Kategorija: Vaikai

Kaip ir bet koks kitas procesas, auklėjimas geras tuomet, jei jis duoda gerus rezultatus. Geru rezultatu labai dažnai skaitomas vaiko paklusnumas, bet ar paklusnumas gali būti auklėjimo tikslas? Vaikas yra būsimas suaugęs žmogus, todėl tėvai turi jam padėti tapti pilnaverčiu suaugusiuoju – tai ir yra tikslas.

Tėvų ir vaiko pozicijos yra labai skirtingos. Vaikas – mažas, augantis, neturintis patirties ir besimokantis iš tėvų pavyzdžio; tėvai – turintys patirtį, prisiimantys atsakomybę, padedantys vaikui palankiausiai vystytis, suteikiantys saugumo jausmą.

Tėvai moko – vaikas mokosi, tačiau tai nereiškia, kad tėvai gali daryti spaudimą ir yra teisūs tik todėl, kad vyresni. Tėvų autoritetas gimsta natūraliai, jei tėvai jaučiasi atsakingi už auklėjimą ir su vaiku užmezga šiltą, artimą ryšį. Tuomet vaikas jaučiasi saugus, mylimas ir gerbia savo tėvus, kaip ir jie – vaiką.

Daugiausiai auklėjimo problemų sukuria patys suaugę savo neteisingu elgesiu. Ir dažniausiai neteisingas jis todėl, kad auklėjimas įsivaizduojamas kaip negatyvus ir sunkus procesas. Dėl to ir siekiama aklo paklusnumo, o taip pat nepaisomi suaugusiojo ir vaiko pozicijų skirtumai.

Dažniausiai pasitaikančios auklėjimo klaidos:

Per daug griežtumo. Tai autoritariški tėvai, manantys, kad auklėjimas – tai besąlygiškas paklusnumas tėvams. Per didelis griežtumas nesuprantamas vaikui, todėl priimamas kaip spaudimas. Iš baimės ar iš noro įtikti vaikas gali paklusti, tačiau kai tėvų nebus šalia, gali pasielgti priešingai. Vaikas turi aiškiai suprasti – kam ir ką jis turi padaryti, todėl tėvai turi mokytis vaikui kantriai išaiškinti, susitarti, o jei reikia – ir paprašyti.

Lepinimas. Dažnai painiojamas su meilės išraiška ir viskas daroma už vaiką, nes manoma, kad “jis, vargšelis, negali, nesugeba“, o ir “vaikystė – vienintelis nuostabus periodas, todėl reikia vaiką nuo visko saugoti ir pildyti jo norus“. Lepinami vaikai auga infantilūs ir nesavarankiški, gesinama jų iniciatyva. Turime leisti daryti vaikui tai, ką jis pagal amžių pats gali padaryti, ir tik jei tikrai reikia – padėti. Vaiką reikia mylėti, o ne lepinti..

Įsitikinimas, kad geram auklėjimui reikia daug pinigų. Svarbiausia vaikui – tėvų meilė ir nuoširdumas. Vaikui žymiai svarbesnis bendras laisvalaikis – žaidimai, pokalbiai, nuoširdus bendravimas – nei daiktai ar tai, kas laikoma visuomenėje prestižiniu. Ne pinigai daro vaiką laimingu, o žinojimas, kad tėvai jį myli – tuomet jis auga pasitikintis savimi, kūrybingas, pozityvus. Svarbiausia tai, ką jis patiria namuose tarp artimiausių žmonių, todėl papildomos priemonės – pagalba vaikui ir tėvams, bet ne pagrindas. Dažnai būna ir atvirkščiai: brangios “gėrybės“ gali pakenkti vaiko ugdymui.

Auklėjimui skiriama per mažai laiko. “Trūksta laiko“, “Užaugs ir taip, svarbiausia – aprūpinti būtiniausiais daiktais“, “Turiu daug darbo“ – dažniausi pasiteisinimai. Suaugę pamiršta svarbiausią dalyką – jei gimė vaikas, jie turi skirti jam laiko (juk randa laiko viskam kitam). Bendravimas su tėvais – būtinybė vaikui. Jei vaikas nuolat girdės, kad tėvams trūksta laiko su juo bendrauti, jis gali pasijusti vienišas ir pradėti anksti ieškoti šilumos ir bendravimo už šeimos ribų.

Elgesys su vaiku pagal nuotaiką. Kai asmeninių nesėkmių arba pasisekimų įtakotos suaugusiųjų nuotaikos lemia bendravimą su vaiku. Gali atrodyti, kad tame nieko blogo – “toks gyvenimas“, “tegul pamato realybę“, o blogiausiu atveju galima viską užglaistyti nupirkus vaikui žaisliuką ar saldumynų.. Tačiau yra skirtumas: elgtis adekvačiai pagal situaciją ar elgtis pagal nuotaiką. Kai elgiamės adekvačiai, vaikui išugdomas teisingumo pojūtis, o kai pagal nuotaikas – vaikas išmoksta prie jų taikytis ir net jomis pasinaudoti. Jei nuotaika prasta – geriau nuoširdžiai tai pasakyti vaikui ir atidėti svarbius pokalbius kitai dienai, kai pakili – nežarstyti nerealių pažadų.

“Napoleoniški“ planai. “Mano vaikas mokysis tapybos, muzikos, teniso, dainavimo.. aš jam neleisiu pražiopsoti savo šanso“. Taip vaikas dažnai verčiamas daryti tai, kas patinka tėvams, o ne jam pačiam – nes tėvai “žino“, kas jam geriau. Tokios pastangos “iš geriausių paskatų“ gali užgožti tikruosius vaiko gabumus. Kol mažas, vaikas gali pasiduoti tėvų spaudimui, tačiau paauglystėje gali pradėti audringai protestuoti ar tiesiog mesti tuos užsiėmimus. Todėl reikia atidžiai stebėti savo vaikus – jų unikalūs gabumai anksčiau ar vėliau būtinai atsiskleis – ir subtiliai nukreipti juos bei palaikyti.

Neatsakingi grasinimai. “Jei būsi blogas, jei nepadarysi, kaip liepiu – nemylėsiu tavęs“. Ar juokais, ar “auklėjimo“ tikslais tokios pasakytos frazės žeidžia vaiką. Jei kartojamos dažnai, vaikas pamato, kad tai melas, todėl tokiu būdu išmokysite jį manipuliuoti. Teisinga būtų pasakyti: “Aš tave myliu, tačiau tavo elgesys mane nuliūdino“.

Abejingumas. “Daryk kaip nori, man vis vien“ – taip sakoma, kai nenorima gilintis ar aiškintis, ir vaikas paliekamas pats sau, “mokytis savarankiškumo“.. Tačiau daugumos iškylančių problemų
vaikas dar nemoka išspręsti, todėl gali bandyti spręsti taip, kaip supranta. Be to, jis pasijunta vienišas ir nereikalingas, todėl savo elgesiu nuolat “tikrins“ tėvus – ar jiems iš tiesų “vis vien“.. Tėvai vaikui – artimiausi žmonės, todėl žinojimas, kad gali jais pasikliauti, jam labai svarbus.

Tokias klaidas tėvai padaro ne iš piktos valios, o dažniausiai vedami gerų norų ir norėdami savo vaikams gero. Tačiau tokių klaidų pasekmės dažnai palieka ne tik negatyvius prisiminimus, bet ir padaro poveikį besiformuojančiam vaiko charakteriui.

Kaip jų išvengti? Pirmiausiai – sąmoningai ruoštis vaiko auklėjimui. Suprasti, kad auklėjime, kaip ir bet kokioje kitoje veikloje, svarbus ir mūsų požiūris: pozityvus arba negatyvus. Jei žiūrėsime į auklėjimą kaip į sudėtingą ir sunkų procesą, tai greičiausiai jis toks ir bus.

O jei pasitelksime pozityvumą – vaiko ugdymas bus smagus ir paprastas. Tuomet su meile kursime vaikui erdvę, kurioje jis augs laimingas, sveikas ir kūrybingas, o jei ir suklysime – pripažinsime klaidas ir taisysime. Juk auginsime geriausiai, kaip tik galime, geriausią – koks tik jis gali būti – būsimą suaugusį žmogų 🙂 ..

Vaikai labiausiai laukia šios šventės, ir dažnai jos laukimas taip pat tampa švente visai šeimai 🙂 .. Žiemos švenčių laikotarpis – nuostabus laikas, kai galime pabūti su savo šeima ir vaikais. Kaip padaryti šias šventes smagias mūsų mažyliams?

Pirmiausiai atsižvelkime į jų amžių: kuo mažesnis vaikas, tuo ramesnės turėtų būti šventės. Maži vaikai (iki trejų metų) nemėgsta triukšmo, naujų veidų, naujų kvapų. Jie dar nesupranta tradicijų, jiems viskas neįprasta. Tai, kas didesniam vaikui teikia džiaugsmą, mažylį gali išgąsdinti, pvz., fejerverkai, ryškūs rūbai ar staigūs judesiai.

Tokio amžiaus vaikui svarbiau, kad jo gyvenimo būdas ir per šventes nelabai pasikeistų, o įspūdžiai būtų smagūs ir netrikdantys. Jei turime svečių ar pasikvietėme Kalėdų senelį didesniam vaikui, leiskime mažajam prie jų priprasti ir bendrauti tuomet, kai jis pats to siekia. Mažyliui saugu ir smagu tuomet, kai įprasta, kai šalia artimiausi žmonės.

Vyresniems vaikams visos šventinės tradicijos jau yra suprantamos ir įdomios. Jie labai noriai dalyvauja pasiruošime šventei – puošia namus, pakuoja dovanas draugams ir giminėms, piešia atvirukus. Vaikai mielai padeda ir virtuvėje – daugelis mėgsta daryti forminius sausainius ar pagelbėti stalo serviravime. Tokie darbai labai suartina ir leidžia vaikams pasijusti svarbiais šeimos nariais 🙂 ..

Kalėdos – šventė su stebuklo aureole. Jos simbolis – Kalėdų senelis. Tai stebuklų dvasia, su kuriuo siejamas gerumas, norų išsipildymas, džiaugsmas, dovanos, meilė. Tėvai patys sprendžia – kaip paaiškinti šį simbolį, ar priimti jį. O psichologai teigia: kuo ilgiau vaikas tiki gerais gražiais dalykais, tuo pozityvesnė jo psichika.

Vaikai mielai žaidžia šį žaidimą, jie “žino“, kad Kalėdų senelis turi daug padėjėjų (juk vaikučių pasaulyje daug :)!): todėl jie talkina ir šventiniame rytmetyje, ir vaikų darželio šventėje, ir dovaną į namus atneša, ir mieste prie eglučių “budi“.. Vienintelis dalykas, ko nepatariama daryti – tai tėveliams ar vaikui pažįstamiems žmonėms vaidinti Kalėdų senelį.

Kodėl? Todėl, kad būsite atpažinti – net maži vaikai dažniausiai atpažįsta savo tėvus ar pažįstamus iš balso ir akių. Ir.. čia jau bus apgaulė, dėl kurios galima prarasti savo vaikų pasitikėjimą. Jei norime nudžiuginti vaikučius Kalėdų seneliu, kvieskime kuo tikresnį 😉 .. Jis turėtų būti profesionalus, ne per daug triukšmingas, sugebantis suprasti vaiko amžiaus ypatumus ir keisti scenarijų pagal vaiko reakcijas.

Leiskime vaikui priprasti prie Kalėdų senelio, nelaukime vaiko aktyvumo – jis gali ir neišdrįsti deklamuoti eilėraštį ar padainuoti. Ir tai nereiškia, kad vaikui neįdomu, tiesiog jis gali drovėtis. Nors dažniausiai vyresni vaikučiai noriai ir aktyviai bendrauja bei rodo savo sugebėjimus. Nesitikėkime ir vaiko reakcijos į dovanas – gali būti, kad įspūdžių daug, todėl jis įvertins dovanas kiek vėliau.

Sekime, kad vaikai nepersivalgytų saldumynų ir citrusinių vaisių – nuo jų gali kilti alergija ir virškinimo sutrikimai. Kadaise, kai saldumynus valgydavo itin retai, jie buvo neatsiejama kalėdinių vaišių dalis, nes simbolizavo gausą. Mūsų dienomis, kai saldumynai prieinami kiekvienam kone kasdien, šis simbolis per šventę gali kabėti ant eglutės, ir tik kaip simbolis 🙂 ..

Įspūdžių mūsų mažiesiems per žiemos šventes tikrai daug, sekime, kad jie nepervargtų. Pervargimo požymiai – polinkis į ašaras, vangumas, kaprizingumas. Ypač saugokime jautrius ir pasiduodančius įspūdžiams vaikučius. Jei pramogų ir renginių per daug, tuomet jie tampa varginantys – šventės įspūdis išblėsta ir telieka triukšmingas šurmulys..

Šventė – tai nuostabus buvimas kartu: šventės laukimas, pasiruošimas, šventimas. Šiuo nuostabiu laikotarpiu nepamirškime kalėdinių ir naujametinių pasakų mažiesiems – dabar pats laikas jas skaityti 🙂 . Sukurkime pačią gražiausią šventę savo šeimai, savo mažiesiems. Mes jiems ne tik perduodame tradicijas, bet ir mokome švęsti, todėl parodykime patį gražiausią stebuklingos šventės pavyzdį 🙂 ..

* Keturmetis pirmą kartą ateina su tėvais į traukinių stotį ir nustemba:
– Nieko sau! Kokia didelė traukinių banda!

* Berniukas atidžiai stebi, kaip vandeniu girdo karvę ir padaro išvadą:
– Tai štai kaip skiedžia pieną vandeniu!

* Sodo kaimynė klausia mažylės:
– Ar nori morkos?
– Noriu. Dviejų. Ir saldainį.

* Keturmetis svarsto:
– Šuniukas turi šeimininką, katytė turi šeimininką, o mes, mamyte, neturime…
Po kurio laiko:
– Mamyte, supratau! Tėtis mūsų šeimininkas!

* Maža mergaitė auklėtojai darželyje:
– Auklėtoja, jūsų tokie ilgi nagai…
– Taip. Patinka?
– Patinka. Turbūt, medžiais patogu laipioti…

* Vaikų darželyje piešimo pamokėlė. Auklėtoja prieina prie mergaitės, kuri su dideliu įkvėpimu kažką piešia:
– Ką tu pieši?
– Dievą.
– Bet juk niekas nežino, kaip jis atrodo…
– Tuoj sužinos!..

* Močiutė anūkėliui;
– Štai, mielasis, tau jau ketveri metukai. Prašyk mamos ir tėčio, kad nupirktų tau broliuką arba sesutę.
– O kam pinigėlius leisti? Mūsų mamytė dar jauna, ji pagimdyti gali…

* Anūkė aiškina močiutei:
– Jaunikis – tai tas, kuris perka gėles ir bučiuoja. Vyras – tas, kuris pakabina lentynas namie ir valgo.

* Sūnus klausia:
– Tėti, ką reiškia – “akmens amžius“?
– Na, tuomet viską gamino iš akmens.
– Kaip?! Ir televizorius?..

* Mažas sūnus stebi, kaip tėtis dažo lango rėmą. Mama jam sako:
– Užaugsi ir galėsi padėti tėčiui.
– O ką – jis iki to laiko nebaigs dažyti rėmo?..

* Kaimynė klausia mažo berniuko:
– Kodėl tavo mažasis broliukas taip verkia?
– Jeigu jūs būtumėte be dantų, jums neaugtų plaukai, o kojos ir rankos jūsų neklausytų, jūs dar ne taip verktumėte…

* Mama pakėlė balsą, bardama sūnų. Šis padarė išvadą:
– Matau, mamyte, kad tu manęs jau nemyli…
– Kodėl taip manai? Žinoma, kad myliu!
– Ne, ne – rimtu veidu užprotestavo mažylis, – jei tu mane mylėtum, tai kalbėtum su manimi taip, kaip kalbi su svečiais, kai jie mus aplanko…

* Autobuse:
– Mamyte, žiūrėk: pas dėdę nei vieno plauko ant galvos…
– Tyliau, dar išgirs…
– O ką, jis šito nežino?..

* Maža mergaitė klausia mamos:
– Mamyte, ar tiesa, kad aš gimiau naktį?
– Taip.
– Tikiuosi, aš tavęs nepažadinau?..

* Vyresnysis broliukas aiškina jaunesniam apie tėvus:
– Iš pradžių jie mus moko kalbėti ir vaikščioti. Paskui – sėdėti ir tylėti…

* Pamačiusi vėtros nulaužtą medį, mergaitė nustemba:
– O kodėl medis nukrito? Jis ką – nualpo?..

* Zoologijos sode:
– Tėti, nuskutam ežiuką!
– Kodėl?..
– Aš labai noriu jį paglostyti…

* Gydytojas tikrina mažylio klausą ir šnabžda:
– Saldainis..
Vaikas atsako pašnibždomis:
– Man negalima – alergija…

(Šaltinis – internetas)

Saulėtos visiems nuotaikos, gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

* Nelepinkite manęs, tuo jūs mane gadinate. Aš labai gerai žinau, kad nebūtinai man turite duoti tai, ko užsimanau. Aš tiesiog jus bandau.

* Neverskite manęs jaustis mažesniu, nei esu iš tikrųjų. Tuomet aš tapsiu verksniu ir niurzgaliumi.

* Nedarykite už mane tai, ką aš galiu pats padaryti. Aš galiu pradėti tuo naudotis.

* Nespauskite manęs, nes išgąsdintas aš lengvai pradedu meluoti.

* Tegul mano baimės ir nuogąstavimai nekelia jums nerimo. Kitaip aš bijosiu dar daugiau. Verčiau parodykite man, kas yra drąsa.

* Nereikalaukite iš manęs žaibiškų atsakymų – kodėl aš padariau vienaip ar kitaip. Kartais aš pats nežinau, kodėl aš elgiuosi taip, o ne kitaip.

* Nežadėkite to, ko negalite įvykdyti – tai sugriaus mano pasitikėjimą jumis.

* Nebūkite nenuoseklūs – tai išmuša mane iš pusiausvyros.

* Dažniau pagirkite mane už mano pasiekimus! Aš negaliu vystytis be dėmesio ir pritarimo.

* Nepriekaištaukite nuolatos ir nesikabinėkite, nes gindamasis aš nustoju girdėti tai, ką jūs sakote.

* Jei jūs man sakote, kad mylite mane ir tuojau pat prašote kažką padaryti – tuomet aš pasijuntu kaip turguje ir galiu pradėti derėtis savo naudai.

* Nesaugokite manęs nuo mano klaidų pasekmių. Aš, kaip ir jūs, mokausi iš asmeninės patirties.

* Nedarykite man pastabų prie pašalinių žmonių. Aš atkreipsiu dėmesį į jūsų pastabą, jei ją pasakysite ramiai ir akis į akį.

* Nepamirškite, kad aš mėgstu eksperimentuoti. Tokiu būdu aš mokausi pažinti pasaulį.

* Jei aš matau, kad jūs labiau mylite brolį ar seserį, aš galiu jums to nepasakyti. Aš tiesiog pradėsiu pulti tą, kuriam jūs skiriate daugiau dėmesio ir meilės. Taip bandysiu atkreipti jūsų dėmesį į save ir atstatyti teisingumą taip, kaip aš suprantu.

* Išklausykite manęs ir neišsisukinėkite, kai aš užduodu jums atvirus klausimus. Jei į juos neatsakysite, aš nustosiu kreiptis į jus ir pradėsiu ieškoti atsakymų kažkur kitur.

* Aš jaučiu, kada jums sunku. Neslėpkite to nuo manęs. Duokite man galimybę išgyventi tai su jumis. Kai jūs pasitikite manimi, aš pasitikiu jumis.

* Nesijaudinkite, jei mes praleidžiame mažai laiko kartu. Man svarbiau – kaip mes jį praleidžiame.

* Nebūkite agresyvūs su manimi. Tai mane išmokys, kad skaitytis reikia tik su jėga. Aš noriau atsiliepsiu į jūsų iniciatyvas.

* Atminkite, kad aš mokausi sekdamas pavyzdžiais, o ne kritikuojamas. Žodžiai dažnai painūs, o pavyzdžiai – akivaizdūs.

* Man svarbu iš jūsų sužinoti – kas teisinga, o kas ne. Bet dar svarbiau pamatyti jūsų poelgiuose patvirtinimą – ar jūs patys suprantate, kas teisinga, o kas ne.

* Ir, svarbiausia – aš jus taip myliu! Prašau, atsakykite man taip pat meile!

(Pagal internetu keliaujantį tekstą, autorius nenurodytas.)

Saulėto ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !!

Psichologijos mokslas teigia, kad vaiko charakteris formuojasi per pirmuosius penkis gyvenimo metus. Tėvai – pirmieji vaiko mokytojai, jie suformuoja vaiko elgesio šablonus tam tikrose situacijose, taip pat įvairių reakcijų schemas. Jie formuojami stebint ir reaguojant į tėvų elgesį, todėl vaiko auklėjimas – didžiulė atsakomybė, nes nuo to priklauso visas žmogaus gyvenimas.

Ne tik suaugusiųjų žodžiai (kuriuos dažniausiai ir skaitome auklėjimu), bet ir elgesys daro poveikį vaikų ugdyme. Labai svarbu, kad žodžiai atitiktų mūsų veiksmus, taip pat svarbu, kad vaikui pagal jo amžių būtų aiškinama tai, ką jis gali suprasti. Suaugusiųjų tikslai, kurie gali būti iš geriausių paskatų, vaikui dažnai yra sunkiai suvokiami, pvz., jis gali nesuprasti, kodėl reikalaujama valgyti kai nesinori, kam reikia šilčiau rengtis jei ir taip šilta, kodėl reikia mokytis jei sunku ir neįdomu, ir t.t..

Jei vaikui visko neišaiškiname suprantamai, jis padaro išvadas taip, kaip jis supranta, arba pradeda priešintis tam, ko jis nesupranta. Jei tėvai netenka kantrybės ir “auklėja“ vaiką rėkimu ar įsakymais, tai visiškai nesvarbu, kokie tokio rėkimo tikslai (noras išmokyti, vaiko gerovė), tačiau tokiu būdu jie išmokys vaiką tik vieno: spaudimu ir rėkimu siekti savo. Bet kokiu savo veiksmu mes tiesiogiai mokome savo vaikus: mylėdami – mylėti, reikalaudami – reikalauti, prašydami – prašyti, meluodami – meluoti, būdami nuoširdūs – nuoširdumo, ir t.t..

Auklėjantis žmogus turi būti pirmiausiai nuoširdus ir gera linkintis. Vaikai puikiai jaučia neatitikimą tarp žodžių ir veiksmų, todėl dauguma dvasinių-moralinių savybių formuojasi nepastebimai. Kartais tėvai pakelia balsą, kartais netenka kantrybės, kartais neįvykdo pažado, atrodytų – kas čia tokio, nieko baisaus neįvyko – tačiau auklėjimo procesas vyksta. Negalima elgtis su vaiku atsainiai ar šiurkščiai tik todėl, kad jis mažas, neįmanoma neleistinu elgesiu išmokyti gero elgesio.

Pavyzdžiui, vaiką dažnai kaltina ir baudžia vietoje to, kad paaiškintų – ką jis padarė gerai, o kur suklydo; draudžia, bet nemoko priimti savarankiškų sprendimų. Rezultatas – žemas savęs vertinimas, baimė priimti sprendimus, nes nuo vaikystės susiformuoja įsitikinimas, kad jis niekam tikęs ir geriau sėdėti nieko nedarant, nei sulaukti kaltinimų ir bausmių. Na, o fizinės bausmės pelnytai laikomos tiesiogine agresija prieš vaiką, ir yra ne tik amoralios, bet ir skatinančios vaiko agresyvumą.

Lyginimas su kitais vaikais, iškeliant jų pasiekimus, ugdo vaiko nepilnavertiškumo jausmą. Jei norime paskatinti vaiką, palyginti galime tik dabartinius jo pasiekimus su ankstesniais ir pasidžiaugti pažanga. Nepasitikėjimas vaiku peraugs į vaiko nepasitikėjimą savimi, ir atvirkščiai – mažos savarankiškumo pamokėlės pagal amžių ugdys savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi.

Šeimoje formuojamas ir požiūris į darbą. Retas aiškina vaikui, kas yra darbas ar dalinasi džiaugsmu dėl darbo pasiekimų, manydami, kad vaikas nesupras. O štai skundus, kad po sunkios darbo dienos pavargo – girdi dauguma vaikų. Požiūrį į darbą formuoja ir tėvų požiūris į buities darbus: jei tėvai nuolat nesutaria dėl šių darbų pasidalinimo, jų vengia ar verčia (be susitarimo) juos atlikti vaiką – tuomet vystosi neigiamas požiūris į bet kokį darbą, kaip į varginančią prievolę.

Žalingų įpročių pavyzdžius dauguma vaikų, deja, pamato būtent savo namuose. Tėvai gali aiškinti apie žalingų įpročių žalą, drausti rūkyti ar vartoti alkoholį, tačiau jei namuose bus rūkoma ar geriama, nors ir tik per šventes – didelė tikimybė, kad vaikas paseks būtent rodomu pavyzdžiu, o ne žodiniais draudimais. Tai įrodė tyrimai, kuriuos patvirtino šios srities tyrėjai – G.Šičko, F. Uglovas, V. Ždanovas ir kiti. Jei vaikai mato tik vartojančius alkoholį ir rūkančius suaugusius ir nemato kitokio – blaivios gyvensenos pavyzdžio – tuomet jie pasirenka daugumos elgesio šabloną.

Tokio elgesio pavyzdžių – kai kalbame viena, o darome kita, nevykdome savo pažadų, skiriame per mažai dėmesio vaikams, elgiamės atsainiai ar grubiai – atidžiai pažiūrėję, pamatysime ir daugiau. Visi jie daro poveikį mūsų vaikams, todėl turime galvoti ir jausti atsakomybę – kokį pavyzdį mes jiems rodome. Taip pat turime aiškiai suprasti, kad ateis laikas, kai mūsų vaikai parodys mums ir aplinkiniams, ko jie išmoko šeimoje.

Mes galime jiems dovanoti savo meilę ir nuoširdumą, dosniai dalintis savo patirtimi, nieko neprimetant, nespaudžiant ir rodant deramą pavyzdį. Tuomet tėvai išugdo geriausias vaikų savybes ir jie išauga laimingi, laisvi ir kūrybingi. Tai vertingiausia, ko galime išmokyti savo vaikus.

Kaip manote?

1982 m. rugpjūčio 19 d. Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja paskelbė birželio 4-ąją Tarptautine agresijos prieš vaikus diena. Ja norima atkreipti dėmesį į smurtą prieš vaikus, o suaugusiems susimąstyti: kokias sąlygas augti, mokytis, kurti ir tobulėti jie sukuria vaikams. Yra šalių, kuriose jau kelios kartos išaugo nuo mažens matydamos karo veiksmus. Dažniausiai pastebime pasekmes – karus, smurtą. Arba agresyvius vaikus – kodėl jie tokie tampa? Juk nei vienas žmogus negimsta blogas, tokiu tampama. Kiekvienas reiškinys turi priežastį.

Vaikai auga suaugusiųjų sukurtame pasaulyje, bet ar saugus tas pasaulis, ar galvojame apie mūsų vaikų ateitį? Jie vis dažniau kreipiasi į suaugusius, į žmones, kurių rankose valdžia ir siūlo savo ateities matymą – taiką, meilę, draugystę, bendradarbiavimą, kūrybą. 2010 metais gruodžio 11 dieną Tailande susirinko daugiau nei milijonas vaikų nuo 10 iki 15 metų amžiaus iš įvairių šalių. Meditacijos aikštėje aplink Dhammakaya šventyklą vaikai kreipėsi į žmoniją savo daina apie taiką ir išreiškė savo valią pakeisti pasaulį. Įspūdingas, širdį sušildantis renginys.. 🙂

* Paaugliai vis dar tebėra pereinamojo laikotarpio vaikai. Jie nėra jauni suaugusieji. Jų poreikiai, net emociniai, yra vaikiški. Dauguma žmonių, atsakančių už paauglius, nepastebi jų poreikių jausti meilę ir supratimą, rūpinimąsi ir domėjimąsi jais.

* Namų įtaka stipresnė nei bet kuri kita, ji nulemia, koks laimingas, saugus ir tvirtas bus paauglys, kaip jis bendraus su suaugusiais, su bendraamžiais, su vaikais; ar bus savimi pasitikintis, kaip reaguos į naujas ar keistas situacijas.

* Jei paauglys nejaučia to neįkainojamo meilės ir supratimo iš savo tėvų, jis nebus pats geriausias, koks galėtų būti, ir nesielgs geriausiai, kaip galėtų elgtis. Jis negalės išskleisti savo galimybių.

* Pirmutinė tėvų pareiga yra suteikti mylinčius ir laimingus namus. Ir svarbiausi santykiai namie – santuokos ryšiai, kurie pirmesni nei tėvų ir vaikų santykiai. Paauglio saugumo jausmas ir tėvo, motinos santykiai su vaiku labai priklauso nuo to, koks tėvų tarpusavio ryšys.

* Jei mylėsite savo paauglį besąlygiškai, jis gerai, jaukiai jausis, bus geros nuomonės apie save, sutars su savimi. Jis įstengs valdyti savo troškimus, nerimą, ir jo elgesys pamažu darysis kaip suaugusio.

* Jei mylėsite paauglį tik tuomet, kai jis atitiks jūsų reikalavimus ar lūkesčius, jis jausis nieko nesugebantis. Bus įsitikinęs, kad nepajėgia padaryti kuo geriau, būti geriausias, jį kamuos nesaugumas, nerimas ir savo menkumo pojūtis. Bus nuolatinių trukdymų jo emociniam ir elgesio brandumui.

* Paauglius galima suvokti kaip veidrodžius. Besąlygiška meilė atspindima besąlygiškai, sąlygiška meilė atspindima sąlygiškai.

* Paaugliams reikia didžiulio emocinio palaikymo, kad jie gyventų kaip galima geriau ir būtų kuo geresni. Jiems reikia pilno emocinio rezervuaro, kad jaustųsi saugūs ir savimi pasitikintys. To jiems reikia, kad įveiktų bendraamžių spaudimą ir kitus jaunimo draugijos reikalavimus. Stokodami šio pasitikėjimo, paaugliai linksta pasiduoti bendraamžių spaudimui ir jiems sunku laikytis etinių vertybių.

* Kuo labiau tėvas ar mama paauglio akivaizdoje praranda savitvardą, tuo mažiau paauglys jam ar jai jaus pagarbą. Nuolatinis savitvardos praradimas pastūmės paauglį į kitų, ypač bendraamžių, įtaką. Jūs turite išreikšti savo jausmus nuoširdžiai, bet deramai, t.y., be pykčio, šaukimo, prasivardžiavimo, užsipuolimo žodžiais ar kitaip. Pažvelkite į tai kitaip: jei kas nors iš jūsų pažįstamų perdėtai reaguoja įniršiu, ką jūs jam jaučiate? Jūsų pagarba tam žmogui susilpnėja, ypač jei savitvardą jis praranda dažnai.

* Kokie prioritetai jūsų gyvenime? Ar jūsų vaikai patenka į juos? Kurioje jie vietoje? Turite tai nuspręsti. Kitaip jūsų vaikai užims paskutinę vietą ir kentės jausdamiesi apleisti. Padarykite viską, ką galite, kad patenkintumėte paauglio poreikius. Jų bus mažiau, nei jūs manote. Jūsų vaikai bus paaugliais tokį trumpą laiką…

* Paaugliams reikia tėvų laiko ir dėmesio labiau nei bet kada. Jie kasdien susiduria su stipriomis įtakomis ir, deja, dažnai šios įtakos nesveikos, kenksmingos ar net blogos. Jeigu norite, kad jūsų paauglys susivoktų šių dienų pasaulyje, turite konstruktyviai praleisti su juo laiką, ypač kai jis išgyvena paauglystės nerimą, sąmyšį. Jei jūs skirsite laiko šiems poreikiams, jūsų paauglys įgis pasitikėjimo ir kaip asmenybė taps vientisas, sugebės savarankiškai mąstyti. Jis išsiugdys tvirtybę atsispirti įtakoms žmonių, kuriems jis mažai rūpi, bet kurie nori juo pasinaudoti.

* Paaugliai labiausiai bijo ne nuomonių skirtumo, bet pykčio, nepritarimo ar jų, kaip asmenybių, atmetimo.

* Tėvai turi būti atsargūs ir nemanipuliuoti savo paaugliais per kaltę. Taip lengva pakliūti į šiuos spąstus, ypač jeigu jie turi jautrų vaiką. Paaugliu, kuriuo patys tėvai manipuliuoja per kaltę, lengvai manipuliuos ir kiti žmonės.

* Niekas labiau netrikdo paauglio kaip nenuoseklumas jo tėvų gyvenime – ypač tuose dalykuose, kuriuos tėvai sakosi labai vertinantys, o paskui elgiasi taip, lyg jie neegzistuotų. Kaip tėvai gali išmokyti savo paauglius aiškiai mąstyti apie moralines ir dvasines vertybes, jei jų pačių gyvenimas nerodo tokio aiškaus mąstymo rezultatų?

* Tam tikrose situacijose gerai yra apkabinti ar pabučiuoti savo paauglį. Nors jūs nenorite to daryti dažnai, kad jis nepasijustų nepatogiai, būna, kad tai tinka: išvykstant ar parvykstant iš kelionės arba kai paauglys padaro kažką, kuo jis ypač didžiuojasi. Arba kai jis ateina pas jus jausdamasis įskaudintas… Ir, žinoma, būna tokių atvejų, kai jis paprasčiausiai jaučia prieraišumo poreikį.

* Tėvai turi būti kantrūs šio intensyvaus vaiko keitimosi periodu. Kuo labiau išlaikysime savitvardą ir ramybę, tuo mažiau traumuojantis bus tas laikotarpis. Mūsų vaikai iškils iš paauglystės labiau subrendę ir mūsų ryšys su jais jau suaugusiais bus geresnis.

(Pagal R. Campbell knygą “Kaip mylėti savo paauglį“)