Mitai apie depresiją

Depresija dažnai vadiname tiesiog prastą nuotaiką. O iš tiesų tai yra psichikos sutrikimas, pasireiškiantis prislėgta emocine būsena, kuri neigiamai veikia visą žmogaus gyvenimą – asmeninius santykius, darbinę veiklą, aktyvumą ir t.t..

Depresija – ne “bloga nuotaika“ ar kaprizas – tai sutrikimas, kurį reikia gydyti. Kad geriau suprastume ir nesuklystume atpažindami šį sutrikimą, peržvelkime paplitusius mitus apie depresiją.

Depresija ir bloga nuotaika – tas pats.

Dažnai girdime frazę: “Vakar man buvo depresija“. Taip įvardinama bloga nuotaika, kuri gali būti įtakota išorinių aplinkybių: gali šiandien užplūsti, o rytoj – praeiti. Tuo tarpu depresija yra liguista būsena, kuri gali tęstis mėnesius, net metus, ir visi išoriniai įvykiai tokiu atveju bus matuojami per depresijos prizmę.

Sergant depresija, suardomas biocheminis balansas galvos smegenyse ir impulsai tarp nervinių ląstelių. Tokį anomalinį galvos smegenų aktyvumą parodo ir tomografija. Taigi, tai nėra paprastas nuotaikų svyravimas.

Depresija – tinginių liga, jie “serga“ iš neturėjimo ką veikti.

Depresija – visada žmogui reikšmingų problemų pasekmė. Tačiau reikšmingumas – itin individualus dalykas: vienas žmogus gali lengvai pakelti net sunkiausius išbandymus, o kitą gali palaužti ir kitiems atrodanti smulkmena. Bet kokiu atveju – depresiją sukėlusi priežastis visada yra reikšminga žmogui, kuris serga depresija.

Depresiją lengva įveikti pačiam – tereikia pradėti galvoti apie kažką gero ir dažniau šypsotis.

Būtų gerai, jei viskas būtų taip paprasta – geriausiu atveju tai suteiks trumpą laikiną palengvėjimą. Depresija išgydoma tik išsprendus vidinius konfliktus, t.y., pašalinus depresijos priežastis. Tų priežasčių pats sergantis žmogus arba nesupranta, arba jos atrodo jam neišsprendžiamos. Būtent dėl prislėgtos būsenos savarankiškai pasveikti sunku, todėl prireikia specialisto pagalbos.

Depresija dažniausiai serga moterys.

Tokia nuomonė vyrauja todėl, kad sunegalavusios moterys dažniau kreipiasi į specialistą. Vyrai, deja, savo prislėgtą būseną dažniau slopina alkoholiu. Depresija gali susirgti įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, kartais ji pasireiškia ir paaugliams dėl būdingo tam amžiui nuotaikų svyravimo.

Depresija – silpnų ir bevalių liga, stiprūs ja neserga.

Tikrai ne: neišsprendžiami vidiniai konfliktai, kurie sukelia depresiją, gali iškilti kiekvienam žmogui – nepriklausomai nuo jo valios stiprumo.

Depresija užeina ir praeina savaime.

Depresija visada turi priežastį (jos gali būti įvairios), ir jei tos priežasties nepašalinsime – depresija nepraeis savaime. Tai psichikos sutrikimas, galintis peraugti į rimtą ligą. Todėl reikėtų susirūpinti, jei pastebėjote:

– ilgą laiką trunkančius prislėgtą nuotaiką, nerimą, apatiją, baimę, nuovargį, atminties sutrikimus, negalėjimą susikaupti;
– nuo pat ryto vyraujančias negatyvias mintis;
– neadekvačią situacijai depresyvią nuotaiką;
– miego sutrikimus: sunkus naktinis miegas su dažnais prabudimais arba mieguistumas dieną;
– niūrias mintis apie gyvenimo beprasmybę, nenorą gyventi.

Visa tai rodo, kad reikia kreiptis pagalbos, kad tai nepraeis savaime. Kai tik specialistas parenka tinkamą gydymo būdą, situacija pradeda gerėti jau po kelių savaičių. Deja, statistika rodo, kad pagalbos kreipiasi vos keli procentai depresijos apimtų žmonių.

Įveikti depresiją galima sunkiu darbu.

Tai tikrai gali padėti, jei žmogus išgyvena lengvą nuotaikų kaitą, bet ne depresijos atveju. Pasinėrimas į sunkų darbą depresijos metu gali išprovokuoti ligos paūmėjimą.

Kenčiantį nuo depresijos žmogų galime atpažinti iš verksmingumo.

Sergantys depresija žmonės ne visada vaikšto paniurę ar lieja ašaras. Gali būti ir užslėptos depresijos (pvz., dėl nemėgiamo darbo) formos, kurias ir pats ligonis ne iš karto pastebi, nes išoriškai lyg ir viskas vyksta kaip įprasta. Tokios užslėptos depresijos formos dažniausiai išsivysto į psichosomatinius sutrikimus: įvairius skausmus ir negalavimus, virškinimo sutrikimus ir pan.

Galima pagerti raminančių arbatų ar antidepresantų, kuriuos gėrė draugas, ir viskas praeis.

Depresijos gydymas – kompleksinis, todėl papildomas priemones ir jų dozes gali skirti tik gydytojas. Savigyda medikamentais itin pavojinga, nes vien vaistais depresija negydoma – pirmiausia būtina išsiaiškinti ją sukėlusią priežastį.

Taigi, vienos dienos prasta nuotaika – ne depresija. Gyvenime nutinka įvairių dalykų: kai kurie įvykiai sukelia liūdesį ar nusiminimą. Tačiau ne visi jie išsivysto į depresiją – kai žmogus juos įveikia, kartu keičiasi ir jo nuotaika.

Ką apie tai manote?

Reklama

6 mintys apie „Mitai apie depresiją“

  1. Sveika, Vilte:)
    Atrodo įgijau priklausomybę nuo FB tad kartais nebespėju aplankyti tavo tinklaraščio. Taip pat ne per seniausiai gavau pastabą kad komentaras turi būti iki 50 žodžių, Bet kadangi nepozicionuoju savęs į labai gerai išauklėtus, o tema apie depresiją (melancholiją, liūdesį, perdegimą, nervinį išsekimą)pastaruoju metu teko kiek domėtis, todėl leisiu sau įkelti beveik visą laišką apie depresiją, kurį rašiau pažįstamam psichologui. Jei kas nesivargins skaityti – nesipiktinsiu:)

    “…rodos, minėjau, kad skaitau Karin Johannisson knygą „Melancholijos erdvės“ (Vilnius, Baltos lankos, 2011m.). Iš ties ta knyga pasirodė ne visai apie tai, ką aš galvojau. Tiksliau ten turima omenyje melancholija pačia plačiausia prasme. Ji apima nuo melancholijos suvokimo ir diagnozavimo Aristotelio laikais iki mūsų dienų streso, susvetimėjimo, pervargimo ir perdegimo sindromų. Ten telpa viduramžių aristokratijos sensibilumas, Froido laikų moterų isterijos ir daug kitų savo laikmetį atitinkančių simptomų, formų ir diagnozių, kuriomis pasireikšdavo žmonių susvetimėjimas, gyvenimo prasmės praradimas ir egzistencinis nuovargis.

    Nesiimsiu atpasakoti viso turinio, bet man nauja ir negirdėta buvo mintis apie tai, jog iš esmės ta pati melancholija ar gyvenimo prasmės jautimo praradimas, skirtingose epochose pasireiškia skirtingomis esamai kultūrai priimtinomis formomis ir iš esmės pati kultūra bei tuometinė medicina formuoja ne tik diagnozes, bet ir simptomus. Be abejo, labiausiai aktualus ir įdomus autorės požiūris į šiuolaikines problemas: stresą, neurozes, nervų pervargimą ar emocinį perdegimą. Autorė išskiria du pagrindinius šios įvairiais vardais vadinamos problemos aspektus arba priežastis:

    Viena jų – tai netekties jausmas. Kiek suprantu autorės nuomone šis jausmas dalį žmonių lydi nuo priešistorinių laikų ir sukelias įvairias vardais vadinamas melancholijos formas.

    Antroji, labiau būdinga šiems laikams, – tai anomija.
    „Sudurtinis žodis, išverstas iš graikų kalbos (a – „ne“, nomos – „įstatymas, teisė“), reiškia neteisėtas. Šia savoka apibūdinama sutrikimo ir dvasinio paklydimo būsena, išprovokuota vieningos normų sistemos nebuvimo visuomenėje.
    Anominėje visuomenėje žmogus dreifuoja po neperregimą realybę. Socialinės ar moralinės normos yra prieštaringos, neaiškios ar nematomos.
    Tai drauge ir laikmečio diagnozė. Tokia būsena išsivysto tais laikotarpiais, kai susiduriama su staigiomis ekonominėmis permainomis, kai atmetamos vertybės, sustiprinančios socialinį vieningumą. Tada statusas, kapitalas ir sėkmė ima atrodyti kaip visų individualūs tikslai. Kai kas situaciją išnaudoja savęs patenkinimui. Tačiau daug kas pasijunta svetimas visuomenei, kuri savo nariams žada tai, ko jie iš principo negali pasiekti. Prarajoje tarp lūkesčių ir realiai pateisintų vilčių susidaro emocinė tuštuma.“ P. 224-225.

    “Taigi individas susiduria su virtine savirealizacijos galimybių. Kyla rizika, kad pasirinkimo alternatyvų bus daugiau nei individas sugeba aprėpti. Dėl to jis tampa susiskaldęs ir išsekęs.“

    Toliau norėčiau išsakyti tai, ko knygoje neradau. Tiksliau mintis kurias sukėlė knyga ir joje paminėtos dvi pagrindinės streso ir emocinio perdegimo priežastys.
    Knygoje plačiau nesiplėsta ir neieškota iš kur atsiranda tas netekties jausmas, tačiau skaitydamas apie jį iš kart prisiminiau teoriją (manu apie tai jau kalbėjome) apie tai, kad šiltų nuoširdžių emocinių santykių ir saugumo jausmo nebuvimas ankstyvoje vaikystėje, lemia, kad žmogus vėliau nesugeba užmegzti atvirų ir tvirtų emocinių ryšių su kitais žmonėmis. T.y. vieni žmonės gyvena kaip ir emocinių ryšių su kitais žmonėmis tinkle. Jie susiję skirtingo intensyvumo, atvirumo ir nuoširdumo ryšiais su kitais žmonėmis, o kiti (ribiniu atveju) gyvena kaip dujų molekulės ar asteroidai skriejantys kosminėje tamsoje ir šaltyje. Na, be abejo, realiame gyvenime, tarp abiejų kraštutinumų turime visą paletę įvairaus intensyvumo pustonių.
    Manau tai tas emocinių ryšių su kitais žmonėmis nebuvimas ir sukelia tą netekties jausmą.

    Dar gali būti, kad atskirties arba buvimo ne savo vietoje jausmą sukelia tikras buvimas „ne savo rogėse“. Kaip žinome kiekvienas žmogus turi visą kompleksą savybių: flegmatikas – sangvinikas, orientuotas į taisykles ir reglamentus ar į veiksmą ir rezultatą, linkęs kažką pasiekti ar kažko išvengti ir t.t. Lygiai taip pat kiekviena specialybė ar profesija reikalauja tam tikro savybių rinkinio. Jei turimos ir reikiamos savybės sutampa, žmogus gyvenime jausis „savo vietoje“. Bus gerai ir jam ir aplinkiniams.
    Čia trumpa istorija apie savybių ir pareigybių derinimą, kartu ir apie sėkmingus arba – nesėkmingus pasirinkimus:
    „Rojus yra ten, kur policininkas – anglas, virėjas – prancūzas, technikas – vokietis, meilužis – italas, o visa tai organizuoja šveicarai.
    Pragaras yra ten, kur virėjas – anglas, technikas – prancūzas, policininkas – vokietis, meilužis – šveicaras, o viską organizuoja italas.“
    Dažnai buvimą „ne savo rogėse“ lemia paties žmogaus nesuvokimas kas jis ir ko nori iš gyvenimo, kartais tėvų bandymas vaikus priversti pasiekti jų pačių nepasiektus tikslus. O kartais tiesiog „Tėvynei reikia kareivių“ ir niekam nė motais, kad širdy tu – poetas.

    Anomijos problema daugiau šiuolaikinė. Ji atsiranda iš to, kad iki dabartinių laikų praktiškai visa žmonija gyveno su “išorine“ arba vyraujančios ideologijos “implantuota“ sąžine ir vertybių sistema. Žmonės gyveno izoliuotomis grupėmis, tautomis ar valstybėmis ir visi ne “mūsiškiai“ – kito tikėjimo, kitos odos spalvos, kitos tautybės ar kitų įsitikinimų kartais buvo net nelaikomi žmonėmis. O visiems „saviems“ ar „saviškiams“ buvo nustatytos labai aiškios ir konkrečios taisyklės, reglamentuojančios žmogaus elgesį visose gyvenimiškose situacijose.
    Dabartinio laikmečio bėda tame, kad atsivėrus sienoms, ištobulėjus komunikacijos ir transporto priemonėms, persimaišė tautos ir ideologijos, o bendras tolerancijos principas nebeleidžia pasmerkti, užmušti ar ištremti kitaip mastančio ar kitaip suvokiančio pasaulį. Daugelyje šiuolaikinių valstybių nebelieka vienos “teisingos“ vyraujančios ideologijos bei vertybių sistemos ir tenka gyventi pagal SAVO sąžinę, pagal SAVO vertybes. Ir tada pasirodo, kad daugybė žmonių jų neturi ir niekada neturėjo. Jie tiesiog gerai išauklėti PAKLUSTI:(((

    Čia susiduriame su fenomenu, kurį PA dėstytoja Asta Pundzienė įvardijo, kaip vidinis lokusas ir išorinis lokusas, o NLP teorijose jis vadinamas vidine referencijs ir išorine referencija.
    Asta Punzienė teigė, jog mūsų kultūroje yra apie 15- 20 procentų vidinio lokuso žmonių, o likusieji – išorinio. Galima būtų spėti jog ankstesniais laikais arba dabartinėse kultūrose, turinčiose aiškiai apibrėžtą ir privalomą monoideologiją, vidinės referencijos arba vidinio lokuso žmonių buvo dar mažiau, o ateityje jų neišvengiamai daugės visur.
    Pati savaime monoideologija, išorinis lokusas ir „išorinės vertybės“, gal ir nėra bloga. Na, kaip eismo taisyklės, nusakančios kuria gatvės puse vyksta eismas, kieno pirmumas sankryžoje ir ką reiškia šviesoforo spalvos. Ji žmones apjungia į aiškiai sustruktūrintą bendruomenę ir pateikia vienareikšmes instrukcijas, kai elgtis vienu ar kitu atveju. Tai leidžia sutaupyti daug intelekto resursų, nes nereikia rinktis iš kelių galimų variantų. Problema tik tame, kad kaip nenaudojami raumenys, taip ir nenaudojamas intelektas – atrofuojasi. Gal netgi galima sakyti, jog atrofuojasi žmogaus dvasia ar vertybių sistemos „svarstyklės“, nes viskas jau „pasverta“ aukščiau.

    Galima rasti daugybę pavyzdžių, kai žmonės piktinasi tuo, jog privalo rinktis iš kelių galimybių. Pakartotinai pacituosiu vieną jums jau girdėtą:

    Agimimo laikais iš pradžių viskas vyko gražiai ir vieningai, bet kai A. Brazauskas AT posėdyje neparėmė estų nepriklausomybės deklaracijos ir siūlė eiti „step by step“ keliu, nors Lansbergis jį ragino „Algirdai, stovėk kaip uola“, euforiška Lietuvos žmonių, siekiančių laisvės, vienybė subiro. Vieni palaikė Brazauską, kiti – Lanzbergį. Pofilaktoriumo, kuriame tada dirbau, elektrikai – pensininkai, katilinėje netgi apsidalijo antausiais. Bet baisiausia buvo ūkvedžiui. „Blyn, kas čia darosi? Kurie čia blogi ir kurie gerieji? Vieni laikraščiai rašo vienaip – kiti kitaip. Pensininkai daužo vieni kitiems snukius. Kodėl anksčiau (tarybiniais laikais) buvo aiški tvarka, visuose laikraščiuose viskas būdavo parašyta vienodai ir suprantamai?“

    Daugybė žmonių siekdami išvengti prievolės galvoti ir priimti sprendimus renkasi tarnybą armijoje arba sėdėjimą kalėjime ar bent jau samdomą darbą nuo 8 iki 17 val. Ir baisiausiai kankinasi kai ateina savaitgalis ar atostogos.

    Apie vidinės ir išorinės sąžinės prieštarą rašė dar Fromas ir Maslovas.

    „Erichas Fromas labai svarbioje knygoje užsipuolė klasikinę froidišką superego sampratą, nes ji yra visiškai autoritariška ir reliatyvistiška. Freudas manė, kad jūsų superego ar sąžinė didžiąja dalimi yra įvidinti tėvo ir motinos, kad ir kas jie būtų, norai, reikalavimai ir idealai. O kas jeigu jie yra nusikaltėliai? Kokią sąžinę tuomet turėtumėte? Tarkime, kad jūs turite konservatyvų, moralizuojantį tėvą, kuris nepakenčia linksmumo. Arba psichopatą. Tokia sąžinė egzistuoja – Freudas buvo teisus. Savo idealus gauname iš tokių anksti gyvenime svarbų vaidmenį vaidinančių figūrų, o ne iš sekmadieninėje mokykloje vėliau perskaitytų knygų. Tačiau yra ir kitas sąžinės elementas arba, jei norite, kita sąžinė, kurią kiekvienas iš mūsų turime silpną arba stiprią. Tai – tikroji sąžinė. Ji remiasi pasąmoningu ir ikisąmoningu savo pačių prigimties, likimo, sugebėjimų ar savo pašaukimo gyvenime suvokimu. Ji reikalauja, kad mes būtume sąžiningi savo prigimčiai ir jos neneigtume dėl silpnumo, siekdami naudos ar dėl bet kurios kitos priežasties.“
    „Būties psichologija“ Abraham H. Maslow, Vaga Vilnius 2011 (p. 72)

    Vladas

    P.s. Ar tu seki kokiu mokymu? Ar turi kokį tikėjimą ar žinojimą, kuris tau padėtų gyventi ir teisingai elgtis?
    – klausiame mes Jūsų kartu su H. Hesse‘s romano „Sidharta“ herojumi.“

    Dėkoju visiems, įveikusiems tokį ilgą komentarą:))

    Gero vakaro:)

    Patinka

  2. Labas, Vladai 🙂

    Ačiū už tokį išsamų komentarą – jis į temą, todėl nepasirodė toks jau ilgas ;).

    Ir, žinoma, pritariu tam, kad ir depresijų, ir prislėgtos nuotaikos, ir vidinių prieštaravimų priežastis – vieningos normų sistemos nebuvimo visuomenėje. Pasakyčiau kitaip – vieningos bendražmogiškų vertybių sistemos nebuvimas. Kai jos nėra, tuomet ir gaunasi: kiekvienas sau, kiekvienas už save, o visumos ir vienybės nėra..

    Tokioje “sistemoje“ pradeda įsigalėti turinčių įtakingą palaikymą ar giminystės ryšius su įtakingais (valdančiais resursus ir pinigus) diktatas, kuris vykdomas prisidengus “demokratija“. Ir norime ar ne – tai veikia visų mūsų gyvenimą.

    Įžvalgesnis viską mato ir supranta, todėl tai jam sukelia gilius vidinius prieštaravimus . Dvasiškai silpnesnis paklūsta, bet taip pat jaučia, kad kažkas neteisinga ir negerai, jaučia beprasmybę.

    Todėl tiek daug depresuojančių žmonių: visuomenė neturi bendrų tikslų, bendrų siekių, idealų. Nėra Vienybės, o tai prieštarauja pirmiausiai mūsų prigimčiai..

    Ir tau, Vladai, geros dienos! 🙂

    Patinka

  3. Sveiki, turejau daug problemu del depresijos ir kitu psichikos sutrikimu, o jeigu laudiskai tariat buvo visas ligu kratinys, debresija, nerimas, somatiniai ir vegetaciniai sutrikimai.. O dabar galiu drasiai teigti, kad pasveikiau 🙂 reikejo ideti daug darbo i save, bet viskas imanoma 🙂 ir faktas tas kad vaistai negydo tokiu prblemu, jie tik gali pastiprinti organizma, kad galetum kovoti, pazinimas saves, supratimas kas is kur kodel kyla atsiranda ir kiti dalykai, jie gydo. Todel geranoriskai padedu zmones, todel kam kyla kokiu klausimu arba as norite tiesiog issipasakoti rasykite i el.pasta viskastavorankose@gmail.com

    Patinka

  4. Sveiki 🙂

    Pritariu – vaistai gali būti tik pagalbinė priemonė ekstra atveju, o nuo depresijos galima pasveikti tik išsiaiškinus ir pašalinus (arba kitaip į jas pažiūrėjus) depresijos priežastis. Tai labai rimtas sutrikimas, galima sakyti – kritinis negatyvumo taškas. Ir suserga ja paprastai stiprūs dvasiškai žmonės, nes, kaip sakė Froidas – “depresija – ne silpnumo požymis, tai ženklas, kad žmogus pavargo būti stipriu.“

    Ir padėti žmonėms geriausiai gali tas, kas pats įveikė šią ligą. Todėl – linkiu jums stiprybės ir kantrybės jūsų kilniame darbe! 🙂

    Patinka

  5. Atgalinis pranešimas: Kas slypi už negatyvumo – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s