Kodėl kartais taip sunku klausti arba prašyti?

Būna kartais gyvenime situacijų, kai turim kažko paklausti ar paprašyti. Ir.. niekaip. Paprastas klausimas, prašymas, patikslinimas įneštų aiškumą, nurodytų tolimesnę kryptį, bet padaryti to nesiryžtame. Paskui narpliojamės abejonėse, savigraužoje, darome prielaidas.. kai sprendimas, rodos, labai paprastas – klausimas arba prašymas. Suprantama, aš nekalbu apie kraštutinumus – klausimus apie nieką ar įprotį prašymu permesti tai, ką galima atlikti pačiam, ant kito žmogaus pečių. Aš apie situacijas, kai klausimas ar prašymas gali iš esmės pagerinti situaciją, bet to daryti nedrįstame. Kodėl?

Mums kažkodėl įskiepyta, kad prašymas žemina, kad klausdami atrodysime kvailai, kad nepatogu trukdyti klausimais ar prašymais.. Bijome būti nesuprasti, pažeminti, apsijuokti.. Bijome neigiamo atsakymo. Nežinome, kaip prašyti ar klausti, bijome būti atstumti, arba pasirodyti bejėgiai. Kiekvienas prisimename gyvenime bent keletą situacijų, kai laiku neužduotas klausimas ar neišsakytas prašymas ilgam atimdavo ramybę.. Rodos, taip paprasta, bet.. sunku..

Pasirodo ( kaip ir visada), visi apribojimai ir baimės – tik mūsų galvose. Supratę tai, pasijusime žymiai laisviau ir turėsime daugiau laisvės pasiekti savo tikslų. Tiesa yra ta, kad dauguma žmonių yra pasiryžę padėti ir mielai padeda ir atsako į klausimus – tereikia paprašyti ar paklausti. Žinoma, klausdami ar prašydami turime būti pasiryžę priimti ir neigiamą atsakymą, bet.. to jokiu būdu nesurišti su savęs vertinimu. Tiesiog.. žmogus turi tokią teisę, o mes ir tokiu atveju pasijusime geriau, nes pabandėme ir nereiks paskui fantazuoti: o va galėjau paklausti, tada, galbūt.. Neigiamas atsakymas neturi nieko bendro su mūsų savimone ar vertingumu. Tai tiesiog neigiamas atsakymas, atkritęs variantas..

Prašyti, pasirodo, galima visko: pagalbos, paslaugos, daugiau ar mažiau darbo, didesnio atlyginimo, paaukštinimo, atostogų, veiklos pokyčių, pertraukų.. Galime prašyti kažką paskolinti, pabūti su vaikais, padėti susitvarkyti, kažką išmokyti, suremontuoti.. Taip pat asmeniško paaiškinimo, supratimo, atlaidumo, savarankiškumo, laiko, artumo, dėmesio, švelnumo..

Ir tai tikrai nėra žeminimasis, tai yra savo pozicijos išsakymo forma, nes daugelis žmonių net nenutuokia, kas mums gali būti svarbu. Lygiai taip pat ir patys turime būti pasiruošę klausimams ir atviriems atsakymams.. Labai svarbi užduodamo klausimo ar prašymo forma. Ji turi būti geranoriška, be užuominų į pretenzijas ar priekaištus. Į geranoriškumą atsiliepia tikrai kiekvienas žmogus 🙂 .. Jei nesiryžtame tiesiai klausti ar prašyti, rašykime laišką, žinutę.. žinoma, geranoriška forma :)..

Laiku užduotas klausimas ar prašymas gali ne tik išsklaidyti varginančias abejones, bet ir stebuklingai pakeisti gyvenimą. Tikrai bus mažiau nusivylimų bendraujant, daugiau savitarpio supratimo, geresni santykiai šeimoje, mažiau kančių ir savigraužos, artimesnis bendradarbiavimas, našesnis kolektyvinis darbas, naudingi patarimai ir pagalba, naujos galimybės, platesnės perspektyvos.

Taigi, nebijokime – klauskime, prašykime, jei reikia – veikla nugali baimę. Laimėsime aiškumą, tikrumą, pasitikėjimą, kryptį tolimesniems veiksmams. Klausdami parodome savo atvirumą , pasiryžimą pokyčiams, smalsumą naujovėms. Prašydami – pasitikėjimą žmogumi, kurio prašome, sugebėjimą ieškoti sprendimų variantų. Nesėkmė yra tik tai, ko nesiryžome atlikti 🙂 .. Veikime 🙂 ..

Reklama

10 minčių apie „Kodėl kartais taip sunku klausti arba prašyti?“

  1. Nelabai galiu suprasti apie ką čia: “Aš apie situacijas, kai klausimas ar prašymas gali iš esmės pagerinti situaciją, bet to daryti nedrįstame.“ Suprantu įrašo mintį – nebijokime, reikalui esant, klausti ar prašyti – tačiau tai juk akivaizdu ir 3 metų vaikui, ar ne?

    Patinka

  2. Smagu, Hadrian, kad jums tai savaime suprantama 🙂 . Kaip jau sakiau, kad rašau apie savo patirtį.. Gal buvau labai kompleksuota, bet buvo labai daug situacijų, kai nedrįsdavau prašyti, klausti.. dabar aišku, keista tai prisiminti, bet taip buvo..
    Žinau, kad žmonės su tuo susiduria, dėl to ir parašiau savo argumentus, kurie padėjo tapti drąsesne 🙂
    Sąmoningai išėmiau pavyzdžius iš savo gyvenimo, nes tiesiog žmonės gal ir nepatikėtų, kad taip gali būti.. Pvz., stovėti nepažįstamo milijoninio miesto metro ir nedrįsti, mokant kalbą, klausti, kaip nuvažiuoti iki tam tikro taško. Išsiaškinau šiaip ne taip pati, vėlavau, bet neklausiau, nes nedrįsau.. Dabar man juokinga, bet tuomet buvo baisu 🙂

    Patinka

  3. Juokinga, savaime suprantama? Come on 🙂 Šitie dalykai kausto didelę žmonių dalį.

    Tenka pripažinti, kad lietuviai visgi yra stipriau to kaustomi, nei kai kurių vakarietiškų tautų žmonės. Pavyzdžių pilna iš metro, iš klubų ir t.t.

    Visiškai pritariu nuomonei, kad nereikia bijoti, o reikia veikti. Juk nėr ką prarasti: tiesiog sužinoti kaip yra. Be to, teigiamo atsakymo tikimybė dažniausiai yra gerokai didesnė, nei mąstome 🙂 Netiki? Pabandyk!

    Patinka

  4. Stepai, kol aš tai supratau.. Teisingai sakote – mus auklėjo kitaip: būk kaip visi, neišsišok, nedrįsk, gėda..
    Persiauklėti, jei taip išauklėjo, nelengva, bet, manau, būtina. Kitaip labai sunku gyventi, netgi, sakyčiau, egzistuoti, laukiant kažko, ko galima ir nesulaukti 🙂
    Kadangi tą “persiauklėjimo“ kelią praėjau pati savarankiškai, todėl ir drįstu drąsinti kitus: jūs viską galite, tik patikėkite tuo 🙂

    Patinka

  5. “Juokinga, savaime suprantama?“

    Nesakiau, kad juokinga. Techniškai, nesakiau ir kad man suprantama, sakiau, kad tai suprantama 3 metų vaikui. Nors jei mano mažas vaikas ką supranta, geri šansai kad aš irgi 🙂

    Beja, labai žaviuosi Ruvi samprotavimais… norėjau tik atkreipti dėmesį, kad toks susikaustymas nėra sveikas ar natūralus… kaip pragyvenęs didelę savo gyvenimo dalį JAV, drįsčiau teigti kad tai veikiau lietuviškas, nei bendražmogiškas reiškinys…

    Patinka

  6. Supratau,Hadrian 🙂
    Aš tik džiaugiuosi, kad įveikiau savo šitą apribojimą, nes anksčiau net internetu užduodama klausimą, tarkim, oline – seminare, išpildavo karštis 🙂 ..
    Dabar jau drąsi, net kartais ir per daug 🙂 ..

    Patinka

  7. Labai teisingai rašo Ruvi. Juk mes buvome taip auklėjami. Klausti buvo lyg ir nepatogu, lyg baugu. O kiek dar žmonių ir dabar dar kausto ta baimė? Žinoma, galimybė išvažiuoti į kitas šalis labai palengvina tą klausimą, tampame laisvesni, labiau savimi pasitikime ir tikime. O kur dar darbas su savimi. Taip ir susiklosto gyvenime: arba tu laisvas ir viską gali, arba … Galų gale tai dar turi įtakos ir žmogaus būdas. Jei esi ramus, uždarus, tai ir klausinėti yra sunku. Kiekvienam savo… O jei išeina perlipti tą savo kuklumą, nedrąsą, tai -valio. Aš irgi tarp jų.

    Patinka

  8. Laisvumas gerai… Manau, visi to siekiame. Tačiau neverta pamiršti, kad aplink mus yra daug žmonių, kurie matydami mūsų laisvumą – jiems neįprastą elgesį – jaučiasi blogai, dar daugiau: tai išreikšdami liedami savo nepasitenkinimą, kartais net neapykantą ant mūsų pačių.

    Pavyzdžiui, pas mus populiaru pertraukinėti kalbant. Populiaru pagavus “bajeriuką“ bandyti jį pasakiusį ar padariusį žmogų sumenkinti, o jei tai pavyksta – net jaučiamasi gerai ir stengiamasi pabloginti situaciją dar labiau.

    Reikia turėti ne tik ryžto, tačiau ir drąsos bei sugebėti ignoruoti kitų nuomonę… Taip, kelias rožėmis klotas, tačiau spygliai badosi, kad ir kokia graži to vizija būtų iš toli. Ar ne? 😀

    Anyway, manau, kad tai visuomenės problema. Mes esame ta visuomenė. Pradėkime nuo savęs. Ir ne tik patys keistis, bet ir kitus skatinti. Nors, pripažinsiu, pagal neprotingus stereotipus elgtis yra kur kas paprasčiau… 😦

    Patinka

  9. Tas jūsų aprašytas būdas pažeminti kitą ir pasijusti dėl to gerai.. labai paplitęs. Taip būna, svarbu tai suprasti ir neįsižeisti..
    O laisvumas žinoma, erzina aplinkinius. Bet.. čia kaip sako, niekuo negalima padėti 🙂 , tik pasiūlyti pačiam žmogui tapti laisvu..
    Taip, Stepai, puikiai pasakėt – mes esam ta visuomenė, ir kiekvienas pats atsakome už savo augimą. Tik asmeniniu pavyzdžiu galima paskatinti kitą keistis 🙂
    Labai sutinku – neprotingai arba blogai elgtis lengviau, nes nereikalauja pastangų :))

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s