Kategorija: Vyras ir moteris

Sukuriame kartais šeimoje mažas ar didesnes krizes.. Tuomet arba patys bandome spręsti iškilusius sunkumus, arba prašome patarimo pas specialistus, arba ieškome specialios literatūros. Šį kartą – įdomi psichoterapeuto A.Kurpatovo darbo patirtis ir jo dažniausiai duodami patarimai šeimoms, susidūrusioms su bendravimo sunkumais. Manau, daugeliui bus įdomios ištraukos iš knygos “Gelbėkite šeimą“.

“…* Santuoka – gyva “esybė“, ir bėgant metams, ji išgyvena rimtus pasikeitimus. Keičiamės mes patys, keičiasi mūsų jausmai, todėl santuoka negali ilšlikti nepakitusi. Ir mes turime prisitaikyti prie šių pokyčių. Iš esmės, šeimyninis gyvenimas – virtinė rimtų gyvenimo išbandymų, kuriuos mes turime oriai išspręsti. Ir štai tų išbandymų fone mes kažkodėl nesivienijame, o kaip vaikai smėlio dėžėje matuojamės ambicijomis ir pateikiame vienas kitam smulkias, absurdiškas pretenzijas. Na, ar ne kvaila? Kvaila.

* Jums kada nors teko bendrauti su pykstančiu ant jūsų žmogumi – pykstančiu stipriai ir ilgai? Ar tai komfortabilu? Greičiausiai – nelabai. Nekyla jokio noro rodyti tokiam žmogui dėmesį ar šiltus jausmus, to net neįmanoma prisiversti daryti.. Taip ir šeimyniniame gyvenime – savo nuoskaudomis ir pykčiu ant artimo žmogaus mes patys statome svetimėjimo sieną, o paskui stebimės, kodėl mūsų santykiai prastėja. Iš tiesų nieko čia nuostabaus – ta siena yra mūsų pačių “kūrinys“..

* Tame, kad mes nuolat kartojame tas pačias klaidas, kaltos ne aplinkybės ar žmonės, o tai, kas vadinama “psichologiškai neužbaigta situacija.“ Kas turima omenyje? Kadaise, galbūt, ankstyvoje vaikystėje, arba įsimylėjus pirmą kartą, mūsų norai ir viltys, susiję su kažkokiu žmogumi ar įvykiu, neatnešė laukto rezultato. Ir nuo to laiko mes nesąmoningai ir primygtinai stengiamės įvairiais būdais užbaigti tą situaciją, kurios jau seniai nebėra..

* Vyrai linkę ieškoti tokios gyvenimo draugės, kuri savo elgesiu primintų elgesį, kurį jis įprato matyti, stebėdamas savo motiną. Jei motina buvo despotiška, skandalinga ir agresyvi savo sūnaus atžvilgiu, tai jis, greičiausiai, pasirinks gyvenimui moterį-tironę. Vaikystės antspaudai tokie stiprūs, kad sutikęs ramaus būdo moterį, toks vyras greičiausiai nusivils, nes jam to viso “triukšmo“ truks..

* Jei tėvas nuolat žemino dukterį, tuomet jai gali atrodyti, kad ir vyras ją žemina, nors tam gali ir nebūti pagrindo. Tai gali būti ir santuokos irimo priežastis, nes kiekvienoje aštresnėje situacijoje ji įžvelgs savęs pažeminimą. Ji gali ir pasąmonės genama pasirinkti vyrą, kuris ją žemins, bet daugumoje atvejų esme ne vyre, o tame, kokį vyro vaizdą ji savo sąmonėje susikūrus. Ir kol ji nesupras, kame reikalas, situacija nepasikeis.

* Jeigu jūs priimsite aiškų vidinį sprendimą nežiūrint į nieką nesiskirti ir išsaugoti šeimą, tai požiūris į iškylančius bendravimo sunkumus pasikeis pats savaime. Jūs automatiškai sumažinsite savo reikalavimų rinkinį, pakoreguosite savo lūkesčius partnerio elgesio atžvilgiu, dėl ko žymiai sumažės ir nusivylimų. Jums iškart pasidarys lengviau. Suprasti žmogų – gerai, bet vien supratimo nepakanka. Būtina priimti žmogų tokį, koks jis yra.

* Sutuoktiniai dažnai pykstasi ne dėl to, kad jie turi realų pagrindą barniams, o dėl to, kad jie tokiu būdu išreiškia savo nepasitenkinimą santuokoje. Tai paprasta: yra tam tikras poreikis, ir jei jis nepatenkinamas, tai žmogus išgyvena stresą ir tampa neadekvatus. Įrodyta, kad alkanas žmogus yra daug irzlesnis, negu sotus, o pavyzdžiui, seksualinis alkis yra toks pat tam tikro pobūdžio alkis – su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

* Nėra jokios prasmės nuolat reaguoti negatyviai į įvykius gyvenime. Bet koks nemalonumas turėtų būti priimamas kaip signalas sprendimui. Jei žmogų atleidžia iš darbo, nėra jokios prasmės dėl to kentėti ar kaltinti buvusį viršininką: kas įvyko, tas įvyko. Dabar reikia aktyviai ieškoti naujo darbo. O jei mes duosime valią negatyvioms emocijoms, tai ne tik savo artimiesiems sukeliame įtampą, bet ir rizikuojame susirgti – depresija, pavyzdžiui.

* Kai susiduriame su gyvenimo sunkumais, reikėtų laikytis tam tikrų taisyklių. Pirmiausia, nedaryti iš neutralių iš esmės įvykių “problemų“. Antra – imtis konkrečių veiksmų keisti ir išspręsti situaciją. Trečia – būtina prisiminti savo atsakomybę už savo gyvenimą. Žinoma, galima verkti ir pergyventi, bet nuo to reikalai nepajudės, atvirkščiai – kuo ilgiau stoviniuosime ir grąžysime rankas, tuo labiau situacija prastės.

* Prieš pasmerkdami uošvės ar anytos erzinantį elgesį, sutuoktiniams vertėtų pagalvoti apie štai ką. Šių moterų gyvenimas neseniai pasikeitė iš pagrindų: išaugo ir paliko tėvų namus jų vaikai. Psichologijoje ši būsena vadinama “ištuštėjusio lizdo sindromu“. Jos pergyvena stiprų stresą, kurio pasekmė – vidinė įtampa. Todėl būkite supratingi ir geranoriški, ir ši įtampa praeis. Konfliktuodami tik paaštrinsite ją ir sugadinsite santykius.

* Tai, kas anksčiau rišo santuoką, dabar neteko prasmės. Statusas, pinigai, intymūs santykiai, vaikai – visa tai dabar įmanoma ir be santuokos. Todėl jauni žmonės klausia: “O kam santuoka? Be jos dar geriau.“ Į tai pasakysiu: tikrai ne geriau, nes pasaulis pasikeitė ir žmonės tampa abejingi vienas kitam. Mes gyvename pasaulyje, kur psichologinė vienatvė tampa epidemija. Ir tik santuokoje yra galimybė užmegzti dvasinį ryšį, kuris vienija ir leidžia įveikti tą vienatvės epidemiją.

* Pirmaisiais santuokos metais mes dedame pamatus savo šeimos ateičiai: mokomės peržengti per savo ambicijas dėl bendro tikslo – suteikti vienas kitam laimės. Jauni žmonės dažnai dėl ambicijų atsisako suprasti sutuoktinį, palaikyti jį, ieškoti bendrų sprendimų. Bet tai būtina daryti, nes tai tiesiog.. naudinga. Jei jūs esate geranoriškas, jums atsakys tuo pačiu. Atminkite: rūpestis sutuoktiniu – ne eikvojimasis, tai visapusiškas turtėjimas – pirmiausiai dvasinis“..

Šioje knygoje tiek gyvenimiškos išminties, kad vėl neišsitekau viename rašinyje.. Taigi, pratęsiu kitą kartą 🙂 .. O ką jūs apie tai manote?

Psichologas Džonas Grėjus meilės rezervuarų užpildymo analogiją pritaikė daugeliui savo pacientų, ir jiems padėjo. Jei mes esame nepatenkinti savo būsena ir gyvenimu, labai pagelbės suvokimas, kad dauguma mūsų emocijų yra vaikystės arba vėlesnių išgyvenimų atspindys. Autorius įsitikinęs, kad tai galima ištaisyti tik meile. Mes turime aiškiai suprasti – įvairios meilės spalvos reikalingos mums visais gyvenimo periodais, todėl turime nuolat plėsti savo meilės suvokimą iki besąlygiškos.

Šis amžiaus tarpsnių suskirstymas yra sąlyginis, todėl žvilgtelėkime į jį kaip į orientacinį. Tam, kad išspręstume problemą, turime suprasti jos priežastį. Jei kambarinė gėlė pradeda vysti, mes nepradedame dažyti jos lapų žalia spalva – mes ją tiesiog palaistome – ir ne vieną kartą, o nuolat. Taip ir su meilės rezervuarais: kai juos pripildysime, mes gausime tai, ko mums trūksta, ir su tuo susijusios problemos išnyks.

Pirmąjį, Kūrėjo meilės rezervuarą galime bet kuriuo gyvenimo tarpsniu papildyti dvasiniu tobulėjimu. Galime užmegzti vieną iš priimtinų (pagal įvardinimą) ryšių – su Kūrėju, Dievu, Absoliutu, Visatos protu ir nuolat jį palaikyti. Kitaip gyvenimas tampa kova, kuri galiausiai išvargina, nes nuolat jaučiame vienišumą ir nesaugumą. Net jei esame ateistai, galime medituoti, užsiimti dvasiniu tobulėjimu – taip ne tik atkursime ryšį su kūrinija ir dvasiškai sustiprėsime, bet ir turėsime galimybę bendrauti su bendraminčiais ir jausti jų palaikymą.

Antrasis – tėvų meilės rezervuaras. Jei gavome jos nepakankamai, tuomet galime gyventi nuolat žvalgydamiesi į praeitį. Tai pasireiškia ir abejonėmis, nepasitikėjimu savimi, emocinio nerimo bangomis. Bet.. kai esame suaugę, mes jau nepriklausome nuo tėvų rūpesčio ir meilės. Mes galime patys sukurti stiprybės šaltinį savyje, galime pasirinkti palaikymo šaltinį ir išmokti patys spręsti iškilusius uždavinius. Jei gyvenime mažai nuspalvintų meile emocijų, mes turėtume pripildyti meile būtent šį rezervuarą. Kartais vaikystėje suformuotos nuostatos tempia mus atgal. Nepriklausomai nuo to, kiek palaikymo mes gavome vaikystėje, dabar mes tą palaikymą galime suteikti sau patys.

Trečiasis meilės rezervuaras – namiškių, draugų palaikymas ir laisvalaikis. Jei gyvenimas monotoniškas, neturime laisvo laiko ir mažai bendraujame, reiškia, pritrūkome šios meilės spalvos. Laisvalaikio veikla suteikia entuziazmo, padeda vystyti kūrybiškumą, o bendravimas su namiškiais ir draugais gerina savitarpio supratimą, suartina ir leidžia geriau pažinti save ir kitus. Nuoširdžiuose pokalbiuose galime drąsiai išreikšti savo nuomonę ir būti savimi – tai puiki psichoterapija. Todėl būtinai skirkime laiko ir laisvalaikiui, ir bendravimui su artimais žmonėmis.

Bendraminčių palaikymas – ketvirtasis meilės rezervuaras. Nors daug interesų gali būti bendri, bet kiekvienas žmogus turi turėti savo asmeninį domėjimąsi kažkuo ir, žinoma, su tuo susijusių bendraminčių. Tai gali būti sportas, muzika, menai, kinofilmai, įvairūs klubai pagal pomėgius. Toks bendravimas žadina mūsų tikrąjį “aš“ ir pripildo gyvenimą džiaugsmu. Net sunkų gyvenimo momentą bendravimas su išgyvenusiais panašią problemą pakelia ūpą ir padeda lengviau įveikti sunkumus. Bendraminčiai – didelė palaikymo jėga mūsų gyvenime.

Penktasis meilės rezervuaras – meilė sau. Tai svarbu todėl, kad dažnai tramdome ir ribojame save vardan kitų arba bijodami aplinkinių nuomonės. Tam, kad nepristigtume šios meilės spalvos, patariama keletą minučių per dieną skirti apmąstymams: kas mums gyvenime svarbu, ko trokštame gyvenime, ir.. pradėti tai vykdyti. Svarbu suprasti būtent tai, ko norime konkrečiai mes patys, todėl dažniau užduokime sau klausimus: kas suteikia mums laimės, kas nepriimtina, kas džiugina gyvenime? Tam, kad būtume laimingi ir pasiektume išorinės sėkmės, mes turime turėti ir puoselėti savo tikslus, ir kryptingai link jų eiti.

Mylimi žmonės, artimi santykiai, šeima. Šeštasis, labai svarbus meilės rezervuaras, kurį mielai ištuštiname, o papildyti pamirštame.. Artimų santykių sferoje nieko nevyksta savaime ar automatiškai, reikia juos nuolat aktyviai auginti ir puoselėti. Sekime, kad santykiai netaptų prisirišimu, našta ar vieninteliu ramsčiu gyvenime. Visuomet pravartu prisiminti, kad mūsų sutuoktiniai nėra idealūs, bet mums jie yra idealūs partneriai. Santykiai keičiasi, įgauna naujas spalvas, ir tik mes patys galime juos tobulinti.

Septintasis meilės rezervuaras – meilė tiems, kurie nuo mūsų priklauso. Manoma, kad po trisdešimt penkerių metų sunku tobulėti toliau, jei neišmokstame besąlygiškai dalintis, rūpintis ir mylėti. Rūpestis kitais – svarbus dvasinis poreikis, atsakomybė už kitą (tą, kuriam tikrai reikia pagalbos) suteikia stiprybės ir pasitikėjimo. Ši meilės spalva ryškiausia tėvų, vaikų ir anūkų santykiuose. Besąlygišką meilę ir rūpestį galime dalinti tik tuomet, kai patys esame perpildyti meile. Kai vaikai užauga, galime rūpintis augalais, sodu, gyvūnais – viskuo, kas reikalauja atsakingo požiūrio.

Aštuntoji meilės spalva – duoklė visuomenei, vienybės pojūtis. Šį rezervuarą galime užpildyti labai įvairia veikla – socialiniai projektai, pagalba įvairioms organizacijoms, ekologiniai projektai, namų bendrijų veikla. Tai ugdo bendruomeniškumą, atsakomybę už bendrus tikslus. Devintasis meilės rezervuaras – visaapimanti meilė pasauliui – aštuntojo tęsinys, apimantis dar platesnę veiklą, visuotinius idealus ir siekius. Būtina sekti, kad ši veikla nebūtų vykdoma šeimos laiko sąskaita.

Ir paskutinis, dešimtasis – meilės Kūrėjui rezervuaras. Nuo pirmojo skiriasi tuo, kad ten turime pajusti Kūrėjo meilę ir palaikymą, o čia pasireiškiame kaip bendrakūrėjai ir savo gyvenimo kūrėjai, per tai išreikšdami savo meilę ir pasitikėjimą mus sukūrusiai jėgai. Pažinti pasaulį galime per keliones, o savo galimybes – per mėgiamą veiklą. Branda – laikas, kai gauname tai, ką subrandinome, tai maksimalaus didingumo metas, kai pilnai išreiškiamas dvasinis potencialas. Klaidingai daugelio suprantamas laikotarpis, kai paskelbiama senatvė, tokiu būdu apsprendžiant savo ateitį. Tie žmonės, kurie supranta, kad tai pilnatvės laikotarpis, gyvena įdomų ir turiningą gyvenimą. Juk dvasia nesensta..

Įdomus ir kviečiantis susimąstyti meilės formų ir spalvų apibūdinimas, tiesa? Dar vienas takelis link savęs pažinimo.. Gebėjimas mylėti auga kartu su mumis, todėl sąmoningai auginkime savo meilę, ir tegul kiekvienam ji skleidžiasi gražiausiomis spalvomis 🙂 ..

Meilė – nuostabi, visaapimanti energija, suteikianti žmogui pilnatvę ir laimę. Ji turi daug spalvų ir atspalvių: tai meilė sau, tėvams, sutuoktiniui, vaikams, giminėms, draugams, galiausiai kūrinijai, žmonijai, Kūrėjui.. Psichologijos daktaras Dž.Grėjus teigia, kad žmogus per savo gyvenimą turi išgyventi visus meilės pavidalus – tik tuomet jis gali pilnai pažinti save ir išsiskleisti kaip asmenybė.

Kiekviena meilės forma pripildo savotišką meilės “rezervuarą“, atitinkantį tam tikro žmogaus gyvenimo periodo meilės poreikį. Jei kažkuriuo gyvenimo periodu meilės rezervuaras lieka neužpildytas, mes jaučiame tuštumą, apatiją, kartais ir dvasines krizes, nuo kurių ieškome išsigelbėjimo išorėje, o kai rezervuaras užpildytas, mes jaučiame pozityvių emocijų antplūdį ir entuziazmą.

Išgyventos meilės formos ugdo mūsų gebėjimą mylėti iki besąlygiškos meilės, taip pat suteikia mums galimybę pažinti įvairias savo asmenybės puses. Jei neišgyvename tam tikros meilės spalvos, tai ir tam tikro savo asmenybės aspekto nevystome. Pavyzdžiui, jei vaikas negauna meilės vaikystėje, tai suaugusiam jam sunku pilnai suvokti savo unikalumą ir galimybes saviraiškai.

Dž.Grėjus simboliškai taip suskirstė skirtingos meilės pripildymo periodus: 1. Nuo pastojimo iki gimimo – Kūrėjo meilė. Tai reiškia, kad pati gamta sukūrė visas vaisiaus vystymuisi reikalingas sąlygas. Tam, kad šią meilę augantis vaisius gautų pilnai, kūdikis turi būti laukiamas, mama turi išgyventi teigiamus jausmus ir emocijas, taip pat gautų viską, ko jai šiuo periodu reikia.

2. Periodas nuo gimimo iki septynerių metų – tėvų meilė. Šiuo laikotarpiu vaikas yra bejėgis ir visiškai priklausomas nuo tėvų. Nuo pat pirmų dienų formuojasi ir požiūris į pasaulį. Šie pirmieji įspūdžiai labai gilūs, todėl svarbu, kad vaikas patirtų nuoširdų rūpestį, švelnumą ir meilę. Per santykį su tėvais, per tėvų požiūrį į jį vaikas išmoksta vertinti ir mylėti save. Patirtas nuoširdus rūpestis ir meilė ugdo poreikių suvokimą ir sveiką pusiausvyros jausmą tarp sąveikos su kitais žmonėmis ir savarankiškumo.

3. Laikotarpis nuo septynių iki keturiolikos. Meilės šaltiniai – namiškiai, draugai, saviraiška. Pirmoji krizė, susijusi su mokymosi pradžia. Jei ankstesniuose perioduose vaikas negavo pakankamai meilės, tai šiuo laikotarpiu jis stengiasi kuo ilgiau išbūti “mažu“, tokiu būdu reikalaudamas sau trūkstamos meilės ir dėmesio. Atsiranda poreikis aktyviai veiklai – žaidimams ir bendravimui su bendraamžiais. Tai laikas, kai mokomasi visko, ko prireikia gyvenant sociume. Tėvams atsakingas laikotarpis – apsaugoti vaiką nuo neigiamos įtakos ir nukreipti jį kūrybingai saviraiškai, o kartais ir apginti. Jei vaikas ugdomas su meile, jis išmoksta bendravimo ir savarankiškumo.

4. Nuo 14 iki 21 metų – bendraminčiai, bendravimas ir su tuo susiję jausmai. Psichologas šį laikotarpį įvardina kaip hormonų krizę – vaikas bręsta, paaštrėja savęs vertinimas, stengiamasi ištrūkti iš tėvų globos (nors tėvų palaikymas ypač svarbus), vis didesnę įtaką pradeda daryti bendraamžiai. Tai laikas, kai jaunuolis vis daugiau mokosi iš kitų, ieško saviraiškos ir įdomios veiklos. Šiuo periodu patyręs šiltas emocijas su bendraminčiais, jaunas žmogus įgyja tvirtą ryšį su savuoju “aš“, suvokia savo unikalumą ir atranda tam išraiškas.

5. Nuo 21 iki 28 metų – meilė sau. Įgijama profesija, mokomasi savidisciplinos ir atsakomybės. Ypatingai svarbus bendravimas su bendraamžiais ir turinčiais gyvenimo patirtį mokytojais. Tai laikas, kai atrandamas interesas gyvenime, mokomasi pažinti pasaulį ir save pasaulyje. Mokomasi pasitikėti savimi, mylėti save. Jei periodas išgyvenamas sėkmingai, žmogus tampa orus, žinantis savo tikslus gyvenime ir atsakingas.

6. Nuo 28 iki 35 metų – artimų santykių ir romantiškų ryšių periodas. Prasideda etapas, kai ne tik mokomasi, bet ir spinduliuojama bei atiduodama tai, kas išvystyta iki šiol. Jei subręsta kaip asmenybė, gali sukurti harmoningus ryšius. Šeimos kūrimo laikotarpis. Dvidešimt vienerių metų žmogus subręsta fiziškai, o dvidešimt aštuonerių – emociškai. Ateina laikas gyventi savo gyvenimą, pasikliaunant savo paties vidiniu vadovavimu, tuo pačiu mokytis gyventi šeimoje – mylėti, dalintis, susitarti, atleisti, suprasti ir kartais aukotis vardan bendrų tikslų.

7. Nuo 35 iki 42 – meilė tiems, kurie nuo mūsų priklauso. Besąlygiškas, nuoširdus rūpestis vaikais, jaunesniais giminaičiais, naminiais gyvūnais. Vaikai dažnai jau ūgtelėję ir ateina savotiška krizė – pripažinti jų savarankiškumą ir savo.. pritariamąjį balsą. Mokomasi paleisti, suprasti ir atleisti . Mylėdami savo vaikus, mes mokomės mylėti besąlygiškai ir augame dvasiškai.

8. Periodas nuo 42 iki 49 – savotiška duoklė visuomenei, ugdomas pojūtis “visi esame viena“. Gyvenimo pervertinimo laikas, žmogus nori būti naudingas visuomenei. Jei neužpildo praeito gyvenimo etapo meilės rezervuaro, gali pajusti dvasinę tuštumą, vadinamą vidutinio amžiaus krizę. Ieškodamas gyvenimo prasmės, gali pradėti elgtis keistai ir iš pagrindų pakeisti gyvenimą. Dažnai bėgama paskui jaunystę ir.. nuo pareigų, kurios verčia pasijusti senu. Jei dvasiškai brandus žmogus – ieškoma naujų prioritetų ir veiklos nekenkiant tiems, kuriuos myli.

9. Nuo 49 iki 56 metų – visaapimanti meilė pasauliui. Daugeliui šeimų prasideda vadinamas lizdo ištuštėjimo metas, kuris gali būti išgyvenamas sunkiai, jei praeitas periodas nebuvo užpildytas meile. Jei nepasiruošiama ir sureikšminamas šis periodas, galimas pojūtis, kad su vaikų išėjimu į gyvenimą netenkama gyvenimo prasmės. Tuo tarpu tai laikas, kai vėl galima pajusti lengvumą ir polėkį, padaryti tai, ko per nesibaigiančius rūpesčius nespėta. Galima keliauti, prisidėti prie visuomeninių organizacijų – tai laikas patirties ir išminties realizacijai.

10. Periodas nuo 56 iki …. – meilė Kūrėjui. Kuo pilnavertiškesnis, užpildęs visus meilės rezervuarus žmogus, tuo puikesnis šis periodas. Branda, išmintis, ramybė, gilus savęs kaip kūrėjo suvokimas ir aiškus pasaulio matymas – tai šio auksinio gyvenimo periodo savybės. Daugybė iškilių žmonių savo veiklos aukščiausių rezultatų pasiekė būtent šiuo periodu.

Štai ir visos meilės spalvos, kurias labai svarbu patirti, norint išmokti aukščiausios meilės išraiškos – besąlygiškos meilės. Autorius pateikė sąlyginį suskirstymą, kuris pagrįstas išvadomis iš daugiametės jo praktikos. Dž.Grėjus teigia, kad nepatirtos meilės formos lyg kreivos plytos iškreipia mūsų meilės suvokimą ir tai sukelia vidines krizes. Ką daryti, jei jaučiame, kad kažkuriame gyvenimo etape negavome tam tikros meilės išraiškos?

Autorius tikina, kad bet kuriuo gyvenimo periodu galime tai ištaisyti savo noru sąmoningomis pastangomis. Kaip? Apie tai – sekantį kartą..

Dažniausiai taip įsivaizduojame laimingos santuokos sąlygą: reikia surasti, sutikti tobulą partnerį, ir.. tuomet viskas bus idealu 🙂 . Jei nesiseka santykiuose, kaltiname taip pat.. partnerį. Susidaro toks įspūdis, kad tai tarsi loterija – pasiseks ar nepasiseks surasti tą tobulą gyvenimo draugą. Ar iš tiesų taip yra? Ir koks turėtų būti tas tobulas partneris – juk visi esame skirtingi, taigi, ir lūkesčiai visų mūsų skirtingi..

Pirmiausiai pasvarstykime – ar teko kada nors gyvenime sutikti tobulą žmogų? Nelabai realu, tiesa? Galime susiaurinti klausimą – koks žmogus kiekvienam iš mūsų atrodo tobulas? Koks mums tinkamas? Dabar pagalvokime – jei statome sąlygas žmogui, kad galėtume su juo gyventi, ar jis bus laimingas, vykdydamas mūsų sąlygas? Ar būsite jam idealus partneris? O kaip tada su besąlygiška meile?..

Atsakydamas į visus šiuos klausimus, labai įdomią analogiją savo knygelėje “Menas mylėti“, pateikė D.M.Ruiz. Jis rašo, kad bendraujant su žmonėmis, labai svarbu nepamiršti vieno fakto: mes negalime jų pakeisti. Pastangos pakeisti žmogų reikštų tą patį, kaip bandymas mylimą savo naminį gyvūną paversti, tarkim, arkliu 🙂 .. Deja, dauguma žmonių savo naminiams gyvūnėliams yra daug geresni, nei savo gyvenimo draugui – gyvūnas mylimas besąlygiškai, o artimam žmogui turime begales besikeičiančių lūkesčių..

Griežtoka analogija, bet labai gyvenimiška, o todėl lengvai įsivaizduojama, tiesa? Pats svarbiausias žingsnis gyvenime – pasirinkti tinkamą partnerį. Ir.. leisti jam būti savimi, nemėginti jo keisti. O koks partneris yra tinkamas? Toks, kuris nori eiti ta pačia kryptimi, su kuriuo sieja bendras požiūris, siekiai ir vertybės emociniame, fiziniame, ekonominiame ir dvasiniame lygmenyje.

Kaip suprasti, kad sutikome savo žmogų? Žinoma, pirmiausia svarbus yra emocinis ryšys, įsimylėjimas, dvasinis ryšys.. Tinkamas žmogus yra tas, kurį galime mylėti, nenorėdami jo pakeisti. Lygiai taip pat ir jūsų partneris: iš tiesų jam esate tinkamas tuomet, kai jis nenori jūsų keisti. Tuomet santykiai nuoširdūs, žmonės neapsimeta tuo, kuo nėra, nekelia pretenzijų ir įtampos.

Jei bandome keisti savo artimą žmogų, reiškia, jis ne toks, kokio tikėjomės. Tuomet kodėl mes jį pasirinkome? Juk kuriame santuoką suaugę, savo noru, susipažinę su būsimu gyvenimo draugu ar drauge. Tai kam rinkti tokį, kuris netinka? Kam apsimesti, kad tai tas žmogus, jei iš tikrųjų taip nėra? Ir kodėl vyliamės, kad išsipildys lūkesčiai, kurių artimas žmogus gal net ir nežino? Priimame sprendimą tuoktis patys ir atsakome už jį patys.

D.M.Ruiz siūlo dar vieną analogiją: įsivaizduokime, kad labai mylime ir norime katės, bet vis dėlto įsigyjame šunį. Trokštame, kad šuo elgtųsi kaip katė, stengiamės jį išmokyti kniaukti, pratinti prie kitų katiniško gyvenimo subtilybių, bet.. šuo yra šuo. Jis net nesupras, ko iš jo norima. Vienintelis būdas šitoje situacijoje būti laimingu – įsigyti katę, o ne kaltinti šunį nebūtais dalykais.. Svarbiausia suprasti – ko, kaip ir kada norime..

Pasaulyje gyvena milijonai vyrų ir moterų, ir kiekvienas iš jų – unikalus. Kai kurie mums tinka, kiti netinka visiškai. Mylėti galime daugelį iš jų, bet jei norime, kad kasdieninis bendravimas būtų sklandus, labai svarbus yra siekių, tikslų, dvasinių ir emocinių savybių panašumas. Taigi, nemeluokime sau, nesuteikime žmogui savybių, kurių jis neturi ir nesitikėkime, kad po santuokos žmogus stebuklingai pasikeis.

Svarbu būti nuoširdžiu – sau ir kitiems – ir mylėti žmogų tokį, koks jis yra. Varžydami savo partnerio laisvę, mes varžome ir savąją, nes tuomet turime savo partnerį stebėti ir kontroliuoti. Jei padarėme klaidą, pripažinkime ją ir taisykime, arba keliaukime savais keliais. Juk jei esame nelaimingi santuokoje, tai nelaimingas ir mūsų partneris.. todėl turime sau ir savo draugui ar draugei leisti turėti galimybę būti laimingu su kitu žmogumi..

Meilė yra besąlygiška, arba jos nėra ir tėra ambicijų kova. Tarpusavio santykių kūrimas yra menas. Niekas negali padaryti žmogaus laimingu – laimė ateina tada, kai mes patys mylime. Kai kažką darome su meile, tuomet mus lydi džiaugsmas. Kai veikiame, pastūmeti ambicijų ar baimės – mus lydi kančia. Išmokti tarpusavio santykių meno – kiekvienos poros valioje.

Pradėti reikia nuo suvokimo, kad kiekvienas turime prisiimti atsakomybę už savąją santykių pusę, kitaip sakant – už save. Tai vienintelė dalis, kurią galime reguliuoti ir keisti, atsižvelgiant į aplinkybes. Kitos pusės mes valdyti negalime, nes tik mūsų mylimas žmogus yra atsakingas už savo santykių dalį. Jeigu išlaikome pagarbą, tai ir tarpusavio santykiuose gyvuos susitarimas ir taika 🙂 .

Taigi, nėra kiekvienam iš mūsų specialiai paruošto tobulo partnerio 🙂 .. Svarbiausias žingsnis gyvenime yra atsakingas gyvenimo draugo ar draugės pasirinkimas.. O toliau.. visada yra dvi santykių puselės, ir kiekvienas yra atsakingas už savąją. Galime perskaityti tūkstančius knygų apie meilę, tačiau kiekvienas ją išgyvens savaip. Svarbus ne meilės sąvokos apibrėžimas, o suvokimas, kad meilė yra veiksmas.

Norėdami pasiekti tobulų santykių, turime besąlygiškai mylėti ir – to įtakoti – nuoširdžiai veikti. Dvipusiuose santykiuose savo vaidmenį turime atlikti tobulai, tuomet ir tapsime tobulais partneriais 🙂 .. Ar sutinkate? 😉

Kodėl dabar tiek painiavos vyriškumo ir moteriškumo sąvokose? Pasirodo, viskas prasidėjo nuo labai gražios idėjos – lygių teisių siekimo. Tai lietė pirmiausia žmonių pilietines teises, o mūsų laikais peraugo į lyčių kovas ir konkurenciją. Kai kurie sociologai ir istorikai emancipaciją ir feminizmą vadina kultūrine katastrofa: graži idėja virto atvira destrukcine jėga, paminusi ne tik moters, bet ir vyro prigimtį, o kartu ir šeimos vertybes.

Pakanka žvilgtelėti į žiniasklaidą, kuri mirga patarimais, kaip priversti vyrą ką nors daryti, kaip suvilioti, manipuliuoti, pasiekti tikslų, juo pasinaudojus.. Tai turi ir atvirkštinį efektą: moteris tampa sekso objektu. Na, o motinystė piešiama lyg prievolė, sunkumas, našta, trukdanti “dvasiniam išsilaisvinimui“ ir karjerai. Ugdoma karta be idealų, pareigos jausmo, gyvenanti siauro “aš“ egoizmo rėmuose. Prigimtinis lyčių skirtumas ignoruojamas, vietoje to, kad papildytų vienas kitą, vyras ir moteris kovoja.

Kas tai – laikmečio ypatumai? Tarsi labai baisu būtų grįžti prie žmogiškosios prigimties ir gyventi taip, kaip esame sukurti gyventi. Lyg prigimtinės mūsų savybės būtų keičiamos, bet į ką? Mes negalime ignoruoti savo prigimties, negalime jos kažkuo pakeisti. Lygios teisės jau pasiektos, o iš švelnios ir mylinčios moteris tampa tvirta ir tiesmukiška, ir.. tuo pačiu konkurente vyrui.

Mūsų laikais moteriškumas ir vyriškumas labai iškreipti. Tuo tarpu tvirta šeima gali būti sukurta tik žmonių, kurie turi visas vyriškas ir moteriškas prigimtines savybes. Jei mes žiūrime į vyrą ar žmoną kaip į pasitenkinimo ar norų pildymo objektą, tai mes nuolat turėsime jam tik nesibaigiančias pretenzijas ir jausime nepasitenkinimą. Atrodytų – užburtas ratas, bet išeitį iš jo randa žmonės, supratę prigimties svarbą.

Juk sekimas savo prigimtimi nereiškia atsilikimo, atvirkščiai – tai harmonijos paieškos. Laikmetis įneša pataisas į šeimos gyvenimą, ir tai yra normalu. Emancipacija ir užguitumas – dvi kraštutinės moters liguistos būsenos, tuo tarpu tiesa yra.. kažkur per vidurį, ir labai džiugu, kad vis daugiau jaunų žmonių tai supranta. Todėl pirmiausia siekiama savarankiškumo, išsilavinimo, specialybės, o paskui kuriama šeima.

Žmonės dabar aiškiai nusistato prioritetus, todėl viskam sąmoningai skiriamas laikas. Palyginus su praeitomis kartomis, moterys yra aktyvesnės, laisvesnės, kūrybiškesnės. Tai netrukdo moteriai išlikti moteriška – ji gali stipriasias savybes išreikšti visuomenėje, o savo namuose ji gali pilnai išreikšti savo moteriškas savybes, kurdama jaukius namus.

Vyro protas – ramus, atsiribojęs nuo emocijų, orientuotas į tikslo siekimą, todėl jis gali priimti sprendimus. Jis lyderis šeimoje. Moters protas – emocionalus, jausmingas, paslankus – ji sugeba matyti detales, yra kantresnė. Tik moteris gali sukurti šiltą emocinę atmosferą šeimoje. Ji yra vyro įkvėpėja ir tuo pačiu palaiko vyro autoritetą. Tai nereiškia paklusti ar žemintis, tai reiškia dalintis atsakomybe: kiekvienas atlieka tai, ką geriausiai sugeba pagal savo prigimtį.

Vyras, savo ruožtu, realizuodamas savo prigimtines savybes, yra stiprus dvasiškai ir vyriškas. Kaip ir moteris, realizuodama savo prigimtines savybes – moteriška.. Jiedu harmoningai papildo vienas kitą. Šeima yra sąjunga, jos dvasinė prasmė – pagalba vienas kitam dvasiniame augime ir išraiškoje. Tai sakralinė sąjunga, kurioje gimsta ir yra ugdomi tėvų pavyzdžiu vaikai.. ateities žmonės.

Kokias vertybes mes perduosime savo vaikams – priklauso nuo mūsų. Visi savo vaikus norime matyti laimingais.. Prisiminkime žaidžiančius vaikus: savo pasirinkimais jie parodo mums, kas jiems yra svarbu. Jei puoselėsime vaikų prigimtines savybes, jie susikurs laimingą gyvenimą užaugę ir bus laimingi 🙂 .

Čia ir vėl svarbi išmintinga sintezė: turime sekti savo prigimtimi, pritaikę jos savybes šiuolaikiniam gyvenimui. Mūsų prigimtis – vyriška arba moteriška – yra kiekvieno mūsų duotybė. Jei gyvename prieš ją, kuriame įtampą ir esame nelaimingi, jei harmonijoje su savo prigimtimi – esame laimingi. Ką jūs apie tai manote?

Moters laimė, vyro laimė, emancipacija, lygybė, partnerystė.. Tiek dabar sąvokų, laimės formulių ir teorijų, kad sunku suprasti: kodėl tiek daug informacijos, o prieštaravimų vyrų ir moterų santykiuose tik daugėja? Tarsi vyrai ir moterys atsiskyrė į dvi priešiškas grupes ir bando vieni kitiems įrodyti, kieno tiesa teisingesnė. “Visi jie tokie“, “visos jos tokios“ – jau tarsi diagnozė.. O kokie mes iš tikrųjų?

Žinoma, mes esame skirtingi – pačios gamtos taip apspręsta. Priešybės tai ar kitoniškumas, ir ar įmanoma tų priešybių vienybė? Ne tik įmanoma, bet ir apspręsta tos pačios gamtos, tik.. tam turime suprasti, kaip tos mūsų priešybės turi harmoningai sąveikauti. Mes pamirštame savo prigimtį ir vis dažniau veliamės į ambicijų kovas, kurios tik dar labiau supriešina.

Visais laikais buvo atsižvelgiama į vaiko lytį – buvo puoselėjamos tam tikros prigimtinės vaiko savybės. Tas prigimtines vaiko savybes visi pastebime, augant vaikams: mergaitės – nors niekas jų to nemoko – žaidžia su lėlytėmis, kaspinėliais, gėlytėmis.. Berniukai anksti pradeda domėtis visai kitais dalykais: mašinytėmis, konstruktoriais, detalių surinkimu-išrinkimu ir derinimu, judriais žaidimais..

Ir žaidžia vaikai skirtingai. Mergaitė, puošdama lėlę, mėgaujasi pačiu procesu: ji gali dešimtis kartų aprengti, nurengti, perrengti, derinti rūbelius be galo, visiškai nesifiksuodama į galutinį rezultatą.. Berniukas, atvirkščiai – orientuotas į rezultatą, tikslą, laimėjimą. Jam svarbu pasiektas tikslas: nepasiektas rezultatas jį labai nuliūdina.

Auklėjami berniukai ir mergaitės taip pat buvo skirtingai. Gal todėl anksčiau buvo daugiau tikrų vyrų, kurių taip pasigendama, ir.. tikrų moterų? Berniukams buvo padedama išreikšti prigimtines vyriškas savybes, mergaitėms – moteriškas. Yra tik moterims būdingos ir tik vyrams būdingos savybės, apspręstos pačios prigimties – moteriškas arba vyriškas pradas. Kai žmonės gyvena pagal savo prigimtines savybes, tuomet vyrai yra vyriški, moterys – moteriškos.

Berniukams buvo skiepijamas sugebėjimas valdyti savo jausmus. Ne tramdyti, o valdyti – tai liečia pirmiausia savidiscipliną. Jei vyras nevaldo savo jausmų, jam sunku siekti užsibrėžtų tikslų. Toks vyras silpnas dvasiškai, jam sunku būti lyderiu šeimoje ir pelnyti pagarbą. Antroji svarbi vyriška savybė – tai rūpestis kitais – sugebėjimas būti atsakingu už šeimą.

Mergaitėms buvo skiepijamas dorybingumas, kuklumas. Tai reiškė, kad mergaitė, o vėliau mergina, buvo mokoma pastovumo ir ištikimybės. Jei merginos galvoje sumaištis, tuomet ji nesugeba būti pastovi jausmuose ir dovanoti laimės. Antroji moters savybė – saiko jausmas, sugebėjimas džiaugtis tuo, kas yra jos gyvenime. Pasaka apie auksinę žuvelę – moters pavyzdys, kuriai niekada negana..

Auklėjant berniuką, labai svarbu nežeminti jo vyriškumo pojūčio, savigarbos (ypač to neturėtų daryti mamos) – juk iš jo turi išaugti žmogus, kuris imsis atsakomybės. Berniukui svarbu parodyti jo veiksmų pasekmes, mokyti pasitikėjimo savimi – to turėjo išmokyti tėvas. Dukrai tėvas taip pat turėjo parodyti vyriškumo pavyzdį – per sprendimus ir lyderystę šeimoje.

Motina – visada buvo ir yra dvasinė savo vaikų mokytoja. Ji – išmintis, palaikymas, švelnumas, gerumas ir supratimas. Abu tėvai – pavyzdys savo vaikams. Jei moteris ambicinga, agresyvi, o vyras silpnas ir neveiklus, vaikai gauna iškreiptą vyriškumo ir moteriškumo pavyzdį. Jei žmogus išauga su neišvystytomis prigimtinėmis savo lyties savybėmis, jis yra nebrandus. Nebrandžiam žmogui nelengva kurti santykius.

Kaip harmoningai išreiškiamos vyriškos ir moteriškos savybės šeimoje, kaip jos papildo viena kitą? Moteris – švelni, gera, kantri, įkvepėja. Namai – jos karalystė, ji organizuoja šeimos gyvenimą taip, kad namuose būtų šilumos ir meilės atmosfera. Ji palaiko vyro autoritetą. Vyras – lyderis, jis prisiima atsakomybę už savo žmones, globoja ir veda juos paskui save. Jo misija – veikti kitų labui, tuomet jis laimingas. Svarbiausias šeimos principai – partnerystė ir vienybė, grįstos meile ir pasitikėjimu.

Mes primiršome šiuos svarbius prigimtinius principus, o gal sąmoningai išbraukiam, kaip kažką archaiško ir senamadiško. Nors.. širdyje visi ilgimės tikrų vyriškų ir moteriškų savybių.. Apie tai, kodėl taip įvyko ir kaip tai atgimsta – sekantį kartą 🙂 ..

Daugelis žmonių mano, kad jei jau mylime, tai nuostabūs santykiai turi klostytis savaime, o bet kokios pastangos išlaikyti gerus santykius yra nenatūralios. Gal ir būtų taip, jei susitiktų du idealūs žmonės rojuje 🙂 .. Realiame žemiškame gyvenime, visi žinome, kad yra kitaip. Žmones jungia meilė, bet.. abu yra iš skirtingų šeimų, skirtingai išauklėti, su savo nuostatomis ir įpročiais. Todėl, žinoma, gyventi kartu reikia mokytis.. tai menas būti kartu..

Jausmų svyravimai prasideda, kai atslūgsta euforija ir prasideda kasdieninis gyvenimas: reikia tvarkyti buitį, priimti sprendimus, imtis atsakomybės.. Iškyla nesusipratimai, priekaištavimai, reikalavimai, susierzinimas.. Visa tai ardo santykių pilnatvę, o jausmai tarsi lieka kažkur gilumoje. Atsiranda pojūtis, kad kažkas ne taip, ateina pirmosios abejonės ir nusivylimai, santykių paviršutiniškumas.

Ir tai, pasirodo, yra neatsiejama gyvenimo realybė ir tik nuo mūsų priklauso, kokia ji bus toliau. Žmonių tarpusavio santykiai yra kuriami visą gyvenimą, tai nėra kažkas statiško. Žinoma, galima gyventi santykių paviršutiniškume arba nuolaidžiauti, bet tai tik didina beviltiškumo ir nuobodulio jausmą. Tereikia suprasti, kad kylantys prieštaravimai ar sunkumai nėra griaunantys, jie daug ko išmoko: susitarimo, palaikymo, supratimo, partnerystės.. Geriausiai to galime išmokti būtent poroje.

Harmoningos partnerystės pamatas – besąlygiška meilė. Iš tikrųjų daugelis mylime su sąlyga, sąlygiškai – kai keliame tam tikras sąlygas, kai mylime už kažką. Besąlygiška meilė – kai mylime ir visiškai priimame save ir mus supančius žmonės tokiais, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes norėtume juos matyti. Jei norime pokyčių, tobulinkime ir gerinkime pirmiausia savo savybes, tada ims kažkas keistis ir tarpusavio santykiuose.

Taip pat labai subtilus ir svarbus pojūtis šeimoje – buvimo kartu ir atskirai ritmas. Kiekvienam žmogui reikalinga tam tikra fizinė ir psichologinė erdvė, o mylimieji, to nesuvokdami, ima pernelyg kabintis ir kištis į kiekvieną smulkmeną vienas kito gyvenime. Toks dalyvavimas viskame gali veikti kaip atstumiantis barjeras ir ardyti gražiausius jausmus. Meilė tampa įkalinimu, prisirišimu ir.. pradedama ilgėtis laisvės pojūčio.

Todėl labai svarbu suteikti vienas kitam tą asmeninę erdvę. Kai sprendžiame svarbius klausimus ar esame pakylėti – būkime drauge, o kai atsiranda poreikis pabūti vienam ar susierzinimas – pabūkime atskirai. Tam pakaks pabūti kitame kambaryje ar pasivaikščioti, užsiimti mėgiama veikla ar susitikti su draugais. Tokie, kad ir trumpi pabuvimai atskirai labai svarbūs: žmonės pasijunta laisvi, nesuvaržyti ir.. išsiilgę bendravimo su mylimu žmogumi. Gali pasirodyti keista, bet kuo daugiau laisvės tarp sutuoktinių, tuo stipresni ir gilesni santykiai, nes pats stipriausias yra laisva valia priimtas įsipareigojimas, o ne priverstinė pareiga.

Tai du svarbiausi laimingo gyvenimo kartu kertiniai akmenys: besąlygiška meilė ir laisvė. Jei tai yra, drauge kuriami harmoningi santykiai, kuriuos tikrai galime pavadinti menu: todėl, kad yra nuolat kuriama. Keičiasi gyvenimo sąlygos, keičiasi žmonių savybės, auga vaikai, ir visa tai reikalauja lankstumo ir kūrybiškumo. Kuriama, pasitelkus geranoriškumą, supratimą, švelnumą, atleidimą, sąžiningumą, pakantumą, orumą. Kuriamos unikalios, vienijančios šeimos tradicijos. Tokiose šeimose auga laimingi vaikai 🙂 ..

Mes esame čia tam, kad mylėtume, dovanotume meilę, darytume vienas kitą laimingesniais, o ne atvirkščiai. Meilė ir partnerystė suteikia žmogui saugumo ir pilnatvės pojūtį, galimybę kurti save ir dovanoti galimybę skleistis mylimam žmogui. Meilę pražudo ne kažkokie dideli dalykai, o iš pažiūros nereikšmingi smulkūs epizodai, trunkantys metų metus: neapgalvoti komentarai, smulkios egoizmo apraiškos, orumo nepaisymas, neatidumas, neišsakyti žodžiai, nuolat atidėliojami geri darbai..

Kurkime savo nuostabius santykius, kurkime nuolat. Pradėkime nuo savęs, laikydamiesi auksinės taisyklės: jei nori turėti puikų partnerį, iš pradžių tokiu tapk pats. Mylėkime.. mylėkime besąlygiškai ir būsime mylimi 🙂 ..

Visų porų santykiai patiria svyravimus. Gyvenimas kartu nėra amžina šventė, o meilė – ne pramoga. Tai šviesi atsinaujinimo kūrybinė energija, suteikianti mums daugybę išraiškos formų. Mes esame skirtingi su savo įpročiais, nuotaikų kaitomis ir charakterio ypatumais. Kaip neįsitraukti į egoistines principų ir ambicijų kovas? Ar įmanoma taikiai susitarti, kai yra priešingos nuomonės? Žinoma, galima ir psichologai siūlo tam veiksmingus būdus.

Pirma ir pagrindinė sąlyga – niekada negalvokime apie sutuoktinį blogai. Jeigu pradėjome fiksuoti blogybes ir trūkumus, tai reiškia, kad keičiasi ne pats žmogus, o.. mūsų požiūris į jį. Juk santykių pradžioje tie “trūkumai“ netrukdė. Pažvelkime į tai kaip į mylimo žmogaus asmenybės dalį. Išmokime su tuo gyventi: dėl smulkmenų nusileiskime, o dėl esminių klausimų mokykimės susitarti.

Dažniau pažvelkime ir į save – pagalvokime, ką duos mūsų meilė kitam žmogui, ar įstengsim jam padėti išsiskleisti, žengti į priekį, ar tiesiog sukomplikuosim jam gyvenimą. Neteisinga reikalauti iš kito žmogaus be galo daug, kai patys manome galintys daryti viską, kas tik šauna į galvą. Meilė daro mus geresniais, taurina, apšviečia, o egoizmas griauna, pyksta, pavydi, ir tik nuo mūsų priklauso, ar pasiduosime egoizmui.

Kiekvienas patiriame nuotaikų svyravimus, nesėkmes, nuovargį. Ir.. visi tas nuotaikas parsinešame į namus – tai vieta, kur esame savimi. Kartais nesusivaldome, pratrūkstame ar užsiraukiame, kaip atrodo namiškiams – be priežasties. Juk artimi žmonės – vieninteliai, kuriais besąlygiškai pasitikime ir kuriems galime tokiu būdu parodyti savo būseną. Tai lyg savotiška iškrova ir labai svarbu, kad tai neperaugtų į konfliktą ar bendravimo būdą.

Konfliktų priežasčių gali būti įvairių – vidinė žmogaus įtampa, nuomonių skirtumas, nesusikalbėjimas, sunkios gyvenimo situacijos.. Jeigu kilo konfliktas, labai svarbu iš ginčo lygmens perkelti jį į pokalbio lygmenį – tam reikia pirmiausia nuleisti intonacijas. Susivaldyti – neįžeidinėti, nežeminti. Teigiama, kad įžeidžiantys keiksnojimai yra smūgio ekvivalentas, jie pažeidžia giluminius pasąmonės sluoksnius ir išprovokuoja agresiją.

Netraukime iš praeities visų blogybių, kurias patyrėme kartu, nežeminkime tarpusavio ryšių. Išmokime baigti barnį, jei matome, kad nesusitarsime. Jei konflikto metu sutuoktinis nori išeiti, nestabdykime jo – kartais naudinga pabūti atskirai, kad atvėstume. Nereikalaukime atsakymų ir problemos sprendimo tuoj pat – duokime laiko apmąstymams.

Būkime atidūs sau ir savo artimiesiems – išmokime neperkelti ant jų savo nuotaikų svyravimų. Jei nuotaika prasta, atvirai pasakykime, kaip jaučiamės. Jei matome, kad artimas žmogus paniuręs – palaikykime jį, o kartais ir suteikime asmeninę erdvę pabūti su savo mintimis. Nekonfliktuokime, tuomet ir nebus konfliktų – juk vienpusio konflikto nebūna..

Ugdykime savo šeimoje geranoriškumo dvasią 🙂 . Kol nesugebame suprasti, kartais prisitaikyti, o gal ir kažko atsisakyti, tai dar nėra meilė. Kai mylime žmogų, visuomet galvojame, kaip suteikti jam laimės. Tikra meilė pirmiausia mąsto apie kito žmogaus gerovę. Kurkime meilės energiją, o nesutarimus draugiškai išspręskime 🙂 .. Puoselėkime nuoširdžiai savo santykių “dalį“, tuomet nuoširdumas paveiks ir sutuoktinio elgesį.

Ch.Silva savo “Išminties palinkėjimuose“ vyrams linki: “Vyre, prisimink, kad buvai sukurtas tam, kad padarytum viską, kas yra tavo galioje, kad pirmiausia būtų laiminga tavo žmona, o paskui – jau tu pats“. Palinkėjimas moteriai: “Žmona, prisimink, kad buvai sukurta tam, kad padarytum viską, kas yra tavo galioje, kad pirmiausia būtų laimingas tavo vyras, o paskui – jau tu pati“. Jis teigia, kad tai vienintelis laimės šeimoje receptas 🙂 ..

Gavau keletą laiškų dėl praeitos temos. Klausimai panašūs – ar tuomet, kai rodomas dėmesys vienas kitam, sukuriama “savo kalba“ poroje, ar tiesiog gera dviese ir nesinori su kitais bendrauti, tai jau prisirišimas? Tikrai ne, jei tai yra nuoširdu ir tokiais veiksmais nesiekiame manipuliuoti vienas kitu ar kažkaip apriboti vienas kitą ar vadovauti. Meilė – pirmiausia dvasinis ryšys, kurį aiškiausiai jaučiame įsimylėjimo būsenoje.

Yra kelios įsimylėjimo fazės: tai trauka, susižavėjimas, viliojimas ir artumas. Būtent šiose fazėse mes “jaučiame“ vienas kito dvasią ir todėl jaučiamės pakylėti ir laimingi. Šios fazės vyksta natūralia seka ir turėtų peraugti į tolesnę meilės santykių raidą. Bet.. labai dažnai ties šiomis fazėmis besąlygiška meilė, dvasinis ryšys ir pasibaigia. Todėl, kad, norėdami kuo ilgiau būti tokioje būsenoje, pradedame stengtis ją dirbtinai išlaikyti. Arba “savinamės“ žmogų, pradedame juo manipuliuoti tam, kad pasijustume laimingi.

Ir vienu, ir kitu atveju tai netikra, tai prisirišimas, siekiant tam tikrų tikslų. Psichologų teigimu, pirmieji dešimt santuokos metų yra praleidžiami stengiantis suderinti mąstymo, įpročių skirtumus, smulkius kasdieninius įpročius: kas ką mėgsta, kas ko nemėgsta, kas ką įpratęs daryti. Visame šiame chaose dvasinis santuokos pagrindas pakrinka, sakralinio ryšio didingumas sudūžta į primityviausių egoizmo apraiškų konfliktus.

Tokiu atveju gimsta ambicijos, reikalavimai, pareigos.. vietoje nuoširdumo, susitarimo, supratimo, geranoriškų įsipareigojimų. Jei sugebame neįsivelti į ego žaidimus, tuomet laikiną romantišką įsimylėjimą ir sakrališkumo būseną šeima paverčia pastovia būsena. Tuomet nekyla net mintis manipuliuoti ar reikalauti, nes gimsta gilus dvasinis santykis. Tada ir dėmesys, ir elgesys yra natūralūs ir nuoširdūs, ir pasireiškia jie veiksmais, stiprinančiais tokią sąjungą.

Tai yra žengimas į aukštesniąją santykių sferą, kai gimsta ypatingas artimumas – kai jaučiame vienas kitą ir kai nereikia jokių dirbtinų stimulų tam artimumui išlaikyti – jis tiesiog yra ir reiškiasi natūraliai. Niekas neperkels į šią aukštesniąją santykių sferą, tai procesas. Šiam žengimo procesui tereikia tik išsilaisvinimo ir išlaisvinimo, tai prisirišimo keitimas neprisirišimu. Kaip sakė E.Fromas: “Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir visdėlto išlieka abu savimi“. Meilė – vienijanti jėga, tuo pat metu leidžianti susivienyti ir išlikti savimi, išsaugoti savo orumą.

Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas. Tai yra veikimas, o ne buvimas paveiktu. Pačia plačiausia prasme meilė gali būti apibūdinama kaip davimas. Paplitęs klaidingas požiūris, kad duodami netenkame, aukojamės. Tuo tarpu davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Ką žmogus atiduoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi – savo gyvenimą.

Atiduodamas save, žmogus praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, tuo pačiu stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų – davimas jau pats savaime yra džiaugsmas. Taip besąlygiškai dalindamiesi, abu dalijasi ir džiaugsmu dėl to, ką pažadino vienas kitame gyvenimui, nes meilė yra jėga, kuri gimdo meilę.. Besąlygiška, subrendusi meilė orientuota į principą: “Aš esu mylimas, nes pats myliu“.

Tuo tarpu infantili meilė grindžiama principu: Aš myliu, nes esu mylimas“, nesubrendusi meilė teigia: “Aš myliu, nes tu man esi reikalingas“. Kad subrandintume savo meilę iki besąlygiškos, turime augti dvasiškai – tam, kad jaustume mylimo žmogaus dvasią. Jei su žmogumi bendraujame paviršutiniškai, išoriškai, tai matome tik skirtumus ir tai, kas mus skiria. Teigiama, kad su savo galia mylėti vystosi ir meilės objektas.

Žmogus apdovanotas protu, jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save ir gali žengti į priekį, ugdydamas ir ieškodamas žmogiškosios harmonijos. Ar tikrai, anot E.Fromo, verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga “tik“ sielai, šiuolaikine prasme atrodo nenaudinga prabanga?.

Kiekvienas jaučiame, kas yra tikrosios vertybės – branginkime ir auginkime jas, nes tik mes patys atsakingi už savo veiksmus ir savo.. neveiklumą. Visi esame unikalūs, todėl ir meilės išraiška kiekvienai porai yra unikali. Viskas nuostabu, jei tai nuoširdu ir kuria harmoniją 🙂 . Tik ten, kur meilė nesiekia jokios naudos, ji ima skleistis ir tampa galinga kūrybine jėga 🙂 ..

Dažniausiai tapatiname prisirišimą su meile. Skirtumo paprastai neįžvelgiame, nes trokštame būtent prisirišimo. Jis vilioja tuo, kad suteikia saugumo jausmą, izoliuodamas mus nuo išorinio pasaulio. Mažybiniai vardai, savo sukurta kalba, ritualai ir nuostatos suteikia žmonėms “neįveikiamos tvirtovės“ jausmą. Bet.. šis meilės stiprinimo būdas yra itin apgaulingas, nes pagrįstas reikme, todėl tėra išplėtotas ego.

Švelniausia prisirišimo forma – troškimas būti su tuo žmogumi, kuris yra mums ypatingas. Kraštutinė forma – visapusiškas savinimasis, kai žmonės stengiasi visiškai užvaldyti vienas kito kūną ir sielą. Jei pajėgiame suvienyti savo ir kito žmogaus egoizmą, tai suteikia saugumo jausmą ir pateisina savanaudiškumą, nes tuomet egoizmas yra kaip tik tai, kuo dalijamės. Tai egoistų sąjunga, kur prisirišimas laikomas normaliu reiškiniu.

Jei prisirišimas sutvirtintų meilę ir santykius, žmonės būtų laimingi vien dėl to, kad susituokė. Tačiau tai neįvyksta, nes vien prisirišimas nėra tikrasis ryšys. Tam tikru požiūriu santuoka gali suteikti saugumo, bet dažniausiai žmonės pasijunta priešingai – suvokia, kad santuoka teatnešė dvigubą rūpesčių naštą vietoj išsvajotos nesibaigiančios meilės ir harmoningų santykių.

Kaip išsaugoti meilę sutuoktiniams, nepasiduodant vien tik reikmėms ir prisirišimui? Tam reikia išsaugoti būseną, vadinamą neprisirišimu. Tai gali pasirodyti kaip abejingumo sinonimas, tačiau iš tiesų neprisirišimas yra laisvės būsena, kuri išsaugo ir stiprina mūsų meilę vienas kitam. Mes leidžiame vienas kitam tiesiog būti savimi, kas parodo didžiausią rūpestį.

D.Chopra teigia: “Prisirišimas yra priklausomybės forma, atsiremianti į ego; meilė – tai neprisirišimas, kurios šaltinis yra dvasia. Kuo labiau jūs neprisirišęs, tuo nuoširdžiau galite mylėti. Elgesys, kuris nesusaisto, kyla tiesiogiai iš meilės“. Šeimos santykių nepagerinsime ir nesustiprinsime vien manipuliuodami emocijomis, vaidindami paviršutinišką meilės spektaklį.

Malonumas, kurį suteikia bet koks išoriškas prisirišimas – prie pinigų, galios, kito žmogaus – gali ilgainiui virsti skausmu. Dvasiškai mus sukausto tiek malonumas, tiek skausmas. Šalia prisirišimo visada eina kontrolė, kuri yra spaudimas. Mes visi esame laisvi ir mūsų širdyje kyla maištingi impulsai, kai kas nors mėgina mus kontroliuoti. Sąvoka “kontroliuoti“ yra prisirišimo sinonimas, tuo tarpu “leisti“ – neprisirišimo sinonimas..

Jei mes leidžiame, mes paleidžiame kitą žmogų būti laisvu su meile. Jei kontroliuojame – užuot išlaisvinę, supančiojame kitą žmogų savo įpročiais, įsitikinimais ir lūkesčiais. Ar galima laimė ir meilė, būnant supančiotu? Žinoma, ne. Kontroliuodamas ego išsprendžia baimės problemą. Anot D.Chopros, jeigu mes savo elgesiu linkstame kontroliuoti, vadinasi, mūsų pasąmonę veikia vienas iš scenarijų: mes bijome, kad mus atstums; arba baiminamės, kad nepasiseks; arba mes bijome, nes manome, kad esame neteisūs; ar bijome pasirodyti bejėgiai; ar net bijome, kad mūsų nesunaikintų..

Nė vienas iš šių nuogąstavimu nereiškia, kad esame silpni ar blogi. Tokios baimės apima dažną, tačiau tik tie, kurie atsisako pripažinti savo vidinius nuogąstavimus, stengiasi įveikti savo baimes, griebdamiesi kontroliuoti kitus. Deja, bet kontrolė neišsprendžia giliai po ja slypinčio nesaugumo jausmo. Priešingai, kontrolė baimes tik sustiprina. Taigi, prisidengę meilės vardu, tokiu atveju griebiamės elgesio, kuris neturi nieko bendro su meile.

Klinikinėje psichologijoje kontrolei priskiriama nemažai elgesio stereotipų. Tai perfekcionizmas, užsispyrėliškas savo nuomonės laikymasis, netolerancija, įkyrus rūpinimasis kito poreikiais, nusivylimas neišsipildžiusiais lūkesčiais, nerealistiškų lūkesčių puoselėjimas, savininkiškumas, godumas, polinkis pykti, kai nepritaria arba prieštarauja. Kaip matome, tai ištisas spektras tokių elgesio modelių, kurie daugeliui atrodo normalūs..

Todėl dauguma asmeninių santykių klostosi būtent pagal tokį modelį. Tarsi iš meilės vienas žmogus prisiima galią, o kitas jos atsižada. Bet, užuot tapę artimesni, žmonės ima jausti, kad tarp jų atsiveria dar didesnė praraja, nes tas, kurios valdo, jaučiasi kaltas. O tas, kuris paklūsta – piktinasi, kol pagaliau pradeda maištauti.. Ar tai gali būti grįsta meile?..

D.Chopra sako: “Meilė palieka laisvę jūsų mylimam būti savimi, skirtis nuo jūsų. Prisirišimui reikia, kad būtų prisiderinama prie jūsų poreikių ir troškimų. Meilė nekelia jokių reikalavimų. Prisirišimas reikalaute reikalauja.. Meilė nusidriekia už dviejų žmonių ribų. Prisirišimas stengiasi išskirti du žmonės iš viso pasaulio“ .. Meilę slopina troškimas savintis ir kabintis į kitą žmogų. Įžvelkime skirtumą tarp gilaus dvasinio ryšio – besąlygiškos meilės ir ego žaidimų 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote? 🙂