Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentai, kai rožė dėl kažkokių priežasčių blanksta, o muzika daugiau nejaudina mūsų, arba geras, švelnus žmogus, su kuriuo gyvename kartu daugelį metų, jau negali nuraminti mūsų širdies.
Nuotaikų kaita būdinga žmogui, kaip šviesos ir šešėlių kaita, kai susikaupia debesys, kurie užgožia saulę, o paskui ir vėl išsisklaido.
Tačiau nuotaikų kaita gali tapti tikra kančia, jei ją išgyvendami mes pradedame galvoti, kad tai rožė kalta, kad nežavi mūsų savo spalva ir kvapais, kad muzika jau ne tokia gera, jei nejaudina mūsų, arba, dar blogiau, kai mes kategoriškai pareiškiame, kad mūsų artimiausias žmogus daugiau jau nėra nei toks geras, nei įdomus.
Tiesą sakant, tai blogiausia, ką mes galime padaryti, išgyvendami nuotaikų kaitą – daryti štai tokius kategoriškus vertinimus ir išvadas. Žinoma, žmonės ir aplinkybės keičiasi, bet mes niekada nesugebėsime adekvačiai vertinti realybės, jei nepripažinsime patys sau, kad mūsų nuotaikų kaita kartais gali užtemdyti gebėjimą aiškiai matyti ir jausti tai, kas vyksta mūsų gyvenime.
Dažniausiai emociniai svyravimai prasideda tuomet, kai kažkas kardinaliai keičiasi mūsų gyvenime, kai reikia atgauti vidinį prasmės pojūtį, kai sunku išsaugoti vidinę pusiausvyrą.
Tai primena pasakojimą apie žmogų, kuris pasistatė namą ant skardžio prie jūros, kad jo namą kartais apgaubtų rytinis rūkas. Tačiau vieną rytą tirštas rūkas nusistovėjo ir nesisklaidė visą mėnesį. Žmogus neteko vilties sulaukti giedrų dienų, paskubomis pardavė namą ir išvažiavo. Bet po savaitės, kai jis išvyko, rūkas išsisklaidė..
Taip ir mūsų gyvenime: kartais dėl kažkokių priežasčių mūsų širdį apgaubia tirštas rūkas, ir neretai visas tolimesnis gyvenimas priklauso nuo to, ar užteks mums tos tylios vidinės drąsos, kad sulauktume dienos, kai rūkas išsisklaidys..
Pagal Marko Nepo esė, vertė ruvi.lt
Geros savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 