Kategorija: Saviugda

Kai esame nemalonioje situacijoje, mes joje dalyvaujame, pasijungiame emociškai, ir dažniausiai negalime pažiūrėti į visa tai ramiai, lyg iš šalies, ir padaryti teisingas išvadas. Simorono sistema siūlo kuo ramiau reaguoti į kritines aplinkybes, neužsikabinti už jų negatyvumo ir kuo greičiau jungtis į pozityvumą. Siūlomi ir keli būdai pažiūrėti į situaciją lyg iš šalies – tai padeda optimaliausiai ją išspręsti.

Pirmasis būdas – aprašyti situaciją, kuri kelia nepasitenkinimą. Pavyzdžiui: “ Aš pakeičiau darbą, kuriame kolektyvas mane nelabai šiltai priėmė, o viršininkas nuolat apkrauna nepakeliamais darbais, o ir pinigų gaunu mažai“. Dabar pakeičiam visus istorijos dalyvius į vienintelį įvardį “aš“ ir žiūrim, kas gaunasi: “ Aš pakeičiau darbą, ir aš nelabai šiltai save priimu, aš nuolat apkraunu save nepakeliamais darbais, o ir savęs aš gaunu mažai“.

Perskaičius naująją istoriją, nuotaika keičiasi – žmogus tampa situacijos šeimininku, taip pat gali pamatyti raktelį problemų sprendimui – ar tik ne jis pats dėl nepasitikėjimo savimi ar dėl naujos situacijos baimės mato vien tik bloga ir apsiima tai, kas jam nepriklauso? Perskaičius naująjį sakinį, ir nuotaika keičiasi, ir būdų pataisyti situaciją lengviau galima pamatyti – juk pamatom tai kitu kampu, tarsi naujai 🙂 .

Antrasis sprendimo būdas – susiklosčiusioje situacijoje suteikti sau kitą vaidmenį, geriau humoristinį. Pirmiausia užrašom savo būseną vienu sakiniu, tarkim: “Aš sėdžiu prie lango ir liūdžiu“. Keičiam sakinį, įpindami humoristinę gaidelę, pvz.: “Aš pūkuota katė su skrybelaite, sėdinti prie lango, dainuojanti meilės dainas ir gaudanti saulės zuikučius“.. Vyrai įvardina jų dvasią atitinkantį herojų, bet būtinai su humoristinėmis detalėmis. Pakartojus kelis kartus tokį sakinį, nuotaika keičiasi automatiškai, o visos negatyvios emocijos subyra lyg kartoninės dekoracijos 🙂 ..

Trečiasis būdas – simoroniški šokiai ir ritualai. Skirtingai nei įprasti šokiai ar ritualai, kurie grindžiami tradicijomis, simoroniški gimsta pagal situaciją spontaniškai. Nuotaikai praskaidrinti šokiui galime apsirėdyti neįtikėtinais rūbais, šokti vieni – tol, kol smagu ir kol pajusime, kad pakaks.. tai tarsi dinaminė meditacija. Ritualus taip pat susigalvojame savo: pavyzdžiui, “pritraukti“ svajonių vyrui į namus galime nupirkti labiausiai patikusias vyriškas namines šlepetes ir pastatyti jas prieškambaryje.. o tam, kad įsigytume svajonių butą ar namą, galime “išrašyti“ sau įsivaizduojamus nuosavybės dokumentus 🙂 ..

Svarbiausia – pozityvumas ir neriboti savęs savo drąsiausiose vizualizacijose. Kuo dažniau būti Kūrėjo būsenoje, kur polėkis ir laisvė, kai su dvasiniu pakilimu atliekame visus darbus lyg meno kūrinius: nuo kasdieninių darbų iki maisto gaminimo ir buities, nuo kūrybos iki mokslinių atradimų.. Simoroniečiai savo gyvenimą kuria lengvai, neprisirišdami, kasdien harmonizuodami ir pripildydami džiaugsmu savo realybę. Tik tiems, kurie analizuoja ir bando sisteminti, simorono ritualai neveikia 🙂 ..

Tiems, kuriems simorono principai patinka, noriai taiko juos gyvenime ir pastebi ilgainiui, kad problemų nelieka.. Pasikeitusi žmogaus vidinė būsena keičia ir gyvenimo aplinkybes. Nevykėlio reakcija (negaliu, nemoku, nesugebėsiu) ir pykčio reakcija (kuri pajungia ambicijas ir egoizmą) gimdo nesėkmes gyvenime. Simoroniečiai juokauja, kad kvailas pyksta, o išmintingas daro išvadas 🙂 ..

Padaryti ir psichologiniai tyrimai, kodėl simorono sistema “veikia“. Visa, kas gali pasirodyti keista ar atrodyti lyg žaidimas ar kažkas nerimto, iš tiesų išlaisvina žmogų ir atveria jo kūrybingumą. Psichologų išvados tokios:
1. Šioje sistemoje mes atsisakome vidinio kontrolieriaus, kuris visada “žino“ ir valdo mus.
2. Lengvumas leidžia “įsijausti“ lyg vaikui į įvairius vaidmenis ir pamatyti situaciją iš šalies.
3. Mes išleidžiame į laisvę viską, kas buvo slopinama pasąmonėje ir ji pagaliau pradeda veikti mūsų pačių labui.
4. Mes pasijungiame į mus supančią kūrybinės energijos tėkmę.
5. Mes suvokiame, kad viskas įmanoma, ir “leidžiame“ sau priimti gyvenimo dovanas.
6. Mes imamės atsakomybės už tai, kas vyksta mūsų gyvenime.
7. Mes sekame savo prigimtimi ir išnaudojame geriausias savo savybes, tarp jų ir ketinimo galią.

Štai taip – lengvai, kūrybiškai 🙂 .. Mane ši saviugdos sistema sužavėjo optimizmu, priemonių paprastumu ir žaismingumu. Iš tiesų – mes labai dažnai viską perdedame ir padarome sudėtingai, tuo pačiu apkraudami save nesibaigiančiomis problemomis.. Tuo tarpu kiekviename iš mūsų glūdi Kūrėjas ir neatsiejamos jo savybės: tikėjimas tuo ką darome, džiaugsmas ir grožis 🙂 ..

Tai saviugdos sistemos “Simoronas“ pagrindinis devizas. Lengvumo, buvimo tekmėje ir harmonijoje, savotiška sklandymo būsena – tai kūrėjo būsena. Spontaniškai ji aplanko kiekvieną, taip pat spontaniškai ir dingsta.. Simorono sistema moko sąmoningai pereiti į šią kūrėjo būseną ir būti joje. Kas trukdo žmogui būti sąmoningu savo gyvenimo kūrėju?

Pirmiausia – savęs ribojimas. Ribas nustatome ir sugalvojame taisykles, kad jaustumėmės saugiai ir užtikrintai. Bet.. ribos ir sugalvotos taisyklės “veikia“ tik toje erdvėje, kurioje mes veikiame ir sugalvojame tas ribas. Už mūsų apribotos ervės tos taisyklės neveikia. Štai ir gaunasi užburtas ratas – dėl savo sugalvotų ribų mes tuo pačiu ribojame ir savo kūrybiškumą.

Susikuriame gyvenime savotišką pakuotę ar pakuočių sistemą, kuri teikia saugumo iliuziją. Saugu todėl, kad įprasta. Tuo pačiu tai spaudžia, riboja ir žlugdo lengvumą ir polėkį. Pakuotės ir ribos veikia tik tuomet, kai palaikome jas savo mintimis, veiksmais ir kontrole. Kai tik nustojame jas palaikyti savo mintimis, jos nukrenta lyg rudeniniai lapai.

Kiekvienas žmogus gali žengti tokį žingsnį iš savo sukurtos nelaisvės į beribį kūrybiškumą. Žmogaus kūrybinės galios ir jėgos – jame pačiame, o ne išorėje. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už tai, kaip gyvename. Simoroniečiai juokauja: “ Nėr ko pykti ant veidrodžio, jei pats rodai bjaurias grimasas“. Jei kažką gyvenime darome ne taip, tik mes patys tai tegalime ištaisyti.

Simorono sistemoje išskiriamos pagrindinės žmogaus vertybės: sveikata, dvasinis komfortas (emocinė pusiausvyra), drąsa, ramybė ir pasitikėjimas savimi. Pabrėžiama, kad koreguodami vieną gyvenimo epizodą, mes automatiškai paveikiame visą savo gyvenimą. Visada yra išeitis iš bet kurios situacijos, viskas priklauso nuo mūsų požiūrio ir veiksmų.

Jei sureikšminame sunkumus, jie tampa problema. Jei ieškome sprendimų iš sunkumų, tai tampa eiliniu laipteliu į tolimesnius veiksmus. Gyvenimas – ne dogma, tai neišsemiamos galimybės. Tik nuo žmogaus kūrybiškumo, neprisirišimo, lengvumo ir lankstumo priklauso jo laimė. Šypsena, dėkingumas, altruizmas griauna visas ribas. O ribos ir vienodumas griauna žmoniškumą, kurio esmė yra unikalumas.

Kiekvienas nemalonus signalas gyvenime (problema) parodo, kad sustojome, užsiciklinome savo mąstyme ir susikurtose ribose. Tai reiškia, kad turime atkreipti dėmesį į tą signalą, kitaip išties įsisuksime į neprognuozuojamą įvykių virtinę. Simoroniečiai nekovoja, nesivadovauja ambicijomis – jie dirba su gyvenimo kliūtimis ir sprendžia iškilusius sunkumus. Tam, kad išeitume iš aklavietės, reikia pakeisti požiūrį į kliūtį.

Visus prieštaravimus ir problemas dažniausiai žmonės nešiojasi su savimi, stengdamiesi nustumti juos kuo giliau. Nerasdami išėjimo ir užslopinti, visi tie prieštaravimai ir problemos tiesiog plėšia žmogų iš vidaus, veikdami ir psichiką, ir kūną. Susidaro uždaras ratas – vidinis konfliktas. Dažnai išorinės problemos ir nėra, o tik vidinis dialogas ir fantazijos, nuo kurių taip pat kenčiame.

Dėl tingėjimo, abejonių ir nenoro keisti nemalonią situaciją puolame į neviltį ir depresijas. Dvasingumas turi būti praktiškas: tai kasdieninis tobulėjimas, kuris galiausiai tampa gyvenimo dalimi. Mes turime ieškoti ašies savyje, o ne atramos išorėje. Iš kiekvieno Mokymo ar Mokytojo pasiimti tiek, kiek jie gali duoti ir kiek mes galime priimti neprisirišdami. Tik pats žmogus gali prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jo gyvenime.

Mokomės ne knyginių žinių, o vidinio žinojimo, paremto patirtimi. Vidinis Žinojimas – intuicija ir beribė išmintis, kiekvieną žmogų vedanti teisingiausiu jam keliu. Mūsų vidinė būsena kuria mūsų išorinį gyvenimą. Jei vadovaujamės intuicija ir išmintimi, gyvename laimingai. Kai kuriame taisykles ir ribas, sukuriame rėmus. Jei spraudžiamės į rėmus – turime atitikti tų rėmų ribas. Ar galima būti laimingu rėmuose?

Simorono sistema parodo, kaip sudėtingai kartais žiūrime į gyvenimą ir kad viskas yra žymiai paprasčiau, net.. lengva. Šios sistemos kūrėjas – P.Burlan. Yra jo mokinių išleista knyga “Kurs načinajuščego volšebnika“ (V.Gurangov, V.Dolochov). Ši knyga yra elektroninėje bibliotekoje, kuri nurodyta skiltyje “draugai“. Labai optimistiškai nuteikianti sistema, paskaitykite, jei sudomino, kas skaito rusiškai 🙂 .

Sekantį kartą parašysiu kelias Simorono technikas, kurios padeda į įvairias situacijas pažiūrėti kitaip, paprasčiau, ir jas išspręsti 🙂 ..

Toks įprastas žodis mūsų kasdienybėje, kad dažnai susidaro įspūdis, jog gyvename nuolatiniame strese. Žodynas stresą (angl. stress – įtampa) aiškina kaip įtampos būseną, apsauginių fiziologinių reakcijų visumą, atsirandančių žmogaus arba gyvūno organizme kaip atsakas į nepalankių veiksnių – stresorių, pvz., šalčio, traumų poveikį. Tai reakcija, o ne nuolatinė būsena.

Adekvatus situacijai, trumpalaikis stresas sužadina endokrininę sistemą, priverčia intensyviau dirbti antinksčius, kurie pagamina daugiau stresinių hormonų, pirmiausia – adrenalino. Tokiame fone kinta visų vidinių procesų režimas, organizmas mobilizuojasi. Šioje būsenoje, jei nepasiduodama panikai, priimami greiti optimalūs situacijai sprendimai. Stresas mums padeda pasiekti vidinio mobilizavimosi ribą aplinkybėse, lemiančiose išlikimą.

Mūsų laikais paplitęs kitoks stresas, kuris jau daugeliui tampa gyvenimo būdu. Tai nuolatinė įtampa, kurią sukeliame sau patys. Stresas gali tapti toks įprastas, kad be jo gyvenimas gali pasirodyti keistas. Nuolatiniame strese gyvenantis žmogus, jo nejausdamas, anot psichologų, pasijunta tarsi kažką praradęs, todėl nesąmoningai kuria sau vėl ir vėl tokią būseną. Tai neadekvatus, nenaudingas stresas, gyvuojantis tik dėl įtemptos būsenos.

Priežasčių įtampai ieškoma visur: tai darbas, pinigai, pokyčiai gyvenime, nepasitikėjimas, baimė dėl sveikatos, bendravimas – sutuoktiniai, vaikai, draugai, kaimynai, naminiai gyvūnėliai.. Jeigu stresinė situacija tampa įprastiniu reiškiniu, ji pradeda blokuoti organizmo savireguliacinį mechanizmą ir pradedami pernelyg eikvoti vidiniai rezervai. Ilgalaikis, pastovus stresas – pastovios neigiamos emocijos, todėl reikia bijoti ne streso, o atkreipti dėmesį į savo mintis – pagrindinę streso mitybinę terpę. Nebus šios terpės, nebus ir sąlygų stresui tarpti.

Kiekviena mintis pagimdo nervinį impulsą, kuris savo ruožtu pasireiškia organizme vienokių ar kitokių biocheminių ir fiziologinių reakcijų pavidalu. Bet kuri mintis sukelia atitinkamą emociją. Kokią situaciją bespręstume, mes visų pirma susiduriame su savimi, savo vidiniais stabdžiais, kurie gali kurti konfliktą. Kai šis vidinis konfliktas pažengia per toli, atsiranda įtampa. Negatyvaus mąstymo stereotipai, psichologiniai barjerai ir nuostatos kuria nuolatinį stresą.

Realių stresinių situacijų gyvenime nėra daug. Jei turime įprotį gyventi įtampoje, tai ir realioje stresinėje situacijoje nesugebėsime mobilizuotis ir pulsime į paniką. Stresinis smūgis, kurį patiria mūsų psichika, yra tiesiogiai proporcingas mūsų požiūriui į stresinę situaciją. Protas ir kūnas, nuolat kamuojami įtampos, nebegali veikti greitai. Dirglumas ir nervingumas trukdo susikaupti, daromos klaidos.

Stresas – tai ramybės priešingybė. Neįmanoma tuo pačiu metu būti apimtam streso ir ramiam – nei fiziškai, nei emociškai. Kaip ir viskas šiame pasaulyje, taip ir stresas paklūsta priežasties – pasekmės dėsniui: turi kažkas įvykti, kad sulauktume tam tikrų pasekmių. Gali atrodyti, kad nevaldome savo įtampos ir stresinės būklės, bet mes visada turime pasirinkimą: būti įtampoje ar ne, reaguoti ramiai ir ieškoti sprendimų, ar blaškytis.

Kaip įsisukame į stresinę būklę? Psichologai įvardina vieną pagrindinę priežastį: per dideli reikalavimai sau ir.. kitiems. Turime suprasti, kad viską idealiai daryti negali nė vienas žmogus. Per didelis griežtumas sau žlugdo pasitikėjimą savimi ir stabdo kūrybiškumą bei tobulėjimą. Bandymas kuo daugiau nuveikti, per didelis dėmesys detalėms ir antraeiliams dalykams, prioritetų nebuvimas – visa tai gimdo stresinę būklę.

Ką daryti, jei jau esame nuolatiniame strese? Pirmiausia pripažinkime sau, kad esame įtampoje ir kenčiame nuo streso – tai labai svarbu. Toliau išsiaiškinkime, kas mums sukelia stresą, galime net sudaryti situacijų sąrašą. Ir galiausiai nuspręskime padaryti viską, kad sumažintume stresą ir visiškai jį pašalintume iš savo gyvenimo. Darykime viską, kas nuo mūsų priklauso, o jei negalime keisti situacijos, keiskime požiūrį į ją.

Kam to reikia? Pirmiausia mūsų pačių gyvenimo kokybei ir sveikatai. Daug geriau ką nors veiksmingai padaryti, kad pakeistume aplinkybes, nei pasiduoti sekinančiam stresui. Seniai pripažinta, kad stresas vienaip ar kitaip prisideda prie įvairių ligų atsiradimo. Kai esame apimti streso, mūsų kūnas negali veikti harmoningai: mes tiesiog stokojame visų būtinų sudėtinių geros sveikatos elementų ir kūno apsauginis mechanizmas lengviau pažeidžiamas mikrobų, virusų ir aplinkos poveikio.

Mūsų gyvenimo tempas pilnai priklauso nuo mūsų. Nuolatinis jaudinimasis ir nerimavimas kuria begalines stresines situacijas. Mokykimės atsipalaiduoti, nesureikšminkime smulkmenų iki problemų dydžio. Skirkime tikrą stresinę situaciją nuo mūsų pačių sukurtos. Iškilusioms problemoms ieškokime sprendimų, nepaskęskime emocijose. Savo namuose kurkime ramybės ir stabilumo oazę, kur galime aptarti iškilusius sunkumus ir paremti vienas kitą. Nepamirškime ir humoro jausmo – tai geriausias vaistas įtampai mažinti 🙂 ..

Laikas nėra toks pastovus, kaip gali atrodyti. Visi esame patyrę valandų, kurios eina lėtai, ir valandų, kurios prabėga greitai. Tai nėra vaizduotė ar jutimas. Dar Aristotelis teigė, kad dvasiniame pasaulyje viskas juda ratu, o materialiame pasaulyje – veikiant jėgai, dabar vadinamai gravitacija – viskas juda viena linija. Priklausomai nuo to, kiek išnaudojame savo dvasinį potencialą, laikas plečiasi arba traukiasi: jis išgyvenamas arba “prabėga“.

Kai pajungiama dvasinė plotmė, laikas tarsi prasiplečia. Viskas, kas egzistuoja aukštesnėse dimensijose, yra amžinas “dabar“. Joje atsiradusi idėja akimirksniu realizuojasi nuo pradžios iki pabaigos. Kiekvieno žmogaus aukštesnysis “aš“ viską patiria kaip visumą, o ne kaip atskiras dalis ar epizodus. Tam, kad turėtume tokį laiką praplečiantį matymą, būtinas ryšys su intuicija ir aukštas sąmoningumas.

Aukštas sąmoningumas yra sugebėjimas būti sąmoningu čia ir dabar. Viskas, į ką mes fokusuojame savo dėmesį, tampa mūsų gyvenimo realybe. Ten, kur mūsų dėmesys, ten ir mūsų kuriamoji energija. Jei blaškomės tarp praeities nuoskaudų ar ateities iliuzijų, nesame sąmoningi kūrėjai. Tuomet laikas bėgte bėga, nes nuolat susiduriame su savo nesąmoningos kūrybos pasekmėmis ir turime jas įveikti. Gyvenimas bėga, atrodo nevaldomas.

Mes galime pakeisti, praplėsti laiką, būdami dabartyje ir koncentruodamiesi tik į tai, ką darome šiuo momentu. Mūsų veikla turėtų būti mūsų dalis, o ne kažkas šalia mūsų. Menininkai gerai pažįsta tokius momentus, kai juos pagauna įkvėpimas ir laikas tarsi išnyksta. Tai prieinama kiekvienam žmogui, tereikia išmokti išgyventi tai, ką darome ir pajusti vienybę su savo veikla, kokia ji bebūtų – darbiniai projektai ar buities darbai.

Būsenoje “čia ir dabar“ mes peržengiame įprastinio laiko ribas ir galime atlikti didžiulius darbus, “normaliomis sąlygomis“ reikalaujančių kelių valandų, per.. keliolika minučių. Jei nesusitapatiname su tuo, ką darome, tai veikiame įprastu, fiziniu, nuosekliu laiku ir darbams atlikti reikia daugiau laiko ir pastangų. Kai esame vienybėje su laiku, mes praplečiame savo galimybes, nes aukštesnėje laiko dimensijoje viskas vyksta lengvai.

Norint pasiekti tokią būseną, pirmiausia turime atkreipti dėmesį, ką mąstome ir kaip kalbame apie laiką. Atsisakykime sakinių: “Aš visada vėluoju.. man nuolat trūksta laiko.. neturiu laiko.. nieko nespėju..“. Mūsų mintys ir žodžiai kuria mūsų realybę, todėl visų mus ribojančių nuostatų turime atsisakyti. Pradėkime galvoti, kad turime laiko viskam tiek, kiek reikia, kad viską spėjame laiku ir visada dirbame noriai ir entuziastingai – tokios mintys ir žodžiai greitai pakeis realybę.

Rūpestis ir nerimas dėl būsimų darbų taip pat atima daug energijos ir laiko. Tokie darbai paprastai lieka neužbaigti arba visiškai nepadaryti. Jei yra kažkas, ką nuolat atidedame, tai gali reikšti, kad mums to nereikia, arba kad yra kažkas svarbesnio, ką turime atlikti šiuo metu. Darbai, daromi su įtampa ir spaudimu išsekina ir dažnai yra nenaudingi. Dažniau įsiklausykime į savo jausmus, į kūno kalbą (gal tiesiog reikia poilsio?) ir pasitikėkime tuo. Tada darbas vyks greičiau ir džiaugsmingiau.

Dažniau vadovaukimės ir pasitikėkime savo intuicija – ji nuves ten, kur norime daug greitesniu keliu. Turime pasitikėti savimi, savo intuicija, nes mūsų aukštesnysis “aš“ visada nukreipia mus į aukštesnįjį gėrį, nes “mato“, kas vyksta ir vyks ir siunčia mums vidines “žinutes“. Vadovaudamiesi intuicija, kursime viską taip greitai, kad liks laiko ir kitai naudingai veiklai. Ir, atvirkščiai – kuo daugiau vadovausimės logika, kuo dažniau sudarinėsime darbų sąrašus ir jais vadovausimės, tuo labiau skubantys pasijusime..

Logika – tai tik ribotas mūsų mąstymo instrumentas, o ne pats mąstymas. Ji tik apdoroja informaciją, bet nekuria naujos. Paradoksas, bet mąstyti tik logiškai – neįmanoma. Mes negalime apskaičiuoti, kada ką daryti remiantis logika ir tuo pat metu būti aukštesnėje laiko srovėje, kur viskas vyksta lengvai. Intuicijos dėka žmogus akimirksniu pamato, pajunta visą vaizdą ar mastymų rezultatą, iki kurio loginis mąstymas niekaip negali nuvesti.

Intuicija atveria pažinimo pasaulį, praplėčia mūsų suvokimą, pripildo mūsų laiką prasme ir džiaugsmu. Jos dėka mes patenkame į aukštesniąją laiko srovę. Keli momentai, žvelgiant iš aukštesnės perspektyvos, gali sutaupyti ne tik kelias valandas, bet net ir kelis mėnesius ar metus nereikalingų veiksmų. Kuo daugiau augsime dvasiškai, tuo efektyviau veiksime gyvenime.

Klausykime savo intuicijos, išmokime būti sąmoningi čia ir dabar, tuomet darysime tik tai, kas tarnauja mūsų aukštesniam tikslui, ir turėsime.. daug daugiau laiko – visą savo laiką 🙂 ..

Nuotaika – mūsų kasdienybės fonas, suteikiantis elgesiui toną, kuris padidina arba sumažina mūsų jėgas, o per ilgesnį laiką gali įtakoti ir sveikatą. Visi žinome, kad nuotaika daugiau priklauso nuo žmogaus vidinės būklės, nei nuo išorės įvykių. Nuotaikos niuansai taip pat tiesiogiai priklauso nuo turimos energijos kiekio ir nuo kūno atsipalaidavimo lygio.

Žmogus, vengdamas nemalonių nuotaikos protrūkių, sugalvoja daugybę būdų, kaip reguliuoti ir išlaikyti optimalią savijautą. Kiekvienas iš mūsų nesąmoningai bando daugelį kartų per dieną atstatyti energiją ir atsipalaiduoti. Pasirąžymas, kavos ar arbatos pertraukėlės, bendravimas, pašnekesiai ir kiti prasiblaškymo būdai išvaduoja mus nuo monotonijos ir įtampos.

Psichologai padarė labai įdomius tyrimus, norėdami išsiaiškinti – ką žmonės daro, kad įveiktų niūrias nuotaikas.

Gautus apklausos duomenis jie suskirstė į šešias grupes:

– Pirmoji, didžiausia grupė – aktyvus nuotaikos valdymas. Jai priskiriamos specialios atsipalaidavimo technikos, mažinančios įtampą ir suteikiančios energijos – meditacijos, vizualizacijos, masažai, taip pat fiziniai pratimai. Šiai grupei priskiriama ir išsami kylančių problemų bei jų priežasčių analizė.

– Antroji grupė – dėmesio nukreipimas į kitas veiklos rūšis. Įtempto darbo metu per pertraukėles arba viską užbaigus, trumpam pakeičiama aplinka – pasivaikštoma, arba paklausoma patinkančios muzikos, paskaitoma kažkas malonaus ar juokingo, arba išsimaudoma duše, ar atsigeriama kavos ar arbatos. Kai kurie žmonės prablaško dėmesį ir paprasčiausiais namų darbais – indų plovimu ar tvarkymu 🙂 ..

– Trečioji grupė – pasyvus geros nuotaikos išlaikymas. Tai filmų ar televizijos laidų žiūrėjimas, skanus valgis, taip pat poilsis ir miegas.

– Ketvirtoji grupė – emocinis išsiliejimas. Žmonės ieško paramos, kai jiems liūdna ir sunku – išsipasakoja draugams ar artimiesiems. Išsikalbėjus pasidaro lengviau, be to, galime sulaukti protingų patarimų 🙂 . Čia taip pat priskiriamas ir kūrybinė veikla, kai mūsų kūrybinis polėkis pakilėja dvasią.

– Penktoji grupė – atsiribojimas nuo to, kas kelia įtampą. Vengimas asmenų, kurie žeidžia, o taip pat situacijų, kurios kelia įtampą. Kartais toks atsiribojimas padeda pamatyti viską iš šalies ir rasti geriausius sprendimus.

– Šeštoji grupė – įtampą mažinančios priemonės. Tai psichiką aktyvinantys vaistai, alkoholis, tabakas ir.. seksas. Apie vaistus, tabaką ir alkoholį žinome – tai laikinas efektas. Seksas – jei tai tik priemonė be jausmų.. patys spęskite 🙂 ..

Žmonės ieško įvairių būdų pakelti nuotaiką. Intuityviai jaučiame, kad slogi nuotaika yra mus ardanti ir išbalansuojanti būsena. Per jėgą neįmanoma pakeisti negatyvių minčių pozityviomis, nes mąstysenai keisti reikia laiko ir noro. Todėl dažniausiai kiekvienas žmogus intuityviai ieško to, kas tinka tik jam – juk esame visi skirtingi 🙂 .

Dėkoju Bagirai už laišką ir pasiūlytus nuotaikos pakėlimo būdus 🙂 . Pradėsime nuo geros nuotaikos maisto: tai maistas, kuriame daug B grupės vitaminų – riešutai, morkos, obuoliai, abrikosai, bulvės, petražolės, kopūstai, svogūnai, česnakai, pomidorai, burokai.. Tonusą kelią ir prieskoniai: imbieras, kvapusis bazilikas, raudonieji ir juodieji pipirai, cinamonas ir rozmarinas. Energijos suteikia ir bananai, kiviai ir citrusiniai vaisiai, taip pat erškėtrožių, šaltalankių ir šermukšnių uogos.

Siūlomos ir arbatos, kurios suteikia žvalumą. Tai imbiero arbata su citrina: užplikome kelis gabaliukus imbiero (10-20gr) puodeliui, įdedam truputį mėtų, citrinos. Pasaldiname medumi ir gauname nuostabų natūralų energetinį gėrimą, kuris tonizuoja ir žvalina. Kas nemėgsta imbiero, gali rytais išgerti vaistažolių arbatą, kuri puikiai išsklaido liūdesį: lygiomis dalimis sumaišomos pipirmėtės, melisos, jonažolių lapai bei valerijono šaknys. Užplikome stikline verdančio vandens, uždengiame, po 15 minučių nukošiame ir išgeriame.

Nepamirškime ir žvalinančių vonių, kiekvienas lengvai galime paruošti jas namuose. Mėtų vonia – du šaukštus mėtų užplikome litru verdančio vandens, 10 minučių palaikome, nukošiame ir supilame į vonią. Citrinų vonia: supjaustome didelę citriną plonais gręžinėliais, užpilę šiltu vandeniu palaikome porą valandų, nukošiame ir supilame į vonią. Spygliuočių vonia: į vonią pilame du šaukštus spygliuočių ekstrakto ir pagulime kelias minutes. Spygliuočių ekstraktą gaminame taip: kelias spygliuočių šakeles su spygliais ir kankorėžiais, užpylę dviem litrais vandens, paverdame pusvalandį. Paskui ekstraktą paliekame prisitraukti kelioms valandoms ir nukošiame. Vonioms naudokime natūralias priemones, tuomet jos tikrai paveiks žvalinančiai 🙂 .

Bagira primena ir biologinius ritmus ir su jais susijusius energijos svyravimus. “Vyturiams“ aktyvus periodas – nuo 8 iki 13 valandos, o “pelėdoms“ – nuo 16 iki 19 valandos. Maždaug nuo 13 iki 16 valandos visi mes jaučiamės vangūs – tai organizmo jėgų atgavimo laikas. Siūloma savo biologiškai aktyvų laiką išnaudoti sudėtingesnių klausimų ir užduočių sprendimui, o mažiau aktyviam laikui palikti lengvesnius darbus arba skirti poilsiui 🙂 .

Kartais apsnūstame dieną – ne vietoje ir ne laiku 🙂 .. štai kaip siūloma išblaškyti apsnūdimą: minutę stipriai, bet švelniai, patrinkime ausų spenelius. Arba keletą minučių šepečiu pamasažuokime galvą. Dar vienas būdas – pasimasažuokime pečių liniją, darydami judesius iš apačios į viršų. Gerai suaktyvina kraujotaką kojų pirštų judinimas ar trynimas. Taip pat delnų trynimas – juose daug biologiškai aktyvių taškų.

Priemonių ir receptų žvalumui ir nuotaikai kelti tikrai daug, belieka pasirinkti mums tinkantį, viskas mūsų rankose 🙂 .. Gal turite savų išbandytų būdų pakelti ūpui ir išblaškyti rudeninę pilkumą? Pasidalinkite 🙂 ..

Šaltasis metų periodas jau savaime lėtina gyvenimą ir koreguoja mūsų nuotaikas. Galime lengvai įsivaizduoti žvalų ir linksmą žmogų, kuris yra saulėtoje ir šiltoje aplinkoje. Ir.. sunku įsivaizduoti besišypsančius ir linksmus žmones žvarbią dieną po skėčiais ar per šlapdribą.. Žinoma, labai svarbus mūsų vidinis nusiteikimas, bet labai svarbus ir gyvenimo būdas. Jei įsisukame į varginantį ar išeikvojantį visas jėgas gyvenimą, sunku išlikti žvaliam bet kokiu metų periodu.

Jei suvokiame, kad esame per dažnai, per ilgai įsitempę, blogai nusiteikę, jaučiamės išglebę ir mieguisti, prastos nuotaikos – turime susimąstyti ir keisti savo gyvenimo būdą. Gal būt, per mažai laiko skiriame laiko pilnaverčiam poilsiui ir pomėgiams arba trūksta laiko išeikvotoms jėgoms grąžinti? O gal yra per ilgai užsitęsusių neišspręstų problemų, kurios kankina.. Psichologai siūlo daug būdų sumažinti įtampą, atgauti žvalumą ir pakelti nuotaiką.

Būtinai imkimės realių žingsnių gerinti padėtį, jei jaučiamės suirzę ir prislėgti. Kai tokia būklė užsitęsia, ji gali pereiti į depresiją – liguistą prislėgtą nuotaiką, kurios metu sulėtėja psichinės funkcijos, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla – žmogus tampa apatiškas, o jo mintys melancholiškos. Tokioje būsenoje jau būtina po truputį mažinti įtampą ir kaupti energiją, taip pat mokytis atsipalaiduoti ir ieškoti stiprių energijos šaltinių.

Jei prislėgta būsena užvaldė, skirkime laiko savianalizei: kokiu dienos metu esame suirzę, kokiomis sąlygomis, ar yra tam priežastys? Jei yra neišspręsti klausimai, kurie kelia nerimą, būtinai suraskime būdų juos išspręsti, kitaip būsime nuolatinėje įtampoje. Stebėkime, kada nuotaika gera, ieškokime įkvėpimo šaltinių. Taip pat stebėkime, kaip mes įveikiame įtampą – gal tai dirbtini stimuliatoriai? Žinome, kad jie po staigaus nuotaikos pakilimo sukelia dar didesnį nuovargį.

Patariama suplanuoti savo dienotvarkę taip, kad sudėtingiausių klausimų sprendimas tektų tam laiko tarpui, kai mes turime daugiausia energijos. Taip pat siūloma labai aiškiai susidėlioti prioritetus gyvenime – ar tikrai skiriame laiką ir energiją tam, kas mums yra svarbiausia, ar neišsibarstome smulkmenoms? Kai esame įsitempę, patariama vengti konfliktų ir ginčų, kurie ne tik atima daug jėgų, bet ir išbalansuoja.

Paskirkime bent valandą ar dvi per dieną vien tik sau. Šiuo laiku darykime tai, kas labiausiai džiugina, praleiskime laiką malonioje aplinkoje ar skirkime dvasiniams poreikiams – skaitymui, hobiui. Visi žinome, kad ne vien fizinio kūno būsena įtakoja mūsų savijautą, bet ir atvirkščiai: geros, optimistiškos mintys, kūrybinis polėkis, džiugių ir gražių akimirkų prisiminimas taip pat padidina žmogaus energiją ir pakelia nuotaiką.

Maistas.. jau apie tai diskutavome: stebėkime, ką valgome, kiek valgome. Valgykime tris kartus per dieną balansuotą ir sveiką maistą. Nepersivalgykime, neužkandžiaukime nuolat. Per daug nesimėgaukime saldumynais. Mažinkime kavos, stiprių arbatų kiekį. Pasirinkime tonizuojančių žolelių ar prieskonių arbatas, kurios natūraliai žadina mūsų organizmo gyvybines jėgas.

Skirkime nors pusvalandį į dieną fiziniams pratimams. Juos atliekant, kūnas prisipildo žvalumu, šviežiomis jėgomis. Į plaučius patenka žymiai didesnis oro kiekis, suaktyvinama kraujotaka, atpalaiduojami įtempti raumenys, aktyvuojama kūno energijos sistema. Net greitas ėjimas jau po keliolikos minučių gerokai sumažina įtampą, pagerina nuotaiką ir suteikia žvalumo.

Išmokime atsipalaidavo pratimų, kurie mums labiausiai tinka – įvairūs raumenų atpalaidavimo pratimai, kvėpavimo pratimai, joga, meditacijos. Praktikuokime tai, ypač kai pajuntame įtampą. Visa tai galime panaudoti darbo metu per pertraukas, namie prieš vakarienę ar prieš miegą, taip pat ryte prieš darbą. Jie suteikia žvalumo ir vidinę pusiausvyrą.

Nepamirškime taip pat, koks svarbus yra miegas. Miegokime mažiausiai 7 – 8 valandas per parą. Labai daug žmonių blogai jaučiasi vien dėl to, kad gerai neišsimiega, kažką, dažnai nereikšmingo, daro miego sąskaita. Televizoriaus žiūrėjimas ar sėdėjimas prie kompiuterio iki išnaktų, užsitęsę dažni vakarėliai sutrikdo miego ritmą. Net menkas miego stygius gerokai sumažina mūsų energiją, sukelia išsekimą, dirglumą ir prastą savijautą.

Mūsų mintys ir savijauta tampriai susijusios su organizmo būkle, ir atvirkščiai. Visi pastebime, kad esant tam tikrai nuotaikai, vyrauja tam tikros mintys. Įtampą tik sustiprinsime, jei viską dramatizuosime. Nerimą visada galime neutralizuoti pozityvia mąstysena. Žvalumą taip pat galime susigrąžinti, tam tereikia visai nedaug pastangų – tiesiog dėmesio sau 🙂 .

Kai pykstame, susierziname ar kaltiname kitus – mes prarandame savo dvasinę stiprybę ir energiją. Kai bendraujame su žmonėmis, kurie mus žemina – taip pat greitai prarandame dvasinę stiprybę.. Bet kas gi yra toji dvasinė stiprybė, kaip ją išsaugoti ir kaip neprarasti? Mes su tuo gimstame, tai įskiepijama, ar to išmokstama?

Kiekvienas iš mūsų – unikalus ir nepakartojamas žmogus. Mūsų dvasinė stiprybė – tai orumas, savigarba, savo jausmų pripažinimas ir gilus tiesos pojūtis. Kiekvienas esame vertingas – nesvarbu, kokie buvome praeityje, kaip anksčiau mąstėme ir kokie buvo mūsų įsitikinimai. Visi turime galimybę tobulėti, augti dvasiškai ir eiti į priekį. Bet kartais trūksta žinių ar patirties, todėl.. darome klaidų, iš kurių galime pasimokyti.

Pagarba sau ir dvasinė stiprybė reiškia tikėjimą savimi ir žinojimą, kad kiekvienu momentu darome tai, ką tuo metu sugebame (nors po kurio laiko pamatome ir geresnį elgesio variantą).. Padarę išvadas iš patirties, turime eiti į priekį. Labai svarbu suprasti, kas yra tikrosios dvasinės vertybės ir gyventi pagal jas, taip pat svarbu laiku atsisakyti visko, kas mus griauna – taip atgauname pasitikėjimą savimi ir pradedame sąmoningai valdyti savo gyvenimą.

Dažnai kaltiname tėvus ar vaikystę dėl savo menkos savigarbos. Jei mūsų neišmokė to tėvai, mes galime to išmokti iš kitų žmonių ar situacijų – juk esame sąmoningi ir suaugę žmonės.. Palikime vaikystės nuoskaudas, tai praeitis. Kai atleidžiame savo tėvams (juk jie mokė mus tik to, ką patys mokėjo..), mes atgauname dvasinę stiprybę ir orumą, ir “nepritraukiame“ į savo gyvenimą mus žeminančių žmonių.

Kol negerbsime patys savęs (nemylėsime) – tol ir aplinkiniai negerbs mūsų.. Kaip elgiamės su savimi, taip ir kiti elgiasi su mumis. Bendraudami žmonės jaučia kitų vidinę būseną, ir jos neužmaskuosime rūbais ar kalbomis. Nereikia įrodinėti kitiems savo vertingumo ar reikalauti gerbti save. Jei esame dvasiškai stiprūs – žmonės tai jaučia ir atitinkamai elgiasi. Nereikalaukime pagarbos, bet ugdykime orumą – tuomet abipusė pagarba bus savaime suprantamas dalykas.

Jei norime jaustis stiprūs, labai svarbu neturėti poreikio, kad kiti elgtųsi su mumis taip, kaip to norime. Nors ir gerai jaučiamės, kai mums pritaria, paremia, bet toks poreikis suteikia kitiems žmonėms galimybę mumis manipuliuoti. Kai jaučiame poreikį įtikti kitiems, mes prarandame, tiesiog atiduodame kitiems savo dvasinę stiprybę ir tampame nuo jų priklausomi.

Ir.. nepamirškime, kad tik labai plonytė nežymi linija skiria pagarbą sau ir orumą nuo egoizmo. Gerbkime savo jausmus ir patirtį, bet taip pat gerbkime ir kitų žmonių jausmus ir patirtį. Jos nebūtinai turi sutapti, ir tai turime priimti ramiai. Kad to pasiektume, turime pakilti į aukštesnį bendravimo ir mąstymo lygį – savitarpio supratimą ir altruizmą.

Dvasiškai silpni žmonės – tai žmonės, kurie nesijaučia verti pagarbos, negerbia savęs (neigia), gyvena pagal kitų žmonių primetamus reikalavimus. Kad taip neatsitiktų – visuomet prisiminkime, kad esame vertingi, unikalūs ir svarbūs, kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Gerbkime save ir savo gyvenimo patirtį.. Išvados iš patirties gali keistis, gali būti nesuprantamos kitiems, bet jos – mūsų, tai mūsų unikalaus kelio dalis.

Kiekvienas mūsų atėjome į šį pasaulį atlikti savo užduoties, paskirties ar misijos – vadinkite, kaip norite.. Tai gali būti kažkoks grandiozinis darbas, o gali būti ir tylus džiaugsmingas buvimas harmonijoje ar kūryboje – jie vienodai svarbūs.. Mūsų svajonės ir siekiai yra lygiai tokie pat svarbūs, kaip ir kitų žmonių. Tačiau visų mūsų veikla gyvenime turi būtinai nešti gėrį, prisidėti prie visuotinės gerovės.

Todėl atsiverkime savo dvasinei prigimčiai (meilei, tiesai, vienybei..), būkime atviri pokyčiams 🙂 .. Viskas, kas svarbiausia gyvenime, yra mumyse, o mus supantis pasaulis būtinai atlieps į mūsų siekius, jei tai atneš bendrą gerovę ir harmoniją 🙂 .. Ir tik dvasiškai stipriam žmogui tai yra pasiekiama 🙂 ..

Žinoma, lengviausia žmogų, su kuriuo sunku bendrauti, priskirti energetiniams vampyrams.. Mūsų aplinkoje pasitaiko žmonių, su kuriais tiesiog sunku bendrauti. Mes esame skirtingi ir negalime su visais užmegzti gerų santykių. Jei tai artimi žmonės, reikėtų stengtis atrasti bendrą kalbą ir susitarti, atlikti iš savo pusės viską, ką galime, santykių harmonizavimui. Jei yra noras, visada atrasime būdų susitarti, svarbu tai daryti nuoširdžiai ir be spaudimo.

Kitas reikalas, jei, nežiūrint visų pastangų, žmogus elgiasi piktybiškai ir jo elgesys yra sisteminis. Tai gali būti dvasiškai silpnas žmogus, savo elgesiu – audringomis ar paslėptomis manipuliacijomis – pasiekiantis savo tikslų ir “pasikraunantis“ aplinkinių energija. Tokių žmonių pagrindinis bruožas – jie gali būti įtakingi, gali būti silpni, bet visada naudojasi kitais žmonėmis savo “reikšmingumui“ parodyti. Jiems reikia žmonių, kurių dėka pasijustų svarbūs.

Ir tokius žmones jie meistriškai randa, nes intuityviai pajunta aplinkinių silpnas vietas ir jomis manipuliuoja. Jei susiduriame su tokiais žmonėmis, turime aiškiai suprasti, kad tai emocinės pinklės. Jiems tereikia mūsų susierzinimo – tuomet jie pasijunta gerai.. nors tuoj pat nekalta išraiška gali paklausti, kodėl mūsų tokia prasta nuotaika ar pasakyti, kad nesuprantame juokų.. Tai sisteminis elgesys ir užsitęsia jis tik tuomet, kai mes tai leidžiame.

Kaip žinome, bandyti keisti kitus žmones – beprasmiškas laiko gaišinimas. Vampyrus, arba nervų ėdikus, pakenčiame lengviau, jei susiduriame su jais retai. Kai esame priversti tiesiogiai bendrauti su tokiais žmonėmis, tuomet turime atidžiau analizuoti pačius santykius. Reikėtų rimtai pasverti, ar ilgai besitęsiantys varginantys santykiai nepakenks mūsų fizinei ir dvasinei sveikatai.

Ką gi pataria psichologai tokiu atveju? Kai situacija įsisenėjusi ir destruktyvi, tikrai verta pasikonsultuoti su specialistu. Žmonės skirtingi, ir bendrų rekomendacijų būti negali. Kai susiduriame su tokiais žmonėmis, žinoma, yra būdų “nukenksminti“ jų elgesį pačioje užuomazgoje. Tiesiogiai gintis net nereikia, svarbiausia – nepasiduoti pykčiui ar nusivylimui. Juk savo reakcijas lengviau valdyti, nei bandyti keisti kitą žmogų. Yra tokia taisyklė – kai keičiame savo elgesį, keičiasi ir aplinkinių reakcija į mūsų elgesį.

Taigi, susidūrę su tokiu elgesiu ir pajutę įtampą, kylantį pyktį, kylančias emocijas, pirmiausia giliai įkvėpkime, kad atsipalaiduotume ir išsivaduotume iš sustingusios pozos. Tik tuomet, kai pavyksta nusiraminti, mes galime pasitelkti vieną iš atsiribojimo nuo nervų ėdiko būdų. Paprastai, panaudojus kelis kartus vieną ar kelis iš būdų, nervų gadintojui (vampyrui) praeina noras kartoti savo veiksmus, nes jis negauna to, ko jam reikia.. Taigi, pirmasis yra

ŠALTAKRAUJIŠKŲ KLAUSIMŲ BŪDAS: niekas taip neišmuša iš pusiausvyros nervų ėdikų, kaip ramūs klausimai vietoje susierzinimo. Pvz.: “Tu tikrai manai, kad visi bailiai ir tinginiai? Daug tokių pažįsti? Ar jie tave nuvylė, kad toks surūgęs?“ ir t.t.. Panašūs klausimai tiesiog nuginkluoja, pritrūksta svarių argumentų, ir “ataka“ nutrūksta.

PRIEŠTARAVIMAS: tai ypač tinka, susidūrus su “visažiniais“ ar pašaipūnais, kurie ieško progų, kaip patenkinti savo tuštybę, žeminant ir užgožiant kitus. Jiems privalu parodyti, kad nepriimame jų pamokymų ir piktybiškų pašaipų. Tokiems reikia tiesiai sakyti: “Tai buvo piktdžiugiškas jūsų pastebėjimas. Prašyčiau be užuolankų ir ramiu tonu“ arba: “Nenorėčiau būti įtrauktas į jūsų žaidimus, todėl prašyčiau kalbėti iš esmės“. Ramybė, dalykiškumas ir šaltumas “užgesina“ norą toliau atakuoti.

KONTRATAKA: kartais vienintelis būdas, kai įžeidėjas įsijaučia ir verda pykčiu. Tenka griežtu tonu pasakyti, ką apie jo elgesį iš tiesų manome, nes kartais griežtesnis žodis yra vienintelė priemonė prieš įžūlumą. Svarbu tai padaryti keliais trumpais sakiniais ir nesivelti į apsižodžiavimą. Tai pasakius, geriausia išeiti iš patalpos, kad išvengtume konflikto vystymosi.

ATSPINDĖJIMO BŪDAS: kartais taip pat padeda, kai “parodome“ nervų gadintojui tiesiogiai jo elgesį. Pamėgdžiokime įžeidėjo elgesį lyg veidrodyje ir atspindėkime tai, ką jie daro su kitais. Kartais tai veikia lyg šaltas dušas, kartais sukelia juoką, nes žmogus iš šalies pamato savo nemandagumą, agresyvumą ar despotiškumą. Žinoma, gali sukelti ir dar didesnę agresiją, todėl tinka ne visiems.

UŽUOJAUTOS IR APGLĖBIMO BŪDAS: šiuo būdu paveikiame meile ir globa. Kai išreiškiame draugiškumą nervų gadintojui, mes sugluminame jį. Ypač tinka agresyviems tipams, nes jiems nėra įprasta susilaukti paramos ir draugiškumo. Paprastai dėl tokio elgesio jie sutrinka ir pasimeta, net pasidaro geranoriški..

SANTYKIŲ NUTRAUKIMAS: kraštutinė ir kartais vienintelė priemonė, kai santykiai tampa destruktyvūs. Jie gali ne tik apnuodyti gyvenimą, bet ir susargdinti.. Kai išmėginome visas priemones ir matome, kad nepajėgiame harmonizuoti bendravimo, belieka vienintelė išeitis – atsiriboti nuo mus skaudinančių žmonių. Toks žingsnis, žinoma, turi būti gerai apgalvotas.

Tiek pagrindinių nervų gadintojų arba vampyrų “nukenksminimo“ būdų. Turime suprasti, kad veikdami pagal jų primetamas taisykles, įsivelsime į žaidimus, kuriems nebus galo.. Tuo pačiu “gadinsime“ patį vampyrą, savo pritarimu patvirtindami, kad jis teisus.. Iš tokių žmonių galime pasimokyti, kaip atpažinti dominavimą, išnaudojimą ir manipuliavimą, taip pat išmokti, kaip viso to santykiuose išvengti.

Kiekvienas savyje galime išsiugdyti vidinę ramybę – dvasinės atspirties centrą. Kai mes ramūs, esame tiesiog neįdomūs nervų gadintojams, nes jų “maistas“ – mūsų susierzinimas. Bet kuriuo atveju turime išlaikyti savyje vidinę ramybę ir pozityvius jausmus. Ir suprasti, kad harmoningi santykiai pirmiausia yra visapusiškai geranoriški 🙂 ..

Pasirodo, vadinamų vampyrų tipų yra nemažai. Tie tipai dažniausiai vienas su kitu persipina, todėl sunku išskirti kažkokią gryną formą. Bendra yra viena: tai sisteminis elgesys, sukeliantis aplinkiniams nemalonius pojūčius. Galime tai vadinti charakteriu, būdo bruožais, dažniausiai išsivysčiusius dėl nepasitikėjimo savimi ir visaip maskuojamus. Tokie žmonės yra silpni dvasiškai ir “pasikrauna“ gyvybine energija iš aplinkinių. Psichologai išskyrė keletą ryškesnių nervų ėdikų (vampyrų) grupių.

PESIMISTAS: mato vien tik neigiama. Šis tipas mėgaujasi didelėmis ir mažomis nelaimėmis, nes jis “jau žinojo arba sakė, kad taip ir bus“. Jis skiepija visiems nepasitikėjimą savimi, žlugdo bet kokias optimizmo užuomazgas, pasėja abejones ir labai greitai nuspalvina aplinką savo depresinėmis nuotaikomis. Be to, dėl savo “nelaimių“, kuriomis mėgaujasi, verčia pasijusti kaltais aplinkinius.

INTRIGANTAS: vienas iš gabiausių manipuliatorių, žaidžiantis kitų jausmais. Sakoma, kas turi tokį “draugą“, tam jau nereikia priešų.. Jis įvelia aplinkinius į įvairiausias savo avantiūras ir pinkles. Jo ginklai – melas, išsigalvojimai, meilikavimai, o kiti žmonės – tik figūrėlės, kuriomis jis naudojasi pasiekti savo tikslus. Jis “minta“ aplinkinių rietenomis ir kančiomis. Kai kiti pykstasi, jam tiesiog gera..

KRITIKAS: jam niekada neįtiksi. Jis ginčijasi ir triukšmauja, linkęs greitai apkaltinti. Iš didžiulio pasipūtimo įsivaizduoja esąs aukščiausio lygio teisėjas, todėl atranda net menkiausias aplinkinių “klaidas“ ir būtinai jas iškelia ir stengiasi ciniškai apjuodinti. Šis tipas erzina, atima energiją ir slopina.

KONTROLIERIUS: visi turi klausyti jo komandų, jeigu ne – jis tampa nepakenčiamu. Jis nuolat tikrina kitų atliekamą darbą, nes niekuo nepasitiki ir mano viską atliekantis geriausiai.. Jis praranda savitvardą, jeigu atsitinka kas nenumatyto ar vyksta ne pagal jo planą. Toks žmogus visada kišasi į kitų reikalus, pabrėždamas, kad tai daro dėl jų pačių interesų, kad jis žino, kas kitiems geriausia. Nepripažįsta jokių susitarimų, nuolat piktybiškai visiems vadovauja.

ŠYKŠTUOLIS: jis visur ir visada ieško būdų taupyti pinigus, todėl visada žino visus “ypatingus“ pardavimus, pasiūlymus ir nuolaidas. Vengia išlaidų net tam, ko jam iš tiesų reikia, nors gali prisipirkti šlamšto “su nuolaida“ ir tuo didžiuotis. Jis neperneša kitų sėkmės ir laimėjimų. Nors jo šykštumas kartais sukelia juoką, tačiau ilgainiui toks žmogus tampa našta, atimančia daug energijos ir.. pinigų, nes nuolat skundžiasi, kad jų trūksta.. Toks jo skundas yra tarsi užuomina į materialinę pagalbą – pavaišinimą, pasidalinimą. Neretai tokie “vargšai“ susikuria prabangų gyvenimą..

VISAŽINIS: jis įsivaizduoja labai daug žinąs ir todėl visose diskusijose stengiasi paimti viršų. Jis nuolat moko kitus pagal savo susikurtus štampus.Tai dažnai karjeristas ir “visų galų meistras“, nepamirštantis nuolat tai pabrėžti ir savo visažiniškumu užgožiantis bet kokias aplinkinių iniciatyvas. Mėgsta šaipytis iš kitų “nemokšiškumo“ ir nuolatos priešpastato savo “enciklopedinį“ protą. Skiepija kitiems nepilnavertiškumą, šalia tokio jaučiamės kvaili ir prislėgti.

PATAIKŪNAS: saldus, moka įsiteikti ir dėtis labai rūpestingu. Meilus iki koktumo, nuolat žarstantis komplimentus ir pagyrimus. Bet.. niekada to nedaro be naudos sau, kurios ieško visur. Bijo prarasti “gerus santykius“, kadangi nežino, kada jie galėtų jam pasitarnauti. Neriasi iš kailio, kad turėtų įtakingų pažįstamų ir naudingų bičiulysčių.. Pritraukia jo meilumas, bet kartu ir sekina bei vargina, nes yra nenuoširdus ir dirbtinis..

FANATIKAS: nuolat įtikinėja visus savo atradimų, savo politikos, savo filosofijos, savo idėjų teisumu. Jis tarsi sektantas, turintis visus neigiamus fanatizmo bruožus. Šis “teisių gynėjas“ atima iš aplinkinių daug jėgų ir laiko, nes jo klausytis yra tikra kančia. Be to, jis reikalauja pritarimo, užuojautos ir jo nuomonės paisymo. Nesugeba pajausti, kuomet tampa atstumiantis ir nuobodus.

NELAIMĖLIS: nuolat skundžiasi, nuolat nelaimingas. Viskas jo gyvenime yra sunku ir blogai. Nuo pesimisto skiriasi tuo, kad yra trapus ir bejėgis, sukeliantis užuojautą ir gailestį. Jį persekioja nelaimės, ligos ir depresijos. Net tada, kai gerai, jis ras priežastį kentėti. Pabendravę ilgesnį laiką ir nuolat klausydami jo nesibaigiančių skundų, pasijuntame išsekę ir bejėgiai..

Tai tokie ryškiausi vampyrų arba nervų ir energijos ėdikų tipai, jų yra tikrai daug daugiau. Jie siurbia aplinkinių gyvybines jėgas visais rafinuotais ir klasikiniais būdais. Tokie žmonės ne tik įkyrūs ir nemalonūs, bet ir pavojingi, nes priverčia mus gyventi jų sukurtose emocinėse pinklėse. Kiekvienas žmogus, kad ir koks jis bebūtų dvasiškai tvirtas, turi savo silpnybių. Vadinamieji vampyrai labai greitai “atranda“ tas silpnąsias vietas ir mėgaudamiesi jomis manipuliuoja.

Jie pažadina žmonėse įvairiausias abejones, baimes, kaltės jausmą. Bet.. tikrai yra būdų, kaip nepakliūti į energetinių vampyrų žabangas ir aš būtinai apie tai parašysiu sekantį kartą. Juos įvaldžius, lengvai atsiribosime nuo bet kokios neigiamos ar varginančios įtakos.

Ar sutikote savo gyvenime žmonių iš išvardintų tipų? Kokių sutinkate dažniausiai?

Taip kasdieninėjė kalboje įvardiname žmones, su kuriais pabendravę, jaučiamės išsekę. Socialinės psichologijos mokslas jau pripažino “emocinio užkrato“ fenomeną: dominuojantis grupės žmogus paveikia aplinkinių jausmus ir nuotaikas savo nuotaikomis. Ypatingai tam imlūs jautrios prigimties žmonės. O ir visi mes galime tam tikromis sąlygomis perimti ne tik gerus vieni kitų jausmus, bet ir agresiją, baimę, susierzimą, nerimą..

Dažniausiai žmonių santykiuose atsiranda jėgos žaidimas, kai nesąmoningai valdomi kitų jausmai. Kas pokalbyje manipuliuoja susitikimu, ima viršų, pajaučia kitų silpnas vietas, tas iš anksto pelno pranašumą ir maskuoja savo silpnybes. Taip elgiasi ne tik politikai, konkurentai ar egoistai. Nesąmoninga manipuliacija gyvuoja visur: tarp bendradarbių, giminaičių, kaimynų, taip pat santuokoje ir draugystėje, ir netgi atsitiktiniame bendravime..

Kame šių jėgos žaidimų priežastys? Mokslininkai nurodo, kad tokios elgsenos priežastis glūdi savigarboje. Visi vadinamieji energetiniai vampyrai – psichologai juos pavadintų nervų ėdikais – siekia bet kuriuo būdu perimti iniciatyvą, manipuliuoti kitais ir juos nuvertinti vien tik tam, kad pažeminę kitus, sustiprintų pasitikėjimą savimi. Jų elgesio motyvas – per kitų pažeminimą išaukštinti save. Tačiau.. po manipuliacijų ir emocinio spaudimo šydu slypi didžiulė baimė, kad jų pačių silpnybės taps matomos.

Kasdienybėje sutinkame įvairiausių panikuotojų, bambeklių, tuščiagarbių, kurie ne tik alina mus, bet ir bando užkrauti ant mūsų pečių savo pačių kompleksus. Tai smalsūs kaimynai, bambantys pardavėjai, basišaipantys kolegos, karjeristai ir intrigantai, amžinai besiskundžiantys draugai, pavydūs giminaičiai, kurie temdo gyvenimo džiaugsmą, eikvoja mūsų laiką ir energiją.

Kartais labai gerai suprantame, kodėl blogai pasijuntame, o kartais reikia laiko atsekti, kas sukelia susierzinimą, sekina ir baugina, priverčia pasijusti kaltais. Susierzinimo priežasčių kartais ieškome savyje, nedrįsdami sau pripažinti, kad tikrieji to kaltininkai šalia – tai gali būti ir labai artimi žmonės, kurie “laiko“ mus įtampoje. Jeigu pasiduosime vien tik likimo valiai, aplinkiniai gali paversti mūsų gyvenimą tikru pragaru.

Bet.. nesuveskime visko tik į išorines aplinkybes. Kiekvienas iš mūsų tam tikrais gyvenimo momentais išgyvename prastą nuotaiką, agresiją, pyktį, liūdesį. Trumpalaikiai nuotaikos pablogėjimai – neišvengiami, kartais tai normali reakcija į aplinkybes. Destruktyvu tai tampa tuomet, kai užsibūname neigiamose emocijose ir jomis nuodijame save ir aplinkinius. Tai jau vadinama ne tik vampyrizmu, bet ir savivampyrizmu..

Todėl savianalizė ir stebėjimas – labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Suvokę pasekmių priežastis, pamažu galime pakeisti savo elgseną, o taip pat ir santykius su aplinkiniais. Visada pradėkime nuo savęs. Taip pat ypatingą dėmesį atkreipkime į tokius santykius, kuriuose nuolat vyrauja neigiami jausmai ir emocijos. Tam, kad būtume sveiki ir laimingi, privalome kruopščiai išanalizuoti, kodėl vyrauja neigiamos emocijos, ir kaip susidariusią situaciją išspręsti.

Pagrindinis vampyrizmo instrumentas – paprasčiausi žodžiai. Jie gali gluminti, pažeminti, žeisti, pažadinti abejones, baimę, priversti beprasmiškai kankintis. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes į tokius žodžius reaguosime. Kartais būna gyvenime situacijų, kai sulaukiame konstruktyvių pastabų – įvertinkime jas, padarykime išvadas, neužsikabindami už negatyvių emocijų. Tik tuomet, kai esame ramūs, mes galime rasti būdų valdyti situaciją.

Kai kurie žmonės nėra destruktyvūs, o tik nemalonūs, nuobodūs, įkyrūs ar tiesiog tuščiagarbiai – ribokime su tokiais bendravimą. Tačiau yra ir pavojingų, kurie arba sąmoningai užgaulioja, arba slopina mus, arba primetinėja savo kompleksus, arba sukelia kaltės jausmą. Dažniausiai mes kantriai tai kenčiame tik dėl to, kad norime artimų ir harmoningų santykių. Kaip atpažinti tokį elgesį ir jį užgesinti, parašysiu sekantį kartą..

Ar dažnai jums tenka susidurti su tokiu elgesiu? Kaip į tai reaguojate?