Auklėjimo klaidos

Kaip ir bet koks kitas procesas, auklėjimas geras tuomet, jei jis duoda gerus rezultatus. Geru rezultatu labai dažnai skaitomas vaiko paklusnumas, bet ar paklusnumas gali būti auklėjimo tikslas? Vaikas yra būsimas suaugęs žmogus, todėl tėvai turi jam padėti tapti pilnaverčiu suaugusiuoju – tai ir yra tikslas.

Tėvų ir vaiko pozicijos yra labai skirtingos. Vaikas – mažas, augantis, neturintis patirties ir besimokantis iš tėvų pavyzdžio; tėvai – turintys patirtį, prisiimantys atsakomybę, padedantys vaikui palankiausiai vystytis, suteikiantys saugumo jausmą.

Tėvai moko – vaikas mokosi, tačiau tai nereiškia, kad tėvai gali daryti spaudimą ir yra teisūs tik todėl, kad vyresni. Tėvų autoritetas gimsta natūraliai, jei tėvai jaučiasi atsakingi už auklėjimą ir su vaiku užmezga šiltą, artimą ryšį. Tuomet vaikas jaučiasi saugus, mylimas ir gerbia savo tėvus, kaip ir jie – vaiką.

Daugiausiai auklėjimo problemų sukuria patys suaugę savo neteisingu elgesiu. Ir dažniausiai neteisingas jis todėl, kad auklėjimas įsivaizduojamas kaip negatyvus ir sunkus procesas. Dėl to ir siekiama aklo paklusnumo, o taip pat nepaisomi suaugusiojo ir vaiko pozicijų skirtumai.

Dažniausiai pasitaikančios auklėjimo klaidos:

Per daug griežtumo. Tai autoritariški tėvai, manantys, kad auklėjimas – tai besąlygiškas paklusnumas tėvams. Per didelis griežtumas nesuprantamas vaikui, todėl priimamas kaip spaudimas. Iš baimės ar iš noro įtikti vaikas gali paklusti, tačiau kai tėvų nebus šalia, gali pasielgti priešingai. Vaikas turi aiškiai suprasti – kam ir ką jis turi padaryti, todėl tėvai turi mokytis vaikui kantriai išaiškinti, susitarti, o jei reikia – ir paprašyti.

Lepinimas. Dažnai painiojamas su meilės išraiška ir viskas daroma už vaiką, nes manoma, kad “jis, vargšelis, negali, nesugeba“, o ir “vaikystė – vienintelis nuostabus periodas, todėl reikia vaiką nuo visko saugoti ir pildyti jo norus“. Lepinami vaikai auga infantilūs ir nesavarankiški, gesinama jų iniciatyva. Turime leisti daryti vaikui tai, ką jis pagal amžių pats gali padaryti, ir tik jei tikrai reikia – padėti. Vaiką reikia mylėti, o ne lepinti..

Įsitikinimas, kad geram auklėjimui reikia daug pinigų. Svarbiausia vaikui – tėvų meilė ir nuoširdumas. Vaikui žymiai svarbesnis bendras laisvalaikis – žaidimai, pokalbiai, nuoširdus bendravimas – nei daiktai ar tai, kas laikoma visuomenėje prestižiniu. Ne pinigai daro vaiką laimingu, o žinojimas, kad tėvai jį myli – tuomet jis auga pasitikintis savimi, kūrybingas, pozityvus. Svarbiausia tai, ką jis patiria namuose tarp artimiausių žmonių, todėl papildomos priemonės – pagalba vaikui ir tėvams, bet ne pagrindas. Dažnai būna ir atvirkščiai: brangios “gėrybės“ gali pakenkti vaiko ugdymui.

Auklėjimui skiriama per mažai laiko. “Trūksta laiko“, “Užaugs ir taip, svarbiausia – aprūpinti būtiniausiais daiktais“, “Turiu daug darbo“ – dažniausi pasiteisinimai. Suaugę pamiršta svarbiausią dalyką – jei gimė vaikas, jie turi skirti jam laiko (juk randa laiko viskam kitam). Bendravimas su tėvais – būtinybė vaikui. Jei vaikas nuolat girdės, kad tėvams trūksta laiko su juo bendrauti, jis gali pasijusti vienišas ir pradėti anksti ieškoti šilumos ir bendravimo už šeimos ribų.

Elgesys su vaiku pagal nuotaiką. Kai asmeninių nesėkmių arba pasisekimų įtakotos suaugusiųjų nuotaikos lemia bendravimą su vaiku. Gali atrodyti, kad tame nieko blogo – “toks gyvenimas“, “tegul pamato realybę“, o blogiausiu atveju galima viską užglaistyti nupirkus vaikui žaisliuką ar saldumynų.. Tačiau yra skirtumas: elgtis adekvačiai pagal situaciją ar elgtis pagal nuotaiką. Kai elgiamės adekvačiai, vaikui išugdomas teisingumo pojūtis, o kai pagal nuotaikas – vaikas išmoksta prie jų taikytis ir net jomis pasinaudoti. Jei nuotaika prasta – geriau nuoširdžiai tai pasakyti vaikui ir atidėti svarbius pokalbius kitai dienai, kai pakili – nežarstyti nerealių pažadų.

“Napoleoniški“ planai. “Mano vaikas mokysis tapybos, muzikos, teniso, dainavimo.. aš jam neleisiu pražiopsoti savo šanso“. Taip vaikas dažnai verčiamas daryti tai, kas patinka tėvams, o ne jam pačiam – nes tėvai “žino“, kas jam geriau. Tokios pastangos “iš geriausių paskatų“ gali užgožti tikruosius vaiko gabumus. Kol mažas, vaikas gali pasiduoti tėvų spaudimui, tačiau paauglystėje gali pradėti audringai protestuoti ar tiesiog mesti tuos užsiėmimus. Todėl reikia atidžiai stebėti savo vaikus – jų unikalūs gabumai anksčiau ar vėliau būtinai atsiskleis – ir subtiliai nukreipti juos bei palaikyti.

Neatsakingi grasinimai. “Jei būsi blogas, jei nepadarysi, kaip liepiu – nemylėsiu tavęs“. Ar juokais, ar “auklėjimo“ tikslais tokios pasakytos frazės žeidžia vaiką. Jei kartojamos dažnai, vaikas pamato, kad tai melas, todėl tokiu būdu išmokysite jį manipuliuoti. Teisinga būtų pasakyti: “Aš tave myliu, tačiau tavo elgesys mane nuliūdino“.

Abejingumas. “Daryk kaip nori, man vis vien“ – taip sakoma, kai nenorima gilintis ar aiškintis, ir vaikas paliekamas pats sau, “mokytis savarankiškumo“.. Tačiau daugumos iškylančių problemų
vaikas dar nemoka išspręsti, todėl gali bandyti spręsti taip, kaip supranta. Be to, jis pasijunta vienišas ir nereikalingas, todėl savo elgesiu nuolat “tikrins“ tėvus – ar jiems iš tiesų “vis vien“.. Tėvai vaikui – artimiausi žmonės, todėl žinojimas, kad gali jais pasikliauti, jam labai svarbus.

Tokias klaidas tėvai padaro ne iš piktos valios, o dažniausiai vedami gerų norų ir norėdami savo vaikams gero. Tačiau tokių klaidų pasekmės dažnai palieka ne tik negatyvius prisiminimus, bet ir padaro poveikį besiformuojančiam vaiko charakteriui.

Kaip jų išvengti? Pirmiausiai – sąmoningai ruoštis vaiko auklėjimui. Suprasti, kad auklėjime, kaip ir bet kokioje kitoje veikloje, svarbus ir mūsų požiūris: pozityvus arba negatyvus. Jei žiūrėsime į auklėjimą kaip į sudėtingą ir sunkų procesą, tai greičiausiai jis toks ir bus.

O jei pasitelksime pozityvumą – vaiko ugdymas bus smagus ir paprastas. Tuomet su meile kursime vaikui erdvę, kurioje jis augs laimingas, sveikas ir kūrybingas, o jei ir suklysime – pripažinsime klaidas ir taisysime. Juk auginsime geriausiai, kaip tik galime, geriausią – koks tik jis gali būti – būsimą suaugusį žmogų 🙂 ..

Reklama

7 mintys apie „Auklėjimo klaidos“

  1. Labas, Vladai 🙂

    Ačiū 🙂 . Mintys atitinkančios patirtį, o informaciją rinkau daug metų. Užrašiau tai, kas atitinka mano požiūrį.

    Šitas klausimas visada ypač domino ir dėl mano vaikystės, ir dėl noro gerai užauginti savo vaikus. Todėl tam turiu specialų aplanką 🙂 . O išvadą padariau paprastą – reikia tiesiog mylėti vaikus ir būti su jais geranoriškais. Užmegzti nuoširdų ryšį, o ne liguistą prisirišimą. Ir man ypač svarbus (iš mano patirties) pasirodė būtent pozityvus požiūris į auklėjimą ir vaikus.

    Todėl visuomet rėžia ausį, kai tėvai ar mokytojai keikia vaikus, vadina juos visokiais žodžiais. Tarsi jie jau būtų gimę monstriukais.., o juk tai – didele dalimi būtent auklėjimo ir suaugusių poveikio rezultatai. Ir nėra malonu prisiimti už juos atsakomybę. O štai kai giria vaikus – tuomet būtinai pasakys, kad tai gerų tėvų auklėjimo rezultatas 🙂 ..

    Ačiū, Vladai, ir tau geros dienos 🙂

    Patinka

  2. Sveika, Vilte,

    Man labai patiko tavo mintis: “Užrašiau tai, kas atitinka mano požiūrį.“

    Panašia tema esu rašęs laiške Zenonui Streikui. Pabandysiu gabalėlį pacituoti. Jei manai jog ne į temą – pratrink, neįsižeisiu:)

    “…Pabandysiu išsakyti savo nuomonę, už pagrindą imdamas V. Lepeškienės geštaltinės terapijos seminare išdėstytą teoriją. Pasak geštaltinės terapijos mūsų savimonę formuoja mūsų asmeninė patirtis mus supančiame pasaulyje (praktika ar empiriniai įspūdžiai) bei informacija gaunama iš mums svarbių asmenų, knygų, bei kitų šaltinių.

    Mūsų asmeniniai potyriai ir aplinkos stebėjimo įspūdžiai natūraliai kaupiasi mūsų sąmonėje ir pasąmonėje tapdami mūsų savimonės dalimi. Apibendrintą informaciją, gaunamą iš išorės šaltinių (knygos, internetas, mas media, pamokymai) paprastai mes filtruojame lygindami su ankstesne savo patirtimi ir nusistovėjusia vertybių sistema. Tai, kas dera, apibendrina ir mums priimtinu būdu paaiškina ankstesnę patirtį, mes priimame ir tai tampa mūsų savimonės dalimi.
    Analogija būtų maistas, kurį ragaujame ir jei jis priimtinas, kramtome, virškiname ir tai kas reikalinga, tampa mūsų fizinio kūno dalimi.

    Kitą savimonės dalį sudaro introjektai (tai geštalto terminas). Tai žinios, nuostatos, taisyklės, tikėjimai, prietarai, kurie iš esmės nėra paremti mūsų asmenine patirtimi (nors kartais gali būti visai racionalūs ir teisingi). Geštalto teorija sako, jog introjektai įoperuojami į mūsų savimonę hipnozės pagalba, bet manau tiksliau būtų sakyti, jos juos įdiegia Autoritetai.
    Jei sutiktume, kad Autoritetai turi hipnotizuojantį poveikį, tai šie abu teiginiai yra tapatūs. Bet svarbiausia, jog šie įsitikinimai inkorporuojami į mūsų savimonę aplenkiant filtravimo ir „virškinimo“ sistemą.

    Pirmaisiais Autoritetais daugumos žmonių gyvenime tampa jų tėvai, vyresnieji broliai ar sesės, kiti artimieji. Vėliau mokytojai, vadovai, partijų ar religijų lyderiai. O visagalė ir visur esanti reklama savimonę keičia kiek kitais metodais, nors labai dažnai pasitelkia ir daugelio žmonių pripažintus autoritetus.

    Kiekvieno žmogaus savimonę sudaro Autoritetų įdiegtų introjektaų ir asmeninės patirties, bei „pragautos ir suvirškintos“ informacijos kompleksas. Manau, jog skiriasi tik proporcijos ir jos, matyt, stipriai priklauso nuo to kokioje aplinkoje prabėgo žmogaus ankstyvoji vaikystė. Autoritarinėje, aklo paklusnumo reikalaujančioje šeimoje užaugęs žmogus introjektų greičiausiai turės daugiau nei žmogus užaugęs liberalesnėje, nehierarchinėje aplinkoje, kur taisykles ir nurodymus lydi racionalūs paaiškinimai.

    Gal būt šių proporcijų (tarp introjektų ir asmenine patirtimi paremtų įsitikinimų) skirtumai ir gali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra vidinio lokuso o kiti – išorinio.

    Spėju, kad žmonės, kurių didesnę savimonės dalį užima introjektai yra labiau paveikūs įtikinėjimui, manipuliacijoms ir kitoms „smegenų plovimo“ technikoms. Tai potencialūs sektų, prekybos centrų „nakties išpardavimų“, narkomanų reabilitacijos centrų ir alkoholizmo klinikų klientai.

    Nemanau, jog introjektai gali patys savaime sugriauti žmogaus gyvenimą. Pvz. daugelis draudimų ir taisyklių, kurias tėvai direktyviškai įdiegia savo vaikams yra labai teisingos ir padeda jiems išgyventi tiesiogine prasme. (nebėk per gatvę, nekišk vinies į rozetę ir t.t.). (Nors skyrus tam šiek tiek daugiau laiko ir intelekto resursų, tuos dalykus netgi vaikams galima išaiškinti racionaliai ir suprantamai. Kartais netgi galima leisti pačiam pajusti, kad ugnis karšta, ar parodyti kas nutiko katytei kuri neapsidairiusi bėgo per gatvę. T.y. sudaryti galimybę tas taisykles suvokti per asmeninę patirtį).
    Galiausiai milijardai žmonių pragyveno savo gyvenimus ir sulaukė žilos senatvės šventai tikėdami išmintinga Alacho, Budos ar Jėzaus valdžia. Milijonai tikėjo, jog aukojasi dėl žmonijos ateities statydami komunizmą ar šviesiaplaukių arijų imperiją.
    Tiesiog vidinio lokuso žmogus, besiremiantis ne implantuotomis, bet asmenine gyvenimo praktika paremtomis vertybėmis, gyvena labiau sąmoningesnį gyvenimą…“

    Gero vakaro:)

    Vladas

    Patinka

  3. Labas rytas, Vladai 🙂

    Dėkui, labai išsamu.

    O apie autoritetus – tai, manau, ne visuomet teisingai žmonių suprantama sąvoka. Ir tų, kurie yra įtakojami autoritetų, ir tų, kurie naudojasi savo autoritetu.

    Viskas kažkaip vien iš jėgos pozicijos – daromas poveikis, bet ne tam, kad padėti, o tam, kad valdyti. Mes visi labai nuklydome nuo pradinės žodžių reikšmės, todėl kartais neteisingai jas suprantame – todėl jie daro mums kitokį poveikį, nei turėtų.

    Žodynas aiškina autoritetą kaip visuotinai pripažintą reikšmę, įtaką, pagarbą. O va jau autoritarinis – tai jau diktatoriškas, dogmatiškas, valdingas. Bet kokiu atveju, tam, kad kažkas būtų autoritetu, tai turi būti visuotinai pripažinta. Kieno pripažinta? Ar primesta?..

    Štai čia ir prasideda painiava. Man į tai atsakymus davė rytų kovos menų filosofija, apie kurią dar kada nors parašysiu, nes labai įdomu. Ten aiškinama, kad autoritetas – natūraliai išryškėjantis žmogaus bruožas, kuris remiasi ne pripažinimu, o asmeninėmis, pirmiausiai dorovinėmis savybėmis, kai žmogus savo gyvenimo būdu, savo savybėmis natūraliai, be spaudimo daro poveikį aplinkiniams, pirmiausiai savo asmeniniu pavyzdžiu.

    Jį gerbia todėl, kad jo pavyzdys įkvepia, o savo jėgą (pirmiausiai dvasinę) jis panaudoja tam, kad padėtų silpnesniems, augantiems ir besimokantiems ar mažiau pasiekusiems. O ne tam, kad naudodamasis savo autoritetu valdytų, juo pasinaudotų kažkokioms manipuliacijoms ar, dar blogiau – žemintų.. Taigi, autoritetas tam, kad padėtų kitiems, o ne tam, kad būtų naudojamas kaip valdymo įrankis.

    Ar yra taip dabar? Tikrai ne. Kad ir nuomonės išsakyme – pagrįsk, nurodyk šaltinį – tarsi žmogus gali mąstyti tik priimtais šablonais..

    Ir tu labai gerai rašai – žmogaus pasaulėžiūra remiasi jo paties patirtimi, išgyvenimais, suvokimu, sąveika su kitais, aplinka. O informacija ar žmogus gali padaryti įtaką tokie, kurie įkvepia toliau vystytis ir augti (o ne tam, kad autoritetingai patvirtintų, kad aš “teisus“ tik todėl, kad remiuosi jo autoritetu).

    Todėl man labai patiko tavo straipsniai apie NLP seminarus, apie psichologiją. Daug kas yra mistifikuojama, o iš tiesų yra paprasta.. Žmonės dabar labai linkę remtis mitais, kuriuos skleidžia “pripažinti“ autoritetai.

    Taip, vaistas nuo tokios įtakos – sąmoningumas 🙂 .

    Ačiū, Vladai! Saulėtos nuotaikos! 🙂

    Patinka

  4. Pasidomėjau tuo todėl, kad vyras praktikuoja kovų menus. Apie tai daug rašo V. Žikarencevas, o man ypač įdomi knyga buvo Ян Цзюрьмин “Корни китайского цигуна“. Pasirodo, tai nėra tik fizinės kovos (yra net jų posakis: “geriausia yra išvengta kova“), bet ir didžiulis filosofinis pasirengimas. Tikrai buvo netikėta ir įdomu 🙂 .

    Straipsnio lauksiu, ir aš apie tai rengiuosi parašyti. Ačiū tau, Vladai, geros ir tau dienos 🙂 .

    Patinka

  5. Atgalinis pranešimas: Kad vaikai augtų Meilėje.. – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s