Kategorija: Saviugda

Kažkuriame gyvenimo kelio etape įvyksta pilnas “išnulinimas“.

Totalus 360 laipsnių posūkis. Nuimama sunki “ego“ pavidalo našta ir paliekama kelkraštyje. Keičiasi artimų ir pažįstamų žmonių ratas.

Įvyksta stereotipų, senų kaip pasaulis įsitikinimų ir požiūrių į pasaulį lūžis. Vienu metu vyksta išorinė ir vidinė transformacija. Išorinis pasaulis griūva ir primena chaosą, bet kažkodėl šis chaosas turi kažkokią labai tikslią ir apgalvotą tvarką.

Tu žiūri, kaip viskas klostosi, ir tau tai įdomu. Keičiasi dekoracijos, ateina nauji, visai kitokio sielos polėkio žmonės.

“Išnulinimas“ – tai tu ir švarus lapas priešais tave. Tai nematoma plunksna rankoje ir aiškus tiesos rašymas. “Išnulinimas“ – tai sielos kvantinis šuolis. Tai apsivalymas, savo kryžių nuo pečių nuėmimas ir naujos būties lengvumas.

Tai ir yra tas nesugrįžimo taškas, kurį padėjus tavo gyvenimo žemėlapyje, – atgal kelio jau nebus. Ir ne todėl, kad sudeginti visi tiltai, išmoktos visos pamokos, gauta vertinga patirtis, bet todėl, kad atgal tau jau tiesiog nesinorės.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Gražių išeinančios vasaros dienų mums visiems 🙂 !

Būna sunkūs periodai gyvenime. Kartais ir jėgų nėra. Ir nežinai, kur eiti.

Bet tu vis vien eini. Žingsnis po žingsnio, iš paskutiniųjų jėgų. Eini pirmyn. Ir atsiveria kelias; o paskui jis virsta Kelione. Ir atsiranda jėgos – nors anksčiau jos seko. O kai prasidėjo Kelionė – su kiekvienu žingsniu jos auga. Svarbiausia, nesustoti, eiti kiek jėgos leidžia. Tiesiog eiti pirmyn.

Jums trukdo, o jūs eikite. Jus klaidina – o jūs eikite. Jūs gąsdina, bando stabdyti jūsų Kelionę – vis vien eikite.

Net jei likote visai vienas. Jei nematote tikslo, jei nėra kelrodžių – kelias vis vien yra. Jei yra kelias, prasidės ir Kelionė.

Pačiu sunkiausiu, išsekimo ir nusivylimo metu, vis vien reikia eiti keliu – žingsnis po žingsnio. Tiesiog eiti. Kartais per jėgą. Ryžtingai. Kelias – sakralinė gyvenimo vieta. Juo ėjo šimtai ir tūkstančiai žmonių, praeisite ir jūs.

Kelias – gyvenimo simbolis. Išsilaisvinimo ir permainų simbolis. Energijos šaltinis. Jūs žengėte pirmą žingsnį būdamas vienoks žmogus, bet jūs keičiatės su kiekvienu sekančiu žingsniu. Praeitis lieka už nugaros, tiksliau, tai mes einame į priekį ir tolstame nuo jos. Tolstame nuo bėdų ir liūdesio.

Svarbiausia, eikite užtikrintu ir tvirtu žingsniu. Pajuskite, kaip kelias jus palaiko ir nukreipia. Ištieskite pečius. Kvėpuokite pilna krūtine. Ir eikite savo gyvenimo pasitikti. Savo keliu.

Netrukus jūs pajusite, kad jėgos sugrįžta. Bus lengviau. Mintys įgaus aiškumo.

Kelią įveikia einantis – štai tai jūs ir darote. Jūs einate. Ir jūsų jėgų akumuliatorius pasikrauna su kiekvienu žingsniu. O saugumas stiprėja.

Tai geras dalykas – žingsniuoti keliu. Dabar jūs ne vien kenčiantis ir silpnas žmogus, jūs – keliautojas. o keliautojams padeda visada: ir žmonės, ir angelai. Ir pats kelias – seniausias permainų archetipas. Jis taip pat suteikia mums energijos.

Pabandykite. Tai veikia. Ir įsivaizduokite, kad einate į laimę ir išsivaduojate nuo blogio. Tegul taip ir bus.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Laikas, kuomet aš visai nieko negaliu, arba galiu labai mažai, nėra prarastas…

Jis palieka mane akis į akį su mano bejėgiškumu, su mano išsekimu, su mano naujais jausmais, ir aš netampu dėl to bloga.

Peršlapę mano vakarykščio įsitikinimo sparnai apie tai, kad aš niekada nepavargsiu, staiga suteikia galimybę suprasti, kad aš tiesiog bijojau parodyti, jog pavargstu.

Ir kad tai, iš tiesų, nebaisu, tai natūralu.

Vertinga patirtis.

Sportinis požiūris į gyvenimą, kuriame garbinga niekinti savo silpnumą, o dar garbingiau – laužyti save dėl vienadienės pergalės, yra toks pat žiaurus, kaip ir pats sportas, išspjaunantis iš savo ugninio kraterio kiekvieną, netekusį jėgų, kuomet jam prieš akis dar didžioji gyvenimo pusė… ir toli gražu ne kiekvienam paskui pavyksta toje pusėje pritapti…

Toks požiūris nesaugo nei sielos, nei kūno.

Ir kuomet mes paverčiame sportu mūsų dienas, mėnesius, metus, ir tuo pačiu pradedame galvoti, kad gauti už negailestingumą sau pačiam medaliai pateisina bet kokias aukas, mes dažnai klystame.

Pasikartosiu. Mes netampame blogi, jei kažko nespėjame, kažko neįveikiame, arba kažko nepasiekiame.

Mes tampame tapatūs su realybe, kuriai visiškai nerūpi mūsų asmeninės olimpinės žaidynės su likimu, ir mes kuriame tą gyvenimo drobę, kurią atitinkame, o ne tą, kuri vaizduoja tai, ko nėra…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Sąmoningumas ir savo vidinės Jėgos pripažinimas – tai laisvės susigrąžinimas.

Laisvės būti savimi ir nepriklausyti nuo to, kas vyksta aplinkui: nuo daugybės primestų pareigų, kurias kadaise užsimetei ant savo pečių iš baimės, atsakomybės už kitų žmonių poelgius ir veiksmus, kitų nuomonės paisymą ar pasmerkimo baimę, ir kitų stereotipų, taip dosniai primetamų iš išorės.

Laisvės nuo daugybės vaidmenų ir klastingų tinklų, į kuriuos kadaise įkliuvai arba leidaisi įtraukiamas. Jie išsisklaido šios Jėgos veikiami. Ji nepavaldi jiems.

Tu nustoji blaškytis, ieškoti kitų pritarimo ir palankumo, nebijai neįtikti ar likti nesuprastas, neišgirstas, ryškus ir matomas.

Į reikalavimus iš išorės tapti paklusnesniu ir silpnesniu, nei esi iš tikrųjų, tu ramiai atsakai “ne“. Ne. Todėl kad tu laisvas rinktis vienintelį tau įmanomą ir teisingą sprendimą ir būti ištikimas sau ir savo vidinei Jėgai. Jos pilnatvei ir išminčiai, gyvenimo vertybėms ir patirčiai, kuri įgyta tavo Sielos ir širdies dėka ne per vieną dieną ir gal net ne per vieną gyvenimą. Per daugelį metų.

Ištikimybė sau, savo Sielai, savo dvasinei Jėgai ir jos išraiškos įvairovei šiame pasaulyje – tai ir esi tu. Amžinas. Beribis. Kūrybingas ir Laisvas, su visa savo vidine pilnatve, išmintimi, grožiu ir žiniomis. Tai – Tikras tu.

Padėka autorei! Pagal Julijos Chara esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Nebūna stebuklingų spyrių. Būna žmonės, kurie galvoja, kad žmogui reikia spirti, kad jis padarytų tai, ko bijo.

Bet tai, kas padaryta svetima valia, ilgai negyvena, ir nebūna naudinga tam, kam spyrė. Net jei žmogus lyg ir sutiko.

Tačiau kodėl sutiko? Pasikliauti svetimu spyriu, kad įgautum didesnį pagreitį – viso labo pasitikėjimo savimi iliuzija.

Ir tai ne pagalba. Tikrai ne.

Padėti – reiškia ištiesti ranką, ir kažkurį laiką eiti šalia, suvokiant, kad šis kelias yra ne tavo, ir tu nebruki iš visų jėgų žmogaus ten, kur jam tikrai nereikia.

Spirti – reiškia priimti nesąžiningą ir grubią poziciją, tuo pačiu patvirtinant, kad žmogus nemoka priimti sprendimų ir neturi jėgų žaibiškiems veiksmams. Bet tu jau viską už jį nusprendei ir darai jam “gerą darbą“.

Suprantate, mielieji, net jei iš šalies akivaizdu, kad kažkas trypčioja vietoje, mes matome tik tai, ką matome mes, tačiau mes nežinome tų giluminių priežasčių, kurios trukdo žmogui rasti išeitį ir žengti pirmą žingsnį.

Motyvacija gali būti tik asmeninė.

Ir net jei žmogus prašo jam spirti, tai dar ne motyvacija. Tai nestabilumas nepasitikėjimo savimi stadijoje. Paklausyti jo – reiškia parodyti, ką gali tu, o ne jis.

Mums pavaldžios įvairios stichijos. Bet įveikti jas mes galime tik tuomet, kai patys drąsiai žengiame jų pasitikti, suvokdami poreikį tame ir savo atsakomybę.

O plūduriuoti juose šuniuku, įgavus pagreitį nuo svetimos jėgos – tai vergiškas būdas atrodyti drąsiu.

Geriau nereikia tokių spyrių.

Verčiau palaikykime vieni kitus…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Kuo aukštesnis kasdieninio spaudimo laipsnis, tuo stipresnis išsekimas.

Tai faktas.

Taip, išsekti įmanoma ir be galo mėgiamame darbe, ir su mylimais vaikais, ir tuomet, kai nėra didelių problemų, bet vis dėl to ne taip, kai tenka tiesiog prievartauti save, verčiant užsiimti seniai apkartusia veikla, pabundant ryte gilioje neviltyje dėl būtinybės vėl pradėti savo švilpiko dieną, bandant susitaikyti su tuo, ko negali išvengti, tarsi tai būtų galutinis nuosprendis…

Kas žino, apie ką aš, tas žino, kaip tai yra.

Tačiau šiandien net ne apie tai, kaip sulaužyti nepajudinamas nuostatas, išeiti iš griaunančių procesų ir pasiryžti svarbioms permainoms.

Bet apie tai, kaip apskritai jų sulaukti…

Išsekimas, kuris vis didėja ir niekuo nekompensuojamas, yra pražūtingas. Jis įsibrauna į visas sveikas mūsų teritorijas ir išdegina jas iki pagrindų, aktyvuodamas visus chroniškus procesus, papildydamas jas naujais griūties židiniais.

Tai baisu, mielieji… Ir psichikai, ir kūnui.

Todėl jei mintys apie permainas išlieka kol kas mintimis, gerai būtų joms pagelbėti…

Kaip?

Pasiimti laisvadienius nuo pačių savo nelaimių, nuo savo bejėgiškumo, nuo savo nevilties… nuo savo išsekimo.

Pasiimti laisvadienius ir elgtis taip, tarsi nėra tų nelaimių, nėra nevilties, nėra bejėgiškumo, nėra išsekimo.

Ne, nemeluoti sau, neimituoti to, ko nėra, bet pragyventi nors vieną dieną, atsiribojant nuo visko, kas buvo vakar, ir atsisakant niūrių rytojaus prognozių.

Leisti sau pajusti sustojusį tik dėl tavęs laiką. Nežiūrėti į laikrodį. Nesilaikyti jokių dienotvarkių. Nesiblaškyti dėl būtinybės būtinai kažką padaryti.

Nėra jokios būtinybės ir nėra jokios prievartos kažką daryti.

Gyventi, kaip visiškai laisvą dieną. Dieną, už kurią nenubaus. Pakaks bausmių.

Aš nežinau, kokia bus ta diena kiekvienu konkrečiu atveju… bet tegul ji taps jūsų draugu, jūsų palaikymu, jūsų pirmu atokvėpiu po ilgo bėgimo įkarščio…

Suprantate… aš pasakysiu dabar žiaurų dalyką, kuris gali nutikti, jei mes šitaip bėgdami sudegsime… taip, mus apverks ir pamirš. Arba nepamirš, bet mūsų vis vien jau nebus ten, kur visa tai turi reikšmę.

Todėl… pradėkite jau dabar…

Pradėkite daryti kažką, kad išliktumėte ir gyventumėte savo pilnavertį gyvenimą.

Saugokite save… ir vienas kitą… prašau…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Bet kokia sistema, ribojanti ir kontroliuojanti žmogų – šeima tai, mokykla ar kitas socialinis institutas – grindžiama vidiniais jos narių apribojimais. Ir, iš esmės, nieko daugiau ir nėra, išskyrus tuos vidinius apribojimus. Be jų sistema nustoja gyvuoti. Bet kokia. Net kalėjimo sistema.

Todėl sistemos lūžis ar pokyčiai prasideda nuo žmogaus vidinio lūžio ar pokyčių. Nuo šablonų griovimo ir susidūrimo su asmeninės realybės išvirkščiąja puse.

Tam, kad pakeistume kažką išorėje, tenka keisti save. Ir tik nuo savęs verta pradėti.

Aš sutinku daugybę žmonių, kuriuos stipriai ir griaunančiai veikia jų šeimos sistema. Ir visi bandymai kažką įtikinti, paskatinti arba priversti neveikia. Bet vos tik ženklus pokytis įvyksta vieno žmogaus viduje, tuomet ir visa jo aplinka negali išlikti nepakitusi, kaip jos nariai besipriešintų.

Svarbus kiekvienas konkretaus žmogaus mažiausias žingsnelis. Tvirta pozicija. Pastovumas ir aiškumas. Stipri vidinė ašis, kuri tampa atspirties tašku, kurio pagalba perverčiamas didelis pasaulis.
⠀
Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Sava nelaimė aptinkama greitai….

Ir lygiai taip pat greitai suveriami ilgi nuoskaudų karoliai ir dygios lūkesčių apyrankės.

Akimirksniu tampa regimas pasklidęs pretenzijų srautas kitiems žmonėms.

Pikti žodžiai žaibiškai susidėlioja į sakinius ir išsakomi ilgais kaltinamaisiais monologais, arba rūpestingai sudedami į slaptą sielos kambarį, kad paskui nuskambėtų garsiu nepasitenkinimo orkestru.

Ir retai, labai retai už didžiulio įsitikinimo savo teisumu šmėkšteli bent menkutė abejonė tuo, KĄ iš tiesų jaučia šalia manęs žmonės, su kuriais aš gyvenu?

Ar turi jie priežasčių laisvanoriškai man pritarti, vykdyti mano norus ir pateisinti mano lūkesčius?

Ar prisimenu aš apie jų ribas, kai reikalauju gerbti savąsias?

Ar nesiveržiu į jų asmeninę erdvę, nelaukdama pakvietimo?

Ar nespaudžiu jų kontrole ir nepasitikėjimu, vadindama tai dideliu rūpesčiu?

Ar nebijo jie sakyti man tiesą?

Ar neužgožiu savo greita kritika bet kokias jų idėjas?

Ar neišseko mano švelnumo, šilumos ir gerumo atsargos?

Ar lengva jiems priimti mano būsenas?

Ar nevargina jų laikas, praleistas su manimi?

Ar pastebiu aš jų gyvenimą, ar domiuosi, ar skiriu tam dėmesį?

Ar dar sugebu dovanoti laimę, kurti ją, dalintis ja, o gal aš visą laiką galvoju tik apie tai, kaip ją gauti, sulaukti iš kitų, ir piktintis, kad tos laimės man niekas nesuteikia?

Vis dažniau aš galvoju apie tai, mielieji…

Vis dažniau aš su liūdesiu stebiu, kokių neįtikėtinų mastelių pasiekė mūsų patologinis susireikšminimas. Būtent susireikšminimas, o ne sveikas savęs suvokimas ir orumo pojūtis.

Matau, kaip mus visur moko kovoti su kiekvienu, kas išdrįso ne taip pažiūrėti ar ne tą pasakyti, ir net nepabandžius išsiaiškinti, kabinti ant žmonių žiaurias etiketes, kaltinti juos piktybiškumu ir asmeninių ribų pažeidimu, tuo pat metu tanku traiškant jų pačių ribas…   

Matau, kaip darosi neįmanoma sukurti paprasčiausius žmogiškus santykius tik todėl, kad kiekvienas susirūpinęs tik tuo, kad suprastų ir išgirstų tik jį, kad tik jam būtų sudarytos laimingos sąlygos.

Ne, aš nenoriu sukelti kaltės jausmo, arba paskatinti aukotis… visa tai jau seniai neveikia ir neturi prasmės.

Aš tiesiog labai noriu matyti kuo daugiau laimingų žmonių.

Matyti žmones, kurie sugeba sveikai bendrauti, mylėti, kurti, tobulėti.

Žmones, kurie atmetė kenksmingus šablonus, bet nepakeitė jų į vienaląstį palaidumą.

Žmones, kurie nepamiršta, kad aplink gyvena lygiai tokie patys žmonės, kaip ir jie.

Ir niekas iš jų negimė tik tam, kad aptarnautų jų tuščią puikybę.

Ir niekas negimė pažeminimui.

Ir niekas iš jų negali visiškai atsiriboti nuo kitų.

Mes reikalingi vieni kitiems.

Ir ką mes apie save begalvotume, mes vis vien esame visi susieti… todėl kad gyvename vieni dėl kitų…

Ir kiekvieną kartą, kai eilinį kartą suknibždės viduje nuoskauda dėl to, kad kažko negavome iš tų, kas dabar šalia, vertėtų sąžiningai atsakyti sau į klausimą –

O AR YRA ŽMONIŲ, KURIE LAIMINGI SU MANIMI?

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Prarasti dvasinę pusiausvyrą labai lengva. Kažkas pasakė arba padarė kažką nemalonaus, įvyko kažkas blogo, jus įtraukė į konfliktą ar ginčą, parašė jums įžeidžiantį komentarą…

Atrodytų, tai smulkmena. Tačiau dvasinė pusiausvyra sutrikdyta. Ir jūs pajuntate susierzinimą, nerimą, bejėgiškumą…

Dvasinė pusiausvyra – subtilus ir trapus dalykas. Pakanka lengvo postūmio, kad ją pažeistume. Ir tuomet pasipila nemalonumų virtinė, ir sveikata gali sušlubuoti. Ypač jei tas nemalonus įvykis buvo netikėtas, tarsi smūgis į nugarą. Smūgis, nuo kurio jūs praradote pusiausvyrą ir pradėjote kristi. Dar nesuklupote, bet netrukus suklupsite…

Toks smūgis ypatingai pavojingas, jei jūs esate linkę “užstrigti“ negatyvume ir ilgai pergyventi traumuojančius įvykius. Jei tokie pergyvenimai trunka ilgiau nei tris valandas – tai jau kelia pavojų sveikatai.

Katastrofų ir nelaimingų įvykių aukos dažniausiai žūsta būtent per pirmąsias tris valandas. Ne nuo traumų ar žaizdų, jie gali ir visai fiziškai nenukentėti. Jie žūsta nuo streso pasekmių, dėl dvasinės pusiausvyros pažeidimo. 

Žinoma, po konflikto ar ginčo jūs nežūsite, bet sugrąžinti dvasinę pusiausvyrą galima gana greitai, tik reikia suprasti, kaip tai padaryti.

Ar žinote, kad po peštynių ar stresų beždžionės skubiai ieško galimybės apkabinti savo mažylius arba pasidalinti maistu? Jos ieško būdų išreikšti savo prieraišumą ir švelnumą – ir teisingai daro.

Streso metu organizme pasklinda kenksmingi ir griaunantys hormonai. Juos reikia “užgesinti“ teigiamais hormonais. Meilės ir laimės hormonais. Ir šie hormonai pasigamina po švelnių prisilietimų, po jaukaus bendravimo ir gerų santykių su artimais žmonėmis.

Visai nebūtina kažką apkabinti. Bet galima nedelsiant padaryti kažką gero kitiems. Pamaitinti šunį arba katę, paberti lesalo paukščiams, pažymėti draugo straipsnį širdute, pasakyti gerus žodžius bendradarbiui ar giminaičiui, arba – kaimynui.

Padovanoti kam nors mažą dovanėlę. Galima ir didelę! Tiesiog pradėti geranorišką bendravimą savo artimiausioje aplinkoje – štai ką reikia kuo greičiau padaryti. Ir organizmas tą pačią akimirką pradės gaminti “geruosius“ išsigelbėjimo hormonus. Štai taip jis veikia.

Ir dvasinė pusiausvyra sugrįš. Bus atkurtas teisingas balansas. Ir “smūgio“ pasekmės išnyks, išsisklaidys. Jūs nesuklupsite! Dar daugiau – jūs žymiai greičiau pamiršite nemalonų įvykį. Jis išblės jūsų atmintyje, nepavirsdamas kankinančiais prisiminimais.

Todėl trijų valandų bėgyje būtina susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą. Ne skundais ir pasakojimais apie tai, kas įvyko, bet štai tokiu būdu – “gerais darbais“. Gerais žodžiais ir poelgiais galima pilnai nukenksminti nemalonumų pasekmes. Ir išsaugoti savo sveikatą bei jėgas.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Žmogiškumas susietas su supratingumu. Tik tuomet, kai mes suprantame kitų žmonių jausmus, jų veiksmus, jų skausmą kaip savo asmeninius – mes sugebame išreikšti užuojautą ir suteikti jiems pagalbą.

Galima daug kalbėti ir cituoti gražias frazes apie dorovę, dvasingumą ir altruizmą, bet jei realiame gyvenime viso šito nėra – tuomet to ir nėra. 

Jei savo kelyje jūs sutikote žmogų, kuriam reikia pagalbos arba jis yra sudėtingoje gyvenimo situacijoje, tai nesvarbu, kas tai per žmogus ir kodėl jis atsidūrė tokioje situacijoje, svarbu tik viena – sugebate jūs išreikšti geraširdiškumą ir užuojautą, ar nesugebate išreikšti šių savybių.

Tai ir yra žmogiškumo testas: žmonių savitarpio pagalba. Adekvatūs santykiai su kitais žmonėmis įmanomi tik tada, kai mes aiškiai suvokiame, kad nesame viršesni už juos ir kai kuriame santykius, grįstus meile, vienybe, rūpesčiu, santarve. 

Iškreiptas karmos dėsnio supratimas taip pat formuoja cinišką požiūrį į realybę. Kai tarsi “kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė“ ir “pats kaltas dėl savo kančios“. Taip mes galime pateisinti bet kokį žiaurumą ir prievartą, bet kokius karus ir pjautynes tarp tautų. Niekas neneigia atpildo logikos, tačiau tuo pat metu tai yra ir žmogiškumo testas.

Būti abejingu kitų kančiai – ne humanizmas. Tai asmeninės patirties trūkumas. Tai savęs pažinimo trūkumas ir nesuvokimas, kad bet kurią akimirką ir mes patys galime atsidurti tokioje pat nevilties ir skausmo būsenoje.

Žmogiškumas – tai pagrindinė savybė, apibūdinanti mus kaip žmones. Jei mes prarandame gerumą ir jautrumą kitų kančiai, jei nesugebame įgyvendinti savitarpio pagalbos, tuomet sutelkiame visą dėmesį tik į save: į savo išgyvenimus, emocijas ir problemas, bet tuo pačiu – prarandame ir savo žmogiškumą. Tai tiesus kelias į priešiškumą su kitais.

Žmogiškumas – tyra ir subtili dvasinė savybė, kuri kartais subrandinama nelengvuose išbandymuose, kuriuose gimsta vienybės su visais suvokimas.

Padėdami kitiems, mes padedame ir sau, kurdami sveiką sąveiką tarp žmonių. O vienybėje mes visi, tarsi gėlės žiedai, skleidžiame savo gražiausias dvasines savybes, dovanodami jas visų mūsų bendrai gerovei.

Padėka autorei! Pagal Irinos Konovalovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !