Protas mums ar mes protui?

Visada buvo labai įdomu, kodėl žmonės neišnaudoja savo smegenų potencialo. Atradau įdomų palyginimą – daugelis iškilių žmonių, imkim A.Einšteino genialumą – artėjo prie 32 % savo smegenų potencialo panaudojimo. O likusieji 68% potencialo? Visvien labai nedaug.. Kur jau likusi žmonijos dalis, teišnaudojanti 5-7% savo smegenų galimybių.. Ir ką tuomet realiai gali žmogus – sunku net įsivaizduoti..

Bet man įdomu kitkas – kodėl taip menkai panaudojame savo protines galimybes? Ypač mūsų laikais – juk informacijos – marios, informacijos įvairovė, jos perdavimo būdai taip pat stelbia vienas kitą. Tokį menką smegenų panaudojimą tegalime pavadinti miegu, geriausiu atveju – snauduliu.. O juk kiekvienas turime po galingą superkompiuterį – smegenis ir, pasirodo, neįtikėtinas neišnaudotas galimybes. Ir atrodome keistokai su tokiu menku savo smegenų panaudojimu 🙂 ..

Įvairių sričių specialistų tyrimai parodė, kad iš dalies yra kaltas.. mūsų mąstymo būdas. Tam pakanka žvilgtelėti, kuo ir kaip domisi žmonės. Pasirodo, mes įpratome mąstyti labai paviršutiniškai. Ir, nežiūrint informacijos gausos, toks mąstymas bukina.. Labai daug domėjimosi nereikšmingais, šalutiniais dalykais – “kažkuo“ įdomiu, prablaškančiu, nauju, intriguojančiu.., kas neturi gyvenime nei reikšmės, nei prasmės, o tik ryja brangų laiką, atitraukdamas nuo svarbaus ir įpratindamas ydingai mąstyti.

Tas pat liečia ir mokymąsi, teorines žinias. Dažnai, vedini kilnių tikslų, fiksuojamės į teoriją, kurios taip ir nepritaikome praktikoje, mokomės dėl pažymėjimo, mokomės daugybės dalykų, kurių niekuomet nepritaikome realiame gyvenime. Priemonės ir taisyklės tampa tikslu ir pakeičia patį pritaikymą ir tobulėjimą. Visiems pažįstamos frazės: “žinau, girdėjau..“, deja, tuo žinojimu ir pasibaigiančios. Ar verta tam gaišti laiką? Juk pats gyvenimas, jo tobulinimas yra prasmė ir tikslas, o ne teorinės žinios.

Tokiu būdu smegenys ir protas pajungiami į nesibaigiantį informacinį srautą, kuris panašus į greitai besikeičiančius filmo kadrus, kurių nespėjame įsisamoninti. Mes tik vertiname: gražu, įdomu, baisu, patinka, nepatinka.. Vertiname, bet nepajuntame, neišgyvename, nes tiesiog nespėjame. Slystame informacijos paviršiumi ir kemšame į pasąmonę begalę neapdorotos informacijos. Minties greitis viršija jos suvokimo greitį. Ir puikiai žinome mokslininkų išvadas: viskas, kas “įrašoma“ į mūsų pasąmonę, veikia mūsų mąstymą ir gyvenimą..

Kaip veikia ta neapdorota informacija, galime iliustruoti visiems pažįstama situacija. Tarkim, išsiruošiam į gamtą: atsipalaiduoti, pasigrožėti.. Vaikštinėdami pamatome gražią eglę. Anksčiau nei mūsų jausmai sureaguos į šį medį, protas žaibiškai įvertins: “žalia eglė.“ Ir žodžiai “eglė“ ar “žalia“ tuoj pat bus surišti su kitomis susijusiomis asociacijomis: “žalia tėvo mašina, žalia sofa, Eglė – mano draugė..“ O mintys tuoj pradės chaotiškai šokinėti prie sekančių asociacijų – tėvo, sofos, draugės.. Ir tokiu būdu per kelias akimirkas mes jau būsime savo mintimis labai toli ir nuo gamtos, ir nuo viso grožio, kurį norėjome patirti..

Arba kitas pavyzdys – meditacija. Visi labai gerai žinome, kaip sunku sustabdyti chaotišką minčių eigą.. Pradedam fiksuotis ties kvėpavimu, tuoj lenda mintys apie tai, kad kvėpuoti trukdo kažkoks rūbas, arba nepatogi poza, ar mintys nuklysta visai į lankas.. Tas pat su autogeninėmis treniruotėmis arba vizualizacijomis – visai netikėtai kažkoks žodis pradeda pinti keistas asociacijas, visai nesusijusias su tuo, ką darome..

Kodėl taip vyksta? Mūsų prote, kaip galingame kompiuteryje, kiekviena sąvoka turi mažą failą, iš kurio eina daug takelių į kitus failus. Jei mes įsileidžiame daug išorinės nekontroliuojamos informacijos (tai gali būti “nekaltas“ fonas – radijas, televizija), jei nevaldome savo minčių, mes tampame galvojimo be tikslo įkaitais. Tai tik blogas įprotis, kurį galime ir turime valdyti, kitaip jis valdys mus.

Kartais tokiame chaotiškame mąstymo procese valios pastangomis galima grįžti į realybę, bet vos tik dėmesys situacijai nusilpsta, tuoj automatiškai pasijungia chaotiškas mąstymas. Tuomet nežinome, ko norime, arba norime “kažko“, kas pralinksmins, sudomins, įtrauks. Taigi, jei sunku nustygti vietoje, mes linkę blaškytis, esame neramūs, trokštantys vis naujų įspūdžių, sunkiai susikaupiantys – turime susirūpinti. Kitaip ir toliau kaupsime nereikalingą, neišgyventą informacinį srautą, kuris nuolat suks mus ratu.

Lygiai taip pat veikia ir užslopintos, nemalonios emocijos ir jausmai. Tai, ką mes slopiname, mes sustipriname, ir tik laiko klausimas, kada tai išlįs į paviršių ir pradės veikti mūsų mintis ir gyvenimą. Viską, kas su mumis įvyksta gyvenime, mes turime sąmoningai išgyventi, įvardinti ir suprasti. Mes nenorime nemalonių išgyvenimų ir įpratome juos slopinti. Bet tik įvardinę ir išgyvenę juos, mes sugebėsime juos pakeisti. Kitaip jie su kitu informaciniu šlamštu suksis mūsų pasąmonėje ir kels nepaaiškinamą nerimą ir įtampą.

Štai tokia proto galia. Kai jis nevaldomas, jis tampa mūsų šeimininku.. Kai mes jį valdome, jis tampa tuo, kuo ir turi būti – mūsų pagalbininku ir partneriu. Galime tai palyginti su automobiliu: kai reikia, mes juo važiuojame, kai nereikia, išjungiame. Tuomet galime gyventi realybėje ir būti sąmoningais kiekvieną akimirką. Tada ir informacija rūšiuojama, ir panaudojama ji tikslingai gyvenime. Ir, žinoma, smegenų potencialas panaudojamas kryptingu protavimu žymiai efektyviau..

Dabar gi protas dažnai veikia lyg nuolat įjungtas automobilis: važiuoja ar ne, bet mes jį laikome nuolat įjungtą 🙂 .. Štai ir iššvaisto jis begalę energijos tuščiai, ir triukšmą bei nereikalingą šurmulį kelia.. Indų išmintis teigia: “Jei nevaldote savo proto, jis jus pradeda valdyti per kūno instinktus ir egoizmą, ir tuomet jūs negalite išreikšti savo dvasios potencialo ir kūrybiškumo. Neieškokite išorėje savęs pažinimo. Saviugda turi būti vienintelė paieška gyvenime. Žinoti viską, išskyrus savęs pažinimą – beprasmiška…“

Kaip jūs manote?

Reklama

10 minčių apie „Protas mums ar mes protui?“

  1. Man labai įstrigo kažkur skaityta mintis, kad vakariečiai pasaulio pažinimo ieško išorėje, bandydami jį visą apkeliauti. Rytiečiai seniai suprato, kad pasaulis viduje yra dar didesnis ir nebūtina apkeliauti žemės rutulio, kad pažintume save.

    Dėl susikaupimo meditacijos metu ar mėgavimosi gamta, kaip pirštu į akį ir labai sunku tokiais momentais sugaudyti bėgantį protą ir pririšti prie eglutės 🙂

    Tiesą pasakius, kai pradėjau ieškoti informacijos apie meditaciją ir bandžiau pirmus kartus medituoti, tai vis galvojau, kad kažką netaip darau. Maniau, kad reikia susirasti geresnį metodą, aiškesnį aprašymą, kitą knygą, blogą ar straipsnį, žodžiu pasidaviau protui. Galų gale supratau, kad meditacija, tai kaip važiavimas dviračiu. Galima daug kartų girdėti, skaityti, bet kol nepabandai ant jo atsisėsti ir pavažiuoti, tie žodžiai neturės jokios prasmės, nes nebus paremti asmenine patirtimi. Todėl dabar tiesiog medituoju ir nepergyvenu ar “teisingai“ tai darau. Tikiu, kad po tam tikro bandymų kiekio kažkas gausis natūraliai, o gal gyvenime atsiras tinkamas mokytojas.

    Ačiū už įdomius ir prasmingus rašinius.

    Patinka

  2. Na šiaip prielaida, kad naudojame tik labai mažą dalį smegenų, kito todėl, kad mokslininkai dar neišsiaiškino, kokias būtent funkcijas atlieka likusioji didžioji dalis. Taigi tai dar nereiškia, kad jų nenaudojame. Tačiau manau, kad savo proto galimybių tikrai daugelis neišnaudojame. Ir dėl to tikrai kaltas ir informacijos triukšmas. O sąvokos, proto polinkis viską supaprastinti, sudėlioti, iš tiesų dažnai trukdo pajusti gamtos grožį, gyvenimo džiaugsmą. Kita vertus, be šių proto savybių taip pat negalėtume gyventi, nes kiekvieną daiktą, įvyktį, turėtume iš naujo suprasti, įvertinti, o tai dar labiau apkrautų protą.

    Patinka

  3. Kaip aktualu! Tikrai geri pavyzdžiai su mišku ir meditacija. Tik dabar supratau meditacijos svarbumą, išeina, kad pamatome ir savo mąstymo būdą. Labai man naudingas įrašas. Tikra tiesa, šiuolaikinė informacija dažnai tėra triukšmas. O mąstymo būdas man naujiena, privertė susimąstyti.

    Patinka

  4. Sveiki visi 🙂
    Smagu, kad pavyko perteikti tai, ką norėjau pasakyti 🙂
    Ryti, ir man su meditacijos technikomis ilgai buvo painiava 🙂 . Na, negaliu daryti to, ko nesuprantu 🙂 . Ieškojau, aiškinausi ir supratau, kad tai tėra būdas suprasti, apraminti savo chaotišką mąstymą, išmokti būti šioje akimirkoje. Visų meditatorių aprašymai, ko gero iš tiesų yra jų asmeniniai išgyvenimai, todėl tiek daug painiavos. Man labiausiai patiko apibūdinimas, kad meditacija yra aukščiausias sąmoningumo lygis ir normali, kasdieninė sąmoningo žmogaus būsena 🙂 Čia jūs teisus – reikia stebėti savo potyrius, o ne kitų patirties aprašymus 🙂
    O su ieškojimu Tiesos išorėje – taip, puikus pavyzdys – dažnai aplakstome ir pažįstame visą pasaulį, o su savimi taip ir nesusipažįstame per visą gyvenimą 🙂 . Ir.. ačiū už gerus žodžius 🙂

    DNR – būtent tas procentinis pamatavimas mane ir stumtelėjo paieškoti – kas ir kodėl. Sutinku, kad ne tik smegenys ir protas dalyvauja mąstymo procese 🙂 . Jei taip būtų, tai kompiuteriai ir būtų protingiausi pasaulyje 😉 . Yra dvasiniai dalykai, kurių dar nelabai kartais suprantame.. Žinoma – sutinku su tavimi – kad viskas, kas mums gamtos ir kūrybinės energijos dovanota, yra mums naudinga ir reikalinga.. Kitas klausimas – KAIP mes tai panaudojame – tą ir norėjau išsiaiškinti 🙂

    Bagira – visi darom klaidų, svarbu suprasti, kad tai klaidos 😉 . Mąstymo būdas daugelio iš mūsų yra chaotiškas, kaip vadina jį rytiečiai – išprotėjęs.. Vakariečiai psichologai tai vadina švelniau – neurotišku mąstymu 🙂 . Taigi viskas mūsų rankose – imam ir tvarkomės, jei kas negerai 🙂 ..

    Patinka

  5. Labas vakaras,

    noreciau ir as pailikti komentara. Mano, manymu ir is patirties galiu teigti, kad visada, kai vadovavausi protu, as daznai sudegdavau ir ketedavau, nepasjudavau tai, kaip ir rase autore, gamtos jegos ir energijos..taigi, kartais laimejimas jau yra suprasti, tai, kad tave riboja tas protas ir bandyti save pagauti akimirkose..o laikui begant, ismokti ji parklupdyti , t.y. prota ir vadovaujantis jausmais, jausti deguoni, osima, o siuo metu laiku – traskanti sniega.

    Uz prota, kuris vergautu Mums

    Patinka

  6. Labas rytas, Karoli 🙂
    Pritariu – vadovaudamiesi tik protu, tampama tokie.. šalti kompiuteriai. Pradinė turėtų būti, sutinku – širdis 🙂
    Turime vadovautis viskuo, ką turime.. harmoningai 🙂
    Dėkui už jūsų nuomonę 🙂

    Patinka

  7. Man kol kas sunkiausia užduotis visada būna išgirsti savo širdies balsą, atskirti jį nuo įprastos logikos (kas taip įprasta informatikui). Man labai patiko vienoje knygoje pateiktas smegenų modelis.

    Pagal jį galima smegenis įsivaizduoti taip: yra du pusrutuliai, tarsi du procesoriai ir jie naudojasi vienu kanalu duomenims perduoti iki sąmonės, tai jeigu kairysis (logika, kalba) išnaudoja visą duomenų kanalą, tai dešiniajam nelieka nieko.

    Ta pati analogija išeina ir meditacijoje, kad savo širdies, dvasios (ar kaip bepavadinsime) balsą pavyksta išgirsti tik tada, kai nutildome nuolatinį proto plepėjimą. Kitas variantas kuriuo vadovaujuosi, kai laiku “prabundu“ ir įvykių sukūryje būnu sąmoningas, tai pirmoji reakcija dažniausiai vadinama nuojauta. Geriausi rezultatai aišku būna tada jeigu spėju pasielgti vedamas momentinio impulso ir net nesuveikia loginė grandinė bandanti paaiškinti ką ir kodėl darau. Tokiu atveju netenka svarstyti ar tai buvo nuojauta, ar tiesiog proto filtrai, įpročiai ar dar kažkas.

    Protas gali būti puikus įrankis ir pagalbininkas, tiesiog jis yra labai prastas šeimininkas. Aš už tai, kad išmoktume balansuoti ir išnaudotumę visą savo potencialą, tiek protinį, tiek dvasinį, nes žinau, kad 1+1 dažnai yra kur kas daugiau nei 2 🙂

    Patinka

  8. Labas rytas 🙂
    Dėkui, Ryti, už nuorodą 🙂
    Momentinė nuojauta, arba intuicija – tai, kaip Bagira kažkurioje diskusijoje įvardino – mūsų vidinis kompasas, kuris visada rodo teisingą kryptį.
    Mes kažkodėl įpratę daryti nuolat vertinimus, o tik paskui veikti. Tikrai retas žmogus pasikliauja savo intuicija. O intuicija, pasirodo, visada nurodo optimaliausią sprendimą, “gryną“ reikalingą informaciją. Kai pradedame svarstyti, tą sprendimą apvelkame daugybe abejonių ir galiausiai jo nelieka.. Nėra paprasta pradėti kitaip mąstyti ir pasikliauti intuicija. Aš ilgokai “treniravausi“ 🙂 , bet protas vis bando “užimti“ savo buvusias pozicijas 🙂 .
    Patiko mintis, kad protas prastas šeimininkas 🙂 Tikrai, 1+1 dažnai yra daugiau, nei du 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s