Kūnas, siela ar dvasia?

Pitagoras savo mokiniams žmogaus prigimtį apibūdino taip: “ Įkalinta siela blaškosi tarp dviejų savo bendrakeleivių, iš kurių vienas – smauglys, spaudžiantis ją savo susuktais žiedais, o kitas – nematomas genijus, kviečiantis ją, kurio buvimą ji jaučia giliai savyje tartum sparnų plazdenimą, lyg nušviečiančius žaibo blykstelėjimus“. Jis labai vaizdingai nusakė žmogaus esybę: smauglys tai žmogaus kūnas, nematomas genijus – dvasia, kūrėjo kibirkštis, o siela – protas ir jausmai.

Žmogaus tobulėjimo kelias yra harmonijos paieškos tarp kūno, sielos ir dvasios. Nuklystame nuo harmoningų paieškų tuomet, kai pasineriame į vienpusiškumą. Nuklydimai pažinimo tikslais gali būti ir naudingi – žmogus daro išvadas, galų gale supranta, ko jam gyvenime reikia ir.. nereikia. Kai atmetame viską, ko nereikia, išsigrynina tikros vertybės. Įstringame tuomet, kai vienpusiškumas tampa gyvenimo būdu.

Pavyzdžiui, vienpusiškumas, tenkinant kūno reikmes. Tokie žmonės rūpinasi tik tuo, kaip skaniai, gurmaniškai pavalgyti, saldžiai pamiegoti, suteikti kūnui įspūdingas formas (kad padarytų įspūdį aplinkiniams), sekti madas, turėti daug daiktų. Jie prisirišę prie visko žemiško. Tai materialistai, kurie viską matuoja pinigais, jei ir deklaruoja kažkokį tikėjimą ar aukštesnį suvokimą, tai tik tam, kad “išmelstų“ savo gražaus gyvenimo prailginimo. Kalbos apie dvasines vertybes su jais – tuščias laiko gaišinimas, nes jų suvokimas – materialiais ekvivalentais.

Dar vienas kraštutinumas – kai žmogus rūpinasi išskirtinai savo siela. Tokie žmonės mėgsta bendrauti, siekia naujų įspūdžių. Jie gali ištisą parą praleisti skaitydami knygas, pamiršdami maistą ir miegą. Svarbiausia jiems – pergyvenimai, išgyvenimai, emocijos, jausmai. Tai savotiškas penas jų fantazijoms, kuriose jie paskęsta, o dažnai ir gyvena. Turi turtingą jausmų pasaulį, kuris dažnai neturi nieko bendra su realybe. Dvasingumą supranta kaip jautrumą, dramatiškumą.

Kaip tai keistai beatrodytų, bet yra ir kraštutinis nukrypimas į dvasingumo paieškas. Tokie žmonės paprastai užimti tik savo dvasios gryninimu. Gali iki išsekimo pasninkauti, aklai sekti įvairiomis dvasingumo praktikomis, visa esybe pasinerti į religiją, net tapti sektantais. Gali bandyti šiuolaikinėmis sąlygomis atkartoti senovės adeptų kelią, nesusimąstydami, kad tai bus tik svetimos patirties kopijavimas. Viskas, ką jie daro, yra pernelyg jų pačių sureikšminta.

Žinoma, tai kraštutiniai variantai, tokių “grynuolių“ nėra daug. Bet jei atidžiau pažiūrėsime, nesunkiai savo ir kiekvieno žmogaus gyvenime pastebėsime prioritetą, kuris aiškiai išsiskiria. Kai kraštutinumai yra jauno žmogaus gyvenime, tai galime suprasti kaip paieškas, bet jei brandus žmogus “užstringa“ kažkuriame kraštutinume, tai jau sustojimas asmeniniame tobulėjime.

Dažnai tai įvyksta dėl aplinkos poveikio ir dėl nežinojimo. Žmogus visuomet yra linkęs pateisinti savo gyvenimo būdą ir sėkmingai tai daro, atrasdamas neįtikėčiausius argumentus. Materialistas, pavyzdžiui, savo gyvenimo būdą ir silpnybes gali lyginti su gyvūnų elgesiu: juk jie kovoja, konkuruoja, ėda, dažnai poruojasi, laimi stipriausias ir t.t.. Keistas argumentas, juk žmogus turi sąmoningumą ir galimybę valdyti savo elgesį, o ne gyventi vien instinktais ir refleksais..

Gyvenantis sielos “penu“ gali apeliuoti, kad jausmingumas ir emocingumas – vienintelės tikros žmogiškos savybės ir taip pateisinti savo fantazijas ir dramas gyvenime. Tokių žmonių dažniausias argumentas – aš juk skaitau knygas, einu į teatrą, aš emocingas, jautrus.. Puikios žmogiškos savybės, bet kai žmogus vien tuo gyvena, būdami šalia, galime neatitikti tų dramatiškų savybių ir nuolat keliamų aukštų reikalavimų.

Vienpusiškai siekiant dvasingumo išraiškos, taip pat gali atrodyti, kad tai aukščiausias gėris. Išoriškai tai tauru, kilnu, tai pasiaukojimas, šviesūs tikslai. Bėda tame, kad tokie žmonės dažniausiai visiškai atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nuo šeimos, nes “visi kiti“ jam atrodo tamsūs ir nuodėmingi. Jie taip pat atitrūksta nuo savo prigimties, ir siekdami aukštų tikslų, gali atnešti artimiems žmonėms sunkius pergyvenimus.

Aukščiausia žmogaus realizacija yra visų prigimtinių savybių lygsvara ir harmonija. Negalime paneigti nė vienos, kitaip tai atsisuka prieš mus pačius: jaučiame tuštumą, abejingumą, jaučiame, kad gyvenimas bėga pro šalį.. Kai šios savybės harmonijoje, esame kūrybingi, entuziastingi ir laimingi 🙂 . Gali kilti klausimas, ar tai įmanoma? Vienareikšmiškai – taip 🙂 . Vieninteliai apribojimai – mumyse.

P.S. Gavau labai esminį pastebėjimą, kurį būtinai turiu užrašyti: “ Visi trys prigimtiniai žmogaus aspektai turi būti harmonijoje, bet nepamirškime, kad pirminis iš jų – dvasia, kuri pajungia intuiciją ir kūrybiškumą. Tai mūsų pagrindinis variklis, mūsų neišsenkantis energijos šaltinis ir tai, kas mums suteikia aukščiausią išraišką“ . Ačiū! Pritariu 🙂

Reklama

9 mintys apie „Kūnas, siela ar dvasia?“

  1. Labas 🙂 . Vienas man iš stipresnių rašinių, kur taip aiškiai parodyta, kas yra kūnas, siela ir dvasia ir jų veikimas žmogaus gyvenime. Juk šituo klausimu taip pat tiek pripainiota! O tu taip paprastai ir aiškiai, su spalvingai iliustruojančiais pavydžiais. Dėkui, drauge! 🙂

    Patinka

  2. Labas, Bagira 🙂
    Kadangi man ilgai buvo painiava tarp sielos ir dvasios suvokimo, tai ir pasistengiau papasakoti kuo aiškiau. Nes be šitų sąvokų supratimo sunku suprasti ir jų veikimo principus.
    Prašom, prašom, drauge 🙂 .

    Patinka

  3. Labas. Ačiū už rašinį. Tai labai aiškiai viską sudėlioja. Aš pati keliavau per visas tris pozicijas , kol supratau, kad svarbiausia yra visų trijų derinys, visų trijų balansas. Tada tikrai ateina pilnatvė ir džiaugsmas. Ačiū tau, Vilte, kad parodei man tą kelią.

    Patinka

  4. Labas, Zahira 🙂 .
    Lengva parodyti, kai žmogus nori matyti 🙂 . Aš tai kažkaip buvau nuolat užstrigus ant dvasingumo aktualizavmo. Na, bet kiekvienas suvokimas ateina, tik giliai išgyvenus situaciją, viskam savo laikas. Kas nori ir ieško, tas visada atranda 😉

    Patinka

  5. Jei atvirai, tai aš ilgai galvojau, kad siela ir dvasia yra tas pats. Dar norėjau paklausti, pasitikslinti: rusiškai duch ir duša – kas yra kas? 🙂

    Patinka

  6. Gyveni žmogus ir mokaisi 🙂 . Geriau vėliau sužinoti, nei gyventi klaidingais įsitikinimais. “Duch“ – tai dvasia, o “duša“ – siela.
    Aš irgi ilgai painiojausi šitose sąvokose 😉

    Patinka

  7. Labas, Dariau 🙂 Smagu matyti 🙂
    Dvasingumo aktualizavimas – kaip ir bet ko kito aktualizavimas. Kai kažkas sureikšminama, o visa kita tampa visiškai nesvarbu.
    Bet.. pasirodo, taip nesigauna: turime skirti dėmesio ir kitoms sritims..
    Kaip rašė Povilas – viskas turi būti harmonijoje.
    Čia aš neturiu omeny talentų, pašaukimų ar žmonių gabumų, o žmogišką prigimtį – kūną, sielą ir dvasią 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s