Kategorija: Saviugda

Na, kas nėra su tuo susidūręs: savaitgalio rytą, vos įsispyrę į šlepetes – prie kompiuterio, ir nors buvo planuota daug ką padaryti – deja-deja, taip ir likome su šlepetėmis prie kompiuterio.. visą dieną. Galime sakyti, kad kompiuteris yra laiko ėdikas, tačiau tą ėdiką savo veiksmais palaikome mes patys!

Todėl tik patys galime atsekti – kam mes leidžiame savo laiką ir pašalinti tuos laiko ėdikus. Žinoma, gali būti ir nenumatyto laiko gaišinimo – pavyzdžiui, automobilių kamščiuose ar eilėse įvairiose įstaigose, kurias galime užpildyti prasminga veikla, pvz., knygos skaitymu.

O ir ne kiekvieną laiko tarpą būtinai turime kažkuo užpildyti – svarbiausia, kad nepastebimai įtraukianti veikla netrukdytų atlikti būtinus ar numatytus darbus. Būtent tokia veikla ir vadinama laiko ėdiku – tai laikas, kurį praleidžiame tuščiai, nesvarbiems užsiėmimams.

Kokie tai užsiėmimai? Daugumai mūsų jie gerai pažįstami:

– Kompiuteris, internetas – sukurti tam, kad taupytų mūsų laiką, bet.. būtent čia didžiulis įtraukiančios veiklos spektras:

1. Klaidžiojimas internete – vietoje 5 minučių galima užsisėdėti visą dieną. Todėl visuomet turėkime aiškų tikslą – ko ieškome ir nesiblaškykime.

2. Žaidimai, bendravimas socialiniuose tinkluose ir forumuose. Užmegzti ryšį, padiskutuoti konkrečiu klausimu, susitarti dėl susitikimo – naudinga ir reikalinga. O štai žiūrinėti nuotraukas, komentuoti draugus – įtraukiantis laiko gaišinimas. Todėl naudinga nusistatyti laiko limitą, pvz., valandą į dieną.

3. Internetinio pašto peržiūra. Dažniausiai pasiklystame prenumeratos sraute, todėl reikėtų kruopščiai ją rinktis – atsisakyti nebūtinos ir palikti tik tą, kuri tikrai reikalinga. Rūšiuokime laiškus, blokuokime visus nereikalingus, o paštą įpraskime peržiūrėti kartą-du į dieną.

– Polinkis atidėlioti svarbius darbus, užsiimant nereikšmingais darbais. Atrodo nekaltai: trumpam į internetą, pokalbis su kolega, kaimynu, spaudos peržvelgimas ir pan.. Rezultatas – svarbus darbas neatliktas ir vėl atidėtas, arba daromas paskubomis. Išeitis – planuoti dienos darbus ir drausmingai laikytis grafiko.

– Gulinėjimas, kuris dažnai “derinamas“ su kitu laiko ėdiku – televizoriumi. Pomėgis gulinėti veda į tinginystę ir pasyvumą gyvenime (tai neliečia poilsio po darbų). Na, o televizorių įpraskime įjungti tik tuomet, jei norime pažiūrėti konkrečią laidą ar filmą.

– Polinkis daug kalbėti (plepėjimas). Atima labai daug laiko, tačiau temos dažniausiai – “iš tuščio į kiaurą“ – apkalbos, emocingi gyvenimo aptarimai ir patarimai. Puiki terapinė priemonė nuo tuščio plepėjimo – įrašyti tokį pokalbį ir jo pasiklausyti ;)..

– Žalingi įpročiai. Pertraukėlės parūkymui tik atrodo nekaltos: kelios minutės per savaitę susideda į valandas, plius žmogus per jas dar ir gadina savo sveikatą. Tą patį galima pasakyti ir apie išgertuves, tik laiko ir sveikatos čia prarandama dar daugiau.

Kaip išvengti laiko švaistymo? Pirmiausia – būti dėmesingais tam, ką darome, tuomet neįsitrauksime į tuščią laiko gaišimą. Turime aiškiai suprasti, kad tai nėra taip nekalta, kaip gali pasirodyti: laiko švaistymas ilgainiui gali tapti blogu įpročiu ir negatyviai veikti mūsų gyvenimą.

Todėl svarbu pastebėti laiko ėdikus ir pradėti valdyti savo laiką:

– Nustatykime, kokie veiksmai sugaišina daugiausiai laiko, naudinga užsirašyti – kiek. Kuomet pamatome – kiek – atsiranda motyvas ištaisyti situaciją.

– Nuolatos pasitikslinkime gyvenimo prioritetus – jie keičiasi. Kai žinome, kas mums svarbiausia, tuomet tam ir skiriame savo laiką.

– Atsilaisvinusį laiką reikia efektyviai panaudoti – mokykimės jį organizuoti ir planuoti. Jei būtina – kažko pilnai atsisakykime, o veiklai, kurią ribojame, nustatykime konkretų laiką – kada ja užsiimsime.

Ir.. nebūkime sau pernelyg griežti – juk mes ne robotai, kartais galime praleisti dieną ir su šlepetėmis prie kompiuterio :). Svarbu, kad nuo to nenukentėtų nei mūsų artimieji, nei mūsų prioritetiniai gyvenimo darbai :).

Į negatyvumą paprastai įsitraukiame labai greitai ir nepastebimai. O kai pradedame žiūrėti į viską per negatyvumo prizmę, tuomet bet kokioje gyvenimo situacijoje matome tik blogąsias puses. Panašiai kaip požiūryje į pusę stiklinės vandens: pro negatyvumo akinius aiškiai matysime, kad tai tik pusiau tuščia stiklinė. O ir bet kokia mintis, atėjusi į galvą, tuoj pat bus kruopščiai nuspalvinta visais negatyvumo atspalviais.

Netikite? O gal atrodo, kad negatyvumas nėra toks jau blogas? Tuomet paskaitykime mokslininko-psichologo ir psichiatro P. Vaclaviko pasakojimą apie žmogų, kuris norėjo pasiskolinti plaktuką pas kaimyną. Taigi:

Istorija apie plaktuką

Sumanė žmogus pakabinti paveikslą. Jis turi vinių, bet neturi plaktuko. Ir mūsų herojus nusprendžia pasiskolinti plaktuką pas kaimyną, tačiau vėliau jį apninka abejonės: “O jeigu kaimynas nenorės duoti man savo plaktuką? Jis taip nenoriai man atsakė, kai vakar su juo pasisveikinau. Žinoma, gal jis paprasčiausiai skubėjo. Arba… jis tyčia apsimetė, kad labai skuba, o iš tikrųjų tenorėjo išvengti pokalbio, nes manęs nemėgsta.

Įdomu, kodėl jis manęs nemėgsta? Aš visuomet su juo mandagus. Nesuprantu, ką jis prieš mane turi, akivaizdu, kad čia kažkas ne taip. Jei kažkam prireiktų bet kokio mano instrumento, aš paskolinčiau be jokių kalbų. Kodėl jis nenori paskolinti man savo plaktuką, aš jį suvalgysiu, ar ką? Ir apskritai nesuprantu, kaip galima atsakyti žmonėms tokiose smulkmenose?

Va tokie žmonės ir nuodija mūsų gyvenimą… Galbūt, jis nusprendė, kad jei jau jis turi plaktuką, o aš – ne, tai aš esu jo rankose? Gerai, tuoj aš jam praplausiu smegenis!“ Mūsų herojus pašoka, įniršęs lekia prie kaimyno buto ir skambina į duris. Nieko neįtariantis kaimynas atidaro duris, ir nespėjęs nė pasisveikinti, išgirsta įniršusio kaimyno riksmą: “Pasprink tu savo plaktuku, kretine!“…

Štai tokia istorija, kuri parodo – kaip žaibiškai viską iškraipo negatyvumo akiniai. Todėl nesuaukime su tais akiniais ir turėkime omenyje, kad jie “prilimpa“ labai greitai, o nusiimti juos jau yra šiek tiek sunkiau.. Bet įmanoma :)!

Tik prisiminkime, kad į negatyvumą nepastebimai įsitraukiame, kai:

– nuolat žiūrime ar skaitome visokias tragedijas, siaubus, kriminalus, blogas naujienas, o paskui dar ir aptarinėjame tai su draugais ir artimaisiais;

– matome žmonėse tik blogas puses, juos apkalbinėjame ir rezgame intrigas;

– idealizuojame praeitį, charakteringas priežodis: “va anksčiau tai viskas buvo geriau…“;

– bendraudami įtarinėjame, reikalaujame, reiškiame pretenzijas ar turime nepagrįstų lūkesčių;

– esame linkę dramatizuoti ir pergyventi; ir t.t..

Pasakojimas apie plaktuką labai vaizdingai parodo, kaip toli nuveda negatyvumas. O juk žmogus tik plaktuką norėjo pasiskolinti.. Ir būtų taikiai pasiskolinęs, jei ne tos negatyvios mintys. Todėl.. sustokime kaskart, kai kils noras matyti žmones ar situaciją per negatyvumo prizmę. Tiesiog.. būkime visuomet pozityvūs! 🙂

Pozityvumas kiekvienam iš mūsų siejasi su tuo, kas gerai ir teisinga. Svarbiausia pozityvumo idėja – kad gyvenimas yra nuolatinis dvasinis augimas, tobulėjimas ir vystymasis savo ir visų labui. Tuo remdamasis žmogus siekia žinių, mokosi valdyti savo gyvenimą ir bendradarbiauti, geba kurti gerą gyvenimo perspektyvą bei tikslus, kurie motyvuoja jo veiksmus.

Yra du galimi žmogaus vystymosi keliai:

1) Per pozityvumą – kai žmogus remiasi savo stipriosiomis dvasinėmis savybėmis ir vysto jas. Jis sugeba realiai matyti pasaulį, suvokia savo galimybes ir poreikius, pasitiki savimi. Konstruktyvus, ieškantis sprendimų ir būdų pagerinti situaciją ar santykius. Sąmoningai atsisako to, kas negatyviai veikia gyvenimą, todėl pozityvių savybių daugėja, o negatyvių mažėja. Jis gerina ir harmonizuoja savo ir aplinkinių gyvenimą. Deja, tokių žmonių kol kas yra mažuma.

2) Per negatyvumą – su negatyviu nusistatymu, neigimu, prieštaravimais, polinkiu dramatiškiems pergyvenimams. Toks žmogus mato neigiamas gyvenimo puses, kovoja ir su jomis, ir su savo neigiamomis savybėmis. Paradoksalu, bet tokioje kovoje pozityvių savybių ne tik neprisideda, bet ir mažėja. Paaiškinti tai paprasta: kova yra gyvenimas įtampoje, todėl sunku išlaikyti pozityvias savybes, o tuo labiau – jas vystyti. Negatyvumas yra destruktyvus elgesys, nes daro žmogų ir jo aplinką nelaimingus. Dar vienas paradoksas – tokių žmonių yra dauguma.

Žmogus pats sprendžia, kaip jam vystytis – per pozityvumą ar per negatyvumą. Abu keliai mus moko, tačiau jie labai skirtingi. Negatyvumas mus riboja, vysto nepasitikėjimą savimi, neveiklumą. Pozityvumas, atvirkščiai – teikia pasitikėjimą savimi ir gyvenimišką energiją, motyvuoja, o reikalui esant – mobilizuoja. Pozityvumo kelyje taip pat pasitaiko sunkumų, tačiau žmogus yra nusiteikęs juos išspręsti, o ne burnoti dėl jų ar be galo kentėti.

Kartais pasimetame pozityvumo apibrėžimuose ir tuo pačiu – jo pritaikymu mūsų gyvenime. Tai nėra kažkas, kas gerai tik vienam žmogui, juolab tas “gerai“ gali net kenkti kitiems. Pozityvu – reiškia gerai ir teisingai; vienam ir visiems. Pozityviosios psichologijos dėka žmonės keičia savo gyvenimą į gerąją pusę. Bet.. pasirodo, dėl klaidingo pozityvumo suvokimo galime nuklysti nuo pasirinkto kelio ir nepasiekti trokštamo rezultato.

Dažniausiai mus klaidina ir atitraukia nuo pozityvumo:

– Nepagrįstas optimizmas. Pasireiškia teigimu, kad “viskas gerai“, nors realybėje gali būti visiškai priešingai. Tai savęs apgaudinėjimas, situacijos ignoravimas arba sprendimo vengimas. Pvz., žmogus vartoja alkoholį, rūko, nes įsitikinęs, kad jam tai nekenkia. Arba nesiima reguliuoti sudėtingų santykių, tikėdamasis, kad viskas išsispręs savaime gerai, ir t.t.. Išskirtinis tokio “optimizmo“ bruožas – melas, nenoras matyti realybės. Tai neadekvatus elgesys, kuris visada duoda neigiamus rezultatus.

– Egoizmas. Dažnas reiškinys, kai pasitelkęs pozityvų mąstymą, žmogus nukreipia jį į išskirtinį rūpestį savo persona. Jis visaip puoselėja save mylimą, neatsižvelgdamas į aplinkinius – jie įdomūs tik tiek, kiek gali būti jam naudingi. Jis “daro ką nori“ suprasdamas kaip aukščiausią pozityvumą – tai liečia visus jo įsivaizduojamus malonumus ir patogumus. Tokio žmogaus egoizmas auga kaip ant mielių, tačiau su pozityvumu jis neturi nieko bendra.

– Konkurencija. Arba lyderystė, grįsta rungtyniavimu, manipuliacijomis, siekimu tapti geriausiu iš visų. Beprasmiška sekinanti kova, kuri jei ir teikia džiaugsmą, tai trumpalaikį, nes visuomet atsiras geresnių.. O noras pirmauti veda į priklausomybę nuo kitų nuomonės. Pozityvumo esmė – ne rungtyniauti (nes visi esame skirtingi), o kiekvienam vystyti savo geriausias asmenines savybes, tapti lyderiu savo gyvenime ir geriausia savo paties “versija“. Tuomet esame iniciatyvūs ir galime kūrybingai bendradarbiauti savo ir visų labui.

Taigi, būkime atidūs, puoselėkime tikrąjį pozityvumą. Psichologas M. Selingmanas teigia, kad šiuolaikinės psichologijos paradigma turi būti pakeista: iš negatyvumo – į pozityvumą. Tuomet žmonės vystys kūrybinį potencialą, unikalias savybes, sveiką gyvenseną – tai būtinai pakeis ir žmones, ir visą visuomenę. Pozityviosios psichologijos kūrėjai žengė labai svarbų žingsnį – parodė žmonėms, kad jie patys gali imtis savo laimingo gyvenimo kūrimo, o ne pasikliauti “piktu“ likimu, geradėjais ar atsitiktinumais :).

Sąmoningumo siekdavo ne tik senovės dvasiniai adeptai (lot. adeptus – pasiekęs), jo siekia ir dauguma šiuolaikinių žmonių. Kodėl? Todėl, kad budri sąmonė – vienintelė “priemonė“ matyti šį pasaulį tokį, koks jis yra. Tai reiškia matyti tiesą ir suprasti realybę teisingai, o ne taip, kaip mums sako ar rodo. Juk tiesa – ne tik žodžiai, tiesa – tai pirmiausiai pagrindinis harmonijos principas.

Mes įpratinti tikėti tuo, ką mums sako, retas tikrina informaciją ar daro savarankiškas analizes. Todėl mūsų sąmonė nustoja veikti visu pajėgumu. Tai panašu į situaciją, kai į baltą sieną žiūri daug žmonių su skirtingos spalvos akiniais. Žiūrintis pro raudonus akinių stiklus žmogus sakys, kad siena raudona, pro žalius – žalia, pro mėlynus – mėlyna, ir t. t.. Galima dėl to skirtingo matymo ir susiginčyti ar susipešti.. bet juk siena – balta.

Taip ir mūsų sąmonė dažnai aptemdoma melu ar iliuzijomis, kuriuos mes pradedame laikyti tiesa. Pažadinti savo sąmonę galime kiekvienas, tai nėra kažkoks mistinis veiksmas, tai išugdomas ir palaikomas gebėjimas, ir pirmiausia – noru pačiam atrasti tiesą (“nusiimti spalvotus akinius“). . Pirmasis pažadintos sąmonės įspūdis gali būti ryškus – lyg praregėjimas, tiesos pojūčio atgavimas. Tačiau nieko iš dangaus nenukrenta, sąmoningumas pasiekiamas pačio žmogaus veiksmais.

Kaip atpažinti bundančią sąmonę? Įvairūs dvasiniai mokymai išskiria šiuos požymius:

– Žmogus tampa ramus ir taikus, dėmesingas tam, kas vyksta, todėl elgiasi ir reaguoja adekvačiai situacijai.

– Jis tampa savo gyvenimo stebėtoju ir dalyviu; yra kūrėjas, o ne auka.

– Kai atrandama tiesa, skirtumai išnyksta kartu su būtinybe dėl jų ginčytis ar kovoti. Nuomonė išsakoma ramiai, gerbiama kito nuomonė.

– Gyvenimo ritmas sulėtėja, nes žmogus gerai supranta savo poreikius ir pasirenka daryti tai, kas reikalinga. Todėl skubėjimas ir blaškymasis išnyksta savaime, tačiau prireikus žmogus mobilizuojasi ir viską atlieka sklandžiai.

– Dingsta nuovargis ir laiko viskam pakanka: neskubama, bet viskas padaroma laiku.

– Žmogus pradeda matyti gyvenimo ženklus ir pasikliauna savo intuicija, todėl esant reikalui lengvai keičia numatytą veiksmų scenarijų.

– Tampa atviras pokyčiams ir galimybėms, randa reikiamą informaciją.

– Žmogus pasidaro atidus kūno poreikiams, todėl atsisako visko, kas kenkia sveikatai. Dėl to sveikata gerėja.

– Keičiasi santykiai su žmonėmis – jie pagrįsti besąlygiška meile, supratingumu, pasitikėjimu, bendradarbiavimu.

– Žmogus nesibaimina vienatvės akimirkų. Jei anksčiau buvo būtinas fonas – radijas, televizorius, tai dabar jaukesnė tyla, įsiklausymas į save, gamtos garsai.

– Atsiranda vienybės pojūtis – su žmonėmis, Gamta, Visata, Kūrėju.

– Ateina pojūtis: “kaip viskas paprasta!“, o su juo ir tyras gyvenimo džiaugsmas.

– Mažėja negatyvių emocijų, dingsta baimės ir abejonės.

Taigi, išoriniame gyvenime nieko nepasikeičia, bet keičiasi pats žmogus, jo suvokimas. Budri sąmonė dovanoja neįkainojamą vertybę – ne tik matyti tiesą, bet ir neapgaudinėti savęs ir kitų. Ir, žinoma, remiantis tiesos pojūčiu kurti savo gyvenimą, kartu harmonizuojant mūsų visų realybę. Kuo daugiau bundančių ir sąmoningų žmonių, tuo didesni geri pokyčiai 🙂 ..

Ar matėte amerikiečių filmą “Sumokėk sekančiam“ (“Pay it Forward“)? Siužetas jo toks: mokytojas duoda vaikams užduotį – sugalvoti, kaip padaryti pasaulį geresnį. Vaikai sugalvoja daug būdų, tačiau realiausia – dvylikamečio Trevoro “gerumo dauginimo lentelė“. Jis pasiūlė padėti trims nepažįstamiems žmonėms, o mainais jų paprašyti, kad kiekvienas iš jų taip pat padarytų kažką gero kitiems trims žmonėms.

Gavosi tikra gerumo piramidė: iš vieno gero darbo išauga trys, iš trijų – jau devyni, iš devynių – dvidešimt septyni ir t.t.. Įdomu tai, kad filmo siužetas ir pati gerumo dauginimo idėja įkvėpė daugybę žmonių visame pasaulyje, ir jie pradėjo daryti gerus darbus savo gyvenime. Svarbiausia – tai daroma nuoširdžiai ir be asmeninės naudos lūkesčių.

Įvairiose šalyse yra judėjimai tokiu pačiu pavadinimu – “Pay it Forward“, o atliekami geri darbai įvairiausi: ir pagalba tiems, kam jos reikia, ir netikėti geri smulkūs bei didesni darbai, tačiau sąlyga išlieka viena: už gerą darbą reikia atlikti tris gerus darbus kitiems žmonėms. Daugumai žmonių tai gali pasirodyti labai neįprasta – pavyzdžiui, kai už atrastą piniginę paprašoma ne atlygio, o padaryti gerus darbus kitiems 🙂 ..

Galbūt, kažkam ši idėja atrodo naivi ir neveiksminga, galbūt, kažkas padaro tik vieną-kitą gerą darbą ir sustoja, tačiau abejingu ji nepalieka nei vieno. Tiek jaudinantis filmo siužetas, tiek pati idėja primena: gėrio, pagalbos, vienybės ir bendradarbiavimo dvasia yra mums visiems gyvybiškai reikalinga, ir mes visi tai intuityviai jaučiame.

Kodėl plinta tokie gerumo judėjimai? Psichologų teigimu, tai – mūsų laikmečio ženklas. Šiuolaikiniame pasaulyje gėrio ir savitarpio pagalbos principai nepopuliarūs, nes skatinama konkurencija ir varžymasis. Kai visuomenėje nepropaguojamas žmogiškumas, jo tiesiog nelieka. Tačiau.. gerumas (viena iš dorybių) “įdėtas“ kiekvienam iš mūsų, todėl žmonės turi poreikį gyventi humanizmo principais – štai dėl to patys ir organizuoja tokią veiklą.

Taigi, net jei atrodo, kad šiandien pasaulis žiaurus ir šaltas, o žmonės abejingi, mes visuomet galime pradėti skleisti gėrį – nežiūrint į nieką.. Tai stebuklinga jėga, kuri išlaisvina nuo negatyvumo. Tik blogos mintys ir blogi darbai užgožia gėrį, o nuo jų šiurkštėja ir žmogaus širdis. Yra net įvardinimai: “akmeninė širdis“, “ledinė širdis“.

Žmogus su tokia širdimi yra šaltas ir abejingas, o jei ir turi jausmų, tai jie negilūs, paviršutiniški. Prisimenate pasaką apie Kajų su ledine širdimi? Ją sušildė nuoširdi Gerdos meilė ir gerumas.. Tik darydami gerus darbus mes galime išvalyti savo sąmonę nuo pikto ir tikėtis pakeisti pasaulį į gerąją pusę. Kito kelio tiesiog nėra: gėris auga tik darant konkrečius darbus, kaip, beje, ir blogis..

Todėl indų Vedose sakoma: “Daryti gerus darbus yra kiekvieno pareiga“ – jau nuo seno buvo žinomas būdas gyventi harmonijoje. Net paprastas žodžių “gerumas“ ar “meilė“ kartojimas padaro mus geresniais ir vysto protą pozityvumo linkme. O jeigu dar linkime kitiems gero, džiaugiamės kitų laime ir savo padarytais gerais darbais..

Kai kantriai padedame tiems, kam gal ir sunku padėti, kai užjaučiame sunkią akimirką, kai esame geri: draugiški, rūpestingi, supratingi – mes įkvepiame geriems darbams ir kitus. Taip mes sėjame gerumo sėklas, kurios vieną dieną tikrai išaugs ir sužydės gražiausiais žiedais. Niekas kitas to už mus nepadarys, kiekvienas tai turi pradėti daryti pats – tuomet dalinamas gėris augs 🙂 ..

Ar sutinkate?

Ko gero, daugeliui narcisizmas tradiciškai siejasi būtent su gėrėjimusi veidrodyje. Šis terminas paimtas iš graikų mito apie gražuolį Narcizą, kuris mirė iš meilės ir ilgesio savo atvaizdui ežere. Atidžiau pasižiūrėję į šiuolaikinės visuomenes gyvenimą, pamatysime nemažai narcisizmo apraiškų – tai ir kūno demonstravimas, ir didžiulis dėmesys išvaizdai bei įvaizdžiui, ir grožio industrija, ir siekimas bet kokia kaina būti tarp “žvaigždžių“.

O jei pažiūrėsime dar atidžiau, tai tikrai pastebėsime, kad tokia veikla tėra išorinis šurmulys ir noras padaryti įspūdį, parodyti save. Jei tą išorinį šurmulį atmesime, tai “žvaigždiškumas“ subliukš lyg muilo burbulas – tokia tai tuščia veikla. Tačiau narcisizmas taip paplito, kad dažnai jau vadinamas kolektyvine žmonijos būsena. Kodėl taip yra?

Pirmiausiai žvilgtelėkime, kaip apibrėžia narcisizmą specialistai. Psichologijoje ir psichiatrijoje narcisizmas traktuojamas kaip asmenybės disfunkcija, psichikos sutrikimas (sinonimai – autofilija, autoerotizmas). Tai neigiamą atspalvį turintis bruožas, kuris išreiškiamas kaip egocentrizmas, susireikšminimas, pasipūtimas, tuštybė, puikybė. Socialinėse grupėse tai elitariškumas ir abejingumas kitų žmonių problemoms.

Pagrindiniai narcisizmo bruožai:

* Susireikšminimas – savo “grandioziškumo“, “žvaigždiškumo“ jausmas ir įsitikinimas, kad jį gali suprasti tik ypatingi žmonės.

* Empatijos nebuvimas – šaltumas santykiuose, nesugebėjimas mylėti, užjausti ir suprasti kitų žmonių jausmus ir poreikius.

* Dėmesio troškimas – jis taip susirūpinęs, kaip jis atrodo, ką apie jį galvoja kiti, kaip jis kalba, kad nieko kito gyvenime tiesiog nepastebi.

* Patologiškas pavydumas – kitų sėkmė traumuoja jo savivertę, todėl jis mėgsta atkreipti dėmesį į kitų trūkumus.

* Lengvai pažeidžiamas – itin jautrus kritikai, greitai įsižeidžia, emocijos nestabilios ir intensyvios.

* Įsitikinimas, kad kiti turi automatiškai pritarti jo norams, idėjos apie savo išskirtines teises, ypatingą padėtį.

* Puikybė – požiūris į kitus iš aukšto, polinkis girtis, demonstruoti savo “visažinystę“ ir fantazuoti apie savo pasiekimus.

* Nerealių tikslų užsibrėžimas; gali be skrupulų išnaudoti kitus savo tikslams pasiekti.

* Realybės vertinimo praradimas – viskas, kas yra jame ar jo, yra pervertinama, o tai, kas ne jo, už jo ribų, nuvertinama.

Patologiška narcisizmo išraiška prasideda tuomet, kai žmogus yra apsėstas didybės manijos ir nori bet kuria kaina būti garsiu, pastebimu, matomu. Jis nuolat gėrisi savimi, todėl negali ramiai praeiti nei vieno atspindinčio paviršiaus, nepasižiūrėjęs į save. Demonstruoja ir dovanoja savo nuotraukas, skiria daug dėmesio savo grožiui, nepraleidžia progos parodyti savo šmaikštumą ir protą. Kiti žmonės jam – kaip veidrodis, kuris atspindi jo išskirtinumą, todėl jam nuolat reikia, kad aplinkiniai juo žavėtųsi.

Kodėl išsivysto ši patologija? Dažniausiai – vaikystėje dėl tėvų narcisizmo arba lepinimo, ar pastovaus vertinimo. Didelę įtaką turi ir visuomenė bei žiniasklaida. Įdomu, kad kai kurie narcisizmo požymiai būdingi visiems žmonėms vaikystėje ir paauglystėje – tai meilės sau etapas, kuris vėliau turi peraugti ir į sugebėjimą mylėti kitus. Sunkiausia narcisizmo pasekmė – būtent neišvystytas gebėjimas mylėti.

Narcizai vertina save menkai, todėl ir turi išpūstą poreikį, kad aplinkiniai patvirtintų jo reikšmingumą, juo žavėtųsi. Tačiau jei vaiką giria už tai, kad jis kažką atliko savarankiškai, tai normalu, bet jei suaugęs žmogus nuolat laukia pagyrimų ar susižavėjimo dėl bet kokio savo atlikto veiksmo – tai jau “grįžimas“ į vaikystę, infantilumas..

Pilnaverčiam suaugusiam žmogui nereikalingi nuolatiniai patvirtinimai apie jo teisumą ar išskirtinumą – jis turi išvystytą orumą ir realų savo galimybių suvokimą. O savo unikalumą, būdingą kiekvienam žmogui, suvokia kaip kitoniškumą, o ne išskirtinumą. Žmogus skaitomas psichologiškai brandžiu, kai jis laisvas tiek nuo individualaus, tiek ir nuo visuomeninio narcisizmo.

Juk svarbiausios – dvasinės vertybės, kurios veikia visą žmogaus gyvenimą – ir vidinį, ir išorinį. Narcizui, atvirkščiai – visuomet išorinis gyvenimas svarbesnis, nei vidinis.

O ką jūs apie tai manote?

Būti sąmoningu – pirmiausiai reiškia būti dėmesingu ir suvokti save dabartiniame momente. Tai budrios ir aktyvios sąmonės būsena, kurioje žmogus palaiko ryšį su realybe ir sąveikauja su ja. Sąmoningumas įtakoja tikslingumą, kūrybingumą, efektyvumą, dvasinį augimą, adekvatumą – viską mūsų gyvenime. Jei sąmonė užmiega, tuomet mes prarandame sąmoningą kontaktą su realybe.

Sąmonę nepastebimai ir gana greitai užmigdo nuolatinis skubėjimas arba supančio pasaulio poveikis – pvz., miesto šurmulys, aplinkinių “bėgimas“. Kartais ir būdami išoriškai labai aktyvūs, mes “nedalyvaujame“ tame, ką darome, nes esame nesąmoningi, o mūsų veiksmai ir reakcijos yra automatiški, šabloniški, inertiški. Toks žmogus pasidaro paviršutiniškas, pradeda daug ko nepastebėti: pvz., to, ką daro aplinkiniai, ką jaučia jo artimieji, kokia jo paties būsena ir pan.

Jis tarsi “ne čia“, ir tokią būseną esame patyrę beveik kiekvienas: kažkur einame ar važiuojame, ir atsipeikėjame, stengiamės susivokti – kur mes; darome kažkokį veiksmą automatiškai, ir tarsi jame nedalyvaujame, o stebime iš šalies; skaitome knygą, bet nesuprantame ir neprisimename perskaityto teksto.. Nesąmoningas elgesys su retomis sąmoningumo prošvaistėmis pasidaro dominuojantis. Dėl to net posakiai atsirado: valgau “automatu“, gyvenu “automatu“, dirbu “automatu“..

Tačiau turime suprasti svarbų dalyką, kitaip galime susipainioti ir pradėti ieškoti problemų ten, kur jų nėra. Iš vienos pusės – miegančios sąmonės būsena įtakoja nesąmoningus, automatiškus veiksmus. Iš kitos pusės – ne visi automatizmai (nesąmoningai atliekami veiksmai) byloja apie užmigusią sąmonę.

Pavyzdžiui, yra kūno automatizmai (įgimti ir įgyti): kvėpavimas, mirksėjimas, raumenų refleksai, sėdėjimas, vaikščiojimas ir t.t. Jie vykdomi nesąmoningai, ir tai savotiškas gamtos dovanotas gyvenimo palengvinimas – juk jei galvotume: kiek įkvėpti ar kokį raumenį sutraukti ar atleisti einant ar kažką keliant, vargu, ar dar kažkam liktų laiko.. Kaip tame pasakojime apie šimtakojį: kai jo paklausė – kaip jis sužino, kuria iš kojų kada žengti žingsnį, jis susimąstė ir.. ilgam sustojo 🙂 ..

Yra ir kita grupė automatizmų, kuriuos galime pavadinti įgūdžiais – jie leidžia atlaisvinti sąmonę svarbesniems veiksmams. Pavyzdžiui, vairuojant stebėti situaciją kelyje ir tinkamai reaguoti. Arba išmokus groti kažkokiu muzikos instrumentu, groti negalvojant apie natas, improvizuoti, kurti muziką.. Tokie įgūdžiai leidžia pasiekti meistriškumo visose srityse, todėl yra naudingi žmogui.

Kiekvienas supranta, kad sąmoningumas yra buvimas “čia ir dabar“, dėmesingumas. Ir tai tikrai nereiškia, kad turime akylai sekti ir fiksuoti kiekvieną savo judesį, pvz., valydami dantis ar rišdamiesi batų raištelius 🙂 .. Esmių esmė tame, kad būdami nesąmoningi, su miegančia sąmonė, mes ne tik prarandame kontaktą su realybe, bet ir paleidžiame klaidžioti į praeitį ar ateities iliuzijas mūsų sąmonės “kanceliarinį darbuotoją“ – protą.

Rezultatas – keliaujame per savo nevaldomą gyvenimą “kur neša“, “kur užneš“, ir atsipeikėjame dažniausiai tik tuomet, kai atsiduriame kritinėje situacijoje, kuri jau rėkte reikalauja sprendimo. Todėl ir pirmas bei vienintelis veiksmas, kuri turime padaryti sudėtingoje ar kritinėje situacijoje – “įjungti“ savo sąmoningumą. Tai padeda ne tik pamatyti realią padėtį, bet ir rasti reikalingus sprendimus.

Sąmoningumas mus išvaduoja nuo chaotiško, monotoniško ir nevaldomo gyvenimo. Sąmoningumas yra aiškus suvokimas, kas vyksta šiame momente. Tai didelė jėga. Beje, žmogui su snaudžiančia sąmone atrodo neįmanoma pati idėja, kad galima savo mintimis valdyti gyvenimą – tai savotiškas sąmoningumo testas 😉 ..

Miegančią sąmonę gali pažadinti tik sąmoningumas. Budizmas teigia, kad sąmoningumas ir meditacija yra sinonimai. Ir priduria: nėra kelio į sąmoningumą, pats sąmoningumas yra Kelias :)..

Pasaulis nuolat keičiasi, mus užplūsta nauja informacija, ir mes turime spręsti – kaip reaguoti į ją, priimti ją ar ne. Taip pat naudinga peržiūrėti – ar nesilaikome pasenusių įpročių ir požiūrių, kurie stabdo mūsų dvasinį augimą. Be to, šiais visuotinio skubėjimo laikais mes dažnai įsisukame į automatizmą – miegančios sąmonės būseną, kai viską darome nesąmoningai, mašinaliai.

Išlikti sąmoningu, tobulėti ir priimti teisingus sprendimus labai padeda akistatos su savimi ir klausimai sau: “Koks aš? Ko aš siekiu? Kas svarbiausia dabar mano gyvenime? Kodėl? Kas vyksta aplink mane?“.. ir, žinoma, sąžiningi atsakymai į juos. Tokia periodiška savianalizė padeda pamatyti realią situaciją, padaryti reikalingas koreguojančias išvadas ir sprendimus.

Tik nepainiokime to su nuolatiniu destruktyviu savęs narstymu, kuris yra iškreipta savianalizės forma. Jai būdingi:

– negatyvumas, ieškojimas pirmiausiai trūkumų, fiksavimasis ties jais ir pergyvenimas dėl jų, apgailestavimas, kad nepasielgta kitaip;
– kaltinimo ir teisinimosi kaitaliojimas: žmogus tai pyksta ant savęs, tai savęs gailisi;
– pasinėrimas į praeitį: teisinimasis sunkia vaikyste, jaunyste, santuoka ir t.t..

Toks kapstymasis savyje ne tik nepadeda ieškoti sprendimų, bet ir panardina į begalines neigiamas emocijas, kurios blogai veikia ir patį žmogų, ir jo bendravimą su aplinkiniais. Tai yra atitrūkimas nuo realybės ir ėjimas ne į save, bet nuo savęs.

Periodiška sąmoninga savianalizė, atvirkščiai, yra sąmoningumo vystymas ir ėjimas į save – savo minčių, jausmų, poelgių ir jų pasekmių sau ir kitiems suvokimas. Ji leidžia laiku pakoreguoti savo elgesį ir neeikvoti energijos pasenusių ar negatyvių įsitikinimų palaikymui. Jei žmogus netobulėja, jis tampa tarsi senos laidos kompiuteris, kuriam naujos programos yra neįveikiamos.

Tokios akistatos su savimi metu galime išnagrinėti keliančius problemas klausimus, galime ir “profilaktiškai“ peržiūrėti pagrindines gyvenimo sferas – ar neapleidome jų, ar nenuslydome į automatizmą, pavyzdžiui:

– asmeninė sfera: dvasinis tobulėjimas, sveikata, gyvenimo būdas, atvirumas visapusiškam augimui, patirtis, tikslai, kūrybingumas, mokslai ir t.t.;
– šeima: santykiai su mylimu žmogumi, vaikais, artimais ir tolimais giminaičiais;
– darbas: profesinis tobulėjimas ir pragyvenimo šaltinis;
– bendravimas: draugai, bendraminčiai, kaimynai, visuomeninė veikla;
– poilsis: atostogos, kelionės, pomėgiai;
– buitis: namai, jų tvarkymas ir priežiūra, kiti buities darbai;

Nelaukime, kol kažkurioje srityje kils problemų, retkarčiais žvilgtelėkime – ar viskas tvarkoje, ar tikrai padarome viską, kas nuo mūsų asmeniškai priklauso. Juk kartais mažos smulkmenos palengva suardo didelius ir svarbius dalykus: kažkur buvome nedėmesingi, kažkada nejautrūs, čia sumelavome, ten supykę nekalbėjome, kažkada pažado netesėjome, kažką pažeminome, ten ambicijos suveikė, o čia orumo ir žinių pritrūko, ar tiesiog apsileidome, ir.. griūtis.

Tačiau lygiai taip pat ir mažais gerais darbais galime pradėti kurti didelius gerus dalykus. Tereikia noro, sąmoningumo ir.. dėmesio savo gyvenimui. Kiekvienas žmogus yra visų savo minčių, jausmų ir veiksmų šaltinis. Kiekvienas žmogus turi tobulėjimo “instrumentą“ – save patį, ir gali sąmoningai kurti savo pasaulį kiekvieną savo gyvenimo akimirką.

Pabaigai – trumpa istorija. Psichologas ilgai klausėsi vieno žmogaus skundų gyvenimu. Galiausiai į klausimą, ar gali jam padėti, psichologas papurtė galvą: “aš negaliu, bet žinau žmogų, kuris jums tikrai padės. Eime, aš jums jį parodysiu.“ Jis atvedė žmogų prie didelio veidrodžio, pastatė jį priešais ir pasakė: “Štai jis. Jis vienintelis tai gali padaryti. Kol jo geriau nepažinsite ir neišmoksite juo pasitikėti, nerasite išeities iš savo sunkios situacijos“. Žmogus žvilgtelėjo ir .. pamatė save. Ko gero, tai buvo jo pirmoji akistata su savimi..

* Bendraudami mes ne tik keičiamės informacija, bet ir darome poveikį vieni kitiems. Bendraudami mes geriau pažįstame save ir kitus žmones – per reakcijas į situacijas ir jų sprendimo būdus. Mes veikiame vieni kitus ir padedame aktyvuoti paslėptus pasąmonės resursus.

* Bendravimas su kitu žmogumi – visuomet prisilietimas prie kito vidinio pasaulio. Ir po kiekvieno tokio prisilietimo mes daugiau-mažiau, bet pasikeičiame, tampame kitokie.

* Psichologų apskaičiavimais, žodinė informacija bendravime sudaro apie 10%, kūno kalba (poza, judesiai, mimika, kvėpavimas) – apie 50%, balsas (intonacija, tembras, ritmas) apie 40%. Tačiau visa tai galime pavadinti išraiškos instrumentais. Svarbiausi – sąmoningi ir subtilūs pasąmoniniai impulsai, kuriais žmonės veikia vieni kitus.

* Mes negalime gyventi be bendravimo. Jis mums reikalingas kaip oras, vanduo ar maistas. Būtent sąveikos su kitais dėka mes įgauname vientisumą ir tikslingumą. Galime teigti, kad mes esame šioje Žemėje vieni dėl kitų. Mes tarsi pasaulio pažinimo sąjungininkai.

* Kad bendrautume harmoningai, turime aiškiai suvokti – ko tikimės iš bendravimo, ką galime duoti ar gauti (dėmesį, gerus santykius, pagalbą, susitarimą, ir t.t.). Toks suvokimas padeda sėkmingai bendrauti bei augti ir vystytis dvasiškai. Sąmoningi, tobulėjantys žmonės padeda padaryti pasaulį šviesesnį ir geresnį.

* Visi mes skirtingi. Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje su savais įsitikinimais. Todėl, jei norime efektingai sąveikauti su žmonėmis, turime gerbti kito žmogaus pasaulį. Jei negerbiame, tai sėkmingo bendravimo nebus, viskas pasibaigs banaliu aiškinimusi: kas teisus, o kas – ne. Tai ne tik neproduktyvu, bet ir kai kuriais atvejais pavojinga.

* Nesėkmingas bendravimas – tai tik atsakomasis ryšys. Mes visada gauname tokias reakcijas ir atsakymus, kokius impulsus patys siunčiame. Linkėkime kitiems to, ko palinkėtume sau.

* Geranoriškumas – viena iš svarbiausių sėkmingo bendravimo sąlygų. Juk visi norime, kad su mumis bendrautų nuoširdžiai ir draugiškai, tačiau kiek patys padarome, kad būtų būtent taip? Todėl darykime iš savo pusės viską, kad bendravimas būtų geranoriškas.

* Svarbus ir lankstumas. Jei bendravimas neduoda gerų rezultatų, pagalvokime, ką galime padaryti kitaip.

* Nepamirškime dėmesingumo, atidumo ir įsiklausymo į tai, ką kalba pašnekovas. Juk taip dažnai neįsigilinę, ar ne taip supratę, puolame emocingai atsakyti, susikivirčijame, o po kurio laiko pamatome, kad galėjome apsieiti ir be konfliktų.

* Harmoningas bendravimas įmanomas, jei yra supratimas. Kuo daugiau kito žmogaus vidinis pasaulis sutampa su mūsų, tuo didesnis savitarpio supratimas.

* Iš gausybės galimų signalų mūsų protas pastebi tik tuos, kurie atitinka tai, ką mes norime pamatyti. Kitaip tariant – mes matome žmonėse tai, ką tikimės pamatyti. Patys mes taip pat atitinkame kažkieno lūkesčius.

* Būkime atidūs frazėms, kurios “užkabina“ pokalbyje – tai gali būti tema, su kuria mums reikia padirbėti. Tas pats liečia ir siekį kažką žūtbūt įrodyti kitam – tai reiškia, kad tai norime įrodyti (patvirtinti) pirmiausiai sau.

* Jei bendravimą įsivaizduosime kaip savanaudišką manipuliavimą, tuomet sumažinsime žmonių kiekį, su kuriais bendrausime efektyviai. Maža to, mes nuolat jaudinsimės, ar nedaro mums įtakos kiti.

* Jei po bendravimo jaučiame džiaugsmą, o nuotaika pakylėta – reiškia, bendravimas yra sėkmingas.

* Visi mes gyvename vieningoje energetinėje-informacinėje erdvėje ir esame susieti. Kai visi tai suvoksime, mes nustosime kenkti vieni kitiems ir Gamtai.

* Siūlau pasižiūrėti į bendravimą kaip į bendrą kelionę. Tai tarsi kelionė į kitą realybę. Kokie grįšime iš tos kelionės – išmintingesni, geresni, stipresni, ar netekę paskutinių jėgų? Viskas priklauso tik nuo mūsų 🙂 ..

(Pagal V. Sinelnikovo paskaitas ir knygas)

Tai 1971 metų režisieriaus F. Sobolevo filmas, kuriame autorius per eksperimentus ir žaidimus parodo, kaip grupė daro įtaką atskiram žmogui. Eksperimentus parengė ir atliko psichologijos mokslų kandidatė V. Muchina. Kadangi filmas rusiškas, nesuprantantiems kalbos trumpai perteiksiu esmę. Filmas unikalus tuo, kad aktualus ir šiandien – jis kviečia pažiūrėti į save iš šalies ir suprasti įtakų mechanizmą.

Kaip teigia filmo autorius, mes žinome daug ką, labai daug, tačiau nepažįstame.. savęs. Gal pažiūrėję filmą susimąstysime – ką mes žinome apie save, savo psichologiją, ir kaip mus veikia bei įtakoja kiti žmonės.

Pirmasis eksperimentas – apie mūsų atmintį, sugebėjimą atpasakoti matytą situaciją ir tai, kaip kiti žmonės įtakoja mūsų įspūdžius. Lektorių “netikėtai“ užpuola ginkluoti “plėšikai“ ir išsiveda iš auditorijos. Visi matė tą patį vaizdą, tačiau pasakojimai visų skiriasi: ir plėšikų skaičius skirtingas, ir jų apranga, pasakojimai apie kaukes, ir kokiu būdu išvedė lektorių. Situacijos netikėtumas sukėlė emocinį šoką, ir žmonės tiesiog sukuria tai, ko neįsidėmėjo. Žinoma, tuos atpasakojimus įtakoja ir kitų dalyvių pasakojimai.

Mes dažnai nepasitikime savo suvokimu, savo asmenine patirtimi, todėl esame linkę “pasitikrinti“ savo suvokimą, elgesį ir nuomonę su kitų žmonių suvokimu, elgesiu ir nuomone. Sekančiam eksperimentui žmonės skirstomi į grupes, jiems rodoma ta pati nuotrauka. Vienai grupei pasakoma, kad tai labai pavojingas nusikaltėlis ir prašoma jį apibūdinti, nupiešti jo psichologinį paveikslą. Žinoma, apibūdinimai neigiami: šaltas žvilgsnis, piktas žmogus, nepatikimas, įžūlus, sadistas, daug geriantis, su būdinga tik nusikaltėliui nosimi ir randais..

Kitai grupei rodoma ta pati nuotrauka, tik pasakoma, kad tai – labai žymus mokslininkas. Apibūdinimai kardinaliai priešingi: protingas ir skvarbus žvilgsnis, geranoriškas ir darbštus žmogus, patikimas, linksmas, mėgstantis savo darbą, mylintis vaikus, charizmatiškas, geros akys ir aristokratiška kakta..

Išvada – tam tikrose situacijose, esant informacijos trūkumui, mes nevalingai “atrandame“ tai, ko iš mūsų laukia kiti žmonės. Šio eksperimento dalyviai viename žmoguje pamatė ir nusikaltėlį, ir mokslininką – mes matome tai, ką norime matyti. Tai psichologinė nuostata – nesąmoningas nusiteikimas, pasirengimas kažką suvokti tam tikru būdu, tačiau mes įsitikinę, kad tai mūsų nuomonė.

Kai kuriuos psichologinius dėsningumus puikiai parodo vaikai. Dabar eksperimentatorė susitaria su trimis vaikais, kad įvardins rodomas piramides tik kaip baltas, net jei rodys vieną juodą. Į šią grupelę kviečiami vis kiti vaikai, ir išaiškėja, kad ne visi vaikai pasiduoda trijulės įtakai ir teisingai įvardina piramidžių spalvas.

Kai vaikų paklausia – kodėl jie neteisingai įvardina spalvas, nors mato kitaip, jie atsako, kad sekė kitų vaikų pavyzdžiu. Sekantis eksperimentas-žaidimas su vaikais – košė, cukrus ir druska. Grupei vaikų duodama saldi košė, o vienam iš grupės – sūri. Prašoma apibūdinti skonį. Neįtikėtina, bet kai kurie vaikai pasiduoda grupės įtakai, ir sūrią košę pavadina saldžia.

Tačiau yra vaikų, kurie neabejodami atsako, kokia iš tiesų yra košė. Tai savarankiškas, nepriklausomas elgesys, orientuotas į asmeninius įspūdžius. Taip elgtis natūralu, o štai jei aplinkinių nuomonė svarbesnė nei asmeniniai pojūčiai, tuomet elgesys yra įteigtas, konformistinis. Vaikai nori būti kaip visi – juk per žaidimus, mėgdžiojimą vyksta asmenybės vystymasis, visuomenės normų ir taisyklių įsisavinimas, socializacijos procesas. Bet ar tik vaikams tai svarbu?

Toliau – eksperimentas su studentais. Su grupe sutariama, kad bus rodomos skirtingų žmonių nuotraukos, tačiau jie teigs, kad 1 ir 4 nuotraukose – tas pats žmogus. Į grupę pakviečiama pirmoji mergina, ji kategoriškai teigia, kad nuotraukose – skirtingi žmonės. Tačiau dauguma susitarusių dalyvių išsako vieningą nuomonę, ją “pagrindžia“ ir “argumentuoja“, ir ši kolektyvinė nuomonė daro spaudimą.

Mergina pradeda abejoti, bando įžvelgti grupės argumentus apie apšvietimo skirtumus, vienodas raukšles, apgamus.. bet laikosi savo nuomonės. Vėliau ji prisipažįsta psichologei, kad nustebo, kai pirmasis ir antrasis dalyviai pasakė, kad tai vieno žmogaus nuotraukos, tačiau kai tai ėmė tvirtinti kiti, ji sutriko. Kadangi ji piešia, ir dėl to veido skirtumus matau geriau nei kiti, todėl laikėsi savo nuomonės. Tačiau jai buvo sunku apginti savo poziciją dėl grupės spaudimo.

Kitas eksperimento dalyvis – vaikinas. Jam taip pat pasiūlytos skirtingos pagyvenusių žmonių nuotraukos. Nežiūrint to, kad yra ir moterų nuotraukų, grupė teigia, kad moteris – tai persirengęs vyras iš kitos nuotraukos, todėl 2 ir 4 nuotraukose – tas pats žmogus.Neįtikėtina, bet dalyvis keičia savo nuomonę ir.. sutinka su grupe! Todėl psichologė pakartoja eksperimentą su skirtingų spalvų piramidėmis. Šį kartą vaikinas įvardina skirtingas spalvas, o paklaustas – kodėl tuomet dėl nuotraukų jis sutiko su absurdiška daugumos nuomone, atsakė, kad pasidavė įtakai.

Tačiau kitas vaikinas sutiko su grupe, kuri teigė, kad abi piramidės baltos ir.. pritarė jai (nors akivaizdu – viena balta, kita juoda). Paklaustas psichologės – kodėl taip pasielgė, jis atsakė, kad pakluso daugumai, bijojo pasakyti kitaip nei visi, bijojo pasirodyti kvailas prieš draugus.. Net matydamas akivaizdžius faktus, jis neišdrįso nepritarti grupei.

Vaikinas teigė, kad iki paskutinio grupės dalyvio pasisakymo jis negalėjo patikėti, kad jie kalba rimtai, tačiau nedrįso nesutikti, nes buvo nejauku ir prieš grupę, ir prieš filmavimo komandą. Eksperimente su nuotraukomis jis net ieškojo patvirtinančių draugų nuomonę argumentų, nes norėjo juos palaikyti. Tačiau širdies gilumoje jiems nepritarė, bet pasakyti to neišdrįso. Dėl to pasijuto nejaukiai, pasijuto menkas. O su piramidėmis net pagalvojo, kad tai kažkoks matematinis kuriozas, kurio jis nesupranta..

Žinoma, teigia filmo autoriai, juodą pavadina baltu tik gal vienas iš tūkstančio, tačiau nepasiduoti grupės spaudimui sugeba retas – ypač jei nuo mūsų nuomonės niekas nepasikeis, jei tai nėra labai reikšminga. O jei tai principinga, jei tai liečia žmogaus įsitikinimus?

Todėl vaikams pasiūlomas paskutinis eksperimentas – jei tire bus šaudoma į kairįjį taikinį, pataikymo atveju iškris rublis, kurį vaikas išleis savo nuožiūra. O pataikymas į dešinį taikinį atneš rublį, kuris bus išleistas bendroms klasės reikmėms. Prieš šaunant vaikas matys, kur šaudė jo klasės draugai – tam reikalui užsidegs švieselės taikiniuose.

Jas, žinoma, reguliuos psichologai – kad vaikai apsispręstų, matydami rezultatus (savo ar klasės naudai). Net vaikų klasės vadovė sutinka, kad tai sudėtinga užduotis (moraline prasme). Visų nuostabai, dauguma vaikų padarė pasirinkimą klasės naudai – tokias štai savybes skiepijo tuo laikmečiu mokykla..

Autoriai šiuo filmu kvietė pažiūrėti į save iš šalies. Jie tikėjosi, kad pamatę save kituose, žmonės susimąstys ir jų sekantis žingsnis, sekantis poelgis bus sąmoningesnis, labiau apgalvotas ir principingas. Pridurčiau: visi mes esame bendruomeniški, tačiau esame ir unikalūs, visi mes darome įtaką vieni kitiems, todėl darykime gerą įtaką 🙂 .