Kategorija: Pamąstymai

Kuo gi jie skiriasi? Kadaise amuletas ir talismanas buvo beveik tas pats dalykas, vėliau jų paskirtis buvo apibrėžta konkrečiau. Amuleto pavadinimas kilęs iš lotyniško “amuletum“ ir tiesiogiai reiškia – “kas nešiojama ant savęs“. Jo paskirtis – magiškas daiktas, saugantis nuo blogio ir nelaimių. Talismano pavadinimas kilęs iš arabiško “tilasm“ – “magiškas paveikslas“, ir nusako daiktą, kuris nešiojamas su savimi ir pritraukia pasisekimą ir laimę.

Pirmiausia apie amuletus. Jie pradėti naudoti, kai per specialias apeigas buvo baidomos, varomos blogio jėgos ir siekiama grąžinti žmogui sveikatą. Apeigoms sustiprinti buvo gaminamas amuletas – poveikiui ir apsaugai sustiprinti. Vėliau jie pradėti naudoti plačiau. Kai kurie amuletai įsitvirtinę okultinėje tradicijoje, o mūsų laikais daug jų nešiojama puošybos tikslais, dažnai nieko nežinant apie jų kilmę ir prasmę.

Senovėje buvo naudojami ir amuletiniai marškiniai – juos kariai dėvėdavo po šarvais. Marškiniai būdavo išmarginti magiškais kvadratais, simboliais ir rašmenimis, ir jais buvo pasitikima ne mažiau, nei plienu. Daug amuletų atkeliavę iš senovės egiptiečių, dauguma jų simbolizuoja dvasinį gyvenimą. Prieš atsirandant nacizmui, labai paplitęs amuletas buvo svastika – tai yra vienas ir iš budizmo simbolių. Budizme jis simbolizuoja Saulės judėjimą, cikliškumą ir nuolatinį persikūnijimą.

Dar vienas iš populiariausių amuletų yra kryžius, kuris yra ne tik krikščionybės simbolis, bet ir daugybėje tautų naudotas stiprus apsauginis ženklas, reiškiantis dvi skirtingų krypčių jėgas, priešybes, jų santykį. Gaminant amuletus buvo tvirtai tikima, kad jame pavaizduotas simbolis, ženklas ar įtaisytas daiktas veikia paslaptingoje, nematomoje žmogui dvasinėje plotmėje.

Amuletams gaminti buvo naudojami įvairūs metalai, akmenys, į juos buvo įtaisomi keisčiausi dalykai – pavyzdžiui, gyvatės geluonis (nuo gyvatės įkandimo), arba kažkokio gyvūno kūno dalys – nagai, dantys, širdis, simbolizuojantys tų gyvūnų savybes ar galią ir saugantys nuo nelaimių. Amuletais buvo laikomi ne tik specialiai tuo tikslu padaryti daiktai, bet ir smulkios monetos, o kai kurie amuletai – tiesiog parašyti ant popieriaus magiški žodžiai, ženklai, simboliai, geometrinės figūros, atvaizdai ar skaičiai.

Viduramžiais arabų šalyse labai paplito akies formos amuletai, kurie šiose šalyse populiarūs ir šiomis dienomis. Buvo manoma, kad kai kurie žmonės turi tokią stiprią įtaigą, kad vien savo žvilgsniu gali paskleisti blogį, o akies atvaizdo amuletas atvirkštinės magijos galia tuos blogio spindulius atmuša. Amuletai buvo naudojami ir gyvuliams nuo “piktos“ akies, taip pat namams saugoti.

Dabar apie talismanus. Tiesioginis talismano reikšmės vertimas – “magiškas paveikslas“ – jau tarsi nusako jo gaminimo būdą. Tai tam tikras paviršius – akmens, metalo, medžio ar pergamento, ant kurio išraižyti arba nupiešti simboliai ar rašmenys. Talismanai gaminami sėkmei, laimei “pritraukti“. Juos gaminantiems dailininkams svarbus ne tik vaizdų tikslumas ir estetiškumas, bet ir tai, kad darbas būtų atliktas iš tinkamos medžiagos ir tinkamu laiku.

Tinkamas talismano gaminimui laikas – tai dažniausiai tiksliai apibrėžtas astrologinis laikas. Talismanų gamintojai remiasi valandomis, nurodančiomis, ką kuri planeta valdo tam tikrą paros valandą. Tinkama medžiaga yra ta, kuri pavaldi tam tikrai planetai. Knygose apie talismanų magiją pateikiami įvairioms planetoms pavaldžių medžiagų sąrašai. Taigi, tai išties atsakingas darbas.. Talismanams taip pat priskiriamos su savimi nešiojamos astrologinės figūrėlės, magiški kvadratai ir okultiniai simboliai.

Įdomu tai, kad visi senieji smboliai, naudojami amuletams ir talismanams, atėjo iki mūsų dienų. Net nesigilinantys į tai žmonės nešioja juvelyrinius gaminius, ant kurių apstu senovinių ženklų. Kaip pasirinkti amuletą arba talismaną ir ar jie “veikia“? Juk žinome, kad veikia viskas, kuo mes tikime.. Jei yra toks noras ar poreikis, visai smagu kažkokiam gyvenimo etapui turėti talismaną ar amuletą – priklausomai nuo situacijos. O pasirenkamas jis paprastai – jis turi “patraukti“, patikti.

Ir tai nebūtinai turi būti kažkoks ypatingas gaminys.. Kartais mielas akmenėlis, rastas atostogaujant pajūryje, ar sudžiovinta gėlė, kurią padovanojo mylimas žmogus, ar labai patinkantis kuklutis papuošalas gali suteikti džiaugsmo, šilumos ir pasitikėjimo savimi 🙂 .. Ką jūs apie tai manote?

Kaip įdomu skaityti senuosius geografinius ir etnografinius metraščius! Ypatingas pojūtis – tarsi prisiliestum prie protėvių laikmečio dvasios. Kiek įdomių metraščių yra išlikę iki mūsų dienų.. Nustebino, kad yra net kryžiuočių žvalgų smulkiai aprašyti Lietuvos keliai, ir kiek daug kaimų ir miestelių pavadinimų yra išlikę nepakitę iki šių dienų.. Garbė mūsų protėviams, kad nežiūrint didžiulių tuometinių grobikų pastangų, savo žemę ir kalbą lietuviai išsaugojo..

Man labai įdomūs žmonių ir papročių aprašymai, kuriais ir noriu pasidalinti.. Enėjui Silvijui 15 amžiuje Lietuva pasirodė kaip raistai, miškai, balos, ir tik žiemą, užšąlus vandenims, pravažiuojama. Aprašomas kunigaikštis Vytautas – kaip valdingas, griežtas ir nepaklusnus. Minimas ir keistas jo įsakymas – visiems Lietuvos vyrams nusiskusti barzdas. Beje, įsakymo įvykdyti nepavyko, nes to meto lietuviai lengviau būtų sutikę netekti galvų, nei barzdų.. Rašoma, kaip imperatoriaus Sigizmundo Vytautas buvo paskelbtas karaliumi, tačiau didysis kunigaikštis miręs anksčiau ir pasiuntinių su karūna nebesulaukęs..

Įdomus faktas buvo aprašytas Kramerio “De rebus Poloniae, XVI.“ Jame rašoma, kad Lietuvos kunigaikštis Vytautas išleido įsakymą, pagal kurį nubaustieji mirties bausme nusikaltėliai turėjo patys įvykdyti sau nuosprendį, nes jis neįsivaizdavo, kad niekuo dėti pašaliniai asmenys gali būti panaudojami ar verčiami žudyti žmogų. Šis įsakymas buvo toks keistas tiems laikams (ir mums, žinoma), kad apie jį rašė ir M.Montenis savo “Esė“..

Istorikas J.Dlugošas aprašo žemaičių pagarbų požiūrį į miškus ir visa, kas gyva. Rašoma, kad miškuose žmonės turėjo atskiroms šeimoms ir namams padalytų ugniaviečių, kuriuose apsirengę baltais ir iškilmingais rūbais, degindavo visų savo mirusių giminių kūnus kartu su žirgais. Taip pat ten aukodavo aukas (vaišes) dievams, ir ypač Perkūnui – taip prašydavo malonės. Žemaičiai aprašomi kaip stiprūs augaloti žmonės, tenkinęsi kukliu maistu. Pirkios buvo sulipdytos iš medžių ir šiaudų, platesnės apačioje, siauresnės viršuje, šviesa patekdavo per skylę viršuje..

Prancūzų didikas, riteris G. de Lanua aprašo 1413 metais aplankytą Vilnių – jam padarė įspūdį, kad pilis pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, kuris sutvirtintas akmenimis, žeme ir mūru. Pilis visa padaryta iš medžio ir apsupta tik medine siena mūro pavidalo, o pilies papėdė apjuosta mūrine siena. Jis rašo, kad pilyje paprastai gyvena kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas, jis ten turi savo dvarą ir būstinę. Lanua pastebėjo, kad Lietuva yra kraštas, kurio didžioji dalis negyvenama, pilna ežerų ir didelių miškų. Pažymima, kad Lietuvos valdovas laiko garbės dalyku, kad nė vienas svetimšalis, atvykęs į jo kraštą, neturėtų jokių išlaidų, todėl liepia duoti jiems maisto ir saugiai lydėti po visą kraštą, be jokio užmokesčio.

Kitos XVII amžiaus kronikos, parašytos A.Gvanjini, plačiai pasakoja apie Lietuvą ir jos gyventojus. Apie valstiečius rašoma, kad jie turtingųjų labai išnaudojami, valdiniai kiekvieną dieną atlieka sunkias prievoles. Penkias dienas dirba ponui, o šeštą puola prie savo darbų: beveik visada ir sekmadienį nedykinėja, nes kaime niekas nešvenčia – aria, pjauna, kulia, sėja, akėja ir šienauja ir visus kitus darbus dirba. Jei kas paklausia, kodėl šventą dieną dirba, tai atsako: “O ar šventą dieną valgyti nereikia?“ Mokesčius ir duoklę duoda keturiskart per metus, o dar kasmet moka sunkų činšą..

A.Volanas, XVI amžiaus publicistas, aprašo lietuvių svetingumą – kaip išskirtinę dorybę. Jis rašo, kad vargu ar rastum kitą tokią tautą, kuri taip palankiai ir draugiškai žiūrėtų į visus gerus žmones ir taip bičiuliškai elgtųsi ne tik su savais, bet ir su svetimais. A.Volanas pabrėžia, kad į Lietuvą galima atvykti be didelių išlaidų ir su nemaža palyda, kadangi lietuviai mielai kviečia svečius į savo namus ir juos vaišina be atlygio. Ir bajorų, ir valstiečių namai vienodai visiems atviri ir labai svetingi. Nuoširdus kalbėjimas ir paslaugumas vieni kitiems laikoma įprastu dalyku..

Brauno pasaulio miestų atlase, išleistame 1576 metais, yra Vilniaus miesto atlasas ir aprašymas. Iki 1618 metų jis buvo pakartotinai išleistas įvairiomis kalbomis ir labai populiarus Europoje. Jame rašoma, kad namai mieste daugiausia mediniai, žemi, bet kai kuriose gatvėse, ypač Vokiečių ir Pilies, yra gražūs mūriniai namai. Aprašomi Vilniuje esantys dveji karaliaus rūmai, iš kurių vieni didžiuliai, o kiti su bokštais, matomi nuo kalno. Bažnyčios daugiausia mūrinės, yra ir medinių, pažymimas gražus Bernardinų vienuolynas. Apie miestiečius rašoma, kad jie neturi.. lovų ir to negana – minkštai miegoti laikoma nuodėme. Miegama ant suolo, o turtingesni ant jo pasikloja meškos kailį..

Įdomus Lietuvos vardo kilmės aprašymas G.Merkatoriaus (1595m) atlase. Jis rašo, kad Lietuvos vardas kilęs iš “lituo“ – signalinio medžiotojų trimito, rago ir triūbos – kadangi šiame krašte daug medžiojama. Tai labai platus kraštas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tuo metu padalinta į dešimt vaivadijų. Klimatas čia labai atšiaurus, ypač žiemą. Čia daug vaško ir medaus, taip pat žuvų. Lietuviai kitados garbino įvairias dievybes: ugnį, miškus, gyvates ir žalčius. Ugnį (žinyčia) kurstė ir garbino žynys. Miškus jie laikė dievų buveinėmis, o žalčius laikė namuose ir garbino kaip dievaičius.

Ir V.Sirokomlės, poeto ir istoriko (19 amžiaus), apkeliavusio ir aprašiusio daug Lietuvos miestų ir miestelių, lietuvių aprašymas. Jis rašo, kad lietuvis – aukštas, ilgakaklis, šviesiaplaukis arba šatenas (brunetų nėra) , mėlynakis, baltaveidis. Lietuvaitėms būdingas tas mielas įgimtas grožis, kurio neįmanoma apibūdinti: didelės mėlynos paprastų kaimo dukterų akys išraiškingos ir malonios, kasas pasidabina kaspinais arba gėle, ant kaklo nešioja madalionus, škaplierius arba gintarinius vėrinėlius. Lietuviai tvarkingi, darbštūs, valgyti mėgsta riebiai, todėl kiauliena – būtinas jų stalo patiekalas. Valgo ir šiupinį – patiekalą iš žirnių, dešros ir miežinių kruopų. Lietuviai namisėdos, prisirišę prie namų ir šeimos. Ramūs, užsidarę, taupūs, šeimos darnios. Jei pavadina bičiuliu, tada gali būti tikras, kad prireikus padės ir nepamirš lengvai žmogaus, kurį pamilo.

Žinoma, esama metraščiuose ir nepagarbių atsiliepimų, bet jie dažniausiai parašyti pavergėjų arba nemandagių prašalaičių.. todėl jų ir neminėsiu. Visi autoriai, gyvenę ilgiau Lietuvoje, paprastai apie mūsų kraštą atsiliepdavo geranoriškai 🙂 .. Tai džiugu 🙂 . Tikrai nenoriu nupiešti mūsų angeliukais – kaip ir visų tautų atstovai, turime ir mes būdingų tik mums ydų.. Bet šiandien mūsų liko taip nedaug, kad turime atsigręžti į tai, kas mus vienytų. Neveltui sakoma, kad ir didžiausios tautos iširsta ne tiek dėl išorinių poveikių, kiek pirmiausia iš vidaus – dėl tarpusavio kivirčų, rietenų ir nesutarimų..

Todėl.. žvilgtelkime kartais į praeitį – gal iš ten pasisemsime geranoriškumo vienas kitam, stiprybės ir orumo? 🙂

Mūsų laikais ši sąvoka dažniausiai siejama su religija ar filosofija, todėl kasdieniniame gyvenime retai prisimenama. Kažkas.. lyg senamadiško, archaiško, šiandien sunkiai pritaikomo gyvenime. Pasirodo, neveltui tai buvo filosofų labiausiai nagrinėjama sąvoka, o ir visų religijų ir mokymų skiepijamas doras elgesys, nes dorovė yra svarbiausias žmonijos įstatymas. Ir tai ne tušti filosofų išmąstymai ar mokymų skleidėjų prasimanymas, tai bendražmogiškas elgesio principas, paremtas stebėjimais ir išvadomis iš žmonijos patirties.

Humanitariniai – socialiniai santykiai gali vystytis ant tinkamo arba netinkamo pasirinktų vertybių pagrindo. Pasirinktos vertybės ir pasaulėžiūra kuria idealogiją, o idealogija kuria ekonomiką. Praėjusių amžių koncepcijos – materialistinės, jos nepagrįstos dvasinėmis vertybėmis. Na, o atitrūkusios nuo dvasingumo koncepcijos visada yra grįstos manipuliacijomis ir naudos siekimu. Kai neteisingi elgesio motyvai, tai ir – logiška – neteisingi ir veiksmai. Jie neša nerimą, įtampą ir suvokimą, kad “kažkas vis ne taip“ – tai ir yra neteisingų pasirinkimų pasekmės.

Dabar daugelis mūsų supranta, kad trūksta dvasingumo mūsų gyvenime, bet ko trūksta konkrečiai – įvardinti sunku. Daug šiuolaikinių žmonių apskritai neturi aiškios pasaulėžiūros, todėl vyrauja chaosas. Dorovė – dvasinė kategorija, todėl ją sunku apibrėžti žodžiais, tai intuityvus kiekvieno žmogaus pojūtis, pasireiškiantis kaip sąžinės balsas (arba gėda), ir įtakojantis žmogaus veiksmus.

Jei vertybių pagrindu pasirenkama aukščiausia vertybė – dorovė, tai rezultatai visada bus teigiami, o jei ne, kenčiame nuo netobulų pasirinkimų.. Dorovės principai labai paprasti: nekenkti sau; nekenkti kitiems; nekenkti gyvajai ir negyvajai gamtai. Šių nuostatų laikymosi visiškai pakanka, kad žmonija sukurtų seniai išsvajotą santvarką, kurioje būtų laimingi visi žmonės, nes šis įstatymas galiotų visoms žmonijos veiklos sritims: tarpusavio santykiams, politikai, religijai, mokslui, teisei, kultūrai, ir bet kuriai kitai veiklai.

Atrodo taip paprasta, bet kaip tai pasiekti? Juk didžioji žmonijos dalis nesilaiko net pradinių doros formų (kenkia sau), o apie aukščiausią dorovę dažnai neturi supratimo.. Tam, kad žmonija pradėtų mąstyti aukštesnėmis (dorovės) kategorijomis, mes turime nustoti mąstyti žemo sąmoningumo kategorijomis – turi pirmiausia keistis ir šviesėti visų mūsų mintys, mąstymas. Mes negalime pakeisti gyvenimo, nepasikeitę patys.

Bet kodėl mes mąstome tomis žemomis sąmoningumo kategorijomis? Tai skatina vyraujantis informacinis chaosas ir peršamas destruktyvus mąstymas – mes nesuprantame, kas yra tikrosios vertybės. Galiausiai, laikui bėgant, mes nepastebime pasikeitimų ir nuosmukio, nes tyras veikimo paskatas įvairūs suinteresuoti interpretatoriai nuolat stengiasi “pritempti“ prie savo tikslų ir manipuliacijų.. Įkliuvame kaip tos muselės į barščius..

Tuo tarpu dorovės poreikis tarsi įrašytas į kiekvieno mūsų širdį: žmonės kažką gerbia ar peikia, bet nėra nė vieno, kuris garbintų melą, apgaulę ar neteisingumą – visi gerbia tiesą ir sąžiningumą. Kiekvienas jaučiame gėdą ar sąžinės priekaištus, jei pasielgiame blogai. Sąžinės budrumas jau pats savaime pajungtas tam, kad siektume dorovės. Ir pirmasis žingsnis link jos – atsakingumo vystymas.

Evoliucijos psichologija tvirtina, kad mokėjimas būti atsakingais išmokys žmoniją būti dorais ir gerokai kilstels žmonijos evoliuciją ir vystymąsi. Savo neatsakingumu žmonės kenkia tiek sau, tiek ir aplinkiniam pasauliui. Jei visi žmonės bus atsakingi, tai dorovės klausimai atkris savaime. Todėl turime ugdyti savo ir savo vaikų atsakomybę už savo veiksmus – suprasti, parodyti, kad kiekvienas veiksmas turi vienokias ar kitokias pasekmes, kad doras elgesys atneša gėrį visiems.

Visų laikų išminčiai dorovę laikė svarbiausiu dalyku gyvenime. Aristotelis sakė: “Kas materialinėje srityje žengia pirmyn, bet atsilieka dorovėje, tas greičiau žengia atgal, o ne pirmyn“. Mąstytojai pripažino, kad visuotinė tvarka neįmanoma be visuotinės doros. Į klausimą, ko reikia, kad žmogus būtų doras, Seneka atsakė: “Noro“. Mūsų šviesuolis Vydūnas pritarė: “Nėra žmogui geresnių kelrodžių už dorybių ugdymą“.

Teigiama, kad žmonija tobulėja tik dorųjų dėka, kurie veda paskui save savo pavyzdžiu.. Kančia ir žemas sąmoningumas tėra primityvios, žemos proto būsenos – netobula tobulumo išraiška. Vadovaukimės gyvenime dorovės principais, ir mūsų visų tobulėjimas ir tobula išraiška bus užtikrinta 🙂 ..

Kaip jūs manote?

Visada buvo labai įdomu, kodėl žmonės neišnaudoja savo smegenų potencialo. Atradau įdomų palyginimą – daugelis iškilių žmonių, imkim A.Einšteino genialumą – artėjo prie 32 % savo smegenų potencialo panaudojimo. O likusieji 68% potencialo? Visvien labai nedaug.. Kur jau likusi žmonijos dalis, teišnaudojanti 5-7% savo smegenų galimybių.. Ir ką tuomet realiai gali žmogus – sunku net įsivaizduoti..

Bet man įdomu kitkas – kodėl taip menkai panaudojame savo protines galimybes? Ypač mūsų laikais – juk informacijos – marios, informacijos įvairovė, jos perdavimo būdai taip pat stelbia vienas kitą. Tokį menką smegenų panaudojimą tegalime pavadinti miegu, geriausiu atveju – snauduliu.. O juk kiekvienas turime po galingą superkompiuterį – smegenis ir, pasirodo, neįtikėtinas neišnaudotas galimybes. Ir atrodome keistokai su tokiu menku savo smegenų panaudojimu 🙂 ..

Įvairių sričių specialistų tyrimai parodė, kad iš dalies yra kaltas.. mūsų mąstymo būdas. Tam pakanka žvilgtelėti, kuo ir kaip domisi žmonės. Pasirodo, mes įpratome mąstyti labai paviršutiniškai. Ir, nežiūrint informacijos gausos, toks mąstymas bukina.. Labai daug domėjimosi nereikšmingais, šalutiniais dalykais – “kažkuo“ įdomiu, prablaškančiu, nauju, intriguojančiu.., kas neturi gyvenime nei reikšmės, nei prasmės, o tik ryja brangų laiką, atitraukdamas nuo svarbaus ir įpratindamas ydingai mąstyti.

Tas pat liečia ir mokymąsi, teorines žinias. Dažnai, vedini kilnių tikslų, fiksuojamės į teoriją, kurios taip ir nepritaikome praktikoje, mokomės dėl pažymėjimo, mokomės daugybės dalykų, kurių niekuomet nepritaikome realiame gyvenime. Priemonės ir taisyklės tampa tikslu ir pakeičia patį pritaikymą ir tobulėjimą. Visiems pažįstamos frazės: “žinau, girdėjau..“, deja, tuo žinojimu ir pasibaigiančios. Ar verta tam gaišti laiką? Juk pats gyvenimas, jo tobulinimas yra prasmė ir tikslas, o ne teorinės žinios.

Tokiu būdu smegenys ir protas pajungiami į nesibaigiantį informacinį srautą, kuris panašus į greitai besikeičiančius filmo kadrus, kurių nespėjame įsisamoninti. Mes tik vertiname: gražu, įdomu, baisu, patinka, nepatinka.. Vertiname, bet nepajuntame, neišgyvename, nes tiesiog nespėjame. Slystame informacijos paviršiumi ir kemšame į pasąmonę begalę neapdorotos informacijos. Minties greitis viršija jos suvokimo greitį. Ir puikiai žinome mokslininkų išvadas: viskas, kas “įrašoma“ į mūsų pasąmonę, veikia mūsų mąstymą ir gyvenimą..

Kaip veikia ta neapdorota informacija, galime iliustruoti visiems pažįstama situacija. Tarkim, išsiruošiam į gamtą: atsipalaiduoti, pasigrožėti.. Vaikštinėdami pamatome gražią eglę. Anksčiau nei mūsų jausmai sureaguos į šį medį, protas žaibiškai įvertins: “žalia eglė.“ Ir žodžiai “eglė“ ar “žalia“ tuoj pat bus surišti su kitomis susijusiomis asociacijomis: “žalia tėvo mašina, žalia sofa, Eglė – mano draugė..“ O mintys tuoj pradės chaotiškai šokinėti prie sekančių asociacijų – tėvo, sofos, draugės.. Ir tokiu būdu per kelias akimirkas mes jau būsime savo mintimis labai toli ir nuo gamtos, ir nuo viso grožio, kurį norėjome patirti..

Arba kitas pavyzdys – meditacija. Visi labai gerai žinome, kaip sunku sustabdyti chaotišką minčių eigą.. Pradedam fiksuotis ties kvėpavimu, tuoj lenda mintys apie tai, kad kvėpuoti trukdo kažkoks rūbas, arba nepatogi poza, ar mintys nuklysta visai į lankas.. Tas pat su autogeninėmis treniruotėmis arba vizualizacijomis – visai netikėtai kažkoks žodis pradeda pinti keistas asociacijas, visai nesusijusias su tuo, ką darome..

Kodėl taip vyksta? Mūsų prote, kaip galingame kompiuteryje, kiekviena sąvoka turi mažą failą, iš kurio eina daug takelių į kitus failus. Jei mes įsileidžiame daug išorinės nekontroliuojamos informacijos (tai gali būti “nekaltas“ fonas – radijas, televizija), jei nevaldome savo minčių, mes tampame galvojimo be tikslo įkaitais. Tai tik blogas įprotis, kurį galime ir turime valdyti, kitaip jis valdys mus.

Kartais tokiame chaotiškame mąstymo procese valios pastangomis galima grįžti į realybę, bet vos tik dėmesys situacijai nusilpsta, tuoj automatiškai pasijungia chaotiškas mąstymas. Tuomet nežinome, ko norime, arba norime “kažko“, kas pralinksmins, sudomins, įtrauks. Taigi, jei sunku nustygti vietoje, mes linkę blaškytis, esame neramūs, trokštantys vis naujų įspūdžių, sunkiai susikaupiantys – turime susirūpinti. Kitaip ir toliau kaupsime nereikalingą, neišgyventą informacinį srautą, kuris nuolat suks mus ratu.

Lygiai taip pat veikia ir užslopintos, nemalonios emocijos ir jausmai. Tai, ką mes slopiname, mes sustipriname, ir tik laiko klausimas, kada tai išlįs į paviršių ir pradės veikti mūsų mintis ir gyvenimą. Viską, kas su mumis įvyksta gyvenime, mes turime sąmoningai išgyventi, įvardinti ir suprasti. Mes nenorime nemalonių išgyvenimų ir įpratome juos slopinti. Bet tik įvardinę ir išgyvenę juos, mes sugebėsime juos pakeisti. Kitaip jie su kitu informaciniu šlamštu suksis mūsų pasąmonėje ir kels nepaaiškinamą nerimą ir įtampą.

Štai tokia proto galia. Kai jis nevaldomas, jis tampa mūsų šeimininku.. Kai mes jį valdome, jis tampa tuo, kuo ir turi būti – mūsų pagalbininku ir partneriu. Galime tai palyginti su automobiliu: kai reikia, mes juo važiuojame, kai nereikia, išjungiame. Tuomet galime gyventi realybėje ir būti sąmoningais kiekvieną akimirką. Tada ir informacija rūšiuojama, ir panaudojama ji tikslingai gyvenime. Ir, žinoma, smegenų potencialas panaudojamas kryptingu protavimu žymiai efektyviau..

Dabar gi protas dažnai veikia lyg nuolat įjungtas automobilis: važiuoja ar ne, bet mes jį laikome nuolat įjungtą 🙂 .. Štai ir iššvaisto jis begalę energijos tuščiai, ir triukšmą bei nereikalingą šurmulį kelia.. Indų išmintis teigia: “Jei nevaldote savo proto, jis jus pradeda valdyti per kūno instinktus ir egoizmą, ir tuomet jūs negalite išreikšti savo dvasios potencialo ir kūrybiškumo. Neieškokite išorėje savęs pažinimo. Saviugda turi būti vienintelė paieška gyvenime. Žinoti viską, išskyrus savęs pažinimą – beprasmiška…“

Kaip jūs manote?

Dėkoju už klausimus į asmeninį paštą 🙂 . Yra besikartojantys klausimai, vienas iš jų – apie nušvitimą ir pakylėtuosius žmonės. Turbūt, nuliūdinsiu, bet šito klausimo aš nemistifikuoju. Teko gyvenime sutikti labai šviesių žmonių, kurių šia tema viską nuodugniai išklausinėjau. Pritarsiu išminčiai, kad stebuklai tėra nepažinti reiškiniai, o mistifikuojame juos todėl, kad nesuprantame arba bijome.

Pirmiausia – nušvitimas nėra kažkokia išrinktųjų žmonių savybė ar apdovanojimas. Tai yra aukštesnio ar aukščiausio sąmoningumo žmonės, kurie savo pastangomis ir pasiekia tokio sąmoningumo lygio – per saviugdą, mokslus ir praktiką. Visi girdėjome mokslininkų išvadas, kad teišnaudojame kelis procentus savo smegenų potencialo.

Todėl šiuolaikinio vakariečio būseną daugelis dvasinių mokymų vadina sapnu, miegojimu. Žmonės tiesiog nesupranta savo galimybių. Tai galima palyginti su tuo, kad, tarkim, žmogui dovanotas kosminis laivas, o jis jį naudoja kaip automobilį, dirbdamas taksistu, o kartais ir apskritai jį valdo autopilotu.. Na, o “užmigdo“ mus šiuolaikino gyvenimo “formatas“, jo idealai ir siekiamybės, kurie apdovanoja materialiai, bet tiesiog sužlugdo dvasiškai – todėl ir neišnaudojame savo galimybių.

Mes labai stengiamės atitikti tą formatą, įsisprausti į rėmus, kurie galiausiai tampa kalėjimu asmenybei ir stabdžiais jo dvasiniam augimui. Tačiau žmogus visada turi pasirinkimą: eiti sąmoningo tobulėjimo keliu, arba.. pratęsti savo sapną. Kai dvasia prisnūdusi, atbunka pojūčiai ir pats žmogus. Kai žmogus “prabunda“, jo pojūčiai suaktyvėja ir jis tampa smalsus, veiklus ir aktyvus. Jis pradeda ieškoti atsakymų, jo dvasinis potencialas pradeda skleistis.

Kiekviename žmoguje yra prigimtinis poreikis tobulėti, ir kiekvienas iš mūsų gali vykdyti (arba ne) savo sąmonės vystymą. Evoliucija – nuolatinis augimas ir keitimasis – yra ne tik žmogaus, bet ir visos Visatos pagrindinis principas.Taigi, visi šventieji, nušvitę ar pakylėti žmonės yra žmonijos šviesuoliai, sąmoningai išvystę ir išplėtę savo sąmoningumą, proto ir dvasios galimybes, išskleidę savo prigimtinį dvasios potencialą. Tai gali kiekvienas iš mūsų, tačiau nedaugelis tuo tiki, todėl tai ir atrodo labai paslaptingai..

Visais laikais tokie žmonės yra žmonijos šviesuoliai ir pavyzdys mums visiems.. Kaip atrodo tas mistiškas pabudimas? Įdomų palyginimą neseniai perskaičiau: įsivaizduokite, kad esate puotoje, kurioje tūkstančiai žmonių, ir visi apkvaitę, o jūs ten vienintelis blaivus žmogus.. tai labiausiai primena nušvitimą.

Kituose mokymuose tokia būsena dar vadinama šydo nuo akių nukritimu, ar iliuzijų išsisklaidymu. Žmogus tarsi praregi, pamato save ir pasaulį tokį, koks jis yra. Jis pradeda suprasti savo kančių priežastis, todėl nustoja mąstyti žemo sąmoningumo lygmens kategorijomis, kurios gimdo tą kančią. Tai galima palyginti su ėjimu į šviesą ir harmoniją, todėl vadinama nušvitimu, pakylėjimu į aukštesnį sąmoningumą. Tokie žmonės dažnai yra Mokytojai. Teigiama, kad tokia būsena – galutinis kiekvieno žmogaus dvasinės evoliucijos tikslas.

Iliustracijai parašysiu vieną indų pasakojimą apie dievą Brahmą. Pradžių pradžioje jis buvo vienas, ir jam pasidarė nuobodu. Brahma sukūrė deivę Mają – kad būtų smagiau. Maja suprato Brahmos galią, ir pažadėjo įdomų žaidimą, jei jos klausys. Pagal jos nurodymus Brahma sukūrė Visatą, Saulę ir Mėnulį, žvaigždes ir kitas planetas. Žemėje jis sukūrė gyvybę, vandenynus, atmosferą. Maja pagyrė Brahmą už sukurtą gražų iliuzijų pasaulį ir paprašė: “O dabar sukurk tokią protingą ir nuovokią būtybę, kuri galėtų įvertinti šį tavo kūrinį“.

Galiausiai Brahma sukūrė žmones ir paklausė Majos, kada gi prasidės žaidimas. “Tuoj pradėsime“, – atsakė Maja ir.. padalino Brahmą į tūkstančius smulkiausių dalelių ir įdėjo po vieną kiekvienam žmogui. “Štai dabar prasideda žaidimas – aš priversiu tave užmiršti, kas tu esi, ir tu turėsi ieškoti savęs!“ Taip Maja sukūrė Sapną, Iliuziją, ir iki šiandien Brahma vis dar bando prisiminti, kas jis toks esąs.. Brahma slypi kiekviename žmoguje, bet Maja neleidžia jam to prisiminti..

Taigi, mūsų sapnas tėra sapnas, kol mes miegame.. Pabudę, tampame, kaip šitame pasakojime – Brahma (kūrėjais) – ir atgauname savo galią 🙂 .. Mes tiesiog įpratome eiti paskui ar laukti, kol kažkas už mus viską išspręs. Tapome konformistais, ir dėl primestų iliuzinių siekiamybių aukojame savo unikalumą. Mes dažnai nedrįstame savarankiškai veikti ir galvoti, todėl mums sunku patikėti, kad galime pasitikėti savimi, savo vidiniu “aš“ ir kurti savo gyvenimą. Laisva mąstymo forma daugeliui atrodo neįprasta ir mus trikdo.. pasirinkimo laisvė.

Nemistifikuokime žmonių, kurie pasiekė aukštą sąmoningumą – tą gali kiekvienas iš mūsų. Buskime, aukime, tobulėkime, kurkime, tuomet “nušvitę“ ar pabudę žmonės neatrodys kažkokiais nežemiškais – tiesiog tokiais tapsime visi 🙂 ..

Visais laikais visiems mąstytojams šalia egzistencinių klausimų rūpėjo dar vienas svarbus klausimas – kaip sukurti valstybę, kurioje visi žmonės būtų laimingi, kaip suburti kompetentingų žmonių valdžią? Valstybės valdymas – daug išminties, sąžiningumo ir atsakomybės reikalaujantis darbas. Tuo pačiu išbandymas valdžia filosofų priskiriamas prie sunkiausių išbandymų..

Senuosiuose indų sanskrito raštuose rašoma, kad “.. protai, apnikti savanaudiško malonumų ir valdžios troškimų, nesugeba deramai susitelkti. Todėl, net jei jų veikla išoriškai teigiama, jų veiklos motyvai yra kupini savanaudiškų troškimų… Paskiro žmogaus ir visos visuomenės tobulumas matuojamas godumo ir troškimų sutramdymo laipsniu… Dorumo pavyzdys visuomet turėtų būti iš išrinktųjų… Darbas vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai, turėtų būti naudingas visai žmonijai…“ (Bhagavadgyta).

Kinų mąstytojas Laozi manė, kad idealiausia politinė santvarka sukuriama tada, kai valdinių kasdienybės netemdo valstybės rūpesčiai, kai žmonės nejaučia egzistuojant vyriausybines institucijas ir šalies valdovą, nes nėra tų institucijų spaudimo ar savivalės. Jei valstybės veikėjai būtų sąžiningi ir nepaperkami, tai ir žmonės būtų taurūs ir dori, o moralumas būtų toks pat įprastas reiškinys, kaip drabužiai, valgis ar būstas, kurių būtinumo niekam nereikia įrodinėti (Daoizmo filosofija).

Sokratas teigė, kad kiekvieną darbą turi dirbti jį išmanantys žmonės, todėl politiniai vadovai turėtų būti renkami ne burtais, o atsižvelgiant į jų pasirengimą valdyti. Jis manė, kad dėl atėniečių nelaimių kalti ne dievai, o negabių vadovų valdymas. Mąstytojas buvo įsitikinęs, kad visų žmonių nelaimių šaltinis – nesilaikymas jų pačių priimtų įstatymų. Sokratas buvo pirmasis filosofas, už savo politines pažiūras nuteistas mirčiai. Beje, pagal sufabrikuotus kaltinimus..

Kitas garsus filosofas – Aristotelis – teigė, kad valstybė išsivystė iš šeimos. Kelių šeimų junginys sudarė gyvenvietę, keletas gyvenviečių – valstybę. Valstybės valdytojų funkcija – reguliuoti santykius tarp žmonių ir saugoti nuo nusikaltimų. Įstatymų leidėjų tikslas – padėti piliečiams tapti dorovingiems. “Daugelio santvarkų kūrėjai buvo vieningos nuomonės, jog valstybinės santvarkos pagrindą turi sudaryti teisingumas ir santykinė visų piliečių lygybė…“ – rašė filosofas. Dėl socialinių suiručių Aristotelis kaltino vyriausybes, nes “… valdžios vyrai būna išdidūs ir gobšūs… ir turtėja iš privačių turtų, o kartais iš visuomeninės nuosavybės“.

Anglų mąstytojas T.Moras laikomas utopinio socializmo pradininku. Jis visą savo gyvenimą ieškojo atsakymų į klausimus – kokia turi būti valstybė, kokie turi būti santykiai tarp valdovų ir valdinių, kas sudaro socialinės nelygybės pagrindą. Jo kūrinyje “Utopija“ aprašoma ideali, autoriaus nuomone, valstybė. Joje visi žmonės lygūs, nes ten nėra privačios nuosavybės. Utopiečių įstatymai įtvirtina žmonių lygybę, piliečiams užtikrinta teisė į mokslą, poilsį ir medicinos pagalbą. Aukščiausia valdžia – senatas. Visi dirba visuomenei naudingą darbą, fizinio darbo nevengia visų profesijų žmonės. Be to, utopiečiai “nepaisant įvairių įsitikinimų, sutaria“. T.Moras dėl savo pažiūrų ir priešinimosi karaliaus reformai taip pat paaukojo gyvybę.

Naujųjų amžių mąstytojas Ž.Melje jau drąsiai teigė, kad visi žmonės iš prigimties lygūs ir gamtos teikiamos gėrybės turėtų priklausyti visiems. “Jūs, vargšai, klausiate ir stebitės, kodėl jums reikia tiek daug dirbti ir kentėti, – rašė jis, – o priežastis paprasta: jūs savo darbu išlaikote milžinišką veltėdžių armiją.“ Pasak Ž. Melje, žmonės leidžiasi engiami tik dėl savo tamsumo. Žmonių švietimas yra būtinas, kitaip tamsumas bus išnaudotas savanaudiškiems tikslams tų, kurie valdo..

Ž.Ž.Ruso teigė, kad turtinė nelygybė supančioja laisvą žmogų, I.Kantas skelbė laisvų federacijų idėją, F.Nyčė konstatavo, kad moralės kategorijas suformulavo pats žmogus ir.. operuoja jomis, priklausomai nuo situacijos, o siekiančius valdyti filosofas pavadino antžmogiais.. Lietuvių tautos šviesuolis Vydūnas (V.Storosta) rašė: “Nuo individo sąmonėjimo pereinama prie žmonijos sąmonėjimo.“ Šiame procese Vydūnas išskyrė tris pakopas: sąmonėjimą sau, sąmonėjimą tautai, sąmonėjimą žmonijai. Trečioji pakopa – galutinis žmogaus dvasinio tobulėjimo tikslas.

Keičiasi amžiai, epochos, o mes vis dar sprendžiame nuo pat žmonijos sąmonėjimo pradžios iškeltą klausimą – kaip harmoningai sugyventi. Su savimi, šeimoje, tautoje, valstybėje, Žemėje.. Išspręsime, atrasime atsakymą – o kaip gi kitaip – juk evoliucionuojame.. Manau, teisus buvo Aristotelis, sakydamas, kad aukščiausia tobulumo pakopa yra teisingumas – kaip valstybės pagrindas, kaip moralinė savybė. Pritariu..

Su Valstybės atkūrimo diena, mieli tautiečiai! 🙂

Koks būtų pasaulis, jei iš jo išnyktų melas? Kiek daug jis savyje talpina: apgaulę, nenuoširdumą, manipuliacijas, išsisukinėjimą, veidmainystę, nutylėjimus, išdavystę.. Intuityviai visi jaučiam, kad tai kažkas.. ko tikrai nereikia gyvenime, bet visgi.. Daugiau-mažiau, tiesiogiai-netiesiogiai, kartais-dažnai, bet visi tame dalyvaujame: klausydami melo, toleruodami melą, nesuprasdami, kas yra melas, pakeisdami tiesą melu.

Painiava, iš tiesų dabar tokia painiava sąvokose.. Meluoti tapo įprastu dalyku. Ryškiausias pavyzdys, kai užduodamas paprastas konkretus klausimas: atsakoma ne į konkretų klausimą, o pradedamas interpretuoti pats klausimas, kalbama aplink užduotą klausimą, arba, išsisukinėjant nuo klausimo, užduodamas priešpriešinis klausimas. Tarkim, klausiu, kiek valandų, o žmogus man pradeda aiškinti, kaip ir kur pagamintas jo laikrodis arba paklausia, kiek man metų. Pažįstama?

Žinoma, pavyzdys humoristinis, bet visi tai matome nuolat: tarsi mes kalbėtume ne apie realų gyvenimą, o kažkokias sugalvotas-išsuktas “versijas“, ir matome tik tai, kas norima parodyti. Ir nors melas padaro gyvenimą sudėtingą ir painų, meluoti nesiliaujama. Kažkada buvusiose taisyklėse atsiranda vis daugiau išimčių, tos išimtys galiausiai tampa taisyklėmis, o iš to – tik didėjantis chaosas.

Tai realus šiandieninis mūsų gyvenimo “modelis“. Nenatūralus ir dirbtinas, grįstas melu ir manipuliacijomis. Netikri siekiai, ambicijos ir apgaulės, kurie galų gale suyra, bet.. vėl ir vėl kurpiami, klijuojami, pasitelkiant vis įmantresnį melą. Šiandien jau visi matome, kad toks gyvenimo būdas neatneša nei asmeninės, nei visuotinės laimės. Viskas, kas netikra, vystosi regreso keliu.

Kaip dirbtinoje, grįstoje melu (iliuzinėje) tikrovėje įžvelgti Tiesą? Šiuolaikinis žmogus ugdomas technokratiškas, egoistiškas ir išdidus. Visi jam primetami idealai – išoriniai (materialūs). Žmogus atitraukiamas nuo savo ištakų ir kuriama iliuzija, kad jis viską kontroliuoja, viską gali (materialiame pasaulyje). Vyraujanti nuostata – kontrolė, o dvasinės vertybės – dora, tiesa – tarsi kažkas archaiško, grupelės idealistų žaidimai.

Materialumas triumfuoja, mes svetimėjame, priešinamės ir toliau gyvename melu. Manipuliuojama mūsų silpnybėmis, gobšumu ir ambicijomis. Didėja ir vidiniai prieštaravimai, stresinės būklės, depresijos – intuityviai jaučiame savo esybe, širdimi tą neatitikimą – to, kas esame iš tiesų, ir to, kas iš bandoma nuolat primesti išoriniais tikslais. Mes galime suvaidinti laimingus, galime apgauti kitus, bet savęs neapgausime: jei mes gyvename pagal orientyrus, grįstus melu, anksčiau ar vėliau pajusime tuštumą.

Pažvelkime aplink – ar tikrai galime viską kontroliuoti, ar turime konkuruoti ir priešintis, ir ar tikrai esame “visagaliai“ materijos valdytojai?.. Saulė pateka be žmogaus pagalbos, žiemą keičia vasara, auga medžiai, žolė, gėlės, lyja, sninga, pučia vėjai.. gyvenimas aplink juda ir vystosi, ir gyvena nepriklausomą nuo žmogaus gyvenimą. Jėga, kurią kažkodėl užsispyrę daugelis neigiame, palaiko visą šitą harmoniją Žemėje ir Visatoje. Tai jėga, kuri palaiko ir patį žmogų..

Šios jėgos veikimo principas paprastas: panašumo, atitikimo, energijos bei medžiagų sąveika. Tai Tiesa, kuri egzistuoja amžinai ir nesikeičia. Joje nėra apgaulės – tai yra tai, į ką turime lygiuotis.. Kai nesuvokiame Tiesos, eikvojamės smulkmenoms ir pradedame tikėti melu – nes nesuvokdami esmės ir klystame.. Melas gimdo baimę, godumą, nepasitenkinimą, konkurenciją – visas egoizmo apraiškas. Tuo tarpu Tiesa yra atitikimas mūsų dvasinei prigimčiai, iš Tiesos gimsta ramybė, taika, meilė, altruizmas ir harmonija.

Blogiausia, kas gali nutikti bendroje veikloje – kai asmeniniai interesai užgožia visuomeninius. Kad tai darytų, žmogus pradeda dangstytis melu: įmantriai išsisukinėti ir teisinti savo elgesį. Tai primityvus elgesys, nemokšiškumas. Tarpusavio ryšio, vieningumo suvokimas – tai aukštas sąmoningumas. Žmogus negali būti atskirtas nuo kitų žmonių ir nuo savo elgesio pasekmių. Anksčiau ar vėliau melas išryškėja – tai taip pat dėsnis.

Tiesa – progreso ir vienybės kelias, tai raktas į visų problemų sprendimą. Tiesa – tai realybė be vertinimų ir išsisukinėjimų. Veidmainystės ir melo nebuvimas išlaisvina žmogų ir apdovanoja didžiule kūrybine energija. Teisingos mintys ir poelgiai turi tapti savaime suprantama kasdienybe, o ne deklaruojama gyvenimo dekoracija.

Jei žmogus gyvena Tiesoje, sako tiesą, jis tampa vieningas su Kūrinija. Jo ištarti žodžiai tampa veiksmingi, o darbai harmoningi ir neša gėrį visiems – tai progreso kelias. Gyvenimas Tiesoje – visų šviesių žmonių ir šventųjų tvirtybės ir dvasinės stiprybės šaltinis. Nėra pusiau tiesos, pusiau melo ar švento melo – tai, kas sugalvota žmonių apgaulei, yra laikina ir netikra. Tokia paprasta sąvoka – Tiesa – ir kiek ji daug gali.. Ir tereikia tiek nedaug – nemeluoti..

Ką jūs apie tai manote?

Mokslininkai teigia, kad kiekvieno iš mūsų genuose yra altruizmo ir vienybės suvokimas. Gyvųjų organizmų gyvybinės veiklos dėsniai rodo, kad organizmas suvokia savo egzistavimo priklausomybę nuo visų organų ir elementų bendro darbo, ir tai skatina ląsteles ( kurios, atskirai paėmus, yra “individualybės“), altruistiškai sąveikauti tarpusavyje – bendram ir savo labui.

Sociologai tvirtina, kad 10% žmonijos yra altruistai. Nepriklausomai nuo visuomenės įtakos ar auklėjimo, šie 10% išlieka kaip pastovus dydis. Iš šio skaičiaus galime spręsti, kad altruizmas nėra paplitęs, todėl retas turime aiškų suvokimą, kas tai yra apskritai, arba painiojame sąvokas. Painiojame todėl, kad vertiname veiksmą, o ne intenciją, slypinčią už veiksmo.

Dažniausiai altruizmas tapatinamas su kažkokiu išoriniu veiksmu. Tai gali būti “auka“, išorinis gėris vardan savo tikslų: norint kažkam įtikti, ar kažko tam tikru veiksmu pasiekti, t.y., už to veiksmo slypi aiškus savanaudiškas motyvas. Tuo tarpu altruizmas – tai veikimas kitų labui, kai nesitikima jokio atlygio, o veikiama iš nuoširdaus noro padėti. Altruizmas yra egoizmo priešingybė.

Egoizmas iš esmės yra piktybiška, parazitinio gyvavimo forma, kurios esmė – gerovė kitų sąskaita. Altruizmo esmė – veikimas kitų žmonių gerovei. Galima sakyti, kad altruizmo tikslas yra pats altruizmas. Tai yra mūsų genuose, tai mūsų prigimtis, aukščiausia žmogiškumo išraiška, žmogaus pilnavertiškumo, subrendimo rodiklis. Besąlygiškas davimas – tai vienas kito praturtinimas, keitimasis.

Kaip teigė E.Fromas, davimas yra aukščiausia žmogaus pajėgumo išraiška. Tai liečia pirmiausia dvasines savybes: juk negalime duoti tai, ko neturime. Kiekvienas galime sąmoningai vystyti savo prigimtinį altruizmą: kai suprantame savo prigimtį, galime lengvai išvystyti tai, kas mumyse jau “įrašyta“, “įdėta“ ir elgtis pagal savo prigimtį ir gamtos dėsnius.

Tam, kad išvystytume savyje altruizmą, pirmiausia turime suvokti, kad tai neturi nieko bendra su egoizmu. Pirminės altruizmo apraiškos yra gailestis, užuojauta, atjauta – kai norima pagelbėti, padėti ir palengvinti pačią situaciją. Aukščiausia altruizmo išraiška – kai suprantamos nepalankių aplinkybių priežastys ir veikiama taip, kad pašalinus kentėjimo priežastis, maksimaliai harmonizuoti situaciją, suvokiant, kad visi mes esame viena ir svetimų bėdų negali būti.

Tikrasis altruizmas yra besąlygiškas ir pasireiškia natūraliai – ne dėl kažkokių egoistinių paskatų ar užslėptų motyvų, o todėl, kad žmogus tiesiog negali kitaip elgtis. Altruizmas pirmiausiai glūdi suvokime, kad visi mes esame viena: nuo atomo iki sudėtingiausių gyvybės formų. Būdami altruistiški ne tik tampame patys geresni, bet ir harmonizuojame savo gyvenimą ir aplinką.

Šiame pasaulyje nėra nieko, ką mes darome “tik“ sau, nes viskas, ką mes darome sau, daro įtaką aplinkiniams. Taip pat nėra nieko, ką mes darome “tik“ kitiems, kas neturėtų įtakos ir mums patiems. Galime prisiminti gyvo organizmo veikimo principą: visi mes esame susaistyti gyvybiškais svarbiais ryšiais, visi mes esame viena. Atskirtinumas tėra egoizmo iliuzija.

Evoliucijos dėsnis paprastas: visada turime eiti tobulėjimo keliu, kad kiekviena sekanti akimirka (etapas) būtų geresnė už praėjusią. Tobulėjimas yra geriausių žmogaus savybių, kokias jis tik turi savyje, vystymas ir išraiška – per dvasinį poreikį padėti, dalintis – per altruizmą. Kadangi esame sąmoningos būtybės, tai mūsų evoliucija vyksta per sąmoningą altruistinių savybių vystymą.

Dabar pasaulyje tiek nevilties.. Ir visi prisimename įkvėpiančius, kupinus altruizmo šviesių žmonių gyvenimus, ir pojūtį, kurį sukelia Vienybės jausmas.. turbūt, tai pats nuostabiausias jausmas. Ir.. kažkodėl jaučiamės vieningi tik nelaimės akimirką.. O juk galime šią vienijančią savybę vystyti nuolat, kasdieniniame savo gyvenime: maži geri darbai veda link didingų tikslų..

Kiekvienas turime pradėti nuo savęs, ir savo įtikanančiu altruistišku elgesiu galėsime paveikti žmonės, tebeesančius egoistinio mąstymo įtakoje. Niekas už mus šito nepadarys. Kaip keičiamės patys, taip keičiasi ir pasaulis aplink mus – tai taip pat Vienybės dėsnis.. Per altruizmo vystymą galime eiti ne kančių keliu, o Žinių keliu, link mūsų visų bendro tikslo – harmoningo visiems gyvavimo būdo.

Kaip jūs manote ? 🙂

🙂 Kūčios ir Kalėdos – vienos gražiausių švenčių. Todėl, kad susirenkame visa šeima prie vieno stalo – net iš svečių šalių suvažiuojam.. Todėl, kad iš anksto ruošiamės šiai šventei ir galvojame vieni apie kitus 🙂 . Ieškome artimiesiems dovanų, ruošiamės ypatingai vakarienei ir su nekantrumu laukiame tos akimirkos, kai visi susirinksime 🙂 ..

Namai įgauna tik šioms šventėms būdingo jaukumo, puošnumo ir kvapų: eglės, žvakių, gaminamo maisto.. Pasiruošimo smagus šurmulys: renkasi artimi žmonės, dengiamas šventinis stalas.. Šeimyna šnekučiuojasi, žaidžia vaikai, žvilgčiodami, ar neateina Kalėdų senelis su dovanomis.. Jauku ir gera.. o jei dar už lango snyguriuoja 🙂 .. nuostabu..

🙂 Šių švenčių ypatinga dvasia: gamtos rimtis tarsi padeda nuraminti mintis – niekur neskubame, kiekviename iš mūsų bunda gerumas ir tyras džiaugsmas, kuris, matyt, tik ramybės būsenoje ir tegali išsiskleisti. Matyt, dėl šitos ypatingos būsenos šios šventės ir atrodo stebuklingos 🙂 .. Vienybė, buvimas kartu: mes kartu, mes galvojame vieni apie kitus, mes mylime vieni kitus 🙂 ..

Pajuskime pilnai šias nuostabias akimirkas kartu 🙂 . Nepasiduokime šėliojimams ar kvailiojimui, taip brukamiems iš išorės, nes.. sugrįšime į bėgimą ir pajusime po švenčių didelę tuštumą.. ir išsklaidysime šią stebuklingą vienybės būseną. Tiesiog būkime šiame tyrame džiaugsme su artimais žmonėmis.. Ši būsena tikrai stebuklinga, nes dovanojame save, savo gerumą ir nuoširdumą vieni kitiems 🙂 .. tai Kalėdų dvasia 🙂 ..

Ir ką gali žinoti (vis pasvajoju) – gal tuomet ši nuostabi būsena apsigyvens mūsų širdyse ne tik per šventes 🙂 .. Ir nereikės kasmet priminti vienas kitam prieš Kalėdas: “sustokime nors trumpam, pabūkime geri, pažvelkime į šalia esančius..“ .. Nes nebėgsime niekur, tai nereiks ir sustoti, nes būsime geri, o ne “pabūsime“ geri, nes matysime nuolat šalia esančius, o ne “pažvelgsime“ į juos tik prieš šventes .. Gerumas taps ne “akcija“, o mūsų natūrali būsena 🙂 ..

Juk atskiria mus vienus nuo kitų ne fizinė izoliacija, bet.. dvasinė.. Statome aukščiausias sienas, skiriančias mus, vietoje to, kad tiestume tiltus vienas į kito širdį 🙂 .. Ir bėgame, bėgame – darbuose, šventėse, bendravime, šeimose.. O kartą per metus laukiame Kalėdinio stebuklo 🙂 . O juk stebuklas yra kiekvieno iš mūsų širdyje – tereikia jį atverti 🙂 . Gėtė sakė: “tegul kiekvienas išsišluoja prie savo durų ir pasaulyje bus švaru.“ Aš perfrazuočiau taip: atverkime kiekvienas savo širdį, ir pasaulis taps geras ir šviesus 🙂 ..

🙂 Saugokime Kalėdų dvasią, leiskime jai atsiverti visu grožiu 🙂 .. Tegul ji atneša į kiekvienus namus ramybę, gerumą, meilę, džiaugsmą ir širdžių šilumą 🙂 .. Sveikinu visus visus visus 🙂 ! Jaukaus Kūčių vakaro ir nuostabių Kalėdų 🙂 !