Kategorija: Saviugda

Napoleonas Hilas, vienas iš pozityvaus mąstymo teorijos pradininkų, teigė, kad pozityvus mąstymas yra laimingo gyvenimo pagrindas ir yra tikroji mūsų prigimtis. Tikrasis žmogaus “aš“ yra labai pozityvus, be ribų ir be baimės. Būtent baimė sukuria žmogaus sąmonėje ribas ir jo antrąjį, netikrą “aš“ – kuris nusistatęs negatyviai ir kuris padaro žmogų silpną. Tas netikras “ aš“ nežino savo galimybių, nepasitiki savimi, o vietoje tikslų gyvenime nuolat skaičiuoja tik kliūtis į juos.

Pozityvus, tikrasis žmogaus “aš“, atvirkščiai – įkvepia žmogų ir padaro jį stiprų. Jei norime būti savimi tikruoju, turime koncentruotis į savo tikrąjį “aš“, t.y., mąstyti pozityviai. Pozityvus mąstymas padeda mums maksimaliai susikoncentruoti į numatytą tikslą ir parodo į jį kelią. Tam, kad atgautume ryšį su savo tikruoju “aš“, turime laikytis tam tikrų pozityvumo principų.

Svarbiausias iš jų – pozityvus mąstymas . Gyvenimas – kaip kompiuteris: jis veikia “taip“ ir “ne“ ribose. Sakydami “taip“, mes atsiveriame pozityvumui bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis ir patraukiame prie savęs pozityviai mąstančius žmones ir pozityvias situacijas. Žinoma, tam turime turėti tikslus ir atskaitos tašką, nuo kurio imame pozityviai koncentruotis tų tikslų pasiekimui.

Savidisciplina – dar vienas svarbus pozityvaus mąstymo principas. Pirmiausia – proto disciplina – jei norime, kad mums sektųsi, turime tikėti savo sėkme. Tada mūsų smegenys pradės veikti greičiau ir efektyviau ir mes atrasime geriausius sprendimus. Nuolat turėkime bent minimalų prioritetinių veiksmų planą ir juo vadovaudamiesi veikime, nenuolaidžiaudami sau dėl tingumo ar abejonių.

Nustokime žvalgytis į praeitį. Į ją galime žvilgtelėti trumpam ir tik dėl to, kad įvertintume patirtį ir nekartotume tų pačių klaidų. Fiksuokime tik sėkmingas ir malonias akimirkas – tai motyvuoja. Kai žmonės nuolat kremtasi dėl nesėkmių, jie jas ir prisitraukia, nes.. nuolat galvoja apie jas. Žmonės pasiekia užsibrėžtų tikslų tuomet, kai nesustoja ir nuolat eina į priekį. Orientuotis į sėkmę reiškia tiesiogiai ją prisitraukti.

Atsikratykime baimės, nes tai mūsų pačių sukurtas kipšas.. Baimė yra atvirkštinė energija laimei ir sėkmei. Baimės energija sukausto, sukelia nepasitikėjimą ir įtampą. Kai suprasime, kad visos baimės yra mūsų pačių sukurtos, galėsime jų atsikratyti. Tik atsikratę baimių, galėsime atsiverti gyvenimui ir realizuoti savo tikslus.

Pasitikėjimo jėga – tai raktas į proto jėgą, kuri idėjas paverčia realybe. Pasitikėjimas savimi padaro mus stipriais. Turime suvokti savo unikalumą ir nesilygiuoti į nieką. Suprasti, kad žmogus gali pasiekti viską, jei tiki tuo, ką daro ir tiki, kad pasieks to. Mūsų didžiausių vidinių galimybių rinkinys slypi mūsų pasąmonėje. Jei pasitikime savimi, pasąmonė sukuria veiksmų planą, o sąmonė kontroliuoja pačius veiksmus. Vienas iš būdų tiesiausiu keliu pasiekti savo tikslą – vaizduotėje sukurti kiek galima detalesnį jo vaizdą ir.. veikti, pasitikint juo.

Dar vienas iš pozityvaus mąstymo įtvirtinimo principų – entuziazmas. Tai milžiniška jėga, pritraukianti sėkmę ir neleidžianti palūžti, susidūrus su kliūtimis. Entuziazmas pritraukia bendraminčius ir motyvuoja žmones bendram darbui. Grupelė bendraminčių, kaip žinome, yra didelė jėga, galinti suburti ir padėti pasiekti neįtikėtinų rezultatų.

Altruizmas – tai gėris, kuriuo pasidalinę, kuriame dar daugiau gėrio.. Tai labai svarbus, vienas iš kertinių, pozityvaus mąstymo principų. Dalindamiesi savo gėrybėmis ir talentais – meile, žiniomis, mintimis, gerumu – mes žadiname žmonėse geriausias jų savybes. Tokiu būdu mes didiname pozityvumą, kuris tampa daugelio žmonių mąstymo būdu. Pasaulis tampa geresnis ne tik aplink mus 🙂 ..

Ir dar.. Visada darykime geriausiai tai, ką mokame daryti ir truputį daugiau, nei paprastai – taip mes išsilaisviname iš apribojimų, praplečiame savo galimybes ir tobulėjame 🙂 . Kiekvienas žmogus turi didžiulį kūrybinį potencialą, kuris slypi jo vidiniame “aš“. Pozityvumas yra raktelis, atrakinantis tą energijos potencialą.

Laikydamiesi šių paprastų pozityvumo principų, galime bet kurioje gyvenimo atkarpoje pažadinti savo tikrąjį (gal laikinai prisnūdusį 😉 ) vidinį “aš“ 🙂 .. o tada pasaulis atsiveria kaip kupinas nesibaigiančių galimybių lobynas – tada nereikia svajoti, kaip patekti į rojų – jį galime susikurti čia ir dabar 🙂 ..

Manoma, kad yra kelios pagrindinės žemo savęs vertinimo priežastys. Pirmoji, labiausiai nepilnavertiškumą įtakojanti priežastis – kaltės jausmas, suformuotas mūsų tėvų dar mūsų vaikystėje. Jis atsiranda, kai tėvai lygina savo vaiką su kitais vaiko nenaudai, kai vertinamas ne vaiko elgesys, o vaikas, ir tai įvardinama žeminančiais “blogas, žioplas..“. Arba kai trokštama, kad vaikai išpildytų suaugusiųjų nerealizuotas svajones.

Nepilnavertiškumą skiepija per daug griežti ir valdingi tėvai, vaiko iniciatyvos slopinimas, taip pat ir žemai save vertinantys tėvai. Antroji žemo savęs vertinimo priežastis – visuomenės įtaka, kai pateikiami siekiamybių “standartai“, kurie dažnai yra nerealūs ir beprasmiški. Tai gali liesti išvaizdą, statusą visuomenėje, aukštos padėties “privalomus“ atributus.

Trečioji priežastis – nesėkmės ir klaidos gyvenime, po kurių padarome žeminančias save išvadas – skaitome save nevykėliais, negabiais, nelaimingais.. Gali būti ir kelios žemo savęs vertinimo priežastys, kurios gali pradėti įtakoti mūsų elgesį. Nepilnavertiškumas turi daug formų ir pasireiškimų, kurie leidžia išsisukti nuo nemalonių situacijų. Tai tarsi alibi, leidžiantis laikinai išvengti susitikimo su realybe ir paslėpti nepasitikėjimą savimi. Ilgainiui toks elgesys tampa įpročiais, kurie pradeda valdyti gyvenimą.

Psichologai išskiria kelis pagrindinius menkai save vertinančio žmogaus įpročius. Pirmasis – dėmesio ir pritarimo būtinybė. Tokiems žmonėms būtina nuolat girdėti, kad jie viską daro gerai ir teisingai, kad jie vertinami ir suprantami, yra gražūs, mylimi ir gerbiami. Antrasis įprotis – skundai ir kaltinimai. Kaltinami kiti ir skundžiamasi jais, nes nepriimamas faktas, kad patys atsakome už tai, kas su mumis vyksta. Žeminant ir kaltinant kitus, tarsi sustiprinama savo paties padėtis.

Trečiasis žemai savęs vertinančio žmogaus įprotis – perdėtas pataikavimas sau. Tokie žmonės jaučiasi nuskriausti ir stengiasi patenkinti visus savo įgeidžius: persivalgo, svaiginasi arba rūko, taip kompensuodami savęs neigimo jausmą. Toks elgesys laikinai atitolina realybę ir didėjantį pasikeitimų poreikį. Ketvirtasis įprotis – savęs gailėjimas. Dėl savo priklausomo charakterio nuolat pritraukiami žmonės, kurie žemina ir skaudina.. ir tokiu būdu vaidinamas amžinas pasigailėjimo vertas nelaimėlis.

Penktasis įprotis – “kaukių“ keitimas. Žemai vertinantys save žmonės nenori aplinkiniams parodyti savo įsivaizduojamo menkumo, todėl dažnai prisidengia kaukėmis: garsiai kalba, juokiasi, giriasi, elgiasi familiariai, kartais iššaukiančiai.. Šeštasis tokių žmonių įprotis – sunkus bendravimas, nes jie “įsikabina“ į žmonės, reikalauja daug dėmesio, yra kritiški, užsispyrę ir net agresyvūs.. nė vienas iš šių bruožų nepadeda bendrauti.. Septintasis įprotis – atidėliojimas ir delsimas. Dėl nepasitikėjimo savimi ir baimės padaryti klaidų žmogus nedaro visai nieko arba atideda kažkokią veiklą vėlesniam laikui.

Ir paskutinis, išskirtinis įprotis – niūrios mintys ir dažnos depresijos, galinčios pereiti į kraštutines formas.. Nesunku pastebėti, kad visų šių įpročių bendras bruožas – aukos vaidmuo. Kuo toks žmogus beužsiimtų, jis pasirenka aukos vaidmenį. Auka nuslopina savo vidinį potencialą, paklusdama aplinkybėms. Jei jau pastebime keletą tokių įpročių savo gyvenime ir matome, kad tai sisteminis elgesys, reikėtų susimąstyti ir pradėti daryti žingsnius link teigiamo savęs vertinimo.

Teigiamas savęs vertinimas – tai sėkmingo ir laimingo gyvenimo pamatas, pilnavertiškumo pojūtis. Tai ne egoizmas, o savo unikalumo suvokimas. Nėra pasaulyje absoliučiai identiškų žmonių, todėl nėra į ką lygiuotis ir negali būti jokių siekiamybių standartų. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo gyvenimo kelias yra unikalus ir tam visai nėra reikalo savo gabumais ir pasiekimais stulbinti aplinkinius.

Noras padaryti aplinkiniams įspūdį daro mus nuo jų priklausomais ir žemina mūsų savimonę. Jei norime būti laisvi, turime pradėti vertinti save teigiamai (nes unikalumas jau yra teigiama savybė), kitaip, bėgant metams, savęs vertinimas dar sumažės ir atsidursime tarp žmonių, sėdinčių vienatvėje ir savęs besigailinčių.. Ar gali būti auka laiminga?

Metodikų, žadinančių teigiamą savimonę, yra nemažai – tereikia didelio noro keistis. Teigiamai vertinantis save žmogus yra Kūrėjas, jis pats kuria savo gyvenimą. Kūrėjas – laimingas 🙂 .. Auka – ne.. Ir kiekvienas visada galime pasirinkti vieną iš šių vaidmenų 🙂 . Kaip jūs manote?

Pitagoras savo mokiniams žmogaus prigimtį apibūdino taip: “ Įkalinta siela blaškosi tarp dviejų savo bendrakeleivių, iš kurių vienas – smauglys, spaudžiantis ją savo susuktais žiedais, o kitas – nematomas genijus, kviečiantis ją, kurio buvimą ji jaučia giliai savyje tartum sparnų plazdenimą, lyg nušviečiančius žaibo blykstelėjimus“. Jis labai vaizdingai nusakė žmogaus esybę: smauglys tai žmogaus kūnas, nematomas genijus – dvasia, kūrėjo kibirkštis, o siela – protas ir jausmai.

Žmogaus tobulėjimo kelias yra harmonijos paieškos tarp kūno, sielos ir dvasios. Nuklystame nuo harmoningų paieškų tuomet, kai pasineriame į vienpusiškumą. Nuklydimai pažinimo tikslais gali būti ir naudingi – žmogus daro išvadas, galų gale supranta, ko jam gyvenime reikia ir.. nereikia. Kai atmetame viską, ko nereikia, išsigrynina tikros vertybės. Įstringame tuomet, kai vienpusiškumas tampa gyvenimo būdu.

Pavyzdžiui, vienpusiškumas, tenkinant kūno reikmes. Tokie žmonės rūpinasi tik tuo, kaip skaniai, gurmaniškai pavalgyti, saldžiai pamiegoti, suteikti kūnui įspūdingas formas (kad padarytų įspūdį aplinkiniams), sekti madas, turėti daug daiktų. Jie prisirišę prie visko žemiško. Tai materialistai, kurie viską matuoja pinigais, jei ir deklaruoja kažkokį tikėjimą ar aukštesnį suvokimą, tai tik tam, kad “išmelstų“ savo gražaus gyvenimo prailginimo. Kalbos apie dvasines vertybes su jais – tuščias laiko gaišinimas, nes jų suvokimas – materialiais ekvivalentais.

Dar vienas kraštutinumas – kai žmogus rūpinasi išskirtinai savo siela. Tokie žmonės mėgsta bendrauti, siekia naujų įspūdžių. Jie gali ištisą parą praleisti skaitydami knygas, pamiršdami maistą ir miegą. Svarbiausia jiems – pergyvenimai, išgyvenimai, emocijos, jausmai. Tai savotiškas penas jų fantazijoms, kuriose jie paskęsta, o dažnai ir gyvena. Turi turtingą jausmų pasaulį, kuris dažnai neturi nieko bendra su realybe. Dvasingumą supranta kaip jautrumą, dramatiškumą.

Kaip tai keistai beatrodytų, bet yra ir kraštutinis nukrypimas į dvasingumo paieškas. Tokie žmonės paprastai užimti tik savo dvasios gryninimu. Gali iki išsekimo pasninkauti, aklai sekti įvairiomis dvasingumo praktikomis, visa esybe pasinerti į religiją, net tapti sektantais. Gali bandyti šiuolaikinėmis sąlygomis atkartoti senovės adeptų kelią, nesusimąstydami, kad tai bus tik svetimos patirties kopijavimas. Viskas, ką jie daro, yra pernelyg jų pačių sureikšminta.

Žinoma, tai kraštutiniai variantai, tokių “grynuolių“ nėra daug. Bet jei atidžiau pažiūrėsime, nesunkiai savo ir kiekvieno žmogaus gyvenime pastebėsime prioritetą, kuris aiškiai išsiskiria. Kai kraštutinumai yra jauno žmogaus gyvenime, tai galime suprasti kaip paieškas, bet jei brandus žmogus “užstringa“ kažkuriame kraštutinume, tai jau sustojimas asmeniniame tobulėjime.

Dažnai tai įvyksta dėl aplinkos poveikio ir dėl nežinojimo. Žmogus visuomet yra linkęs pateisinti savo gyvenimo būdą ir sėkmingai tai daro, atrasdamas neįtikėčiausius argumentus. Materialistas, pavyzdžiui, savo gyvenimo būdą ir silpnybes gali lyginti su gyvūnų elgesiu: juk jie kovoja, konkuruoja, ėda, dažnai poruojasi, laimi stipriausias ir t.t.. Keistas argumentas, juk žmogus turi sąmoningumą ir galimybę valdyti savo elgesį, o ne gyventi vien instinktais ir refleksais..

Gyvenantis sielos “penu“ gali apeliuoti, kad jausmingumas ir emocingumas – vienintelės tikros žmogiškos savybės ir taip pateisinti savo fantazijas ir dramas gyvenime. Tokių žmonių dažniausias argumentas – aš juk skaitau knygas, einu į teatrą, aš emocingas, jautrus.. Puikios žmogiškos savybės, bet kai žmogus vien tuo gyvena, būdami šalia, galime neatitikti tų dramatiškų savybių ir nuolat keliamų aukštų reikalavimų.

Vienpusiškai siekiant dvasingumo išraiškos, taip pat gali atrodyti, kad tai aukščiausias gėris. Išoriškai tai tauru, kilnu, tai pasiaukojimas, šviesūs tikslai. Bėda tame, kad tokie žmonės dažniausiai visiškai atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nuo šeimos, nes “visi kiti“ jam atrodo tamsūs ir nuodėmingi. Jie taip pat atitrūksta nuo savo prigimties, ir siekdami aukštų tikslų, gali atnešti artimiems žmonėms sunkius pergyvenimus.

Aukščiausia žmogaus realizacija yra visų prigimtinių savybių lygsvara ir harmonija. Negalime paneigti nė vienos, kitaip tai atsisuka prieš mus pačius: jaučiame tuštumą, abejingumą, jaučiame, kad gyvenimas bėga pro šalį.. Kai šios savybės harmonijoje, esame kūrybingi, entuziastingi ir laimingi 🙂 . Gali kilti klausimas, ar tai įmanoma? Vienareikšmiškai – taip 🙂 . Vieninteliai apribojimai – mumyse.

P.S. Gavau labai esminį pastebėjimą, kurį būtinai turiu užrašyti: “ Visi trys prigimtiniai žmogaus aspektai turi būti harmonijoje, bet nepamirškime, kad pirminis iš jų – dvasia, kuri pajungia intuiciją ir kūrybiškumą. Tai mūsų pagrindinis variklis, mūsų neišsenkantis energijos šaltinis ir tai, kas mums suteikia aukščiausią išraišką“ . Ačiū! Pritariu 🙂

Šiuolaikinė psichologija turi daug krypčių: psichosintezė, psichoanalizė, geštaltterapija, kognityvinė terapija, NLP ir t.t.. Tačiau, kaip keistai tai beskambėtų, bendros psichologijos teorijos nėra, ji tiesiog nesukurta. Iš to seka, kad yra tam tikra sumaištis, ir pritaikomos kryptys gali būti neefektingos, su nenumatytais šalutiniais efektais. Trūksta grandies, kuri suvienytų visas kryptis. Kas yra toji grandis?

Psichologai, turintys ilgesnę praktiką, pabrėžia, kad psichologinis stabilumas pasiekiamas ne įvairių technikų pritaikymu, o žmogaus dvasinių savybių vystymu. Žinias apie žmogaus dvasines savybes suteikia senieji mokslai, pripažįstantys ne tik kūną ir protą, bet ir dvasinį žmogaus potencialą. Žodis “psichologija“ tiesiogiai reiškia “mokslas apie sielą“, tiriantis psichikos reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, elgesį, sąmonę. Tačiau trūksta gilesnio dvasinio aspekto, o iš esmės – pagrindo.

Siekiant giliau suprasti žmogaus prigimtį, būtina pasitelkti senuosius mokymus – Vedas, Upanišadas,.. visus mokymus, kurie atskleidžia žmogaus dvasinę prigimtį. Tokia sintezė – tarsi trūkstama grandis šiuolaikinėje psichologijoje. Šios veiklos pradžia – humanistinės psichologijos kūrimas po antrojo pasaulinio karo. Žymiausi jos atstovai – Š.Biuler, G.Olport, A.Maslou, K.Rodžers. Jie teigė, kad psichologija turi orientuotis į praktinį žmogaus problemų sprendimą, atsižvelgti į individualumą, o ne į siaurą mokslinį materialistinį subjektyvumą.

Mūsų laikais šia kryptimi dirba pažangūs specialistai: psichologai, psichoterapeutai, filosofai. Tai D.Chopra, D.Grėjus, L.Burbo. L.Hey, R.Blekt, O.Torsunov, O.Gadeckij, V.Sinelnikov ir kiti, pažangių žmonių tikrai daug. Labai natūraliai gimsta naujoji psichologija, kuri apjungia žinias apie proto struktūrą ir emocijų poveikį, dvasios potencialą ir energetinių struktūrų poveikį fiziniam kūnui. Jungiami du pasaulio suvokimai: imanentiškas (materialus, besikeičiantis, pavaldus laikui) ir transcendentiškas (amžinas, belaikis, pranokstąs materialumą). Tai labai svarbus ir pažangus įvykis, kurio reikšmę sunku nusakyti: tai naujo žmonijos vystymosi etapo pradžia.

Pagrindinis naujosios psichologijos principas yra supratime, kad žmogus gyvenime siekia dviejų tikslų: sėkmės ir laimės. Sėkmė reikštų savirealizaciją išoriniame pasaulyje ir dvasinio potencialo atskleidimą, o laimė – harmoniją su pačiu savimi ir aplinkiniu pasauliu. Nauja yra tai, kad prioritetas skiriamas harmonijai su savimi – žmogaus dvasinio potencialo vystymą, ir poveikį per tai išoriniam pasauliui. Dabartinėje psichologijoje, deja, pagrindinis prioritetas skiriamas išorinei sėkmei, t.y., žmogus “pritaikomas“ išorinei gyvenimo sistemai.

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir geras prioritetas – išorinė sėkmė. Bet.. jei jis atitrūkęs nuo harmonijos su savimi, tai siekdamas tik išorinės sėkmės, žmogus griauna pats save ir santykius su jį supančiais žmonėmis. Tokiu būdu gimsta vidiniai prieštaravimai, neurozės, stresai, depresijos, problemos bendravime ir šeimoje. Kam reikalinga tokia sėkmė, kuri daro žmonės nelaimingais? Laimė ir sėkmė turi būti neatsiejamos.

Žmogus, kuris yra laimingas ir tuo pačiu sėkmingai realizuoja savo dvasinį potencialą išoriniame pasaulyje – tai trečiojo tūkstantmečio žmogus. Tokiu tapti jam gali padėti naujoji psichologija. Ši psichologija turi ir naują sąvoką – “sėkmės ekologija“. Tai reiškia, kad sėkmės siekiama harmoningai, be kūrinijos dėsnių pažeidimo, nekenkiant kitiems, neprieštaraujant žmogaus prigimčiai ir esminiams poreikiams.

Tai natūrali mūsų gyvenimo programa: būti harmonijoje su savimi ir mus supančiu pasauliu. Psichologinė pusiausvyra galima, kai gyvename pagal savo prigimtį ir gabumus. Jei žmogus psichologiškai nestabilus, reiškia, jis elgiasi prieš savo prigimtį, todėl jį viskas erzina, jis pyksta, pavargsta, yra įsitempęs, serga.. jis tiesiog neišnaudoja savo dvasinio potencialo, ir tas potencialas atsisuka prieš jį patį.

Jei žmogus nerealizuoja savo dvasinio potencialo, jis tarsi nusileidžia į “žemesnes“ emocijas – pyktį, baimes, pavydą, godumą, nepasitikėjimą. Tai panašu į imuniteto nusilpimą, kai pradedame sirgti įvairiomis ligomis. Tas pats liečia ir dvasinį “imunitetą“: kai esame stiprūs dvasiškai, jokie gyvenimo iššūkiai mums nebaisūs. Savo vidine būsena mes kuriame savo aplinką. Žmonės negali pasiekti laimės išorinėmis priemonėmis, kokiomis įmantriomis psichologinėmis technikomis jie besinaudotų.

Kad suprastume skirtumą, galime išnagrinėti paplitusį pavyzdį – visi siekia būti lyderiais. Klaidinga (išorinė) lyderystės koncepcija – lyderystė, pagrįsta valdžia: “Aš turiu pinigus ir valdžią, aš įsakau, ir visi turi paklusti“. Tai netikras pagrindas, kuris sugriūva, atėmus išorinius dalykus – pinigus ir valdžią. Tai išoriniais dalykais grįsta dirbtina lyderystė, kuri ir yra dabartinių karjeristų tikslas.

Tikroji lyderystė grįsta autoritetu, kuris nesusijęs su žmogaus užimama padėtimi ar pinigų kiekiu. Autoritetas, savo ruožtu, grįstas tam tikromis žmogaus savybėmis: ryžtingumu, sugebėjimu priimti sprendimus ir imtis atsakomybės už savo veiksmus, profesionalumu, dėmesiu žmonėms ir jų poreikiams. Sugebėjimas būti lyderiu – labai subtili dvasinė savybė. Jeigu reikia įrodinėti savo autoritetingumą kitiems, reiškia, žmogus jo neturi. Gyvenime tokių pavyzdžių matome daug..

Naujoji psichologija siekia atgręžti žmogų į save, padėti jam pačiam suprasti savo prigimtį, galimybes ir sėkmingai valdyti savo gyvenimą. Dabar daugelis pastebi, kad tampame šaltais materialistais. Trečiojo tūkstantmečio psichologija nukreipta į tai, kad atgimtų dvasingumas. Gyvenimas – lyg mokykla: mums sugrįžta viskas, ką mes patys darome. Ką kuriame, tą ir turime. Tai fundamentalus gyvenimo dėsnis (priežasties-pasekmės), kuris įvairiuose mokymuose buvo skelbiamas nuo pradžių pradžios.

Suvokę jį, tiesiog nustojame daryti negatyvius darbus ir tokiu būdu gyvenimas palengva harmonizuojamas. Pradėkime būti geresni, dėmesingesni vienas kitam jau šiandien 🙂 . Kiekviename iš mūsų yra didžiulė dvasinė jėga – žadinkime ją 🙂 . Tuomet visa tai, kas šiandien mus glumina, pakeis tai, kas džiugina ir įkvepia 🙂 .. Pasitelkę visą žmonijos patirtį, grįžtame prie savo esmių esmės – dvasingumo ir vienybės – to ir moko naujoji psichologija 🙂 .

Kai esame nemalonioje situacijoje, mes joje dalyvaujame, pasijungiame emociškai, ir dažniausiai negalime pažiūrėti į visa tai ramiai, lyg iš šalies, ir padaryti teisingas išvadas. Simorono sistema siūlo kuo ramiau reaguoti į kritines aplinkybes, neužsikabinti už jų negatyvumo ir kuo greičiau jungtis į pozityvumą. Siūlomi ir keli būdai pažiūrėti į situaciją lyg iš šalies – tai padeda optimaliausiai ją išspręsti.

Pirmasis būdas – aprašyti situaciją, kuri kelia nepasitenkinimą. Pavyzdžiui: “ Aš pakeičiau darbą, kuriame kolektyvas mane nelabai šiltai priėmė, o viršininkas nuolat apkrauna nepakeliamais darbais, o ir pinigų gaunu mažai“. Dabar pakeičiam visus istorijos dalyvius į vienintelį įvardį “aš“ ir žiūrim, kas gaunasi: “ Aš pakeičiau darbą, ir aš nelabai šiltai save priimu, aš nuolat apkraunu save nepakeliamais darbais, o ir savęs aš gaunu mažai“.

Perskaičius naująją istoriją, nuotaika keičiasi – žmogus tampa situacijos šeimininku, taip pat gali pamatyti raktelį problemų sprendimui – ar tik ne jis pats dėl nepasitikėjimo savimi ar dėl naujos situacijos baimės mato vien tik bloga ir apsiima tai, kas jam nepriklauso? Perskaičius naująjį sakinį, ir nuotaika keičiasi, ir būdų pataisyti situaciją lengviau galima pamatyti – juk pamatom tai kitu kampu, tarsi naujai 🙂 .

Antrasis sprendimo būdas – susiklosčiusioje situacijoje suteikti sau kitą vaidmenį, geriau humoristinį. Pirmiausia užrašom savo būseną vienu sakiniu, tarkim: “Aš sėdžiu prie lango ir liūdžiu“. Keičiam sakinį, įpindami humoristinę gaidelę, pvz.: “Aš pūkuota katė su skrybelaite, sėdinti prie lango, dainuojanti meilės dainas ir gaudanti saulės zuikučius“.. Vyrai įvardina jų dvasią atitinkantį herojų, bet būtinai su humoristinėmis detalėmis. Pakartojus kelis kartus tokį sakinį, nuotaika keičiasi automatiškai, o visos negatyvios emocijos subyra lyg kartoninės dekoracijos 🙂 ..

Trečiasis būdas – simoroniški šokiai ir ritualai. Skirtingai nei įprasti šokiai ar ritualai, kurie grindžiami tradicijomis, simoroniški gimsta pagal situaciją spontaniškai. Nuotaikai praskaidrinti šokiui galime apsirėdyti neįtikėtinais rūbais, šokti vieni – tol, kol smagu ir kol pajusime, kad pakaks.. tai tarsi dinaminė meditacija. Ritualus taip pat susigalvojame savo: pavyzdžiui, “pritraukti“ svajonių vyrui į namus galime nupirkti labiausiai patikusias vyriškas namines šlepetes ir pastatyti jas prieškambaryje.. o tam, kad įsigytume svajonių butą ar namą, galime “išrašyti“ sau įsivaizduojamus nuosavybės dokumentus 🙂 ..

Svarbiausia – pozityvumas ir neriboti savęs savo drąsiausiose vizualizacijose. Kuo dažniau būti Kūrėjo būsenoje, kur polėkis ir laisvė, kai su dvasiniu pakilimu atliekame visus darbus lyg meno kūrinius: nuo kasdieninių darbų iki maisto gaminimo ir buities, nuo kūrybos iki mokslinių atradimų.. Simoroniečiai savo gyvenimą kuria lengvai, neprisirišdami, kasdien harmonizuodami ir pripildydami džiaugsmu savo realybę. Tik tiems, kurie analizuoja ir bando sisteminti, simorono ritualai neveikia 🙂 ..

Tiems, kuriems simorono principai patinka, noriai taiko juos gyvenime ir pastebi ilgainiui, kad problemų nelieka.. Pasikeitusi žmogaus vidinė būsena keičia ir gyvenimo aplinkybes. Nevykėlio reakcija (negaliu, nemoku, nesugebėsiu) ir pykčio reakcija (kuri pajungia ambicijas ir egoizmą) gimdo nesėkmes gyvenime. Simoroniečiai juokauja, kad kvailas pyksta, o išmintingas daro išvadas 🙂 ..

Padaryti ir psichologiniai tyrimai, kodėl simorono sistema “veikia“. Visa, kas gali pasirodyti keista ar atrodyti lyg žaidimas ar kažkas nerimto, iš tiesų išlaisvina žmogų ir atveria jo kūrybingumą. Psichologų išvados tokios:
1. Šioje sistemoje mes atsisakome vidinio kontrolieriaus, kuris visada “žino“ ir valdo mus.
2. Lengvumas leidžia “įsijausti“ lyg vaikui į įvairius vaidmenis ir pamatyti situaciją iš šalies.
3. Mes išleidžiame į laisvę viską, kas buvo slopinama pasąmonėje ir ji pagaliau pradeda veikti mūsų pačių labui.
4. Mes pasijungiame į mus supančią kūrybinės energijos tėkmę.
5. Mes suvokiame, kad viskas įmanoma, ir “leidžiame“ sau priimti gyvenimo dovanas.
6. Mes imamės atsakomybės už tai, kas vyksta mūsų gyvenime.
7. Mes sekame savo prigimtimi ir išnaudojame geriausias savo savybes, tarp jų ir ketinimo galią.

Štai taip – lengvai, kūrybiškai 🙂 .. Mane ši saviugdos sistema sužavėjo optimizmu, priemonių paprastumu ir žaismingumu. Iš tiesų – mes labai dažnai viską perdedame ir padarome sudėtingai, tuo pačiu apkraudami save nesibaigiančiomis problemomis.. Tuo tarpu kiekviename iš mūsų glūdi Kūrėjas ir neatsiejamos jo savybės: tikėjimas tuo ką darome, džiaugsmas ir grožis 🙂 ..

Tai saviugdos sistemos “Simoronas“ pagrindinis devizas. Lengvumo, buvimo tekmėje ir harmonijoje, savotiška sklandymo būsena – tai kūrėjo būsena. Spontaniškai ji aplanko kiekvieną, taip pat spontaniškai ir dingsta.. Simorono sistema moko sąmoningai pereiti į šią kūrėjo būseną ir būti joje. Kas trukdo žmogui būti sąmoningu savo gyvenimo kūrėju?

Pirmiausia – savęs ribojimas. Ribas nustatome ir sugalvojame taisykles, kad jaustumėmės saugiai ir užtikrintai. Bet.. ribos ir sugalvotos taisyklės “veikia“ tik toje erdvėje, kurioje mes veikiame ir sugalvojame tas ribas. Už mūsų apribotos ervės tos taisyklės neveikia. Štai ir gaunasi užburtas ratas – dėl savo sugalvotų ribų mes tuo pačiu ribojame ir savo kūrybiškumą.

Susikuriame gyvenime savotišką pakuotę ar pakuočių sistemą, kuri teikia saugumo iliuziją. Saugu todėl, kad įprasta. Tuo pačiu tai spaudžia, riboja ir žlugdo lengvumą ir polėkį. Pakuotės ir ribos veikia tik tuomet, kai palaikome jas savo mintimis, veiksmais ir kontrole. Kai tik nustojame jas palaikyti savo mintimis, jos nukrenta lyg rudeniniai lapai.

Kiekvienas žmogus gali žengti tokį žingsnį iš savo sukurtos nelaisvės į beribį kūrybiškumą. Žmogaus kūrybinės galios ir jėgos – jame pačiame, o ne išorėje. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už tai, kaip gyvename. Simoroniečiai juokauja: “ Nėr ko pykti ant veidrodžio, jei pats rodai bjaurias grimasas“. Jei kažką gyvenime darome ne taip, tik mes patys tai tegalime ištaisyti.

Simorono sistemoje išskiriamos pagrindinės žmogaus vertybės: sveikata, dvasinis komfortas (emocinė pusiausvyra), drąsa, ramybė ir pasitikėjimas savimi. Pabrėžiama, kad koreguodami vieną gyvenimo epizodą, mes automatiškai paveikiame visą savo gyvenimą. Visada yra išeitis iš bet kurios situacijos, viskas priklauso nuo mūsų požiūrio ir veiksmų.

Jei sureikšminame sunkumus, jie tampa problema. Jei ieškome sprendimų iš sunkumų, tai tampa eiliniu laipteliu į tolimesnius veiksmus. Gyvenimas – ne dogma, tai neišsemiamos galimybės. Tik nuo žmogaus kūrybiškumo, neprisirišimo, lengvumo ir lankstumo priklauso jo laimė. Šypsena, dėkingumas, altruizmas griauna visas ribas. O ribos ir vienodumas griauna žmoniškumą, kurio esmė yra unikalumas.

Kiekvienas nemalonus signalas gyvenime (problema) parodo, kad sustojome, užsiciklinome savo mąstyme ir susikurtose ribose. Tai reiškia, kad turime atkreipti dėmesį į tą signalą, kitaip išties įsisuksime į neprognuozuojamą įvykių virtinę. Simoroniečiai nekovoja, nesivadovauja ambicijomis – jie dirba su gyvenimo kliūtimis ir sprendžia iškilusius sunkumus. Tam, kad išeitume iš aklavietės, reikia pakeisti požiūrį į kliūtį.

Visus prieštaravimus ir problemas dažniausiai žmonės nešiojasi su savimi, stengdamiesi nustumti juos kuo giliau. Nerasdami išėjimo ir užslopinti, visi tie prieštaravimai ir problemos tiesiog plėšia žmogų iš vidaus, veikdami ir psichiką, ir kūną. Susidaro uždaras ratas – vidinis konfliktas. Dažnai išorinės problemos ir nėra, o tik vidinis dialogas ir fantazijos, nuo kurių taip pat kenčiame.

Dėl tingėjimo, abejonių ir nenoro keisti nemalonią situaciją puolame į neviltį ir depresijas. Dvasingumas turi būti praktiškas: tai kasdieninis tobulėjimas, kuris galiausiai tampa gyvenimo dalimi. Mes turime ieškoti ašies savyje, o ne atramos išorėje. Iš kiekvieno Mokymo ar Mokytojo pasiimti tiek, kiek jie gali duoti ir kiek mes galime priimti neprisirišdami. Tik pats žmogus gali prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jo gyvenime.

Mokomės ne knyginių žinių, o vidinio žinojimo, paremto patirtimi. Vidinis Žinojimas – intuicija ir beribė išmintis, kiekvieną žmogų vedanti teisingiausiu jam keliu. Mūsų vidinė būsena kuria mūsų išorinį gyvenimą. Jei vadovaujamės intuicija ir išmintimi, gyvename laimingai. Kai kuriame taisykles ir ribas, sukuriame rėmus. Jei spraudžiamės į rėmus – turime atitikti tų rėmų ribas. Ar galima būti laimingu rėmuose?

Simorono sistema parodo, kaip sudėtingai kartais žiūrime į gyvenimą ir kad viskas yra žymiai paprasčiau, net.. lengva. Šios sistemos kūrėjas – P.Burlan. Yra jo mokinių išleista knyga “Kurs načinajuščego volšebnika“ (V.Gurangov, V.Dolochov). Ši knyga yra elektroninėje bibliotekoje, kuri nurodyta skiltyje “draugai“. Labai optimistiškai nuteikianti sistema, paskaitykite, jei sudomino, kas skaito rusiškai 🙂 .

Sekantį kartą parašysiu kelias Simorono technikas, kurios padeda į įvairias situacijas pažiūrėti kitaip, paprasčiau, ir jas išspręsti 🙂 ..

Toks įprastas žodis mūsų kasdienybėje, kad dažnai susidaro įspūdis, jog gyvename nuolatiniame strese. Žodynas stresą (angl. stress – įtampa) aiškina kaip įtampos būseną, apsauginių fiziologinių reakcijų visumą, atsirandančių žmogaus arba gyvūno organizme kaip atsakas į nepalankių veiksnių – stresorių, pvz., šalčio, traumų poveikį. Tai reakcija, o ne nuolatinė būsena.

Adekvatus situacijai, trumpalaikis stresas sužadina endokrininę sistemą, priverčia intensyviau dirbti antinksčius, kurie pagamina daugiau stresinių hormonų, pirmiausia – adrenalino. Tokiame fone kinta visų vidinių procesų režimas, organizmas mobilizuojasi. Šioje būsenoje, jei nepasiduodama panikai, priimami greiti optimalūs situacijai sprendimai. Stresas mums padeda pasiekti vidinio mobilizavimosi ribą aplinkybėse, lemiančiose išlikimą.

Mūsų laikais paplitęs kitoks stresas, kuris jau daugeliui tampa gyvenimo būdu. Tai nuolatinė įtampa, kurią sukeliame sau patys. Stresas gali tapti toks įprastas, kad be jo gyvenimas gali pasirodyti keistas. Nuolatiniame strese gyvenantis žmogus, jo nejausdamas, anot psichologų, pasijunta tarsi kažką praradęs, todėl nesąmoningai kuria sau vėl ir vėl tokią būseną. Tai neadekvatus, nenaudingas stresas, gyvuojantis tik dėl įtemptos būsenos.

Priežasčių įtampai ieškoma visur: tai darbas, pinigai, pokyčiai gyvenime, nepasitikėjimas, baimė dėl sveikatos, bendravimas – sutuoktiniai, vaikai, draugai, kaimynai, naminiai gyvūnėliai.. Jeigu stresinė situacija tampa įprastiniu reiškiniu, ji pradeda blokuoti organizmo savireguliacinį mechanizmą ir pradedami pernelyg eikvoti vidiniai rezervai. Ilgalaikis, pastovus stresas – pastovios neigiamos emocijos, todėl reikia bijoti ne streso, o atkreipti dėmesį į savo mintis – pagrindinę streso mitybinę terpę. Nebus šios terpės, nebus ir sąlygų stresui tarpti.

Kiekviena mintis pagimdo nervinį impulsą, kuris savo ruožtu pasireiškia organizme vienokių ar kitokių biocheminių ir fiziologinių reakcijų pavidalu. Bet kuri mintis sukelia atitinkamą emociją. Kokią situaciją bespręstume, mes visų pirma susiduriame su savimi, savo vidiniais stabdžiais, kurie gali kurti konfliktą. Kai šis vidinis konfliktas pažengia per toli, atsiranda įtampa. Negatyvaus mąstymo stereotipai, psichologiniai barjerai ir nuostatos kuria nuolatinį stresą.

Realių stresinių situacijų gyvenime nėra daug. Jei turime įprotį gyventi įtampoje, tai ir realioje stresinėje situacijoje nesugebėsime mobilizuotis ir pulsime į paniką. Stresinis smūgis, kurį patiria mūsų psichika, yra tiesiogiai proporcingas mūsų požiūriui į stresinę situaciją. Protas ir kūnas, nuolat kamuojami įtampos, nebegali veikti greitai. Dirglumas ir nervingumas trukdo susikaupti, daromos klaidos.

Stresas – tai ramybės priešingybė. Neįmanoma tuo pačiu metu būti apimtam streso ir ramiam – nei fiziškai, nei emociškai. Kaip ir viskas šiame pasaulyje, taip ir stresas paklūsta priežasties – pasekmės dėsniui: turi kažkas įvykti, kad sulauktume tam tikrų pasekmių. Gali atrodyti, kad nevaldome savo įtampos ir stresinės būklės, bet mes visada turime pasirinkimą: būti įtampoje ar ne, reaguoti ramiai ir ieškoti sprendimų, ar blaškytis.

Kaip įsisukame į stresinę būklę? Psichologai įvardina vieną pagrindinę priežastį: per dideli reikalavimai sau ir.. kitiems. Turime suprasti, kad viską idealiai daryti negali nė vienas žmogus. Per didelis griežtumas sau žlugdo pasitikėjimą savimi ir stabdo kūrybiškumą bei tobulėjimą. Bandymas kuo daugiau nuveikti, per didelis dėmesys detalėms ir antraeiliams dalykams, prioritetų nebuvimas – visa tai gimdo stresinę būklę.

Ką daryti, jei jau esame nuolatiniame strese? Pirmiausia pripažinkime sau, kad esame įtampoje ir kenčiame nuo streso – tai labai svarbu. Toliau išsiaiškinkime, kas mums sukelia stresą, galime net sudaryti situacijų sąrašą. Ir galiausiai nuspręskime padaryti viską, kad sumažintume stresą ir visiškai jį pašalintume iš savo gyvenimo. Darykime viską, kas nuo mūsų priklauso, o jei negalime keisti situacijos, keiskime požiūrį į ją.

Kam to reikia? Pirmiausia mūsų pačių gyvenimo kokybei ir sveikatai. Daug geriau ką nors veiksmingai padaryti, kad pakeistume aplinkybes, nei pasiduoti sekinančiam stresui. Seniai pripažinta, kad stresas vienaip ar kitaip prisideda prie įvairių ligų atsiradimo. Kai esame apimti streso, mūsų kūnas negali veikti harmoningai: mes tiesiog stokojame visų būtinų sudėtinių geros sveikatos elementų ir kūno apsauginis mechanizmas lengviau pažeidžiamas mikrobų, virusų ir aplinkos poveikio.

Mūsų gyvenimo tempas pilnai priklauso nuo mūsų. Nuolatinis jaudinimasis ir nerimavimas kuria begalines stresines situacijas. Mokykimės atsipalaiduoti, nesureikšminkime smulkmenų iki problemų dydžio. Skirkime tikrą stresinę situaciją nuo mūsų pačių sukurtos. Iškilusioms problemoms ieškokime sprendimų, nepaskęskime emocijose. Savo namuose kurkime ramybės ir stabilumo oazę, kur galime aptarti iškilusius sunkumus ir paremti vienas kitą. Nepamirškime ir humoro jausmo – tai geriausias vaistas įtampai mažinti 🙂 ..

Laikas nėra toks pastovus, kaip gali atrodyti. Visi esame patyrę valandų, kurios eina lėtai, ir valandų, kurios prabėga greitai. Tai nėra vaizduotė ar jutimas. Dar Aristotelis teigė, kad dvasiniame pasaulyje viskas juda ratu, o materialiame pasaulyje – veikiant jėgai, dabar vadinamai gravitacija – viskas juda viena linija. Priklausomai nuo to, kiek išnaudojame savo dvasinį potencialą, laikas plečiasi arba traukiasi: jis išgyvenamas arba “prabėga“.

Kai pajungiama dvasinė plotmė, laikas tarsi prasiplečia. Viskas, kas egzistuoja aukštesnėse dimensijose, yra amžinas “dabar“. Joje atsiradusi idėja akimirksniu realizuojasi nuo pradžios iki pabaigos. Kiekvieno žmogaus aukštesnysis “aš“ viską patiria kaip visumą, o ne kaip atskiras dalis ar epizodus. Tam, kad turėtume tokį laiką praplečiantį matymą, būtinas ryšys su intuicija ir aukštas sąmoningumas.

Aukštas sąmoningumas yra sugebėjimas būti sąmoningu čia ir dabar. Viskas, į ką mes fokusuojame savo dėmesį, tampa mūsų gyvenimo realybe. Ten, kur mūsų dėmesys, ten ir mūsų kuriamoji energija. Jei blaškomės tarp praeities nuoskaudų ar ateities iliuzijų, nesame sąmoningi kūrėjai. Tuomet laikas bėgte bėga, nes nuolat susiduriame su savo nesąmoningos kūrybos pasekmėmis ir turime jas įveikti. Gyvenimas bėga, atrodo nevaldomas.

Mes galime pakeisti, praplėsti laiką, būdami dabartyje ir koncentruodamiesi tik į tai, ką darome šiuo momentu. Mūsų veikla turėtų būti mūsų dalis, o ne kažkas šalia mūsų. Menininkai gerai pažįsta tokius momentus, kai juos pagauna įkvėpimas ir laikas tarsi išnyksta. Tai prieinama kiekvienam žmogui, tereikia išmokti išgyventi tai, ką darome ir pajusti vienybę su savo veikla, kokia ji bebūtų – darbiniai projektai ar buities darbai.

Būsenoje “čia ir dabar“ mes peržengiame įprastinio laiko ribas ir galime atlikti didžiulius darbus, “normaliomis sąlygomis“ reikalaujančių kelių valandų, per.. keliolika minučių. Jei nesusitapatiname su tuo, ką darome, tai veikiame įprastu, fiziniu, nuosekliu laiku ir darbams atlikti reikia daugiau laiko ir pastangų. Kai esame vienybėje su laiku, mes praplečiame savo galimybes, nes aukštesnėje laiko dimensijoje viskas vyksta lengvai.

Norint pasiekti tokią būseną, pirmiausia turime atkreipti dėmesį, ką mąstome ir kaip kalbame apie laiką. Atsisakykime sakinių: “Aš visada vėluoju.. man nuolat trūksta laiko.. neturiu laiko.. nieko nespėju..“. Mūsų mintys ir žodžiai kuria mūsų realybę, todėl visų mus ribojančių nuostatų turime atsisakyti. Pradėkime galvoti, kad turime laiko viskam tiek, kiek reikia, kad viską spėjame laiku ir visada dirbame noriai ir entuziastingai – tokios mintys ir žodžiai greitai pakeis realybę.

Rūpestis ir nerimas dėl būsimų darbų taip pat atima daug energijos ir laiko. Tokie darbai paprastai lieka neužbaigti arba visiškai nepadaryti. Jei yra kažkas, ką nuolat atidedame, tai gali reikšti, kad mums to nereikia, arba kad yra kažkas svarbesnio, ką turime atlikti šiuo metu. Darbai, daromi su įtampa ir spaudimu išsekina ir dažnai yra nenaudingi. Dažniau įsiklausykime į savo jausmus, į kūno kalbą (gal tiesiog reikia poilsio?) ir pasitikėkime tuo. Tada darbas vyks greičiau ir džiaugsmingiau.

Dažniau vadovaukimės ir pasitikėkime savo intuicija – ji nuves ten, kur norime daug greitesniu keliu. Turime pasitikėti savimi, savo intuicija, nes mūsų aukštesnysis “aš“ visada nukreipia mus į aukštesnįjį gėrį, nes “mato“, kas vyksta ir vyks ir siunčia mums vidines “žinutes“. Vadovaudamiesi intuicija, kursime viską taip greitai, kad liks laiko ir kitai naudingai veiklai. Ir, atvirkščiai – kuo daugiau vadovausimės logika, kuo dažniau sudarinėsime darbų sąrašus ir jais vadovausimės, tuo labiau skubantys pasijusime..

Logika – tai tik ribotas mūsų mąstymo instrumentas, o ne pats mąstymas. Ji tik apdoroja informaciją, bet nekuria naujos. Paradoksas, bet mąstyti tik logiškai – neįmanoma. Mes negalime apskaičiuoti, kada ką daryti remiantis logika ir tuo pat metu būti aukštesnėje laiko srovėje, kur viskas vyksta lengvai. Intuicijos dėka žmogus akimirksniu pamato, pajunta visą vaizdą ar mastymų rezultatą, iki kurio loginis mąstymas niekaip negali nuvesti.

Intuicija atveria pažinimo pasaulį, praplėčia mūsų suvokimą, pripildo mūsų laiką prasme ir džiaugsmu. Jos dėka mes patenkame į aukštesniąją laiko srovę. Keli momentai, žvelgiant iš aukštesnės perspektyvos, gali sutaupyti ne tik kelias valandas, bet net ir kelis mėnesius ar metus nereikalingų veiksmų. Kuo daugiau augsime dvasiškai, tuo efektyviau veiksime gyvenime.

Klausykime savo intuicijos, išmokime būti sąmoningi čia ir dabar, tuomet darysime tik tai, kas tarnauja mūsų aukštesniam tikslui, ir turėsime.. daug daugiau laiko – visą savo laiką 🙂 ..

Nuotaika – mūsų kasdienybės fonas, suteikiantis elgesiui toną, kuris padidina arba sumažina mūsų jėgas, o per ilgesnį laiką gali įtakoti ir sveikatą. Visi žinome, kad nuotaika daugiau priklauso nuo žmogaus vidinės būklės, nei nuo išorės įvykių. Nuotaikos niuansai taip pat tiesiogiai priklauso nuo turimos energijos kiekio ir nuo kūno atsipalaidavimo lygio.

Žmogus, vengdamas nemalonių nuotaikos protrūkių, sugalvoja daugybę būdų, kaip reguliuoti ir išlaikyti optimalią savijautą. Kiekvienas iš mūsų nesąmoningai bando daugelį kartų per dieną atstatyti energiją ir atsipalaiduoti. Pasirąžymas, kavos ar arbatos pertraukėlės, bendravimas, pašnekesiai ir kiti prasiblaškymo būdai išvaduoja mus nuo monotonijos ir įtampos.

Psichologai padarė labai įdomius tyrimus, norėdami išsiaiškinti – ką žmonės daro, kad įveiktų niūrias nuotaikas.

Gautus apklausos duomenis jie suskirstė į šešias grupes:

– Pirmoji, didžiausia grupė – aktyvus nuotaikos valdymas. Jai priskiriamos specialios atsipalaidavimo technikos, mažinančios įtampą ir suteikiančios energijos – meditacijos, vizualizacijos, masažai, taip pat fiziniai pratimai. Šiai grupei priskiriama ir išsami kylančių problemų bei jų priežasčių analizė.

– Antroji grupė – dėmesio nukreipimas į kitas veiklos rūšis. Įtempto darbo metu per pertraukėles arba viską užbaigus, trumpam pakeičiama aplinka – pasivaikštoma, arba paklausoma patinkančios muzikos, paskaitoma kažkas malonaus ar juokingo, arba išsimaudoma duše, ar atsigeriama kavos ar arbatos. Kai kurie žmonės prablaško dėmesį ir paprasčiausiais namų darbais – indų plovimu ar tvarkymu 🙂 ..

– Trečioji grupė – pasyvus geros nuotaikos išlaikymas. Tai filmų ar televizijos laidų žiūrėjimas, skanus valgis, taip pat poilsis ir miegas.

– Ketvirtoji grupė – emocinis išsiliejimas. Žmonės ieško paramos, kai jiems liūdna ir sunku – išsipasakoja draugams ar artimiesiems. Išsikalbėjus pasidaro lengviau, be to, galime sulaukti protingų patarimų 🙂 . Čia taip pat priskiriamas ir kūrybinė veikla, kai mūsų kūrybinis polėkis pakilėja dvasią.

– Penktoji grupė – atsiribojimas nuo to, kas kelia įtampą. Vengimas asmenų, kurie žeidžia, o taip pat situacijų, kurios kelia įtampą. Kartais toks atsiribojimas padeda pamatyti viską iš šalies ir rasti geriausius sprendimus.

– Šeštoji grupė – įtampą mažinančios priemonės. Tai psichiką aktyvinantys vaistai, alkoholis, tabakas ir.. seksas. Apie vaistus, tabaką ir alkoholį žinome – tai laikinas efektas. Seksas – jei tai tik priemonė be jausmų.. patys spęskite 🙂 ..

Žmonės ieško įvairių būdų pakelti nuotaiką. Intuityviai jaučiame, kad slogi nuotaika yra mus ardanti ir išbalansuojanti būsena. Per jėgą neįmanoma pakeisti negatyvių minčių pozityviomis, nes mąstysenai keisti reikia laiko ir noro. Todėl dažniausiai kiekvienas žmogus intuityviai ieško to, kas tinka tik jam – juk esame visi skirtingi 🙂 .

Dėkoju Bagirai už laišką ir pasiūlytus nuotaikos pakėlimo būdus 🙂 . Pradėsime nuo geros nuotaikos maisto: tai maistas, kuriame daug B grupės vitaminų – riešutai, morkos, obuoliai, abrikosai, bulvės, petražolės, kopūstai, svogūnai, česnakai, pomidorai, burokai.. Tonusą kelią ir prieskoniai: imbieras, kvapusis bazilikas, raudonieji ir juodieji pipirai, cinamonas ir rozmarinas. Energijos suteikia ir bananai, kiviai ir citrusiniai vaisiai, taip pat erškėtrožių, šaltalankių ir šermukšnių uogos.

Siūlomos ir arbatos, kurios suteikia žvalumą. Tai imbiero arbata su citrina: užplikome kelis gabaliukus imbiero (10-20gr) puodeliui, įdedam truputį mėtų, citrinos. Pasaldiname medumi ir gauname nuostabų natūralų energetinį gėrimą, kuris tonizuoja ir žvalina. Kas nemėgsta imbiero, gali rytais išgerti vaistažolių arbatą, kuri puikiai išsklaido liūdesį: lygiomis dalimis sumaišomos pipirmėtės, melisos, jonažolių lapai bei valerijono šaknys. Užplikome stikline verdančio vandens, uždengiame, po 15 minučių nukošiame ir išgeriame.

Nepamirškime ir žvalinančių vonių, kiekvienas lengvai galime paruošti jas namuose. Mėtų vonia – du šaukštus mėtų užplikome litru verdančio vandens, 10 minučių palaikome, nukošiame ir supilame į vonią. Citrinų vonia: supjaustome didelę citriną plonais gręžinėliais, užpilę šiltu vandeniu palaikome porą valandų, nukošiame ir supilame į vonią. Spygliuočių vonia: į vonią pilame du šaukštus spygliuočių ekstrakto ir pagulime kelias minutes. Spygliuočių ekstraktą gaminame taip: kelias spygliuočių šakeles su spygliais ir kankorėžiais, užpylę dviem litrais vandens, paverdame pusvalandį. Paskui ekstraktą paliekame prisitraukti kelioms valandoms ir nukošiame. Vonioms naudokime natūralias priemones, tuomet jos tikrai paveiks žvalinančiai 🙂 .

Bagira primena ir biologinius ritmus ir su jais susijusius energijos svyravimus. “Vyturiams“ aktyvus periodas – nuo 8 iki 13 valandos, o “pelėdoms“ – nuo 16 iki 19 valandos. Maždaug nuo 13 iki 16 valandos visi mes jaučiamės vangūs – tai organizmo jėgų atgavimo laikas. Siūloma savo biologiškai aktyvų laiką išnaudoti sudėtingesnių klausimų ir užduočių sprendimui, o mažiau aktyviam laikui palikti lengvesnius darbus arba skirti poilsiui 🙂 .

Kartais apsnūstame dieną – ne vietoje ir ne laiku 🙂 .. štai kaip siūloma išblaškyti apsnūdimą: minutę stipriai, bet švelniai, patrinkime ausų spenelius. Arba keletą minučių šepečiu pamasažuokime galvą. Dar vienas būdas – pasimasažuokime pečių liniją, darydami judesius iš apačios į viršų. Gerai suaktyvina kraujotaką kojų pirštų judinimas ar trynimas. Taip pat delnų trynimas – juose daug biologiškai aktyvių taškų.

Priemonių ir receptų žvalumui ir nuotaikai kelti tikrai daug, belieka pasirinkti mums tinkantį, viskas mūsų rankose 🙂 .. Gal turite savų išbandytų būdų pakelti ūpui ir išblaškyti rudeninę pilkumą? Pasidalinkite 🙂 ..

Šaltasis metų periodas jau savaime lėtina gyvenimą ir koreguoja mūsų nuotaikas. Galime lengvai įsivaizduoti žvalų ir linksmą žmogų, kuris yra saulėtoje ir šiltoje aplinkoje. Ir.. sunku įsivaizduoti besišypsančius ir linksmus žmones žvarbią dieną po skėčiais ar per šlapdribą.. Žinoma, labai svarbus mūsų vidinis nusiteikimas, bet labai svarbus ir gyvenimo būdas. Jei įsisukame į varginantį ar išeikvojantį visas jėgas gyvenimą, sunku išlikti žvaliam bet kokiu metų periodu.

Jei suvokiame, kad esame per dažnai, per ilgai įsitempę, blogai nusiteikę, jaučiamės išglebę ir mieguisti, prastos nuotaikos – turime susimąstyti ir keisti savo gyvenimo būdą. Gal būt, per mažai laiko skiriame laiko pilnaverčiam poilsiui ir pomėgiams arba trūksta laiko išeikvotoms jėgoms grąžinti? O gal yra per ilgai užsitęsusių neišspręstų problemų, kurios kankina.. Psichologai siūlo daug būdų sumažinti įtampą, atgauti žvalumą ir pakelti nuotaiką.

Būtinai imkimės realių žingsnių gerinti padėtį, jei jaučiamės suirzę ir prislėgti. Kai tokia būklė užsitęsia, ji gali pereiti į depresiją – liguistą prislėgtą nuotaiką, kurios metu sulėtėja psichinės funkcijos, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla – žmogus tampa apatiškas, o jo mintys melancholiškos. Tokioje būsenoje jau būtina po truputį mažinti įtampą ir kaupti energiją, taip pat mokytis atsipalaiduoti ir ieškoti stiprių energijos šaltinių.

Jei prislėgta būsena užvaldė, skirkime laiko savianalizei: kokiu dienos metu esame suirzę, kokiomis sąlygomis, ar yra tam priežastys? Jei yra neišspręsti klausimai, kurie kelia nerimą, būtinai suraskime būdų juos išspręsti, kitaip būsime nuolatinėje įtampoje. Stebėkime, kada nuotaika gera, ieškokime įkvėpimo šaltinių. Taip pat stebėkime, kaip mes įveikiame įtampą – gal tai dirbtini stimuliatoriai? Žinome, kad jie po staigaus nuotaikos pakilimo sukelia dar didesnį nuovargį.

Patariama suplanuoti savo dienotvarkę taip, kad sudėtingiausių klausimų sprendimas tektų tam laiko tarpui, kai mes turime daugiausia energijos. Taip pat siūloma labai aiškiai susidėlioti prioritetus gyvenime – ar tikrai skiriame laiką ir energiją tam, kas mums yra svarbiausia, ar neišsibarstome smulkmenoms? Kai esame įsitempę, patariama vengti konfliktų ir ginčų, kurie ne tik atima daug jėgų, bet ir išbalansuoja.

Paskirkime bent valandą ar dvi per dieną vien tik sau. Šiuo laiku darykime tai, kas labiausiai džiugina, praleiskime laiką malonioje aplinkoje ar skirkime dvasiniams poreikiams – skaitymui, hobiui. Visi žinome, kad ne vien fizinio kūno būsena įtakoja mūsų savijautą, bet ir atvirkščiai: geros, optimistiškos mintys, kūrybinis polėkis, džiugių ir gražių akimirkų prisiminimas taip pat padidina žmogaus energiją ir pakelia nuotaiką.

Maistas.. jau apie tai diskutavome: stebėkime, ką valgome, kiek valgome. Valgykime tris kartus per dieną balansuotą ir sveiką maistą. Nepersivalgykime, neužkandžiaukime nuolat. Per daug nesimėgaukime saldumynais. Mažinkime kavos, stiprių arbatų kiekį. Pasirinkime tonizuojančių žolelių ar prieskonių arbatas, kurios natūraliai žadina mūsų organizmo gyvybines jėgas.

Skirkime nors pusvalandį į dieną fiziniams pratimams. Juos atliekant, kūnas prisipildo žvalumu, šviežiomis jėgomis. Į plaučius patenka žymiai didesnis oro kiekis, suaktyvinama kraujotaka, atpalaiduojami įtempti raumenys, aktyvuojama kūno energijos sistema. Net greitas ėjimas jau po keliolikos minučių gerokai sumažina įtampą, pagerina nuotaiką ir suteikia žvalumo.

Išmokime atsipalaidavo pratimų, kurie mums labiausiai tinka – įvairūs raumenų atpalaidavimo pratimai, kvėpavimo pratimai, joga, meditacijos. Praktikuokime tai, ypač kai pajuntame įtampą. Visa tai galime panaudoti darbo metu per pertraukas, namie prieš vakarienę ar prieš miegą, taip pat ryte prieš darbą. Jie suteikia žvalumo ir vidinę pusiausvyrą.

Nepamirškime taip pat, koks svarbus yra miegas. Miegokime mažiausiai 7 – 8 valandas per parą. Labai daug žmonių blogai jaučiasi vien dėl to, kad gerai neišsimiega, kažką, dažnai nereikšmingo, daro miego sąskaita. Televizoriaus žiūrėjimas ar sėdėjimas prie kompiuterio iki išnaktų, užsitęsę dažni vakarėliai sutrikdo miego ritmą. Net menkas miego stygius gerokai sumažina mūsų energiją, sukelia išsekimą, dirglumą ir prastą savijautą.

Mūsų mintys ir savijauta tampriai susijusios su organizmo būkle, ir atvirkščiai. Visi pastebime, kad esant tam tikrai nuotaikai, vyrauja tam tikros mintys. Įtampą tik sustiprinsime, jei viską dramatizuosime. Nerimą visada galime neutralizuoti pozityvia mąstysena. Žvalumą taip pat galime susigrąžinti, tam tereikia visai nedaug pastangų – tiesiog dėmesio sau 🙂 .