Praregėjimai (34)

Mes niekada nesugebėsime pateisinti svetimų lūkesčių. Žmonės vis vien liks kažkuo mumis nepatenkinti, nes to nepasitenkinimo priežastis ne mumyse, bet – juose..

Rytuose yra sakoma, kad galima įžeisti žmones daugybe būdų: galima pasakyti, kad jie kvaili arba nevykėliai, pavydūs arba godūs. Ir priduriama, kad neverta dėl to krimstis, tereikia žinoti vieną paprastą dėsnį: tik kvailas žmogus pavadins kitą kvailiu, nevykėlis – nevykėliu, pavydus – pavydžiu ir t.t..

Todėl nepykime dėl to ant kitų, bet ir patys susilaikykime nuo įžeidinėjimų. Kai pykstame ant žmonių – mes sureikšminame jų poelgius ir atiduodame savo gyvenimo energiją pykčiui ir nuoskaudoms.

Tiesiog atminkime šią tiesą: piktas žmogus stengiasi supykdyti. O laimingas – padovanoti laimę kitiems.. Štai ir viskas.

************

Pasirinkęs Dvasinio augimo Kelią žmogus pradiniuose jo etapuose pasilieka vienas.. Ir tai yra augimo proceso dalis. Tai labai stebina ir glumina žmogų – juk nusisuka ir palieka patys artimiausi, gyvenimo patikrinti draugai, ir dažniausiai – be jokios aiškios priežasties.

Kodėl taip vyksta? Prisimenate patarlę: nebūsi pranašu savo šalyje?.. Ji geriausiai paaiškina vienatvės etapą dvasinio augimo procese: esmė tame, kad augdamas žmogus plečia savo sąmoningumą, kelia savo energijų vibracijas ir.. tampa tarsi svetimkūniu savo senojoje aplinkoje, “neįsirašo“ joje.

Tai neišvengiamas etapas, kuriame yra ir.. susireikšminimo spąstai. Todėl reikia ramiai atsisveikinti su praeitimi ir senais draugais – kiekvienas eina savo Keliu ir savo tempu. Ir – būtinai atsiverti naujiems dvasinio augimo etapams ir būti pasirengusiems sutikti naujus draugus ir bendraminčius.

************

Kiek žmonių dabar atsisako jautrumo, širdies šilumos, gerumo.. Jie renkasi abejingumą, šaltakraujiškumą, širdies kietumą – tam, kad galėtų apsiginti nuo šio žiauraus pasaulio, kad niekas negalėtų suteikti jiems skausmo.

Kokia tai skaudi saviapgaulė! Taip, jie apauga stora abejingumo oda, ir niekas negali jiems suteikti skausmo. Bet ta oda lygiai taip pat neleidžia jiems pasijusti laimingais..

***********

Istorinę patirtį mes paveldime ne tam, kad ją kartotume, ir ne tam, kad joje įstrigtume, bet tam, kad padarytume išvadas ir kurtume geresnę realybę visos žmonijos labui.

Naują realybę kuria tie, kas perprato senosios realybės atgyvenusius šablonus ir taisykles, kurios lyg išaugti rūbai varžo ir stabdo augimą. Tai senų ritualų ritmai, kurie negali sukurti nieko naujo.

Nauja realybė pirmiausiai kuriama pažangių žmonių sąmonėje: jie išsilaisvino nuo pasenusių gyvenimo šablonų ir aiškiai suvokia, kad pagrindine žmonijos misija Žemėje – evoliucija, nuolatinis augimas ir tobulėjimas.

Prieš kiekvieną evoliucinį proveržį būna klampus stagnacijos laikotarpis, peraugantis į išgyvenimo chaosą, nes kiekviename istoriniame etape susidaro tam tikros grupės, turinčios naudą iš nusistovėjusios gyvenimo sistemos ir besistengiančios kuo ilgiau ją išlaikyti.

Tačiau evoliucijos sustabdyti neįmanoma – gaivios pokyčių idėjos, tarsi pavasaris po gilios žiemos, gimsta ir kitų žmonių sąmonėje, o paskui galiausiai susilieja ir užgimsta realybėje.

Todėl evoliucijos šauklių Kelias nelengvas – pradžioje juos išjuokia, žemina, laiko keistuoliais.. Juk jie nekviečia kovoti ar griauti, jie kviečia visus vienytis, kurti ir gyventi pagal Sąžinę Tiesoje ir Meilėje.

Svarbiausia pažangių žmonių misija – išjudinti žmones iš stagnacijos letargo ir parodyti, kad galima gyventi kitaip – vystytis, augti, tobulėti ir kurti visų gerovei ir labui 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt

Reklama

4 mintys apie „Praregėjimai (34)“

  1. Didžiausia problema yra ta kad visais laikais(ne tik šiais!!) tik mažuma(labai labai mažai) žmonių pasiekdavo brandą, kai tuo tarpu daugelis iš jų taip ir likdavo dideliais vaikais, daugiau nieko. Pačios egoistiškiausios būtybės yra vaikai, bet žmogui bręstant egoizmo lygis mažėja, nebent sąlygos yra tokios blogos kad žmogus taip gyvendamas niekada ir nesubręsta. Lieka silpnu, sunkių gyvvenimo sąlygų palauštu infatiliu egoistu, kuris tesugeba rūpintis tik savais interesais, nes kitur jo nepilnai išsivystęs protelis neneša. Tokie žmonės negali turėti šeimos, o jeigu ir turi, tai ji būna labai netvirta ir nelaiminga. Tvirtai ir darniai šeimai sukurti reikalinga didelė branda, žmogus turi mokėti mylėti ir mokėti pasirūpinti kitu. Visi dideli nusikaltėliai, darantys baisius nusikaltimus yra dideli egoistai. Mes gyvename infatilių, nepilnaverčių žmonių visuomenėje. Yra manoma kad esant geroms gyvenimo sąlygoms žmonės išpindėja, iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai. 🙂 Nes kai kurie žmogeliai kaip geras gyvenimo sąlygas tesupranta savo pilną ir sotų pilvą… dažniausiai kitų sąskaita 🙂

    Patinka

    1. Labas, leksai 🙂

      Pilnai jums pritariu. Esmė tik tame, kad egoizmas yra visapusiškai skatinamas sistemos, todėl mažas vaikas nuo pat vaikystės yra jos įtakojamas. Tėvai gali būti šviesūs žmonės, ir kol vaikas auga namuose, viskas tvarkoje. Bet tik išeina į ugdymo įstaigas – visa tai, ko mokė tėvai, neveikia.. Mokė nesimušti – jį pradeda mušti, todėl reikia gintis.. Mokė sakyti tiesą – o aplinkui vien melas, todėl išmoksta meluoti.. Mokė mylėti kitus – susiduria su priešiškumu, todėl išmoksta su kitais kovoti.. ir taip toliau..

      Bet tai nereiškia, kad tėvų įskiepytos vertybės yra bevertės – juk kiekvienas žmogus, susidūręs su prieštaravimais, pradeda ieškoti tiesos ir būdų pakeisti situaciją. Todėl namuose turi būti ramybė, meilė, santarvė, nes žmogus nesupras, kas yra tikrosios vertybės ir tiesiog nežinos, kad galima gyventi kitaip, nei siūlo sistema.

      Tikrai sutinku, kad geros gyvenimo sąlygos nėra vien sotus gyvenimas. Geros gyvenimo sąlygos – tai pirmiausia palankios sąlygos išreikšti visiems žmonėms geriausias savo prigimtines žmogiškas savybes ir tobulėti, bendradarbiauti ir kurti su kitais žmonėmis visų labui, turėti bendrus vienijančius evoliucinius tikslus 🙂 .

      Patinka

  2. Visiškai sutinku su tuo, kad dvasinis augimas yra nelengvas. Ypač tiems, kas nemėgsta vienatvės. O ji būtinai aplanko pradėjus eiti tuo keliu. Tai patyriau pati. Labai daug tų, su kuo bendravau “nubyrėjo“. Tuo pačiu atradau naujus žmones, su kuriais bendraujame. Netgi sugrįžo kai kurie, su kuriais buvo nutrūkę ryšiai. Taip, tai nelengvas kelias. Bet jis veda aukštyn:) Ir tai yra puiku.
    Aukime kartu.
    Gražaus pavasario:)

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s