Įsitikinimai

Svarbiausias kiekvieno žmogaus darbas gyvenime – jo paties evoliucija. Pirmiausia – dvasinė, nes mūsų dvasinės savybės įtakoja visą mūsų gyvenimą. Dvasinis potencialas yra aukščiausios ir unikalios kiekvieno žmogaus galimybės. Ir labai dažnai to dvasinio potencialo negalime atskleisti ir vystyti, nes turime mus ribojančių įsitikinimų. Iš kur jie? Dažniausiai tie įsitikinimai ateina iš išorės – mes jais patikime, įsileidžiame į savo gyvenimą, o galiausiai jie mus pradeda valdyti, o kartais ir riboti.

Kaip tai beatrodytų keistai, bet didžiausius apribojimus nusistatome sau patys.. Na, pagalvokime – juk kažką leidžiame sau ar neleidžiame tik mes patys. Net tuo atveju, kai, rodos, kažkas elgiasi su mumis neteisingai, pats pradinis to elgesio impulsas buvo.. mūsų pačių leidimas taip elgtis. Tokių pavyzdžių gyvenime daug, bet mes dažniausiai matome pasekmes, ir jei jos nemalonios, tuomet sunkiai įžvelgiame (o ir nenorime įžvelgti) situacijos priežastis..

Konkrečiau – tarkim, moteris išteka už vyro, kuris jau iki santuokos nelabai gerai su ja elgiasi. Gyvena eilę metų konfliktuose, sugyvena kelis vaikučius.. Galiausiai situacija arba tampa nepakenčiama, arba vyras išeina pas kitą. Kas vyksta toliau, yra labai stereotipiška: nuskriausta moteris kaltina blogą vyrą, apeliuoja į jo atsakomybės jausmą, padorumą, kaltina žiaurumu. Gaila moters, gaila vaikų, gaila ir vyro – visų gyvenimai sujaukti. Pasekmės liūdnos, o priežastis – neatsakingas pirmas žingsnis, klaidingi vieno ar abiejų įsitikinimai.

Ir taip visose srityse. Kai įvyksta kažkas nemalonaus, mes narpliojame iki skausmo pasekmes, nesusimąstydami, kas jas sukėlė. Tarsi viskas gyvenime vyktų savaime.. O juk puikiausiai suprantame, kad nieko atsitiktinio šiame pasaulyje nėra, viskas turi savo priežastis. Todėl teisūs rytiečiai, kurie teigia, kad kartais geriau žingsnio nepadaryti, nei padarius verkti dėl skaudžių pasekmių..

Atrodytų – keista, juk nesame sau priešai, tai kodėl taip vyksta? Viskas, pasirodo, susiveda į mąstymą, mūsų įsitikinimus, kurie ir valdo mūsų gyvenimą. Primestus ar sąmoningai suformuotus, įsitikinimus turime mes visi. Įsitikinimai įtakoja sisteminį elgesį, kuris ir yra sąlygotas tų įsitikinimų. Turėdami tam tikrus įsitikinimus, mes veikiame to įsitikinimo rėmuose. Todėl, žinant įsitikinimus, galima numatyti elgesį ir to elgesio pasekmes.

Įdomu buvo peržvelgti dažniausiai pasitaikančius, ribojančius dvasinį augimą, o ir patį gyvenimą, įsitikinimus. Kokie jie? Vergo, aukos pozicija – tai savo galimybių nuvertinimas, įsitikinimas, kad kažkas būtinai turi valdyti, kažkam reikia paklusti. Su tokiu įsitikinimu nuolat kursime situacijas, leidžiančias pasijusti vargšu, nelaimingu, nuskriaustu, o taip pat susilaukti gailesčio ir užuojautos..

Manipuliavimas – dažnai pasitaikantis įsitikinimas, kad viskas ir visi turi būti pajungti tam, kad žmogus gautų tai, ko nori. Labai platus veiksmų spektras, įtakotas šio įsitikinimo – nuo atviro, net įžūlaus naudos sau siekimo iki užslėptų, užmaskuotų formų. Mūsų laikais labai paplito elgesys, kuriuo norima priversti žmogų padaryti tai, ko norime, vietoje to, kad atvirai paprašyti to, ko mums reikia..

Kontrolė – taip pat paplitęs įsitikinimas: kontroliuoju, reiškia valdau.. Iliuzinis įsitikinimas, ne tik apribojantis, bet ir uždarantis patį kontroliuojantį į savo elgesio spąstus. Atima ir ramybę, ir sveikatą, ir laiką, nes niekuomet nebus žmonių, kurie jausis laimingi, būdami nuolat kontroliuojami. Kontroliuojantis tokiu elgesiu susikuria savo stiprybės iliuziją, kurią, deja, reikia nuolat palaikyti kontrole – neįmanoma pavergti kito, netapus savo kontroliuojamos srities vergu..

Įsitikinimas savo pranašumu prieš kitus – taip pat dažnas, nes yra visaip klaidingai skatinamas. Visi mes esame unikalūs ir nepakartojami, bet kai tik iškeliame save virš kitų, unikalumas virsta liga, kuri veda į tuštybę, į niekur.. Noras būti geriausiu, pranašiausiu skatina rungtyniavimą, kuris yra beprasmiškas, nes visi mes esame skirtingi ir unikalūs.

Dogmatinis mąstymas, tampantis įsitikinimu, gali tapti net pavojingu. Įsitikinimas, kad dogmos gali būti atramos taškas gyvenime, yra ne tik ribojantis, bet ir prieštaraujantis evoliucijos dėsniui. Dogma tarsi suteikia teisę, remiantis į ją, būti teisiu ar neteisiu, tai išorinis ramstis, dažnai neparemtas išgyvenimais ir pavyzdžiu. Dažnai tai tėra taisyklės, pajungtos kažkokiems tikslams. Tuo tarpu vienintelė “taisyklė“, tinkanti visose srityse yra “nekenk“ – tik tiek – jos ir dogma nepavadinsi..

Tobulumo siekimas – įsitikinimas, kad galima jo pasiekti, įsuka į beprasmišką karuselę. Siekiamybes, idealus žmonija išsikeldavo visais laikais. Tai turi tarsi kilnius tikslus, bet nėra ir negali būti standarto, kurį galime atitikti visi. Vos “pasieksime“ vieną iškeltą siekiamybę, tuoj bus iškelta kita, ir taip be galo.. Vietoje tobulumo džiaugsmo pajusime tik amžinai nepasiekiamų tikslų kartėlį. Tobulumas – kiekvieno asmeninis pojūtis, tai negali būti niekaip standartizuota, todėl turime patys suprasti, kas, kokie esame ir ko norime pasiekti.

Aklas pasitikėjimas, patiklumas – įsitikinimas, kuris atbukina ir veda prie nepasitikėjimo savimi. Tai liečia ir norą eiti paskui kažką, vedamiems kažkieno, ir įsitikinimą, kad gyvenime bus taip, kaip kažkas žada ir sako. Žinoma, toks įsitikinimas gimdo nusivylimą, nes žadėti ir daryti yra du skirtingi dalykai. Kiekvienas žmogus pasikliauti turi pirmiausia savimi ir savo jėgomis. Su žmonėmis turime bendradarbiauti, o ne aklai kažkuo pasitikėti ir galvoti, kad kažkas už mus gali viską nuspręsti. Tokiu tikėjimu atiduodame tam, kuo tikime, savo gyvenimą į rankas..

Šiuos ribojančius įsitikinimus rinkau iš įvairių šaltinių ir aprašiau tik tuos, kuriuos sutikau ir patyriau gyvenime. Kitų kolkas nelabai suprantu, todėl neminėjau. Įdomu tai, kad daugelis ribojančių įsitikinimų suteikia iliuzinę stiprybę, kiti gi daro mus bejėgiais.. Ir vienu, ir kitu atveju sunku tai pripažinti, nes sunkiausia akistata yra su savimi. Sunku pripažinti, kad patys save ribojame, nes dažniausiai manome, kad esame laisvi – net tuomet, kai nuo savo įsitikinimų kenčiame.

Puiku, jei įsitikinimai yra pozityvūs ir teigiamai veikia mūsų gyvenimą. Tačiau ribojančius įsitikinimus nėra lengva atsekti, nes mes paskęstame tų įsitikinimų veiksmų pasekmėse – narpliojame, kaltiname, kenčiame. Pasirodo, žinant pagrindinius, dažniausiai pasitaikančius ribojančius mūsų gyvenimą ir dvasinį augimą įsitikinimus, mes galime juos keisti į pozityvius ir tuo pačiu keisti savo gyvenimą pozityvia linkme.

Kartais atrodančias sunkias situacijas galime pakeisti, supratę jų priežastis. Kaltiname kitus – pasmerkiame save kančioms. Ieškome nesėkmių priežasčių ir darome konkrečius žingsnius pakeisti situacijai – einame į sėkmę. Dvasinis augimas vyksta per savęs pažinimą. Kartais klystame, ir nemalonu tai sau pripažinti. Tai, į ką mes savyje nedrįstame pažvelgti, mums nuolat teikia skausmą – kol nepažvelgiame į tai.. Kaltindami kitus, laimės nerasime. Kaltinti savęs taip pat nereikia – tereikia atlikti situacijos analizę ir.. veikti savo ir visų labui 🙂 .

Reklama

14 minčių apie „Įsitikinimai“

  1. Labas vakaras,

    Manau, kad visi naudojasi tais savo ‘privalumais’, kurie nesa ne tik nauda, bet kartu tenkina ir stiprina musu ego. O tas, nera gerai, nes nuo to, musu protas tik pateikia informacija aaie musu stirpejima ir pasitenkinima, apie tai, kad mes turime pranasumu pries kitus ir t.t. ir viskas tesiasi iki tol, kol atsitinka kazkoks sokas musu aplinkoje, susijas su mumis. Tada vel atbunda ta vidine ramybe ir vel esi priverstas ziureti is to zemo i visus ir viska pazinti..o tas ‘zaisliukas’, su kuriuo zaideme gyvenime tampa dar viena knyga, padeta i musu sukaupta knygu lentyna, ir esant aplinkai, mes naudosime tuos dalykus saikingai.

    Patinka

  2. Sutiksiu, Karoli 🙂
    Keista, bet dažniausiai mokomės (jei mokomės) iš klaidų, dar dažniau iš nuolat besikartojančių – gal taip geriau įsisavinam – per “praktiką“? 🙂
    Aš vis pagalvoju, kad, ko gero, būtų žymiai mažiau klaidų, jei iš mažens gautume šalia įvairių dėstomų dalykų pamokas apie bendravimą, gyvenimo vertybes, unikalumą?..

    Patinka

  3. Pilnai suktikciau su mintimi apie praktika. Bet kitas dalykas: tai musu tautai nepriimtina. Ne tas mentalitetas..Kol asmuo nepatirs kazkokio nuosmukio, nepasivolios veidu purve, tol jis prie viso sito neprieis. Ir nemanau, kad jam irodysi, kad reikia situ dalyku, kad tai pades atrasti save, pazinti gyvenima. Gal but, tai turetu buti ikurta panasiu stiliumi kaip Italijoje “Vyru mokykla“? Kai pasirinktainai ir laisvai eini savo naudai semtis ziniu.

    Patinka

  4. Man atrodo, daugiausia kompleksų, apribojimų ir klaidingų įsitikinimų atsinešame iš vaikystės..
    Mentalitetas? Nenurašyčiau jau taip lietuvių – mes tiesiog įpratome skaityti blogas žinias – kitokių jau nerašo 🙂 ..
    Na, o mokytis – sutinku – niekada nevėlu, ypač tokių dalykų, kurie padeda gerinti gyvenimą 🙂 .

    Patinka

  5. Atgalinis pranešimas: Šeštadienio nuorodos
  6. Labas, Dovile 🙂

    Aukos sindromą turi nemažai žmonių. Tam yra daug priežasčių, o pagrindinė – kad žmogus yra žeminamas nuo mažens, mokomas klausyti ir paklusti. Paskui taip ir jaučiamės gyvenime: menki, silpni, nepasitikintys savimi. Su tokia savimone sunku pasijusti stipriu, kūrybingu, laisvu.. Bet įmanoma :). Tik svarbu nenuklysti į kitą sindromą – savęs iškėlimą virš kitų.

    Man padėjo suvokimas, kad visi mes esame lygūs (ne vienodi, o lygūs). O visi ribojantys įsitikinimai – primestas dalykas, todėl gali būti sąmoningai keičiami. 🙂

    Patinka

  7. Labas, ruvi-

    Šį vakarčą netyčia atradau įrašą ir savo komentarą iš praeities. 🙂 Galiu pasakyti, kad esu pasistūmėjusi į priekį. Be jau minėtų patarimų, padėjo ir praeities įsisąmonimas ir akistata su vaikyste.

    Ačiū, jog rašai!

    Patinka

    1. Labas, Dovile :)!

      Labai smagu, kad užsuki :)! Visada įdomu žvilgtelėti į praeitį – galima palyginti save dabar ir praeityje. Kartais tokie žvilgtelėjimai labai naudingi, nes pamatome skirtumą, o jei nepažiūrime atgal – rodosi, kad nieko nepasikeitė :)..

      Labai džiaugiuosi, Dovile, kad pamatei skirtumą ir savo augimą. Ir labai ačiū už gerus žodžius :)! Linkiu nesustoti, ir kad augimas džiugintų!

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s