Kategorija: Saviugda

Visi žmonės yra skirtingi, ir ne tik savo charakterio savybėmis, bet ir dvasine branda. Rytų filosofai skiria žmonės į kūdikio, vaiko, paauglio, jaunuolio, brandaus žmogaus dvasią ir sieja tai su karma. Panašią išvadą, remdamasis savo praktika, padarė ir amerikiečių psichologas D.Stivensas. Man jo išvados ir pasvarstymai pasirodė įdomūs, aktualūs ir atitinkantys realybę, todėl sutrumpintai išdėstysiu esmę.

Būti suaugusiu žmogumi dar nereiškia būti subrendusia asmenybe. Lygiai taip pat nereiškia, kad visi jauni žmonės yra nesubrendę. Dažnai tenka matyti, kaip suaugę žmonės elgiasi lyg paaugliai. Ir, atvirkščiai – jauni žmonės rodo jų amžiui nebūdingą brandą ir išmintį. Kuo brandesnis žmogus, tuo jame daugiau atsakomybės, bendražmogiškų vertybių suvokimo. Didelis egoizmas rodo nebrandų charakterį. Pažiūrėkime, kaip psichologas suskirstė brandos etapus ir jiems būdingus teiginius. Suprantama, jie yra suaugusių žmonių.

Pirmasis sąlyginis brandos etapas – kūdikio sąmonė. Šio etapo pagrindiniai teiginiai: pasaulyje tiek daug naujo ir netikėto; gyvenime taip viskas supainiota – dažnai jame nesusigaudau; mano giminaičiai ir draugai man yra viskas pasaulyje, be jų tiesiog negalėčiau gyventi; aš dažnai jaučiuosi pasimetęs ir man reikalingas žmogus, kuris galėtų pamokyti, ką reikia daryti; kiekvienas gyvenime turi elgtis taip, kaip jam patinka; tik gąsdinimu galima pasiekti tai, ko norėtum; jeigu kas nors stojo tau skersai kelio – nusikratyk juo; esu labai prietaringas..

Antrasis brandos etapas – vaiko sąmonė. Jo pagrindiniai teiginiai: tik tarp panašių į mane žmonių jaučiuosi saugiai; žmonės turi žinoti savo vietą; paprastai aš elgiuosi taip, kaip man yra sakoma; papildomas atsargumas niekada nepakenks; neverta pasitikėti nepažįstamais žmonėmis; jeigu negyvensiu pagal Dievo įsakymus, jis tikrai mane nubaus; niekada negalima pamiršti, kad visur aplinkui pilna virusų ir mikrobų; tai, kas sena ir išbandyta – geriau už viską; velnio pagundos jėga yra labai didelė; man nepatinka nežinomi produktai..

Trečias brandos etapas – paauglio sąmonė. Šio etapo teiginiai: gyvenimas – kova, visuomet turi būti pirmas; svarbiausia gyvenime – sėkmė; aš žinau, kaip išgauti naudą iš vieno ar kito dalyko; man į galvą nuolat ateina puikių idėjų – žmonėms reikėtų pasimokyti iš manęs; nesigailiu netikėlių; biznyje laimi kieta politika – negerbiu minkštakūnių; ateis laikas, kai mes visiškai pažabosime gamtą; išgyvena stipriausi, nugalėję lieka; svarbiausia padaryti gerą įspūdį; man patinka padaryti geriau už kitus ir išsiveržti į priekį..

Ketvirtasis brandos etapas yra jaunuolio sąmonė. Jam būdingi teiginiai: aš noriu save pažinti; jaučiu būtinybę padėti nelaimingiems žmonėms; man patinka stebėti žmonių elgesį; mane domina įvairios pasaulio religijos; mėgstu ragauti naujus valgius; manau, kad gamta turėtų būti apsaugota nuo negailestingo plėšimo; aš dar nesuvokiau savo paskirties šiame gyvenime; mano širdis atvira žmonėms; dažnai gyvenimas – sudėtingas dalykas; kartais jaučiu, kad manęs daugelis nesupranta; manau, kad iš esmės visi mes – broliai ir seserys šiame pasaulyje..

Ir paskutinis žmogaus brandos etapas – suaugusio žmogaus sąmonė. Jam būdingi teiginiai: gamta – svarbiausias mūsų mokytojas; tikiu, kad tarp žmonių egzistuoja glaudus ryšys; jei įskaudinau kitą, jaučiu skausmą ir pats; aš turiu savo nuomonę, kuri dažnai kertasi su visuomenėje pripažinta; aš noriu būti toks, koks esu; jaučiu savyje gilų dvasingumą, kurio nebūtina sieti su religija; aš manau, kad daugeliu atveju ligų šaltinis – savos emocijos ir nuostatos; jaučiu gilų ryšį su gamta ir gyvūnais; išorė nėra svarbu – daug svarbesnis žmogaus vidus; aš lengvai bendrauju su įvairių visuomenės sluoksnių žmonėmis; į gyvenimą žiūriu filosofiškai..

Įdomus suskirstymas, tiesa? Yra tame logikos, o ir pavyzdžių gyvenime.. D.Stivensas teigia, kad pagrindinė žmogaus brandos tendencija yra nukreipta į asmeninės patirties įgijimą. Bręsdamas žmogus vis giliau sugeba įsisavinti ir analizuoti jam pateiktas gyvenimo situacijas. Subrendęs žmogus sugeba konfliktines situacijas išspręsti taikiai ir neskausmingai. Jo mintys ir sprendimai tampa vis labiau nepriklausomi. Kuo brandesnis žmogus, tuo mažesnę jis jaučia baimę kitų žmonių ir nežinomybės akivaizdoje. Jo principai – vis labiau bendražmogiški.

Brandos ribų nėra, branda beribė. Žinoma, tai sąmoningas augimas, kai nuo egoistinių apribojimų augama iki bendražmogiškų vertybių. Arba.. užstringama ties kažkuriuo etapu, lyg sugedusi plokštelė.. Priminsiu, kad tai sąlyginis suskirstymas, bet verčiantis susimąstyti.. ir vėl prie to paties: viskas mumyse, viskas mūsų valioje.. jei tik tai suprantame 🙂 ..

Dažniausiai menininkams priskiriame šią savybę, nesusimąstydami, kad ji yra kiekviename iš mūsų. Tai galinga gyvenimo jėga, dažnai lydima spontaniškumo ir glūdinti mūsų intuicijoje. Teigiama, kad mūsų protėviai išgyveno būtent intuicijos dėka. Intuicija pajungia aukščiausią žmogaus kūrybingumą, panaudodama ne tik vaizdinius, metaforas, simbolius ir archetipus, bet ir įjungia visas nestandartines pažinimo formas, kurias per visą savo gyvavimą sukaupė žmonija.

Valstybė, religija ir išsilavinimas kartu sukūrė priklausomybės atmosferą, laikančią žmogų intelektualinės vergovės būsenoje. Todėl dauguma žmonių nežino apie savo kūrybines galias ir išsivadavimo ieško išorėje. Tikisi pagalbos iš artimųjų, draugų, bažnyčios, valstybės.. Nesusimąstydami, kokią galingą kūrybinę jėgą ir gabumus nešiojasi kiekvienas savyje.

Daugelis žmonių mano, kad jie nėra kūrybiški. Mes esame patyrę tiek kritikos, kad bijome ką nors naujo ir pradėti. Dažniausiai negaudavome padrąsinimo ir paramos, todėl nusprendėme, kad esame nekūrybiški ir šitą savybę priskyrėm meno žmonėms, kažkam.. tik ne sau. Bet.. tai nėra tik menininkų privilegija, tai kiekvieno žmogaus savybė, tik kartais užgesinta ir giliai glūdinti.

Kūrybinė jėga atsiveria, kai drįstame peržengti mus ribojančias idėjas, įvairius blokus ir baimes. Visi dvasiniai mokymai pabrėžia: “Viskas, kas jums reikalinga, yra jūsų viduje.. Dangaus karalystė jumyse“. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo dovaną ir galimybę išreikšti save, pasiekti viską, ko trokšta. Būti kūrybiškam reiškia būti drąsiam, entuziastingam, lanksčiam. Tuomet atsiveria intuicija ir žmogus kūrybiškas visame, ką jis bedarytų.

Jis tampa kanalu, kuriuo laisvai teka kūrybinės jėgos, jo kūryba stimuliuojama iš išorės ir iš vidaus, jis turi ryšį su intuicija ir ja pasitiki. Intuicija – tarsi tiltas, kuriuo mūsų siela susisiekia su sąmone ir atveria aukščiausias kūrybiškumo išraiškas. Beje, didžioji dalis filosofijos, meno ir mokslinių atradimų vyksta būtent intuicijos plotmėje, tam reikalingos ne tik žinios, nes logika – tai ribotas mūsų mąstymo instrumentas. Ji apdoroja turimą informaciją, bet nekuria naujų žinių.

Loginis mąstymas daro nuoseklius žingsnius, o intuicija veikia žaibiškai, jos dėka žmogus pamato visą vaizdą ar mąstymo rezultatą, iki kurio logika negali atvesti. Senovės mąstytojai manė, kad intuicija yra žmogaus sugebėjimas pažinti tiesą visuose matmenyse: laike ir erdvėje, akimirkoje ir amžinybėje, dabartyje ir ateityje. Šiuolaikiniai mokslo žmonės intuicijai apibūdinti naudoja visuotinai priimtą terminą “ nušvitimas“.

Manoma, kad intuicija slypi mūsų pasąmonėje, jai subtiliai sąveikaujant su sąmone. Amerikiečių tyrinėtojas G.Volesas sukūrė kūrybinio mąstymo schemą, stebėdamas žymių mokslininkų kūrybinį procesą. Shemą jis suskirstė į keturias pakopas:
Pirmoji – pasirengimas. Renkama būtina informacija apie problemą ir bandoma loginiu keliu ją išspręsti.
Antroji – inkubacija. Tai problemos brandinimas, išnešiojimas, kuris išoriškai atrodo lyg sąstingis. Iš tiesų vyksta giluminiai pasąmoės veiklos procesai ties ta problema, prieš kurią bejėgė logika.
Trečioji – nušvitimas. Visada ateina staiga ir netikėtai. Sprendimas gimsta simbolio ar minties – vaizdinio forma, kurią nusakyti žodžiais labai sunku.
Ketvirtoji – patikrinimas. Vaizdinys “įgauna“ žodžių pavidalą, mintys išsirikiuoja nuoseklia, logiška grandine, atradimas moksliškai pagrindžiamas.

Žinoma, nušvitimas yra šio kūrybinio proceso kulminacija. Klasikinė nušvitimo iliustracija – iš vonios iššokęs ir šaukiantis “Eureka!“ Archimedas 🙂 . Psichologai ir filosofai sutaria: kelias, vedantis link nušvitimo, yra žinomas. Kaip tai pritaikyti kiekvienam žmogui? Pirmiausia – suprasti, kad tai sąmoningos ir nuoseklios veiklos rezultatas. Tam, kad būtume gyvenime kūrybingi, turime pirmiausia žinoti, ko norime, ko siekiame ir nesipriešinti tam, prie ko “širdis linksta“, kam esame imlūs ir gabūs.

Turime būti nuoseklūs, nepaskęsti smulkmenose. Kaip dailininkas piešia paveikslą savo vaizduotėje, taip ir mes turime turėti aiškų, detalų vaizdą to, ko siekiame. Mokėti išlaukti, nesiblaškyti. Nebijokime rizikuoti, nes būti kūrybiškam iš esmės reiškia prisiimti tam tikrą dalį rizikos ir mokytis iš klaidų. Mąstykime aukštomis kategorijomis, kūrybingai, atmeskime stereotipus. Būkime iniciatyvūs, entuziastingi, pozityvūs.

Ir.. nesilygiuokime į nieką, pasitikėkime savimi. Kiekviename iš mūsų egzistuoja jėga, žinanti geriausią mums kelią. Intuicija atvers aukščiausią kūrybingumą, suteiks idėjų, minčių, būtinų visiems gyvenimo klausimams išspręsti. Viskas mumyse 🙂 ..

Dėkoju už klausimus. Šį kartą Sandra klausė apie dvasinius Mokytojus, jų vaidmenį gyvenime. Aistė klausė – o kam tobulėti ir kažko mokytis, jei jaučiasi gyvenime ir taip gerai? Žinoma, Aiste, jei viskas sekasi puikiai, nėra prasmės keisti tai, kas gerai. Dvasinis tobulėjimas vyksta visą gyvenimą, o tai, kad gyvenimas džiugina tik įrodo, kad esate teisingame kelyje. Pozityvūs žmonės dažnai “nepastebi“ savo mąstymo ir veiksmų priežasčių, jiems atrodo, kad taip ir turi būti. Tai yra puiku ir labai norėtųsi, kad tokių laimingų žmonių būtų kuo daugiau 🙂 .

Sandrai galiu atsakyti remdamasi savo patirtimi. Išmintis iš įvairių šaltinių sako, kad visas mūsų gyvenimas, žmonės jame, įvykiai, aplinka, informacija yra mūsų mokytojai. Vienokiu ar kitokiu būdu visi mokomės, įgijame patirties ir išminties. Viskas priklauso nuo mūsų – mokomės sąmoningai ar ne. Gerai, jei turime šviesius tėvus ir aplinką, kuri išugdė geriausias mūsų savybes ir entuziazmą gyventi. Jei, ne, mokomės iš patirties, išgyvenimų, išvadų iš jų. Ir, žinoma, labai saugu ir gera, jei yra šalia žmogus, kuris savo pavyzdžiu ir išmintimi palaiko ir padrąsina..

Ar būtinai Mokytojas (ar Meistras) turi būti ir koks jis? Yra išskiriami tokie mokinystės keliai: pirmas – pasekėjo arba mokymo sekėjo. Toliau – mokinio, kuriam Mokytojas padeda atverti savo asmeninį kelią. Yra ir individualus, sąmoningas dvasinis augimas. Ir.. augimas per gyvenimišką patirtį, kuris dažnai atveda į tris pirmuosius. Visi keliai veda į augimą. Kuris geresnis? Geresnių nėra, jie visi kitokie.

Man atėjo poreikis išsiaiškinti, kame gyvenimo druska, kai patirtis atvedė į savotiškus pasikartojimus gyvenime. Supratau, kad kažką darau ne taip, jei keičiantis žmonėms, aplinkybėms, aš vis gaunu panašų rezultatą. Suvokiau, kad tai mano veiksmų pasekmės. Taip ir prasidėjo mano paieškos. Savo ieškojimus pavadinčiau individualiais, nors buvo periodų, kai mokiausi grupėje ir laikotarpiai, kai mokiausi iš žmonių, kurie man buvo tuo metu siekiamybės pavyzdžiai, juos tikrai galiu vadinti Mokytojais, nes daug iš jų išmokau, gavau taip reikalingą padrąsinimą.

Visuose mokymuose pabrėžiama, kad mokymai ir mokytojai tėra pakopos į asmeninį žmogaus dvasinio potencialo atsivėrimą. Bet koks mokymas, teorija ar prisirišimas prie šviesaus žmogaus yra rėmai, kurie riboja. Niekas žmogui negali suteikti, duoti išminties ar kažkokiu būdu jį padaryti šviesuoliu. Tai – asmeninis kiekvieno žmogaus darbas. Kaip jau ne kartą rašiau, viskas yra žmoguje ir reikia situacijų, “atpažinimo kodų“, kad informacija atsivertų. Visiems pažįstama situacija, kai skaitydami knygą, pagalvojam: “ir aš taip manau, aš tai žinojau“.. Kaip manote, iš kur?

Būdus tam atsivėrimui intuityviai jaučia pats žmogus ir visą jam reikalingą informaciją ir žmones “pritraukia“ į savo gyvenimą. Yra posakis: kai mokinys pasiruošęs, Mokytojas būtinai ateis. Dabar siūloma daug praktikų, seminarų, įvairių mokymų, kurie žada greitą žmogaus sąmonės transformaciją ir gyvenimo pagerėjimą. Ar tikėti tuo? Labai priklauso nuo rengėjų. Pažiūrėkime realiai: mokam pinigus ir tai vienintelė sąlyga gauti tokį sertifikatą..

Ar įmanoma per 3, 5 dienas, gal kelis mėnesius įgauti aukštesnį sąmoningumą? Gal ir įmanoma.. Žmogus visada gali pats nuspręsti, kokiu būdu jam augti. Tik.. turim suprasti, kad dvasinis augimas vyksta visą gyvenimą ir nėra veiksmo, kurį atlikę, įgausim stebuklingų savybių visam gyvenimui. Sakoma, kad tobulėjimui ribų nėra, todėl per gyvenimą galime mokytis daugybės dalykų, kurie mums įdomūs ir gali būti daug žmonių, iš kurių turėsime ko pasimokyti.

Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime buvo daug šviesių žmonių, iš kurių labai daug išmokau. Jų yra ir dabar. Kokiu būdu juos atrandu? Dabar informacijos – gausybė ir beveik visur yra autorių kontaktiniai duomenys. Jei mane sudomina mokymas ar žmogus, kuris tai parašė, visuomet susisiekiu su juo ir klausiu, kas man įdomu. Atsakymus visuomet gaunu, nes šviesūs žmonės noriai dalinasi savo išmintimi. Kartais susirašinėjimas užsitęsia, kartais pakanka kelių laiškų..

Svarbiausia, kuo mes tampame mokydamiesi.. Supratau, kad pažinimui ribų nėra. Pradėjus nagrinėti vieną sudominusią sritį, atsiveria klodai kitų įdomybių, ir taip be galo.. Vienas atsakytas klausimas iškelia dešimtis naujų.. Nuostabu 🙂 Tai padeda gyvenime, tai padeda pažinti save ir žmones, savo galimybes.. Ateina suvokimas, kad esame didingos Visumos tokios pat didingos dalys.. Tai įkvepia.. O šviesių žmonių, Mokytojų pavyzdžiai ypač 🙂 .. Jie parodo mums, kad mes taip pat galime išsiskleisti visa savo didybe. Juk visi esame tokie patys žmonės 🙂 ..

Pabaigai – pasakojimai iš E.de Mello knygos “Viena minutė išminties“ apie Mokytoją ir mokinystę. Autorius teigia, kad alegorinis pasakojimas – trumpiausias atstumas tarp išminties ir žmogaus. Giliausią tiesą galima suprasti paprasto pasakojimo pagalba.

BUDRUMAS
-Ar galiu padaryti kažką, kad greičiau tapčiau prašviesėjusiu?
-Taip pat mažai, kaip gali padaryti tam, kad ryte saulė patekėtų.
-Tai kam tada visos dvasinės praktikos?
-Kad nepramiegotum saulės patekėjimo..

AKLUMAS
-Ar galiu aš tapti tavo mokiniu?
-Tu ir esi mokinys, nes akys tavo užmerktos. Kai kartą atsimerksi, pamatysi, kad mokyti tavęs nėra ko – nei man, nei kažkam kitam.
-Tai kam tuomet Meistras?
-Tam, kad įsitikintum, kad jis nereikalingas.

PROJEKCIJA
-Kodėl čia visi tokie laimingi, išskyrus mane, Meistre?
-Todėl, kad jie išmoko matyti palaimą ir grožį.
-O kodėl aš nieko nematau?
-Todėl, kad negali išorėje pamatyti to, ko nematai viduje(savyje).

SAVARANKIŠKUMAS
Vienas mokinys nuolat užduodavo Mokytojui daugybę klausimų. Mokytojas kartą jam atsakė:
-Tavo širdyje visi atsakymai į visus tavo klausimus ir tik tu žinai, kaip juos atrasti. Tavo kelias į tiesą negali būti apšviestas kažkieno kito. Tu nori paimti mano žibintą. Aš noriu tave išmokyti, kaip uždegti tavąjį.

AUTENTIŠKUMAS
Mokytojas neteikė reikšmės diplomams ir moksliniams laipsniams. Jis vertino žmogų, o ne jo pažymėjimus.
Kartą jis pasakė: “Jei yra ausys, kad girdėtum paukščio dainavimą, ar reikia prašyti paukščio diplomo?“

DOKTRINA
Vienas vienuolyno lankytojas pasakė Meistrui, kad jam nereikia ieškoti tiesos, nes ją jis atrado savo religijoje. Į tai Meistras jam atsakė:
-Buvo studentas, taip niekada ir netapęs matematiku: jis pilnai pasitikėjo atsakymais uždavinyno gale – žinoma, jie visi buvo teisingi..

BEPROTYBĖ
Mokiniai dažnai klausdavo savo Mokytojo, kaip jis patyrė sąmonės prašviesėjimą. Jis nutylėdavo.. Ir tik savo jauniausiajam sūnui atsivėrė, kaip jis pasijuto praregėjęs: “Aš pasijutau visišku kvailiu.“ Sūnus paklausė, kodėl. Mokytojas atsakė:
-Žinai, sūneli, į ką tai panašu? Lyg iš visų jėgų stengtumeis įsilaužti į namus: ropštiesi kopėčiomis, išdauži langą, o paskui išaiškėja, kad durys buvo neužrakintos .. 🙂

Pirmiausia noriu padėkoti už laiškus ir atsiprašyti, jei negaliu visiems atsakyti.. Pasistengsiu atsakyti čia, jei nespėsiu asmeniškai 🙂 Gavau keletą laiškų, kuriuose tas pats klausimas – ką reiškia būti savimi? Jau rašiau apie tai, bet, matyt, verta parašyti apie tai plačiau. Parašysiu, kaip aš tai suprantu. Atsakymo ieškojau įvairiuose šaltiniuose.

Verta pradėti nuo pradžių pradžios – žmogaus gimimo. D.Chopra atkreipia dėmesį į tai, kad žmogaus kūdikis gimsta turėdamas sudėtingesnes smegenis, nei suaugę žmonės. Kūdikis nėra primityvus, jis atsineša didžiulį dvasinį ir fizinį potencialą. Siūlelius primenančių ataugų, atsišakojančių nuo kiekvieno neurono, vadinamų dendritais, naujagimio smegenyse žymiai daugiau, negu vėliau žmogui augant. Dendritai yra informacinės komunikacijos “pernešėjai“ tarp smegenų ląstelių.

Jų perteklius greičiausiai parodo, kad naujai gimusiam žmogui reikia didesnės apimties priemonių apdoroti jam naują vaizdų, garsų, skonių, faktūrų, kvapų pasaulį. Iš milijardų informacinių dulkelių kūdikis ima atsirinkti, atskirti, pažinti.. Kai realybės skalė susiaurėja, tarsi iš garsų jūros būtų išskirta viena radijo banga – tokia gausybė dendritų pasidaro nereikalinga. Realybė susiaurinama iki tiek, kad ją galima būtų suvokti racionaliai.

Šiuo laikotarpiu aplinkinių, artimiausių žmonių formuojama ir vaiko pasaulėžiūra. Vaikas dažniausiai atitraukiamas nuo savo pirmapradiškumo, kuris pajungiamas prisitaikymui. Jis beatodairiškai tiki savo artimiausiais žmonėmis, kurie formuoja jį taip, kaip jiems atrodo geriausia. Gerai, jei tėvai yra kūrybingi žmonės ir supranta vaiko vystymosi ypatumus.

Vedini geriausių norų, aplinkiniai formuoja iš vaiko žmogų, labiausiai atitinkantį to laikmečio, kuriame jis gyvena, dvasią. Arba tėvai per vaiką įgyvendina savo svajones.. Kiek lieka po tokio formavimo tikrosios asmenybės? Turbūt, nedaug.. Ir pirmasis suvokimas, kad “kažkas ne taip“, ir protestas prieš formavimą prasideda paauglystėje.

Bet.. dažniausiai paauglys yra užgesinamas arba pats padaro išvadą, kad naudingiau dėl šventos ramybės prisitaikyti. Paskui tokie protestai kartojasi įvairių žmogaus amžiaus laikotarpio krizėmis, nes ateina gilus suvokimas, kad atitikimas visuomenės standartams toli gražu nėra laimės garantas. Kodėl? Ogi todėl, kad dažnai iš žmogaus formuojama tai, kuo jis nėra. Peršama idėja, kad jis būtinai turi kažkuo tapti, paminant jo teisę tiesiog išlikti savimi ir pačiam spręsti – kuo jam būti.

Reikėtų ne formuoti iš žmogaus standartą, o nukreipti žmogų į tai, kam jis yra gabus.. Suprantama, kad vaikas neturi patirties ir gali nesuprasti saviraiškos galimybių ir formų. Bet tam ir yra tėvai, turintys gyvenimišką patirtį, išmintį ir kantrybę. Kartais vaikas labai anksti parodo, kam jis yra gabus, o kartais tam prireikia ne vieno bandymo.. Jei neužgesintas pasitikėjimas savimi – asmenybė atsiskleidžia..

Jei ne, tai turime daugybę žmonių, dirbančių nemėgiamą darbą, nuolat sekančių kažkieno sugalvotais standartais, besilygiuojančių į kažką, nerandančių “savo vietos“ gyvenime. Jie įsitempę, nusivylę, dažnai turi psichologinių problemų, o laimę suvokia tik kaip trumpus blykstelėjimus. Arba – laukia, kad kažkas padarys juos laimingais. Galima kaltinti dėl to visus iš eilės, bet kaltinimais nieko nepakeisime. Visada, kokio amžiaus bebūtume, galime atgauti pasitikėjimą savimi, atrasti saviraiškos būdą, atgauti autentiškumą, išsiskleisti kaip unikali asmenybė..

Kaip? Žinoma, reikia to labai norėti.. o paskui ramiai peržiūrėti savo gyvenimą. Pirmiausia atmesti lygiavimosi į kažką principą. Gyvenime daug pavyzdžių, kaip žmonės pasiekia visų įsivaizduojamų aukštumų. Bet.. tikrai ne tam, kad kažkas šalia pajustų menkumą, o tam, kad įkvėptų ir kitus siekti saviraiškos. Kiekvienam žmogui yra savo siekiamybių skalė, visiems ji skirtinga.

Svarbu suprasti, kad saviraiška – ne darymas to, ką norime, o darymas to, ką geriausiai sugebame ir vystymas to, kam esame gabūs. Kiekvienas žmogus turi talentą, gal net kelis, ir kiekvienas intuityviai prie to linksta. Tokie darbai paprastai lengvai sekasi ir yra mieli žmogui. Kai suprantame savo gabumus, turime išmokti pasitikėti savimi. Svarbiausia – nesižvalgyti, kas, ką, kaip daro, nesilygiuoti. Pasitikėti tuo, ką darome ir būti nuosekliais..

Rezultatai “pasirodo“ ne iš karto, o kartais ir ne visai tokie, kokius įsivaizdavome. Svarbu išmokti pasitikėti savimi ir nesustoti. Nuoseklumas visada duoda rezultatus, dažnai viršijančius mūsų drąsiausius lūkesčius. Buvimas savimi – pagrindų pagrindas laimingam gyvenimui šioje Žemėje. Jis atskleidžia visą žmogaus kūrybinį potencialą, jo dvasines jėgas, atveria neįtikėtinas galimybes gyvenime. Tam reikia drąsos, nes pabėgimas iš rėmų atrodo baugus, kol neatgaunam savo pirmapradiškumo..

Pirmapradiškumas yra žmogaus dvasinis potencialas. Tai yra laisvė, sąmoningumas, entuziazmas, kūrybiškumas, džiaugsmas, laimė, marios galimybių, pilnatvė, harmonija, santarvė, meilė.. – visa tai reiškia būti Savimi 🙂

Šįkart asmeninis susirašinėjimas paskatino pasvarstyti šia tema. Dėkui Vilmai 🙂 . Visi, kas gilinasi į savo vidinį pasaulį, yra su tuo susidūrę.. aš taip pat. Tai vadinamieji tuštumos arba ramybės periodai. Jie paprastai seka po entuziastingo ieškojimo impulso, kai imamės pokyčių, kurį laiką matome rezultatus, o paskui.. pššš.. lyg kas kaip orą išleistų tą entuziazmą ir ateina neįprasta ramybės būsena..

Dažną tai atbaido nuo tolimesnių ieškojimų, nes tai nėra malonus jausmas, neįprastas – mes įpratę blaškytis.. “Ech, visa tai nesąmonės, tauškalai, tuščias reikalas, gyvensiu kaip gyvenęs“ – nusprendžia. Buvo taip ir man, kol neišsiaiškinau, kas tai ir kodėl taip vyksta. Tam gali būti dvi priežastys: esam nenuoseklūs ir ta tuštuma labiau panaši į nusivylimą ir apatiją.. Arba tikrai pasiekėm neįprastą, bet savo natūralią ramybės būseną.

Tarkim, nusprendėm, kad kažkuri gyvenimo sritis netenkina, kankina, ir imamės konkrečių žingsnių pokyčiams. Arba nusibrėžiame tikslus ir nusprendžiam jų siekti.. Arba tiesiog tobulėjam, bandom pritaikyti kažkokią metodiką savo gyvenime. Ketinimas yra, informacija yra, gal ir grupė, kurioje dirbame.. entuziazmas – per kraštus – juk nauja, nepažinta, įdomu.. o ir viltis, kad viskas į gera.. Pirmoji pakopa paprastai teorinė, ji praeina lengvai, nes yra noras 🙂 ..

Paskui seka praktiniai žingsniai – be jų niekaip. Pirmieji paprastai sėkmingi ir įkvepiantys, o toliau gali prasidėti tokie.. pristabdymai ir entuziazmo išgaravimas, net apatija. Kodėl? Gali būti kelios priežastys. Pirmoji – pasirinkome ne tą būdą. Esame visi skirtingi, todėl net griežčiausiai aprašyta metodika gali būti lengvai individualiai koreguojama jos neiškreipiant, kad maksimaliai pritaikytume sau. Sunku išlikti motyvuotam, kai kažko siekiame per jėgą.. Gali būti, kad metodika apskritai mums netinka, gal savo patirtį galime įgyti iš kelių metodikų , o gal susikurti savąją..

Kita priežastis – nuoseklumo trūkumas. Dažniausia priežastis.. Yra tam labai taiklus pavadinimas – dvasingumas priešokomis.. Imamės vieno, kito, trečio būdo ir nieko nepadarom iki galo.. Ir atrodo, kad nesiseka, neveiksminga. Suprantama, veiksmingas ir duodantis konkrečius rezultatus gali būti tik veiksmas, atliktas nuosekliai ir iki galo.. Visų metodikų autoriai teigia, kad įvairiems tikslams pasiekti reikia laiko. Terminai įvairūs – nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.. Galbūt, norime per greitų rezultatų.. Turime suprasti, kad plečiame savo sąmonę, suvokimą, tai greitai nevyksta.

Tai, apie ką rašė Vilma – atliekant žingsnius optimaliai ir nuosekliai, staiga ateina ramybės ar net tuštumos pojūtis. Išties įdomus efektas. Kai kažko tikslingai siekiame, dingsta blaškymasis ir chaotiški veiksmai. Į gyvenimą grįžta nuoseklumas ir ramybė, kuriuos daugelis priima už.. nuobodulį.. Mes taip įpratome blaškytis, kad natūrali mūsų ramybės būsena atrodo mums nuobodi..

Sakyčiau, reikia džiaugtis, kai pasiekiame tokią ramybės būseną, nes tai vienintelė būsena, kai esame gyvenimo tekmėje, kai esame atviri gyvenimui ir galime suprasti ir siekti to, ką esame užsibrėžę ir ką jis mums siūlo.. Be to, turim suprasti, kad negalime būti visada vienodi: yra informacijos kaupimo periodai, jos apdorojimo, įsisavinimo periodai, sąmonės plėtimosi, aktyvios veiklos, ramybės, tiesiog buvimo periodai.. Tikrai neturime nuolat blaškytis ar būti vienodai pakilūs. Gyvenimas turi fazes, periodus ir jei jį valdom, tai suprantam ir tai nekelia nerimo.. Entuziazmą keičia žinojimas, ką darome.

“Tuščia galva“ tereiškia, kad išsivadavome nuo chaotiškų minčių. Nereikia bijoti tokios būsenos, tai tik pirmas įspūdis. Tą “tuščią galvą“ galime pripildyti nuostabių kūrybingų minčių.. Nesibaiminkim ir ramybės, kuri, galbūt, po entuziastingų šuolių neįprasta, bet tai vienintelė būsena, kurioje galime būti kūrybingi. Tas blaškymasis pereis į būties džiaugsmą, kuris taps pastovus. Kaip atskirti, ar tai “tikroji“, natūrali būsena? Sunku tai apibrėžti.. Tiesiog džiaugsmingai ramu.. nedrąsko emocijos, kai aiškiai suprantame save, savo pojūčius, tikslus, o per tai ir aplinkinius žmonės.. Atsiranda Vienybės pojūtis, įkvėpimas.. Žodžiu, pradžioje neįprasta, o paskui nepaprastai lengva ir gera 🙂 Prisiminkime dvasiningus žmonės – visi jie spinduliuoja išskirtinę ramybę.

Ir dar.. Dvasinis augimas vyksta visą gyvenimą. Čia kaip tame pasakojime, kurį anksčiau užrašiau, kur vienuolis išskyrė du dvasinio augimo kelius: per patirtį arba per sąmoningą gyvenimo valdymą. Taigi, sąmoningai ar ne, mes dvasiškai augame nuolat. Man labai patiko mano Mokytojo posakis: “Jei gyveni reaguodamas, tai tavo įsitikinimus įtakoja patirtis. Jei gyveni sąmoningai, tuomet tavo įsitikinimai įtakoja tavo patirtį, tuomet esi Kūrėjas“. Nei vienas kelias nei geresnis, nei blogesnis, jie tiesiog kitokie, bet veda į vieną tikslą. Ir vienas, ir kitas turi savo ypatumus.. Ir, kaip visada – mūsų laisvė rinktis 🙂

Dėkui Vilmai už laišką ir klausimą. Ji klausia, kodėl šiais laikais taip sureikšminama pasąmonė – juk anksčiau apie tai mažai kas kalbėjo. Pirmiausia, matyt, todėl, kad vis daugiau tyrimų atliekama šioje srityje. Tyrinėtojai atrado daugiau sąsajų tarp sąmoningos veiklos ir pasąmonės. Atrasta įvairių tai patvirtinančių metodikų. O svarbiausia, manau, yra tai, kad labai suintensyvėjo informacinis srautas, gyvenimo tempas ir padaugėjo su tuo susijusių psichologinių sutrikimų.

Žmogus tiesiog nepajėgia suvokti ir apdoroti tokio didelio kiekio informacijos. Pasąmonė, mūsų informacinė sistema, nuolankiai viską “įrašinėja“. Rodos, nekalti dalykai – radijo stotis fone, nuolat įjungtas televizorius, reklama. Taip pat sąmoningai skaitoma informacija. Ar reikia šitiek? Tai pertempia nervų sistemą. Psichoterapeutai teigia, kad tik labai nedidelė viso tos informacijos dalis yra įsisamoninama. Kita didžioji dalis gali veikti mūsų gyvenimą, mums to nesuvokiant.

Dar didelis pasąmonės “klodas“ – užslopintos, nemalonios situacijos ir išgyvenimai. Vėlgi dėl tempo ar tiesiog nenoro pažiūrėti tiesiai į problemą, dažnai ją nustūmiam, stengiamės pamiršti ar negalvoti apie tai. Kiekviena neišgyventa ir iki galo nesuvokta emocija ar pojūtis gali sugrįžti, esant panašiai situacijai, tik su didesne jėga, ar tiesiog kelti nesuvokiamą įtampą ir nemalonią būseną.

Mano žinios šitoje srityje – asmeninių paieškų ir patirties pobūdžio. Kaip rašiau, bandžiau keletą metodikų. Man tai padėjo, bet nepatarčiau tuo užsiimti asmeniškai. Niekada negalime žinoti, ką ištrauksime iš pasąmonės klodų.. Geriau pokalbis su specialistu. Be to, girdėjau įvairių kitokių atsiliepimų – kad tai varginantis ir ne visuomet duodantis gerus rezultatus procesas. Žinoti, kad turime tokią sistemą, reikia, bet dirbti vistik daugelis pataria su sąmone, didinti sąmoningumą.

Jei būsime sąmoningi, formuosime savo mąstymą, suprasime, kad kiekvienas galime valdyti savo gyvenimą savo mintimis, tai ir pasąmonė mums tarnaus. Tam reikia būti maksimaliai sąmoningais nuolat, išgyventi “čia ir dabar“ akimirką, neįsisukti į chaotišką gyvenimo būdą, tiesiog lėtinti gyvenimo tempą. Nuolatinis informacijos srautas vargina, kuria nekontroliuojamą betvarkę mintyse.

Parašysiu keletą pavyzdžių, kaip pasąmonė gali veikti gyvenimą. Tai gali būti ir keisti spontaniški pirkiniai ar poelgiai, kurių sau niekaip paaiškinti paskui negalime. Arba toks įdomus pavyzdys iš paskaitos: žmogus sunegalavo ir kreipėsi į gydytoją. Liga buvo lengva, bet vyras įsisirgo ir nesveiko, nežiūrint gydytojos pastangų. Paskui paaiškėjo, kad vyrui labai patiko jauna gydytoja, su kuria buvo malonu susitikti.. Noras matyti gydytoją buvo stiprus, nors slopinamas (buvo vedęs), taigi pasąmonė jam “suteikė“ galimybę matyti gydytoją – paprasčiausias peršąlimas ilgai nepraėjo..

Panašių istorijų pateikė ir apie situacijas, kai kažko nenorime daryti gyvenime ir tam, kad to išvengtume, “organizuojame“ krūvas neatidėliotinų darbų, kad tik nedarytume to, ko nenorime. Įtampa auga, ir galų gale ta stūmiama į pasąmonę sritis pareikalauja sau išskirtinio dėmesio ir laiko.. Arba bendravimas su žmonėmis. Mūsų pasąmonė “įrašo“ absoliučiai visas mūsų mintis apie žmogų, su kuriuo bendraujame. Mes galime jas pamiršti, bet tos mintys gali įtakoti bendravimą, nors to ir nesuvokiame.. ir žmogus gali tai jausti, o paskui galime tik stebėtis, kad bendravimas nesiriša, nors tu ką..

Man darbas su pasąmone buvo įdomus, bet tik trumpas etapas mano ieškojimuose. Naudingesnis ir įdomesnis buvo sąmoningas darbas – naujos informacijos paieškos, pasitikėjimo savimi lavinimas, pozityvus mąstymas ir tiesiog.. džiaugsmas gyvenimu 🙂 Gal kažkas turi daugiau žinių ir kitokią nuomonę apie šią sritį? Būtų labai įdomu ir būčiau dėkinga 🙂 ..

Ką reiškia – sąmoningai valdyti savo gyvenimą? Kaip atsiranda nevaldomos ir negatyviai veikiančios gyvenimą programos? Tam, kad aiškiai tai suprastume, turime įsivaizduoti, kaip veikia mūsų “valdymo centras“ – sąmonė ir pasąmonė.

Pasąmonę galim įsivaizduoti kaip informacinę sistemą, kurioje funkcionuoja pridėtinė programa – sąmonė. Pasąmonė kontroliuoja ir vykdo žmogaus kūno organų ir sistemų veiklą. Taip pat turi savyje visą informaciją, susijusią su giminės perduodamais bruožais ir polinkiais, temperamento ypatumais. Turi ir įspūdžių, patirčių, išgyvenimų reakcijas, sukauptą informaciją apie aplinką.

Sąmonė – tai reagavimo, sprendimų priėmimo programa. Tam, kad priimtų geriausią sprendimą, ji gali pareikalauti iš pasąmonės visą turimą konkrečiam atvejui informaciją ir pagal tai priimti tam tikrą sprendimą. Šis procesas gali būti valdomas arba nevaldomas. Jei valdomas, priimami sąmoningi sprendimai, panaudojus visą informaciją, jei ne – tiesiog reakcija, įtakota pasąmonės.

Bet kokiu atveju galime daryti išvadą, kad sprendimas bus toks, kokį informacijos rinkinį turi žmogus savo informacinėje sistemoje – pasąmonėje. Bet.. kaip jis tą informaciją panaudos, tai jau priklauso nuo pačio žmogaus, nuo ryšio su savo informacine sistema. Tas ryšys dažnai vadinamas intuicija arba jausmu, pateikiančiu teisingą sprendimą. Daugelis metodikų sukurta būtent tam, kad atgautume ryšį su savo pasąmone ir sąmoningai valdytume savo gyvenimą.

Vidinis žmogaus pasaulis – gyva sistema. Kiekviena mintis atsispindi šioje sistemoje ir ją veikia. Norime to ar ne, bet mąstydami kuriame savo realybę. Kai darome tai nesąmoningai, pasąmonėje prisikaupia nereguliuojamos informacijos, taip pat negatyvios, nemalonios, neišgyventos, užslopintos, kuri veikia mūsų reakcijas į aplinkybes ir valdo mūsų gyvenimą. Tam, kad valdytume savo gyvenimą, turime sekti savo minčių eigą ir sąmoningai jas valdyti.

Kiekvienas žmogus visada turi galimybę pasirinkti mintis, kurios kurs jo realybę. Supanti žmogų realybė gali pradėti keistis norima jam linkme tik tada, kai suformuojame norimą mąstymo būdą. Tai vienintelė sąlyga: mąstymas turi būti visko pagrindas, t.y., eiti veiksmų priekyje. Viskas gyvenime įmanoma, viskas egzistuoja kaip potenciali galimybė, mums tereikia suteikti energijos tų galimybių išsiskleidimui. Galimybių deficitas – tik mūsų galvose..

Kaip dažniausiai yra realybėje? Ogi dažniausiai galvojame apie tai, ko nenorime, apie negatyvius dalykus. Galime sakyti, kad norime finansinės laisvės, o nuolat galvojame apie tai, kad trūksta pinigų.. Pasąmonė nerūšiuoja minčių, ji viską įrašo pažodžiui, taigi, būtent tai, apie ką dažniausiai galvojame, gali tapti gyvenimo programa, nors tvirtiname visai ką kitką..

Arba norime darbo, kuriame realizuotume visas savo galimybes, bet.. galvojame, kad tokio darbo nerasime ar toks apskritai neegzistuoja.. Arba norime tapti pasitikintys savimi, laisvai bendrauti, bet nuolat galvojame, kad sunkiai sekasi bendrauti, nemokam bendrauti, esam sukaustyti. Vien norais iš vietos tikrai nepajudėsime, atvirkščiai – galime pritraukti į savo gyvenimą būtent tai, ko nenorime, nes nuolat apie tai galvojame.

Tam, kad keistume savo gyvenimą iš pagrindų, turime keisti savo mąstymo būdą. Mintys turi būti pozityvios, pastovios, tikslingos. Silpnos mintys – silpna energija, pastovios, kryptingos – stipri energija. Kur mintys, ten ir mūsų energija. Mūsų mintys kuria mūsų realybę, o mes kuriame savo mintis. Kad tai būtų valdomas procesas, turime tiesiog jį valdyti.. Truputis praktikos, ir kiekvienas žmogus gali suformuoti mąstymo būdą, vedantį į sėkmę.

Kiekvienas galime tai padaryti valdomu procesu. Kai mąstymas sąmoningai formuojamas, tuomet pasiekiame norimų rezultatų. Tai įmanoma ir tame nėra nieko sunkaus ar mistiško. Tereikia žinoti savo tikslus, pozityviai mąstyti ir būti nuosekliam. Tuomet turėsime intuityvų ryšį su pasąmone, kuri visuomet pasiūlys optimaliausius sprendimus. Sėkmingo ir laimingo žmogaus mąstymo būdas visada orientuotas į sėkmę ir jo informacinė sistema – pasąmonė jam tarnauja 🙂 ..

Dėkoju už jūsų laiškus 🙂 Gavau Vilmos klausimą – kokiais būdais galime pradėti asmeninius pokyčius ir kokius aš esu išbandžiusi. Jų yra labai daug, o aš galiu rašyti tik apie tuos, kuriuos asmeniškai išbandžiau. Suprantu, kad tarp gausybės metodikų galima pasimesti.. Be to, viskas, kas nepažinta, atrodo sudėtinga, ir kartais sunku tam pažinimui, o tuo labiau pokyčiams, pasiryžti. Kaip diskutavome su bendraminčiu “lp“ – poreikis pokyčiams paprastai ateina ne iš gero gyvenimo. Tai būna situacija, kai intuityviai jaučiame, kad kažkas ne taip..

Pirmiausiai noriu pabrėžti – nes tai yra svarbu – kad pilno, visapusiško, visaapimančio žinojimo apie mus supantį pasaulį neturi nei vienas žmogus, kas jis bebūtų – aukštas dvasinis vadovas ar mokslininkas. Todėl vienos dvasinio augimo metodikos, tinkančios visiems, tiesiog nėra. Jų per gyvenimą gali būti daug, ir tai yra normalu, net gerai. Bet koks prisirišimas prie vienos sistemos ar metodikos yra sustojimas. Tam, kad augtume, turime nuolat plėsti savo pažinimo ratą. Be to, kiekvienas žmogus yra unikalus, su savo pasaulio matymu ir asmeninėmis savybėmis, todėl ir atlikdami vienodą darbą, atliksime jį skirtingai. Dėl šioos priežasties tų metodikų yra labai daug ir.. labai įvairių atsiliepimų apie jas..

Parašysiu tik apie savo patirtį ir įspūdžius. Filosofinę, dvasinę, psichologinę ir grožinę literatūrą skaičiau visada – kiek save prisimenu. Visuomet rūpėjo išsiaiškinti, kas – kodėl – iš kur – kaip ir dėl ko.. Tai yra pagrindinis mano gyvenimo pomėgis, kuris, žinoma, pastūmėjo nuo skaitymo link realių veiksmų savęs paieškose. Keturis metus to mokiausi grupėje, paskui seminaruose, paskui pradėjau asmenines paieškas. Pirmoji metodika buvo NLP – neurolingvistinis programavimas, supažindinusi su pasąmonės darbu.

Trumpai apie metodiką. NLP kūrėjai – D.Grinderis ir R.Bendleris. Jie teigė, kad tai universalus būdas išspręsti praktiškai visas gyvenimo problemas. Principas – šešių žingsnių vadinamas “refreimingas“, kurio tikslas – perprogramuoti savo pasąmonę norimiems veiksmams. Tie žingsniai tokie: problemos formulavimas; kontakto su pasąmone užmezgimas; pozityvaus ketinimo suformavimas; trijų naujo elgesio variantų atradimas; patikslinimas, ar veikia programa; ir atsakomybės už programos vykdymą prisiėmimas.

Programa įdomi, bet man buvo sunki. Panašias metodikas kūrė nemažai psichoterapeutų ir psichologų, metodikų esmė – ryšys su pasąmone ir sąmoningas naujų programų “paleidimas“. Mano išbandytos – V.Sinelnikovo ir D.Kecho metodikos. Jos padėjo atsikratyti daugybės pasąmonėje tūnojusių destruktyvių programų iš praeities, ypač iš vaikystės. Jei sudomins, patarčiau dirbti su šios srities specialistu ar bent su žmogumi, įsisavinusiu šias metodikas, nes darbas su pasąmone, nežinant visų subtilybių, gali būti net pavojingas.

Sekantis etapas buvo pozityvaus mąstymo ir afirmacijų technikų įsisavinimas. Puikus laikotarpis, šviesus, nes atnešė tokį šviesų pasaulio matymą, tiesiogine prasme įvyko kažkoks sąmonės prašviesėjimas.. Vaikščiojau kurį laiką su diktofonu ir ausinėmis, kuriame buvau įrašius pozityvias afirmacijas. Tai pozityvaus turinio frazės pirmuoju asmeniu, esamuoju laiku, kurių tikslas – įskiepyti pozityvų pasaulio matymą ir pozityvų mąstymą. Pavyzdžiui, “aš esu laimingas žmogus, man viskas sekasi, aš sveikas, kupinas entuziazmo ir jėgų..“ ir panašiai.. Labai smagus ir efektingas būdas, kuriuo galima užsiimti savarankiškai. Jo autorė – Luiza Hey.

Toliau buvo svarbus etapas – psichologijos pagrindai. Aš tiesiog esu įsitikinus, kad tai turėtų būti privalomas dėstomas dalykas mokyklose, pagal amžiaus ypatumus, nuo pat mažens. Be šito žinojimo sunku ne tik bendrauti, bet ir suprasti savo poelgius, o ir save apskritai. Tik iš pažiūros psichologija atrodo sudėtinga. Žinoma, šios srities specialistui reikia turėti daug žinių, nes jis turi sugebėti padėti įvairių problemų turintiems žmonėms. Bet juk mes neturime vienu metu visų psichologinių problemų, todėl pasigilinti į iškilusią problemą visada verta, taip pat ir į bendravimo subtilybes. Tuo labiau, kad populiariosios psichologijos leidinių dabar – daugybė.

Šioje srityje labai pagelbėjo A.Kurpatovo darbai. Tai jaunas gabus psichoterapeutas, parašęs ne vieną mokslinį darbą, populiarinantis ir psichologiją. Buvau viename jo online-seminare internetu: tiesiog sužavėjo jo sugebėjimas per trumpą laiką, išklausius trumpo pasakojimo, įvardinti žmonių nesėkmių priežastis ir pasiūlyti realius sprendimus. Turi ir rašymo talentą ir yra išleidęs daug psichologijos knygų, kurių nemažai jau išversta į lietuvių kalbą. Taip pat psichologės L.Burbo knygos padėjo suprasti, kaip mūsų vidinė būsena veikia mūsų gyvenimą. Visų autorių ir nesuminėsiu..

Dar yra daug sričių, kuriomis domėjausi ir domiuosi ir taikau savo gyvenime tai, kas man tinka ir padeda harmonizuoti gyvenimą. Tai dietologija, įvairios mitybos ir sveikatingumo sistemos – Ajurveda, Fitonika, P.Brego, K.Niši ir t.t. Na, ir sudėtingesnės gyvenimo sritys – tai globalizmo problemos, evoliucija, ekologija, ezoterika. Manau, atsakiau Vilmai į klausimą, kuo aš gyvenu ir kokiu pagrindu apie viską čia rašau 🙂 ..

Dabar apie svarbiausią dalyką- asmeninį metodikos pasirinkimą. Tai labai individualu. Nebūtinai tai turi būti pilna metodika, gali būti savo sukurta, susidedanti iš įvairių tinkančių fragmentų. Pagrindinė taisyklė – tai turi būti lengva ir įdomu. Viskas, kas daroma per jėgą, vargina ir atsibosta. Žmogus turi būti harmonijoje su savimi ir pasauliu, o ne kovoje. Jei kažkas einasi ypač sunkiai – tai netinka ir nereikalinga. Yra posakis: nuo teisingų minčių ir darbų galvos neskauda, jie nevargina.

Visuomet įsiklausykime į savo pojūčius – ar nekelia pasipriešinimo. Mūsų intuicija niekada neklysta. Ir.. nesiraukime iš karto kalnus versti. Ramiai apsvarstę, pradėkime nuo to, ką galime atlikti šiandien. Nuo ko pradėti? Manau, nuo srities, kuri kelia nerimą. Kol nepažiūrėsime tiesiai į problemą – jos neišspręsime, o tik stumsime nuo savęs ir slopinsime. Ir – pozityvus mąstymas – tai “vaistas“ nuo visų ligų, pradžių pradžia.. O metodikas ar literatūrą tikrai atrasite, jei ieškosite ir bus noras pokyčiams 🙂 .

Visiems linkiu atrasti raktą į save 😉 !

Diskutavom apie tai su labai įdomiu žmogumi ir ta diskusija privertė susimąstyti. Skaitydama Rerichų darbus, kurie buvo mano dvasinių ieškojimų pradžia, nuolat susidurdavau su tais terminais – tikslingumas, tikslinga veikla. Jų darbuose nuolat pabrėžiama, kad viskas pasaulyje sąveikauja, susiję, ir tik sąmoninga, tikslinga veikla ir mąstymas gali duoti norimus rezultatus. Chaotiškas mąstymas ir veikla taip pat turi rezultatus, tačiau.. nenuspėjamus.

Kaip gi persijungti į tą tikslingą, sąmoningą veiklą ir valdyti savo gyvenimą? Žinoma, yra aplinkybių gyvenime, kurios ne visuomet priklauso nuo mūsų. Tačiau ir tokiu atveju mūsų sprendimai ar reakcija gali būti tikslingi ir pozityvūs, leidžiantys maksimaliai gerai jaustis. Jei tiksliau – sakoma, kad iš visų situacijų yra išeitys, ir tik prasti sprendimai gali situaciją dar pabloginti arba geri sprendimai – maksimaliai pagerinti.

Kas gi yra tikslinga veikla? Tai veikla, turinti aiškų galutinį tikslą. Tikslingumas tai žinojimas, kokį tikslą ir pasekmes turi konkretus veiksmas. Man iš pradžių tai pasirodė labai sudėtinga – na, negi įmanoma numatyti visų veiksmų pasekmes ir tikslus? Bet diskusijoje išaiškėjo, kad tai labai paprasta ir tiesiog.. praktiška 🙂 , nes naudinga ir atneša daug tvarkos ir harmonijos į gyvenimą. Tiesiog.. žinom ir suprantam, ką darom 🙂 ..

Manau, daugelis, kaip ir aš pradžioje, paprieštaraus: ir taip to laiko trūkumas, o dar reikia skirti laiko papildomiems apmąstymams.. Bet susimąstykime, kaip mes praleidžiame savo dieną.. Dažnai gyvename chaotiškai, negalvodami, pasijungę į savotišką automato režimą. Būtent chaotiškas gyvenimo būdas įneša daugiausia netvarkos ir nenumatytų situacijų, nes mąstymas dirba reagavimo režimu.

Iš to ir susierzinimas, ir spontaniški nepaaiškinami poelgiai, išlaidos, ir pojūtis, kad viskas nevaldoma, kad esame blaškomi kažkokių mums nesuprantamų jėgų. O tai dažniausiai mūsų pačių jėgos ir pastangos, tik.. nevaldomos, dėl to ir nesuprantamos. Pradėję sąmoningai valdyti savo gyvenimą ir žinodami savo veiksmų tikslus ir pasekmes, galime kurti gyvenimą tokį, kokio norime.

Ateina labai aiškus gyvenimo matymas, pradedame daryti išvadas iš savo veiksmų, suprasti veiksmų pasekmes, ir tuomet jau pajungiama išmintis ir pozityvumas, kurie gyvenimą keičia išties stebuklingai. Ir tai nėra sunku, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Gal pradžioje kiek neįprasta, bet toliau darosi vis įdomiau: juk pajuntame savo jėgą ir neribotas galimybes. Labai smagu ir įdomu, kai iš chaoso gyvenimas tampa valdomu. Parašysiu keletą pavyzdžių, kurie ir mane įtikino 🙂

Išmintingai valdome gyvenimą, kai žinome, ko siekiame ir suprantame, kokie veiksmai turi kokias pasekmes. Pavyzdžiui: imtis atsakomybės, rodyti iniciatyvą – išmintinga, nes tuomet nereikės būti laukimo pozicijoje ir laukti ar priklausyti nuo kitų sprendimo. Matyti žmogaus gerąsias savybes – išmintinga, nes tai daro bendravimą pozityvų ir nesinervuojame dėl to, ko negalime pakeisti. Gerinti, tobulinti santykius šeimoje – taip pat išmintinga, nes taip tampame laimingi.

Išmintinga užsiimti mėgiama veikla, nes tuomet realizuojam save, esam laimingi ir suprantam, kad ir kiti žmonės turi savirealizaciją. Pakankamai ilsėtis ir turėti pomėgių taip pat išmintinga, nes taip stabiliai palaikome savo energiją ir esam energingi. Maitintis natūraliais produktais, optimaliai judėti išmintinga, nes tuomet mūsų kūnas yra sveikas. Taip pat valgyti tik tada, kai alkani ir tik tiek kiek reikia – tuomet organizmas neapkraunamas papildomu darbu ir mes turime daugiau energijos.

Pirkti tik reikalingus daiktus – išmintinga, nes tuomet neapkrauname namų bereikalingais daiktais, kurių priežiūra reikalauja laiko, o ir mažiname šiukšlių kalnus Žemėje. Rūpintis ekologija taip pat išmintinga, nes turime tuomet švarią aplinką ir orą – juk kitos planetos neturime.. Tai tik tokie bendri pavyzdžiai, kad būtų aišku, apie ką aš kalbu. Jie mane įtikino 🙂 .. Supratau, kad tik žinodami savo tikslus, taip pat veiksmų pasekmes, mes galime valdyti savo gyvenimą, todėl tikslingumas yra labai svarbus. O kaip jums atrodo?

Būna kartais gyvenime situacijų, kai turim kažko paklausti ar paprašyti. Ir.. niekaip. Paprastas klausimas, prašymas, patikslinimas įneštų aiškumą, nurodytų tolimesnę kryptį, bet padaryti to nesiryžtame. Paskui narpliojamės abejonėse, savigraužoje, darome prielaidas.. kai sprendimas, rodos, labai paprastas – klausimas arba prašymas. Suprantama, aš nekalbu apie kraštutinumus – klausimus apie nieką ar įprotį prašymu permesti tai, ką galima atlikti pačiam, ant kito žmogaus pečių. Aš apie situacijas, kai klausimas ar prašymas gali iš esmės pagerinti situaciją, bet to daryti nedrįstame. Kodėl?

Mums kažkodėl įskiepyta, kad prašymas žemina, kad klausdami atrodysime kvailai, kad nepatogu trukdyti klausimais ar prašymais.. Bijome būti nesuprasti, pažeminti, apsijuokti.. Bijome neigiamo atsakymo. Nežinome, kaip prašyti ar klausti, bijome būti atstumti, arba pasirodyti bejėgiai. Kiekvienas prisimename gyvenime bent keletą situacijų, kai laiku neužduotas klausimas ar neišsakytas prašymas ilgam atimdavo ramybę.. Rodos, taip paprasta, bet.. sunku..

Pasirodo ( kaip ir visada), visi apribojimai ir baimės – tik mūsų galvose. Supratę tai, pasijusime žymiai laisviau ir turėsime daugiau laisvės pasiekti savo tikslų. Tiesa yra ta, kad dauguma žmonių yra pasiryžę padėti ir mielai padeda ir atsako į klausimus – tereikia paprašyti ar paklausti. Žinoma, klausdami ar prašydami turime būti pasiryžę priimti ir neigiamą atsakymą, bet.. to jokiu būdu nesurišti su savęs vertinimu. Tiesiog.. žmogus turi tokią teisę, o mes ir tokiu atveju pasijusime geriau, nes pabandėme ir nereiks paskui fantazuoti: o va galėjau paklausti, tada, galbūt.. Neigiamas atsakymas neturi nieko bendro su mūsų savimone ar vertingumu. Tai tiesiog neigiamas atsakymas, atkritęs variantas..

Prašyti, pasirodo, galima visko: pagalbos, paslaugos, daugiau ar mažiau darbo, didesnio atlyginimo, paaukštinimo, atostogų, veiklos pokyčių, pertraukų.. Galime prašyti kažką paskolinti, pabūti su vaikais, padėti susitvarkyti, kažką išmokyti, suremontuoti.. Taip pat asmeniško paaiškinimo, supratimo, atlaidumo, savarankiškumo, laiko, artumo, dėmesio, švelnumo..

Ir tai tikrai nėra žeminimasis, tai yra savo pozicijos išsakymo forma, nes daugelis žmonių net nenutuokia, kas mums gali būti svarbu. Lygiai taip pat ir patys turime būti pasiruošę klausimams ir atviriems atsakymams.. Labai svarbi užduodamo klausimo ar prašymo forma. Ji turi būti geranoriška, be užuominų į pretenzijas ar priekaištus. Į geranoriškumą atsiliepia tikrai kiekvienas žmogus 🙂 .. Jei nesiryžtame tiesiai klausti ar prašyti, rašykime laišką, žinutę.. žinoma, geranoriška forma :)..

Laiku užduotas klausimas ar prašymas gali ne tik išsklaidyti varginančias abejones, bet ir stebuklingai pakeisti gyvenimą. Tikrai bus mažiau nusivylimų bendraujant, daugiau savitarpio supratimo, geresni santykiai šeimoje, mažiau kančių ir savigraužos, artimesnis bendradarbiavimas, našesnis kolektyvinis darbas, naudingi patarimai ir pagalba, naujos galimybės, platesnės perspektyvos.

Taigi, nebijokime – klauskime, prašykime, jei reikia – veikla nugali baimę. Laimėsime aiškumą, tikrumą, pasitikėjimą, kryptį tolimesniems veiksmams. Klausdami parodome savo atvirumą , pasiryžimą pokyčiams, smalsumą naujovėms. Prašydami – pasitikėjimą žmogumi, kurio prašome, sugebėjimą ieškoti sprendimų variantų. Nesėkmė yra tik tai, ko nesiryžome atlikti 🙂 .. Veikime 🙂 ..