Kategorija: Saviugda

Mūsų mąstyme yra daugybė mąstymo (mentalinių) virusų, t.y., sąvokų (dogmų, šablonų, melo), kurios iškraipo mūsų mąstymą, o kartu – mūsų pasaulėžiūrą ir visą mūsų gyvenimą. Užsikrėsti tokiais virusais gali kiekvienas žmogus, bet atpažinti juos nėra lengva.

Nelengva todėl, kad labai daug žmonių negali atskirti teisingos, paremtos faktais arba realia patirtimi informacijos nuo kažkieno nuomonių, prielaidų ar interpretacijų. O jei klaidinga informacija – klaidingos ir išvados, kuriomis žmogus pradeda vadovautis gyvenime.

Tai tarsi virusai kompiuteryje: kompiuteris gali turėti galingą procesorių, talpų kietąjį diską, daug operatyvinės atminties, geriausią sisteminį aprūpinimą, bet jei į sistemą patenka virusas – darniai veikęs kompiuteris tampa neveikiančių pagal paskirtį detalių krūva.

Taip ir su žmogumi: išoriškai jis nepasikeičia – mąsto, kalba, dirba, bet.. išderintai, iškreiptai, neišnaudodamas savo unikalių galimybių. Tuo tarpu teisingai įvertinti, išnagrinėti kažkokį reiškinį ar situaciją, padaryti išvadas ir jas deramai pritaikyti gyvenime galima tik tuomet, kai žmogus remiasi teisinga informacija ir visomis gamtos dovanotomis savybėmis.

Mūsų protas – labai galingas instrumentas, bet paveiktas mentalinių virusų, jis tampa nevaldomas ir pradeda gyventi “savo gyvenimą“, kuris visiškai priklauso nuo išorinių poveikių, o žmogus.. tiesiog keliauja paskui jį, galutinai prarasdamas valią ir gebėjimą laisvai mąstyti.

Šiai dienai yra išskirti keli mąstymo virusų tipai. Pažvelgę atidžiau į gyvenimą, tikrai juos atpažinsime..

Pirmasis tipas – mentalinės šiukšlės, arba tarpusavyje nesusijusios informacijos fragmentai. Iš kur jie atsiranda? Tai gali būti kažkokia nepilna, nesuprasta, nesuvokta, nereikšminga ar primiršta informacija (jos galime “prisigaudyti“ iš radijo, televizijos ir pan.)

Tačiau mūsų mąstymo procesų ypatumas tame, kad protas “priima“ tik vientisą informaciją. Todėl bet kokius atskirus informacijos fragmentus mūsų smegenys apjungia, “sukurdamos“ trūkstamas dalis. Rezultatas – kakofonija mintyse, arba – be perstojo “plepantis“ protas.

Antrasis mąstymo virusų tipas – melas. Jis gali būti tikslingas arba netyčinis (nesąmoningas). Tikslingas melas – savanaudiškos manipuliacijos, siekiant melą pateikti kaip tiesą, iškreipti tikrąsias vertybes, sąmoningai iškreipti realybės suvokimą, suklaidinti.

Netyčinis melas – kai apgautas žmogus meluoja kitiems, įsitikinęs, kad sako tiesą. Abiem atvejais melas daro didžiulę, o kartais ir neatitaisomą žalą žmogaus mąstymui ir visam gyvenimui.

Trečiasis tipas – virusas “įsilaužėlis“. Tai bauginimai, gąsdinimai, kai per baimę žmogus verčiamas elgtis taip, kaip reikia “šeimininkui“, kuris žada “apsaugoti“, “padėti“. Sukeltas baimės jausmas pavergia ir išsekina, jos paveiktas žmogus nesugeba adekvačiai vertinti situaciją.

Čia galima priskirti gąsdinimus “pasaulio pabaigomis“, kurių datos vis kaitaliojamos ir visas kitas išgalvotas grėsmes.

Ketvirtasis tipas – virusas-parazitas. Jo tikslas – sukelti gailestį, pareigos ar kaltės jausmą. Naudojant apgaulę ar atvirą melą, manipuliuojama žmogaus jausmais, kol palaužiama jo valia. Visuomenėje tai įvairūs aferistai ir apgavikai. Jie pradeda veikti nepastebimai, tačiau išsekina kaip tikri parazitai.

Penktasis mąstymo virusų tipas – virusas-pavergėjas. Tai tikras agresorius, kuris pavergia sąmonę. Įdiegiamas per dogmas ir “autoritetų“ nuomones, kurios pateikiamos kaip faktai. Šio mąstymo viruso paveiktas žmogus negali atskirti tiesos nuo melo, negali daryti teisingų išvadų, todėl tampa svetimos valios vykdytoju.

Įveikti tokį virusą labai sunku, nes sąmonė labai kietai užmigdoma ir žmogus visiškai atpranta savarankiškai mąstyti – jis “mąsto“ dogmomis ir svetimomis nuomonėmis. Visuomenėje tai gali būti sektos, įvairios agresyvios ideologijos grupuotės.

Visų mąstymo virusų poveikis vienodas: iškreiptas mąstymas, užtemdyta sąmonė, iliuzinė pasaulėžiūra, neadekvatus realybės suvokimas, valios ir laisvės praradimas, dvasinio potencialo užslopinimas, depresijos, dorovinis nuosmukis, sveikos nuovokos praradimas..

Kaip to išvengti? Suprasti, kad visi šie virusai įneša didžiules paklaidas į mūsų mąstymą, kurie paskui negatyviai veikia mūsų gyvenimą – prasideda nesėkmės, prarandame pasitikėjimą savimi. Jie atitraukia mus nuo svarbiausių dalykų gyvenime – dvasinio augimo, dvasinio potencialo išskleidimo.

Todėl jei gyvenime daug negatyvumo – peržvelkime savo mąstymo eigą, ieškokime mąstymo virusų. Stebėkime gyvenimą: pasekmes ir priežastis, minčių poveikį veiksmams. Visų veiksmų pradžia – mūsų mintyse. Kai mintys tyros, doros, teisingos – tiems virusams tiesiog nėra terpės gyvuoti!

Ir, žinoma – profilaktika.. Tikrinkime informaciją, pajuskime, pamatykime jos poveikį mūsų gyvenimui – tiesa visada atneša aiškumą, vidinę stiprybę ir harmoniją. O vidinė harmonija būtinai atsispindi išoriniame gyvenime 🙂 ..

Kažkas iš klasikų sakė, kad žmogų sunku apgauti, bet įtikinti žmogų, kad jį apgavo – dar sunkiau. “Overtono langas“ – mūsų laikais plačiai taikoma manipuliavimo technika, kuri pavadinta jos sumanytojo – Dž. P. Overtono vardu.

Kaip teigė šios technologijos autorius – jos pagalba galima įdiegti į visuomenės sąmonę bet kokią, kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Ir tai ne primityvus “smegenų plovimas“, o subtili ir gerai veikianti technologija.

Susipažinti su ja reikia kiekvienam – ne tik tam, kad nagrinėtume jos moralinę pusę, bet tam, kad suprastume – kaip mumis manipuliuoja, ir kodėl be pasipriešinimo, o kartais net su džiaugsmu, priimame absurdiškiausias idėjas, kaip savaime suprantamas..

“Overtono langas“ itin efektyvus todėl, kad diegiamas nuosekliai, palengva – daromas nepastebimas sisteminis poveikis nuo pradžių iki pat idėjos įgyvendinimo. T.y., nuo stadijos “neįmanoma“ iki stadijos “aktuali politika“ – kai idėja įskiepijama į masių sąmonę ir įtvirtinama įstatymais.

Pažvelkime, kaip veikia ši technologija.

Nulinė stadija. Ji dar vadinama stadija “tai neįmanoma“, kai vyrauja iškeliamos idėjos neigimas dėl akivaizdaus prieštaravimo moralei, kai visiems matomas jos absurdiškumas. Todėl kyla natūralus pasipriešinimas. Šios stadijos tikslas – pradėti kelti norimą temą į viešumą ir iš kategorijos “tai neįmanoma“ pervesti ją į radikalių idėjų kategoriją.

Stadija “Kaip tai drąsu!“ Čia būtinai primenama žodžio laisvė, leidžianti kalbėti bet kokia tema. Pradedama remtis mokslu – juk mokslas tyrinėja įvairias sritis, todėl surandamas “autoritetingas“ mokslinis patvirtinimas siūlomai idėjai.

Prasideda diskusijos “remiantis moksliniais tyrimais“ – o tai jau kitas “lygis“ – respektabilus ir daugeliui priimtinas. Ir čia “Overtono langas“ šiek tiek prasiveria: juk kai siūloma idėja nagrinėjama “moksliškai“ – keičiamas ir požiūris į ją, o kartu garantuojamas perėjimas iš visiško neigimo į pozityvesnę poziciją.

Šalia mokslinių diskusijų būtinai turi atsirasti ir “būrelis radikalų“, aršių siūlomos idėjos šalininkų – kad dar labiau prasiplėstų diskusijų ratas. Jie reikalingi ir tam, kad būtų atsvara priešininkų stovyklos radikalams, kurie siūlo susidoroti su naujos idėjos šalininkais.

Rezultatas – apie nepriimtiną idėją vis plačiau diskutuojama, ir ji pereina iš vienareikšmiškai “juodos“ į “pilką“.

Stadija “O kodėl gi ne?“ Šioje stadijoje siūloma idėja pervedama iš radikalių kategorijos į įmanomų kategoriją. Tęsiamos “mokslinės“ diskusijos, cituojami mokslininkai ir moksliniai tyrimai. Kiekvienas, išdrįsęs prieštarauti, apšaukiamas neišprususiu, atsilikusiu, dviveidžiu.

Labai svarbus momentas – siūlomai idėjai sugalvojamas gražus pavadinimas: sukuriamas eufemizmas (t.y., vietoje bauginančio ar grubaus žodžio pradedamas naudoti švelnesnis, neutralesnis).

Tokio naujo pavadinimo tikslas – nukreipti dėmesį nuo idėjos absurdiškumo, jos esmės (atskirti žodį nuo formos) ir suteikti jai nebūtų gerų savybių, “humanizuoti“ ir tuo pačiu paruošti pagrindą jos pripažinimui ir įteisinimui.

Stadija “Taip ir turi būti“. Po to, kai paruošiamas pagrindas siūlomos idėjos įteisinimui, atsiranda galimybė dar plačiau atverti “Overtono langą“ – pervesti idėją iš įmanomų kategorijos į racionalių kategoriją.

Šiame etape siūlomai idėjai dirbtinai sukuriamas “mūšio laukas“. Priešininkai – būtinai radikaliai nusiteikę vienas kito atžvilgiu. Žmonės, kurie natūraliai priešinasi absurdiškai idėjai, taip pat priskiriami “radikaliems“ priešininkams.

Specialiai provokuojami ir rodomi agresyvūs, nestabilių emocijų idėjos priešininkai – kad sukurtų psichopatų įspūdį. O siūlomos idėjos šalininkai tokios kovos fone kviečia “blaiviai mąstyti“, “remtis mokslu“, “nebūti atsilikusiais ir agresyviais“.

Na, o “mokslininkai“ ir žurnalistai šiame etape aktyviai diegia mintis apie siūlomos idėjos “normalumą“. Dabar idėja pereina iš racionaliųjų kategorijos į populiariąją kategoriją.

Stadija “Gražioje šviesoje“. Kad siūloma idėja dar labiau išpopuliarėtų, ji susiejama su istorinėmis, mitologinėmis arba įžymiomis šiuolaikinėmis asmenybėmis. Ji masiškai aptarinėjama, aprašoma, rodoma televizijoje, filmuose, videoklipuose, dainų tekstuose.

Ir tuo momentu, kai visi apsipranta su ta idėja ir visos kalbos apie ją atsibosta – pasirodo paruoštas “specialistas“, kuris pasiūlo legalizuoti, įteisinti idėją. Legalizacijos pateisinimui jai suteikiamas nebūtos “doros“ savybės.

Stadija “Mes esame valdžia“. Šis etapas pradedamas tuomet, kai idėja išpopuliarinta ir ją jau galima pervesti iš populiarios kategorijos į aktualios politikos kategoriją.

Prasideda įstatyminės bazės ruošimas. Suaktyvėja tam paruošta grupė valdžioje. Publikuojamos socialinės apklausos, tariamai patvirtinančios pritarimą idėjos legalizavimui. Viešai pasisako politikai.

Visuomenei diegiama dogma “Šią idėją draudžiama drausti“. Aktyvuojama tolerancijos tema. “Overtono langas“ atsiveria pilnai, šiame paskutiniame etape visuomenė jau pilnai palaužta, nors sveikos nuovokos žmonės niekada nesutiks su absurdiškos idėjos įteisinimu.

Rezultatas pasiektas. O priimti įstatymai, kurie griauna žmonių moralės normas, neišvengiamai pasieks ir mokyklas, ir vaikų darželius. O tai reiškia.. kad sekanti karta užaugs demoralizuota, be moralinių nuostatų.

Iš esmės labai liūdna skaityti apie tokius “išradėjus“ ir jų taikomas technologijas. Tačiau kai pažvelgi į mūsų gyvenimą – pamatai, kiek absurdiškų idėjų pagal jas buvo ir tebėra skiepijama.

Kartais tiesa būna labai karti. Bet tik žinodami ją, galime atpažinti įvairias manipuliacijas ir nepasiduoti joms. Tik Tiesa mus visus išlaisvins 🙂 !

(Iš knygų ir paskaitų apie manipuliacijas žmonių sąmone, parengė ruvi.lt)

Parašyta daugybė knygų ir straipsnių apie pozityvumą. Kiekvienas, pasirinkęs dvasinio augimo kelią, daugiau ar mažiau nagrinėja pozityvų mąstymą: juk žmogus pirmiausiai – savo minčių kūrėjas, o mintys įtakoja mūsų veiksmus.

Todėl ir įdomu suprasti savo minčių ištakas. Kokios jos yra – priklauso nuo žmogaus sąmoningumo: jei jis žemas – žmogus automatiškai naudojasi įdiegtomis iš išorės mintimis, jei žmogus sąmoningas – jis pats ieško informacijos, stebi gyvenimą, daro išvadas iš patirties ir tuo remdamasis kuria savo pasaulėžiūrą.

Tačiau labai dažnai pozityvumas pateikiamas siaurai ir gali būti klaidingai siejamas tik su išorine išraiška (šypsena, gera nuotaika, maloniu kalbėjimu, gražiu įvaizdžiu) ar nepagrįstu optimizmu (teigimu “viskas gerai“ bet kokiais gyvenimo atvejais). Tai labai paviršutiniškas suvokimas.

Dar vienas pozityvumo klystkelis – egoizmo auginimas (liguista savimeilė, susireikšminimas, egocentrizmas..) Visa tai pateikiama kaip didžiausias pozityvumas, nes egoistas piktdžiugiškai bujoja: daro ką nori, domisi tik savo poreikiais, o kiti jam įdomūs tik tiek, kiek gali būti jam naudingi.

Nenuostabu, kad toks “pozityvumas“ sukelia vidinius prieštaravimus ir nusivylimą, nes neturi nieko bendro su tobulėjimu – tai yra iškreiptas negatyvių savybių interpretavimas. O negatyvios savybės yra destruktyvios, turinčios savyje griovimo ir naikinimo pradą.

Kad augtume dvasiškai ir vystytume pozityvumą, turime atsisakyti ne tik negatyvių minčių, bet ir visų negatyvių savybių ir destruktyvių reakcijų: egocentrizmo, pykčio, pavydo, gobšumo, įtarumo, abejingumo ir t.t..

Turime sąmoningai nuo viso šito išsivalyti, kad išlaisvintume savyje erdvę pozityvumui. Nes negalime būti truputį pozityvūs, truputį dvasingi ir negalime būti harmoningi, jei vadovaujamės prieštaringomis mintimis ir jausmais.

Todėl svarbu suprasti, kad pozityvumas – tai ne tik teigiamos mintys. Pozityvumas prasideda nuo minčių ir apima visas mūsų būsenas ir visas gyvenimo sritis.

Pozityvumas tai:

Aukščiausio žmogiškos savybės: besąlygiška meilė, išmintis, dvasingumas, altruizmas, sąžiningumas, atsakomybė, dėkingumas, teisingumas, dosnumas, lygybė, geraširdiškumas ir kitos dorybės. Tai pagrindas, kurio dėka galime kurti harmoniją ir įveikti visas negatyvias būsenas ir savybes.

Socialinė gerovė: sveika visuomenė, sveika šeima, socialinis optimizmas, gera vystymosi perspektyva.

Pozityvumas žmonių santykiuose: bendradarbiavimas, pozityvūs bendros ateities planai, vienybė.

Subjektyvus kiekvieno žmogaus laimės pojūtis: prasmingas gyvenimas, pozityvios mintys ir jausmai, konstruktyvios mintys apie save ir savo ateitį ir t.t..

Pozityvi žmogaus veiksmų motyvacija: dvasinis augimas, tobulėjimas, kūrybinė saviraiška, visuotinė gerovė, grožio ir harmonijos siekis.

Pozityvi žmogaus nuostata: tai vidinis įsitikinimas arba tikėjimas, kad viskas pavyks.

Ir, žinoma – pozityvus mąstymas: požiūris į supantį pasaulį iš pozityvaus taško.

Pozityvumas – plati sąvoka. Kiekvienas galime jį taikyti savo gyvenime, nes visada turime galimybę bet kokiose aplinkybėse į įvykius reaguoti pozityviai ir keisti situaciją į gerąją pusę.

Pozityvu – reiškia gerai ir teisingai; vienam ir visiems. Tai sugebėjimas pamatyti įvairius įmanomus įvykių variantus ir pasirinkti bei gyvendinti pačius teisingiausius visiems sprendimus.

Pozityvumas – gebėjimas harmonizuoti visas pasitaikančias gyvenime situacijas. Būtent pozityvumas leidžia net konfliktinėse situacijose išlikti ramiu arba bent jau neutraliu, t.y., neaštrinti konflikto, o prireikus – gelbėti, padėti, imtis atsakomybės.

Su pozityviai nusiteikusiu žmogumi lengva ir gera bendrauti – jis atviras, nuoširdus, kūrybingas, sąžiningas, mylintis.. Jis dovanoja džiaugsmą, įkvepia ir “užkrečia“ savo pozityvia energija.

Pozityvus žmogus – Žmogiškas Žmogus, evoliucionuojantis Žmogus, nuolat realizuojantis kasdieniniame gyvenime aukščiausias žmogiškas savybes 🙂 .

Nei vienas žmogus negimsta patologiškai blogas ar piktybiškas. Žmogus formuojama būtybė, ir visas jo psichikos būsenas – negatyvias ir pozityvias – nuo pat gimimo formuoja aplinka: artimi žmonės, išorinė informacija ir sociumo gyvenimo šablonai.

Už kiekvienos negatyvios emocijos, būsenos ir jausmų slypi juos suformavę veiksmai ar aplinkybės. O toliau jau pats žmogus inertiškai palaiko juos savo mintimis ir veiksmais. Ir nors džiaugsmo jie neteikia, bet dažnai žmogus nežino – kaip to viso negatyvumo atsikratyti.

Kad sustabdytume ar pakeistume kažkokį veiksmą, turime suprasti, kame jo priežastys. Jei norime atsikratyti negatyvumo savo gyvenime, turime išsiaiškinti – kas, kokie veiksmai ir mintys jį formuoja ir palaiko.

Pradėkime nuo pykčio. Tai vidinės įtampos išraiška, galinti atsirasti dėl įvairių priežasčių: užslopintų emocijų, nuoskaudų, neišsipildžiusių lūkesčių, pavydo, nepasitenkinimo gyvenimu, noro viską kontroliuoti. Arba – kaip reakcija į kitų žmonių veiksmus.

Dirglumas, irzlumas. Silpnesnė pykčio išraiška, kuri atsiranda tuomet, kai žmogus negali atrasti sprendimo tam tikroje situacijoje, kai trūksta ryžtingumo, ar kai kažkas vyksta ne taip, kaip jis norėtų. Kaip reakcija pasireiškia, kai bendravime paliečiamos skaudžios temos. Dirglumas atsiranda ir dėl nuovargio ar po nesėkmių gyvenime.

Liūdesys. Tai džiaugsmo priešingybė ir signalas, kad reikia keistis arba keisti situaciją. Liūdesiu išreiškiame nepasitenkinimą savimi arba kažkokiais savo gyvenimo aspektais. Kaip reakcija gali būti po išsiskyrimo ar netekties.

Kaltės jausmas. Destruktyvus būdas save nubausti. Jis apima, kai stengiamės atitikti kažkokius primetamus idealus, reikalavimus ar šablonus. Atsiranda ir pagrįstai – dėl netinkamo elgesio. Tai vienas iš labiausiai griaunančių jausmų, todėl, kad nepaskęstume jame, turime išsiaiškinti – iš kur jis.

Galbūt, kaltės jausmas įdiegtas vaikystėje ar sociumo suformuotas, gal kažkas nepagrįstai kaltina, o gal tikrai padaryta kažkas blogo? Kai suprantame kaltės atsiradimo priežastį, galime atrasti ir būdus jos atsikratyti.

Jei kaltė primesta – nustoti teisintis ar bandyti atitikti svetimus lūkesčius, o jei padaryta kažkas blogo – atrasti būdus pataisyti padėtį (jei įmanoma) ir, svarbiausia – to nekartoti.

Baimė arba nerimas. Baimė susieta su savisaugos instinktu, jos paskirtis – perspėti apie pavojų. Tačiau kai baimė nuolat generuojama per išorinę informaciją (pvz., negatyvias žinias) – žmogus pradeda gyventi nuolatinėje baimėje, kuri pradeda piešti negatyvius scenarijus net pozityviose situacijose.

Taip atsiranda reakcija į negatyvumo srautą: nerimas dėl ateities (o kas, jei..), nuolatinės abejonės, blogos nuojautos. Baimė – griaunantis jausmas, todėl, kad neįtrauktų, reikia atsekti, įvertinti priežastį – ar ji pagrįsta.

Apatija. Nuovargis, bejėgiškumas, norų ir emocijų nebuvimas. Gali būti ir tylaus maišto, nepritarimo forma prieš tai, ko nenorime daryti. Arba – kaip reakcija į beviltišką situaciją. Jei atsiranda dėl nuovargio – praeina pailsėjus, jei dėl rimtų priežasčių – ieškoti būdų tai išspręsti.

Depresija. Tai jau rimtas psichikos sutrikimas. Galioja daug mitų apie depresiją: nuo ironijos, kad tai tinginių liga, iki tvirtinimų, kad tai palūžusių nuo gyvenimo sunkumų žmonių liga.

Tuo tarpu faktai liudija: depresija – vienas iš labiausiai mūsų dienomis paplitusių psichinių sutrikimų, galintis pasireikšti įvairiose amžiaus grupėse ir bet kokiuose socialiniuose sluoksniuose.

Toks paplitimas aiškinamas tuo, kad šiuolaikinės visuomenės vertybės daro didelį spaudimą žmogui, t.y., iškelia nerealius tikslus ir nustato standartus, kurie riboja saviraišką ir kūrybingumą. Be to, informacinėje erdvėje dominuoja negatyvumas.

Todėl žmonės skęsta vidiniuose prieštaravimuose, juos kamuoja nepilnavertiškumas, nusivylimas, neviltis, beprasmiškumo jausmas – ko pasekoje ir vystosi depresija.

Depresija vystosi ir po sunkių psichologinių traumų, netekčių, ligų, išsiskyrimų. Retesniais atvejais – dėl neurocheminių organizmo procesų sutrikimų.

Akivaizdu, kad visos negatyvios būsenos sekina energiją ir atima jėgas. Negatyvumas visada įtakoja neigiamus rezultatus – jis negali būti kažko gero varikliu. Todėl – vaduokimės iš jo, stabdykime jį generuojančias priežastis.

O štai pozityvus, kūrybingas nusiteikimas visada suteikia energijos, jėgų, entuziazmo ir todėl yra visko, kas yra gero šiame pasaulyje, motyvas ir variklis 🙂 ..

Beveik kiekvienas žmogus turi atidėtų darbų sąrašėlį, prie kurio vis sugrįžta, ir – vėl ir vėl jį atideda: rytojui, kitai savaitei, sekančiam mėnesiui, nuo Naujų metų..

Kodėl taip nutinka? Juk dažniausiai tie darbai yra svarbūs ar net būtini žmogui. Priežasčių gali būti daug: reikia išskirti tam laiką (o jo nuolat bėgantis “civilizuotas“ žmogus niekada neturi), reikia papildomų pastangų, nėra stabilaus įpročio ir pan.

O jei ryžtamės kažką iš atidėtų darbų daryti – labai dažnai metame pusiaukelėje, nes tai papildomas krūvis, o todėl greitai nuvargina ir atsibosta. Be to, dažnai nemokame paskirstyti jėgų ir puolame daryti viską ir iš karto.

Žinoma, mus visada veda į priekį asmeninė motyvacija (gera sveikata, noras tobulėti ir t.t.), tačiau vien jos nepakanka: kad atsirastų poreikis kažką daryti, turi būti išugdytas stabilus įprotis. O tam reikia laiko, ir, aišku, pastangų.

Išsiugdyti stabilų naują įprotį gali padėti puiki japoniška metodika “Kai-dzen“ (“kai“ – permaina, “dzen“ – išmintis), kuri dar vadinama “Vienos minutės“ principu. Ši metodika kartais vadinama ir vaistu prieš tinginystę 🙂 .

Jos esmė paprasta: kiekvieną dieną, pageidautina tuo pačiu metu, vieną minutę atlikti kažkokį veiksmą, kurį vis atidėliojome ar kuriam vis nerasdavome laiko.

Išbandyta – tai tikrai veikia! Juk viena minutė – labai nedaug, o tai reiškia, kad nenuvargina ir neatsibosta. Ir tai tikrai gali lengvai atlikti kiekvienas žmogus.

Tuos pačius veiksmus, kurių žmogus nenorėjo atlikti per pusvalandį ar valandą, sugalvodamas vis naujus atsikalbinėjimus ir pasiteisinimus – jis lengvai atliks kiekvieną dieną po vieną minutę!

Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad viena minutė – per mažai, bet to pilnai pakanka, kad išsiugdytume stabilų įprotį: lašas po lašo ir akmenį pratašo.. Viskas, kas genialu – visada paprasta..

Ką galima nuveikti per minutę į dieną? Labai daug ką: pradėti mankštintis, daryti kvėpavimo ar atsipalaidavimo pratimus, daryti akių gimnastiką, groti muzikiniu instrumentu, mokytis užsienio kalbos žodžių ir t.t..

Svarbiausia – tai ne tik nenuvargina ir nenusibosta, bet ir padeda įveikti nepasitikėjimą savimi, išjudėti iš sąstingio, įveikti kaltės ir bejėgiškumo jausmus.

Taikydamas šią paprastą metodiką, žmogus atgauna pasitikėjimą savimi ir entuziazmą – juk jis pradeda matyti ir rezultatus, kurie džiugina 🙂 .

Dar viena gera šios metodikos pusė – labai greitai ateina noras ilginti pradėtos veiklos laiką. Tai reikėtų daryti palaipsniui – nuo kelių minučių iki tiek, kiek žmogui norisi.

Vakariečiams, kuriems įdiegta, kad rezultatų reikia siekti didžiulėmis valios pastangomis ir per jėgą, ši rytietiška metodika gali pasirodyti silpnoka ir neefektyvi.

Tačiau atidžiai pažiūrėję į savo gyvenimą pamatysime, kad būtent visos ribinės pastangos atima daug jėgų, gesina entuziazmą ir gali net palaužti žmogų. O vietoje siektų rezultatų gali atnešti nusivylimą..

Tuo tarpu išmintingas jėgų paskirstymas ir nuoseklumas įkvepia ir veda tiesiu keliu į trokštamą rezultatą.

Štai taip – darydami mažus žingsnelius, galime tobulėti ir siekti didelių tikslų. Pabandykite – ir patys įsitikinsite 🙂 ..

Įvairūs senieji mokymai teigia, kad tiek negatyvumas, tiek ir per didelis džiaugsmas (euforija) yra pavojingos žmogui būsenos, nes blaško jį ir atitraukia nuo prigimtinės – natūralios, arba – “auksinio vidurio“ vidinės būsenos.

Psichologija taip pat teigia, kad bazinė psichikos būsena – natūrali ir optimali, kad žmogus joje visada turėtų būti, o visos kitos būsenos – sukeltos (įtakotos), todėl yra pakeistos sąmonės būsenos, kuriose neturėtume ilgai “užsibūti“.

Kas tai per būsena ir kodėl ji tokia svarbi? Bazinė žmogaus psichikos būsena – prigimtinė, todėl, kad būtų aiškiau – pažvelkime į vaikus. Jie tokioje būsenoje būna nuolat! O jei koks įvykis juos ir sudrumsčia – neužilgo į ją vėl sugrįžta..

Galime daryti išvadą, kad bazinė psichikos būsena – tai harmoninga, stabili psichikos būsena: ji tarsi vidinė “ašis“ ir “raktas“ į švarią sąmonę, kūrybingumą, dvasinį potencialą, minties tyrumą, tiesą, vidinę stiprybę..

Tokia būsena – tai visapusiška pusiausvyra, idealus balansas, kuris daro įtaką ir visam organizmui bei jo sistemoms, įskaitant ir imuninę. Taigi, ji veikia ne tik psichiką, bet ir mūsų kūno sveikatą.

Todėl darosi aišku, kodėl gydytojai rekomenduoja gulėti, kai susergame – tik ramybėje galime pasiekti tą bazinę būseną, kurioje įmanoma mobilizuoti vidines jėgas ir normalizuoti viso organizmo veiklą.

Prisiminkime ir dar vieną patarimą, kurį mini ir dvasiniai mokymai: stresinėje situacijoje nusiraminti, o tik po to ieškoti sprendimų. Tai taip pat grįžimas į bazinę psichikos būseną – tik joje galime elgtis adekvačiai ir konstruktyviai.

Kyla kitas klausimas – kodėl mes prarandame tokį svarbų prigimtinį vidinės pusiausvyros pojūtį? Atsakymą rasime vėl pažvelgę į vaikystę: visuomenės gyvenimo sistema padaro tokią įtaką, kad užaugęs dažnas net nežino apie tokią būseną, arba sugrįžta į ją itin retai, nesąmoningai.

Žmonės jau įtikėjo, kad normali žmogaus būsena – nuolatinis stresas, įtampa, kova, arba – malonumai ir linksmybės.. tarp jų ir blaškosi. Maža to – šiuolaikinėje visuomenėje psichiškai stabilus, dvasingas žmogus – retenybė, todėl laikomas keistuoliu arba – šventuoju, nušvitusiu.

Paradoksas, bet daugybė metodikų ir technikų skirtos būtent bazinei psichikos būsenai pasiekti: vidinei harmonijai, ramybei ir pusiausvyrai, vienybei su savimi ir pasauliu, besąlygiškai meilei.

T.y., mes siekiame to, kas mums buvo įgimta ir – prarasta: pažiūrėti į pasaulį vaiko akimis.. Nes tai pagrindas, be kurio negalime normaliai gyventi, vystytis, tobulėti. Tai sugrįžimas į save.

Ir labai dažnai tos metodikos painios, sudėtingos, o todėl – dažnai atmetamos vos pabandžius. Tačiau verta vėl ir vėl bandyti, stebėti savo pojūčius ir atrasti savo kelią į tą prarastą harmonijos būseną.

Yra keli pagrindiniai žingsniai, kuriais galima pasiekti bazinę psichikos būseną:

– Kūno atpalaidavimas: gulint ant lygaus pagrindo arba sėdint tiesia nugara;

– Kvėpavimas: tik per nosį, labai lėtas, diafragminis, iki 7 gilių įkvėpimų-iškvėpimų;

– Minčių harmonizavimas, arba mentalinis atsipalaidavimas: tiesiog ramiai stebėti savo minčių tėkmę, neužsikabinant emociškai už jokios minties;

– Sugrįžimas mintimis į šviesų gyvenimo epizodą: kažkas prisimena vaikystę, kažkas ryškiausius įsimintinus įspūdžius – reikia panirti į šiuos prisiminimus maksimaliai;

– Įėjimas į bazinę psichikos būseną: ją iš karto “atpažinsite“ pagal tyrus, pozityvius jausmus, lengvumo ir laisvės pojūtį..

Jei nors kartą sugrįšite į šią būseną – ją tuoj pat atsiminsite, nes kiekvienas žmogus ją išgyveno vaikystėje. Ir – tuomet galėsite joje būti be jokių metodikų – juk sugrįšite į savo natūralią būseną, į save tikrąjį 🙂 ..

Empatija, arba atjauta – tai gebėjimas pajusti kitą žmogų: pažiūrėti į pasaulį jo akimis, suprasti jo jausmus, “pabūti“ jo vietoje. Mano manymu, tai ryškiausias žmoniškumo bruožas, nes empatija – abejingumo, žiaurumo priešingybė.

Kiekvienas žmogus gimsta su gebėjimu išvystyti šią savybę, tačiau vaikui augant dėl įvairių priežasčių (šeimyninių, socialinių ir pan.) empatija neretai yra užslopinama.

Kaip atpažinti empatišką žmogų? Juk jie dažnai ramūs, tylūs, kuklūs, taikūs.. Ir – giliai dvasingi žmonės, nes būtent empatija leidžia pajusti visos būties vienybę.

Pažvelkime – kokie ryškiausi empatiškų žmonių bruožai.

* Jie jaučia kitų emocijas lyg savo, pajunta menkiausius aplinkinių žmonių nuotaikų pokyčius, o artimų žmonių emocijas jaučia net per atstumą.

* Aiškumas. Jie viską supranta (jaučia) be žodžių. Tai daugiau, nei intuicija ar instinktyvūs jausmai – jie tiesiog žino. Iš kur ir kaip – dažniausiai negali paaiškinti.

* Būdami didelio žmonių susibūrimo vietose empatiški žmonės jaučiasi prastai. Tai paaiškinti paprasta: jie itin jautrūs, todėl “nuskaito“ (pajunta) daugybę prieštaringų žmonių emocijų.

* Empatiški žmonės negali žiūrėti prievartos, žiaurumo, tragedijų ar kančios vaizdų per televizorių. Dėl šios priežasties jie dažnai apskritai atsisako televizoriaus žiūrėjimo ar žinių skaitymo, nes tai juos liūdina, o ne informuoja.

* Jie negali ramiai žiūrėti į kitų žmonių skausmą, todėl labai dažnai jaučia artimų žmonių ligos simptomus. Visada užjaučia kenčiančius.

* Jiems dažnai išsipasakoja ir atvirauja aplinkiniai, kartais net nepažįstami žmonės.

* Jie jaučia, kuomet žmogus nesąžiningas, meluoja – juos sunku apgauti, nes tuoj pat pajunta neatitikimą tarp žodžių ir realybės. Melas jiems atgrasus.

* Tai kūrybingi žmonės, turintys lakią vaizduotę ir originalią saviraišką.

* Jie myli gamtą ir gyvūnus. Būti gamtoje jiems gyvybiškai svarbu – čia jie atsigauna, pasisemia energijos. Beveik visada turi gyvūnų, o jei neturi galimybės jų laikyti – augina namuose daug gėlių.

* Vienatvės poreikis. Kartais jie turi pabūti vieni, kad atsijungtų nuo aplinkinių emocijų ir atgautų dvasines jėgas.

* Mokslas, darbas ir bet kokia veikla tokiems žmonėms turi būti įdomi, priešingu atveju jie jos vengs, o verčiami kažką daryti jausis nelaimingi. Jie negali daryti to, kas jiems neįdomu, o aplinkiniai dažnai tai vertina kaip tinginystę.

* Tiesos poreikis. Jie nesustos tol, kol neįsitikins, neras atsakymų, neišbandys, nesuras ištakų, pradinio taško, prasmės, esmės, priežasties. Jie žingeidūs, smalsūs, todėl dažnai “persisotina“ informacija.

* Ypatingas laisvės poreikis. Jie ypač sunkiai priima apribojimus, taisykles, kontrolę, prievoles.

* Mėgsta svajoti – gali kelias valandas žiūrėti į erdvę, klaidžioti savo minčių ir vaizdinių pasaulyje.

* Nemėgsta betvarkės – tai juos slegia, blokuoja gyvenimišką energiją.

* Empatiški žmonės puikūs klausytojai – jie nuoširdžiai susidomi, nori pagelbėti, todėl klausosi atidžiai. Apie save kalba mažai ir tik su žmonėmis, kuriais pasitiki.

* Jie visada labai nuoširdūs: jei liūdi – nevaidins geros nuotaikos ir dirbtinai nesišypsos, jei džiaugiasi – tai iš širdies.

* Ir nors jie labai pakantūs kitiems žmonėms, tačiau neperneša egoizmo, narcisizmo ir veidmainystės. Jei įmanoma, atsiriboja nuo tokių žmonių.

* Jie nemėgsta senų namų, senų daiktų, nes jaučia buvusių šeimininkų energiją.

* Empatiški žmonės mąsto plačiai, jaučia vienybę su visu pasauliu, todėl visada pasiryžę jį gerinti ir harmonizuoti.

Jei atpažinote savo pažįstamų žmonių bruožus – turite gyvenime gyvą žmoniškumo pavyzdį, į kurį verta lygiuotis.. O jei esate empatiškas žmogus – išlikite tokiu nežiūrint į nieką.. tik tokių žmonių dėka didinamas Gėris pasaulyje 🙂 .

Žmogus mato pasaulį ir kitus žmones per savo suvokimo prizmę, todėl priimtiniausi jam yra tie žmonės, kuriuos jis supranta, t.y., tie, kurie labiausiai atitinka jo suvokimą.

Būtent todėl bendravime kyla daugiausia problemų: mes įsivaizduojame, kad kiti žmonės yra (arba turi būti) tokie patys, kaip mes. Jei ne – piktinamės, kritikuojame, mokome gyventi..

Tokiu atveju labai naudingos įvairios klasifikacijos arba skirstymai į tipus – tuomet pamatome, kad visi mes esame labai, labai jau skirtingi.. Kai tai suprantame – turime mažiau pretenzijų aplinkiniams.

Be to, tai naudinga ir saviugdai – juk tam, kad tobulėtume, turime žinoti įvairias savo charakterio puses – ir geras, ir negatyvias 🙂 . Ir dar – turime atminti, kad gryni charakterio tipai pasitaiko retai, dažniausiai būna kelios dominuojančios savybės.

Čia pateikti įvairūs charakterio bruožų tipai, kur akcentuojami tam tikri negatyvūs ar patologiniai bruožai – bet juos pirmiausiai ir turime pastebėti ir ištaisyti, jei norime tobulėti, tiesa? Juk ignoruojami negatyvūs bruožai turi polinkį ūmėti..

Taigi – pažiūrim:

Nestabilus tipas. Jam būdinga valios ir pusiausvyros stoka, tingumas. Mėgsta pramogas ir pasilinksminimus, žavisi blogais pavyzdžiais ir bando jais sekti. Todėl nuolat pakliūna į įtartinas kompanijas, ieško nuotykių.

Visos negatyvios jų savybės tarpsta ten, kur jiems nuolaidžiaujama ir viskas atleidžiama. Linkę į azartinius lošimus ir svaigalus. Iš kitos pusės – atviri, mėgstantys bendrauti, paslaugūs.

Konformistinis tipas. Ryškiausias bruožas – pasyvus prisitaikymas prie bet kokios aplinkos. Jie siekia būti kaip visi, neišsiskirti, supanašėti.

Konformistai nekenčia didelių permainų ir stereotipų laužymo, todėl visais būdais priešinasi naujovėms. Pasiduoda gandams ir patys juos skleidžia. Pomėgiai – tokie, kokius diktuoja socialinė aplinka.

Nepalankiose sąlygose įsisavina visas blogas aplinkos savybes. Palankiose sąlygose jie – pareigingi, darbštūs, atsakingi, paklusnūs.

Hipertiminis tipas. Būdinga nuolat pakili nuotaika, entuziazmas, aktyvi gyvenimo pozicija, komunikabilumas, trykštantis aktyvumas, polinkis į kraštutinumus, bendravimo troškimas.

Iš kitos pusės – nepastovumas, tendencija blaškytis ir nepabaigti pradėtų darbų. Jie labai susierzina, jei kažkas vyksta ne taip, kaip jie nori, nekenčia monotonijos. Lengvai ir dažnai keičia pomėgius, mėgsta riziką.

Cikloidinis tipas. Ryškiausia – nuolatinė, cikliška nuotaikų kaita, kai prislėgtą būseną (apatiją, bejėgiškumą) keičia pakylėta (fizinis ir emocinis aktyvumas). Tokia kaita vyksta maždaug kas 2-3 savaites.

Kai būsena prislėgta – žmogus pasidaro itin jautrus aplinkinių pastaboms ar priekaištams, pasidaro apatiškas. Bet pakilimo periodu viskas keičiasi kardinaliai: tampa energingas, iniciatyvus, bendraujantis.

Sensityvus tipas. Ypatingai jautrūs ir drovūs – todėl paauglystėje neretai sulaukia pašaipų iš bendraamžių. Dėl savo kuklumo sunkiai bendrauja, užsidaro savyje.

Mėgsta intelektualią, meninę ir estetinę veiklą. Nuoširdūs, geranoriški, užjaučiantys ir mielai padedantys kitiems.

Šizoidinis tipas. Būdingas uždarumas, atsiribojimas nuo kitų, nenoras ir nemokėjimas užmegzti bendravimą. Tai ne minios žmonės. Kalba nedaug, reaguoja jautriai. Emociškai šalti, todėl pagrindinės problemos kyla, kai reikia bendrauti.

Vidinis pasaulis labai turtingas, tačiau kitų į jį neįsileidžia. Jie kritiški, originalūs, pastabūs, gabūs, protingi.

Psichosteninis tipas. Polinkis į savianalizę, ilgus svarstymus ir abejones. Būdingos baimės, įkyrios mintys, neryžtingumas. Sunkiai pakelia reikalavimus, spaudimą.

Yra tvarkingi, savikritiški, atsargūs, patikimi, atsakingi.

Isteroidinis tipas. Ryškiausi bruožai – egocentrizmas, susireikšminimas, troškimas būti dėmesio centre, valdingumas. Nori, kad juo žavėtųsi, pataikautų, girtų.

Įžeidūs, silpnavaliai, patologiški fantazuotojai ir manipuliatoriai. Elgesys nenatūralus (vaidyba, pozos) net su artimais žmonėmis.

Epileptoidinis tipas. Charakteringas dirglumas, nepakantumas, pykčio proveržiai, autoritariškumas. Linkę į niūrias nuotaikas, ieško “atpirkimo ožio“ savo vidinės įtampos iškrovai. Kerštingi, pavydūs, neatleidžia nuoskaudų, sunkiai apsiramina.

Paklusnūs viršininkams, bet despotai savo pavaldiniams. Prisirišę prie savo daiktų, kruopštūs, taupūs, pedantiški.

Asteninis-neurotinis tipas. Būdingas greitas nuovargis, dirglumas, irzlumas ir polinkis į hipochondriją (pernelyg didelį susirūpinimą sveikata, ligų ieškojimą ir baimę susirgti).

Sunkiai pakelia sudėtingas, įtemptas situacijas, gali pernelyg emocingai reaguoti į smulkmenas. Tvarkingi ir disciplinuoti.

Labilus tipas. Ryškiausias bruožas – žaibiška nuotaikų kaita. Ji gali keistis dėl menkiausios priežasties: smulkūs nemalonumai gali akimirksniu numušti nuotaiką, ir atvirkščiai. Labai jautrūs, sunkūs pergyvenimai jiems tampa trauma. Nuo jų nuotaikų kaitos pilnai priklauso ir savijauta: miegas, darbingumas, apetitas, bendravimas.

Kokie mes visi skirtingi, tiesa? Man tai buvo vertinga ir įdomi informacija, padedanti geriau pažinti ir suprasti save ir kitus žmones. O jūs – ar atpažinote kažką pagal šią tipologiją 🙂 ?

(Informacija iš psichologijos paskaitų, asmeninių konspektų)

Skaitydami ir klausydami daugybės įvairiausių patarimų, galime susidaryti įspūdį, kad šiuolaikiniai žmonės viską žino ir nieko nemoka. Turime tiek visokiausių žinovų ir ekspertų, tačiau problemų visose gyvenimo srityse tik daugėja..

Maža to – beveik kiekvieno iš mūsų aplinkoje yra žmogus, kuris skaito save visų reikalų žinovu ir visus moko gyventi, nes jis “visada žino, kaip kitiems geriau“. Todėl jis nuolat kritikuoja, vertina, moko, dalina patarimus.

Atrodytų – puiku, tik taikyk tuos ekspertų, gyvenimo būdo trenerių ar šiaip visažinių patarimus, ir būsi laimingas. Bet.. dažnas pabando juos taikyti ir nusivilia. Ir ne tik nusivilia, bet dar labiau paskęsta vidiniuose prieštaravimuose ir problemose.

Kaip manote – kodėl? Pirmiausia – todėl, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, su savo gyvenimo patirtimi ir gebėjimais, ir kokiu keliu jis eis – turi būti jo asmeninis (neįtakotas) pasirinkimas. Tik tokiu atveju tai yra vertinga patirtis.

Juk yra bendri žmoniškumo principai, arba – dorybės, yra ir nekenkimo kitiems principas – tai visų mūsų kelrodžiai ir siekiamybė. Tačiau pažinti gyvenimą pačiam ir sekti patarimais – skirtingi dalykai.

Patarimų klasta tame, kad:

– jie užtemdo teisingus sprendimus ir atitraukia nuo esmės;
– patarimų pasekmes išgyvens pats žmogus ir atsakomybė teks jam, o ne patarėjui;
– aklai sekdamas įvairiais patarimais, žmogus gali nuklysti nuo savo gyvenimo kelio ir pradėti gyventi jam primestą gyvenimą;
– nuolat klausydamasis patarimų, žmogus jaučiasi menkas, nepilnavertis, silpnas ir priklausantis nuo patarėjo.

Kaip atsiriboti nuo tokių patarėjų-visų reikalų žinovų, kaip neprarasti orumo ir nepasiduoti įtakai?

Tiesiog turime atsiminti kelis svarbius dalykus:

– tik pats žmogus atsakingas už savo pasirinkimus ir jų pasekmes – net jei jie įtakoti. Atsakingai rinkitės informaciją, tikrinkite ją, pasidomėkite, ar patys patarėjai gyvena taip, kaip moko;

– jūs niekam neprivalote aiškintis dėl savo gyvenimo prioritetų ir tikslų. Jūs turite asmeninių priežasčių gyventi taip, kaip gyvenate. Tik jūs žinote, kaip galite sukurti laimingą gyvenimą sau, savo šeimai, savo artimiesiems;

– jūs neprivalote sutikti su kitų žmonių įsitikinimais. Jūsų įsitikinimai neturi atitikti kažkieno primetamų standartų, nuomonių ar fantazijų;

– neturite niekam teisintis dėl savo išvaizdos ar stengtis atitikti kažkokius madingus šablonus;

– neprivalote teisintis dėl savo mitybos. Svarbiausias kriterijus – gera sveikata;

– neturite niekam aiškintis ir dėl savo profesinės veiklos ar kūrybos. Kartais gyvenimo aplinkybės priverčia rinktis tarp darbo ir šeimos, arba sveikata gali pakoreguoti darbinę veiklą.

– jūs niekam neturite teisintis dėl savo pasaulėžiūros, tikėjimo ar politinių pažiūrų;

– neturite aiškintis – kodėl esate vieniši, vedę ar išsiskyrę, turite ar neturite vaikų. Neklijuokite sau socialinių etikečių;

– niekam neturite teisintis dėl savo gyvenimo draugo (draugės) pasirinkimo. Nenutraukite ar netęskite santykių tik todėl, kad kažkas taip patarė. Visi turime išmokti savo pamokas.

Todėl visuomet klausykime savo širdies, savo pojūčių, mokykimės atskirti: jei klausydamiesi įvairių “ekspertų“ pasijuntame nepilnaverčiai, pradedame teisintis – reiškia, tai niekaip nepadės tobulėjimui.

Niekada nesikeiskite tik dėl to, kad padarytumėte kam nors įspūdį arba dėl to, kad kažkas jus įtakoja spaudimu. Keiskitės, jei tai daro jus geresniu žmogumi 🙂 !

Patarimai kartais – kaip tas stebuklingas šiaudas, kuris ištraukia iš sudėtingos situacijos. Tačiau – tuomet, kai mes patys jo ieškome. Gyvenimas patvirtina posakį: kas ieško – tas visada atranda..

O visažiniai patarėjai labai dažnai nuveda nusivylimų klystkeliais, todėl norėtųsi priminti jiems kitą posakį: prieš kišdamiesi kitų žmonių gyvenimus, įsitikinkite – gal ten ir be jūsų gerai?.. 😉