Pakentėsi…
Nuo pat vaikystės tai pažįstama daugeliui. Iš vienos pusės – žodžiais mus moko tam tikrų dorovinių principų, o iš kitos – diegia įprotį neleisti sau to, kas mums iš tiesų tinka ir artima.
Neskanu – pakentėk, valgyk, kas yra. Nepatogūs ar negražūs drabužiai – bet gi su nuolaida! Nepatinka profesija – bet juk pinigų daug moka… Ir taip toliau…
Kai augantis žmogus atsiduria tarp tokių prieštaravimų – jis yra pilnai dezorientuojamas, gimsta vidinis konfliktas su pačiu savimi. Jis nesuvokia savo pojūčių ir nesupranta, kas jam tinka, o kas ne. Kam jis turi talentą, o kas jam nesiseka, net jei atiduoda tam visas savo jėgas.
Nes nuo vaikystės jam diegiama, kad reikia taikytis prie visko ir kentėti. Pakęsti nemėgiamą darbą, bendrauti su “reikalingais“ žmonėmis, ignoruoti savo širdies balsą, aukoti savo gebėjimus ir talentus vardan pelno. Ar gali būti laisvas pasirinkimas, kai užslopinama natūrali saviraiška, ar gali būti tuomet žmogus laimingas?..
Todėl ir prasideda neurozės, depresijos, irzlumas, psichosomatiniai sutrikimai, priklausomybės, energijos trūkumas, ir, svarbiausia – visiškas nesupratimas, kas vyksta gyvenime ir kaip gyventi.
Kokią išvadą galima iš viso to padaryti? Suprasti, kad niekada nevėlu pradėti gyventi Savo gyvenimą. Kad kiekvienas žmogus atėjo į šį pasaulį pirmiausiai tam, kad išreikštų savo unikalius gebėjimus, kad gyventų laisvas ir mylėtų.
Ir kad galima tapti savo gyvenimo šeimininku ir išmokti būti atsakingu už viską, kas jame vyksta. O prasideda tai nuo savo prigimtinių savybių ir gebėjimų atvėrimo.
Sakykite, ar gali būti graži gėlė, kuri niekada nesužydės? Arba drugelis, kuris neišskleidė savo sparnų, bet pasiliko lėliuke?
Ką galima padovanoti pasauliui, jei blaško priklausomybės nuo aplinkybių, jei viduje kažkas išjungė vidinę šviesą, o vietoje jos apniko kančia ir liūdesys?
Pabuskime. Atverkime širdis. Išskleiskime sielos sparnus. Padovanokime pasauliui savo vidinį grožį!
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 