Svarbūs ir reikalingi…

Kartais mes užsidarome savyje, lyg sraigės namelyje: nuo problemų, agresijos, įtampos ir baimės – nuo visko, kas vyksta aplinkui. Ir tuomet prarandame savo reikšmingumo pojūtį šiame pasaulyje…

Mes pradedame galvoti, jog esame lyg mažyčiai varžteliai didžiulės mašinos struktūroje, ir nesuvokiame, kad ir nuo kiekvieno iš mūsų kažkas priklauso. Mes nesijaučiame reikalingi.

Netikime, kad mažais gerais darbais sugebame kurti didelį gėrį. Bet juk mes tai galime!

Kiekviename žmoguje yra tas šviesos siūlelis, kuris gali išgelbėti kažkieno skęstančią sielą. Tereikia tuo patikėti, išgirsti pagalbos šauksmą ir padėti. Ir tai gali kiekvienas.

O juk nedaug tereikia… Geras žodis, padrąsinantis žvilgsnis, buvimas šalia, šypsena, atviras nuoširdus pokalbis, rūpestis – štai tokie paprasti dalykai kartais gelbėja gyvenimus ir padeda žmonėms atgauti prasmę.

Kartais ir tiek nereikia.. Kartais tiesiog žinojimas, kad yra kažkas, kas tikrai ateis sunkią akimirką, ir bus šalia, net jei jūs tik tylėsite drauge – tai jau labai svarbus stimulas gyventi! 

Todėl prašau kiekvieno, kas skaito šias eilutes – tikėkite, kad esate reikalingi ir svarbūs šiame gyvenime! Tikėkite, kad galite praskaidrinti kažkieno gyvenimą, kai jį palaužė gyvenimo vėjai.

Tikėkite gero žodžio galia, širdies gerumu ir savo vidine šviesa, kuri gali pagelbėti, paguosti, pakelti suklupusį ir padėti eiti toliau…

Patikėkite, jūs – svarbūs ir reikalingi!

Mes – reikalingi vieni kitiems…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Jei tau dabar sunku…

…Reikia judėti nežiūrint į nieką. Atlikti paprastus ir pasiekiamus dalykus.

Pakloti ryte lovą, valytis dantis ir pasivaikščioti su šunimi. Laistyti gėles, pamaitinti katiną, ruošti maistą ir plauti indus.

Kiekvieną dieną kažkas būtino ir pažįstamo turi palaikyti tave tavo gyvenime, neleisti tau atsigulti ir pulti į neviltį.

Pastebėti kiekvieną savo žingsnį: sugebėjai. Sugebi. Ir numoti ranka į tai, kad kiti šiame maratone tave aplenkė ir net neužduso. Dabar ne laikas lenktynėms.

Dabar reikia laikytis buities, įprastų smulkmenų, net jei jos dabar atrodo beprasmiškos. Jos susiuva suplyšusį gyvenimo audeklą, sulopo, sujungia.

Primena tau: tu kvėpuoji. Tu vaikštai. Tu kažką gali, tegul ir mažiau, nei anksčiau. Tu stovi ant žemės. Žemė tave laiko. Oras pripildo plaučius.

Pasaulis sugriuvo, bet ne visas. Ne galutinai. Planeta toliau sukasi. Kažkas liko. Ir tau reikia išsilaikyti. Reikia įsikibti. Sugrįžti.

Todėl kad patys sunkiausi laikai anksčiau ar vėliau praeis. Ir jei tu pasiduosi ir neištversi, tuomet nepamatysi, kad buvo likę, galbūt, visai nedaug. Visai visai nedaug – ir taptų lengviau…

Padėka autorei! Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Svarbus ryšys

Žmogus praranda save, kai praranda ryšį su savo Sąžine.

Nes Sąžinė – tai ryšys su savo  Širdimi.

Sąžinė – tai ryšys su savo Siela.

Sąžinė – tai ryšys su savo Paskirtimi.

Sąžinė – tai ryšys su Gyvenimo Prasme.

Sąžinė – tai Harmoninga Sąveika su žmonėmis ir visa gyvybe.

Sąžinė – tai ryšys su savo Aukštesniuoju Aš.

Sąžinė – tai ryšys su Dievu.

Sąžinė – tai vienintelis Kelias būti Žmogumi.

Sąžinė – tai vienintelis instrumentas, padedantis žmogui įveikti egoizmą ir tapti Žmogumi-Kūrėju.

Sąžinė – tai Sąmoningumas, dvasinis augimas, tai tobulėjimo Pagrindas, Harmonijos garantas.

Praradęs Sąžinę žmogus taip pat gali gyventi, tačiau iš tiesų be Sąžinės – tai ne gyvenimas, o tiesiog egzistavimas, išgyvenimas, kančia ir pilna degradacija. Tačiau pats žmogus, praradęs Sąžinę, savo degradacijos visiškai nesuvokia.

Praradusio Sąžinę “spindesys ir skurdas“ – tai visada žmogaus gyvenimo tragedija. Tačiau net toks žmogus turi galimybę išsigelbėti, todėl kad Sąžinės balsas visada atsiliepia, jei tik žmogus į ją kreipiasi.

Nepraraskime šio svarbaus ryšio. Išlikime Žmonėmis!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gerosios vilties ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tik plonytė riba…

Kartais atrodo, kad balta – tai akinančiai balta, ir su niekuo to nesupainiosi. O juoda… tai ne mėlyna ar raudona, nes juk akivaizdu – tai juoda.

Su gėriu ir blogiu, atrodytų, viskas taip pat. Tačiau tarp jų yra plona, visai plonytė riba.

Štai, pavyzdžiui, sąžiningumas. Pagirtina savybė. Neginčytinas gėris. Tam reikia drąsos – būti sąžiningu. Ir čia pat – plonytė riba… O už jos – egoizmas ir tiesmukiškumas: “tu niekam tikęs“, arba: “tau trūksta moteriškumo…“ – tai jau ne sąžiningumas, o manipuliacijos, kurių tikslas – pažeminti žmogų, sužlugdyti jo pasitikėjimą savimi.

Arba meilė… Šviesus, tyras jausmas. Vienybės su pasauliu pojūtis ir besąlygiškas palaikymas. Ir – plonytė riba… “Aš juk myliu tave“, todėl galiu pasakyti tai, kas tave skaudina. Galiu nuspręsti, ką privalai daryti, nes “myliu tave“.

Rūpestis… Kai jo nėra, tai labai juntama. Jis sušildo širdį jau vien tuo, kad kitas žmogus kažką dėl tavęs daro. Ir vėl visai šalia – plonytė riba: perdėta globa ir kaustanti laisvę kontrolė.

Santarvė… Nuostabus pojūtis – platus, laisvas. Sveika sąveika su žmonėmis ir įvairovės vienybė. Ir čia pat – nematoma plonytė riba, už kurios – abejingumas: “būk koks nori, man tas pats“, arba smerkimas ir priešiškumas: “tu kvailas, tu mano priešas, jei galvoji ar elgiesi kitaip, nei aš!“

Tarp šviesos ir tamsos, tarp gėrio ir blogio nėra prarajos. Net skiriančios juos linijos nėra. Tik plonytė perregima riba. Lengvai peržengiama: tik vienas neapgalvotas žingsnis – ir tu jau kitoje pusėje…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pasaulis aplink tave…

Labai lengva gailėti ir užjausti tuos, kurie toli nuo tavęs. Tuos, kurių tu nepažįsti asmeniškai…

Įrašas socialiniuose tinkluose, įspūdinga nuotrauka, prašymas pagelbėti. Komentaras apie tai, kad reikia būti geresniais, ir kad žmonės visai sužvėrėjo…

Emocinės energijos pliūpsnis, aptarimai su pažįstamais – koks košmaras ir kur ritasi pasaulis… Dar vienas energijos pliūpsnis… Eilinį kartą pripildėme erdvę negatyvumu… Ir vėl galima ramiai gyventi…

Žymiai sudėtingiau užjausti tuos, kurie šalia… Tėvus. Vaikus.

Tuos, su kuo tu gyveni… Arba tiesiog matai kiekvieną dieną… Jų problemos ne tokios didelės… Bet dėl to jos ne mažiau svarbios.

Vaikui nukritęs lėktuvas ir sulūžęs žaisliukas vienodai svarbūs… Pagyvenusiems tėvams dėmesys svarbesnis, nei konfliktai ir intrigos pasaulyje… Alkanam katinui laiptinėje nesvarbu, kas vyksta Australijoje…  Jis turi išgyventi čia ir dabar…

Lengva padėti, užjausti ir padaryti kažką tiems, kas toli… Nepastebint tų mažų tragedijų, kurios vyksta visai šalia mūsų. Juk dėl to, kad jos mažos, jos ne mažiau svarbios. Ir jos vyksta tiesiog dabar. Visai šalia…

Nusiminęs vaikas, kuris laukia meilės… Mama, kuriai tiesiog reikalingas dėmesys… Mylimas žmogus, kuriam būtinas palaikymas… Alkanas katinas gatvėje… Močiutė parduotuvėje… Sulaužytas medis, šiukšlės kieme, plastikas miške…

Visa tai smulkmenos, jei palyginsime jas su didelėmis tragedijomis. Bet tai ir yra būtent tai, kuo jūs galite pagerinti pasaulį tiesiog dabar… Pasaulį aplink save.

Apkabinę artimą žmogų… Pamaitinę katiną… Sumokėję už nepažįstamos močiutės duoną parduotuvėje… Tyliai surinkę šiukšles miške…

Pagalvokite apie tai. Ir pradėkite nuo tų, apie kuriuos mes paprastai pamirštame… Nuo pačių artimiausių…

Padėka autorei! Pagal Alinos Petuškovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Išskleiskime sielos sparnus…

Pakentėsi…

Nuo pat vaikystės tai pažįstama daugeliui. Iš vienos pusės – žodžiais mus moko tam tikrų dorovinių principų, o iš kitos – diegia įprotį neleisti sau to, kas mums iš tiesų tinka ir artima.

Neskanu – pakentėk, valgyk, kas yra. Nepatogūs ar negražūs drabužiai – bet gi su nuolaida! Nepatinka profesija – bet juk pinigų daug moka… Ir taip toliau…

Kai augantis žmogus atsiduria tarp tokių prieštaravimų – jis yra pilnai dezorientuojamas, gimsta vidinis konfliktas su pačiu savimi. Jis nesuvokia savo pojūčių ir nesupranta, kas jam tinka, o kas ne. Kam jis turi talentą, o kas jam nesiseka, net jei atiduoda tam visas savo jėgas.

Nes nuo vaikystės jam diegiama, kad reikia taikytis prie visko ir kentėti. Pakęsti nemėgiamą darbą, bendrauti su “reikalingais“ žmonėmis, ignoruoti savo širdies balsą, aukoti savo gebėjimus ir talentus vardan pelno. Ar gali būti laisvas pasirinkimas, kai užslopinama natūrali saviraiška, ar gali būti tuomet žmogus laimingas?.. 

Todėl ir prasideda neurozės, depresijos, irzlumas, psichosomatiniai sutrikimai, priklausomybės, energijos trūkumas, ir, svarbiausia – visiškas nesupratimas, kas vyksta gyvenime ir kaip gyventi.

Kokią išvadą galima iš viso to padaryti? Suprasti, kad niekada nevėlu pradėti gyventi Savo gyvenimą. Kad kiekvienas žmogus atėjo į šį pasaulį pirmiausiai tam, kad išreikštų savo unikalius gebėjimus, kad gyventų laisvas ir mylėtų. 

Ir kad galima tapti savo gyvenimo šeimininku ir išmokti būti atsakingu už viską, kas jame vyksta. O prasideda tai nuo savo prigimtinių savybių ir gebėjimų atvėrimo.

Sakykite, ar gali būti graži gėlė, kuri niekada nesužydės? Arba drugelis, kuris neišskleidė savo sparnų, bet pasiliko lėliuke?

Ką galima padovanoti pasauliui, jei blaško priklausomybės nuo aplinkybių, jei viduje kažkas išjungė vidinę šviesą, o vietoje jos apniko kančia ir liūdesys?

Pabuskime. Atverkime širdis. Išskleiskime sielos sparnus. Padovanokime pasauliui savo vidinį grožį!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt  

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

O tu pabandyk…

Atmink: kitam taip pat skauda, kai jį žeidžia, kaip ir tau – kai žeidžia tave.

Pabandyk ne pulti, o pasitraukti; ne pasisavinti, o atiduoti; ne kumštį parodyti, o delną ištiesti; ne paslėpti, o pasidalinti; ne šaukti, o išklausyti; ne sutraukyti, o sujungti.

Pabandyk – ir tu pamatysi, kaip įdomiai viskas pradės keistis. Ir koks nuostabus jausmas pasklis širdyje ir ją sušildys!

Padėka autoriui! Pagal M. Roščino esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Apie smerkimą

Kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime yra susidūręs su situacija, kai jį kažkas smerkė. Jausmai, kurie tuo metu sukyla, švelniai tariant, ne patys geriausi.

Juk, iš esmės, smerkimas – tai kito žmogaus pretenzija į mūsų laisvę, tai mūsų elgesio ar nuomonės niekinimas. Dažna smerkimo pasekmė – iškyla konfliktas, kuris dažniausiai perauga į priešiškumą. Be to, tokį konfliktą išspręsti taikiai toli gražu ne visada pavyksta.

Smerkimas, peikimas, niekinimas visada negatyviai veikia ir žmonių tarpusavio santykius, ir jų pačių vidinę būseną. Juk žmogus, kurį smerkia, iš pradžių pajunta nuoskaudą, kuri gali virsti pykčiu, o galiausiai – gimsta ir agresija, o tai jau labai destruktyvu.

Be to, ten, kur yra smerkimas – dingsta pasitikėjimas. O be pasitikėjimo bet kokie santykiai yra pasmerkti žlugti.

Todėl smerkimas – tikrų tikriausi nuodai žmonių santykiuose.

Bet kokio smerkimo pagrindas – tai smerkiančiojo įsitikinimai. Labai dažnai tokie žmonės linkę susireikšminti, skaito save išskirtiniais, ypatingais. Ir jie nuoširdžiai tiki, kad tik jų nuomonė ir vertinimai yra teisingi. Ir kad jie turi teisę teisti (smerkti) kitus, nes tik jie žino, kaip yra teisinga ir kaip turi būti.

Tačiau iš tiesų yra visiškai priešingai. Neretai tokie žmonės net nesuvokia, kad jie patys įsprausti savo ar iš išorės įtakotų šablonų rėmuose. Todėl net mintis, kad kažkas kitas gali pasielgti ar galvoti ne taip, kaip jie, juos tiesiog išmuša iš vėžių. Būtent dėl to ir prasideda smerkimas.  

Na, kaip gi taip – juk jis viską žino, jis visada elgiasi teisingai, o čia staiga kažkas kalba arba elgiasi visai priešingai! Žinoma, jis tvirtins, kad tai neteisinga, ir būtinai tai pasmerks. Ir kuo labiau tai skirsis nuo jo įsitikinimų, tuo labiau ir aršiau jis smerks. O apie tai, kad tai gali būti kitiems skausminga, tokie žmonės net negalvoja.

Tačiau, iš esmės, smerkimas tokiems žmonėms – tai jų nusistovėjusių, įprastų įsitikinimų apsauga. Dažnai už tokių įsitikinimų patogu slėptis ir nieko nekeisti savo pasaulėžiūroje: nesigilinti, naudotis gyvenime jau paruoštais šablonais, remtis įtakingais autoritetais. Bet dar labiau jie bijo atsakomybės, todėl baidosi menkiausios užuominos apie laisvą mąstymą ar asmeninę nuomonę.

Tokie žmonės visada siekia, kad pasaulis aplink juos atitiktų būtent jų įsitikinimus. Ir visada gina juos smerkimu, nors dažnai daro tai nesąmoningai, juk įprasti jų mąstymo šablonai suveikia automatiškai. Tai panašu į programą kompiuteryje – kol jos neperrašo ar neištaiso, ji automatiškai pateikia vieną ir tą patį rezultatą.

Smerkimas griaunančiai veikia ir patį smerkiantįjį, juk jis pats yra įspraustas į tam tikrus rėmus, iš kurių ištrūkti gali būti sunku ir skausminga. Todėl reikia stebėti, atsekti tuos ribojančius šablonus, atsisakyti smerkimo ir mokytis mąstyti laisvai, o bendrauti pagarbiai.

Mūsų pasaulyje yra didžiulė žmonių gyvenimo įvairovė: skirtingų tautų, įvairių charakterių ir temperamentų, skirtingos patirties ir tradicijų. Mus visus jungia tai, kad gyvename vienoje planetoje, todėl turime nepasiduoti priešiškumui, o siekti tos visos įvairovės vienybės ir harmonijos.

Gyvenkime taikiai!

Padėka autoriui! Pagal A. Černych straipsnį, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Žiurkėno instinktas

Vaikystėje aš turėjau žiurkėną. Jis atsirado pas mus keistu būdu, kaip ir visi mano augintiniai. Aš radau kieme narvą, kuriame ir buvo šis žiurkėnas. Jis gulėjo išsekęs, paraudusiomis akimis, leisgyvis. Jį kažkas tiesiog išmetė.

Aš, žinoma, tą narvą parsinešiau namo. Tėvai leido jį palikti. Mūsų namuose mylėjo gyvūnus. Tėtis net pajuokavo, kad man pasisekė. Radau ir žiurkėną, ir narvą jam!

Pradėjome žiurkėną gydyti ir gausiai maitinti. Ir jis pasidarė storas, pūkuotas ir stiprus! Ir dar šis žiurkėnas buvo linkęs kaupti atsargas: visą maistą, kurio jis negalėjo iš karto suvalgyti, jis tempė į savo namelį. Mes jam padarėme kartoninį namelį iš dėžutės, kurioje buvo cukrus. 

Tai va, jis tą namelį iki viršaus prikimšdavo saulėgrąžomis, grūdais ir daržovių bei vaisių gabaliukais. Prikimšdavo taip, kad pats ten jau tilpti negalėjo, nes vietos neužteko. Ir žiurkėnas guldavosi miegoti šalia įėjimo į dėžutę. Jis pavertė savo namelį aruodu…

Iškratome viską iš namelio – žiurkėnas pradeda blaškytis ir vėl savo žandų maišuose tempia ten atsargas. O paskui vėl šalia įėjimo miega.

Jis, turbūt, prisibadavo. Todėl taip elgėsi.

O neseniai mano geras draugas žurnalistas paklausė manęs: kodėl žmonės perka dvidešimt butų, statosi vilas, kuriose negyvena, slepia sausakimšus pakus pinigų po lova? Juk jiems tiek nereikia! Jie juk per savo gyvenimą su visa šeima tiek neišleis! Kam visa tai?

Tai instinktas toks. Protu žmogus suvokia, kad tiek pinigų jis neišleis! Kad ir jo vaikai ir anūkai tiek neišleis. Žino patarlę, kad į aną pasaulį jis nieko nepasiims.

Visi turtuoliai tai žino. Tačiau ir toliau kemša į dėžutę atsargas. Egipto faraonai net į Anapilį ėmė brangius daiktus. Jų prabangios kapavietės – tai tokia pati žiurkėno dėžutė nuo cukraus…

Kartais reikia sustoti. Mes visi gyvename vienoje erdvėje. Bet galima kurti, pažinti pasaulį, bendrauti, daryti kažką gero bendrai gerovei, nesiblaškyti ir nesistengti prikimšti dėžutę iki viršaus… Žinoma, aš turiu omenyje turtingus žmones, kurie negali sustoti…

Tai instinktas. Kaupimo instinktas. Kai jis dominuoja – žmogus degraduoja iki žiurkėno lygmens. Ir yra vienintelis būdas išsaugoti savyje žmoniškumą. Veikti priešingai šiam instinktui nors kartais. Padaryti kažką bendram labui.

Tai labai sunku. O kartais ir neįmanoma tam, kas vis kemša savo dėžutę…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Geros ir šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Ką daryti, kai nėra jėgų?

Sustingsti. Sustoji. Taip būna, kad nėra vidinės ugnies ir jėgų sparčiai judėti. Apskritai nėra jėgų.

Ir blogiausia, ką galima padaryti, kai energija nulinė – tai versti save veikti taip pat aktyviai, kaip ir tuomet, kai turime daug energijos. Ir peikti save, kad jos nėra. Lyginti save su kitais. Bandyti prisitaikyti.

Svarbu suprasti, kad žmonės genetiškai turi skirtingą energijos kiekį. Skirtingą energijos valdymo patirtį. Skirtingus įgūdžius. Ir pakilimo bei išsekimo periodai būna pas visus.

Yra ciklai. Yra individualus cikliškumas ir makro-cikliškumas. Sezoniškumas. Įvairios situacijos planetoje.

O dabar įsivaizduokite, kad žmonės nuolat lygina save su kitais. Nesąmoningai.

Tačiau vienas jau gimė su kieta energetika, bet gali iššvaistyti jos atsargas, net būdamas energijos pakilime. Kitas galėjo gimti su žemos energetikos sistema, bet patirdamas stresą ar būdamas žemos energetikos taške, sugeba energiją valdyti ir būti efektyvus pagal rezultatus ir aktyvumą. Lyg ir galima būtų tai palyginti, bet geriau to nedaryti. Kad suprastume savo individualias galimybes.

Bet yra taškas, į kurį labai nenori pakliūti visi žmonės. Tai ilgalaikis išsekimas. Išnulinimas. Sustingimas. Sustojimas.

Metuose tai vėlyvas ruduo, gyvenime – įvairaus amžiaus krizės, mėnesio pabaigos ciklas, paskutinės delčios dienos, ir t.t..

Tai ir yra būtent tas taškas, kai verta pagaliau išsimiegoti. Pailsėti. Duoti sau galimybę nieko nedaryti. Stebėti. Tokiu atveju padeda susitaikymas su situacija ir suvokimas, kad bus pavasaris ir ateis įkvėpimas.

Nes kyla pavojus, jei nuolat spausime save. Kaip ir ištempta spyruoklė, žmogus gali nesugrįžti į pradinę padėtį. Krūviai būna nepakeliami, bet mumyse yra įdėtas saugiklis, kuris perspėja apie išsekimą. Indikatorius, kuris parodo, kad gyvenimo energijos bakas yra tuščias.

Mes ne visada tai pastebime, ypač jei įpratome savęs negirdėti, nuvaryti save. Jei lyginame save su aplinkinių “sėkminga sėkme“, kurią priimta viešai demonstruoti. Tuomet gyvenimo jėgų likučiai išnaudojami vidiniam konfliktui ir bandymui išspausti iš jau nuvaryto arklio dar porą kilometrų.

Todėl situacijoje, kai viskas lūžta, griūna, baigiasi, sustingsta, reikia leisti sau nesiimti aktyvių veiksmų. Reikia stebėti save, pripažinti savo bejėgiškumą, pasirūpinti savimi.

Negali judėti – nejudi. Atidedi priimtus svetimus įsipareigojimus. Sustabdai projektą. Išeini į tylą. Į mišką. Į atsiribojimą, kuriame atgauni jėgas. Tiesiog kvėpuoji.

Jei tai tęsiasi ilgiau nei mėnesį – ieškai didelių energetinių skylių. Gyvenimo strategijos, scenarijaus, toksiško faktoriaus lygmenyje.

Ir, žinoma, energijos šaltinio.

Padėka autorei! Pagal Svetlanos Patruševos tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !