Vaikystėje aš turėjau žiurkėną. Jis atsirado pas mus keistu būdu, kaip ir visi mano augintiniai. Aš radau kieme narvą, kuriame ir buvo šis žiurkėnas. Jis gulėjo išsekęs, paraudusiomis akimis, leisgyvis. Jį kažkas tiesiog išmetė.
Aš, žinoma, tą narvą parsinešiau namo. Tėvai leido jį palikti. Mūsų namuose mylėjo gyvūnus. Tėtis net pajuokavo, kad man pasisekė. Radau ir žiurkėną, ir narvą jam!
Pradėjome žiurkėną gydyti ir gausiai maitinti. Ir jis pasidarė storas, pūkuotas ir stiprus! Ir dar šis žiurkėnas buvo linkęs kaupti atsargas: visą maistą, kurio jis negalėjo iš karto suvalgyti, jis tempė į savo namelį. Mes jam padarėme kartoninį namelį iš dėžutės, kurioje buvo cukrus.
Tai va, jis tą namelį iki viršaus prikimšdavo saulėgrąžomis, grūdais ir daržovių bei vaisių gabaliukais. Prikimšdavo taip, kad pats ten jau tilpti negalėjo, nes vietos neužteko. Ir žiurkėnas guldavosi miegoti šalia įėjimo į dėžutę. Jis pavertė savo namelį aruodu…
Iškratome viską iš namelio – žiurkėnas pradeda blaškytis ir vėl savo žandų maišuose tempia ten atsargas. O paskui vėl šalia įėjimo miega.
Jis, turbūt, prisibadavo. Todėl taip elgėsi.
O neseniai mano geras draugas žurnalistas paklausė manęs: kodėl žmonės perka dvidešimt butų, statosi vilas, kuriose negyvena, slepia sausakimšus pakus pinigų po lova? Juk jiems tiek nereikia! Jie juk per savo gyvenimą su visa šeima tiek neišleis! Kam visa tai?
Tai instinktas toks. Protu žmogus suvokia, kad tiek pinigų jis neišleis! Kad ir jo vaikai ir anūkai tiek neišleis. Žino patarlę, kad į aną pasaulį jis nieko nepasiims.
Visi turtuoliai tai žino. Tačiau ir toliau kemša į dėžutę atsargas. Egipto faraonai net į Anapilį ėmė brangius daiktus. Jų prabangios kapavietės – tai tokia pati žiurkėno dėžutė nuo cukraus…
Kartais reikia sustoti. Mes visi gyvename vienoje erdvėje. Bet galima kurti, pažinti pasaulį, bendrauti, daryti kažką gero bendrai gerovei, nesiblaškyti ir nesistengti prikimšti dėžutę iki viršaus… Žinoma, aš turiu omenyje turtingus žmones, kurie negali sustoti…
Tai instinktas. Kaupimo instinktas. Kai jis dominuoja – žmogus degraduoja iki žiurkėno lygmens. Ir yra vienintelis būdas išsaugoti savyje žmoniškumą. Veikti priešingai šiam instinktui nors kartais. Padaryti kažką bendram labui.
Tai labai sunku. O kartais ir neįmanoma tam, kas vis kemša savo dėžutę…
Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt
Geros ir šviesios savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 
Žiurkėnas bent jau rūbų, namų, vilų, įrankių… nekaupia nes moka apsieiti be jų. Kada mes išmoksim? O šiaip, kada yra gana?
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Tai ir yra kapitalizmo-vartotojiškos visuomenės pagrindas: čia pinigai ir daiktai yra didžiausia vertybė, o žmogui skiriama pirkėjo-pardavėjo-kaupėjo ir amžino vartotojo vaidmuo. Štai ir visa paslaptis – kai paminamas žmoniškumas, viršų ima visokios iškreiptos savybės, kurios tampa įpročiais, priklausomybėmis ir instinktais.
Džiugina tai, kad vis daugiau žmonių bunda, praregi ir pagaliau suvokia tokių iškreiptų instinktų ir priklausomybių priežastis. Sveika nuovoka pamažu ima viršų, nes mūsų žmogiškoji prigimtis intuityviai priešinasi tam, kas mums yra svetima. Va todėl net ir turtuoliai verkia, va todėl ir turtai laimės neatneša 😉 …
PatinkaPatinka
Gal pasirodys kvaila, tačiau kažkodėl jaučiu, kad žmonės gali išmokti apsieiti netgi be maisto arba be rūbų. Žiūriu va į medį, o jame nieko nereikalingo. O naudą teikia. Tai čia man atrodo, kad teikia, o jis, ko gero, tiesiog gyvena. Įdomu ką mato medis žiūrėdamas į mane? Tai šit ir galvoju ar man tikrai reikia to, ko manau kad reikia?
PatinkaPatinka
Bet kokiu atveju – sveikos nuovokos žmogus sugeba atskirti būtinuosius savo poreikius nuo primetamų ir net apgaule peršamų. Be to, jis jaučia vienybę su žmonėmis (vienoje gi visi “valtyje“ esame…), visa gyvybe ir gamta. Todėl jo požiūris į gyvenimą visai kitoks, nei vartotojo – sveikos nuovokos žmogus galvoja ir apie medį, ir apie paukščius žiemą, ir apie neįgalų vienišą kaimyną… O jo būtinieji poreikiai (maistas, būstas, saviraiška, veikla bendrai gerovei) neišsigimsta į kaupimą ir priklausomybes.
PatinkaPatinka