Praregėjimai (38)

Kas yra besąlygiška meilė, kokia ji?

Besąlygiška meilė tyra ir šviesi: kai mylime ne todėl, kad žmogus turi tam tikras savybes, kurios mums patinka, bet kuomet mylime nežiūrint į nieką, be jokių sąlygų ar reikalavimų.

Bet šiandien mes vis dažniau matome sandorius – kai “myliu tave už kažką, ir nemyliu, jei elgiesi ne taip, kaip aš noriu“.. Kai egoizmas, pavydas, savininkiškumas ar liguistas prisirišimas tampa tarpusavio santykių pagrindu.

Tokie santykiai atneša nusivylimą ir iliuziją, kad meilė yra vien kančia.. O pasinėrę į šią iliuziją apie meilės kančias, mes vis labiau atitolstame nuo suvokimo, kas gi yra tikroji besąlygiška meilė.

Tuo tarpu besąlygiška meilė – tai gaivinanti gyvenimo versmė, kuri ištrina “aš’ ir “tu“ ribas ir sujungia žmones į nedalomą visumą. Jie patys tampa ta tyra Meile, jie tampa gaivinančia versme viskam aplinkui, viskam, prie ko prisiliečia..

************

Kai mylime, mes padedame žmogui atskleisti jo vidinį grožį, jo pačias geriausias savybes ir talentus. Mes matome žmoguje net mažiausias harmonijos užuomazgas ir padedame joms išsiskleisti.

Tai galime palyginti su medžio auginimu iš mažytės sėklos.. Mes žinome, kad iš tos sėklos užaugs didelis medis – pasodiname ją ir laistome, paskui rūpinamės gležnu daigeliu, kol galiausiai jis suveši gražiu, didingu medžiu.

Meilė puoselėja ir palaiko, meilė rūpinasi, saugo ir brangina. Meilė nekelia jokių sąlygų: ji nereikalauja iš lelijos, kad ši virstų rože, o iš rožės – kad ji virstų lotosu.

Ji nelaukia atlyginimo ar atsako už savo rūpestį, ji tiesiog yra, ji švelniai pažadina visą gėrį ir visas tobulėjimo galimybes, kurios yra kiekviename žmoguje.

Tokia Meilės esmių esmė – didinti harmoniją ir nešti gėrį pasauliui..

************

Meilė – tai visada augimas, plėtimasis, tobulėjimas, laisvė, harmonija. Meilė negali užsibaigti, apsiriboti prisirišimu ar užsidaryti mažame dviejų pasaulėlyje.

Myli ne tas, kas daug ir gražiai kalba apie meilę, bet tas, kurio širdyje yra meilė, ir žmogus ją išreiškia savo kasdieniniais darbais. Meilė turi būti matoma, juntama: ji turi gyventi, augti, skleistis..

Mylėti – reiškia kiekvieną akimirką atnešti kažką gero pasauliui. Jei mylintis žmogus ateina ten, kur yra ligonis – ligonis pasijunta geriau; jei mylintis žmogus ateina ten, kur pykstasi – barniai pasibaigia; jei jis ateina pas nusivylusį viskuo žmogų – tam žmogui kaipmat palengvėja.

Kai žmogus tyrai ir besąlygiškai myli, jo meilė sklinda vis plačiau – taip meilės banga auga ir galiausiai apima visą žmoniją.. Tai susisiekiančių indų dėsnis – štai kodėl mylintis žmogus padeda visos žmonijos dvasiniam augimui.

************

Laikas eina pernelyg lėtai tiems, kas laukia.. Laikas toks permainingas tiems, kas gyvena baimėje! Ir toks slegiančiai slenkantis tiems, kas liūdi..

Laikas taip žaibiškai pralekia džiaugsmo akimirką! Bet tiems, kas myli – laikas neegzistuoja..

Mylėkime 🙂 !..

*************

Parengė ruvi.lt

Reklama

6 mintys apie „Praregėjimai (38)“

  1. Sveika, Vilte. Pagalvojau jog čia labai tiktų vienas mano FB įrašas kurio dalinausi prieš kelias dienas:
    “Maža mergaitė paklausė vyresnio brolio:
    – O kas yra meilė?
    Jis atsakė:
    – Tai kada tu slapčia imi šokoladą iš mano kuprinės, o aš, tai žinodamas, ten vis įdedu kitą.“

    O jei rimčiau ir plačiau, kuo meilė skiriasi nuo elementaraus egoistinio NORO TURĖTI, labai gerai parodo labai jau sena Biblinė istorija apie karalių Saliamoną.
    Jam teko spręsti dviejų moteriškių ginčą, kurių kiekviena tvirtino esanti ginčytino vaiko tikroji motina ir reikalavo jį atiduoti jai. DNR tyrimų tais laikais nebuvo, tad karalius pasiūlė “saliamonišką sprendimą“:
    – Padalinkite tą vaiką per pusę abiems moterims.
    – Gerai. – iš kart sutiko viena iš įsikarščiavusių ginčininkų.
    – Ne, ne, – pradėjo šaukti kita, – geriau jau atiduokite tą vaiką jai.

    Manau, ir nebūdami Saliamonais, galime nesunkiai atspėti kuri iš šių dviejų moterų tą vaiką iš tikro myli ir yra jo tikroji motina.

    Taip ir šiuolaikiniame, kasdieniniame gyvenime. Kartais atiduodame ar paleidžiame mylimą žmogų, ar sutinkame su rizika jį prarasti, būtent todėl, kad mylime ir to žmogaus gerovė bei asmeninis augimas mums svarbiau nei TURĖTI JĮ.
    Taip paleidžiame į laisvę išslaugytą paukštį ar laukinį gyvūną, nežiūrint to kiek prie jo prisirišome. Taip turėtume paleisti ar “atiduoti kažkokiai (kažkokiam) ten“, savo vaikus. Ne visiems ir ne visada tokiose situacijose pavyksta sėkmingai peržengti per save ir savo “teises į nuosavybę“.

    Patinka

    1. Ačiū, Vladai, kad daliniesi alegorijomis, kurias labai mėgstu 🙂 .

      Na, o su “Mylėti“ ar “Turėti“ arba “Savintis“ – tai labai labai sudėtingas klausimas, ypač kas liečia suaugusius vaikus ir jų paleidimu į suaugusiųjų gyvenimą.. Visko ir man buvo, taip norėjosi apsaugoti juos nuo visų pavojų ir sunkumų.. Ir tas “saugojimas“ – tai, iš esmės, egoizmas, kad man pačiai būtų ramiau.. Ir tai labai plona riba tarp saugojimo ir kišimosi.. Bet visa tai jau praeita, nes mano vaikai labai savarankiški, ir mano tuos bandymus labai subtiliai stabdydavo. Dabar man palengvėjo, nes suprantu, kad jie ne tik mano dalis, jie savarankiški žmonės su savo gyvenimo pamokomis ir užduotimis. Nors.. atvirai pasakius, kartais suveikia tas dedeklės instinktas, bet jau moku save sustabdyti 🙂 .

      Patinka

  2. Beje, bandžiau atrasti įrašą su klausimynu jaunavedžiams. Kaip tai būtų galima padaryti, na, kad neiti ištisai per visus iš eilės?

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s