriau suprasti ir save, ir savo problemas.“

Tiek gydytojo A.Kurpatovo patarimų šeimos laimei 🙂 .. Laimės ir savitarpio supratimo visiems! 😀

Sukuriame kartais šeimoje mažas ar didesnes krizes.. Tuomet arba patys bandome spręsti iškilusius sunkumus, arba prašome patarimo pas specialistus, arba ieškome specialios literatūros. Šį kartą – įdomi psichoterapeuto A.Kurpatovo darbo patirtis ir jo dažniausiai duodami patarimai šeimoms, susidūrusioms su bendravimo sunkumais. Manau, daugeliui bus įdomios ištraukos iš knygos “Gelbėkite šeimą“.

“…* Santuoka – gyva “esybė“, ir bėgant metams, ji išgyvena rimtus pasikeitimus. Keičiamės mes patys, keičiasi mūsų jausmai, todėl santuoka negali ilšlikti nepakitusi. Ir mes turime prisitaikyti prie šių pokyčių. Iš esmės, šeimyninis gyvenimas – virtinė rimtų gyvenimo išbandymų, kuriuos mes turime oriai išspręsti. Ir štai tų išbandymų fone mes kažkodėl nesivienijame, o kaip vaikai smėlio dėžėje matuojamės ambicijomis ir pateikiame vienas kitam smulkias, absurdiškas pretenzijas. Na, ar ne kvaila? Kvaila.

* Jums kada nors teko bendrauti su pykstančiu ant jūsų žmogumi – pykstančiu stipriai ir ilgai? Ar tai komfortabilu? Greičiausiai – nelabai. Nekyla jokio noro rodyti tokiam žmogui dėmesį ar šiltus jausmus, to net neįmanoma prisiversti daryti.. Taip ir šeimyniniame gyvenime – savo nuoskaudomis ir pykčiu ant artimo žmogaus mes patys statome svetimėjimo sieną, o paskui stebimės, kodėl mūsų santykiai prastėja. Iš tiesų nieko čia nuostabaus – ta siena yra mūsų pačių “kūrinys“..

* Tame, kad mes nuolat kartojame tas pačias klaidas, kaltos ne aplinkybės ar žmonės, o tai, kas vadinama “psichologiškai neužbaigta situacija.“ Kas turima omenyje? Kadaise, galbūt, ankstyvoje vaikystėje, arba įsimylėjus pirmą kartą, mūsų norai ir viltys, susiję su kažkokiu žmogumi ar įvykiu, neatnešė laukto rezultato. Ir nuo to laiko mes nesąmoningai ir primygtinai stengiamės įvairiais būdais užbaigti tą situaciją, kurios jau seniai nebėra..

* Vyrai linkę ieškoti tokios gyvenimo draugės, kuri savo elgesiu primintų elgesį, kurį jis įprato matyti, stebėdamas savo motiną. Jei motina buvo despotiška, skandalinga ir agresyvi savo sūnaus atžvilgiu, tai jis, greičiausiai, pasirinks gyvenimui moterį-tironę. Vaikystės antspaudai tokie stiprūs, kad sutikęs ramaus būdo moterį, toks vyras greičiausiai nusivils, nes jam to viso “triukšmo“ truks..

* Jei tėvas nuolat žemino dukterį, tuomet jai gali atrodyti, kad ir vyras ją žemina, nors tam gali ir nebūti pagrindo. Tai gali būti ir santuokos irimo priežastis, nes kiekvienoje aštresnėje situacijoje ji įžvelgs savęs pažeminimą. Ji gali ir pasąmonės genama pasirinkti vyrą, kuris ją žemins, bet daugumoje atvejų esme ne vyre, o tame, kokį vyro vaizdą ji savo sąmonėje susikūrus. Ir kol ji nesupras, kame reikalas, situacija nepasikeis.

* Jeigu jūs priimsite aiškų vidinį sprendimą nežiūrint į nieką nesiskirti ir išsaugoti šeimą, tai požiūris į iškylančius bendravimo sunkumus pasikeis pats savaime. Jūs automatiškai sumažinsite savo reikalavimų rinkinį, pakoreguosite savo lūkesčius partnerio elgesio atžvilgiu, dėl ko žymiai sumažės ir nusivylimų. Jums iškart pasidarys lengviau. Suprasti žmogų – gerai, bet vien supratimo nepakanka. Būtina priimti žmogų tokį, koks jis yra.

* Sutuoktiniai dažnai pykstasi ne dėl to, kad jie turi realų pagrindą barniams, o dėl to, kad jie tokiu būdu išreiškia savo nepasitenkinimą santuokoje. Tai paprasta: yra tam tikras poreikis, ir jei jis nepatenkinamas, tai žmogus išgyvena stresą ir tampa neadekvatus. Įrodyta, kad alkanas žmogus yra daug irzlesnis, negu sotus, o pavyzdžiui, seksualinis alkis yra toks pat tam tikro pobūdžio alkis – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

* Nėra jokios prasmės nuolat reaguoti negatyviai į įvykius gyvenime. Bet koks nemalonumas turėtų būti priimamas kaip signalas sprendimui. Jei žmogų atleidžia iš darbo, nėra jokios prasmės dėl to kentėti ar kaltinti buvusį viršininką: kas įvyko, tas įvyko. Dabar reikia aktyviai ieškoti naujo darbo. O jei mes duosime valią negatyvioms emocijoms, tai ne tik savo artimiesiems sukeliame įtampą, bet ir rizikuojame susirgti – depresija, pavyzdžiui.

* Kai susiduriame su gyvenimo sunkumais, reikėtų laikytis tam tikrų taisyklių. Pirmiausia, nedaryti iš neutralių iš esmės įvykių “problemų“. Antra – imtis konkrečių veiksmų keisti ir išspręsti situaciją. Trečia – būtina prisiminti savo atsakomybę už savo gyvenimą. Žinoma, galima verkti ir pergyventi, bet nuo to reikalai nepajudės, atvirkščiai – kuo ilgiau stoviniuosime ir grąžysime rankas, tuo labiau situacija prastės.

* Prieš pasmerkdami uošvės ar anytos erzinantį elgesį, sutuoktiniams vertėtų pagalvoti apie štai ką. Šių moterų gyvenimas neseniai pasikeitė iš pagrindų: išaugo ir paliko tėvų namus jų vaikai. Psichologijoje ši būsena vadinama “ištuštėjusio lizdo sindromu“. Jos pergyvena stiprų stresą, kurio pasekmė – vidinė įtampa. Todėl būkite supratingi ir geranoriški, ir ši įtampa praeis. Konfliktuodami tik paaštrinsite ją ir sugadinsite santykius.

* Tai, kas anksčiau rišo santuoką, dabar neteko prasmės. Statusas, pinigai, intymūs santykiai, vaikai – visa tai dabar įmanoma ir be santuokos. Todėl jauni žmonės klausia: “O kam santuoka? Be jos dar geriau.“ Į tai pasakysiu: tikrai ne geriau, nes pasaulis pasikeitė ir žmonės tampa abejingi vienas kitam. Mes gyvename pasaulyje, kur psichologinė vienatvė tampa epidemija. Ir tik santuokoje yra galimybė užmegzti dvasinį ryšį, kuris vienija ir leidžia įveikti tą vienatvės epidemiją.

* Pirmaisiais santuokos metais mes dedame pamatus savo šeimos ateičiai: mokomės peržengti per savo ambicijas dėl bendro tikslo – suteikti vienas kitam laimės. Jauni žmonės dažnai dėl ambicijų atsisako suprasti sutuoktinį, palaikyti jį, ieškoti bendrų sprendimų. Bet tai būtina daryti, nes tai tiesiog.. naudinga. Jei jūs esate geranoriškas, jums atsakys tuo pačiu. Atminkite: rūpestis sutuoktiniu – ne eikvojimasis, tai visapusiškas turtėjimas – pirmiausiai dvasinis“..

Šioje knygoje tiek gyvenimiškos išminties, kad vėl neišsitekau viename rašinyje.. Taigi, pratęsiu kitą kartą 🙂 .. O ką jūs apie tai manote?

Psichologas Džonas Grėjus meilės rezervuarų užpildymo analogiją pritaikė daugeliui savo pacientų, ir jiems padėjo. Jei mes esame nepatenkinti savo būsena ir gyvenimu, labai pagelbės suvokimas, kad dauguma mūsų emocijų yra vaikystės arba vėlesnių išgyvenimų atspindys. Autorius įsitikinęs, kad tai galima ištaisyti tik meile. Mes turime aiškiai suprasti – įvairios meilės spalvos reikalingos mums visais gyvenimo periodais, todėl turime nuolat plėsti savo meilės suvokimą iki besąlygiškos.

Šis amžiaus tarpsnių suskirstymas yra sąlyginis, todėl žvilgtelėkime į jį kaip į orientacinį. Tam, kad išspręstume problemą, turime suprasti jos priežastį. Jei kambarinė gėlė pradeda vysti, mes nepradedame dažyti jos lapų žalia spalva – mes ją tiesiog palaistome – ir ne vieną kartą, o nuolat. Taip ir su meilės rezervuarais: kai juos pripildysime, mes gausime tai, ko mums trūksta, ir su tuo susijusios problemos išnyks.

Pirmąjį, Kūrėjo meilės rezervuarą galime bet kuriuo gyvenimo tarpsniu papildyti dvasiniu tobulėjimu. Galime užmegzti vieną iš priimtinų (pagal įvardinimą) ryšių – su Kūrėju, Dievu, Absoliutu, Visatos protu ir nuolat jį palaikyti. Kitaip gyvenimas tampa kova, kuri galiausiai išvargina, nes nuolat jaučiame vienišumą ir nesaugumą. Net jei esame ateistai, galime medituoti, užsiimti dvasiniu tobulėjimu – taip ne tik atkursime ryšį su kūrinija ir dvasiškai sustiprėsime, bet ir turėsime galimybę bendrauti su bendraminčiais ir jausti jų palaikymą.

Antrasis – tėvų meilės rezervuaras. Jei gavome jos nepakankamai, tuomet galime gyventi nuolat žvalgydamiesi į praeitį. Tai pasireiškia ir abejonėmis, nepasitikėjimu savimi, emocinio nerimo bangomis. Bet.. kai esame suaugę, mes jau nepriklausome nuo tėvų rūpesčio ir meilės. Mes galime patys sukurti stiprybės šaltinį savyje, galime pasirinkti palaikymo šaltinį ir išmokti patys spręsti iškilusius uždavinius. Jei gyvenime mažai nuspalvintų meile emocijų, mes turėtume pripildyti meile būtent šį rezervuarą. Kartais vaikystėje suformuotos nuostatos tempia mus atgal. Nepriklausomai nuo to, kiek palaikymo mes gavome vaikystėje, dabar mes tą palaikymą galime suteikti sau patys.

Trečiasis meilės rezervuaras – namiškių, draugų palaikymas ir laisvalaikis. Jei gyvenimas monotoniškas, neturime laisvo laiko ir mažai bendraujame, reiškia, pritrūkome šios meilės spalvos. Laisvalaikio veikla suteikia entuziazmo, padeda vystyti kūrybiškumą, o bendravimas su namiškiais ir draugais gerina savitarpio supratimą, suartina ir leidžia geriau pažinti save ir kitus. Nuoširdžiuose pokalbiuose galime drąsiai išreikšti savo nuomonę ir būti savimi – tai puiki psichoterapija. Todėl būtinai skirkime laiko ir laisvalaikiui, ir bendravimui su artimais žmonėmis.

Bendraminčių palaikymas – ketvirtasis meilės rezervuaras. Nors daug interesų gali būti bendri, bet kiekvienas žmogus turi turėti savo asmeninį domėjimąsi kažkuo ir, žinoma, su tuo susijusių bendraminčių. Tai gali būti sportas, muzika, menai, kinofilmai, įvairūs klubai pagal pomėgius. Toks bendravimas žadina mūsų tikrąjį “aš“ ir pripildo gyvenimą džiaugsmu. Net sunkų gyvenimo momentą bendravimas su išgyvenusiais panašią problemą pakelia ūpą ir padeda lengviau įveikti sunkumus. Bendraminčiai – didelė palaikymo jėga mūsų gyvenime.

Penktasis meilės rezervuaras – meilė sau. Tai svarbu todėl, kad dažnai tramdome ir ribojame save vardan kitų arba bijodami aplinkinių nuomonės. Tam, kad nepristigtume šios meilės spalvos, patariama keletą minučių per dieną skirti apmąstymams: kas mums gyvenime svarbu, ko trokštame gyvenime, ir.. pradėti tai vykdyti. Svarbu suprasti būtent tai, ko norime konkrečiai mes patys, todėl dažniau užduokime sau klausimus: kas suteikia mums laimės, kas nepriimtina, kas džiugina gyvenime? Tam, kad būtume laimingi ir pasiektume išorinės sėkmės, mes turime turėti ir puoselėti savo tikslus, ir kryptingai link jų eiti.

Mylimi žmonės, artimi santykiai, šeima. Šeštasis, labai svarbus meilės rezervuaras, kurį mielai ištuštiname, o papildyti pamirštame.. Artimų santykių sferoje nieko nevyksta savaime ar automatiškai, reikia juos nuolat aktyviai auginti ir puoselėti. Sekime, kad santykiai netaptų prisirišimu, našta ar vieninteliu ramsčiu gyvenime. Visuomet pravartu prisiminti, kad mūsų sutuoktiniai nėra idealūs, bet mums jie yra idealūs partneriai. Santykiai keičiasi, įgauna naujas spalvas, ir tik mes patys galime juos tobulinti.

Septintasis meilės rezervuaras – meilė tiems, kurie nuo mūsų priklauso. Manoma, kad po trisdešimt penkerių metų sunku tobulėti toliau, jei neišmokstame besąlygiškai dalintis, rūpintis ir mylėti. Rūpestis kitais – svarbus dvasinis poreikis, atsakomybė už kitą (tą, kuriam tikrai reikia pagalbos) suteikia stiprybės ir pasitikėjimo. Ši meilės spalva ryškiausia tėvų, vaikų ir anūkų santykiuose. Besąlygišką meilę ir rūpestį galime dalinti tik tuomet, kai patys esame perpildyti meile. Kai vaikai užauga, galime rūpintis augalais, sodu, gyvūnais – viskuo, kas reikalauja atsakingo požiūrio.

Aštuntoji meilės spalva – duoklė visuomenei, vienybės pojūtis. Šį rezervuarą galime užpildyti labai įvairia veikla – socialiniai projektai, pagalba įvairioms organizacijoms, ekologiniai projektai, namų bendrijų veikla. Tai ugdo bendruomeniškumą, atsakomybę už bendrus tikslus. Devintasis meilės rezervuaras – visaapimanti meilė pasauliui – aštuntojo tęsinys, apimantis dar platesnę veiklą, visuotinius idealus ir siekius. Būtina sekti, kad ši veikla nebūtų vykdoma šeimos laiko sąskaita.

Ir paskutinis, dešimtasis – meilės Kūrėjui rezervuaras. Nuo pirmojo skiriasi tuo, kad ten turime pajusti Kūrėjo meilę ir palaikymą, o čia pasireiškiame kaip bendrakūrėjai ir savo gyvenimo kūrėjai, per tai išreikšdami savo meilę ir pasitikėjimą mus sukūrusiai jėgai. Pažinti pasaulį galime per keliones, o savo galimybes – per mėgiamą veiklą. Branda – laikas, kai gauname tai, ką subrandinome, tai maksimalaus didingumo metas, kai pilnai išreiškiamas dvasinis potencialas. Klaidingai daugelio suprantamas laikotarpis, kai paskelbiama senatvė, tokiu būdu apsprendžiant savo ateitį. Tie žmonės, kurie supranta, kad tai pilnatvės laikotarpis, gyvena įdomų ir turiningą gyvenimą. Juk dvasia nesensta..

Įdomus ir kviečiantis susimąstyti meilės formų ir spalvų apibūdinimas, tiesa? Dar vienas takelis link savęs pažinimo.. Gebėjimas mylėti auga kartu su mumis, todėl sąmoningai auginkime savo meilę, ir tegul kiekvienam ji skleidžiasi gražiausiomis spalvomis 🙂 ..

Meilė – nuostabi, visaapimanti energija, suteikianti žmogui pilnatvę ir laimę. Ji turi daug spalvų ir atspalvių: tai meilė sau, tėvams, sutuoktiniui, vaikams, giminėms, draugams, galiausiai kūrinijai, žmonijai, Kūrėjui.. Psichologijos daktaras Dž.Grėjus teigia, kad žmogus per savo gyvenimą turi išgyventi visus meilės pavidalus – tik tuomet jis gali pilnai pažinti save ir išsiskleisti kaip asmenybė.

Kiekviena meilės forma pripildo savotišką meilės “rezervuarą“, atitinkantį tam tikro žmogaus gyvenimo periodo meilės poreikį. Jei kažkuriuo gyvenimo periodu meilės rezervuaras lieka neužpildytas, mes jaučiame tuštumą, apatiją, kartais ir dvasines krizes, nuo kurių ieškome išsigelbėjimo išorėje, o kai rezervuaras užpildytas, mes jaučiame pozityvių emocijų antplūdį ir entuziazmą.

Išgyventos meilės formos ugdo mūsų gebėjimą mylėti iki besąlygiškos meilės, taip pat suteikia mums galimybę pažinti įvairias savo asmenybės puses. Jei neišgyvename tam tikros meilės spalvos, tai ir tam tikro savo asmenybės aspekto nevystome. Pavyzdžiui, jei vaikas negauna meilės vaikystėje, tai suaugusiam jam sunku pilnai suvokti savo unikalumą ir galimybes saviraiškai.

Dž.Grėjus simboliškai taip suskirstė skirtingos meilės pripildymo periodus: 1. Nuo pastojimo iki gimimo – Kūrėjo meilė. Tai reiškia, kad pati gamta sukūrė visas vaisiaus vystymuisi reikalingas sąlygas. Tam, kad šią meilę augantis vaisius gautų pilnai, kūdikis turi būti laukiamas, mama turi išgyventi teigiamus jausmus ir emocijas, taip pat gautų viską, ko jai šiuo periodu reikia.

2. Periodas nuo gimimo iki septynerių metų – tėvų meilė. Šiuo laikotarpiu vaikas yra bejėgis ir visiškai priklausomas nuo tėvų. Nuo pat pirmų dienų formuojasi ir požiūris į pasaulį. Šie pirmieji įspūdžiai labai gilūs, todėl svarbu, kad vaikas patirtų nuoširdų rūpestį, švelnumą ir meilę. Per santykį su tėvais, per tėvų požiūrį į jį vaikas išmoksta vertinti ir mylėti save. Patirtas nuoširdus rūpestis ir meilė ugdo poreikių suvokimą ir sveiką pusiausvyros jausmą tarp sąveikos su kitais žmonėmis ir savarankiškumo.

3. Laikotarpis nuo septynių iki keturiolikos. Meilės šaltiniai – namiškiai, draugai, saviraiška. Pirmoji krizė, susijusi su mokymosi pradžia. Jei ankstesniuose perioduose vaikas negavo pakankamai meilės, tai šiuo laikotarpiu jis stengiasi kuo ilgiau išbūti “mažu“, tokiu būdu reikalaudamas sau trūkstamos meilės ir dėmesio. Atsiranda poreikis aktyviai veiklai – žaidimams ir bendravimui su bendraamžiais. Tai laikas, kai mokomasi visko, ko prireikia gyvenant sociume. Tėvams atsakingas laikotarpis – apsaugoti vaiką nuo neigiamos įtakos ir nukreipti jį kūrybingai saviraiškai, o kartais ir apginti. Jei vaikas ugdomas su meile, jis išmoksta bendravimo ir savarankiškumo.

4. Nuo 14 iki 21 metų – bendraminčiai, bendravimas ir su tuo susiję jausmai. Psichologas šį laikotarpį įvardina kaip hormonų krizę – vaikas bręsta, paaštrėja savęs vertinimas, stengiamasi ištrūkti iš tėvų globos (nors tėvų palaikymas ypač svarbus), vis didesnę įtaką pradeda daryti bendraamžiai. Tai laikas, kai jaunuolis vis daugiau mokosi iš kitų, ieško saviraiškos ir įdomios veiklos. Šiuo periodu patyręs šiltas emocijas su bendraminčiais, jaunas žmogus įgyja tvirtą ryšį su savuoju “aš“, suvokia savo unikalumą ir atranda tam išraiškas.

5. Nuo 21 iki 28 metų – meilė sau. Įgijama profesija, mokomasi savidisciplinos ir atsakomybės. Ypatingai svarbus bendravimas su bendraamžiais ir turinčiais gyvenimo patirtį mokytojais. Tai laikas, kai atrandamas interesas gyvenime, mokomasi pažinti pasaulį ir save pasaulyje. Mokomasi pasitikėti savimi, mylėti save. Jei periodas išgyvenamas sėkmingai, žmogus tampa orus, žinantis savo tikslus gyvenime ir atsakingas.

6. Nuo 28 iki 35 metų – artimų santykių ir romantiškų ryšių periodas. Prasideda etapas, kai ne tik mokomasi, bet ir spinduliuojama bei atiduodama tai, kas išvystyta iki šiol. Jei subręsta kaip asmenybė, gali sukurti harmoningus ryšius. Šeimos kūrimo laikotarpis. Dvidešimt vienerių metų žmogus subręsta fiziškai, o dvidešimt aštuonerių – emociškai. Ateina laikas gyventi savo gyvenimą, pasikliaunant savo paties vidiniu vadovavimu, tuo pačiu mokytis gyventi šeimoje – mylėti, dalintis, susitarti, atleisti, suprasti ir kartais aukotis vardan bendrų tikslų.

7. Nuo 35 iki 42 – meilė tiems, kurie nuo mūsų priklauso. Besąlygiškas, nuoširdus rūpestis vaikais, jaunesniais giminaičiais, naminiais gyvūnais. Vaikai dažnai jau ūgtelėję ir ateina savotiška krizė – pripažinti jų savarankiškumą ir savo.. pritariamąjį balsą. Mokomasi paleisti, suprasti ir atleisti . Mylėdami savo vaikus, mes mokomės mylėti besąlygiškai ir augame dvasiškai.

8. Periodas nuo 42 iki 49 – savotiška duoklė visuomenei, ugdomas pojūtis “visi esame viena“. Gyvenimo pervertinimo laikas, žmogus nori būti naudingas visuomenei. Jei neužpildo praeito gyvenimo etapo meilės rezervuaro, gali pajusti dvasinę tuštumą, vadinamą vidutinio amžiaus krizę. Ieškodamas gyvenimo prasmės, gali pradėti elgtis keistai ir iš pagrindų pakeisti gyvenimą. Dažnai bėgama paskui jaunystę ir.. nuo pareigų, kurios verčia pasijusti senu. Jei dvasiškai brandus žmogus – ieškoma naujų prioritetų ir veiklos nekenkiant tiems, kuriuos myli.

9. Nuo 49 iki 56 metų – visaapimanti meilė pasauliui. Daugeliui šeimų prasideda vadinamas lizdo ištuštėjimo metas, kuris gali būti išgyvenamas sunkiai, jei praeitas periodas nebuvo užpildytas meile. Jei nepasiruošiama ir sureikšminamas šis periodas, galimas pojūtis, kad su vaikų išėjimu į gyvenimą netenkama gyvenimo prasmės. Tuo tarpu tai laikas, kai vėl galima pajusti lengvumą ir polėkį, padaryti tai, ko per nesibaigiančius rūpesčius nespėta. Galima keliauti, prisidėti prie visuomeninių organizacijų – tai laikas patirties ir išminties realizacijai.

10. Periodas nuo 56 iki …. – meilė Kūrėjui. Kuo pilnavertiškesnis, užpildęs visus meilės rezervuarus žmogus, tuo puikesnis šis periodas. Branda, išmintis, ramybė, gilus savęs kaip kūrėjo suvokimas ir aiškus pasaulio matymas – tai šio auksinio gyvenimo periodo savybės. Daugybė iškilių žmonių savo veiklos aukščiausių rezultatų pasiekė būtent šiuo periodu.

Štai ir visos meilės spalvos, kurias labai svarbu patirti, norint išmokti aukščiausios meilės išraiškos – besąlygiškos meilės. Autorius pateikė sąlyginį suskirstymą, kuris pagrįstas išvadomis iš daugiametės jo praktikos. Dž.Grėjus teigia, kad nepatirtos meilės formos lyg kreivos plytos iškreipia mūsų meilės suvokimą ir tai sukelia vidines krizes. Ką daryti, jei jaučiame, kad kažkuriame gyvenimo etape negavome tam tikros meilės išraiškos?

Autorius tikina, kad bet kuriuo gyvenimo periodu galime tai ištaisyti savo noru sąmoningomis pastangomis. Kaip? Apie tai – sekantį kartą..

Dažniausiai taip įsivaizduojame laimingos santuokos sąlygą: reikia surasti, sutikti tobulą partnerį, ir.. tuomet viskas bus idealu 🙂 . Jei nesiseka santykiuose, kaltiname taip pat.. partnerį. Susidaro toks įspūdis, kad tai tarsi loterija – pasiseks ar nepasiseks surasti tą tobulą gyvenimo draugą. Ar iš tiesų taip yra? Ir koks turėtų būti tas tobulas partneris – juk visi esame skirtingi, taigi, ir lūkesčiai visų mūsų skirtingi..

Pirmiausiai pasvarstykime – ar teko kada nors gyvenime sutikti tobulą žmogų? Nelabai realu, tiesa? Galime susiaurinti klausimą – koks žmogus kiekvienam iš mūsų atrodo tobulas? Koks mums tinkamas? Dabar pagalvokime – jei statome sąlygas žmogui, kad galėtume su juo gyventi, ar jis bus laimingas, vykdydamas mūsų sąlygas? Ar būsite jam idealus partneris? O kaip tada su besąlygiška meile?..

Atsakydamas į visus šiuos klausimus, labai įdomią analogiją savo knygelėje “Menas mylėti“, pateikė D.M.Ruiz. Jis rašo, kad bendraujant su žmonėmis, labai svarbu nepamiršti vieno fakto: mes negalime jų pakeisti. Pastangos pakeisti žmogų reikštų tą patį, kaip bandymas mylimą savo naminį gyvūną paversti, tarkim, arkliu 🙂 .. Deja, dauguma žmonių savo naminiams gyvūnėliams yra daug geresni, nei savo gyvenimo draugui – gyvūnas mylimas besąlygiškai, o artimam žmogui turime begales besikeičiančių lūkesčių..

Griežtoka analogija, bet labai gyvenimiška, o todėl lengvai įsivaizduojama, tiesa? Pats svarbiausias žingsnis gyvenime – pasirinkti tinkamą partnerį. Ir.. leisti jam būti savimi, nemėginti jo keisti. O koks partneris yra tinkamas? Toks, kuris nori eiti ta pačia kryptimi, su kuriuo sieja bendras požiūris, siekiai ir vertybės emociniame, fiziniame, ekonominiame ir dvasiniame lygmenyje.

Kaip suprasti, kad sutikome savo žmogų? Žinoma, pirmiausia svarbus yra emocinis ryšys, įsimylėjimas, dvasinis ryšys.. Tinkamas žmogus yra tas, kurį galime mylėti, nenorėdami jo pakeisti. Lygiai taip pat ir jūsų partneris: iš tiesų jam esate tinkamas tuomet, kai jis nenori jūsų keisti. Tuomet santykiai nuoširdūs, žmonės neapsimeta tuo, kuo nėra, nekelia pretenzijų ir įtampos.

Jei bandome keisti savo artimą žmogų, reiškia, jis ne toks, kokio tikėjomės. Tuomet kodėl mes jį pasirinkome? Juk kuriame santuoką suaugę, savo noru, susipažinę su būsimu gyvenimo draugu ar drauge. Tai kam rinkti tokį, kuris netinka? Kam apsimesti, kad tai tas žmogus, jei iš tikrųjų taip nėra? Ir kodėl vyliamės, kad išsipildys lūkesčiai, kurių artimas žmogus gal net ir nežino? Priimame sprendimą tuoktis patys ir atsakome už jį patys.

D.M.Ruiz siūlo dar vieną analogiją: įsivaizduokime, kad labai mylime ir norime katės, bet vis dėlto įsigyjame šunį. Trokštame, kad šuo elgtųsi kaip katė, stengiamės jį išmokyti kniaukti, pratinti prie kitų katiniško gyvenimo subtilybių, bet.. šuo yra šuo. Jis net nesupras, ko iš jo norima. Vienintelis būdas šitoje situacijoje būti laimingu – įsigyti katę, o ne kaltinti šunį nebūtais dalykais.. Svarbiausia suprasti – ko, kaip ir kada norime..

Pasaulyje gyvena milijonai vyrų ir moterų, ir kiekvienas iš jų – unikalus. Kai kurie mums tinka, kiti netinka visiškai. Mylėti galime daugelį iš jų, bet jei norime, kad kasdieninis bendravimas būtų sklandus, labai svarbus yra siekių, tikslų, dvasinių ir emocinių savybių panašumas. Taigi, nemeluokime sau, nesuteikime žmogui savybių, kurių jis neturi ir nesitikėkime, kad po santuokos žmogus stebuklingai pasikeis.

Svarbu būti nuoširdžiu – sau ir kitiems – ir mylėti žmogų tokį, koks jis yra. Varžydami savo partnerio laisvę, mes varžome ir savąją, nes tuomet turime savo partnerį stebėti ir kontroliuoti. Jei padarėme klaidą, pripažinkime ją ir taisykime, arba keliaukime savais keliais. Juk jei esame nelaimingi santuokoje, tai nelaimingas ir mūsų partneris.. todėl turime sau ir savo draugui ar draugei leisti turėti galimybę būti laimingu su kitu žmogumi..

Meilė yra besąlygiška, arba jos nėra ir tėra ambicijų kova. Tarpusavio santykių kūrimas yra menas. Niekas negali padaryti žmogaus laimingu – laimė ateina tada, kai mes patys mylime. Kai kažką darome su meile, tuomet mus lydi džiaugsmas. Kai veikiame, pastūmeti ambicijų ar baimės – mus lydi kančia. Išmokti tarpusavio santykių meno – kiekvienos poros valioje.

Pradėti reikia nuo suvokimo, kad kiekvienas turime prisiimti atsakomybę už savąją santykių pusę, kitaip sakant – už save. Tai vienintelė dalis, kurią galime reguliuoti ir keisti, atsižvelgiant į aplinkybes. Kitos pusės mes valdyti negalime, nes tik mūsų mylimas žmogus yra atsakingas už savo santykių dalį. Jeigu išlaikome pagarbą, tai ir tarpusavio santykiuose gyvuos susitarimas ir taika 🙂 .

Taigi, nėra kiekvienam iš mūsų specialiai paruošto tobulo partnerio 🙂 .. Svarbiausias žingsnis gyvenime yra atsakingas gyvenimo draugo ar draugės pasirinkimas.. O toliau.. visada yra dvi santykių puselės, ir kiekvienas yra atsakingas už savąją. Galime perskaityti tūkstančius knygų apie meilę, tačiau kiekvienas ją išgyvens savaip. Svarbus ne meilės sąvokos apibrėžimas, o suvokimas, kad meilė yra veiksmas.

Norėdami pasiekti tobulų santykių, turime besąlygiškai mylėti ir – to įtakoti – nuoširdžiai veikti. Dvipusiuose santykiuose savo vaidmenį turime atlikti tobulai, tuomet ir tapsime tobulais partneriais 🙂 .. Ar sutinkate? 😉