Mūsų amžiaus liga..

Dėkoju Vaidai už istoriją, kurią ji atsiuntė man į asmeninį paštą! Tema išties aktuali mums visiems, todėl – ir aš dalinuosi šia istorija su jumis 🙂 .

Liga “Neturiu laiko“

Neseniai sutikau gatvėje savo draugę. Sustojome, ir aš paklausiau: “Kaip tu, kaip šeima?“

Ji pažiūrėjo į mane ir pavargusiu balsu tyliai ištarė: “Aš labai užimta.. Aš taip užimta.. Tiek visko susikaupė, tu net neįsivaizduoji..“

Po kiek laiko sutikau kitą draugą ir paklausiau, kaip jam sekasi. Ir vėl tas pats balso tonas ir tas pats atsakymas: “Aš taip užimtas, tiek daug visko reikia padaryti..“

Ir tai vyksta ne tik su suaugusiais.. Kai persikėlėme gyventi į kitą miesto rajoną ir susipažinome su kaimynais, aš pakviečiau jų dukrelę pažaisti su mano dukra.

Kaimynė tuoj susirado užrašų knygelę ir pradėjo ją vartyti. Labai ilgai ją vartė, kol pagaliau pasakė: “O, štai, ji turi laisvas 45 minutes po dviejų savaičių. Likusį laiką užima gimnastika, fortepijonas ir vokalo pamokos. Ji tiesiog, na.. labai užimta..“

Pasirodo, šis baisus, šis griaunantis mus įprotis “Būti užimtu“ yra vystomas labai labai anksti! Bet kodėl mes taip elgiamės? Kodėl pamiršome, kad esame žmonės, o ne mašinos? Ir suaugusieji, ir vaikai prarado savo laisvę, savo betarpiškumą.

Juk mes visi mylime savo vaikus.. Bet kodėl tuomet nuo pat vaikystės taip juos apkrauname, kad jų gyvenimas jau perpildytas stresu, ir jie neturi nė minutės laisvo laiko – kaip ir mes, suaugusieji?..

Kas nutiko su tuo pasauliu, kai galėjome neskubėdami bendrauti su mylimais žmonėmis, kai galėjome ramiai pasikalbėti apie tai, ką mes jaučiame ir ką galvojame?

Kaip mes sutvėrėme pasaulį, kuriame turime kalnus nesibaigiančių reikalų ir visai neturime laiko galvoti, bendrauti, ilsėtis arba tiesiog.. būti?

Liga “Aš užimtas“, kuri jau tampa diagnoze, griauna mūsų sveikatą ir mūsų gerovę. Ji trukdo mums būti su savo šeima, ji neleidžia sukurti to dvasinio ryšio su artimais žmonėmis, kurio mes visi taip trokštame.

Mes turime tiek naujų technologijų.. Mes galvojome – ir mums tai žadėjo! – kad techninis progresas padarys mūsų gyvenimą geresniu, lengvesniu, laisvesniu.

O iš tiesų – mes neturime jokios laisvės, mūsų gyvenimas darosi vis sudėtingesnis, mes negalime tiesiog ilsėtis ar betarpiškai bendrauti, kaip galėjome vos prieš keletą dešimtmečių.

Mes visi spoksome į planšetus, telefonus, kompiuterius. Išsitrynė riba tarp virtualaus ir realaus pasaulio.. Vaikai užmiega, ir – mes vėl “online“.

Elektroninis paštas, kuriame kasdien vis kaupiasi ir kaupiasi laiškai: asmeniniai, darbiniai, reklama, spamas.. Ir atsakome tik į nedaugelį, nes.. neturime laiko. O žmonės laukia.. O mes taip užimti!

Mes vis kažkur bėgame, lekiame, nespėjame, ir – vis pildome savo užrašų knygeles nesibaigiančiais planais: dienai, savaitei, mėnesiui, metams.. Mes taip užimti! Mes neturime laiko..

Net kai ilsimės, mes taip pat “užimti“ iki devinti prakaito – mes ieškome adrenalino: lipame, kopiame, plaukiame, bėgame, skrendame.., ir nelieka laiko pabūti tyloje, ramybėje – su savimi arba su artimais žmonėmis.

Sustokime. Taip negalima gyventi..

Kai klausiu “Kaip gyveni?“, aš neklausiu apie tavo darbų sąrašą ir apie tai, kaip tu užimtas. Aš klausiu – kas dabar dedasi tavo širdyje: kas tave džiugina, kas liūdina, apie ką galvoji..

Ir aš taip noriu išgirsti gyvo žmogaus atsakymą, o ne mašinos, kuri automatiškai brauko įrašus savo užrašų knygelėje. Tiesiog pakalbėkime – ramiai, nuoširdžiai. Pažvelkime vieni kitiems į akis.

Padovanokime vieni kitiems paprasčiausią žmogišką šilumą, pajuskime vienybę ir bendravimo džiaugsmą. Pasijuskime reikalingi ir svarbūs vieni kitiems.

Nepraraskime gebėjimo gyventi žmoniškai.. Keiskime savo požiūrį į darbą ir technologijas – tai neturi užimti didžiosios dalies mūsų gyvenimo laiko.

Juk giliai širdyje mes visi žinome, ko norime: prasmingos veiklos visų labui, vienybės, laimės. Mes visi norime gyventi žmoniškai.

Norime, kad mūsų vaikai augtų laisvi ir laimingi. Kad jie svajotų ir kurtų. Kad žiūrėdami į mus, galėtų mokytis būti tikrais, gerais žmonėmis.

Visi mes norime gyventi taikiame pasaulyje. Visi norime būti reikalingi ir mylimi. Norime kurti pasaulį, kuriame visi būtų laimingi.

Todėl – sustokime ir įsiklausykime į savo širdies balsą: kad suprastume – kas mes esame. Pabandykime kurti kitokį pasaulį. Nuo šios akimirkos..

Ir kai jums kas nors pasakys: “Aš neturiu laiko, aš toks užimtas..“, atsakykite jam: “Žinau, žinau.. Bet papasakok man, kas dedasi tavo širdyje 🙂 ..“

Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s