Kategorija: Saviugda

Vyrauja nuomonė, kad tik nedidelė grupelė žmonių visuomenėje yra talentingi: gali piešti, dainuoti, kurti muziką, groti, šokti, vaidinti, būti išradėjais ir t.t.. Na, o visi kiti – pilki vidutinybės, neturintys jokių gabumų.

Tačiau tai – mus klaidinantis įsitikinimas, kuriuo, deja, dauguma patiki.. Nes absoliučiai kiekvienas žmogus yra kūrybingas, ir kiekvienas turi kažkokį unikalų talentą.

Prisiminkime savo vaikystę: kaip viskas buvo įdomu, ir kaip drąsiai ėmėmės įvairiausios kūrybinės veiklos: piešėme, klijavome, lipdėme, konstravome, meistravome, grojome, šokome, dainavome.. Ir kiek džiaugsmo tai suteikdavo!

Kol.. neįsiterpdavo suaugusieji – gal ir ne iš piktos valios, bet kartais savo pamokymais, kritika ar pastabomis palaipsniui gesino vaikų kūrybinį entuziazmą.

O kaip gi – juk jie suaugę, jie geriau žino, kaip reikia dainuoti, kaip piešti ir kokios spalvos turi būti saulė. O ir namuose ne viską galima daryti – juk piešdamas vaikas gali ištepti sienas, o lipdydamas – sugadinti kilimą..

Be to, yra svarbesnių dalykų – reikia mokytis skaičiuoti ir rašyti, reikia mokytis tvarkytis ir ruoštis rimtam gyvenimui. O kūryba.. tai kažkas nerimta ir nelabai reikalinga. Na, nebent laisvalaikiui, arba kai tėvai neturi laiko ar noro žaisti su vaikais.

Štai taip palengva yra užgesinamas vaiko kūrybingumas. Ir esmė net ne piešime ar dainavime, bet tame, kad neišvystomas vaiko kūrybinis potencialas: gebėjimas kūrybingai mąstyti ir imtis iniciatyvos, pasitikėti savimi ir realizuoti savo talentus.

Bet noras kurti niekur nedingsta, nes tai visų mūsų prigimtinė savybė. Kai kurie, nors tokių tikrai nedaug, nežiūrint į nieką, visgi ryžtasi klausytis savo širdies balso, ir kūryba tampa pagrindine jų gyvenimo veikla.

Ir tai nebūtinai meninė saviraiška – juk kūrybingai savo darbą gali dirbti įvairių profesijų žmonės. Kūrybingumas – tai gebėjimas priimti savarankiškus nestandartinius sprendimus, imtis iniciatyvos ir atsakomybės, išdrįsti žengti už šablonų ribų, kažką tobulinti ar išrasti.

Dauguma žmonių mėgiamą kūrybinę veiklą palieka laisvalaikiui. Ir tai taip pat yra labai gerai, nes kūrybinis procesas visada suteikia žmogui didelį savirealizacijos džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvę.

O kai kurie žmonės ir sulaukę garbaus amžiaus pradeda piešti, dainuoti, kurti eiles, rašyti apsakymus, pinti krepšius, groti, megzti, meistrauti arba puoselėti savo svajonių sodą.. Ir tai yra nuostabu!

Aišku, idealu, jei tėvai sugeba atskleisti vaiko kūrybinį potencialą – tokie žmonės yra laisvi, orūs ir pasitikintys savimi. Tačiau mūsų kūrybinis potencialas yra toks stiprus, kad jį atverti galime bet kokiame amžiuje!

Svarbiausia – drąsiai imtis to, prie ko linksta širdis. Juk kiekvienas žmogus turi kažkokį pomėgį, kurį dažniausiai vis atideda, nes laiko nerimtu užsiėmimu, arba tiesiog nepasitiki savo jėgomis ir skaito save netalentingu.

O pabandyti tikrai verta, net būtina – kūrybinė veikla nuskaidrina kiekvieno žmogaus gyvenimą. Dauguma pradedančiųjų baiminasi aplinkinių kritikos – bet gi nebūtina ieškoti pritarimo, svarbiausia, kad pačiam žmogui tai teiktų džiaugsmą.

Juk viskas, kas atliekama iš širdies, su meile – yra gražu, harmoninga, todėl anksčiau ar vėliau bus pastebėta, ir džiugins ne tik patį kūrėją, bet ir jo artimuosius bei draugus.

Galbūt, toks pomėgis taps ir gyvenimo veikla, bet nesusiekime to iš anksto su nauda ar pasipelnymu, nes kūryba – tai betarpiškumas, nuoširdumas ir tyrumas, o išskaičiavimas ar dideli lūkesčiai jį gesina.

Kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Kūryba – tarsi šviesos žiburėlis mūsų širdyje, tarsi plačiai išskleisti sparnai skrydžiui..  Harmonizuokime savo kūrybingumu šį pasaulį! Mes visi tai galime 🙂 !

Tuščiažodžiavimas – polinkis kalbėti daug ir tuščiai, iškreipti žodžių prasmę, kalbėti aptakiai, paviršutiniškai, apie neesminius dalykus. Apie tai sakoma: malti liežuviu, pilstyti iš tuščio į kiaurą, arba – tušti kibirai garsiai skamba..

Kai žmogus kalba konkrečiai ir į temą – jo kalba yra prasminga ir todėl įdomi pašnekovui. Toks žmogus atviras ir nuoširdus. Tiesa visada paprasta, jai nereikia daugybės žodžių, nes prasmė perteikiama trumpai ir aiškiai.

Tuo tarpu kalbant daug ir įmantriai, žodžiai praranda prasmę, todėl tokia kalba virsta tuščiažodžiavimu. Ji pasidaro neįdomi, nes sunkiai suprantama. O kai žodžiai kalboje praranda savo tikrąją prasmę, arba prasmė iškreipiama – tuomet kiekvienas žmogus juos supranta savaip.

Kadangi tuščiažodžiavimas yra paplitęs, žmonės vis sunkiau supranta vieni kitus. Bendraudami žmonės ne tik nesupranta vienas kito, bet ir negali aiškiai išreikšti tai, ką nori pasakyti ir ką jaučia. Dėl to kyla nesusipratimai ir konfliktai.

Kai iškreipiama ar prarandama žodžių gausoje jų prasmė, kalba pasidaro labai sudėtinga – nes tam, kad kažką paaiškintume, prireikia vis daugiau žodžių ir vis sudėtingesnių sakinių konstrukcijų.

Tai galima pamatyti įvairiuose dokumentuose, oficialiuose raštuose ir net mokyklų vadovėliuose. Ypatingų aukštumų šioje srityje pasiekė teisinių dokumentų kalba.

Tuščiažodžiavimo apstu ir viešoje informacinėje erdvėje: tai, ką galima būtų pasakyti vienu sakiniu, išplečiama į dešimtis sakinių. Žmonių dėmesį stengiasi patraukti skambiomis antraštėmis, o turinys dėl “pilstymo iš tuščio į kiaurą“ palieka slogų įspūdį.

Taigi, tuščiažodžiavimas po truputį ištrina kalbos paprastumą, aiškumą ir tikslumą. Matome labai keistą reiškinį: žmonės kalba viena kalba, bet vis blogiau supranta vieni kitus. Ir pokalbyje kiekvienas nori tik kalbėti, todėl išklausyti jau nėra kantrybės..

Toks bendravimas vargina, nes kartu su nereikalingų žodžių srautu mes eikvojame savo laiką ir savo psichinę energiją. Ir nesvarbu – kalbame patys, klausome kito žmogaus ar pokalbių laidos postringavimų – po to jaučiamės pavargę ir išsekę.

Bet gi viskas mūsų rankose 🙂 .. Briskime iš to tuščio plepėjimo balos! Mokykimės kalbėti iš esmės, mokykimės išklausyti ir užmegzti abiems pusėms įdomų pokalbį!

Dalinkimės viskuo iš širdies: tuo, kas patirta ir išgyventa, kas sukurta ir suprasta, jauskime atsakomybę už savo žodžius.. Skaitykime, klausykime ir žiūrėkime tik tai, kas mus dvasiškai praturtina ir įkvepia!

Sakoma, kad gėris tylus, nes geri darbai matomi visiems be kalbų, o išdidumas – plepus, nes nori puikuotis ir girtis kiekvienu savo žingsniu. Polinkis daug kalbėti, tuščiažodžiauti – neramaus proto požymis.

Kurkime harmoniją bendravime, būkime atviri ir nuoširdūs.. Daug žodžių nereiškia daug išminties, juk vienu sakiniu kartais galime pasakyti daugiau, nei šimtais žodžių 🙂 .

O pabaigai – alegorinė istorija apie tuščiažodžiavimą 🙂 ..

Vieną dieną pas Mokytoją atėjo žmogus, kuris garsėjo savo pomėgiu daug kalbėti. Vos įžengęs pro duris, jis tuoj pradėjo pokalbį:

– Mokytojau, tu toks išmintingas, ir tai – puiku, bet tu taip mažai kalbi, o tai – jau blogai! Ar nebijai, kad nespėsi išdėstyti mokiniams visos savo sukauptos išminties?

Mokytojas tik nusišypsojo ir atsakė:

– Skubantis išreikšti savo išmintį tuščiažodžiavimu panašus į valstietį, kuris pridėjo į miltus kelio dulkių – kad miltų būtų daugiau, bet galiausiai sugadino visą duoną..

Bet plepusis žmogus nenustygo:

– O aš, Mokytojau, vis vien bijau, kad nespėsiu visko pasakyti per savo gyvenimą..

– Tavo vietoje, – atsakė Mokytojas, – aš bijočiau nesuspėti paskui savo žodžius 🙂 ..

Kai bendraujame, retai susimąstome – ko siekiame ir kokią įtaką savo kalbomis darome žmonėms. O jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad dažniausiai žmonės bendrauja iš dviejų pozicijų: iškelia save aukščiau pašnekovo, arba – yra iš anksto priešiškai nusiteikę.

Pirmuoju atveju žmogus su visais bendrauja tarsi visažinis, kuris gali visus pamokyti, pasakyti savo “teisingiausią“ nuomonę, o kartu – ir pažeminti kitą žmogų.. Jis kategoriškas, arogantiškas, kandus, jis “visada teisus“.

Antruoju atveju žmogus bet kokią temą paverčia ginču ar net barniu. Taip pati nekalčiausia tema gali virsti tikru “žodžių mūšiu“, nes ambicijos ir išankstinis priešiškas nusistatymas neleidžia žmogui sustoti.

Ir toks bendravimas, tarsi virusas, taip paplito, kad jau laikomas “normaliu“: vis dažniau matome ir viešoje erdvėje nuolat besiginčijančius, neklausančius vienas kito, vienu metu pakeltu tonu kalbančius ar rėkte rėkiančius televizijos laidų dalyvius, filmų herojus ir įvairius visuomenės veikėjus.

Ar tai gali būti normalu?.. Manau, kad tikrai ne, nes toks bendravimas yra destruktyvus – sėja priešiškumą, nesantaiką ir vis labiau smukdo žmonių bendravimo kultūrą. Nei ginčuose, nei arogantiškuose pamokymuose negimsta nei tiesa, nei santarvė.

Mes turėtume dažniau pagalvoti, ko siekiame bendravime: pažerti neprašytus patarimus ir pasiginčyti,  ar išgirsti kito žmogaus nuomonę, pasidalinti savo mintimis, ieškoti susitarimo ir bendrų sprendimų.

Bendraudami destruktyviai mes pamirštame, kad tai ne tik ardo pagarbą tarp žmonių ir vienybę, bet ir tampa dar vienu kovos ir prievartos įrankiu. Kovos prieš.. pačius save, nes destruktyvus bendravimas niekam neatneša gerovės.

Juk bendravime gauname tai, ką patys atiduodame.. Čia veikia tas pats universalus dėsnis: “ką pasėsi, tą ir pjausi“.. Turime stabdyti pykčio ir agresijos virusą, nes:  “taika širdyje – taika ir gyvenime“.

Jei norime vienybės ir gerovės –  turime kurti harmoniją mūsų visų bendravime.. O kai nusprendžiame, kad savo bendravime siekiame harmonijos, prisiminkime ir svarbiausią harmoningo bendravimo aspektą – pagarbą savo pašnekovui.

Mes jau pamiršome, kodėl mūsų kalboje yra kreipinys “jūs“. Anksčiau taip kreipdavosi į žmogų, ypač į nepažįstamą, nes tokiu būdu išreikšdavo pagarbą ne tik tam žmogui, bet ir visai jo giminei bei jo protėviams.

Taigi, daugiskaita šiame kreipinyje yra pagrįsta: tai pagarbos išraiška visos giminės atstovui. Keičiamas į kreipinį “tu“ jis buvo tik susitarus, priešingu atveju tai buvo laikoma nepagarba ir pažeminimu, ypač jei žmogus vyresnio amžiaus.

Bendravime reikia ieškoti to, kas jungia žmones: tai gali būti bendri interesai, pomėgiai, patirties įspūdžiai, bendri planai ar bet kokios abiems vienodai rūpimos temos.. Pokalbiuose reikia vengti pykčio – geriau patylėti, nutylėti, nei leisti pykčiui užnuodyti bendravimą.

Nepamirškime, kad nei vienas žmogus neatsiranda mūsų gyvenime atsitiktinai. Kiekvienas yra svarbus, net tas, kuris mums nepatinka – bendravime “išbandomos“ mūsų reakcijos į tokius žmones: pasiduodame pykčiui, pradedame ginčytis, ar savo ramybe užgesiname galimą konfliktą ir pakreipiame pokalbį pozityvia linkme.

Bendravimas – tai aktyvus abipusis procesas. Kad jis būtų harmoningas, turime išmokti išklausyti pašnekovą iki galo – nepertraukti jo, nekalbėti vienu metu su juo, dar nebaigus jam kalbėti.

Tik išklausius iki galo, galime pasakyti, ką galvojame. Ir taip iš eilės vienas kitam žmonės pasako savo nuomonę pilnai – tik taip vystosi betarpiškas bendravimas ir savitarpio supratimas, kuriame ir gali gimti tiesa arba nauja idėja..

Tai tarsi šokis, kuriame šokėjai jaučia vienas kitą, todėl šoka lengvai ir gracingai, tarsi plauktų.. Tai harmoninga sąveika – bendra kūryba, kuri suvienija ir įkvepia žmones.

Stabdykime pykčio virusą, kuris taip darko mūsų bendravimą! Mokykimės kurti harmoniją bendraudami – tai mus sutaikys, suvienys ir įkvėps kurti nuostabiausius dalykus visų mūsų gerovei 🙂 ..

Dėkoju Vaidai už istoriją, kurią ji atsiuntė man į asmeninį paštą! Tema išties aktuali mums visiems, todėl – ir aš dalinuosi šia istorija su jumis 🙂 .

Liga “Neturiu laiko“

Neseniai sutikau gatvėje savo draugę. Sustojome, ir aš paklausiau: “Kaip tu, kaip šeima?“

Ji pažiūrėjo į mane ir pavargusiu balsu tyliai ištarė: “Aš labai užimta.. Aš taip užimta.. Tiek visko susikaupė, tu net neįsivaizduoji..“

Po kiek laiko sutikau kitą draugą ir paklausiau, kaip jam sekasi. Ir vėl tas pats balso tonas ir tas pats atsakymas: “Aš taip užimtas, tiek daug visko reikia padaryti..“

Ir tai vyksta ne tik su suaugusiais.. Kai persikėlėme gyventi į kitą miesto rajoną ir susipažinome su kaimynais, aš pakviečiau jų dukrelę pažaisti su mano dukra.

Kaimynė tuoj susirado užrašų knygelę ir pradėjo ją vartyti. Labai ilgai ją vartė, kol pagaliau pasakė: “O, štai, ji turi laisvas 45 minutes po dviejų savaičių. Likusį laiką užima gimnastika, fortepijonas ir vokalo pamokos. Ji tiesiog, na.. labai užimta..“

Pasirodo, šis baisus, šis griaunantis mus įprotis “Būti užimtu“ yra vystomas labai labai anksti! Bet kodėl mes taip elgiamės? Kodėl pamiršome, kad esame žmonės, o ne mašinos? Ir suaugusieji, ir vaikai prarado savo laisvę, savo betarpiškumą.

Juk mes visi mylime savo vaikus.. Bet kodėl tuomet nuo pat vaikystės taip juos apkrauname, kad jų gyvenimas jau perpildytas stresu, ir jie neturi nė minutės laisvo laiko – kaip ir mes, suaugusieji?..

Kas nutiko su tuo pasauliu, kai galėjome neskubėdami bendrauti su mylimais žmonėmis, kai galėjome ramiai pasikalbėti apie tai, ką mes jaučiame ir ką galvojame?

Kaip mes sutvėrėme pasaulį, kuriame turime kalnus nesibaigiančių reikalų ir visai neturime laiko galvoti, bendrauti, ilsėtis arba tiesiog.. būti?

Liga “Aš užimtas“, kuri jau tampa diagnoze, griauna mūsų sveikatą ir mūsų gerovę. Ji trukdo mums būti su savo šeima, ji neleidžia sukurti to dvasinio ryšio su artimais žmonėmis, kurio mes visi taip trokštame.

Mes turime tiek naujų technologijų.. Mes galvojome – ir mums tai žadėjo! – kad techninis progresas padarys mūsų gyvenimą geresniu, lengvesniu, laisvesniu.

O iš tiesų – mes neturime jokios laisvės, mūsų gyvenimas darosi vis sudėtingesnis, mes negalime tiesiog ilsėtis ar betarpiškai bendrauti, kaip galėjome vos prieš keletą dešimtmečių.

Mes visi spoksome į planšetus, telefonus, kompiuterius. Išsitrynė riba tarp virtualaus ir realaus pasaulio.. Vaikai užmiega, ir – mes vėl “online“.

Elektroninis paštas, kuriame kasdien vis kaupiasi ir kaupiasi laiškai: asmeniniai, darbiniai, reklama, spamas.. Ir atsakome tik į nedaugelį, nes.. neturime laiko. O žmonės laukia.. O mes taip užimti!

Mes vis kažkur bėgame, lekiame, nespėjame, ir – vis pildome savo užrašų knygeles nesibaigiančiais planais: dienai, savaitei, mėnesiui, metams.. Mes taip užimti! Mes neturime laiko..

Net kai ilsimės, mes taip pat “užimti“ iki devinti prakaito – mes ieškome adrenalino: lipame, kopiame, plaukiame, bėgame, skrendame.., ir nelieka laiko pabūti tyloje, ramybėje – su savimi arba su artimais žmonėmis.

Sustokime. Taip negalima gyventi..

Kai klausiu “Kaip gyveni?“, aš neklausiu apie tavo darbų sąrašą ir apie tai, kaip tu užimtas. Aš klausiu – kas dabar dedasi tavo širdyje: kas tave džiugina, kas liūdina, apie ką galvoji..

Ir aš taip noriu išgirsti gyvo žmogaus atsakymą, o ne mašinos, kuri automatiškai brauko įrašus savo užrašų knygelėje. Tiesiog pakalbėkime – ramiai, nuoširdžiai. Pažvelkime vieni kitiems į akis.

Padovanokime vieni kitiems paprasčiausią žmogišką šilumą, pajuskime vienybę ir bendravimo džiaugsmą. Pasijuskime reikalingi ir svarbūs vieni kitiems.

Nepraraskime gebėjimo gyventi žmoniškai.. Keiskime savo požiūrį į darbą ir technologijas – tai neturi užimti didžiosios dalies mūsų gyvenimo laiko.

Juk giliai širdyje mes visi žinome, ko norime: prasmingos veiklos visų labui, vienybės, laimės. Mes visi norime gyventi žmoniškai.

Norime, kad mūsų vaikai augtų laisvi ir laimingi. Kad jie svajotų ir kurtų. Kad žiūrėdami į mus, galėtų mokytis būti tikrais, gerais žmonėmis.

Visi mes norime gyventi taikiame pasaulyje. Visi norime būti reikalingi ir mylimi. Norime kurti pasaulį, kuriame visi būtų laimingi.

Todėl – sustokime ir įsiklausykime į savo širdies balsą: kad suprastume – kas mes esame. Pabandykime kurti kitokį pasaulį. Nuo šios akimirkos..

Ir kai jums kas nors pasakys: “Aš neturiu laiko, aš toks užimtas..“, atsakykite jam: “Žinau, žinau.. Bet papasakok man, kas dedasi tavo širdyje 🙂 ..“

Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt

Kaip manote, ar daug žmonių mūsų laikais gali pasakyti, kad žino savo pašaukimą, kad užsiima mėgiama veikla? Ar daugelis gali būti savimi, išreikšti savo talentus, nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu? Kiek žmonių gali bendrauti kūrybingai, geranoriškai, besąlygiškai?

Tokių žmonių yra nedaug. Kodėl? Pirmiausia – todėl, kad esame panardinti į iliuzijas, kurias pradedame laikyti tikrove ir kurios atitraukia žmones nuo jų tikrosios prigimties, kūrybingumo ir gabumų.

Mūsų laikais žmonės skatinami atitikti įvairiausius “gerovės šablonus ir standartus“, ir dauguma tuo ir užsiima. Todėl vietoje savo kūrybinio potencialo, savo unikalumo išskleidimo žmonės tiesiog mėgdžioja vienas kitą, nes “būti kaip visi“ tiesiog paprasčiau.

Tuo tarpu psichologai teigia, kad patys nelaimingiausi žmonės – tie, kurie lygina save su kitais, stengiasi atitikti primetamus standartus ir nuolat jaudinasi dėl kitų nuomonės. O rytuose toks veiksmas prilyginamas išdavystei – lygindami save su kažkuo, mes išduodame savo unikalumą..

Todėl atverti save reikia ne tik drąsos, nes tuoj pat tampama “balta varna“, bet reikia žinoti – kas yra unikalumas ir kaip jį atverti.

Pirmiausia turime suprasti, kad kiekvienas žmogus turi nepakartojamą kūrybinį potencialą – tai gebėjimai, savybės, talentai, kuriuos žmogus gali vystyti ir gerinti nuolat ir neribotai. Ir tai nereiškia “būti geriausiu iš visų“, tai reiškia – būti geriausiu, kokiu kiekvienas konkretus žmogus gali būti.

Maža to – atvertas žmogaus kūrybinis potencialas yra išreiškiamas ne tik toje srityje ar srityse, kurioms žmogus turi gabumų, bet ir kūrybiniu mąstymu visose gyvenimo situacijose: t.y., kai žmogus mąsto laisvai, kūrybiškai, gali priimti savarankiškus, nestandartinius sprendimus ir kažką pagerinti (patobulinti).

Pasinėrusiam į standartus žmogui tai neįveikiama misija – be instrukcijų ir šablonų jis jaučiasi bejėgis, o kiekviena situacija, kuri reikalauja savarankiško (nestandartinio) sprendimo, jį tiesiog sukausto.

Todėl atverdami savo vidinį kūrybingumą mes vaduojamės iš iliuzijų – iš standartizuoto, stereotipinio mąstymo, įtraukiančio į tam tikrus psichologinius “spąstus“, kurie nepastebimai pradeda reguliuoti mūsų gyvenimą.

O svarbiausia – atvėrę save mes pastebime, kad kūrybinė išraiška yra beribė ir įvairiapusiška, ir mes atrandame savyje daugybę gabumų: galime pradėti piešti, groti, kurti eiles, rašyti apsakymus, tapti išradėju, dekoruoti, užsiimti sodininkyste, susidomėti įvairiais mokslais, megzti, lipdyti, konstruoti ir t.t..

Atradęs ir atvėręs save, žmogus pradeda gyventi įdomų, pilnavertį, prasmingą gyvenimą – jis yra žingeidus ir atviras pažinimui, jis nuolat tobulėja ir vis atranda sritis, kur gali save išreikšti, o savo entuziazmu jis įkvepia ir kitus žmones.

Pabudęs kūrybinis potencialas atveria ne tik prigimtinius gabumus, bet ir intuiciją, jautrumą, vienybės pojūtį su visa gyvybe, Visata ir Kūrėju – žmogus pradeda matyti ir skleisti grožį ir harmoniją.

Kaip atverti save? Pirmiausia – žinoti, kad tai įmanoma bet kuriame gyvenimo tarpsnyje ir nenuvertinti, “nenurašyti“ savęs. Kūrybinio potencialo, unikalumo atvėrimas atneša labai daug tikro, tyro džiaugsmo, todėl – verta ir reikia jį atverti kiekvienam.

O tam reikia:

* Palengva atsisakyti įvairiausių kūrybingumą ribojančių elgesio ir mąstymo šablonų, inercijos, stereotipų, pasyvumo.
* Mokytis mąstyti laisvai, nestandartiškai, pasitikėti intuicija ir atminti: genialūs sprendimai visada yra paprasti.
* Skatinti savo žingeidumą – norą mokytis, pažinti, atrasti, išmokti, tobulėti.
* Ieškoti ne išorinės sėkmės, o prasmės – kad mokėtume atskirti prasmingus, dvasingus, bendražmogišką vertę turinčius dalykus nuo iliuzinių, vienadienių ir kenksmingų dalykų.
* Nuolat užduoti sau svarbius gyvenimo klausimus ir ieškoti atsakymų, žvelgiant į realybę (faktus) ir į asmeninę patirtį. Atsižvelgiant į tai, mokytis nustatyti gyvenimo prioritetus ir vertybes.
* Niekada nenuleisti rankų ir neprarasti vilties – tikėjimo savimi ir geriausiu bet kokios situacijos sprendimu.
* Branginti bendravimą su žmonėmis – iš kiekvieno galime kažko pasimokyti, pasidalinti patirtimi ir žiniomis, padėti, įkvėpti ir gauti pagalbą.
* Mokytis besąlygiškai mylėti, atverti širdį – meilė vienija, atveria geriausias žmonių savybes ir gabumus.
* Ne tik svajoti, bet ir stengtis įgyvendinti savo svajones, nelaukti iš kitų to, ką galime patys padaryti.
* Nustoti lyginti save su kitais žmonėmis. Unikalumui netaikomi nei rėmai, nei standartai. Ir jei jau lyginti – tai tik save dabartinį su savimi praeityje 😉 .

Atrasti save, atverti save – svarbiausia žmogaus misija šioje Žemėje. Tik iš kiekvieno žmogaus unikalios kūrybinės saviraiškos gali gimti įvairovės vienybė – begalinė evoliucija, harmoninga sąveika, tobulėjimas visų labui 🙂 .

Dvasiniam augimui reikalingas sąmoningumas. Tačiau kaip dažnai gyvename inertiškai ir svarbiausius dalykus gyvenime paliekame be dėmesio: daug ką priimame kaip savaime suprantamą dalyką, neįvertiname aplinkos ir savo elgesio poveikio, o nesėkmes priskiriame lemčiai.

Todėl gyvenimas galiausiai pradeda atrodyti neįdomus, monotoniškas ir nevaldomas, o mes jaučiamės vieniši ir nesuprasti, imame kaltinti aplinkinius žmonės ir gyvenimą. Ir jei taip pasijuntame – reiškia, pats laikas pažvelgti į savo gyvenimą atidžiau.

Tam gali padėti japonų praktika “Naikan“, šis žodis reiškia “žvilgsns į savo vidų“, arba “savęs matymas sąmonės akimis“. Jos autorius – Ishin Yoshimoto. Praktikos esmė – savęs ir gyvenimo pažinimas: tai minčių, jausmų, emocijų, įpročių, veiksmų priežasčių ir pasekmių suvokimas bei sąmoningas valdymas.

Jei nuolat taikome šią praktiką, išsiugdome sąmoningumą, dėkingumą gyvenimui ir žmonėms, pajuntame vienybę su Gamta ir žmonėmis. O svarbiausia – išmokstame valdyti savo gyvenimą, sąmoningai sąveikauti su aplinka ir suvokti įvairių reiškinių priežastis ir pasekmes.

Šiai praktikai pakanka skirti keliolika minučių per dieną – geriausia prieš miegą. Reikia patogiai įsitaisyti: atsisėsti arba atsigulti, užsimerkti, atsipalaiduoti ir užduoti sau kelis klausimus.

Pirmasis klausimas: Ką gero šiandien padarė man žmonės?

Prisiminkite dienos įvykius nuo pat ryto, pasistenkite prisiminti kuo daugiau detalių. Tai gali būti šypsena, kuri gerai nuteikė, geras žodis, išvirtas jums arbatos puodelis, mylimo žmogaus dėmesingumas, draugo pagalba, netikėta dovana.

Atsiminkite, ar išreiškėte už visa tai dėkingumą ir kaip jį išreiškėte. Ar visus gerus darbus pastebėjote?

Tokie apmąstymai padeda pajusti vienybę su žmonėmis, su gyvenimu, ir jei suvoksite šių gerų darbų-gyvenimo dovanų reikšmingumą jums – būtinai pajusite širdį užliejantį ir sušildantį dėkingumą.

Antrasis klausimas: Ką gero šiandien aš padariau kitiems?

Ir vėl peržvelkite praėjusią dieną nuo pat ryto. Atkreipkite dėmesį į tuos savo poelgius, kurie dovanojo gerumą ir harmonizavo kažkokią situaciją. Galbūt, jūs padrąsinote nusiminusį draugą ar savo šypsena padovanojote kažkam gerą nuotaiką?

O gal padėjote senolei nešti sunkius krepšius, buvote mandagūs kelyje? Aplankėte sergantį giminaitį, padrąsinote abejojantį savo gebėjimais vaiką, ir visa tai darėte besąlygiškai, negalvodami apie atsidėkojimą?

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti nereikšmingos smulkmenos, bet būtent tokie nuoširdūs, besąlygiški veiksmai ir yra jūsų indėlis į pasaulio harmoniją: jūs padarėte gerus darbus ir kažkam padėjote, o tai reiškia, kad padarėte pasaulį geresniu!

Ir prisiminti tai reikia ne dėl ovacijų, bet tam, kad pajustumėte sąveiką, vienybę su gyvenimu ir žmonėmis, kad pajustumėte savo veiksmų, savo gyvenimo prasmingumą.

Trečiasis klausimas: Kokias problemas savo poelgiais suteikiau kitiems žmonėms?

Dar kartą peržvelkite praėjusią dieną ir prisiminkite savo poelgius, kuriais suteikėte nemalonumų kitiems žmonėms. Šis klausimas yra sunkiausias, nes esame linkę nepastebėti savo negatyvaus elgesio.

Prisiminę savo negatyvų elgesį, galime pajusti sąžinės graužatį, kaltę. Stabdykite tai, nes šios praktikos tikslas – ne smerkimas, o realus požiūris į savo elgesį ir sąmoningas elgesio taisymas ir tobulinimas.

Atsakymai į šį klausimą labai greitai pastato į vietą mūsų “ego“, nurodydami jam, kad gyvenimas šioje Žemėje neįmanomas be meilės, gerumo ir vienybės.

Štai ir visa praktika.. Atkreipkite dėmesį, kad klausimas “ Kokias problemas man sukėlė kiti žmonės?“ neužduodamas. Kodėl? Dėl vienos paprastos priežasties – mes ir be jo esame linkę kaltinti kitus ir kaupti pretenzijas bei nuoskaudas.

Pernelyg didelis dėmesys tokiam klausimui – viena iš didžiausių mūsų nerimo ir įtampos priežasčių. Tai tiesus kelias į problemas: kitų žmonių mes pakeisti negalime, tačiau keisdamiesi patys, mes galime paveikti ir kitų žmonių elgesį.

Šią praktiką galima taikyti ir norint išnagrinėti mūsų santykius su aplinkiniais – draugais, sutuoktiniais, tėvais, giminėmis. Jei su kažkuo yra blogi santykiai, mes dažnai net nepastebime, kad ir patys esame negatyvumo šaltiniai su begalinėmis pretenzijomis, priekaištais ir kaltinimais..

Juk mes patys vengiame bendrauti su žmonėmis, kurie negatyviai nusiteikę mūsų atžvilgiu.. Ir jei turime su žmogumi blogus santykius, neužduodame sau klausimo – kokias problemas mes jam sukeliame, o ypač klausimo: “ką gero aš padariau šiam žmogui?..“

Atliekant šią praktiką, labai svarbu nepasiduoti kaltės jausmui – tam, kad pasikeistume, turime paleisti praeitį, nekartoti klaidų, tobulinti savo elgesį.

Vertingiausia, ką įgyjame praktikuodami “Naikan“ – tai sąmoningumas: mes atgauname dvasinę pusiausvyrą ir pasijuntame ne tik savo gyvenimo šeimininkais, bet ir atsakingais šio pasaulio bendrakūrėjais. Gyvenimas įgauna prasmę!

Mes pradedame mylėti šį pasaulį, pajuntame vienybę su viskuo: esame dėkingi Žemei, saulei, gamtai už tai, kad palaiko mūsų gyvybę, pajuntame dėkingumą artimiems žmonėms, pasijuntame vieningi su žmonija.

Mes pradedame linkėti visiems ir viskam gero, mes tampame gėrio šaltiniais, o tai reiškia – tampame sąmoningais harmonijos skleidėjais 🙂 .

Egoizmo apraiškos kartais būna sunkiai atpažįstamos, nes jų yra labai daug. Be to, egoizmą dažniausiai pastebime kitų žmonių poelgiuose, o į save žiūrime atlaidžiau, ne taip kritiškai..

Egoizmas yra griaunanti žmogų ir jo aplinką savybė. Visi mes esame unikalūs, ir iš to unikalumo turi gimti įvairovės vienybė visų ir kiekvieno labui. Tuo tarpu egoizmas supriešina, suskaldo, gimdo susvetimėjimą.

Egoizmą dažnokai painiojame su unikalumu – o tai yra visiškai skirtingi dalykai. Egoistas gyvena tik sau, jis nesuvokia savęs kaip visumos dalelės. Tai galima palyginti su žmogaus kūnu: kad jis būtų sveikas, visi jo unikalūs organai ir sistemos turi veikti vieningai.

Jei kuri nors kūno dalis atsisakytų veikti visų labui ir pradėtų gyventi tik sau – žūtų ir ta dalis, ir visas organizmas. Taip ir visuomenėje: jei pradeda bujoti egoizmas, joje blogai ir pavieniems žmonėms, ir visai visuomenei – dėl to ji pasmerkta žlugti.

Jei norime gyventi harmoningai, turime atsikratyti egoizmo – tai suteikia galimybę objektyviai vertinti pasaulį ir pradėti prasmingai gyventi.

Todėl kartais naudinga žvilgtelėti į egoizmo apraiškų sąrašą – kad žinotume, ar turime egoizmo ir kiek jo mumyse yra. Jas surinkau ir iš įvairių senųjų mokymų, ir stebėdama gyvenimą.

Taigi, egoizmo apraiškos:

– Išdidumas (priešinga savybė – orumas);
– Teisuolio sindromas (jis vienintelis viską “žino“ ir visada taria paskutinį žodį);
– Susireikšminimas, požiūris į kitus iš aukšto;
– Aukos sindromas (visi aplink “kalti“);
– Polinkis nuolat girtis;
– Manipuliavimas žmonėmis savo naudai;
– Neatsakingumas (polinkis išsisukinėti nuo atsakomybės, permesti ją kitiems);
– Savo išvaizdos, gerovės demonstravimas;
– Siekis atkreipti dėmesį į save (elgesiu, balsu, juoku, manieromis);
– Plepumas, pastovus noras kalbėti apie save;
– Įžeidumas;
– Priešiškumas;
– Perdėtas emocingumas arba abejingumas;
– Perdėtas rūpestis savimi;
– Susirūpinimas tuo, ką kiti apie jį galvoja ir kalba;
– Sąmoningas kitų žmonių žeminimas;
– Atsisakymas keistis;
– Negebėjimas atleisti;
– Skirstymas žmonių į lygius: kas svarbesnis ir reikalingesnis – su tuo ir bendraujama;
– Įtarumas;
– Nenoras pripažinti kitų gabumus, pranašumą;
– Nepagarba vyresniems;
– Įsitikinimas, kad jis aukščiau kitų, “paprastų“ žmonių ir atlieka ypatingą misiją;
– Nėra aukštų tikslų ir kūrybingumo;
– Gobšumas;
– Pinigai yra aukščiau saviugdos ir bendravimo (“nėra laiko“);
– Nenoras veikti ar dirbti visų labui;
– Elgesio manieros pakeitimas priklausomai nuo to, su kuo bendraujama;
– “Mažų žmonių“ ignoravimas;
– Nenuoširdus, atsainus bendravimas;
– Paviršutiniškas dėkingumas arba nedėkingumas;
– Stabų kūrimas iš savęs arba iš “autoritetų“;
– Naudojimasis savo padėtimi;
– Savo trūkumų nepripažinimas;
– Irzlus tonas, nekantrumas, jei kas einasi ne taip kaip jam norisi;
– Materializmas, susitapatinimas su kūnu;
– Baimė išreikšti savo jausmus, kalbėti iš širdies;
– Kerštingumas;
– Gandų ir apkalbų skleidimas;
– Įnoringumas, priklausomybė nuo malonumų;
– Saiko pojūčio neturėjimas;
– Nenoras kurti santykius: suprasti kitus, priimti bendrus sprendimus, imtis už kitus atsakomybės;
– Nepadorumas ir nesąžiningumas santykiuose;
– Šabloninė pasaulėžiūra ir mąstymas;
– Priklausomybė nuo patarimų ir nuomonių;
– Nenoras dalintis;
– Polinkis vertinti kitus ir teisti;
– Kitų žmonių vertybių, nuomonių, patirties ignoravimas;
– Sarkazmas, cinizmas ir grubumas pasisakymuose ir jausmuose.

Viena savybė, o kiek išraiškų! Žinoma, kalbėti apie laimę su tokiu bagažu negatyvumo tiesiog nerealu.. Tačiau tiek geros, tiek blogos savybės yra mumyse, todėl tik mes patys galime jas pamatyti, ir, jei reikia – tobulinti arba keisti. Viskas mūsų rankose 🙂 .

Didesnę kasdieninių pokalbių pusę sudaro žmonių kalbos apie save, savo emocijas, savo asmeninę nuomonę. Ir nemažą dalį tų kalbų sudaro būtent pagyros.. Įdomu tai, kad pasigirti žmonės mėgsta, bet klausytis pagyrų nemėgsta niekas.

Kuo žmonės giriasi? Dažniausiai jie rūpinasi, kaip atrodo aplinkiniams, todėl kiekvienai progai pasitaikius, stengiasi pagerinti savo įvaizdį pagyromis: jie nori savo nuopelnų pripažinimo – jie nori būti “patys-pačiausi“, aukščiau visų..

Visos pagyrūnų kalbos – užuominomis ar tiesiogiai – skirtos savo pranašumui prieš kitus parodyti. Jiems labai svarbu, kad aplinkiniai tą pranašumą pripažintų.

Kad turėtų kuo pasigirti, vieni perka brangius ir madingus daiktus, antri demonstruoja savo fizinius duomenis, treti lanko madingus seminarus, populiarių šokių klubus, kiti – lanko egzotines šalis, valgo neregėtus patiekalus ar užsiima ekstremaliu sportu..

Kaip manote, kodėl žmonės giriasi? Tai egoizmo išraiška: pasirodo, jie dažnai patys nesuvokia, jog giriasi tam, kad sukurtų aplinkiniams savo išskirtinumo ir laimės iliuziją.

Pagyrūnus galima suskirstyti į dvi grupes:

Pirmoji – kryptingi, veržlūs žmonės, kurie orientuojasi grynai į išorinius, materialius tikslus. Kaskart, kai pasiekia vieną iš savo tikslų, jie būtinai turi pasigirti aplinkiniams, kad šie pamatytų jų pasiekimus. Jie trokšta, kad visi žinotų, kokie jie geri, nuostabūs ir gabūs. Jie tiesiog paniškai bijo būti nepastebėti.

Antroji grupė – tai, kaip nekeista – nepasitikintys, nepatenkinti savimi žmonės. Todėl kiekvienas menkiausias pasiekimas gena juos kuo greičiau pasirodyti kitiems, kad įrodytų savo reikšmingumą. Jie giriasi viskuo: nuo savo išvaizdos, įsigytos smulkmenos ar kelionės iki stambių pirkinių.

Bet ir vieniems, ir kitiems toks išorinis būdas įsitvirtinti, pajusti savo reikšmingumą ar išskirtinumą laimės neatneša, todėl jų pagyros tampa dar ir blogu įpročiu, kuris atstumia aplinkinius žmones.

Juk kai žmogus iš tiesų laimingas, jam nereikia nei girtis, nei reikalauti pritarimo savo laimei. Be to, yra didžiulis skirtumas tarp noro pasidalinti savo džiaugsmu su žmonėmis ir noro pasipuikuoti prieš kitus.

Kaip išvengti pagyrų? Pirmiausia – išmokti pastebėti savo pokalbiuose su žmonėmis norą pasigirti ir sąmoningai jį stabdyti. Tai nėra paprasta, nes turime pamatyti savo egoizmą iš šalies. Ir svarbiausia – vystyti savo dvasines savybes, kurios yra geriausia atsvara egoizmui ir vartotojiškam materializmui.

Ką daryti, jei sunku klausytis pagyrų? Atsakymas toks pats: vystyti dvasingumą. Dvasingas žmogus į pagyrūną žiūri kaip į žmogų, turintį silpnybę (trūkumą) – įprotį girtis, todėl pagyros jo neerzina.

Atvirkščiai – gimsta ne priešiškumas, o supratimas, kad besigiriantis žmogus turi vidines priežastis taip elgtis, o be šio trūkumo turi ir gerų savybių. Jei augame dvasiškai, gyvenimas tiesiog nesuveda arba retai suveda su tokiais žmonėmis.

Dvasiniai siekiai, kilnūs tikslai, dorovingas gyvenimas – geriausias imunitetas nuo pagyrų ir pagyrūnų. Ateina aiškus suvokimas, kad jokie išoriniai daiktai negali suteikti žmogui reikšmingumo ir laimės. Laimė – būsena, o ne daiktai.

Todėl atsikratykime visko, kas trukdo tą būseną pasiekti. Juk ne veltui liaudies patarlė perspėja, kad pagyrų puodas visada juodas: tai tamsioji egoizmo apraiška. Tegul už mus kalba mūsų darbai 😉 ..

Žingeidumas – įgimta žmogaus savybė. O užslopina jį įvairūs šiuolaikiniai standartai, apribojimai, dogmos, ir vietoje žingeidumo, laisvo mąstymo, laisvo apsikeitimo informacija ir kūrybinio bendradarbiavimo atsiranda taisyklės, nuostatos, šablonai, rėmai.

Tuomet ieškome patvirtinimų tam, kas atitinka standartus ir priešinamės tam, kas gali juos sugriauti. Tačiau nėra jokių sustingusių žinių ar galutinių atsakymų. Visata, Kūrėjas ir Kūrinija taip pat nuolat vystosi, keičiasi..

Bet kokia informacija yra daugiasluoksnė: mes galime žiūrėti į ją iš daugybės taškų, pakopų, amžiaus tarpsnių, sąmonės lygmenų, proto ar širdies pozicijų. Prisiminkime, kaip žiūrėjome į pasaulį būdami vaikai ir kaip žiūrime dabar.. Kaip mato pasaulį jaunas žmogus ir senolis išminčius..

Mes galime mokytis visą gyvenimą! Savo akiratį plečiame stebėdami gamtą ir gyvenimą, skaitydami knygas ir bendraudami. Bendravimas – taip pat įgimtas mūsų poreikis. Truputį liūdina, kad bendravimas praranda apsikeitimo informacija, susitarimo, santarvės, bendros kūrybos, naujų atradimų funkciją ir tampa barnių, ginčų ir net konfliktų įrankiu.

Mes svetimėjame, mes vis mažiau bendraujame.. Todėl panagrinėkime bendravimo problemas, nes turime nemažai ribojančių įpročių, kuriuos formuoja šabloninis mąstymas ir kurie trukdo keistis informacija, priimti naują informaciją arba net užgesina norą bendrauti.

Pavyzdžiui – įprotis tapatintis, lygintis su kitais. Įsivaizduokime, kad žmogus kažką pasakoja, o mes, nelaukdami pasakojimo pabaigos, įsiterpiame ir pradedame savo pasakojimą: “O aš.., O man.., Ir aš..“ Pažįstama? Tokį įprotį turi labai daug žmonių, ir jis permuša bet kokį norą dalintis informacija.

Dar vienas nemalonus įprotis – apibendrinti, pritaikyti šablonus. Jie taikomi išgirstai informacijai arba žmogui: bandoma klasifikuoti, daryti apibendrinimus, diagnozuoti, vertinti pagal stereotipus, taikyti šablonus. Šis įprotis bet kokiame pokalbyje sukelia įtampą.

Kitas įprotis – baimė neatitikti kažkieno lūkesčių ar pripažintų standartų. Tai didelis stabdis laisvam mąstymui ir pažinimui. Pokalbyje žmogus bijo išreikšti savo nuomonę arba pritarti tam, kas neatitinka pripažintų autoritetų.

Paplitęs ir įprotis priešintis permainoms. Tokiu atveju žmogus net nesigilindamas į naujos informacijos esmę, kategoriškai neigia ją, nes nauja jam nesuprantama, o todėl nepriimtina. Iš esmės natūralu iš karto nepriimti tai, ko nepažįsti, tačiau kai kategoriškai atmetama viskas, kas nauja – tai tampa ribojančiu įpročiu.

Neretas ir įprotis ginčytis. Toks žmogus pradeda ginčytis beveik visada, ir priežasčių tam gali būti daug: noras pasipuikuoti žiniomis, siauras dogmatinis mąstymas, noras pažeminti, egocentrizmas ar tiesiog nemokėjimas bendrauti.

Ir, keisčiausias – įprotis apgaudinėti save. Kai trūksta patirties arba faktų, žmonės susigalvoja nebūtų savybių kažkokiems reiškiniams ar žmonėms. Jie gyvena iliuzijomis ir jokių naujų minčių į savo pasaulį neįsileidžia.

Labai norėtųsi susigrąžinti, atgaivinti bendravimo džiaugsmą ir pažinimą per bendravimą. Įvairios technikos naujovės ir mūsų šabloninis gyvenimo būdas pamažu tai naikina: bendraujame prabėgomis, paskubomis, atsainiai.

Bet juk mūsų rankose atgaivinti sveiką, prasmingą bendravimą – kai žiūrime į akis kalbėdamiesi, kai atsakome į visus vaikų klausimus, kai išklausome vyresniųjų gyvenimo išminties, žavimės jaunimo kūrybinėmis idėjomis, ieškome bendrų sprendimų, sutarimo, vienybės.. Tuomet ir atgimsta pažinimo džiaugsmas per bendravimą 🙂 .

Juk pažinimo erdvė – beribė.. Ir mes visada turėsime kuo pasidalinti 🙂 .