Kategorija: Saviugda

Ką reiškia – sąmoningai valdyti savo gyvenimą? Kaip atsiranda nevaldomos ir negatyviai veikiančios gyvenimą programos? Tam, kad aiškiai tai suprastume, turime įsivaizduoti, kaip veikia mūsų “valdymo centras“ – sąmonė ir pasąmonė.

Pasąmonę galim įsivaizduoti kaip informacinę sistemą, kurioje funkcionuoja pridėtinė programa – sąmonė. Pasąmonė kontroliuoja ir vykdo žmogaus kūno organų ir sistemų veiklą. Taip pat turi savyje visą informaciją, susijusią su giminės perduodamais bruožais ir polinkiais, temperamento ypatumais. Turi ir įspūdžių, patirčių, išgyvenimų reakcijas, sukauptą informaciją apie aplinką.

Sąmonė – tai reagavimo, sprendimų priėmimo programa. Tam, kad priimtų geriausią sprendimą, ji gali pareikalauti iš pasąmonės visą turimą konkrečiam atvejui informaciją ir pagal tai priimti tam tikrą sprendimą. Šis procesas gali būti valdomas arba nevaldomas. Jei valdomas, priimami sąmoningi sprendimai, panaudojus visą informaciją, jei ne – tiesiog reakcija, įtakota pasąmonės.

Bet kokiu atveju galime daryti išvadą, kad sprendimas bus toks, kokį informacijos rinkinį turi žmogus savo informacinėje sistemoje – pasąmonėje. Bet.. kaip jis tą informaciją panaudos, tai jau priklauso nuo pačio žmogaus, nuo ryšio su savo informacine sistema. Tas ryšys dažnai vadinamas intuicija arba jausmu, pateikiančiu teisingą sprendimą. Daugelis metodikų sukurta būtent tam, kad atgautume ryšį su savo pasąmone ir sąmoningai valdytume savo gyvenimą.

Vidinis žmogaus pasaulis – gyva sistema. Kiekviena mintis atsispindi šioje sistemoje ir ją veikia. Norime to ar ne, bet mąstydami kuriame savo realybę. Kai darome tai nesąmoningai, pasąmonėje prisikaupia nereguliuojamos informacijos, taip pat negatyvios, nemalonios, neišgyventos, užslopintos, kuri veikia mūsų reakcijas į aplinkybes ir valdo mūsų gyvenimą. Tam, kad valdytume savo gyvenimą, turime sekti savo minčių eigą ir sąmoningai jas valdyti.

Kiekvienas žmogus visada turi galimybę pasirinkti mintis, kurios kurs jo realybę. Supanti žmogų realybė gali pradėti keistis norima jam linkme tik tada, kai suformuojame norimą mąstymo būdą. Tai vienintelė sąlyga: mąstymas turi būti visko pagrindas, t.y., eiti veiksmų priekyje. Viskas gyvenime įmanoma, viskas egzistuoja kaip potenciali galimybė, mums tereikia suteikti energijos tų galimybių išsiskleidimui. Galimybių deficitas – tik mūsų galvose..

Kaip dažniausiai yra realybėje? Ogi dažniausiai galvojame apie tai, ko nenorime, apie negatyvius dalykus. Galime sakyti, kad norime finansinės laisvės, o nuolat galvojame apie tai, kad trūksta pinigų.. Pasąmonė nerūšiuoja minčių, ji viską įrašo pažodžiui, taigi, būtent tai, apie ką dažniausiai galvojame, gali tapti gyvenimo programa, nors tvirtiname visai ką kitką..

Arba norime darbo, kuriame realizuotume visas savo galimybes, bet.. galvojame, kad tokio darbo nerasime ar toks apskritai neegzistuoja.. Arba norime tapti pasitikintys savimi, laisvai bendrauti, bet nuolat galvojame, kad sunkiai sekasi bendrauti, nemokam bendrauti, esam sukaustyti. Vien norais iš vietos tikrai nepajudėsime, atvirkščiai – galime pritraukti į savo gyvenimą būtent tai, ko nenorime, nes nuolat apie tai galvojame.

Tam, kad keistume savo gyvenimą iš pagrindų, turime keisti savo mąstymo būdą. Mintys turi būti pozityvios, pastovios, tikslingos. Silpnos mintys – silpna energija, pastovios, kryptingos – stipri energija. Kur mintys, ten ir mūsų energija. Mūsų mintys kuria mūsų realybę, o mes kuriame savo mintis. Kad tai būtų valdomas procesas, turime tiesiog jį valdyti.. Truputis praktikos, ir kiekvienas žmogus gali suformuoti mąstymo būdą, vedantį į sėkmę.

Kiekvienas galime tai padaryti valdomu procesu. Kai mąstymas sąmoningai formuojamas, tuomet pasiekiame norimų rezultatų. Tai įmanoma ir tame nėra nieko sunkaus ar mistiško. Tereikia žinoti savo tikslus, pozityviai mąstyti ir būti nuosekliam. Tuomet turėsime intuityvų ryšį su pasąmone, kuri visuomet pasiūlys optimaliausius sprendimus. Sėkmingo ir laimingo žmogaus mąstymo būdas visada orientuotas į sėkmę ir jo informacinė sistema – pasąmonė jam tarnauja 🙂 ..

Dėkoju už jūsų laiškus 🙂 Gavau Vilmos klausimą – kokiais būdais galime pradėti asmeninius pokyčius ir kokius aš esu išbandžiusi. Jų yra labai daug, o aš galiu rašyti tik apie tuos, kuriuos asmeniškai išbandžiau. Suprantu, kad tarp gausybės metodikų galima pasimesti.. Be to, viskas, kas nepažinta, atrodo sudėtinga, ir kartais sunku tam pažinimui, o tuo labiau pokyčiams, pasiryžti. Kaip diskutavome su bendraminčiu “lp“ – poreikis pokyčiams paprastai ateina ne iš gero gyvenimo. Tai būna situacija, kai intuityviai jaučiame, kad kažkas ne taip..

Pirmiausiai noriu pabrėžti – nes tai yra svarbu – kad pilno, visapusiško, visaapimančio žinojimo apie mus supantį pasaulį neturi nei vienas žmogus, kas jis bebūtų – aukštas dvasinis vadovas ar mokslininkas. Todėl vienos dvasinio augimo metodikos, tinkančios visiems, tiesiog nėra. Jų per gyvenimą gali būti daug, ir tai yra normalu, net gerai. Bet koks prisirišimas prie vienos sistemos ar metodikos yra sustojimas. Tam, kad augtume, turime nuolat plėsti savo pažinimo ratą. Be to, kiekvienas žmogus yra unikalus, su savo pasaulio matymu ir asmeninėmis savybėmis, todėl ir atlikdami vienodą darbą, atliksime jį skirtingai. Dėl šioos priežasties tų metodikų yra labai daug ir.. labai įvairių atsiliepimų apie jas..

Parašysiu tik apie savo patirtį ir įspūdžius. Filosofinę, dvasinę, psichologinę ir grožinę literatūrą skaičiau visada – kiek save prisimenu. Visuomet rūpėjo išsiaiškinti, kas – kodėl – iš kur – kaip ir dėl ko.. Tai yra pagrindinis mano gyvenimo pomėgis, kuris, žinoma, pastūmėjo nuo skaitymo link realių veiksmų savęs paieškose. Keturis metus to mokiausi grupėje, paskui seminaruose, paskui pradėjau asmenines paieškas. Pirmoji metodika buvo NLP – neurolingvistinis programavimas, supažindinusi su pasąmonės darbu.

Trumpai apie metodiką. NLP kūrėjai – D.Grinderis ir R.Bendleris. Jie teigė, kad tai universalus būdas išspręsti praktiškai visas gyvenimo problemas. Principas – šešių žingsnių vadinamas “refreimingas“, kurio tikslas – perprogramuoti savo pasąmonę norimiems veiksmams. Tie žingsniai tokie: problemos formulavimas; kontakto su pasąmone užmezgimas; pozityvaus ketinimo suformavimas; trijų naujo elgesio variantų atradimas; patikslinimas, ar veikia programa; ir atsakomybės už programos vykdymą prisiėmimas.

Programa įdomi, bet man buvo sunki. Panašias metodikas kūrė nemažai psichoterapeutų ir psichologų, metodikų esmė – ryšys su pasąmone ir sąmoningas naujų programų “paleidimas“. Mano išbandytos – V.Sinelnikovo ir D.Kecho metodikos. Jos padėjo atsikratyti daugybės pasąmonėje tūnojusių destruktyvių programų iš praeities, ypač iš vaikystės. Jei sudomins, patarčiau dirbti su šios srities specialistu ar bent su žmogumi, įsisavinusiu šias metodikas, nes darbas su pasąmone, nežinant visų subtilybių, gali būti net pavojingas.

Sekantis etapas buvo pozityvaus mąstymo ir afirmacijų technikų įsisavinimas. Puikus laikotarpis, šviesus, nes atnešė tokį šviesų pasaulio matymą, tiesiogine prasme įvyko kažkoks sąmonės prašviesėjimas.. Vaikščiojau kurį laiką su diktofonu ir ausinėmis, kuriame buvau įrašius pozityvias afirmacijas. Tai pozityvaus turinio frazės pirmuoju asmeniu, esamuoju laiku, kurių tikslas – įskiepyti pozityvų pasaulio matymą ir pozityvų mąstymą. Pavyzdžiui, “aš esu laimingas žmogus, man viskas sekasi, aš sveikas, kupinas entuziazmo ir jėgų..“ ir panašiai.. Labai smagus ir efektingas būdas, kuriuo galima užsiimti savarankiškai. Jo autorė – Luiza Hey.

Toliau buvo svarbus etapas – psichologijos pagrindai. Aš tiesiog esu įsitikinus, kad tai turėtų būti privalomas dėstomas dalykas mokyklose, pagal amžiaus ypatumus, nuo pat mažens. Be šito žinojimo sunku ne tik bendrauti, bet ir suprasti savo poelgius, o ir save apskritai. Tik iš pažiūros psichologija atrodo sudėtinga. Žinoma, šios srities specialistui reikia turėti daug žinių, nes jis turi sugebėti padėti įvairių problemų turintiems žmonėms. Bet juk mes neturime vienu metu visų psichologinių problemų, todėl pasigilinti į iškilusią problemą visada verta, taip pat ir į bendravimo subtilybes. Tuo labiau, kad populiariosios psichologijos leidinių dabar – daugybė.

Šioje srityje labai pagelbėjo A.Kurpatovo darbai. Tai jaunas gabus psichoterapeutas, parašęs ne vieną mokslinį darbą, populiarinantis ir psichologiją. Buvau viename jo online-seminare internetu: tiesiog sužavėjo jo sugebėjimas per trumpą laiką, išklausius trumpo pasakojimo, įvardinti žmonių nesėkmių priežastis ir pasiūlyti realius sprendimus. Turi ir rašymo talentą ir yra išleidęs daug psichologijos knygų, kurių nemažai jau išversta į lietuvių kalbą. Taip pat psichologės L.Burbo knygos padėjo suprasti, kaip mūsų vidinė būsena veikia mūsų gyvenimą. Visų autorių ir nesuminėsiu..

Dar yra daug sričių, kuriomis domėjausi ir domiuosi ir taikau savo gyvenime tai, kas man tinka ir padeda harmonizuoti gyvenimą. Tai dietologija, įvairios mitybos ir sveikatingumo sistemos – Ajurveda, Fitonika, P.Brego, K.Niši ir t.t. Na, ir sudėtingesnės gyvenimo sritys – tai globalizmo problemos, evoliucija, ekologija, ezoterika. Manau, atsakiau Vilmai į klausimą, kuo aš gyvenu ir kokiu pagrindu apie viską čia rašau 🙂 ..

Dabar apie svarbiausią dalyką- asmeninį metodikos pasirinkimą. Tai labai individualu. Nebūtinai tai turi būti pilna metodika, gali būti savo sukurta, susidedanti iš įvairių tinkančių fragmentų. Pagrindinė taisyklė – tai turi būti lengva ir įdomu. Viskas, kas daroma per jėgą, vargina ir atsibosta. Žmogus turi būti harmonijoje su savimi ir pasauliu, o ne kovoje. Jei kažkas einasi ypač sunkiai – tai netinka ir nereikalinga. Yra posakis: nuo teisingų minčių ir darbų galvos neskauda, jie nevargina.

Visuomet įsiklausykime į savo pojūčius – ar nekelia pasipriešinimo. Mūsų intuicija niekada neklysta. Ir.. nesiraukime iš karto kalnus versti. Ramiai apsvarstę, pradėkime nuo to, ką galime atlikti šiandien. Nuo ko pradėti? Manau, nuo srities, kuri kelia nerimą. Kol nepažiūrėsime tiesiai į problemą – jos neišspręsime, o tik stumsime nuo savęs ir slopinsime. Ir – pozityvus mąstymas – tai “vaistas“ nuo visų ligų, pradžių pradžia.. O metodikas ar literatūrą tikrai atrasite, jei ieškosite ir bus noras pokyčiams 🙂 .

Visiems linkiu atrasti raktą į save 😉 !

Diskutavom apie tai su labai įdomiu žmogumi ir ta diskusija privertė susimąstyti. Skaitydama Rerichų darbus, kurie buvo mano dvasinių ieškojimų pradžia, nuolat susidurdavau su tais terminais – tikslingumas, tikslinga veikla. Jų darbuose nuolat pabrėžiama, kad viskas pasaulyje sąveikauja, susiję, ir tik sąmoninga, tikslinga veikla ir mąstymas gali duoti norimus rezultatus. Chaotiškas mąstymas ir veikla taip pat turi rezultatus, tačiau.. nenuspėjamus.

Kaip gi persijungti į tą tikslingą, sąmoningą veiklą ir valdyti savo gyvenimą? Žinoma, yra aplinkybių gyvenime, kurios ne visuomet priklauso nuo mūsų. Tačiau ir tokiu atveju mūsų sprendimai ar reakcija gali būti tikslingi ir pozityvūs, leidžiantys maksimaliai gerai jaustis. Jei tiksliau – sakoma, kad iš visų situacijų yra išeitys, ir tik prasti sprendimai gali situaciją dar pabloginti arba geri sprendimai – maksimaliai pagerinti.

Kas gi yra tikslinga veikla? Tai veikla, turinti aiškų galutinį tikslą. Tikslingumas tai žinojimas, kokį tikslą ir pasekmes turi konkretus veiksmas. Man iš pradžių tai pasirodė labai sudėtinga – na, negi įmanoma numatyti visų veiksmų pasekmes ir tikslus? Bet diskusijoje išaiškėjo, kad tai labai paprasta ir tiesiog.. praktiška 🙂 , nes naudinga ir atneša daug tvarkos ir harmonijos į gyvenimą. Tiesiog.. žinom ir suprantam, ką darom 🙂 ..

Manau, daugelis, kaip ir aš pradžioje, paprieštaraus: ir taip to laiko trūkumas, o dar reikia skirti laiko papildomiems apmąstymams.. Bet susimąstykime, kaip mes praleidžiame savo dieną.. Dažnai gyvename chaotiškai, negalvodami, pasijungę į savotišką automato režimą. Būtent chaotiškas gyvenimo būdas įneša daugiausia netvarkos ir nenumatytų situacijų, nes mąstymas dirba reagavimo režimu.

Iš to ir susierzinimas, ir spontaniški nepaaiškinami poelgiai, išlaidos, ir pojūtis, kad viskas nevaldoma, kad esame blaškomi kažkokių mums nesuprantamų jėgų. O tai dažniausiai mūsų pačių jėgos ir pastangos, tik.. nevaldomos, dėl to ir nesuprantamos. Pradėję sąmoningai valdyti savo gyvenimą ir žinodami savo veiksmų tikslus ir pasekmes, galime kurti gyvenimą tokį, kokio norime.

Ateina labai aiškus gyvenimo matymas, pradedame daryti išvadas iš savo veiksmų, suprasti veiksmų pasekmes, ir tuomet jau pajungiama išmintis ir pozityvumas, kurie gyvenimą keičia išties stebuklingai. Ir tai nėra sunku, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Gal pradžioje kiek neįprasta, bet toliau darosi vis įdomiau: juk pajuntame savo jėgą ir neribotas galimybes. Labai smagu ir įdomu, kai iš chaoso gyvenimas tampa valdomu. Parašysiu keletą pavyzdžių, kurie ir mane įtikino 🙂

Išmintingai valdome gyvenimą, kai žinome, ko siekiame ir suprantame, kokie veiksmai turi kokias pasekmes. Pavyzdžiui: imtis atsakomybės, rodyti iniciatyvą – išmintinga, nes tuomet nereikės būti laukimo pozicijoje ir laukti ar priklausyti nuo kitų sprendimo. Matyti žmogaus gerąsias savybes – išmintinga, nes tai daro bendravimą pozityvų ir nesinervuojame dėl to, ko negalime pakeisti. Gerinti, tobulinti santykius šeimoje – taip pat išmintinga, nes taip tampame laimingi.

Išmintinga užsiimti mėgiama veikla, nes tuomet realizuojam save, esam laimingi ir suprantam, kad ir kiti žmonės turi savirealizaciją. Pakankamai ilsėtis ir turėti pomėgių taip pat išmintinga, nes taip stabiliai palaikome savo energiją ir esam energingi. Maitintis natūraliais produktais, optimaliai judėti išmintinga, nes tuomet mūsų kūnas yra sveikas. Taip pat valgyti tik tada, kai alkani ir tik tiek kiek reikia – tuomet organizmas neapkraunamas papildomu darbu ir mes turime daugiau energijos.

Pirkti tik reikalingus daiktus – išmintinga, nes tuomet neapkrauname namų bereikalingais daiktais, kurių priežiūra reikalauja laiko, o ir mažiname šiukšlių kalnus Žemėje. Rūpintis ekologija taip pat išmintinga, nes turime tuomet švarią aplinką ir orą – juk kitos planetos neturime.. Tai tik tokie bendri pavyzdžiai, kad būtų aišku, apie ką aš kalbu. Jie mane įtikino 🙂 .. Supratau, kad tik žinodami savo tikslus, taip pat veiksmų pasekmes, mes galime valdyti savo gyvenimą, todėl tikslingumas yra labai svarbus. O kaip jums atrodo?

Būna kartais gyvenime situacijų, kai turim kažko paklausti ar paprašyti. Ir.. niekaip. Paprastas klausimas, prašymas, patikslinimas įneštų aiškumą, nurodytų tolimesnę kryptį, bet padaryti to nesiryžtame. Paskui narpliojamės abejonėse, savigraužoje, darome prielaidas.. kai sprendimas, rodos, labai paprastas – klausimas arba prašymas. Suprantama, aš nekalbu apie kraštutinumus – klausimus apie nieką ar įprotį prašymu permesti tai, ką galima atlikti pačiam, ant kito žmogaus pečių. Aš apie situacijas, kai klausimas ar prašymas gali iš esmės pagerinti situaciją, bet to daryti nedrįstame. Kodėl?

Mums kažkodėl įskiepyta, kad prašymas žemina, kad klausdami atrodysime kvailai, kad nepatogu trukdyti klausimais ar prašymais.. Bijome būti nesuprasti, pažeminti, apsijuokti.. Bijome neigiamo atsakymo. Nežinome, kaip prašyti ar klausti, bijome būti atstumti, arba pasirodyti bejėgiai. Kiekvienas prisimename gyvenime bent keletą situacijų, kai laiku neužduotas klausimas ar neišsakytas prašymas ilgam atimdavo ramybę.. Rodos, taip paprasta, bet.. sunku..

Pasirodo ( kaip ir visada), visi apribojimai ir baimės – tik mūsų galvose. Supratę tai, pasijusime žymiai laisviau ir turėsime daugiau laisvės pasiekti savo tikslų. Tiesa yra ta, kad dauguma žmonių yra pasiryžę padėti ir mielai padeda ir atsako į klausimus – tereikia paprašyti ar paklausti. Žinoma, klausdami ar prašydami turime būti pasiryžę priimti ir neigiamą atsakymą, bet.. to jokiu būdu nesurišti su savęs vertinimu. Tiesiog.. žmogus turi tokią teisę, o mes ir tokiu atveju pasijusime geriau, nes pabandėme ir nereiks paskui fantazuoti: o va galėjau paklausti, tada, galbūt.. Neigiamas atsakymas neturi nieko bendro su mūsų savimone ar vertingumu. Tai tiesiog neigiamas atsakymas, atkritęs variantas..

Prašyti, pasirodo, galima visko: pagalbos, paslaugos, daugiau ar mažiau darbo, didesnio atlyginimo, paaukštinimo, atostogų, veiklos pokyčių, pertraukų.. Galime prašyti kažką paskolinti, pabūti su vaikais, padėti susitvarkyti, kažką išmokyti, suremontuoti.. Taip pat asmeniško paaiškinimo, supratimo, atlaidumo, savarankiškumo, laiko, artumo, dėmesio, švelnumo..

Ir tai tikrai nėra žeminimasis, tai yra savo pozicijos išsakymo forma, nes daugelis žmonių net nenutuokia, kas mums gali būti svarbu. Lygiai taip pat ir patys turime būti pasiruošę klausimams ir atviriems atsakymams.. Labai svarbi užduodamo klausimo ar prašymo forma. Ji turi būti geranoriška, be užuominų į pretenzijas ar priekaištus. Į geranoriškumą atsiliepia tikrai kiekvienas žmogus 🙂 .. Jei nesiryžtame tiesiai klausti ar prašyti, rašykime laišką, žinutę.. žinoma, geranoriška forma :)..

Laiku užduotas klausimas ar prašymas gali ne tik išsklaidyti varginančias abejones, bet ir stebuklingai pakeisti gyvenimą. Tikrai bus mažiau nusivylimų bendraujant, daugiau savitarpio supratimo, geresni santykiai šeimoje, mažiau kančių ir savigraužos, artimesnis bendradarbiavimas, našesnis kolektyvinis darbas, naudingi patarimai ir pagalba, naujos galimybės, platesnės perspektyvos.

Taigi, nebijokime – klauskime, prašykime, jei reikia – veikla nugali baimę. Laimėsime aiškumą, tikrumą, pasitikėjimą, kryptį tolimesniems veiksmams. Klausdami parodome savo atvirumą , pasiryžimą pokyčiams, smalsumą naujovėms. Prašydami – pasitikėjimą žmogumi, kurio prašome, sugebėjimą ieškoti sprendimų variantų. Nesėkmė yra tik tai, ko nesiryžome atlikti 🙂 .. Veikime 🙂 ..

Keistas klausimas, bet man būtent taip susiformavo pavadinimas šitai temai. Ne apie kalbų mokėjimą ar taisyklingą kalbėjimą noriu pasvarstyti. Bet apie tai, kaip sugebėjimas tiksliai išreikšti tai, ką norime pasakyti, įtakoja mūsų bendravimą. Kalba yra bendravimo priemonė, būdas pasakyti savo nuomonę, savo poziciją. Ar visada žodžiais pasakome tai, ką iš tiesų norime pasakyti ir ar kartais žodžiai nėra tiesiog mūsų vidinės būsenos išraiška?

Visi esame susidūrę su situacijomis gyvenime, kai žmonės pratrūksta pykčiu ar net agresija netikėtose situacijose ir vietose, ar atsako šiurkščiai į paprastus klausimus – rodos, visai be priežasties.. Arba, kas pasitaiko rečiau – bet kokioje situacijoje yra geranoriški, optimistiški, kaip mes įvardinam – draugiški, šviesūs 🙂 . Ir gali sakyti tuos pačius žodžius, bet jie įgauna kitą prasmę ir sukuria kitokią nuotaiką.

Dažnai kažkodėl nesakome tiesiai žmogui – ką norime konkrečiai pasakyti, o kalbame užuolankomis, užuominomis, arba tylime ir laukiame, kol susiprotės, ko mes norime. Ir.. pykstame, jei nesupranta. Na, bet jei įsigilinsime – kaip žmogus gali susiprotėti, jei jam tiesiai nepasakysime esmės? “Susiprotės“ yra prielaida. Kalba yra bendravimo priemonė ir jei kalbame užuominomis arba ne iš esmės, žmonės gali niekada nesuprasti, ką iš tikrųjų norime pasakyti ar jaučiame.

Bandyti suprasti ar suprasti žmogų galime tik tada, kai jis atviru tekstu kalba apie tai, kas jam rūpi, ką jis nori pasakyti. Indėnai sakydavo, kad suprasti žmogų iki galo galima tik pragyvenus jo gyvenimą.. Net jei kalbame apie savo išgyvenimus ar lūkesčius atvirai – nėra garantijos, kad būsime suprasti būtent taip, kaip to tikimės. Visi esame skirtingi ir kartais požiūris į vieną ir tą patį reiškinį gali būti visiškai skirtingas. Arba.. galime kalbėti apie tą patį reiškinį, bet kitais žodžiais, ar “iš kitos pusės“, t.y., nesusikalbame ..

Galime tokiu atveju užsidaryti savyje, įsižeisti ir.. nešiotis savyje nuoskaudas, kurios kels įtampą ir įtakos tolimesnį bendravimą. Jei tai artimas žmogus, tos nuoskaudos gali kauptis ir apkartinti ne tik bendrą gyvenimą, bet ir bendravimą su aplinkiniais, nes slopinti įtampą sunku. Kiekviena neišspręsta situacija nuolat plauks į paviršių. Ji būtinai prasiverš: gal ir ne laiku ir ne vietoje, ir gal visai ant niekuo dėto žmogaus.. Galime tapti niūriais, o to priežastis – keliantis įtampą nesusikalbėjimas.

Ką gi daryti, jei jau apima toks jausmas, kad niekas nesupranta? Išsiaiškinti priežastį – jų gali būti įvairių. Bet.. pirmiausia susimąstykime, ar aiškiai ir tiesiai išsakome savo nuomonę, ar apskritai ją pasakome. Ar tikrai suprantam, ko norime. Toliau – ar girdime, ką kitas žmogus sako, ar suprantame. Ar norime suprasti, ar tiesiog principingai įrodinėjam savo tiesą? Kai stengiamės kažką žūt būt įrodyti, negirdime pašnekovo, be to, bet kokią nuomonę galima argumentuotai įrodyti, todėl bet koks ginčas yra beprasmiškas. Nuomonių išsakymui yra diskusijos.

Žiūrime, koks pokalbio tikslas. Jei norime įrodyti savo nuomonę, galime ginčytis, bet turime suprasti, kad šitas procesas pabaigos neturės. Jei norime surasti bendrą sprendimą ar optimalų sprendimą, turime susitarti. Tokiu atveju – ambicijas į šoną ir ieškome to, kas jungia, dėl ko galime susitarti, diskutuoti, kas labiausiai abiems priimtina, o ne gilinti tai, kas skiria ar priešina. Tuomet tai bus bendras susitarimas, kurį, reikalui esant, galima ir koreguoti, t.y., toliau tartis.

Labai svarbus dalykas – nesileisti įtraukiamiems emocijų. Veikiami emocijų, galime priimti karštligiškus sprendimus. Jei pokalbio metu susierzinam, reikia atvirai apie tai pasakyti ir atidėti pokalbį. Emocijos visada atitraukia nuo esmės, pradedame traukti “argumentus“ iš praeities, įžeidinėti, kaltinti, reikšti pretenzijas. Jei norime susitarti, turime kalbėti iš esmės apie reikalą, kurį aptarinėjame.

Jei norime nuoširdžių, atvirų santykių, turime būti atviri ir nuoširdūs – tuomet bendravimas pasidaro paprastas ir artimas. Nelieka neišsakytų nuoskaudų ir nutylėjimų, manipuliavimo, pretenzijų ir nesusikalbėjimų. Visi norime gerų draugų, supratingų mylimųjų, nuoširdaus bendravimo. Bet.. ar mokame patys būti draugais, suprasti, įsiklausyti? Ar mokame aiškiai ir tiesiai pasakyti, ko tikimės, ar mokame išklausyti? Kartais per ambicijas ar nemokėjimą kalbėtis užsidarome, net pasijuntame nelaimingi, o sprendimas gali būti labai paprastas – atviras ir nuoširdus pokalbis 🙂 ..

Rodos, pavasaris, gamta bunda – ir žmonės turėtų jaustis žvalūs. O ne, dažnai girdim visiškai atvirkščiai: nėra jėgų.. jau nuo pat ryto pavargęs .. Kas tai? Kodėl atsiranda nuovargis, net chroniškas nuovargis? Medicinos yra nustatyti vadinami tarpsezoniai, kurių metu žmonėms susilpnėja imunitetas, sumažėja energija.

Tai: 1) paskutinė vasario savaitė – pirma kovo savaitė; 2) paskutinė balandžio savaitė – pirma gegužės savaitė; 3) paskutinė biželio savaitė – pirma liepos savaitė (būtent šiuo laikotarpiu rekomenduojama ilsėtis); 4) paskutinė rugpjūčio savaitė – pirma rugsėjo savaitė; 5) paskutinė spalio savaitė – pirma lapkričio savaitė.  Šiais periodais būtinas vitaminas C, judėjimas, grūdinimasis, pakankamas miegas, naudingos žolių arbatos, imunitetą stiprinantys preparatai. 

Tai medicininė pusė, yra dar ir kita – psichologinė, dvasinė. Nuovargis tai fizinių, protinių, emocinių jėgų nebuvimas, o chroniškas nuovargis – tai ilgalaikis jėgų nebuvimas (čia nekalbame apie ligų sukeltą jėgų nebuvimą) . Nuovargis ir nusivylimas dažnai kyla iš neteisingai sudėliotų prioritetų gyvenime.

Susiformavęs keistas požiūris, kad iki išnaktų dirbantis, mažai besiilsintis, kenčiantis, susirūpinęs, nuolat stresuojantis žmogus – normalu ir gerai. Tuo tarpu pozityvumas ar ramybė priimami kaip lengvabūdiškumas ar abejingumas.. O juk tai turėtų būti ne tik natūrali žmogaus būsena, bet ir sėkmės variklis..

Pozityvumas yra energija, reali jėga, padedanti išlaikyti pusiausvyrą. Susikaupti ar susirūpinti turėtume iškilus problemoms, o ne nuolat. Be to, nuolat dirbant perkrovos režimu, organizmui tiesiog neužtenka pajėgumų, kad natūraliai atsistatytų. Idealu, kai planuojam tik tai, ką realiai, be blaškymosi, galime padaryti.

Kiekvienam veiksmui turėtų būti bent minimalus veiksmų planas, seka. Mažesniems tikslams – trumpesni laikotarpiai, didesniems – ilgesni, detalesni. Jei niekaip negalime pasiekti savo tikslų, reiškia, kažką darome ne taip arba tikslai yra neatitinkantys realių galimybių. Eikvojamės smulkmenoms ar nerealiems tikslams, atitraukdami tokiu būdu save nuo realių tikslų. 

Tokiu būdu patys padarome savo gyvenimą sudėtingą ir įmantrų, o iš tiesų viskas yra daug paprasčiau – visi “sudėtingumai“ dažnai tėra mūsų sugalvoti. O kai realybė neatitinka mūsų lūkesčių – tuomet kenčiame. Jaučiame įtampą, kuri ryja mus pačius, paverčia niūriais bambekliais. Jei nuolat esame įtampoje ir strese, tai ir nedideli sunkumai atrodo lyg katastrofa, o savo būseną skleidžiame į savo aplinką. Iš čia ir nuolatinis nuovargis, nes neramus protas – neramus ir gyvenimas..

Ką gi daryti, jei išties pradedame jausti tą chronišką nuovargį ir apatiją? Pradžiai pakanka sustoti, aprimti ir pamatysime sprendimus. Pirmiausia – pažiūrėti į savo gyvenimą, savo gyvenimo būdą. Ar išties viskas, kam skiriame savo laiką ir energiją, yra taip svarbu ir reikalinga? Aiškiai susidėlioti prioritetus.

Gyvenimas arba prabėga, arba mes jį pragyvename sąmoningai. Tai mūsų gyvenimas, kito laiko nebus.. Sugebėjimas gyventi sąmoningai – tai išėjimas iš chaoso į gyvenimo valdymą. Jei nevaldome savo gyvenimo, jis valdo mus. Kai susidėliojame prioritetus, gyvenimas įgauna prasmę ir nuoseklumą. 

Tuomet ir dirbame noriai, ir darbus atliekame kokybiškai. Ir jaučiamės gerai, nes viskas gyvenime yra tikslinga ir teikia džiaugsmą. Yra laikas darbui ir laikas poilsiui, pomėgiams. Mūsų vidinė harmonija kuria išorinę harmoniją. Ramybė, džiaugsmas yra ne išorinis veiksmas, tai žmogaus vidinė būsena, kurią kiekvienas galime susikurti. Kaip tinka čia išmintis: turtingas ne tas, kuris turi pinigų, o tas, kuris turi laiko 🙂 .. 

Ir.. nesibaiminkime savo gyvenimo valdymo: tai neturi nieko bendro su griežtumu ar rėmų nustatymu, ne, tai – laisva kūryba, tai labai įdomu ir taip smagu pasidžiaugti pasiektais rezultatais! Kitaip beliks būti tais, kuriuos valdo.. 

Taigi, viskas mūsų rankose: pasistiprinę vitaminais, judėjimu, sveiku maistu tarpsezoniais, pozityviai, kūrybingai ir su entuziazmu pasitikime kiekvieną naują dieną mūsų gyvenime.. Juk ji kiekviena vienintelė, persipinanti su kitomis, kurianti gyvenimo mozaiką, ir kokia ji bus – priklauso tik nuo mūsų 🙂

Visi girdėjome, kad žmogus teišnaudoja kelis procentus savo smegenų potencialo ir kad to priežastis – savo galimybių nežinojimas. Dėl to ir esame lengvai valdomi išorinėmis kitų primestomis programomis ar kartojame kitų elgesio modelius. Kas gi mes – valdomi biorobotai ar laisvi savo gyvenimo kūrėjai? Ir kokios mūsų realios galimybės?

Pirmiausia pažvelkime į “valdymo centrą“ – mūsų smegenis. Kas dieną mūsų galvose kyla apie 60000 minčių. Dauguma iš jų chaotiškos ir nevaldomos, kylančios spontaniškai ar kaip reakcija į išorinį veiksmą. Protas – sensorinis išorinių signalų analizatorius. Daugumos mūsų jis yra “mechaninis“, nuolat persijungiantis į naujus dirgiklius.

Sąmonė – tai įsisamonintos, suvoktos, suprastos mūsų mintys, mūsų intelektas. Tai yra tai, ką žmogus mąsto ir galvoja apie save ir išorinį pasaulį. Teigiama, kad per gyvenimą žmogaus sąmonė formuoja 400-500 prasmę turinčių pozicijų, o ir tos dažnai dinamiškos ir išsitrina nenaudojamos.

Tuo tarpu pasąmonė per gyvenimą sukaupia daugiau nei 5 milijardus (!) minčių, veiksmų, emocinių, užslopintų reakcijų, ir saugo visa tai visą žmogaus gyvenimą. Pasąmonės motyvacijos gali valdyti gyvenimą, jei žmogaus sąmoningumas yra silpnas. Sąmonės ir pasąmonės veiklos santykis, kaip matome, yra maždaug 5 prie 95.

Tam, kad realiai pradėtume valdyti savo gyvenimą ir mūsų “valdymo aparatas“ tarnautų mums, pirmiausia turime pradėti nuo svarbiausio – savo minčių, sąmoningo jų valdymo. Padrikos mintys ir veiksmai negali sukurti harmonijos. Silpnos, chaotiškos mintys – silpna energija. Koncentruotos, pastovios mintys – stipri kryptinga energija, kuri lemia tokius pat veiksmus.

Jei norime pakilti į aukštesnį sąmoningumo lygmenį, turime kasdien kreipti mintis ir veiksmus savo pasirinkta linkme. Visada – suvokiam tai ar ne – pasirenkame patys, kokia kryptimi judame. Mūsų mintys kuria mūsų realybę. Kai veiksmo motyvacija yra tikėjimas savimi, o ne primestas iš išorės valdymas, žmogui atsiveria aukščiausios kūrybinės perspektyvos, jo niekas neriboja.

Gyvendami iš inercijos, reagavimo režimu, mes blokuojame savo potencialą ir galimybę patiems kurti savo gyvenimą. Žmogus pradeda keisti ir kurti savo gyvenimą tą pačią minutę, kai nustoja nuolat reaguoti ir jaudintis dėl išorinių dirgiklių ir suvokia, kad tik jis pats atsakingas už savo gyvenimo kokybę.

Mintys, mąstymo būdas kuria mūsų realybę ir jei mums nepatinka mūsų gyvenimas, tiesiog nustokime taip galvoti ir keiskime savo mintis. Be sąmoningų pastangų tebūsime blaškomi gyvenimo ir nepasieksime nieko, išskyrus rūpesčius ir stresus.

Turime suprasti, kad mūsų realybė yra nuolatinis procesas, o ne kažkas stabilaus ir nepakeičiamo. Todėl jei norime laimingo gyvenimo, turime mąstyti pozityviai. Tik pozityvus protas padeda pasiekti harmonijos ir suteikia jėgų išgyventi pasitaikančius gyvenimo sunkumus. Esame laimingi tiek, kiek nusprendžiame būti laimingi. Mąstydami pozityviai ir darydami teisingus pasirinkimus ir veiksmus, jaučiamės žvalūs ir energingi, kupini entuziazmo. Nuo pozityvių minčių galvos neskauda 🙂 ..

Didžiausia mūsų laikmečio bėda yra ta, kad dauguma žmonių yra linkę mąstyti negatyviai. Negatyvūs įvykiai logiškai ateina į negatyviai mąstančių žmonių gyvenimus, nes jie patys, dažnai to nesuvokdami, deda tam labai daug pastangų. O dar gyvenimas inertiškai, priklausant nuo išorinių sąlygų. Jeigu žmogus priklauso nuo aplinkybių, tuomet jis yra jų valdomas ir pokyčiai jo gyvenime galimi tik tada, kai keičiasi aplinkybės.

Tuomet visai liūdna – gaunasi užburtas ratas ir žmogus pasijunta auka.. Psichologai turi tokį terminą – autodestrukcija. Kiekvieną kartą, kai imame klausytis savo negatyvaus vidinio dialogo, kai vėl ir vėl puolame graužtis dėl savo netobulumo, kai nepatenkinti žvelgiame į savo gyvenimą, kai lyginame save su kitais – atliekame autodestrukcijos veiksmą, kuriuo palengva save žlugdome. Blogybių ieškojimas neleidžia pamatyti teigiamų gyvenimo pusių. Na, o kitų kaltės ieškojimas yra tinginio kelias, atsakomybės vengimo taktika..

Užbaigti noriu pritča (pasakėčia) alegoriniu pasakojimu apie dvi muses: viena tikėjo likimu, kita valdė savo likimą 🙂 .. Viena musė garsiai zvimbdama daužėsi galva į lango stiklą, bandydama išskristi iš kambario į lauką. Priskrido prie jos kita musė ir sako: “ Skrendam su manim, antra lango pusė atvira ir mes laisvai išskrisim iš čia į kiemą“. “ Ne, – atsakė pirmoji musė, – mano senelė galva daužėsi į lango stiklą, kol mirtinai užsimušė, mano motina daužėsi į lango stiklą, kol žuvo, ir aš elgsiuos taip pat. Tai likimas “..

Vėlgi: pasakėčia – melas, o joje užuomina.. Kiekviena gyvenimo programa, atlikusi savo evoliucinį uždavinį, turi būti pakeista nauja, vedančia į tolimesnį augimą. Jei vadovaujamės atgyvenusiomis programomis, jos stabdo mūsų augimą. Žinios – tai judėjimo kryptis, supratimas, laisvė. Išmintis – tai žinios, pritaikytos gyvenime.

Mūsų gyvenimas yra mūsų pačių rankose ir koks jis bus – didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Kai turime stiprius asmeninius įsitikinimus, padedančius nuolat augti, tuomet lengvai atlaikome išorinius pokyčius. Būkime pozityvūs, aktyvūs savo gyvenimo Kūrėjai :)!

Gyvename labai įdomiu laikotarpiu, kai žmogui atvira praktiškai visa informacija. Nuostabūs laikai.. Sunku įsivaizduoti, kad tik prieš šimtmetį knyga buvo didžiulė ne kiekvienam įperkama ir prieinama vertybė. O ir išsilavinusių žmonių buvo nedaug..

Ir sakralinės žinios buvo prieinamos tik išrinktiesiems.. Dabar gi visiška priešingybė – skaityti mokame visi, knygų – gausa, informacijos – gausa, o skaityti, lavintis nenorime. Kodėl?

Vyrauja keistas požiūris – baigiame mokyklą, aukštuosius mokslus, pažiūrime filmų, truputį pažintinės dokumentikos, kokį dedektyvą ar romaną per metus įkremtame, spalvotus žurnalus pasklaidome.. ir nelįskit, aš viską žinau! O juk viskas aplink keičiasi neįtikėtinais tempais, ir tokio požiūrio tikrai jau neužtenka.

Reikia keistis ir mums.. Ne tam, kad “viską žinoti“, o tam, kad maksimaliai pritaikius naują informaciją savo gyvenime, tiesiog įdomiau, kokybiškiau, kūrybiškiau gyventume. Ne paslaptis, kad daug klaidų gyvenime darome iš elementaraus nežinojimo. Ir kartais laiku rasta informacija gali žmogui padėti radikaliai pakeisti, pagerinti gyvenimą ir net gyvybę išgelbėti.

Dar toks nemažiau keistas požiūris – kažkas už mus viską padarys: mokytojas išmokys, masažistas raumenis suformuos, psichologas problemas išspręs, gydytojas tablečių išrašys, būrėja ateitį nusakys, močiutė ligą užkalbės, gyduolis rankom pamojuos ir.. viskas savaime išsispręs.

Pagarba žmonėms, kurie padeda, bet tai tik pusė darbo. Kita pusė – be kurios pirmoji pusė tik laikinas efektas – mūsų pačių darbo dalis. Joks žmogus mūsų neišgydys, nesustiprins, neišmokys gyventi, jei patys to nesimokysime ir nedėsime asmeninių pastangų.

Tarkim, nesiseka niekaip gražiai sutarti su vyru ar žmona. Galime kovoti “už savo teises“, įrodinėti, bartis, ginčytis, bėgti toliau laimės ieškoti.. Ir labai didelė tikimybė, kad vėl bus tas pats. Juk nešamės į naujus santykius seną bendravimo modelį.. O kodėl nepanagrinėjus, kodėl tie santykiai tokie, atvirai nepasišnekėjus su mylimu žmogumi?

Kito žmogaus nepakeisime, galime tik keistis patys ar keisti požiūrį, ieškoti bendrų sprendimų. Kodėl nepasieškojus specialios literatūros – jos apstu? Galime kreiptis į psichologą, galime pasitarti su nusimanančiais žmonėmis, aptarti situaciją su artimu žmogumi. Sutikite – tai išmintingiau ir racionaliau, nei nuolat kariauti ir gyventi įtampoje.

Arba sutrinka sveikata. Žinoma, būtina eiti pas gydytoją. Jis nustatys ligą, padės užslopinti ligos simptomus tabletėmis, kad nekentėtumėte. Viskas. O ar nesusimąstėte, kad dauguma ligų, ypač chroniškų, yra neteisingo gyvenimo būdo ir mitybos pasekmė? Ir jei nieko nekeičiame savo gyvenime, o tik slopiname simptomus tabletėmis (kurios visos savo šalutiniais poveikiais papildomai ardo sveikatą), rizikuojame susirgti dar rimtesnėmis ligomis?

Jei tik tabletėmis galima būtų išgydyti ligą, visi būtume sveiki. Tabletes gali būti laikina priemonė (žinoma, aš nekalbu apie atvejus, kai jau tabletė – vienintelė palaikanti gyvybę). Rimtos ligos neatsiranda iš niekur per vieną dieną. Vėl išmintinga išeitis – susirinkti visą informaciją apie ligą, jos atsiradimo priežastis. Parinkti mitybą, gal ir su dietologo pagalba, žolinius preparatus, maisto papildus, fizinius pratimus, kažko gal ir atsisakyti..  Padėti sau pačiam. Gyventi taip, kad nesirgtume. Juk tai mūsų gyvenimas ir gyvybė ir niekam kitam, tik mums ji turi labiausiai rūpėti..  

Ir taip visose gyvenimo srityse.. Jei kažkas neaišku ar kelia nerimą, abejones, nestumkime to į šalį, negalvokime, kad savaime išsispręs, ar kažkas ateis ir viską sutvarkys. “ Savaime“, paleista pasroviui problema turi savybę tik augti ir apaugti naujomis problemomis..

Išsprendę problemas, pagerinsime savo gyvenimą. Būkime atidūs patys sau ir savo artimiesiems. Ir visus pokyčius pradėkime pirmiausiai nuo savęs. Neapsiribokime spalvotais pramoginiais žurnalais ir televizoriaus žiūrėjimu.. Tai stabdo mūsų tobulėjimą.

Visi žavimės japonų tauta, jų išmintimi. Žinote, kokiu principu jie naudojasi savo kasdieniniame gyvenime? “Nuolatinis augimas ir mokymasis visą gyvenimą. Maksimaliai priimti pažangą ir puoselėti praeities vertybes“. Todėl jie tokie ramūs, ilgaamžiai.. tiesiog laimingi žmonės, nes yra kūrėjai. Nesiblaško, nekuria chaoso, o mokosi, daro išvadas ir nuolat eina į priekį.. 

Nepamirškime, kad visais laikais žmonės ieškojo atsakymų į tuos pačius klausimus, todėl atsakymai yra, telieka mums patiems juos surasti ir pritaikyti savo gyvenime 🙂

P.S.  Ir nesakykite, kad neturite laiko.. toks pasakymas visada reiškia nenorą  🙂 Ir niekada nepamirškime, kad nežinantį lengvai valdo žinantis ;)..

Mūsų gyvenimas – tai mūsų minčių ir veiksmų pasekmė. Tai mūsų įsitikinimų suma, pagal kurią ir klostosi mūsų gyvenimas – suvokiame tai ar ne. Retas apie tai susimąsto ir gyvena reagavimo į savo paties sukurtas situacijas režimu. Kiekvienas kuria savo gyvenimą, kuris persipina su kitų žmonių, tokių pačių kūrėjų, gyvenimais. 

Kai to nesuprantame, gyvenimas atrodo lyg chaosas ar virtinė atsitiktinumų. Kad suprastume savo “bazines“ mintis ir programas, tereikia kelias dienas stebėti savo mintis ir kalbą. Dažniausiai kartojamos frazės, priežodžiai, dominuojančios mintys ir yra ta matrica, pagal kurią klostosi gyvenimas. Pvz., visi matome niūrių, nuolat besiskundžiančių žmonių, kuriems visada viskas blogai, net jei ir gerai. Jie tarsi traukia paskui save nuolat pasipildantį bėdų maišelį. 

Arba nuolat besišypsančių, entuziastingų, optimistiškai nusiteikusių žmonių, kuriems viskas sekasi, o jei ir ne, jie nenusimena ir bando iš naujo ar kažką kitką. Ar susimąstome, kodėl taip yra? Na, konstatuojame: “vargšelis“ arba “laimės kūdikis“, lyg viskas savaime klostytųsi. O savaime, kaip žinome, nieko šiam pasaulyje nevyksta.. Kaip sako išmintis: “Darome save laimingais arba nelaimingais – darbo apimtis ta pati.. “ Nuo mūsų pačių priklauso, kaip žiūrime į gyvenimą – kaip į kliūčių ruožą ar kaip į daugybę nesibaigiančių galimybių.

Kažkada man tai buvo didelis atradimas. Kai pradėjau sekti savo mintis ir kalbą, labai greitai atradau ir veikimo programas. Ypač stiprios programos, susietos su žodžiais “visada“ ir “niekada“, pvz.: “aš niekada to nepasieksiu“, “man visada nesiseka“ ir t.t… Tie du žodžiai patvirtina ir sustiprina ir taip neigiamą programą.

Ir, aišku, visi žodžiai su dalelyte “ne“, pvz., sakydami: “aš nenoriu sirgti“, pozityvų norą išreiškiame neigimu, teisinga būtų sakyti: “aš sveikstu“ arba “aš sveikas“.. Taip pat stipriai veikia įvairūs posakiai ir priežodžiai, kuriuos dažnai kartojame.

Sakysite – kam viso to reikia? Pirmiausia, tai suteikia galimybę valdyti savo gyvenimą. Tuomet nereikia, kaip kokiam dedektyvui, ieškoti savo nesėkmių kaltininkų ar kaltinti kažką. Juk visas gyvenimo situacijas “pritraukiame“ automatiškai pagal savo vidinę būseną, nes nesąmoningai ieškome patvirtinimų savo įsitikinimams išoriniame pasaulyje.

Įvykiai ir žmonės išoriniame pasaulyje – mūsų vidinės būsenos veidrodinis atspindys. Grūmosime – grūmos ir mums, šypsosimės – šypsosis atsakydamas 🙂  Savo pačių įsitikinimais mes ribojame arba praplečiame savo galimybes. Iš to taip pat seka, kad kaip mes vertiname save, taip mus vertina ir aplinkiniai žmonės.

Yra įvairios metodikos, kurių pagalba galime keisti savo destruktyvias gyvenimo programas. Jei yra tvirtas noras, tikrai verta su jomis padirbėti. Na, o paprasčiausias pirmas žingsnis – stebėti savo mintis ir kalbą, pradėti sąmoningai matyti ir fiksuoti pozityvumą gyvenime ir suprasti: kur mūsų mintys, ten ir mūsų energija.

O tuos du stebuklingus žodžius “visada“ ir “niekada“ naudokime ypač apdairiai. Sakydami “visada“, patvirtinkime tik pozityvias savo gyvenimo nuostatas, o žodį “niekada“ pasilikime tik retiems būtiniems atvejams, nes jis uždaro visus kelius augimui ir tobulėjimui..