Kategorija: Saviugda

Atmink: kitam taip pat skauda, kai jį žeidžia, kaip ir tau – kai žeidžia tave.

Pabandyk ne pulti, o pasitraukti; ne pasisavinti, o atiduoti; ne kumštį parodyti, o delną ištiesti; ne paslėpti, o pasidalinti; ne šaukti, o išklausyti; ne sutraukyti, o sujungti.

Pabandyk – ir tu pamatysi, kaip įdomiai viskas pradės keistis. Ir koks nuostabus jausmas pasklis širdyje ir ją sušildys!

Padėka autoriui! Pagal M. Roščino esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime yra susidūręs su situacija, kai jį kažkas smerkė. Jausmai, kurie tuo metu sukyla, švelniai tariant, ne patys geriausi.

Juk, iš esmės, smerkimas – tai kito žmogaus pretenzija į mūsų laisvę, tai mūsų elgesio ar nuomonės niekinimas. Dažna smerkimo pasekmė – iškyla konfliktas, kuris dažniausiai perauga į priešiškumą. Be to, tokį konfliktą išspręsti taikiai toli gražu ne visada pavyksta.

Smerkimas, peikimas, niekinimas visada negatyviai veikia ir žmonių tarpusavio santykius, ir jų pačių vidinę būseną. Juk žmogus, kurį smerkia, iš pradžių pajunta nuoskaudą, kuri gali virsti pykčiu, o galiausiai – gimsta ir agresija, o tai jau labai destruktyvu.

Be to, ten, kur yra smerkimas – dingsta pasitikėjimas. O be pasitikėjimo bet kokie santykiai yra pasmerkti žlugti.

Todėl smerkimas – tikrų tikriausi nuodai žmonių santykiuose.

Bet kokio smerkimo pagrindas – tai smerkiančiojo įsitikinimai. Labai dažnai tokie žmonės linkę susireikšminti, skaito save išskirtiniais, ypatingais. Ir jie nuoširdžiai tiki, kad tik jų nuomonė ir vertinimai yra teisingi. Ir kad jie turi teisę teisti (smerkti) kitus, nes tik jie žino, kaip yra teisinga ir kaip turi būti.

Tačiau iš tiesų yra visiškai priešingai. Neretai tokie žmonės net nesuvokia, kad jie patys įsprausti savo ar iš išorės įtakotų šablonų rėmuose. Todėl net mintis, kad kažkas kitas gali pasielgti ar galvoti ne taip, kaip jie, juos tiesiog išmuša iš vėžių. Būtent dėl to ir prasideda smerkimas.  

Na, kaip gi taip – juk jis viską žino, jis visada elgiasi teisingai, o čia staiga kažkas kalba arba elgiasi visai priešingai! Žinoma, jis tvirtins, kad tai neteisinga, ir būtinai tai pasmerks. Ir kuo labiau tai skirsis nuo jo įsitikinimų, tuo labiau ir aršiau jis smerks. O apie tai, kad tai gali būti kitiems skausminga, tokie žmonės net negalvoja.

Tačiau, iš esmės, smerkimas tokiems žmonėms – tai jų nusistovėjusių, įprastų įsitikinimų apsauga. Dažnai už tokių įsitikinimų patogu slėptis ir nieko nekeisti savo pasaulėžiūroje: nesigilinti, naudotis gyvenime jau paruoštais šablonais, remtis įtakingais autoritetais. Bet dar labiau jie bijo atsakomybės, todėl baidosi menkiausios užuominos apie laisvą mąstymą ar asmeninę nuomonę.

Tokie žmonės visada siekia, kad pasaulis aplink juos atitiktų būtent jų įsitikinimus. Ir visada gina juos smerkimu, nors dažnai daro tai nesąmoningai, juk įprasti jų mąstymo šablonai suveikia automatiškai. Tai panašu į programą kompiuteryje – kol jos neperrašo ar neištaiso, ji automatiškai pateikia vieną ir tą patį rezultatą.

Smerkimas griaunančiai veikia ir patį smerkiantįjį, juk jis pats yra įspraustas į tam tikrus rėmus, iš kurių ištrūkti gali būti sunku ir skausminga. Todėl reikia stebėti, atsekti tuos ribojančius šablonus, atsisakyti smerkimo ir mokytis mąstyti laisvai, o bendrauti pagarbiai.

Mūsų pasaulyje yra didžiulė žmonių gyvenimo įvairovė: skirtingų tautų, įvairių charakterių ir temperamentų, skirtingos patirties ir tradicijų. Mus visus jungia tai, kad gyvename vienoje planetoje, todėl turime nepasiduoti priešiškumui, o siekti tos visos įvairovės vienybės ir harmonijos.

Gyvenkime taikiai!

Padėka autoriui! Pagal A. Černych straipsnį, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Vaikystėje aš turėjau žiurkėną. Jis atsirado pas mus keistu būdu, kaip ir visi mano augintiniai. Aš radau kieme narvą, kuriame ir buvo šis žiurkėnas. Jis gulėjo išsekęs, paraudusiomis akimis, leisgyvis. Jį kažkas tiesiog išmetė.

Aš, žinoma, tą narvą parsinešiau namo. Tėvai leido jį palikti. Mūsų namuose mylėjo gyvūnus. Tėtis net pajuokavo, kad man pasisekė. Radau ir žiurkėną, ir narvą jam!

Pradėjome žiurkėną gydyti ir gausiai maitinti. Ir jis pasidarė storas, pūkuotas ir stiprus! Ir dar šis žiurkėnas buvo linkęs kaupti atsargas: visą maistą, kurio jis negalėjo iš karto suvalgyti, jis tempė į savo namelį. Mes jam padarėme kartoninį namelį iš dėžutės, kurioje buvo cukrus. 

Tai va, jis tą namelį iki viršaus prikimšdavo saulėgrąžomis, grūdais ir daržovių bei vaisių gabaliukais. Prikimšdavo taip, kad pats ten jau tilpti negalėjo, nes vietos neužteko. Ir žiurkėnas guldavosi miegoti šalia įėjimo į dėžutę. Jis pavertė savo namelį aruodu…

Iškratome viską iš namelio – žiurkėnas pradeda blaškytis ir vėl savo žandų maišuose tempia ten atsargas. O paskui vėl šalia įėjimo miega.

Jis, turbūt, prisibadavo. Todėl taip elgėsi.

O neseniai mano geras draugas žurnalistas paklausė manęs: kodėl žmonės perka dvidešimt butų, statosi vilas, kuriose negyvena, slepia sausakimšus pakus pinigų po lova? Juk jiems tiek nereikia! Jie juk per savo gyvenimą su visa šeima tiek neišleis! Kam visa tai?

Tai instinktas toks. Protu žmogus suvokia, kad tiek pinigų jis neišleis! Kad ir jo vaikai ir anūkai tiek neišleis. Žino patarlę, kad į aną pasaulį jis nieko nepasiims.

Visi turtuoliai tai žino. Tačiau ir toliau kemša į dėžutę atsargas. Egipto faraonai net į Anapilį ėmė brangius daiktus. Jų prabangios kapavietės – tai tokia pati žiurkėno dėžutė nuo cukraus…

Kartais reikia sustoti. Mes visi gyvename vienoje erdvėje. Bet galima kurti, pažinti pasaulį, bendrauti, daryti kažką gero bendrai gerovei, nesiblaškyti ir nesistengti prikimšti dėžutę iki viršaus… Žinoma, aš turiu omenyje turtingus žmones, kurie negali sustoti…

Tai instinktas. Kaupimo instinktas. Kai jis dominuoja – žmogus degraduoja iki žiurkėno lygmens. Ir yra vienintelis būdas išsaugoti savyje žmoniškumą. Veikti priešingai šiam instinktui nors kartais. Padaryti kažką bendram labui.

Tai labai sunku. O kartais ir neįmanoma tam, kas vis kemša savo dėžutę…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Geros ir šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Sustingsti. Sustoji. Taip būna, kad nėra vidinės ugnies ir jėgų sparčiai judėti. Apskritai nėra jėgų.

Ir blogiausia, ką galima padaryti, kai energija nulinė – tai versti save veikti taip pat aktyviai, kaip ir tuomet, kai turime daug energijos. Ir peikti save, kad jos nėra. Lyginti save su kitais. Bandyti prisitaikyti.

Svarbu suprasti, kad žmonės genetiškai turi skirtingą energijos kiekį. Skirtingą energijos valdymo patirtį. Skirtingus įgūdžius. Ir pakilimo bei išsekimo periodai būna pas visus.

Yra ciklai. Yra individualus cikliškumas ir makro-cikliškumas. Sezoniškumas. Įvairios situacijos planetoje.

O dabar įsivaizduokite, kad žmonės nuolat lygina save su kitais. Nesąmoningai.

Tačiau vienas jau gimė su kieta energetika, bet gali iššvaistyti jos atsargas, net būdamas energijos pakilime. Kitas galėjo gimti su žemos energetikos sistema, bet patirdamas stresą ar būdamas žemos energetikos taške, sugeba energiją valdyti ir būti efektyvus pagal rezultatus ir aktyvumą. Lyg ir galima būtų tai palyginti, bet geriau to nedaryti. Kad suprastume savo individualias galimybes.

Bet yra taškas, į kurį labai nenori pakliūti visi žmonės. Tai ilgalaikis išsekimas. Išnulinimas. Sustingimas. Sustojimas.

Metuose tai vėlyvas ruduo, gyvenime – įvairaus amžiaus krizės, mėnesio pabaigos ciklas, paskutinės delčios dienos, ir t.t..

Tai ir yra būtent tas taškas, kai verta pagaliau išsimiegoti. Pailsėti. Duoti sau galimybę nieko nedaryti. Stebėti. Tokiu atveju padeda susitaikymas su situacija ir suvokimas, kad bus pavasaris ir ateis įkvėpimas.

Nes kyla pavojus, jei nuolat spausime save. Kaip ir ištempta spyruoklė, žmogus gali nesugrįžti į pradinę padėtį. Krūviai būna nepakeliami, bet mumyse yra įdėtas saugiklis, kuris perspėja apie išsekimą. Indikatorius, kuris parodo, kad gyvenimo energijos bakas yra tuščias.

Mes ne visada tai pastebime, ypač jei įpratome savęs negirdėti, nuvaryti save. Jei lyginame save su aplinkinių “sėkminga sėkme“, kurią priimta viešai demonstruoti. Tuomet gyvenimo jėgų likučiai išnaudojami vidiniam konfliktui ir bandymui išspausti iš jau nuvaryto arklio dar porą kilometrų.

Todėl situacijoje, kai viskas lūžta, griūna, baigiasi, sustingsta, reikia leisti sau nesiimti aktyvių veiksmų. Reikia stebėti save, pripažinti savo bejėgiškumą, pasirūpinti savimi.

Negali judėti – nejudi. Atidedi priimtus svetimus įsipareigojimus. Sustabdai projektą. Išeini į tylą. Į mišką. Į atsiribojimą, kuriame atgauni jėgas. Tiesiog kvėpuoji.

Jei tai tęsiasi ilgiau nei mėnesį – ieškai didelių energetinių skylių. Gyvenimo strategijos, scenarijaus, toksiško faktoriaus lygmenyje.

Ir, žinoma, energijos šaltinio.

Padėka autorei! Pagal Svetlanos Patruševos tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Pamokymai ir teorijos, kurios bando sudėlioti tavo gyvenimą į lentynėles, uždaro tavo kūrybinį potencialą.

Kai kažkas sako tau, kad privalai gyventi pagal griežtą reglamentą, ir tu su tuo sutinki, tuomet tavo prigimtis nutyla, o kūnas susigūžia.

Kai kažkas siekia sukelti tau kaltės jausmą dėl to, kad tu mąstai ne taip, gyveni ne taip, nešioji ne tokius drabužius, valgai ne tokį maistą – tai byloja ne apie dvasingumą. Tai klestinčios gyvenimo įvairovės neigimas.

Upė neteka pagal nurodymus. Paukščiai neskraido pagal grafiką. Medžiai neauga pagal tvarkaraštį. Beržas nesiekia tapti pušimi ar gluosniu. Jis išreiškia savo prigimtį, kurią suteikė jam Gamta ir yra Kūrėjo įrašyta į jo DNR.

Tu – taip pat Gamtos dalis. Ir lygiai taip pat turi teisę išreikšti savo unikalumą, nesprausdamas savęs į kažkieno lūkesčių rėmus ir nesižvalgydamas į sausas koncepcijas ar “dvasinio augimo“ taisykles.

Nėra jokių autoritetingų mokymų, išskyrus tavo širdies balsą.

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Karbovskajos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jei žmogus suirzęs, jei jis nori kažką pažeminti, įžeisti, tai reiškia, kad jame susikaupė daug vidinio skausmo, kurio jis neįveikė. Už kiekvieno pikto poelgio slypi kažkokia labai asmeniška istorija.

Juk dauguma čia patiria savo asmeninius didelius arba mažus pragaro ratus. Ir kai žmogus kažkokio vidinio skausmo pilnai neišgyveno, nuslopino savyje, tuomet jis jame kunkuliuoja, prašosi išleidžiamas į išorę.

Psichiškai sveiki, laimingi žmonės niekuomet sąmoningai nesuteiks skausmo kitai gyvai esybei. Ir labai stengsis, kad net netyčiomis nieko neužgautų.

O dabar žmonėms ypatingai sunku. Vėlyvą rudenį vyksta organizmo prisitaikymas tarpsezoniui, plius metų pabaigoje tenka spręsti įvairius iš anksčiau susikaupusius klausimus. Daug streso. Daugiau, nei įprasta. O dar visiems žinomas socialinis nestabilumas. Dauguma žmonių su tuo nesusitvarko.

Todėl jei į tave yra nukreipiama emocinė agresija, iš tikrųjų ji nėra taikoma asmeniškai tau. Ko gero, žmogus tiesiog nesusitvarko su savo vidine įtampa. Ir tai neturi nieko bendro su tolerancija blogam elgesiui. Tai reiškia, kad nereikia to priimti asmeniškai, nesusižeisti, neeikvoti savo energijos. Neskleisti toliau blogio.

O ką mes tikrai galime tokioje situacijoje padaryti – tai saugoti savo vidinio pasaulio harmoniją ir tyrumą. Rasti laiką poilsiui, išsimiegoti, pasidžiaugti tuo, kas yra gero gyvenime. Skaityti geras knygas, žiūrėti įkvepiančius filmus. Bendrauti su artimais žmonėmis, dovanoti aplinkiniams savo meilę ir širdies šilumą. Skleisti šviesą.

Juk kai taika širdyje – taika ir pasaulyje.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kai tavo pasaulis pradeda griūti, tu automatiškai persikeli į pačią stabiliausią jo teritoriją.

Taip ginasi psichika.

Ji anestezuoja tavo skausmą, tavo šoką, tavo stresą tais būdais, kuriuos tu mėgsti arba sugebi geriausiai atlikti, ir kurie tampa ta gelbėjimo valtimi, su kuria tu papuoli į neutralius laikino nereagavimo į realybę vandenis.

Pamenu močiutę su jos didžiuliais skiautinių pledais… buvo laikai, kai ji siuvo juos dieną ir naktį, pavirsdama į tylintį robotą, metodiškai karpantį senus užvalkalus į margaspalves skiautes.

Tai reiškė, kad viskas blogai…

Mano draugas Lioška sunkiais gyvenimo periodais bėgo, kaip Forestas Gampas, bet kokiu oru, matuodamas savo neviltį kilometrais…

Maja, mano miela, geroji draugė Maja… Kai aš ją aptikdavau piešiančią ant grindų, susuktais viršugalvyje į kuodą plaukais, aš suprasdavau, kad ji, kaip ir mano močiutė… turi rimtų problemų.

Kai man pranešė apie sesers netektį, aš padėjau telefono ragelį, paėmiau iš lentynos knygą ir skaičiau ją, neatsitraukdama, iki sekančio ryto.

Nežinau, apie ką ji buvo. Bet žinau, kad tuo metu ji mane apsaugojo. 

Vienas mano pacientas prisipažino, kad visus savo sukrėtimus išgyvena garaže, perrinkdamas instrumentus ir meistraudamas nedidelėmis staklėmis.

Stasas… mano draugas, sunkių periodų metu, kai net stipriausia farmakologija tampa bejėgė – jis tampa savanoriu, padėdamas gulintiems ligoniams, jis dovanoja savo užuojautą bejėgiams, ir tokiu būdu įveikia savo kančią.

O kas tau artima?

Ką tu gali?

Kame turi galimybę pasislėpti, kai sunku?

Pagalvok apie tai dabar.

Nelauk, kol tavo pasaulis susiūbuos… deja, bet patvarių, niekada nesudrumsčiamų pasaulių dar nėra…

Ir todėl taip svarbu turėti tą patikimą salelę, į kurią tu žengsi tą akimirką, kai pagalba dar kelyje, ir apskritai neaišku, ar ji bus.., tokiais atvejais reikia pasikliauti savimi ir savo jėgomis.

Viskas praeina, praeis ir sunkūs periodai.

Tegul kiekvienas turi kur žengti… kad iš pradžių tiesiog išgyventų, o jau po to gydytų savo karčias žaizdas.

Tebūnie taip.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Iš tiesų mūsų gyvenime ne tiek jau daug tikrų vertybių. Tik tos, kurių dėka mūsų širdyse spinduliuoja Šviesa. Meilė. Artumas. Orumas. Tiesa. Vienybė. Laisvė. Sąžinė.

Ir jei apvalysime gyvenimą nuo visų apnašų, liks tik tos pamatinės vertybės. Tai, kas padeda mums išlikti Žmonėmis. Ir bet kokios, atrodytų, painiausios aplinkybės, galų gale išsprendžiamos, jei vadovaujamės tomis vertybėmis.

Todėl bet kokią, net pačią sudėtingiausią situaciją, mes galime suprasti gana greitai – tiesiog reikia ją pamatyti tokią, kokia ji yra. Pažvelgti tiesiai ir sąžiningai į visas detales – be visų apnašų, melo ir triukšmo.

Tai svarbu, nes ne viskas, kas vyksta su mumis – vyksta dėl kažkokių didingų priežasčių ar neišvengiamų ir būtinų išbandymų. Ne viskas, kas bando mus palaužti, gali padaryti mus stipresniais – kaip taisyklė, tai tikrai bando mus palaužti.

Ir, būkime sąžiningi – ne visada mums duodama tiek sunkumų, kiek mes galime ištverti. Visos tos išmušančios iš pusiausvyros aplinkybės – stresai, baimė, netektys, apgaulė, skausmas, nusivylimas, išdavystės, neviltis… – kiekvienas toks epizodas palieka neišdildomą skaudų pėdsaką mūsų širdyse.

Ir galiausiai tos gyvenimo “pamokos’, iš kurių mes stengiamės pasimokyti ar įgauti patirties, niekada neužgrūdina mūsų ir neparuošia sekančiam smūgiui – mes visada sutrinkame, pasimetame ar jaučiamės bejėgiai prieš kiekvieną sukrėtimą.

Nes mūsų psichika, mūsų organizmas tiesiog nepritaikyti nuolatiniams ir begaliniams išbandymams. Nes jie užgesina mūsų sąmoningumą, mūsų dvasinę prigimtį, mūsų pamatinių gyvenimo vertybių suvokimą. Nuolatiniai sunkumai verčia mus gintis, išgyventi, kovoti, nekęsti, bijoti…

Bet… juk iš tiesų mūsų gyvenime ne tiek jau daug pamatinių vertybių, tiesa?

Tik tos, kurių dėka mes galime mylėti, išreikšti savo gražiausias dvasines savybes, kurti šviesią realybę visų gerovei, būti santarvėje su gamta ir visa gyvybe. Gyventi harmonijoje.

Meilė. Artumas. Orumas. Tiesa. Vienybė. Laisvė. Sąžinė. Tai, kas padeda mums išlikti Žmonėmis.

Saugokime tai.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

“Gyvenk šia akimirka. Pamiršk praeitį, jis atneša liūdesį, negalvok apie ateitį, jis atneša nerimą, gyvenk šia akimirką, nes tik taip įmanoma būti laimingu“.

Kiekvieną dieną kažkas man būtinai primena šiuos žodžius. Ir tai galima suprasti, juk toks mąstymas dabar madingas, jis mirga antraštėse, jį mėgsta reikšmingai kartoti nuobodžiaujančios namų šeimininkės. Tai patogu, kaip ir patogi vienadienio drugelio psichologija, arba gyvenimo į kreditą psichologija. 

Sakoma: imk dabar savo šviesos trupinį, sočiai nusižiovauk į kunkuliuojančius poreikius ir apie nieką negalvok, juk mokėti tau reikės tik rytoj, o rytojus dar taip toli. Kai aš kalbu su žmonėmis, kurie iškelia šią paprastą mintį kaip vėliavą, aš staiga suvokiu, kad pasaulis sudužo.

Jų naiviose, tikinčiose į mistinį gėrį akyse, pasaulis suskilo ir subyrėjo į nesusijusias tarpusavyje laiko nuolaužas, į smulkmenų mozaiką. Gyvenk dabartimi, nes gyventi praeitimi ar ateitimi taip skaudu…

O gyvenimas, juk jis apjungia viską, jis neturi ribų, jis nedalinamas į laiko atkarpas. Ir aš sakau: gyvenk, mylėk gyvenimą, brangink praeitį, ji tave kažko išmokė, džiaukis dabartimi, joje pulsuoja meilė, tikėk ateitimi, ji priklauso tau, neskaldyk savęs į dienas, priimk būties vientisumą, neuždaryk savo sielos, lyg sužeisto žvėries, nei praeityje, nei ateityje, nei dabartyje.

Ir būk laimingas todėl, kad laimė ne pasirinktoje likimo atkarpoje, ji, kaip ir grožis – žiūrinčiojo akyse.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !