Meilės spalvos

Meilė – nuostabi, visaapimanti energija, suteikianti žmogui pilnatvę ir laimę. Ji turi daug spalvų ir atspalvių: tai meilė sau, tėvams, sutuoktiniui, vaikams, giminėms, draugams, galiausiai kūrinijai, žmonijai, Kūrėjui.. Psichologijos daktaras Dž.Grėjus teigia, kad žmogus per savo gyvenimą turi išgyventi visus meilės pavidalus – tik tuomet jis gali pilnai pažinti save ir išsiskleisti kaip asmenybė.

Kiekviena meilės forma pripildo savotišką meilės “rezervuarą“, atitinkantį tam tikro žmogaus gyvenimo periodo meilės poreikį. Jei kažkuriuo gyvenimo periodu meilės rezervuaras lieka neužpildytas, mes jaučiame tuštumą, apatiją, kartais ir dvasines krizes, nuo kurių ieškome išsigelbėjimo išorėje, o kai rezervuaras užpildytas, mes jaučiame pozityvių emocijų antplūdį ir entuziazmą.

Išgyventos meilės formos ugdo mūsų gebėjimą mylėti iki besąlygiškos meilės, taip pat suteikia mums galimybę pažinti įvairias savo asmenybės puses. Jei neišgyvename tam tikros meilės spalvos, tai ir tam tikro savo asmenybės aspekto nevystome. Pavyzdžiui, jei vaikas negauna meilės vaikystėje, tai suaugusiam jam sunku pilnai suvokti savo unikalumą ir galimybes saviraiškai.

Dž.Grėjus simboliškai taip suskirstė skirtingos meilės pripildymo periodus: 1. Nuo pastojimo iki gimimo – Kūrėjo meilė. Tai reiškia, kad pati gamta sukūrė visas vaisiaus vystymuisi reikalingas sąlygas. Tam, kad šią meilę augantis vaisius gautų pilnai, kūdikis turi būti laukiamas, mama turi išgyventi teigiamus jausmus ir emocijas, taip pat gautų viską, ko jai šiuo periodu reikia.

2. Periodas nuo gimimo iki septynerių metų – tėvų meilė. Šiuo laikotarpiu vaikas yra bejėgis ir visiškai priklausomas nuo tėvų. Nuo pat pirmų dienų formuojasi ir požiūris į pasaulį. Šie pirmieji įspūdžiai labai gilūs, todėl svarbu, kad vaikas patirtų nuoširdų rūpestį, švelnumą ir meilę. Per santykį su tėvais, per tėvų požiūrį į jį vaikas išmoksta vertinti ir mylėti save. Patirtas nuoširdus rūpestis ir meilė ugdo poreikių suvokimą ir sveiką pusiausvyros jausmą tarp sąveikos su kitais žmonėmis ir savarankiškumo.

3. Laikotarpis nuo septynių iki keturiolikos. Meilės šaltiniai – namiškiai, draugai, saviraiška. Pirmoji krizė, susijusi su mokymosi pradžia. Jei ankstesniuose perioduose vaikas negavo pakankamai meilės, tai šiuo laikotarpiu jis stengiasi kuo ilgiau išbūti “mažu“, tokiu būdu reikalaudamas sau trūkstamos meilės ir dėmesio. Atsiranda poreikis aktyviai veiklai – žaidimams ir bendravimui su bendraamžiais. Tai laikas, kai mokomasi visko, ko prireikia gyvenant sociume. Tėvams atsakingas laikotarpis – apsaugoti vaiką nuo neigiamos įtakos ir nukreipti jį kūrybingai saviraiškai, o kartais ir apginti. Jei vaikas ugdomas su meile, jis išmoksta bendravimo ir savarankiškumo.

4. Nuo 14 iki 21 metų – bendraminčiai, bendravimas ir su tuo susiję jausmai. Psichologas šį laikotarpį įvardina kaip hormonų krizę – vaikas bręsta, paaštrėja savęs vertinimas, stengiamasi ištrūkti iš tėvų globos (nors tėvų palaikymas ypač svarbus), vis didesnę įtaką pradeda daryti bendraamžiai. Tai laikas, kai jaunuolis vis daugiau mokosi iš kitų, ieško saviraiškos ir įdomios veiklos. Šiuo periodu patyręs šiltas emocijas su bendraminčiais, jaunas žmogus įgyja tvirtą ryšį su savuoju “aš“, suvokia savo unikalumą ir atranda tam išraiškas.

5. Nuo 21 iki 28 metų – meilė sau. Įgijama profesija, mokomasi savidisciplinos ir atsakomybės. Ypatingai svarbus bendravimas su bendraamžiais ir turinčiais gyvenimo patirtį mokytojais. Tai laikas, kai atrandamas interesas gyvenime, mokomasi pažinti pasaulį ir save pasaulyje. Mokomasi pasitikėti savimi, mylėti save. Jei periodas išgyvenamas sėkmingai, žmogus tampa orus, žinantis savo tikslus gyvenime ir atsakingas.

6. Nuo 28 iki 35 metų – artimų santykių ir romantiškų ryšių periodas. Prasideda etapas, kai ne tik mokomasi, bet ir spinduliuojama bei atiduodama tai, kas išvystyta iki šiol. Jei subręsta kaip asmenybė, gali sukurti harmoningus ryšius. Šeimos kūrimo laikotarpis. Dvidešimt vienerių metų žmogus subręsta fiziškai, o dvidešimt aštuonerių – emociškai. Ateina laikas gyventi savo gyvenimą, pasikliaunant savo paties vidiniu vadovavimu, tuo pačiu mokytis gyventi šeimoje – mylėti, dalintis, susitarti, atleisti, suprasti ir kartais aukotis vardan bendrų tikslų.

7. Nuo 35 iki 42 – meilė tiems, kurie nuo mūsų priklauso. Besąlygiškas, nuoširdus rūpestis vaikais, jaunesniais giminaičiais, naminiais gyvūnais. Vaikai dažnai jau ūgtelėję ir ateina savotiška krizė – pripažinti jų savarankiškumą ir savo.. pritariamąjį balsą. Mokomasi paleisti, suprasti ir atleisti . Mylėdami savo vaikus, mes mokomės mylėti besąlygiškai ir augame dvasiškai.

8. Periodas nuo 42 iki 49 – savotiška duoklė visuomenei, ugdomas pojūtis “visi esame viena“. Gyvenimo pervertinimo laikas, žmogus nori būti naudingas visuomenei. Jei neužpildo praeito gyvenimo etapo meilės rezervuaro, gali pajusti dvasinę tuštumą, vadinamą vidutinio amžiaus krizę. Ieškodamas gyvenimo prasmės, gali pradėti elgtis keistai ir iš pagrindų pakeisti gyvenimą. Dažnai bėgama paskui jaunystę ir.. nuo pareigų, kurios verčia pasijusti senu. Jei dvasiškai brandus žmogus – ieškoma naujų prioritetų ir veiklos nekenkiant tiems, kuriuos myli.

9. Nuo 49 iki 56 metų – visaapimanti meilė pasauliui. Daugeliui šeimų prasideda vadinamas lizdo ištuštėjimo metas, kuris gali būti išgyvenamas sunkiai, jei praeitas periodas nebuvo užpildytas meile. Jei nepasiruošiama ir sureikšminamas šis periodas, galimas pojūtis, kad su vaikų išėjimu į gyvenimą netenkama gyvenimo prasmės. Tuo tarpu tai laikas, kai vėl galima pajusti lengvumą ir polėkį, padaryti tai, ko per nesibaigiančius rūpesčius nespėta. Galima keliauti, prisidėti prie visuomeninių organizacijų – tai laikas patirties ir išminties realizacijai.

10. Periodas nuo 56 iki …. – meilė Kūrėjui. Kuo pilnavertiškesnis, užpildęs visus meilės rezervuarus žmogus, tuo puikesnis šis periodas. Branda, išmintis, ramybė, gilus savęs kaip kūrėjo suvokimas ir aiškus pasaulio matymas – tai šio auksinio gyvenimo periodo savybės. Daugybė iškilių žmonių savo veiklos aukščiausių rezultatų pasiekė būtent šiuo periodu.

Štai ir visos meilės spalvos, kurias labai svarbu patirti, norint išmokti aukščiausios meilės išraiškos – besąlygiškos meilės. Autorius pateikė sąlyginį suskirstymą, kuris pagrįstas išvadomis iš daugiametės jo praktikos. Dž.Grėjus teigia, kad nepatirtos meilės formos lyg kreivos plytos iškreipia mūsų meilės suvokimą ir tai sukelia vidines krizes. Ką daryti, jei jaučiame, kad kažkuriame gyvenimo etape negavome tam tikros meilės išraiškos?

Autorius tikina, kad bet kuriuo gyvenimo periodu galime tai ištaisyti savo noru sąmoningomis pastangomis. Kaip? Apie tai – sekantį kartą..