Apie smerkimą

Kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime yra susidūręs su situacija, kai jį kažkas smerkė. Jausmai, kurie tuo metu sukyla, švelniai tariant, ne patys geriausi.

Juk, iš esmės, smerkimas – tai kito žmogaus pretenzija į mūsų laisvę, tai mūsų elgesio ar nuomonės niekinimas. Dažna smerkimo pasekmė – iškyla konfliktas, kuris dažniausiai perauga į priešiškumą. Be to, tokį konfliktą išspręsti taikiai toli gražu ne visada pavyksta.

Smerkimas, peikimas, niekinimas visada negatyviai veikia ir žmonių tarpusavio santykius, ir jų pačių vidinę būseną. Juk žmogus, kurį smerkia, iš pradžių pajunta nuoskaudą, kuri gali virsti pykčiu, o galiausiai – gimsta ir agresija, o tai jau labai destruktyvu.

Be to, ten, kur yra smerkimas – dingsta pasitikėjimas. O be pasitikėjimo bet kokie santykiai yra pasmerkti žlugti.

Todėl smerkimas – tikrų tikriausi nuodai žmonių santykiuose.

Bet kokio smerkimo pagrindas – tai smerkiančiojo įsitikinimai. Labai dažnai tokie žmonės linkę susireikšminti, skaito save išskirtiniais, ypatingais. Ir jie nuoširdžiai tiki, kad tik jų nuomonė ir vertinimai yra teisingi. Ir kad jie turi teisę teisti (smerkti) kitus, nes tik jie žino, kaip yra teisinga ir kaip turi būti.

Tačiau iš tiesų yra visiškai priešingai. Neretai tokie žmonės net nesuvokia, kad jie patys įsprausti savo ar iš išorės įtakotų šablonų rėmuose. Todėl net mintis, kad kažkas kitas gali pasielgti ar galvoti ne taip, kaip jie, juos tiesiog išmuša iš vėžių. Būtent dėl to ir prasideda smerkimas.  

Na, kaip gi taip – juk jis viską žino, jis visada elgiasi teisingai, o čia staiga kažkas kalba arba elgiasi visai priešingai! Žinoma, jis tvirtins, kad tai neteisinga, ir būtinai tai pasmerks. Ir kuo labiau tai skirsis nuo jo įsitikinimų, tuo labiau ir aršiau jis smerks. O apie tai, kad tai gali būti kitiems skausminga, tokie žmonės net negalvoja.

Tačiau, iš esmės, smerkimas tokiems žmonėms – tai jų nusistovėjusių, įprastų įsitikinimų apsauga. Dažnai už tokių įsitikinimų patogu slėptis ir nieko nekeisti savo pasaulėžiūroje: nesigilinti, naudotis gyvenime jau paruoštais šablonais, remtis įtakingais autoritetais. Bet dar labiau jie bijo atsakomybės, todėl baidosi menkiausios užuominos apie laisvą mąstymą ar asmeninę nuomonę.

Tokie žmonės visada siekia, kad pasaulis aplink juos atitiktų būtent jų įsitikinimus. Ir visada gina juos smerkimu, nors dažnai daro tai nesąmoningai, juk įprasti jų mąstymo šablonai suveikia automatiškai. Tai panašu į programą kompiuteryje – kol jos neperrašo ar neištaiso, ji automatiškai pateikia vieną ir tą patį rezultatą.

Smerkimas griaunančiai veikia ir patį smerkiantįjį, juk jis pats yra įspraustas į tam tikrus rėmus, iš kurių ištrūkti gali būti sunku ir skausminga. Todėl reikia stebėti, atsekti tuos ribojančius šablonus, atsisakyti smerkimo ir mokytis mąstyti laisvai, o bendrauti pagarbiai.

Mūsų pasaulyje yra didžiulė žmonių gyvenimo įvairovė: skirtingų tautų, įvairių charakterių ir temperamentų, skirtingos patirties ir tradicijų. Mus visus jungia tai, kad gyvename vienoje planetoje, todėl turime nepasiduoti priešiškumui, o siekti tos visos įvairovės vienybės ir harmonijos.

Gyvenkime taikiai!

Padėka autoriui! Pagal A. Černych straipsnį, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !