Kategorija: Praregėjimai

Šiuolaikinio žmogaus gyvenime labai daug išorinio triukšmo: televizijos laidos ir žinios, radijo šou ir muzika, įvairi informacija internetu ir t.t.. Mes nuolat gyvename informaciniame triukšme.

Visa tai dažniausiai ne tik neturi jokios vertės, bet ir perpildo žmogaus sąmonę ir pasąmonę didžiuliu kiekiu atsitiktinės, neturinčios jokių ryšių, o kartais ir prieštaraujančios viena kitai informacijos.

Tai formuoja kaleidoskopinį mąstymą – chaotišką informacijos kratinį. Ir visi jame esantys vaizdiniai, svetimos nuomonės, nuostatos ir faktai sukuria supratingumo ir sąmoningumo iliuziją bei atbukina žmogaus gebėjimą savarankiškai mąstyti ir daryti savo išvadas.

Tai ypač ryšku dabartiniuose ginčuose: ten nėra laisvo, grįsto tikrais gyvenimo faktais loginio ar kritinio mąstymo, bet labai plačiai apeliuojama į šablonines citatas, įvairias autoritetų nuomones, straipsnius oficialioje spaudoje bei greitai pereinama į asmeniškumus ir emocinį spaudimą.

Kaleidoskopinio mąstymo paradoksas – žmonės neturi savo nuomonės ir pasaulėmatos, jie tik atkartoja kitų nuomones, bet.. skaito jas savomis ir yra įsitikinę, kad mąsto savarankiškai.

***********

Kai mes galvojame, kalbame arba kažką darome, mes aktyvuojame tam tikro dažnio (pozityvią arba negatyvią) jėgą – energiją. Tai visada sugrįžtanti pas jos “autorių“ jėga, kuri gali būti ir pakeista, sušvelninta arba pristabdyta pačio žmogaus, pakeitus savo mintis ir elgesį.

Bet sugrįžta ji visada.. Ir sugrįžta ne tam, kad mus baustų ar baugintų, bet tam, kad suprastume savo veiksmų pasekmes, išmoktume atsakomybės už savo gyvenimą ir taptume harmonijos kūrėjais Žemėje. Tai priežasties-pasekmės dėsnis.

Aukštų vibracijų (pozityvi) energija žmogaus gyvenime – tai sveika psichika, vidinė ramybė, pozityvus bendravimas. Šios energijos kriterijai – šviesios mintys, džiaugsmas, pozityvus požiūris į gyvenimą, besąlygiška meilė ir dorovė, harmoninga sąveika su žmonėmis ir aplinka, pozityvios ateities nuostatos.

O negatyvių, arba – žemų vibracijų energija pritraukia į gyvenimą visą gamą negatyvių emocijų ir išgyvenimų, nesėkmes ir psichosomatinius negalavimus. Šios energijos kriterijai – negatyvios mintys ir emocijos, pesimistinis požiūris į gyvenimą (viskame matomas tik blogis), konfliktai su aplinkiniais, negatyvios ateities nuostatos (kai laukiama tik blogo).

Todėl verta kartkartėmis atlikti savo minčių “reviziją“ ir išsivalyti nuo negatyvumo. Ne iš baimės dėl pasekmių, bet tam, kad taptume atsakingais gyvenimo kūrėjais ir būtume harmonijos šaltiniais sau, savo artimiesiems ir pasauliui.

************

Mes nuolat skubame – tai mūsų laikmečio ypatumas. Skubame ir dvasiniame augime, nes norime kuo greitesnių rezultatų. Ta2iau tai reikalauja ir laiko, ir stiprybės, ir kantrybės.. Todėl daugeliui dvasinis augimas atrodo nuobodus.

Be to, tam, kad pamatytume tobulėjimo rezultatus, turime įvertinti savo dabartinę būseną. Ir daugeliui tas susitikimas su savimi tikruoju būna gan skausmingas ir nuviliantis.. Bet juk tam ir augame, kad būtume tobulesni.

Ir jei jau užsibrėžėme tikslą augti dvasiškai – nesilygiuokime į kitus, vienintelis mūsų tobulėjimo “matas“ – tai mes patys praeityje. Mes visi esame unikalūs, mūsų prigimtiniai gebėjimai ir talentai skirtingi, todėl ir dvasinio augimo keliai skirtingi.

Juk nėra prasmės sportininkui graužtis dėl to, kad jis ne dailininkas, o muzikantui – kad jis ne inžinierius.. Vieni žmonės yra subtilios dvasios, meniški, kiti – gerai mąsto logiškai, mėgsta konkretumą, ir visa tai neišvengiamai atsispindi ir dvasiniame augime.

Todėl vieni renkasi jogą ir meditaciją, kiti – studijuoja senuosius Mokymus ir psichologiją, treti – pradeda reguliuoti savo mitybą, fizinį krūvį ir dienos režimą, ketvirti – rašo nuostabias sielą žadinančias eiles, o kažkas kuria neįtikėtino grožio meno kūrinius..

Ir nesvarbu, nuo ko žmogus pradeda savo dvasinį augimą, svarbiausia – kad jis nesustotų. Ir – kad neskubėtų.. Tuomet jo pastangos palaipsniui atneša Gėrį į jo ir aplinkinių gyvenimą.

************

Neapykanta sugniaužia delną į kumštį, sušaldo širdį į ledą, o žodžius paverčia skaudžiai žeidžiančiomis strėlėmis..

Ir tik Meilė atgniaužia delną, ištirpina ledą širdyje, o žodžius paverčia šilta gaivinančia versme..

Mylėkime vieni kitus 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Kaip iš pumpuro išsivysto gėlė, o iš gėlės – vaisius, taip ir iš vienos dvasinės patirties gimsta kita, o iš jos – nauja, o iš kitos – dar viena..

Ir kiekviena patirtis vis platesnė ir subtilesnė, priartinanti žmogų prie harmonijos. Kiekvienas etapas – tai dvasinė patirtis, vedanti į sekančią, aukštesnio lygmens patirtį.

Šios etapų kaitos žmogus gali nepastebėti, jų laikas neapibrėžtas. Žmogaus dvasinį augimą ir tobulėjimą galima pamatyti iš jo pasikeitusios vidinės būsenos, elgesio ir pasaulėžiūros.

************

Labai svarbu išmokti pamatyti įvairių reiškinių priežastis. Tik aiškiai suprasdami priežastis, galime keisti arba pašalinti pasekmes – tik taip mes galime sąmoningai kurti mūsų realybę.

Pavyzdžiui, jei mes norime atsikratyti socialinio neteisingumo – turime suprasti jo priežastis, jas šalinti ir kurti sąlygas socialiniam teisingumui.

Juk jei mūsų namų ūkyje kažkas netvarkoje – mes ieškome priežasčių, kodėl taip yra. Tarkim, jei sugedo automobilis – mes jį taisome, o ne puolame jį dažyti, kad gražiau atrodytų..

Kol neišsiaiškiname reiškinio priežasties ir jos nekeičiame, visi mūsų bandymai kažką gerinti yra beprasmiški.

***********

Dvasinis kelias – tai pokyčių kelias, kuriame nėra ko prarasti, išskyrus mūsų iliuzijas. Tačiau dabar mes skęstame iliuzijose, todėl kelias į savo tikrąjį “aš“ kartais labai ilgas..

***********

Bet kokie sunkumai gyvenime pilnai atskleidžia aplinkinių žmonių tikrąjį veidą. Vieni pabėga, kiti nusisuka ar net pradeda kenkti, o treti ištiesia palaikymo ir pagalbos ranką.

Būtent žmonių elgesys sunkią akimirką parodo jų geriausias arba blogiausias savybes. Žmoniškumas ten, kur bėdoje žmonės vienijasi, kartu ieško sprendimų ir padeda bėdos ištiktiems.

Tamsiu metu gerai matomi Šviesūs Žmonės..

************

Neįmanoma išmokti plaukti su gelbėjimosi liemene arba išmokti vairuoti sėdint prie kompiuterio. Neįmanoma sukurti šviesaus pasaulio tik kalbomis apie šviesią ateitį.

Jei norime kažko pasiekti, turime veikti: visi kartu ir kiekvienas savo gyvenime – ryžtingai ir atsakingai, atsisakant visko, kas stabdo ir kuria problemas.  Ir didžiausios problemos šiandien yra mūsų mąstyme..

Mes tikime labai keistais dalykais, bet nematome, kad tai neatitinka realybės, o todėl iškreipia mūsų pasaulėžiūrą, kelia vidinius prieštaravimus, slopina mūsų iniciatyvą ir kūrybingumą bei kuria nesibaigiančias problemas.

Mes tikime, kad būtina nuolatinė kova, kad kariaudami galime pasiekti taiką.. Tikime, kad pinigai yra didžiausia vertybė, kad daiktai gali mus padaryti laimingais.. Mes patikėjome, kad nieko negalima pakeisti, kad taip, kaip yra – vienintelė teisinga realybė, ir viskas bus kaip buvę.

Pradėkime nuo savo mąstymo – atgaukime suvokimą, kas yra tikra gyvenime, kokios mūsų tikrosios vertybės. Ir – veikime: paverskime neapykantą – meile, priešiškumą – vienybe, pyktį – gerumu, egoizmą – altruizmu, godumą – dosnumu, melą – sąžiningumu..

Nebijokime pokyčių – griūva tik tai, kas jau atgyveno ir beviltiškai paseno, bet šalia visada ir būtinai gimsta naujos galimybės ir begalinė kūrybinė erdvė..

************

Ar kada nors bandėte pažiūrėti į pasaulį kito akimis? Nors akimirką, nors kelias sekundes?

Jūsų mamos akimis, jūsų tėvo akimis.. Arba – jūsų mylimo žmogaus, jūsų vaiko, draugo, kaimynės, bendradarbio, praeivio, o gal jūsų naminio gyvūno akimis?..

Pabandykite, įsijauskite į tai visa savo širdimi, esybe, siela… Ir jūs patirsite Apreiškimą, patį giliausią ir patį svarbiausią gyvenime suvokimą – jūs pajusite Vienybę..

************

Parengė ruvi.lt

Tamsa, arba, kitaip – blogis – atsiranda ir keroja ten, kur nėra meilės, rūpesčio ir gerumo, ten, kur yra apgaulė, žiaurumas ir prievarta.

Blogis minta blogiu ir iš jo auga, atsiskirdamas nuo Šviesos ir pradėdamas savarankišką gyvenimą.

Bet ten, kur atsiranda Šviesa – tamsa išnyksta. Ji tiesiog ištirpsta Šviesoje, nes Šviesos vibracijos yra stipresnės..

Tai evoliucijos dėsnis: aukštesnio dažnio energijos visada ištirpdo ir pakeičia žemesnio dažnio energijas. Taip mes vystomės, siekdami harmonijos ir pilnatvės.

************

Mes visi atsakingi už tai, kas vyksta su žmonija, nes visi mes esame žmonijos dalelės. Mūsų mintys kuria formas ir įvykius, o tai kuria visų mūsų realybę. Mūsų planetos gerovė priklauso nuo žmonių minčių.

Kaskart, kai gimsta kažkokia negatyvi mintis, ji sujaukia mūsų pasaulį. O jei žmogaus protas perpildytas savanaudiškomis ir piktavališkomis mintimis – tokių minčių pasekmės bus destruktyvios.

Kai dauguma žmonių nuolat generuoja negatyvias mintis – gimsta pasaulinės problemos..  Kuo skurdesnis žmogaus vidinis pasaulis – tuo lengviau jam įdiegti iš išorės negatyvius mąstymo šablonus.

Mūsų planetos gerovė priklauso nuo mūsų minčių – atminkime tai ir būkime atsakingi už jas. Kai mūsų mintys šviesios ir kupinos Meilės – tuomet šviesėja, darosi harmoningesnis ir mūsų pasaulis.

************

Įsivaizduokite padidinamąjį stiklą, pro kurį liejasi saulės spinduliai. Jei judinsime stiklą iš vieno šono į kitą, tuomet saulės spindulių energija išsisklaidys ir nesikoncentruos į vieną tašką.

Tačiau jei pritvirtinsime stiklą tam tikrame aukštyje, tuomet sukoncentruosime saulės spindulius į tašką, ir ta išsklaidyta šviesa kaipmat įgaus jėgą, kuri gali įžiebti liepsną..

Tas pats vyksta ir su mūsų mintimis.

************

Nuoširdus ketinimas padėti kitam – žmogaus savybė, nurodanti, kad jis pabudo iš iliuzijų letargo ir pradeda vaduotis iš egoizmo pančių.

Ir ką žmogus bedarytų šio proceso pradžioje, net jei toji pagalba siūloma primygtinai – tai visada bus teisinga, nes jo pirminis polėkis yra labai nuoširdus.

Svarbiausia – nesustoti, vystyti šį procesą ir mokytis iš galimų klaidų, kol galiausiai ateis tikslingumo pojūtis.

Nuoširdi pagalba kitiems žmonėms – tai tiesus kelias į altruizmą, vienybę, sveiką sąveiką, santarvę ir bendradarbiavimą visų labui.

************

Kai žmogus daro kažką be meilės ir neprofesionaliai – tai “chaltūra“.

Kai žmogus kažką daro be meilės, bet profesionaliai – tai amatas.

Kai žmogus kažką daro neprofesionaliai, bet su meile – tai hobis.

Kai žmogus kažką daro profesionaliai ir su meile – tai menas 🙂 ..

************

Ką reiškia – mylėti save? Tai jau tikrai ne gailestis sau, egoizmas ar susireikšminimas – visa tai senojo, atgyvenusio pasaulio iliuzijos..

Meilė sau pirmiausiai susieta su tikrąja žmogaus prigimtimi – Žmoniškumu: su Tyrumu, Aiškumu, Sąžiningumu, iš kurių gimsta šviesios mintys, kilnūs siekiai, geri darbai, vienybė..

Žmoniškumo išraiška – tai ypatinga vidinė “higiena“, tai labai svarbus žmogaus gyvenimo “variklis“! Žmogaus buvimas tikru Žmogumi – ir yra Meilė Sau 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Mes niekada nesugebėsime pateisinti svetimų lūkesčių. Žmonės vis vien liks kažkuo mumis nepatenkinti, nes to nepasitenkinimo priežastis ne mumyse, bet – juose..

Rytuose yra sakoma, kad galima įžeisti žmones daugybe būdų: galima pasakyti, kad jie kvaili arba nevykėliai, pavydūs arba godūs. Ir priduriama, kad neverta dėl to krimstis, tereikia žinoti vieną paprastą dėsnį: tik kvailas žmogus pavadins kitą kvailiu, nevykėlis – nevykėliu, pavydus – pavydžiu ir t.t..

Todėl nepykime dėl to ant kitų, bet ir patys susilaikykime nuo įžeidinėjimų. Kai pykstame ant žmonių – mes sureikšminame jų poelgius ir atiduodame savo gyvenimo energiją pykčiui ir nuoskaudoms.

Tiesiog atminkime šią tiesą: piktas žmogus stengiasi supykdyti. O laimingas – padovanoti laimę kitiems.. Štai ir viskas.

************

Pasirinkęs Dvasinio augimo Kelią žmogus pradiniuose jo etapuose pasilieka vienas.. Ir tai yra augimo proceso dalis. Tai labai stebina ir glumina žmogų – juk nusisuka ir palieka patys artimiausi, gyvenimo patikrinti draugai, ir dažniausiai – be jokios aiškios priežasties.

Kodėl taip vyksta? Prisimenate patarlę: nebūsi pranašu savo šalyje?.. Ji geriausiai paaiškina vienatvės etapą dvasinio augimo procese: esmė tame, kad augdamas žmogus plečia savo sąmoningumą, kelia savo energijų vibracijas ir.. tampa tarsi svetimkūniu savo senojoje aplinkoje, “neįsirašo“ joje.

Tai neišvengiamas etapas, kuriame yra ir.. susireikšminimo spąstai. Todėl reikia ramiai atsisveikinti su praeitimi ir senais draugais – kiekvienas eina savo Keliu ir savo tempu. Ir – būtinai atsiverti naujiems dvasinio augimo etapams ir būti pasirengusiems sutikti naujus draugus ir bendraminčius.

************

Kiek žmonių dabar atsisako jautrumo, širdies šilumos, gerumo.. Jie renkasi abejingumą, šaltakraujiškumą, širdies kietumą – tam, kad galėtų apsiginti nuo šio žiauraus pasaulio, kad niekas negalėtų suteikti jiems skausmo.

Kokia tai skaudi saviapgaulė! Taip, jie apauga stora abejingumo oda, ir niekas negali jiems suteikti skausmo. Bet ta oda lygiai taip pat neleidžia jiems pasijusti laimingais..

***********

Istorinę patirtį mes paveldime ne tam, kad ją kartotume, ir ne tam, kad joje įstrigtume, bet tam, kad padarytume išvadas ir kurtume geresnę realybę visos žmonijos labui.

Naują realybę kuria tie, kas perprato senosios realybės atgyvenusius šablonus ir taisykles, kurios lyg išaugti rūbai varžo ir stabdo augimą. Tai senų ritualų ritmai, kurie negali sukurti nieko naujo.

Nauja realybė pirmiausiai kuriama pažangių žmonių sąmonėje: jie išsilaisvino nuo pasenusių gyvenimo šablonų ir aiškiai suvokia, kad pagrindine žmonijos misija Žemėje – evoliucija, nuolatinis augimas ir tobulėjimas.

Prieš kiekvieną evoliucinį proveržį būna klampus stagnacijos laikotarpis, peraugantis į išgyvenimo chaosą, nes kiekviename istoriniame etape susidaro tam tikros grupės, turinčios naudą iš nusistovėjusios gyvenimo sistemos ir besistengiančios kuo ilgiau ją išlaikyti.

Tačiau evoliucijos sustabdyti neįmanoma – gaivios pokyčių idėjos, tarsi pavasaris po gilios žiemos, gimsta ir kitų žmonių sąmonėje, o paskui galiausiai susilieja ir užgimsta realybėje.

Todėl evoliucijos šauklių Kelias nelengvas – pradžioje juos išjuokia, žemina, laiko keistuoliais.. Juk jie nekviečia kovoti ar griauti, jie kviečia visus vienytis, kurti ir gyventi pagal Sąžinę Tiesoje ir Meilėje.

Svarbiausia pažangių žmonių misija – išjudinti žmones iš stagnacijos letargo ir parodyti, kad galima gyventi kitaip – vystytis, augti, tobulėti ir kurti visų gerovei ir labui 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt

Nors dauguma žmonių bijo permainų, tačiau aiškiai jaučia, kad jos yra būtinos. Žmonija užstrigo, sustojo begalinėse kovose, priešiškume, agresijoje ir neviltyje. Nėra vystymosi, nėra judėjimo į priekį, tik sukimasis ir trypčiojimas ratu iki skausmo pažįstamoje ir taip išvarginusioje realybėje..

Todėl permainų troškimas jau sklando ore, bet mažai kas įsivaizduoja, kokios įspūdingos jos bus.. O baimė – tai senosios realybės nuolatinis palydovas ir manipuliavimo įrankis, kuris tapo mums toks įprastas, kad mes bijomės net gerų permainų.

Tačiau nėra nieko stipresnio už permainas, kurioms atėjo laikas – niekas negali jų sustabdyti ar atidėti. O stagnacijos chaosas, kuris aiškiai rodo visas gyvenimo sistemos klaidas, pažadins net kiečiausiai įmigusius.

Naujasis pasaulis jau užgimė pabudusių žmonių širdyse, ir kasdien bunda vis daugiau žmonių.. Ir visi jie jaučia: permainos bus esminės, gilios ir įkvepiančios.

Mes žengiame į Šviesos, Meilės ir Tiesos epochą, visuotinio nušvitimo epochą, kurioje kiekvienas žmogus prisimins ir galės pilnai išreikšti savo dvasinę prigimtį, savo geriausias savybes – žmonės mylės vieni kitus ir savo namus – Žemę, vienysis kilniems tikslams, tobulės ir kurs harmoniją visų labui.

************

Senasis pasaulis dabar kupinas įvairiausių prielaidų, baimių, apgaulės, panikos, melo, prasimanymų, nesusipratimų ir kitokios slegiančios miglotos informacijos, kuri aptemdo ir užvaldo net šviesiausių žmonių sąmonę ir neleidžia galvoti apie tai, o kas gi bus vietoje išeinančio pasaulio..

O iš tiesų būtent chaosas rodo, kad sistema žlunga, ir būtent chaosas iškelia į paviršių tai, kas buvo ilgai slepiama, būtent chaosas nuplėšia kaukes ir parodo tikruosius visų veikėjų veidus.

Ir kaip nurimsta audra gamtoje, taip nurims ir chaosas pasaulyje.. Svarbiausia – išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir neatiduoti savo gyvenimo energijos tam, kas iškilo į paviršių ir neišvengiamai ištirps lyg sniegas pavasario saulėje.

Neįsitraukti į chaosą nereiškia abejingai stovėti nuošalyje. Neįsitraukti į chaosą reiškia suprasti vykstančius procesus ir neleisti įtraukti savęs skleidžiamam negatyvui, kuris prailgina chaoso trukmę.

Tai, kas atgyveno, dėsningai išeina: senasis skausmo, apgaulės, prievartos ir baimės pasaulis palengva traukiasi. Tai senojo pasaulio pabaiga, todėl turime keisti savo mąstymą, grįstą negatyvumu ir iliuzijomis, nes su “senais lagaminais“ į Naująjį Pasaulį nepakliūsime..

O Naujasis – Meilės, Vienybės, Kūrybos ir Džiaugsmo Pasaulis – jau ant slenksčio.. Aktyviai palaikykime jį savo šviesiomis mintimis, gerais darbais, Vienybe ir Meile – kad greičiau įgautų jėgą ir formas mūsų visų realybėje.

************

Dabar jau visiems sveikai mąstantiems žmonėms aišku, kad šiuolaikinė gyvenimo sistema su jos vertybėmis, taisyklėmis ir principais nebuvo kuriama tam, kad žmonės gerai gyventų.

Pagrindinis dabartinės sistemos principas, ir, kartu – esminis gyvenimo dėsnio pažeidimas: viską, kas žmogui priklauso pagal jo prigimtinę teisę, jis verčiamas pirkti už pinigus.

Kiekvienas žmogus šioje planetoje gimsta tam, kad gyventų – laisvai, kūrybingai ir taikiai, o vietoje to jis verčiamas išgyventi – kad mokėtų už savo būtinuosius ir primetamus poreikius ir tuo pačiu išlaikytų sistemą.

Šiandien žmogui nepriklauso nieko, nors jis ir gali turėti nuosavybę, kurią bet kurią akimirką gali atimti sistema, sugalvojusi naują įstatymą. Todėl žmogus yra.. sistemos nuosavybė, kuriam primetama bet kokia, nors ir pati absurdiškiausia jos valia.

Ir yra vienintelis raktas, leidžiantis tai pakeisti – tai žmogaus sąmoningumas. Sąmoningas žmogus mato realybę tokią, kokia ji yra: jis supranta savo tikruosius poreikius, suvokia tikrąsias vertybes, pamato visus poveikio mechanizmus žmogui ir palaipsniui maksimaliai nuo jų atsijungia.

Štai taip maži akmenukai apverčia didelį vežimą: sąžiningi, orūs, dori, pozityvūs, sveikai gyvenantys, be žalingų įpročių ir be vartotojiškų priklausomybių žmonės pradeda ardyti sistemą..

Juk jei yra grupė žmonių, kurie viską už visus sprendžia, kurie niokoja Žemę ir gyvybę joje, kodėl tuomet kita grupė žmonių negali nuspręsti transformuoti tą sistemą savo kasdieniniais dorais darbais, remiantis Meile, Dorove, Santarve ir Vienybe 🙂 ?.

************

Iš paskaitų apie futurologiją, parengė ruvi.lt

Vartotojiška filosofija įtakoja šiuolaikinį gyvenimo būdą – dabar visais įmanomais būdais manipuliuojama žmonių sąmone, priverčiant žmones norėti to, ko jie patys nenori.

Tai tarsi kolektyvinė hipnozė, kurios pagalba žmonių sąmonė nukreipiama tam tikra linkme.

Ir tai liečia visas gyvenimo sritis. Todėl dauguma žmonių gyvena blaškydamiesi apibrėžtame dirbtinai sukurtų poreikių, norų, idėjų ir nuomonių rate, kurie neišvengiamai formuoja ir jų pasaulėžiūrą.

Jauniems žmonėms tai gali atrodyti patrauklu, nes sukuria laisvo pasirinkimo, judėjimo ir atsinaujinimo iliuziją. Tačiau su amžiumi dauguma žmonių suvokia, kad vartotojiškas gyvenimas yra parazitinis ir neturi nieko bendro su žmogaus saviraiška ir žmonijos evoliuciniais procesais.

Todėl dauguma brandžių žmonių yra apatiški, nusivylę ir kartais ciniški – tai tikrųjų vertybių, dvasinio augimo, harmonijos ir gyvenimo pilnatvės ilgesys.

************

Mūsų vidinė būsena tiesiogiai priklauso nuo to, į ką mes sutelkiame savo dėmesį. Jei mūsų jau nedomina įprastas gyvenimas, reiškia, mes “išaugome“ iš senojo gyvenimo būdo (užbaigėme ciklą). Reiškia, nereikia bandyti sugrįžti į “seną vagą“.

Nuovargis ir liūdesys – dažni dvasinio augimo palydovai: dvasia veržiasi augti, plėstis ir keistis, o senieji mąstymo stereotipai ir gyvenimo įpročiai dar stipriai laiko senojoje paradigmoje. Tai vargina.

Tokiu gyvenimo periodu svarbu atsiverti augimui, nors po truputį keistis, atsisveikinti su pasenusiais mąstymo šablonais, neužsistovėti smerkime, negatyviuose apmąstymuose apie “išaugtą“ realybę ir nepaskęsti vidiniuose prieštaravimuose.

Kai pavargote – judėkite lėtai, ramiai, neskubėdami. Tik nesustokite. Ieškokite įkvėpimo gamtoje, kūryboje, harmoningame bendravime, ieškokite naujos informacijos – ir netrukus gyvenimas pats nurodys tolimesnio dvasinio augimo kryptį.

************

Kai žmogus auga dvasiškai, jis pasiekia vis aukštesnės energijos dažnius, ir jo jau nedomina niekas, kas skleidžia žemo dažnio energiją. Tačiau mūsų realybė “daugiasluoksnė“, todėl čia tenka bendrauti įvairaus sąmoningumo ir dvasingumo žmonėms.

Tokiu atveju yra labai svarbus suvokimas, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo užduotis ir auga dvasiškai jam priimtiniausiu būdu. Jis yra svarbioje augimo pakopoje, kurios nepraėjęs, nepakils aukščiau.

Todėl – jokio smerkimo, raginimų ar įkyrių pamokymų. Jei ūgtelėjote dvasiškai – tapkite kitiems žmonėms Meilės ir Šviesos orientyru. Šviesa niekada nekovoja su tamsa: tą pačią akimirką, kai Šviesa ateina, tamsa pradeda sklaidytis..

************

Pagrindinė dvasinio augimo ir realių pokyčių sąlyga – nekovoti su senu ir atgyvenusiu pasauliu, bet kurti naują – šviesų ir harmoningą pasaulį. Laukti, kol kažkas viską pakeis – tas pats, kas nieko nepasodinus laukti gausaus derliaus.

Ir pradėti reikia nuo savęs – savo minčių, savo vidinio pasaulio, savo gyvenimo. Žmonėms kartais sunku patikėti, kad jie gali paveikti ir keisti realybę.

Tačiau tai – energijų apykaitos dėsnis: visuma veikia tos visumos dalį, o dalis – visumą. Niekada nepamirškime šito, ir atminkime, kad realybė kuriama dviem etapais: pirmiausia – mūsų sąmonėje, o paskui – ir realybėje.

Mes visi galime keisti realybę, tai mūsų prigimtinis gebėjimas. Ir visi galime sąmoningai rinktis – ką kurti, bet šiandien dar vis (nesąmoningai) pasiduodame iš šalies įtakojamai “kūrybai“..

Todėl jei norime harmonijos gyvenime, pagalvokime – kokie tikrieji mūsų poelgių motyvai. Jei tai godumas, pavydas, noras išsiskirti ar kitos negatyvios paskatos – kursime disharmoniją ir chaosą.

Kai mes ateiname pas žmones su savo vidine agresija, baimėmis ar nepykanta – mes tik sustipriname jų pačių vidinius pergyvenimus ir negatyvumą. Kai einame pas juos su meile ir šviesa – stipriname jų vidinę dvasinę stiprybę ir įkvepiame juos augti ir tobulėti.

Jei norime kurti harmoniją, mūsų motyvai turi būti nukreipti į visuotiną gėrį, santarvę, bendrą gerovę, laimę, kūrybą visų labui. Harmoningi veiksmai turi sutelkti, suvienyti, įkvėpti.

Kur dar tamsu – tapkime Šviesa. Kur jau nėra nei tikėjimo, nei vilties – atneškime Viltį ir Tikėjimą Gėriu. Kur trūksta džiaugsmo – padovanokime savo Širdies Šilumą. Kur gęsta Meilė – įžiebkime Besąlygiškos Meilės liepsnelę 🙂 ..

Tapkime Harmoningos Realybės Kūrėjais 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Jei jūs nors kartą bandėte pažadinti stipriai įmigusį žmogų  – jūs žinote, koks tai sunkus ir beprasmiškas reikalas.. Jūsų: “Kelkis!“ jis neišgirs arba nenorės girdėti.

Suirzęs numos ranka ir nusisukęs dar giliau užmigs.. Nes miegoti lengviau, nei pabusti iš kieto miego. Todėl – nežadinkite tų, kurie taip nori miegoti.

Nebandykite jų keisti prieš jų pačių valią. Priimkite viską taip, kaip yra. Nes anksčiau ar vėliau, bet kiekvienas atsibus – tai neišvengiama. Tiesiog viskam savo laikas..

Juk švyturys nelaksto po pakrantę, ieškodamas laivų, kuriuos reikia išgelbėti. Jis tiesiog stovi ir šviečia..

************

Pagrindinis nubudimo laikotarpio sunkumas – tai vidinė tuštuma.. Po to, kai mes taip ilgai blaškėmės tarp išorinių įspūdžių, staiga mes pradedame jaustis taip, kaip jaučiasi sveikstantis žmogus po sunkios ligos: jis truputį sumišęs, jo galvoje keistas gaudesys, o pasaulis jam atrodo labai triukšmingas ir varginantis..

Mes tampame itin dėmesingi ir jautrūs – susidaro įspūdis, kad mes susiduriame su visu pasauliu iš karto: su dirgliais ir agresyviais žmonėmis, su pasibaisėtinais įvykiais, su melu ir neteisybe, o visas pasaulis atrodo lyg absurdo teatras..

Ir tai akivaizdus ženklas, patvirtinantis, kad mes pabudome iš gilaus sąmonės miego..

************

Kuo žmogus dvasiškai stipresnis – tuo didesnį rezonansą jis sukelia žmonėms, su kuriais susiduria gyvenime.

Jautriems ir tyriems, ieškantiems dvasinės šviesos žmonėms, dvasiškai stiprus žmogus gali padėti sustiprėti, bet tiems, kas yra paskendęs savo egoizme ir iliuziniuose prioritetuose, jis nejučiomis gali tapti jų vidinio konflikto katalizatoriumi, sukeliančiu visą audrą negatyvių reakcijų, emocijų ir poelgių.

Todėl reikia atidumo savo artimiausiai aplinkai.

************

Tikrasis dvasingumas – tai ne priklausymas vienai ar kitai religijai. Tikrasis dvasingumas – tai transformacija, kai transformuojame pyktį – į atlaidumą, godumą – į dosnumą, egoizmą – į altruizmą, neapykantą – į meilę, susipriešinimą – į vienybę, tamsą – Šviesą..

Tai netobulumo transformacijos į tobulumą procesas. Tikrasis Meistriškumas šiame procese pasiekiamas tuomet, kai bet kokį negatyvumą sugebame paversti Meile ir Šviesa. Taip formuojama Naujoji Harmoninga Realybė.

************

Bet kokiuose santykiuose tarp žmonių – draugystėje, meilėje, kaimynystėje, ir pan. – negali būti santarvės, jei yra skirtinga žmonių pasaulėžiūra, skirtingos moralinės vertybės, skirtingi gyvenimo tikslai ir interesai.

Ir visos mūsų pastangos kažkaip sutvirtinti tokius santykius bus bergždžios – anksčiau ar vėliau jie iširs.. Todėl branginkime bendraminčius ir negaiškime laiko bandydami “suklijuoti tai, kas nelimpa“..

************

Dažnai žmonės laukia, kad kažkas nuties prieš juos jau paruoštą gyvenimo kelią.. Tačiau gyvenimo dėsniai veikia kitaip: kelias nusitiesia tik tuomet, kai mes žengiame pirmąjį žingsnį.

Ir tegul mes tuo metu dar nematome viso kelio, o aplink tamsa ir nežinomybė, bet mūsų drąsa ir noras nuveikti kažką prasmingo visų labui nušvies viską, kur mes beeitume.

Ir tuomet viskas pradės klostytis tarsi savaime, ir visas pasaulis mums padės, ir atsivers naujos galimybės..  Svarbiausia – mūsų nuoširdi vidinė paskata  gerinti šį pasaulį..

Šiame pasaulyje nėra paruoštų gyvenimo scenarijų – juk gyvenimo negalima įsprausti į kažkokias sustingusias schemas. Situacijos, vietovės, ženklai, žmonės – visa tai keičiasi kiekvieną akimirką, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus minties, veiksmo, būsenos..

Todėl negali būti jokių tikslių prognozių ar pranašysčių. Bet.. mes turime pačius tiksliausius kelrodžius gyvenime- tai Meilė ir Šviesa kiekvieno žmogaus širdyje 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Nuo neatmenamų laikų žmonija gyvena pagal jai primetamas taisykles, kurios susijusios su išgyvenimu, ir vis niekaip negali išeiti iš tų senų gyvenimo programų.

O prasidėjo viskas nuo to, kad žmoniją nuolat gąsdino, ir.. mes išsigandome, o iš baimės praradome gebėjimą valdyti save ir savo gyvenimą. Šis baimės šokas ir privertė mus paklusti svetimoms taisyklėms.

Dėl to mes praradome ryšį su savimi, su žmonėmis, su gamta, o vietoje šių ryšių įsispraudėme į dirbtinai sukurtą sociumo gyvenimą, kuriame slepiamės nuo realybės. Mes iki šiol gyvename nuolatinėje baimėje ir susipriešinime.

Tik atsikratę baimės, galime žengti už ribojančių šablonų ribų ir pamatyti realybę tokią, kokia ji yra, o kartu atgauti sveiką nuovoką ir ryšį su savimi bei supančiu pasauliu..

Žmonės turi būti savo ir visų bendros realybės kūrėjais, o ne primestos valios vykdytojais – tuomet gyvenimas įgauna prasmę ir pilnatvę, nes kiekvienas žmogus tampa svarbus ir reikalingas, o visus vienija kilnūs tikslai visų gerovei.

Visuomenės gyvenimo sistema turi ne įsakinėti žmogui, o palaikyti jį – sistema turi būti ne problemų šaltiniu, bet visų žmonių gyvenimo palengvinimo ir gerinimo įrankiu. O dori ir sąžiningi vadovai turi rūpintis žmonėmis kaip savo vaikais – tik tuomet įmanoma visuotinė gerovė, laimė ir pažanga.

************

Šiuolaikinis sociumas dirbtinai laikomas paauglio būsenoje, kurį valdo emocijos ir nauji įspūdžiai, o proto aktyvumas nuolat išsklaido dėmesį į besikeičiančius išorinius dirgiklius.

Tokioje būsenoje žmonės nuolat blaškosi, ieško vis naujų įspūdžių, kurie sukelia emocijų antplūdį – tai leidžia jiems nors trumpam pasijusti gerai, juk emocijos labai jau trumpalaikės..

Be emocinių išgyvenimų jiems nuobodu ir liūdna, todėl emocijos stimuliuojamos įvairiausiais būdais: pažiūrėjo komediją – pasijuokė, pažiūrėjo siaubo filmą – išsigando, susitiko su draugais bare – atsipalaidavo, kažkuo susižavėjo – patyrė euforiją, pasiginčijo forume internete – pasijuto teisūs, nusipirko naują rūbą arba daiktą – apsidžiaugė, ir t.t..

Tuo tarpu brandžioje visuomenėje viskas kitaip, pagrindiniai prioritetai joje – žmonių dvasinių savybių vystymas, dorovės ir bendražmogiškų vertybių ugdymas, pagarba visai gyvybei, vienijantys tikslai, kūryba ir bendradarbiavimas.

Brandžioje visuomenėje žmonės patiria gilius, ilgalaikius jausmus – meilę, santarvę, draugystę, džiaugsmą, laisvę, vienybę, laimę..

*************

Su sistema nepakovosi, jos nesulaužysi jėga – ji ginasi, ji turi tam visas priemones. Tačiau ją galima palengva keisti, taisyti, užpildyti vis tobulesnėmis, harmoningomis Meilės, Vienybės, Taikos ir Tiesos energijomis..

Ir tai gali padaryti kiekvienas žmogus savo kasdieniniame gyvenime, savo artimiausioje aplinkoje. Juk kiekviena mūsų mintis ir mūsų veiksmas turi pasekmes, o pastovios harmoningos mintys ir veiksmai daro didelį poveikį – jie jau kuria tam tikras tolimesnio vystymosi programas visai visuomenei..

Sunku tuo patikėti? Bet tai visiems mums žinomas dėsnis: mintis ir veiksmas kuria pasekmes. Kiekviena mintis ir veiksmas. Tame kiekvieno žmogaus Vidinė Dvasinė Jėga. Didinga Galia. Tik mes ją primiršome..

Levas Tolstojus apie tai rašė: “Sėkla nematoma žemėje, o iš jos išauga didžiulis medis. Lygiai taip pat nematoma ir mintis, o iš minties išauga didingiausi įvykiai žmonių gyvenime.“

Susigrąžinkime savo Dvasinę Jėgą – kurkime kiekvieną akimirką savo realybę – harmoningą, šviesią, taikią – tokią, kokioje visi norime gyventi! Tai raktas į Harmonijos Pasaulį 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Keistis nėra taip jau paprasta: mus traukia atgal ne tik seni įpročiai, bet ir artimi žmonės. Jiems gali nepatikti mūsų naujas požiūris į pasaulį, mūsų naujas gyvenimo būdas. Mes turime būti pasiruošę tokioms aplinkinių reakcijoms.

Žmonėms sunku reaguoti ramiai, kai kažkas bando juos išjudinti iš komforto zonos. Pasaulis labai greitai keičiasi – daugelį tai gąsdina, bet ir stovėti vietoje jau nesigauna.. Nerimas prieš nežinomybę – normalus dalykas, mes turime būti tam pasiruošę.

Nes tik nuolat pažindami kažką naujo savyje ir pasaulyje, nuolat augdami, tobulėdami, kurdami ir veikdami visų labui, mes galime patirti gyvenimo pilnatvę ir begalinį būties džiaugsmą..

***********

Einant dvasinio augimo keliu, svarbu suprasti, kad visos tobulėjimo knygos, įvairios praktikos ir pamokymai – tai ne gyvenimo instrukcija, o tik instrumentai, kuriais galima, bet neprivalu pasinaudoti.

Nėra universalių pažinimo kelių, tinkančių kiekvienam, todėl reikia atidžiai klausytis savo pojūčių. Jūs nesuklijuosite plaktuku popieriaus ir nepataisysite kūju trapaus daikto. Pažinimas neturi jūsų griauti ar laužyti.

Klausykite savo širdies – pažinimas turi atnešti įkvėpimą ir džiaugsmą.

***********

Sąmonės “išvalymas“ – būtina praktika dvasinio augimo kelyje. Tai tokia pati svarbi procedūra, kaip ir kūno higiena. Be tokio apsivalymo žmogaus sąmonė laikui bėgant virsta visokio informacinio balasto sangrūda, kuri negatyviai veikia žmogaus elgesį ir visą jo gyvenimą.

Svarbu atminti, kad kūno ligos, nemalonumai gyvenime ir informacinio balasto sangrūda sąmonėje – tai tampriai tarpusavyje susieti procesai.

Todėl mes turime ne tik atsirinkti išorinę informaciją, bet ir stebėti savo sąmonės būseną bei mokėti laiku apsivalyti nuo bet kokių negatyvumo išraiškų: pykčio, pavydo, neapykantos, polinkio į priklausomybes, konfliktiškumo ir t.t..

Tik su švaria sąmone galima augti dvasiškai. Kiekvienas žmogus, kuris rūpinasi savo sąmonės švara, sukuria aplink save sveiką, tyrą erdvę – harmoniją.

************

Mes įpratome gyvenime laikytis susiskaldymo, susiskirstymo, susipriešinimo pozicijos. Bet dabar atėjo pokyčių metas, todėl laikas vienytis, keisti savo mąstymą iš susiskaldymo pozicijos – į vienybės poziciją.

Tai tapo gyvenimo būtinybe, nes žmonija – tai vieninga esybė, turinti bendrus evoliucinius tikslus. Mes galime tai palyginti su žmogaus kūnu: kad jis harmoningai veiktų, turi būti visų kūno sistemų ir organų darni sąveika.

Jei tokios sąveikos nebus, jei kils susipriešinimas – organizmo veikla sutriks, išsiderins, ir galiausiai jis pradės sirgti.. Taip ir žmonija: kai mes skirstome žmones į savus ir svetimus, teisius ir neteisius.., ir su jais kovojame – mes pradedame “sirgti“ – kaip ir žmogaus organizmas.

Vienybės pojūtis pakeis visą mūsų gyvenimą.. Juk pasikeis pasaulėžiūra, todėl žmonija pradės pagaliau “sveikti“ nuo susipriešinimo, žmones ims vienytis bendriems kilniems tikslams – atgims darni sąveika 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Mes norime matyti kupiną meilės pasaulį. Norime, kad mus mylėtų tokius, kokie esame. Bet patys iškeliame daugybę pretenzijų ir sąlygų mylimiems žmonėms..

Mes norime, kad pasaulyje būtų taika, kad nebūtų karų, nelaimių ir skausmo. Bet patys pradedame vidinę kovą tą pačią akimirką, kai kažkas neatitinka mūsų idealų ar įsitikinimų..

Mes norime gerumo ir šilumos. Bet gailime gerų žodžių artimiesiems, o šiltų jausmų išraišką laikome sentimentalumu ir silpnumu..

Mes norime būti laisvi. Bet pratrūkstame agresija kaskart, kai susiduriame su kitokia, nei mūsų, nuomone arba laisvai, nešabloniškai mąstančiais žmonėmis..

Kiekvieną kartą, kai mes “norime“.. prisiminkime, kad mūsų pasaulis prasideda nuo mūsų pačių..

************

Svarbu ne tik tai, ką mes kalbame ar darome, bet ir tai, kokie mes esame tuo metu. Tai, kokie esame – visos mūsų būties pagrindas.

Juk galima nuodais nutapyti labai gražų paveikslą, bet artintis prie jo bus pražūtinga. O galima nupiešti paprastą paveikslą gydomaisiais dažais, kurie išgydys.

Esmė visada tame – kokie mes. Mūsų vidinė būsena svarbiausia: koks vidus – toks ir poveikis aplinkai. O forma gali būti labai apgaulinga..

************

Jei jūs pasirinkote dvasinio augimo kelią ir kartais jus išmuša iš pusiausvyros – nenusiminkite. Juk tobulėjimo kelias yra svarbiausias mūsų gyvenime – keliaudami juo, jūs atsikratote visko, kas trukdo įžvelgti gyvenimo Tiesą.

Jūs kylate aukštyn, spirale, todėl nestabilumo akimirkos kartais neišvengiamos. Tačiau su kiekvienu vystymosi vingiu jų bus vis mažiau, nes jūsų mintys kaskart išsigrynina nuo dualumo iliuzijų: jūs išmokstate atskirti tikrąsias vertybes ir pradedate teisingai reaguoti į įvykius gyvenime.

Tai natūralus, palaipsninis kilimas į  vis aukštesnį sąmoningumą – iš dualumo į Širdies aukščiausią sąmonę. Bet kokiu atveju – nuolat skleiskite tyrą Meilę, išlikite ramūs, apgaubkite Meile kiekvieną situaciją ir pažvelkite į ją kaip į pamoką pakeliui į Šviesą.

************

Dauguma iš mūsų taip įprato negatyviai mąstyti, kad lengvumo, džiaugsmo ar laimės akimirkos gali atrodyti tarsi kažkokia anomalija, tarsi kažkoks negerumas gyvenime..

Mes taip įpratome priešintis gyvenimui: spręsti problemas, kovoti, įrodinėti, prisiversti, nerimauti, bijoti, reikalauti, varžytis, ginčytis.., žodžiu – gyventi nuolatiniu įtampos režimu. Nors tai sunku ir labai vargina, bet mes galvojame, kad tai ir yra “normalus“ ir vienintelis įmanomas gyvenimo būdas.

“Normalus“ ir “vienintelis“ jis atrodo tik todėl, kad mes netikime arba tiesiog nežinome, jog galima gyventi kitaip – lengvai, taikiai, pozityviai, kūrybingai.. Meilėje ir Vienybėje su gamta, žmonija ir visa gyvybe, Harmonijoje su Kūrinijos dėsniais..

************

Kiekvienas turi turėti savo “jaukų kampelį“, savo asmeninę erdvę, kur gali pasisemti jėgų, pabūti tyloje ir atsigauti. Tai stebuklinga vieta, kur geriausia pabūti vienam.

Tačiau ši vieta neturi tapti slėptuve, į kurią mes pabėgame nuo kitų žmonių ar nuo jų atsiribojame. Tai turi būti jaukus kampelis, kuriame visada saugu ir šilta.

Ir tai gali būti namai ar žmogus, o gal ir “kampelis“ savo paties širdyje.. Mes ten sugrįžtame, kai pavargstame, ar kai tiesiog reikia pabūti su savimi.. O atsigavę ir sušilę, galime sušildyti kiekvieną, kas užsuks, pritrūkęs šilumos..

************

Parengė ruvi.lt