Kategorija: Saviugda

Įdomus filmukas, kuriame per kelias minutes aiškiai parodomos priežastys – kodėl aktyvūs interneto naudotojai dažnai nesugeba normaliai suvokti informacijos, įsiminti ją ar mokytis kažko naujo. O jei tiksliau – kodėl internetas įtakoja paviršutinišką mąstymą.

Autorius – Nikolas Karr (Nicholas Carr), parašęs knygą apie tai, kaip internetas veikia mūsų smegenis: “The Shallows: What the Internet is Doing to Our Brains“. Filmuke trumpai perteikiama knygos turinio esmė.

Autorius remiasi asmenine patirtimi – jis ilgą laiką aktyviai naudojosi internetu ir visomis jo naujovėmis. Kol.. galiausiai pastebėjo, kad praranda gebėjimą susikaupti, ir ne tik prie kompiuterio – jam buvo vis sunkiau tiesiog.. skaityti knygą.

Taigi, autorius klausia: kuo gali pavirsti trys minutės internete? Pabandykime nuspėti: tarkime, jūs skaitote straipsnį ir tuo pat metu gaunate pranešimą su nuoroda į juokingą nuotrauką, kuria jūs, žinoma, norėsite pasidalinti socialiniame tinkle.

Na, o ten jūs pamatysite video apie tai, kaip panda puola vaiką, ir iš karto užsuksite į “Wikipedia“ – kad sužinotumėte viską apie agresyvų gyvūnų elgesį. O po “turiningų“ agresyvaus pandos elgesio tyrimų judėsite toliau ir toliau.. Štai kuo gali virsti trys minutės internete.

O jei tokių minučių bus ne trys per dieną, o dešimtis ar šimtus kartų daugiau? Kaip manote, ar tokiu atveju galėsime normaliai įsisąmoninti naują informaciją? Juk svarbiausias – mūsų dėmesys: jei jis išskaidytas ir nevaldomas – mes prarandame gebėjimą giliai ir nuosekliai mąstyti.

Internetas – tinklas, turintis neįtikėtiną kiekį informacijos, todėl mes ir praleidžiame jame tiek daug laiko. Paveikslėliai, garsai, filmai, tekstai, žodžiai.. – visa tai įtakoja priklausomą elgesį, verčiantį mus nuolat žvilgčioti į pašto dėžutę, tikrinti nuorodas, prenumeratas, naujienas..

Taip mes blaškomės informacijos paviršiumi, šokinėdami nuo vienos informacijos prie kitos. Mes tampame greito skenavimo adeptais, tuo pačiu prarasdami gebėjimą susikaupti, giliai ir kūrybiškai mąstyti. Mes pradedame naudoti savo sąmonę greitai informacijos paieškai ir greitam.. užmiršimui.

Tokiu būdu savo mąstymą supaprastiname, “automatizuojame“, padarome primityvų – kaip kompiuterį.. Jei nuolat gyvename tokiame ritme – žinoma, jis mus paveikia: internetas padaro mus paviršutiniškais. Mes pradedame nesigilinti į esmę: tiesiog žiūrime į išskaidytą, nesusietą tarpusavyje informaciją iš daugelio šaltinių.

Tačiau mes nesame mašinos.. Internetas naudingas išradimas, bet jis neturi pakeisti žmogiško – gilaus, nuoseklaus ir kūrybingo mąstymo. Būtent taip – giliai, nuosekliai ir kūrybingai – mąstydami mes galime mokytis, kurti, įsiminti, dirbti prasmingus darbus.

Geriausia, ką galime kasdien padaryti – atrasti laiko tam, kad susikauptume, nusiramintume ir skirtume visą savo dėmesį vienam darbui vienu metu. Ir nepamirškime popierinių knygų skaitymo – tai taip pat skatina gilų mąstymą.

Kad paviršutiniškas mąstymas neišstumtų gilaus mąstymo – mokykimės valdyti savo dėmesį ir atidžiai rinkimės informaciją. Tuomet internetas bus naudingas pagalbininkas.. 🙂

Plačiau apie tai filmuke:

Biblioterapija (išv. iš gr. kalbos – gydymas knyga) atsirado seniai. Teigiama, kad toks gydymas buvo taikomas pirmosiose senovės Graikijos bibliotekose ir buvo vadinamas “vaistais sielai“. Nuo XX amžiaus pradžios ši terapija laikoma svarbia tradicinės medicinos (psichoterapijos) dalimi.

Kokia gi šios terapijos esmė? Ji paprasta: žmogus tiesiog sistemingai skaito knygas, kurias jam parenka gydytojas, ir tokiu būdu gerėja jo psichinė būsena, o per ją – gerėja ir visi kiti organizmo procesai. Be to, biblioterapija taikoma ne tik psichoterapijoje, bet ir pedagogikoje.

Esmė dar ir tame, kad skaitydami mes esame maksimaliai sąmoningi, nes, pavyzdžiui, žiūrėti ar klausyti mes galime paviršutiniškai, neatidžiai, nesigilindami. Paviršutiniškai skaityti neįmanoma: jei dėmesys išsiblaško – mes tiesiog atidedame knygos skaitymą iki sekančio karto.

Todėl šis metodas yra veiksmingas: jo pagalba galima koreguoti žmogaus psichinę ir dvasinę būseną, jo charakterį ir elgesį, padėti atrasti įvairių problemų sprendimus. Ir kas labai svarbu – visa tai žmogus atlieka savarankiškai.

Biblioterapijos propaguotojas N. Rubakinas rašė: “Trys galingos jėgos yra knygoje: žinios, supratimas, nuotaika“. Juokaujama, kad paplitęs knygų skaitymas visuomeniniame transporte – akivaizdus pavyzdys, kaip žmonės intuityviai taiko biblioterapiją gyvenime.

O garsus Lietuvos psichoterapeutas A. E. Alekseičikas apie biblioterapiją rašo: “Tai skaitymas ne dėl žinojimo, nors kai kurios žinios ligoniams nepaprastai svarbios. Greičiau tai skaitymas sielai ir dvasiai, tiesai, kelionei“.

Kokio žanro knygos gali būti taikomos terapijai? Labai įvairaus: tai gali būti speciali medicininė literatūra, filosofinė, dvasinė, religinė, populiari mokslinės psichoterapijos literatūra, humoristinė, folkloras ir pasakos, grožinė ir nuotykių ir t.t.. – priklausomai nuo to, kokia reikalinga konkrečiam žmogui.

Vienintelė sąlyga – knygos neturi daryti slegiančio poveikio, kai vaizduojamos situacijos be išeities, vyrauja pesimistinės nuotaikos, aprašomi neišsprendžiami konfliktai, nelaimingi ir beviltiški personažų gyvenimai. Terapinės knygos turi būti tarsi gelbėjimo ratas: įkvepiančios ir optimistiškos.

Knygų skaitymas lavina gebėjimą įveikti kritines situacijas (ligas, stresus, depresijas ir pan.), stiprinti valią ir pasitikėjimą savimi, visapusiškai tobulėti. Biblioterapiją gali būti dvejopa: tikslinga, padedanti išugdyti valią, optimizmą, pasitikėjimą savimi; ir – padedanti pakelti nuotaiką bei atitraukti nuo įkyrių minčių apie problemą.

Biblioterapijos tikslas:

1. Suteikti skaitytojui informaciją apie problemas;
2. Padėti suvokti jų esmę;
3. Apsvarstyti naujas vertybes ir santykius;
4. Parodyti, kad ir kiti žmonės susiduria su panašiomis problemomis ir supažindinti su jų sprendimais.

Labai svarbus biblioterapijos vaidmuo auklėjime. Vaikiškos knygos turi būti lengvai skaitomos, pakeliančios nuotaiką, leidžiančios pajusti herojų būseną ir susimąstyti apie gyvenimo vertybes. Dažniausiai tai pasakos – kur vaizduojamas gėris, meilė, teisingumas, išmintis ir humanizmas, o herojai visada randa sprendimus ir įveikia visus sunkumus..

Taigi: knyga gali būti draugas, mokytojas, gydytojas.. Skaitykime knygas! Levas Tolstojus rašė: “Gera knyga – tarsi pokalbis su protingu žmogumi: teikia žinių, moko apibendrinti tikrovę ir suprasti gyvenimą“.

Viena tarptautinė psichologų ir sociologų grupė atliko įdomų eksperimentą. Apklausę 5 tūkstančius žmonių, specialistai tam tikrų testų pagalba nustatė, kad net 92 % tiriamųjų reguliariai… meluoja. Manote, likę 8 % žmonių sako tiesą? Ne, jie taip pat meluoja, bet… priklausomai nuo aplinkybių.

Šis tyrimas patvirtino liūdną tiesą – melas tapo įprastu dalyku šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Gal tyrimas nėra absoliutus, gal ne viskas taip blogai, bet tyrimo rezultatai tikrai verčia susimąstyti ir pažvelgti į save, pradėti nuo savęs – ar visada sakome tiesą? Ir kaip atpažinti meluojantį?

Knygos “Melo psichologija“ autorius P. Ekman teigia, kad yra keli pagrindiniai melo požymiai:

* daugžodžiavimas, aiškių formuluočių nebuvimas;
* pauzės prieš atsakymą;
* balso garsumas ir moduliacijos;
* vidinė įtampa;
* chaotiški judesiai;
* nenatūralūs gestai ir mimika;
* nenatūralus veido raudonis arba blyškumas;
* išsiplėtę akių vyzdžiai.

Peržvelkime kai kuriuos iš jų plačiau. Pradėkime nuo kalbos ypatumų. Meluodamas žmogus stengiasi nuslėpti savo emocijas, ir tai visada atsispindi jo kalboje: stringa balsas, kalba greita ir nerišli, balso moduliacija ir intonacija šokinėja, kartais net pradedama mikčioti. O štai patyręs melagis kalbės pabrėžtinai ramiai, be emocijų ir raiškiai, bet su pauzėmis – kad neišsiduotų.

Paini kalba, daugžodžiavimas, neaiškūs terminai, ilgi sakiniai. Taip stengiamasi padaryti įspūdį savo “žiniomis“, įtikinti, sukelti pasitikėjimą ir… pridengti melą. Kai žmonės kalba tiesą, jie kalba trumpai, aiškiai ir paprastai – kad juos suprastų.

Veido mimika. Mimika tiesiogiai atspindi mūsų emocijas: dirbtina veido išraiška rodo nenuoširdumą. Tai gali būti disbalansas (kai dominuoja viena veido išraiška), nesimetriška mimika, suspaustos lūpos, asimetriškai iškelti arba suraukti antakiai.

Akys. Apie tai yra patarlė: “melagį iš akių pažinsi“. Meluodamas žmogus stengiasi nežiūrėti pašnekovui tiesiai į akis, jo žvilgsnis bėgioja, akių vyzdžiai išsiplečia, jis dažnai mirksi. Visiškai priešingai elgiasi patyręs melagis: jis demonstratyviai žiūri tiesiai į akis, tačiau toks žvilgsnis nemalonus, skvarbus, trikdantis.

Žodžių ir mimikos neatitikimas. Pavyzdžiui, kai pašnekovas kažką teigia žodžiais, bet tuo pačiu metu neigdamas purto galvą. Arba, atvirkščiai: kažką neigia, bet pritariamai linksi.

Gestai. Kai žmogus meluoja ir slepia savo emocijas, tuomet kalbėdamas jis dažnai liečia savo veidą, taiso plaukus, nervingai judina rankas. Tokiu atveju ypač ryškūs nenatūralūs gestai, išreiškiantys “geranoriškumą“ ir norą įgauti pasitikėjimą – jie teatrališki ir atgrasūs, pvz., per ilgi rankų paspaudimai, dirbtina šypsena, platūs rankų mostai, parodomasis mandagumas ir saldus meilumas.

Žmogaus laikysena. Melo požymiu gali būti ir nenatūrali kūno poza – sukaustyta ar pernelyg atsaini. Žmogus tarsi neranda sau vietos: dažnai keičia kūno padėtį, nusisuka, daro daug nekontroliuojamų judesių. O patyrę manipuliatoriai, norėdami padaryti įtaką (apgauti), pažeidžia vadinamą asmeninę žmogaus zoną (nuo 46 cm iki 1,2 metro), stengiasi prieiti kuo arčiau žmogaus – taip lengviau padaryti poveikį.

Vienas ar keli iš šių požymių nebūtinai reiškia melą – todėl turime atsižvelgti į visų požymių kompleksą ir, žinoma, įsiklausyti į savo intuiciją. Atminkime, kad vienintelis būdas išsivaduoti nuo melo – Tiesa :).

Žmogų galime atpažinti iš balso, nes kiekvienas iš mūsų turi nepakartojamą, savitą balso tembrą. Balsas gali sužavėti, o gali ir atstumti – dažniausiai būtent įspūdis, kurį padaro žmogaus balsas, turi lemiamą reikšmę tolimesniam bendravimui.

Malonus balsas – ramus, natūralus, skambus, šiltas ir išraiškingas. Nemalonus – dirbtinai skambantis arba su dirbtinomis intonacijomis, šaltas, šiurkštus, rėžiantis, įtemptas, arba – silpnas, bespalvis, monotoniškas.

Ar žinote, kad gražiausias yra natūralus, prigimtinis žmogaus balsas? Vaikystėje visi kalbame tokiu balsu, kokį mums gamta dovanojo, bet su amžiumi dažnai pradedame “laužyti“ savo prigimtinį balsą mėgdžiodami kitų kalbėjimo manierą ar manipuliuodami balsu tam tikriems tikslams.

Taip prarandame natūralumą, o balsas vietoje prigimtinio pasidaro mechaniškas. Kalbėdami mechaniškai, mes išnaudojame balso stygas. Kai kalbame natūraliai – balsas gimsta apatinėje trachėjos dalyje, o balso stygos suteikia balsui nepakartojamą skambesį.

Prigimtinis balsas visada ryškus ir išraiškingas: žmogus kalba laisvai ir lengvai valdo savo balso intonacijas. Prarasti prigimtinio balso neįmanoma – žmonės tiesiog praranda gebėjimą (kurį galima atgauti) naudotis juo taip, kaip duota gamtos.

Beje, galima patikrinti – ar kalbate prigimtiniu balsu: tam reikia vieną ranką padėti ant pakaušio, o kitą – ant krūtinės ir lengvai su garsu atsidusti (kaip po treniruotės ar fizinio krūvio). Jei balsas prigimtinis – pajusite lengvą vibraciją abiejose rankose.

Vibracija krūtinėje parodo, kad veikia krūtininis “rezonatorius“ – jis suteikia balsui skambumo. Jei vibracijos nėra, reiškia, balsas mechaniškas. Ne veltui talentingi dainininkai sako, kad dainuoja “visu kūnu“, todėl balsas liejasi lengvai ir laisvai.. O ir atgaunamas prigimtinis balsas būtent dainavimu: dainuojant laisvai, natūraliai, be balso spaudimo.

Mūsų balsas taip pat yra ir mūsų minčių, nuotaikų, emocijų, dvasinės būsenos ir net fizinės savijautos veidrodis. Todėl gali nemažai pasakyti apie žmogų – ne tik apie jo nuotaikas, bet ir apie charakterį.

Taigi, jei balsas:

Tylus ir silpnas – žmogus baiminasi pasakyti kažką ne taip, ne vietoje, bijo neįtikti, išsišokti, apsikvailinti. Tai pasitikėjimo savimi trūkumas, o tyliu ir silpnu balsu bandoma slopinti savo individualumą.

Stiprus ir šiurkštus balsas priverčia aplinkinius krūptelėti ar net susigūžti. Ką bekalbėtų toks žmogus, net jei jis kalba (jo manymu) geranoriškai – jo žodžiai visada traktuojami kaip spaudimas. Taip kalba valdingi, siekiantys dominuoti žmonės.

Aukštas ir šaižus balsas nuteikia nemaloniai, net erzina. Visada išreiškia emocinį nestabilumą, ypač emocinio piko metu – tokiu atveju emocijos ir balsas pasitelkiami tam, kad įtikinti ar įrodyti pakeltu tonu tai, ko kiti negirdi arba nenori girdėti. Tačiau tai veikia visada atvirkščiai: žmonės reaguoja ne į žodžius, o į emocijas. Jei norime būti išgirsti, turime kalbėti ramiai ir iš esmės.

Ramus, malonus, “aksominis“ balsas patinka visiems, nes sukuria ramybės, harmonijos ir pasitikėjimo atmosferą. Toks balsas gali būti ir vidinės žmogaus pilnatvės išraiška, ir tiesiog gamtos dovana, ir.. manipuliavimo įrankis. Visais atvejais – palieka gerą įspūdį, įtaigus. Kaip atskirti? Manipuliuojantis visada turi egoistinių tikslų, o dvasingas žmogus besąlygiškai dalinasi savo vidiniu grožiu. Todėl svarbu girdėti ne tik tariamus žodžius, bet ir savo širdies balsą – ji niekada neapgaus :).

Be abejo, žmogaus balsas turi magišką poveikį: gali pakerėti, gali suklaidinti, o gali ir atstumti. Tačiau klausydamiesi žodžių – kokie gražūs ir kokiu gražiu balsu jie bebūtų tariami – nepamirškime, kad svarbiausi yra darbai (rezultatai)..

Puiki nuoskaudų analizė – tokia pirma mintis kilo, kai perskaičiau Ošo “Mantrą įsižeidusiems“. Jei turite įsisenėjusių nuoskaudų, norite jų atsikratyti ir turite nors truputį saviironijos (būtinai!) – ši mantra pakvies susimąstyti – kaip nuoskaudos veikia mūsų gyvenimą ir ar verta joms atiduoti tiek laiko ir jėgų..

Ošo patarė ją skaityti garsiai, išraiškingai, geriau – prieš veidrodį :). Taigi:

Mantra įsižeidusiems

Aš toks išdidus kalakutas, kad negaliu leisti, jog kažkas pasielgtų taip, kaip man nepatinka. Aš toks išdidus kalakutas, kad jei kažkas pasakė ar pasielgė ne taip, kaip aš tikėjausi – aš nubausiu jį savo įsižeidimu. O, tegul mato, koks svarbus mano įsižeidimas, tegul gauna jį kaip bausmę už savo “nusižengimą“. Juk aš labai, labai išdidus kalakutas!

Aš nebranginu savo gyvenimo. Aš jo nebranginu, ir man negaila švaistyti savo brangaus laiko nuoskaudoms. Aš atsisakysiu džiaugsmo minutės, laimės minutės, žaismingumo minutės – geriau tą minutę skirsiu savo nuoskaudoms. Ir man vis vien, kad tos minutės taps valandomis, valandos – dienomis, dienos – savaitėmis, savaitės – mėnesiais, o mėnesiai – metais. Man negaila savo metus skirti nuoskaudoms – juk aš nebranginu savo gyvenimo.

Aš nemoku pažvelgti į save iš šalies. Aš to nemoku, todėl niekada nematau savo surauktų antakių, suspaustų lūpų, kankinio išraiškos. Aš niekada nepamatysiu, koks aš juokingas ir niekada nepasijuoksiu iš tokio absurdiško susireikšminimo. Niekada. Juk aš nemoku pažiūrėti į save iš šalies.

Aš labai pažeidžiamas. Aš toks pažeidžiamas, kad esu priverstas saugoti savo teritoriją ir į kiekvieną jos pažeidimą reaguoti įsižeidimu. Aš pasikabinsiu ant kaktos lentelę “Atsargiai, piktas šuo“ – ir tegul tik kas nors pabando jos nepastebėti!

Aš labai priklausomas nuo kitų žmonių. Aš taip nuo jų priklausau, kad nepraleidžiu nei vieno žvilgsnio, nei vieno žodžio, nei vieno gesto. Aš nuolat seksiu kitus, aš vertinsiu kiekvieną jų žodį apie mane, ir jei nuspręsiu, kad jis neteisingas – aš jiems parodysiu! Juk visi aplinkiniai turi pabrėžti mano privalumus, atspindėti mano didybę, ir niekaip kitaip! Aš įsižeidžiu, kad nuslėpčiau – kaip stipriai esu nuo jų priklausomas.

Aš vergas. Aš esu kitų žmonių žodžių ir poelgių vergas. Nuo jų, mano šeimininkų, priklauso mano nuotaika, mano jausmai, mano savivertė. Ne aš – jie – už tai atsakingi. Ne aš – jie – kalti dėl to, kas su manimi vyksta. Ne aš – jie – turi kažką padaryti, kad man būtų lengviau.

Iš musės aš išpučiu dramblį. Aš imu tą leisgyvę kitų pamestą musę, aš reaguoju į ją savo įsižeidimu. Aš neparašysiu savo dienoraštyje – koks nuostabus pasaulis, aš parašysiu – kaip niekšingai su manimi pasielgė. Aš nepasakysiu savo draugams, kaip aš juos myliu, aš pusę vakaro skirsiu pasakojimui, kaip jie mane nuskriaudė. Turėsiu į tą musę įpūsti tiek savo ir svetimos energijos, kad taptų drambliu. Juk musę paprasta nuvyti arba jos net nepastebėti, o štai dramblio – ne. Todėl aš išpučiu muses iki dramblių dydžio.

Aš nuskurdęs. Aš taip nuskurdęs, kad negaliu rasti savyje nei lašo kilniaširdiškumo – kad atleisčiau, lašo ironijos – kad pasijuokčiau, lašo dosnumo – kad nepastebėčiau, lašo išminties – kad neužsikabinčiau, lašo meilės – kad priimčiau. Aš tiesiog neturiu tų lašų, juk aš labai, labai nuskurdęs.

Aš labai nelaimingas. Aš toks nelaimingas, kad kitų žmonių žodžiai ir poelgiai nuolat žeidžia mane. Nors aš labai išdidus kalakutas, bet nebranginu savo gyvenimo, nemoku pažvelgti į save iš šalies, mėgstu išpūsti iš musės dramblį, esu labai pažeidžiamas, priklausomas nuo kitų nuomonės ir nuskurdęs. Neskriauskite manęs, geriau pagailėkite. Todėl, kad aš labai, labai nelaimingas…

.. Ar dar norite pasilikti savo nuoskaudas?.. 🙂

Savo nuomonės turėjimą paprastai siejame su laisve, todėl kiekvienas žmogus siekia ją turėti visais gyvenimo klausimais – net ir tais, apie kuriuos kartais neturi jokio supratimo. Kuo remiantis mes susidarome savo nuomonę ir kodėl taip svarbu ją turėti?

Nuomonės apibrėžimų radau kelis: tai nusimanymas, supratimas; teiginys, bet ne tiesa, o asmeninis požiūris; subjektyvus suvokimas; žinių ir asmeninės patirties visuma. Ir – svarbiausias dalykas: nuomonė gali remtis asmenine patirtimi ir žiniomis, arba – kitų žmonių nuomone ir autoritetu.

Tai, kad žmogus turi savo nuomonę, paremtą asmenine patirtimi ir žiniomis – parodo, kad jis mąsto, analizuoja, daro išvadas, o ne priima pažodžiui primetamas iš išorės nuomones. Savo nuomonė ypač svarbi, priimant reikšmingus asmeninius sprendimus.

O štai bet kokia nuomonė, kuri nesiremia asmenine patirtimi ar asmeniniu suvokimu – gali būti klaidinga. Žinoma, tai neliečia akivaizdžių dalykų – tiesos, kuri visiškai nesikeičia nuo nuomonių ar kitokių interpretacijų.

Tiesa gali būti akivaizdi arba nežinoma, o asmeninė nuomonė tegali būti laipteliais link tiesos. Kuo daugiau nuomonių, tuo toliau esame nuo tiesos. Ir atvirkščiai: kai sužinome tiesą, visos nuomonės pasidaro nereikšmingos. Tai tas pats, kas realiai paragauti kažkokio maisto, vietoje to, kad klausytis nuomonių apie jo skonį ir iš to susidaryti savo nuomonę.

Turėti savo nuomonę reikia – kitaip galima tapti priklausomu nuo kitų nuomonių ir būti manipuliuojamu. Taip pat svarbu nepaversti savo nuomonės “vienintele teisinga“ dogma ir nesusitapatinti su ja – tokia pozicija tiesiog atmeta bet kokią naują pažinimo pakopą ir tobulėjimo galimybę.

Jei norime sužinoti tiesą, turime suprasti, kad tai yra pažinimo procesas, todėl turime būti atviri augimui, o kartu ir.. nuomonės keitimui. Nuomonė keičiasi, kai gaunamos vis platesnės žinios ir įgyjama vis nauja patirtis. Taigi: galima ieškoti tiesos arba.. laikytis savo nuomonės.

Ne mažiau svarbu yra mokėti pasakyti savo nuomonę: juk dažniausia ginčų ir konfliktų priežastis – nuomonių nesutapimas. Tokių ginčų ypatumas – žmonės negirdi ir neklauso, ką sako kitas, o tik aklai gina arba perša savo nuomonę. Yra ir žmonių, amžinai nesutinkančių su kitų nuomone – tai savotiškas būdas atkreipti į save dėmesį.

Todėl reikia aiškiai suprasti, ko siekiame išsakydami savo nuomonę: pasikeitimo nuomonėmis, suderinimo ar susitarimo – kitaip tai virs beprasmišku ginču ar net konfliktu. Savo nuomonės turėjimas ir jos išsakymas, o tuo labiau – primetimas kitam žmogui yra skirtingi dalykai.

Ir savo nuomonės gynimas, ir nuomonės primetimas visada veda į konfliktus. Pateikdamas savo nuomonę kaip vienintelę teisingą, žmogus siekia parodyti kitam, kad jis klysta. Jis gali turėti ir konkretų tikslą – priversti kitą žmogų veikti savo interesams.

Atrodytų – žmonės visi skirtingi, tai ar apskritai įmanoma, kad nuomonės sutaptų? Žinoma. Pirmiausia – sutaria žmonės, kurie turi panašią gyvenimo patirtį. Taip pat puikiai derina savo nuomones žmonės, kurie turi vienodus ar bendrus tikslus.

Juk nesiginčijame dėl visiems akivaizdžių ir gyvenimo patvirtintų dalykų. Ginčijamės tik dėl to, ko iki galo nesuprantame ar nežinome. Iš tiesų viskas dar paprasčiau: kuo daugiau tiesos mūsų gyvenime, tuo mažiau nuomonių ir priežasčių dėl tų nuomonių ginčytis.

Tada, ko gero, išlaisvinamas laikas bei energija bendriems tikslams.. Ginčus keičia kūrybingumas ir bendradarbiavimas..

Bet.. tai tik mano nuomonė ;).. O kaip manote jūs :)?

Šį dėsnį puikiai iliustruoja sėklų sodinimas į žemę pavasarį: po žiemos atšilus orui bunda gamta, todėl tai pats tinkamiausias laikas pabusti ir gyvybei sėkloje. Tinkamu momentu pasėsime – gausime gerą derlių, pasėsime ne laiku, pvz., per anksti – sušals, per vėlai – ciklas bus praleistas, natūraliai nespės išaugti.

Taip ir mūsų gyvenime: viskas, kas daroma laiku ir vietoje, yra efektyvu ir naudinga. Tačiau kaip išsiugdyti tinkamo momento pojūtį? Reikia stebėti gyvenimą – kada ir kaip gauname pozityvius rezultatus, o kada – blogus. Ir nepamiršti, kad praleidę tinkamą momentą, dažniausiai pasirenkame netinkamą, todėl geriau vėl luktelėti tinkamo..

Aiškumo dėlei galime pasitelkti dar vieną terminą – “bifurkacijos taškas“, reiškiantis išsišakojimą – tai trumpas momentas, kai sistema gali pakeisti darbo režimą viena ar kita linkme, bet sugrįžimo į pradinį tašką jau nebus.

Jei pritaikysime tai psichologijoje – tai momentas, kai žmogus gali kažką padaryti vienaip ar kitaip, ir mažiausios pastangos reikiama linkme duoda geriausią rezultatą. O jei šis momentas praleistas – pavėluota, reikiamo rezultato jau nebus. Tokių momentų gyvenime – daugybė, ir įdomiausia – kad dažnai juos praleidžiame net nesusimąstydami..

Pavyzdžiui, galime praleisti tinkamą momentą kažkokiai svarbiai pradžiai, pasidavę aplinkinių kritikai ar savo abejonėms arba baimėms. Galime prarasti ir kūrybinį įkvėpimą, “išsibarstydami“ nereikšmingiems užsiėmimams ar tuštiems pokalbiams.

Galime pasiduoti įkalbinėjimams ir reikiamu momentu pasielgti visiškai priešingai, nei norėjome.. Galime ir draugus prarasti, tinkamu laiku neišklausę, nepalaikę jų ar nesuteikę būtinos pagalbos.

Ypač svarbus šio momento pojūtis bendravime – prisiminkime, kiek būna barnių ir konfliktų “po laiko“, kai jau nieko negalima perdaryti, net posakis apie tai yra – “šaukštai po pietų“.. Juk dažniausiai priekaištaujame artimiesiems dėl to, ko jie nepadarė arba padarė (mūsų manymu) ne taip.

Ar pilsime druskos į košę ir kiek pilsime – spręskime tuomet, kai ją verdame, o ne priekaištaukime, kai ji jau išvirta ir persūdyta.. Taip pat ir vaikų auklėjime – parodykime, pakoreguokime tuo metu, kai vaikas atlieka tam tikrą veiksmą, o ne priekaištaukime tada, kai jis, galbūt, ne taip kaip reikia, jau atliktas.

Ir lentyną pakabinti prašykime vyro tuomet, kai jis turi laisvo laiko, o ne tuomet, kai jis kažkuo užsiėmęs. Jei norime, kad artimas žmogus kažką padarytų – prašykime to geranoriškai, prašykime to vietoje ir laiku. Be to, turėtume aiškiai išdėstyti savo prašymą, jei reikia – iki smulkmenų.

Kažko prašydami savo artimųjų, turime turėti omenyje, kad lygiai taip pat kaip ir mes, jie gali kažką pamiršti ar per skubėjimą nepadaryti. Tokiu atveju padės priklijuojami lapukai-atmintinės, ant kurių galima žaismingai užrašyti priminimą.

Bet kokie priekaištai ir pretenzijos bendravime visada sukelia pasipriešinimą, priešiškumą ir daugybę neigiamų emocijų – visa tai rodo, kad žmonės bendrauja neefektyviai, t.y., nepaiso (nežino) tinkamo momento dėsnio.

O jei šį dėsnį suprantame ir taikome savo gyvenime – jis veikia tiesiog stebuklingai: atneša į gyvenimą vis daugiau pozityvumo ir padaro mūsų bendravimą harmoningu.

Kai vietoje ir laiku – tuomet gerai, greitai, su įkvėpimu ir.. be jokių neigiamų emocijų ir pasekmių ;). O gal tas Tinkamas momentas ir yra Laimės paukštė?.. 🙂