Kategorija: Saviugda

Žinote, kas mus labiausiai riboja gyvenime? Tai, kad mes gyvename baimėje.

Bijome, kad mus atstums. Bijome, kad išjuoks. Bijome išsiskirti iš visų. Bijome, kad mūsų nesupras ir paliks. Bijome, kad nieko nesigaus. Bijome, kad kažką prarasime. Bijome, kad nemylės. Bijome…

Ir ta baimė sukausto gerklę, kai reikia kalbėti. Baimė mus priverčia blaškytis, kai reikia nusiraminti. Baimė priverčia ieškoti kaltų, kai reikia imtis veiksmų. Ta baimė sukausto kūną, kai reikia eiti į žmones. Baimė stabdo mintis, kai pradedame galvoti apie kažką gero gyvenime.

Ta baimė sako tau: “pasilik ten, kur dabar esi, juk nežinia, kas ten už durų, o čia bent jau šilta ir viskas taip įprasta!“ Baimė priverčia ieškoti negatyvumo, įžvelgti jį ir ten, kur jo nėra. Baimė priverčia šlietis prie tokių pat gyvenančių baimėje žmonių – taip jūs sau pasiteisinate, kad ir kiti bijo, todėl tai lyg ir normalu, o ir paprasčiau bijoti drauge.

Ta baimė šnabžda tau: “Na, nieko-nieko, kada nors tavo gyvenime bus kas nors gero, nutiks kažkoks stebuklas, štai tada ir pagyvensi, o dabar – nieko nekeisk, nes bus dar blogiau.“

Bet, pasirodo, pakanka nors kartą peržengti savo baimę, padaryti tai, ko labai bijojai ir pamatyti, kad ta baimė – absoliutus niekas, tiesiog minčių kratinys, bėganti eilutė, tuštuma, ir.. – ji pasitraukia.

Tai tikra vidinė evoliucija, kuri sujudina ir atgaivina tavyje baimės sukaustytą dvasinę jėgą ir laisvę. Ir tada visas pasaulis keičiasi: tavo būsena, tavo mintys, tave supantys žmonės, aplinkybės, galimybės ir svajonės. Ir tai neįtikėtinas pokytis!

Nors kartą žengus tokį žingsnį, gyvenimas jau nebus toks, kaip anksčiau.

Reikia tik drąsos jį žengti.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Pasakysiu tau štai ką: šiame nuostabiame pasaulyje, kupiname tragedijų, traumų, dramų, sugriautų šeimų, neapykantos, sekinančios kontrolės, kankinančių neurozių ir nesibaigiančios kančios, įsirėžusios kiekvieno žmogaus veide, labai sudėtinga būti tiesiog normaliu žmogumi.

Traumos Kultas išmokė mus, kad nepilnavertiškumas, prievarta, lūžiai, krizės, stresai, suteikia mums Vertingumą ir Reikšmingumą. Atseit, jei tu visą gyvenimą ne gyvenai, bet didžiulėmis pastangomis ĮVEIKDAVAI KIEKVIENĄ MINUTĘ, tik tuomet tu – Tikrų Tikriausias Žmogus.

O jeigu, neduok Dieve, tu gyvas, psichologiškai sveikas, sukūrei laimingą santuoką, myli tėvą ir motiną, o tavo artimieji myli tave, tuomet tu – kažkoks.. ne toks. Ir tuomet – nėra tau apie ką eiles rašyti ir dainas dainuoti, nėra dėl ko kerštauti ar regzti intrigas.

Jei aš galėčiau iš mūsų realybės išbraukti nors vieną dalyką vieną kartą ir visiems laikams – aš išbraukčiau pasiteisinimus. Nes jie beprasmiški ir ydingi. Ypač, jei kalbame apie tai, kad negatyvi patirtis, atseit, daug vertingesnė už pozityvią patirtį.

Tačiau nepriklausomai nuo nieko, tu neturi jaustis nejaukiai dėl to, kad tavo gyvenime viskas (arba kažkas) gerai. Net minties tokios neturi tau kilti.

Nes visada mūsų gyvenime yra ir bus žmonės, žvelgdami į kuriuos, mes taip pat įžiebiame savo vidinę šviesą. Ir pamatome, kad pasaulis daug didesnis, nei mums atrodė, ir kad mes šiame pasaulyje taip pat esame reikšmingi.

Tokie žmonės turi šviesti, o ne drovėtis.

Šviesk 🙂 .

Pagal nežinomos autorės tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentai, kai rožė dėl kažkokių priežasčių blanksta, o muzika daugiau nejaudina mūsų, arba geras, švelnus žmogus, su kuriuo gyvename kartu daugelį metų, jau negali nuraminti mūsų širdies.

Nuotaikų kaita būdinga žmogui, kaip šviesos ir šešėlių kaita, kai susikaupia debesys, kurie užgožia saulę, o paskui ir vėl išsisklaido.

Tačiau nuotaikų kaita gali tapti tikra kančia, jei ją išgyvendami mes pradedame galvoti, kad tai rožė kalta, kad nežavi mūsų savo spalva ir kvapais, kad muzika jau ne tokia gera, jei nejaudina mūsų, arba, dar blogiau, kai mes kategoriškai pareiškiame, kad mūsų artimiausias žmogus daugiau jau nėra nei toks geras, nei įdomus.

Tiesą sakant, tai blogiausia, ką mes galime padaryti, išgyvendami nuotaikų kaitą – daryti štai tokius kategoriškus vertinimus ir išvadas. Žinoma, žmonės ir aplinkybės keičiasi, bet mes niekada nesugebėsime adekvačiai vertinti realybės, jei nepripažinsime patys sau, kad mūsų nuotaikų kaita kartais gali užtemdyti gebėjimą aiškiai matyti ir jausti tai, kas vyksta mūsų gyvenime.

Dažniausiai emociniai svyravimai prasideda tuomet, kai kažkas kardinaliai keičiasi mūsų gyvenime, kai reikia atgauti vidinį prasmės pojūtį, kai sunku išsaugoti vidinę pusiausvyrą.

Tai primena pasakojimą apie žmogų, kuris pasistatė namą ant skardžio prie jūros, kad jo namą kartais apgaubtų rytinis rūkas. Tačiau vieną rytą tirštas rūkas nusistovėjo ir nesisklaidė visą mėnesį. Žmogus neteko vilties sulaukti giedrų dienų, paskubomis pardavė namą ir išvažiavo. Bet po savaitės, kai jis išvyko, rūkas išsisklaidė..

Taip ir mūsų gyvenime: kartais dėl kažkokių priežasčių mūsų širdį apgaubia tirštas rūkas, ir neretai visas tolimesnis gyvenimas priklauso nuo to, ar užteks mums tos tylios vidinės drąsos, kad sulauktume dienos, kai rūkas išsisklaidys..

Pagal Marko Nepo esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Keistas dalykas ta neurozė..

Keisčiausia joje tai, kad kuomet tu kankiniesi, bandydamas nuspėti aplinkinių reakcijas – kad ko nors nepraleistum, nesutrukdytum ar neįžeistum – tu tik dar labiau sukeli kitiems diskomfortą.

O jau kai neurotikas sutinka kitą neurotiką – prasideda tikrų tikriausia proto žaidimų pasiutpolkė. Juk ne juokas – reikia pagalvoti ne tik apie tai, ką kitas neurotikas pagalvos, reikia dar numatyti, ką jis pagalvos apie tai, ką tu pagalvosi ką jis pagalvos!

Mes neretai susiduriame su niūriais žmonėmis, perkreiptais nuo įtampos veidais, aplink kuriuos net oras virpa nuo negatyvumo. Ir jei atvirai, labai jau slogi tokia atmosfera.. Nes mums jauku su ramiais, geraširdiškais, nuoširdžiais žmonėmis. Neurotikai ne tokie..

Jų nuolatinėse paslėptos klastos paieškose jie niekaip negali palikti ramybėje net  to, kas jų neliečia. Jų galvose pasiutusiu greičiu triukšmingai sukasi beprotiška karuselė su poniais ir vienaragiais: kas ką pasakė, kodėl ir ką turėjo omenyje, kokios to pasekmės.., ach, palauk, jis jau išėjo, nors jam, panašu, visai nesvarbu, kokią sumaištį jis paliko mano galvoje. Na, bet nieko! Bus apie ką pagalvot prieš miegą! Ir tema bus pokalbiui su draugais!

Panašu, kad neurozė – tai toks realybės filtras, kuris yra išverstas į išvirkščią pusę. Ir kol sąmoningi, ramūs žmonės sėkmingai atskiria pelus nuo grūdų, neurozės sūkurys įtraukia į neurotiko galvą įvairiausių minčių spiečių, pakeliui sureikšmindamas jas ir išpūsdamas jų prasmę iki neįtikėtinų mastelių.

Beje, o kaip gi kitaip? Jei galva ištisą parą užimta tokiu sekinančiu procesu, kuriam skiriama didžioji dalis proto pastangų, tuomet nori-nenori pradėsi ieškoti pateisinimo, kodėl tam skiriama tiek laiko ir jėgų.

Bet jėgų mes turime ribotą kiekį, mielieji. Todėl neįsileiskite tų įkyrių minčių spiečių!

Įsivaizduokite, kad kiekvieną rytą jūs pabundate su pilna stikline energijos, ir tik nuo jūsų priklauso, ką su ja darysite: palaistysite jūsų su meile užaugintą bonsą, ar išpilsite ant dilgėlių krūmo už kampo.

Autorius, deja, nežinomas, vertė ruvi.lt

Šiltos, vasariškai jaukios savaitės mums visiems 🙂 !

Kai žmogus neturi ryšio su savimi (kitaip tariant, yra nesąmoningas), vaizdą apie jį supantį pasaulį jis susidaro ne kritiškai mąstydamas, ne pasiremdamas savo paties išgyventa patirtimi ar palygindamas ją su kitų žmonių panašia asmenine patirtimi.

Toks žmogus orientuojasi į išorinius autoritetus, į įvairius išorinius informacijos šaltinius, ir lengvai priima kitų sugalvotas teorijas ir koncepcijas, net jei jos praktiškai nepatvirtintos ar net absurdiškos.

Pavyzdžiui, jis gali lengvai patikėti reklama, madingo “guru“ teorija, filme ar knygoje parodyta “laimės istorija“, sėkmingumo “trenerių“ dėstomomis koncepcijomis, įtakingų visuomenėje veikėjų teiginiais ir pažadais, ir t.t..

Ir net jei išorinėje informacijoje gali būti dalis tiesos, jei ji ir nušviečia kažkokią realybės dalį, tačiau jei žmogus neturi ryšio su savimi – nesiremia savo patirtimi, su kuria gali palyginti tą informaciją, arba jei negali jos patikrinti – jis susikurs iškreiptą, klaidingą pasaulio matymą.

Beje, ir klaidingos informacijos skleidėjai ne visada tai daro piktybiškai – dažnai jie patys taip pat yra nesąmoningi ir tiesiog kartoja kitų žmonių skleidžiamą informaciją. Tačiau yra ir tikslingi manipuliatoriai, turintys plačias poveikio priemones ir galimybes.

Taip sukuriamos iliuzinės, virtualios informacinės erdvės, per kurias galima žmonėms įteigti bet ką: įskiepyti netikras vertybes, manipuliuoti žmonių patiklumu, iškreipti tiesą, įtikinti bet kokiu melu, suformuoti šabloninį mąstymą ir klaidingą pasaulėžiūrą, ir t.t..

Įtraukti į tokias iliuzines informacines erdves, žmonės galiausiai praranda ryšį su savimi ir pradeda gyventi primetamais iš išorės šablonais.. Maža to, jie ne tik jas palaiko, bet ir neigia bei ginčijasi dėl visko, kas prieštarauja ar neįsirašo į tą išorinę informaciją: jie gina ją, nes turi pateisinti sau tai, ką jau laiko savo nuomone ir savo asmenine pasaulėžiūra.

Atrodytų – kas čia blogo, jei žmogus turi kad ir klaidingą, įtakotą, bet vis gi savo pasaulėžiūrą? Bet ar savo, jei tai įtakota iš išorės? Gal todėl žmonės dabar gyvena, laikydami “normaliomis“ negatyvias žmonijos gyvenimo puses: priešiškumą, konkurenciją, žalingus įpročius, skurdą, bedarbystę, ekonomines krizes ir net karus?..

Tai gali atrodyti “normalu“, kol nepaliečia žmonių asmeniškai ir kol jie nepradeda galvoti apie negatyvių gyvenimo pusių priežastis. Tai vadinama pabudimu arba praregėjimu – tai nelengvas akistatos su savimi, su savo dvasiniu vidiniu pasauliu momentas.

Kodėl nelengvas? Nes sukelia daug vidinių neatitikimų ir prieštaravimų, nusivylimų, apmaudo ir neteisybės pojūčių. Tačiau toks išsigryninimas – vienintelis būdas vėl tapti savimi tikruoju, išugdyti kritinį mąstymą ir atgaivinti savo prigimtines dvasines savybes – sąžinę, laisvę, intuiciją, tiesos ir vienybės poreikį, gebėjimą besąlygiškai mylėti ir kurti..

Šių dvasinių savybių dėka mes esame dvasingi žmonės – Tikri Žmonės – kurie gali mylėti, kurti visų gerovei, harmonizuoti pasaulį, evoliucionuoti.. O jei prarandame šį sakralinį ryšį su savimi – rizikuojame tapti įvairiausių manipuliatorių valios vykdytojais.

Saugokime šį sakralinį ryšį su savimi. Jis toks svarbus.. Svarbiausias.

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Aš tikiu mažų, nepastebimų, kasdieninių žingsnių jėga.

Misija, motyvacija, didingas tikslas – visos šios magiškos sąvokos iš pirmo žvilgsnio atrodo tokios nuostabios! Bet kai tik turime reikalą su nuobodžia kasdienybe, šie žodžiai kaipmat netenka savo žavesio.

Ir žmogus, kuris buvo pakerėtas tokių žodžių spindesiu, nusivylęs atsitraukia arba laukia sekančios “stebuklo dozės“.

Išorinis pasaulis – greitai besikeičiančių įspūdžių virtinė. Ir mes matome tik baigtinį rezultatą: koncertas, paroda, knyga, paveikslas, daina, namas, mokslinis atradimas – visa tai mes galime pavadinti žmogaus pastangų ir darbų suma, rezultatu. Kad ir tekstas internete – tai autoriaus patirties išvados, kurias jis gali išreikšti keliais svariais sakiniais.

Bet kaip dažnai mes kaip vaikai žavimės būtent to ryškaus išorinio įspūdžio akimirka! Ir todėl tikimės to iš bet kokios savo veiklos – vis laukiame “gyvenimo šventės“, amžino “draivo“, nenutrūkstamo motyvacijos srauto iš išorės.

O jei to nėra, galvojame: “Kažkodėl neturiu tam įkvėpimo“, “Manęs tai nemotyvuoja, matyt, suklydau rinkdamasis tikslą“, “Kame mano didinga misija? Na, jau tikrai ne nuobodžioje kasdienybėje“…

Tai mažas kaprizingas vaikas sėdi mumyse ir reikalauja nuolatinių pramogų. Ir tas vaikas tikrai puikus, jei prabyla laiku ir vietoje – pavyzdžiui, kai mes patys pradedame kažką naujo. Mūsų vidinis vaikas įkvepia mus, todėl mes pamirštame laiką ir kliūtis, mes tiesiog užsidegame ta nauja veikla.

Tačiau tą vaiką sekančiame etape turi pakeisti suaugęs žmogus – ramus ir nuoseklus, kantrus ir išmintingas. Kuris gali išsaugoti tą įžiebtą liepsną ir nešti ją toliau, kad įgyvendintų tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo.

Ir tai ne visada lengva, o kartais ir nuobodu. Kartais tenka įkalbinėti save tęsti, net “imti save už pakarpos“… Prisiversti padaryti dar žingsnelį. Nepasiduoti abejonėms. Pakelti nuleistas rankas ir vėl nešti tą vidinę įkvėpimo šviesą.

Ir šis etapas dažnai nepastebimas aplinkiniams, todėl jiems gali atrodyti, kad viskas einasi lengvai ir paprastai. Gali būti, kad šalia yra žmonės, kurie palaiko ir padeda, bet gali būti ir tokių, kurie numuša ūpą negailestinga kritika, palyginimais su kitais, neprašytais patarimais, ir priverčia suabejoti savo jėgomis.

Todėl tik suaugęs gali įgyvendinti tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo mūsų vidinis vaikas. Suaugęs sugeba nesustoti dėl nevykusių tarpinių rezultatų. Jis gali bandyti vėl ir vėl. Kantriai, nuosekliai, darydamas išvadas. Savo mažais kasdieniniais žingsneliais jis visada pasiekia rezultatą.

O paskui, žinoma, ateina ir džiaugsmas…  Vidinės pilnatvės, kūrybinės saviraiškos džiaugsmas, kuris labai jau skiriasi nuo ryškių, bet tokių trumpalaikių išorinių įspūdžių 🙂 .

Pagal L. Ulitinos tekstą, vertė ruvi.lt

Kaip lengvai mes pasineriame į negatyvumą, kaip lengvai juo dalinamės su kitais.. Mes net nepastebime, kaip palaipsniui pradedame matyti visur išskirtinai negatyvumą, todėl pradedame nepastebėti savo gyvenime gražių akimirkų ir gėrio.

Tampame įvairiausių neigiamybių ekspertais, pranašais ir žinovais – uoliai renkame tuos informacinius juodulius iš visų kampų ir pakampių. O juk visas šis sunkus bagažas palengva kaupiasi ir galiausiai perpildo mus..

Negatyvumas nuodija mūsų sielą, nes yra priešingas mūsų dvasinei prigimčiai. Ir mūsų siela kenčia, nes nėra pritaikyta kaupti tą slegiantį balastą. Todėl savo negatyvia būsena mes intuityviai stengiamės atsikratyti, perduodami kitiems tai, ką sukaupėme savyje..

Ir ką gi mes atiduodame kitiems? Ogi “dalinamės“ tuo, kuo esame perpildyti: aptarinėjame įvairias negatyvias naujienas ir gandus, vertiname ir smerkiame kitų poelgius ir gyvenimus, piešiame niūrias ateities perspektyvas, skundžiamės ir apkalbinėjame, ir, apskritai – bet kokioje situacijoje ar žmoguje tuoj pat įžvelgiame negatyvumą.

Sustokime. Taip, pasaulyje daug negatyvumo ir neteisybės, bet.. “ugnis ugnimi negesinama“. Pažvelkime sąžiningai į savo vidinę būseną ir apsivalykime – liaukimės dauginti negatyvumą.

Tai nereiškia, kad nematysime blogio – tai reiškia, kad keisime savo požiūrį: vietoje begalinių niūrių kalbų mes ieškosime galimybių pozityviai išspręsti iškylančias problemas. Ir, žinoma, išmoksime matyti gyvenime gėrį ir džiaugtis juo.

Ir aišku, kad pradžioje bus nelengva. Taip, veiks senoji inercija, provokuojanti elgtis negatyviai. Traukte trauks paniurgzti, pasiskųsti, paskaitinėti bauginančias antraštes ar pažiūrėti kokią televizijos ginčų šou.. O ir aplinkiniai ne iš karto priims tokius mūsų pasikeitimus.

Bet.. juk pasaulis keičiasi, kai pradeda keistis žmonės. Todėl – keiskimės. Tapkime patys tuo pokyčiu, tapkime kitiems įkvepiančiu pavyzdžiu: dovanokime pasauliui tyrą meilę ir gerumą. Išmokime džiaugtis paprastais kasdieniais dalykais: bendravimu, gamta, kūryba.

Džiaukimės pačiu gyvenimu, kaip tai daro maži vaikai. Pradėkime matyti gėrį – žmonėse, aplinkybėse, pasaulyje. Spinduliuokime savo širdies šilumą..

Švieskime! Tapkime tyros dvasinės šviesos šaltiniais.. Dauginkime ir puoselėkime Gėrį – tuomet negatyvumui tiesiog nebeliks vietos mūsų gyvenime 🙂 ..

Pagal Evos Raj esė, vertė ruvi.lt

Instinktyvi reakcija į pavojų pasireiškia trimis būdais: Kovoti-Bėgti-Sustingti. Tai apsaugos būdai, kuriais naudojasi gyvūnai, kad išgyventų laukinėje gamtoje.

Ir kiekviename žmoguje yra tokie patys instinktyvių apsauginių reakcijų būdai. Vieni sustingsta, kiti bėga, o treti aršiai puola į kovą. O taip yra todėl, kad stresas pradeda augti, ir kam kokia reakcija yra labiau įprasta – tokia ir pasireiškia.

Tie žmonės, kurie įpratę kovoti, pradeda bartis, peštis, kažką įrodinėti, ginčytis, keisti, veikti, įtikinėti, ir – smerkti tuos, kas elgiasi kitaip. Ypač tuos, kurie sustingsta. Nes įpratusiems kovoti ir tuoj pat kažką daryti, labai sunku slopinti savo energiją.

Tiesą sakant, jie todėl ir kovoja, kad negali suvaldyti savo audringų reakcijų. Ir kai mato nuo šoko sustingusius žmones, jie tampa dar aktyvesni ir veržte veržiasi į kovą. Tokie žmonės sugeba priimti labai greitus sprendimus. Ir reikia pripažinti, kad kartais tai labai naudinga.

Tuo tarpu žmonės, kurie įpratę pabėgti, pradeda ieškoti būdų skubiai “nusiplauti“ iš stresinės situacijos. Pavyzdžiui, išvažiuoti, išeiti, pabėgti, išsiskirti arba atsiriboti. Ir tokia reakcija atrodo jiems visai normali, tačiau ji erzina ir gąsdina tuos, kas stresinėje situacijoje yra linkę suartėti, kad visi drauge būtų saugesni.

Kartais toks būdas pabėgti iš karštos zonos – tikrai geras būdas išgelbėti gyvybę. Tik esmė tame, kad toks elgesys gali sugriauti žmonių tarpusavio santykius, jei taikomas neapgalvotai ir automatiškai.

Trečiasis reakcijos būdas – sustingimas. Tokie žmonės tiesiog sustoja vietoje – pasilieka namuose, nieko nesprendžia, nieko neperka ir stabdo viską, ką tik galima sustabdyti. Jie pasislepia tarsi kiškiai aukštoje žolėje ir laukia, kol situacija pasikeis.

Ir ši strategija, kaip ir kitos dvi, tam tikrose situacijose puikiai gelbsti. Jei nejudi, tuomet tavęs niekas neliečia ir negali sužeisti, o kai ateis ateis laikas, tereiks pabėgti į saugią vietą ir vėl pradėti gyvenimą naujose aplinkybėse.

Kritinėje situacijoje naudingos visos strategijos. Tačiau dažnai būna taip, kad viena iš jų dominuoja. Ir ne taip svarbu, kuri būtent. Svarbu suprasti, kad: jei jūs kovojate, bėgate arba sustingote – tai reiškia, kad jūs išgyvenate stiprų stresą.

Ir visos šios apsauginės reakcijos yra automatiškos. Jos valdo jus, o ne jūs jas. Ir kai tik jūs pastebite tokias savo būsenas, labai svarbu padaryti pauzę ir išsiaiškinti, kas gi jums kelia nerimą ir ko jūs bijote. Atsikvėpti.

Pajusti savo kūną, išgirsti savo širdį. Pamatyti realybę. Pajusti žemę po kojomis. Ir tik po to pažvelgti, kas vyksta aplink ir priimti sprendimus.

O dabar tiesiog stebėkite. Beje, tai taip geras būdas atgauti vidinę ramybę.

Pagal Aglajos Datešidzės tekstą, vertė ruvi.lt

Geros ir ramios savaitės mums visiems 🙂 !

Aš aptikau spąstus, į kuriuos papuola visi žmonės, kurie nusprendžia keisti save. Tie spąstai guli pačiame paviršiuje, bet taip gudriai užmaskuoti, kad pro juos niekas iš mūsų nepraeis – būtinai įkliūsime ir susipainiosime.

Pati idėja “pakeisti save“ arba “pakeisti savo gyvenimą“ veda mus tiesiu taikymu į tuos spąstus. Nes praleidžiama labai svarbi grandis, be kurios visos pastangos nueis vėjais, o mes galime atsidurti dar blogesnėje situacijoje, nei buvome. Todėl kad norėdami pakeisti save arba gyvenimą, mes pamirštame pagalvoti apie tai, kaip mes sąveikaujame su savimi arba su pasauliu. O nuo to, kaip mes tai darome, ir priklauso, kas gi bus toliau.