Kategorija: Mokymai

* Dvasinės žinios negali būti piniginių-prekinių santykių objektu. Dvasinių žinių negalima pardavinėti, t.y., negali būti nustatyta jų “kaina“. Jos turi būti perduodamos besąlygiškai, kaip dovana – tik taip išsaugojamas jų tyrumas. Vienintelis galimas atsidėkojimo būdas – tai laisvanoriška auka.

* Tikras dvasinis Mokytojas niekada neprašo pinigų už mokymą. Jo misija absoliučiai nesavanaudiška, nes dvasinės žinios negali būti matuojamos ir vertinamos materialiu matu. Juk Mokytojas – tarsi gyvas laidininkas, per kurį perduodama Kūrėjo išmintis.

* Todėl Mokytojas gyvena kukliai, sąžiningai uždirbdamas pragyvenimui kažkokiu žemišku darbu. Kalbos apie energijų apykaitą, apie būtinybę imti pinigus už dvasines žinias – spekuliacijos ir pasiteisinimų ieškojimas. Pinigai – tai žemų vibracijų energija, nes susijusi su negatyvumo apraiškomis (savanaudiškumu, godumu..). todėl negali būti prilyginta dvasingumui (aukštų vibracijų energijai).

* Aukštų vibracijų energijų apykaita vyksta kitaip, nei piešia žemiškas protas: “aš-tau, tu-man“. Tai apykaita, kai dovanojamas gėris auga geometrine progresija: kiekvienas gavęs tokią dovaną žmogus kelia savo energijų vibracijas ir sąmoningai skleidžia, didina harmoniją toliau. Tai apykaita ne savo naudai, o visų labui.

* Tik nesavanaudiškas žmogus gali perduoti ir skleisti dvasines žinias – tai pagrindinis tikro dvasinio Mokytojo požymis. Jei tai tampa bizniu, Mokytojas puola į visas žemas sąmones būsenas: godumą, savanaudiškumą, egoizmą, susireikšminimą, priklausomybę nuo mokinių kiekio, pinigų kiekio ir pan., – jis tiesiog praranda dvasines savybes, kurios būtinos dvasiniam Mokytojui, todėl pradeda skleisti informaciją, atitinkančią jo sąmonęs lygmenį.

* Netikras mokytojas – didelis pavojus dvasinių žinių ieškotojui. Geriau jokio Mokytojo, nei netikras: jo nutiesti klystkeliai gali nuvesti labai toli nuo tiesos, įnešti sumaištį į žmogaus sąmonę ir nusivylimą dvasinėmis paieškomis. Tačiau kartais susitikimas su netikru “guru“ yra gera pamoka, galinti išmokyti atskirti tiesą nuo melo.

* Pagrindinis skirtumas tarp tikro Mokytojo ir netikro tame, kad tikrasis yra jo skleidžiamų dvasinių savybių pavyzdys: jis gyvena taip, kaip moko. Jis niekada nesigiria, nesiekia šokiruoti įvairiais fokusais. Jis siekia išlaisvinti iš melo, iliuzijų ir atveria pačio žmogaus dvasinį potencialą. Tuo tarpu netikras “guru“ stengiasi pririšti prie savęs (siekia naudos), sureikšmina save, suteikia sau nebūtų savybių, siekia aklo paklusnumo, manipuliuoja, žada mokiniams įvairių žemiškų “gėrybių“ (turtus, šlovę, sėkmę).

* Tikras Mokytojas nemanipuliuoja savo gebėjimais, kad paveiktų savo naudai kitus žmones. Jis niekada nemoko savo mokinių manipuliuoti kitų žmonių sąmone, psichika ar valia. Neskatina priešiškumo, nemenkina kitų.

* Jis atviras ir nuoširdus, šalia jo visada juntama ramybė. Jis geros širdies ir kilnus, tačiau gali būti ir griežtas, jei to reikia: jis daro viską, kad mokiniai išsivalytų nuo egoizmo apraiškų.

* Tikras Mokytojas duoda žmogui “raktus“, kurie “atrakina“ jo vidinį žinojimą, jo dvasinę jėgą, jis nieko nedaro už mokinį. Tai gali būti pokalbiai, praktikos, bet pagrindinis mokymas yra labai subtilus – iš širdies į širdį, kuris greičiau pajuntamas, o ne išgirstamas.

* Jis atsižvelgia į kiekvieno mokinio sąmonės būseną, unikalius gebėjimus ir skatina juos vystyti. Jis niekada nemoko to, kam mokinys nepasiruošęs.

* Dvasinis Mokytojas moko būtinų savybių dvasiniame kelyje: nuoseklumo, drausmės ir kantrybės, o užduotis skiria, atsižvelgdamas į augimo rezultatus. Tobulėjimas apima visas gyvenimo sritis, todėl visos jos palaipsniui harmonizuojamos, atsisakant visko, kas nutraukia į žemas sąmonės būsenas.

* Mokytojas padeda suvokti tam tikrų norų ir įpročių žalą, todėl būtina mokinystės sąlyga – doras gyvenimas ir žalingų įpročių atsisakymas.

* Tikras Mokytojas išaiškina mokiniui dvasinės evoliucijos dėsnį, priežasties-pasekmės dėsnio veikimo principą, žmonijos vienybės, sąveikos ir nekenkimo principus, Kūrinijos dėsnius. Tai atveria kelią į sąmoningą būtį ir sąveiką su aplinka, ugdo atsakomybę už savo veiksmus ir bendrą visų ateitį.

* Didelė laimė yra sutikti tikrą dvasinį Mokytoją! Jis padrąsina, įkvepia ir palengvina mokinio dvasinį augimą. Svarbiausia – Mokytojas parodo ir padeda atverti mokiniui jo vidinę dvasinę šviesą, kurią jis pradeda skleisti ir didinti harmoniją Žemėje 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų parinko – ruvi.lt)

Laimė – vienas iš mūsų sielos poreikių, todėl kiekvienas žmogus siekia laimės. Tačiau dažnai pastebime keistą dalyką: laimę žmonės supranta labai skirtingai. Kodėl taip yra?

Vedos aiškina, kad materija yra veikiama trijų gunų (savybių): tai Satva-guna (dorybės guna), Radža-guna (aistros guna) ir Tama-guna (neišmanymo guna). Jų išraiška yra skirtinga, todėl skirtingų gunų veikiami žmonės skirtingai suvokia laimę.

Laimė yra natūrali tyros sielos būsena – tuomet yra savo aukščiausios dvasinės prigimties suvokimas, absoliutus Kūrinijos dėsnių žinojimas, pasitikėjimas Dievu ir gyvenimu. Tokia vidinė būsena – sielos ir kūno sveikatos rodiklis.

Kuo daugiau siela atitrūkusi nuo Dievo, tuo labiau žmogus jaučiasi nelaimingas, ir jo būsena veikia ir jo išorinį gyvenimą – jį lydi ligos ir nesėkmės, o laimės jis pradeda ieškoti išskirtinai išoriniuose dalykuose.

Pažvelkime, kaip žmogaus laimės suvokimą veikia įvairios gunos.

Laimė Tama-gunoje (neišmanymo gunoje). Žmogus nesupranta savo dvasinės prigimties, nesidomi savišvieta, todėl patiria laimę nuo apčiuopiamų ir jam suprantamų dalykų: maisto, miego, saugumo pojūčio.

Jis neturi aukštų, kilnių tikslų ar idealų, kurie motyvuotų jį, todėl gyvena gan paviršutinišką gyvenimą ir junta vidinę tuštumą. Nesuprasdamas, kam gyvena, jis pavydi kitiems ir nuolat juos kritikuoja.

Tokie žmonės nieko nekuria, todėl telieka griauti: save, savo sveikatą, santykius, aplinką. Juos dažnokai lydi depresija, nes negali atrasti savo vietos gyvenime, negali keisti realybės. Jie savanaudiški, tingūs, abejingi kitų išgyvenimams.

Veikiami šios gunos, žmonės bėga nuo realybės visais įmanomais būdais: ieško laimės svaigaluose, daug valgo, pradeda gyventi serialų herojų gyvenimais, arba.. daug miega.

Laimė Radža-gunoje (aistros gunoje). Šioje gunoje mūsų laikais gyvena dauguma žmonių. Tai – grynas vartotojas, jo laimės supratimas – tik materialiuose dalykuose. Jis kaupia daiktus, siekia aukšto statuso, šlovės ir valdžios, mėgaujasi brangiais daiktais, rūpinasi išoriniu blizgesiu.

Jie laimingi, kai gali tenkinti savo troškimus (mitybos ir kūniškus), stimuliuoti jutimus (muzika, spalva, kvapais), pramogauti ir linksmintis. Reguliariai vartoja stimuliatorius: kavą, arbatą, alkoholį ar tabaką.

Jiems nesvarbu, kokie jie iš tiesų, svarbiausia jiems – įvaizdis. Nuolat priversti kažką vaidinti, elgtis nenatūraliai, apgaudinėti. todėl dažnai patiria stresą, yra įsitempę, o įtampą linkę išlieti ant artimųjų.

Pavydūs ir egoistiški. Domisi dvasingumo temomis, tačiau epizodiškai, su nuolatinėmis abejonėmis. Bendravimas pagrįstas jų pačių poreikiais ir norais, o ne abipusiu susidomėjimu ir pagarba.

Valdomo aistrų ir nesibaigiančių troškimų žmogaus laimė – visada ateityje, visada išorėje, nes jo norams nėra pabaigos.. Rytojus jam visada geresnis, nei ši diena, todėl dėl iliuzinio rytojaus nuolat aukoja savo dabartį.

Laimė Satva-gunoje (dorybės gunoje). Labai mažai žmonių gyvena šioje gunoje mūsų dienomis, todėl jie atrodo aplinkiniams keisti ir nesuprantami. Ši guna yra žmogaus dvasinės evoliucijos tikslas Žemėje, todėl ji pasiekiama, kai žmogus persisotina neišmanymu, aistromis ir susikuria sau aibę problemų gyvenime.

Tuomet žmogus pradeda ieškoti savo problemų priežasčių ir dvasinių žinių: apie aukštesnę sąmonę, bendražmogiškus tikslus, kūriniją, tikrąją laimę, Kūrėją.. Laimę Satva-gunoje reikia užsitarnauti – kai žmogus išsikelia sau aukštus dvasinius tikslus, jam reikia atsisakyti visko, kas jį griauna: žalingų įpročių, iliuzinių tikslų, netikrų vertybių.

Tai visapusiškos “detoksikacijos“ periodas, išsigryninimo metas, kai seni įpročiai ir šabloniniai įsitikinimai dar sunkiai paleidžia ir kartais net suteikia skausmą. Reikia kantrybės ir ištvermės, nes ir aplinkiniams tokie pasikeitimai nesuprantami.

Jį įveikus, ateina sąmonės aiškumas, pasitikėjimas gyvenimu, dvasinė stiprybė ir visiškai nauja gyvenimo kokybė. Kad nauja gyvensena ir mąstymas taptų natūraliu gyvenimo būdu – taip pat reikia laiko.

Žmogus Satva-gunoje įgauna visas dvasines dorybes, harmonizuoja visas gyvenimo situacijas, tampa bendrakūrėju ir palaiko kūrinijos dėsnius Žemėje. Laimė – jo vidinė būsena, kurią jis nuolat spinduliuoja į išorę.

Kiekvienas žmogaus vystymosi etapas yra svarbus, kiekviename iš jų žmogus mokosi naujų, aukštesnių savybių. Ir kiekvienas įveiks visus etapus, pasiekdamas aukščiausią dvasingo žmogaus pakopą, po kurios – naujos tobulėjimo aukštumos, kurių šiandien net įsivaizduoti negalime 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko ir surašė ruvi.lt)

Naujas žmogus vienu metu gyvens dviejuose pasauliuose: jis mylės Žemę ir bus dvasingas.

Jis priims tokį savo vientisumą ir gyvens be vidinio susiskaldymo. Jis nemąstys priešingybėmis. Jis pakils virš dualumo ir pasveiks nuo dvylipumo šizofrenijos.

O su naujo žmogaus atsiradimu užgims ir naujas pasaulis, nes naujas žmogus matys pasaulį visai kitaip.. Visas gyvenimas bus kitoks, tokio gyvenimo žmonės dar niekada negyveno.

Žmogus vienu metu bus mistikas, kūrėjas ir mokslininkas.

Jis nedarys vieno ar kito pasirinkimo, jis turės vienintelį pasirinkimą, kurio net pasirinkimu negalima pavadinti – Būti Savimi.

Žmogui reikia mokytis būti laisvu. Atėjo laikas nutraukti visas grandines ir ištrūkti iš savo vidinio kalėjimo kameros.

Pakaks būti vergu!

Naujas žmogus mokės panaudoti visas savo dvasios ir kūno galimybes. Vienu metu jis bus ir Kristumi, ir Epikūru.

Ir šis naujas žmogus gimsta jau dabar, tiesiog žmonės to dar nepastebi..

Tai, kas atgyveno – jau griūva, trūnija ir traukiasi. Ir nereikia apraudoti senos realybės, reikia džiaugtis, kad ji gęsta, nes vietoje jos jau užgimsta nauja realybė.

Senosios realybės pabaiga yra naujosios pradžia. Tai amžino judėjimo ir vystymosi dėsnis.

Padėkime senai realybei išeiti, o naujai užgimti, bet atminkime, kad už seno iš inercijos dar laikomasi, todėl naujas žmogus joje atrodo keistas reiškinys.

Todėl jo nesupranta, baiminasi ir bando visais būdais žeminti ir paniekinti.

Tai labai svarbus laikmetis.

Mums pasisekė, kad gimėme šioje epochoje, kad esame grandiozinių pokyčių liudininkais, kai senoji atgyvenusi realybė praranda savo pamatus.

Ji labai trapi, bet savo mintimis mes vis dar laikome ją, nes labai bijome pabėgti iš šito kalėjimo.

Bet durys atviros!

Tiesą sakant, durų apskritai nėra, nes viskas, ko mes bijome, tėra iliuzijos.

Žmonija turi padaryti kokybinį dvasinį šuolį ir žengti iš sutrūnijusio melo į tyrą, gaivią, amžinai jauną Tiesą. Kiekvienas žmogus turės tai padaryti..

Yra tik viena religija – meilės religija. Yra vienas Dievas – visus ir visa mylintis Dievas.

Visa mūsų Žemė yra vieninga. Visa žmonija – vieninga, o mes – vienas kito dalelės. Todėl turime atsibusti: mylėti, suprasti ir palaikyti vienas kitą, veikti bendram labui.

Tai nelengvas išbandymas, ir tik drąsūs, išmintingi, suprantantys būties dėsnius ir išdrįsę išeiti už atgyvenusių šablonų ribų, galės įkvėpti ir kitus žmones.

Svarbiausia – išmokti besąlygiškai mylėti ir tikėti, kad mes galime gyventi kitaip – kaip dvasingi žmonės, kaip kūrėjai, o ne kaip “civilizuoti“ barbarai.

Naujas žmogus jau ateina. Mes visi turime tapti naujais žmonėmis ir sukurti naują pasaulį, kur klestės vienybė, meilė, santarvė.

Ir tuomet pamatysime tikrą būties grožį, pajusime tyrą džiaugsmą, palaimą ir pačios Visatos pulsą – visaapimančią besąlygišką Meilę..

(Mintys iš Ošo paskaitų ir knygų, parinko ir vertė ruvi.lt)

* Vieną dieną jūs netikėtai suvokiate, kad visą savo gyvenimą plaukiate pasroviui: jums pavyksta sudurti galą su galu, pavyksta neblogai atrodyti iš šalies.. Bet širdies gilumoje periodiškai iškyla gili neviltis, kai aštriai jaučiate tuštumą širdyje.

* Ir tuo pačiu metu kažkur giliai viduje kyla suvokimas, kad turi būti kažkoks kitoks gyvenimo būdas, kad galima kitaip žiūrėti į pasaulį, kad yra kitas kelias, vedantis į laimę ir pilnatvę.

* Kartais net pavyksta pagauti trumpam tą palaimingą pojūtį, ir jūs pajuntate meilę – tuomet visas pasaulis nušvinta, gyvenimas įgauna aiškumą, o slėgęs sunkumas išnyksta. Tačiau labai greitai šie išgyvenimai išsisklaido lyg dūmai, telieka prisiminimai ir neaiškus suvokimas: “kažkas čia ne taip..“

* Ir vėl pasijuntate vienišas, vėl sugrįžtate į tą pačią slegiančią realybę. Pasaulis atrodo svetimas, geriausiu atveju – sukelia liūdesį. Tai – emociniai pakilimai ir nuopoliai: kai dažniau atsiduriate apačioje, bet svajojate apie emocinį pakilimą.

* Šitaip nors kartą gyvenime pasijunta kiekvienas žmogus. Ir, pasirodo, “siaubūnas“, kuris “nutraukia“ emocijas žemyn, tūno kiekviename iš mūsų ir valdo mus daugybe “rankų“: chroniška įtampa, abejingumu žmonių kančiai (įskaitant ir pačius artimiausius), emociniu šaltumu ir jausmų atbukimu.

* Tai pasiekia visus, nors mes linkę tai neigti. Mes stengiamės negalvoti apie tų “rankų“ poveikį ir kartais pasistatome aukštą pasiteisinimų sieną, norėdami nuo jo pasislėpti. Arba apsimetame, kad jo nėra, arba stengiamės pabėgti nuo jo visais įmanomais būdais: kuriame įvairius planus, siekiame užimti padėtį visuomenėje, ieškome būdų atsipalaiduoti, pramogaujame.

* Bet užsukite į bet kokį vakarėlį – įsiklausykite į juoką, iškreiptus balsus, demonstratyvų linksmumą, už kurių slepiasi baimė. Užsukite į sporto varžybas, ir pamatysite beprotiškus sirgalių pykčio proveržius, girtuoklystę ir peštynes tribūnose.

* Pažiūrėkite televizijos naujienas. Įsiklausykite į dainų tekstus. Visur aptiksite tą pačią temą skirtingomis variacijomis: kančia, įtampa, neapykanta, pavydas, agresija, nepasitenkinimas gyvenimu..

* Atkreipkite dėmesį į apėmusį žmones nekontroliuojamą beviltiškumą, kuris slepiamas po entuziazmo ir draugiškumo kaukėmis. Taip jie bando desperatiškai išsivaduoti nuo vidinės įtampos ir nerimo.

* Atrodytų, kad gyvenimas – nesibaigianti kova, kažkokios gigantiškos pastangos su labai abejotinais šansais į sėkmę. O savo nepasitenkinimą gyvenimu mes sprendžiame sindromu “jei tik turėčiau“: jei turėčiau daugiau pinigų, didelį televizorių, brangų automobilį, turtingą sutuoktinį, gražią figūrą.. Ir tam nėra pabaigos.

* Iš kur atsiranda visas šitas mentalinis (minčių) balastas? Ir dar svarbiau – ką su juo daryti? Jis atsiranda dėl mūsų miegančios proto būsenos: tai gili, subtili visaapimanti proto įpročių raizgalynė – tikras “gordijaus mazgas“, kurį rišome palaipsniui, po truputį ir kurį atrišti galime lygiai taip pat – palaipsniui, vieną po kito.

* Mes galime pažadinti savo sąmonę: išmokti stebėti, svarstyti, atskirti, atpažinti, suprasti, kitaip tariant – žingsnis po žingsnio nesąmoningą paversti sąmoningu. Paversti protą pažinimo įrankiu, o ne mūsų šeimininku.

* Neimituoti gyvenimo, besivaikant primetamų protui materialių norų, bet mokytis vadovautis aukštesniu dvasiniu aspektu – širdies išmintimi, dvasinėmis vertybėmis: dora, sąžine, tiesa ir kurti Harmoniją gyvenime.

* Tai nelengva, bet įmanoma, tereikia nepasiduoti automatizmui, tinguliui ir kasdien praktikuoti: mokytis atskirti nesveikas, kaustančias mintis ir jų atsisakyti.

* Senajame budistų tekste “Dhammapadoje“ dažnai minimas proto suvaldymas, tyras protas, budrumas, sąmoningumas, dėmesingumas, proto rimtis – tai kelias į aiškumą gyvenime ir laimę. O nevaldomas protas klaidžioja iliuzijose ir kuria chaosą gyvenime.

* “Niekas negali tavęs paveikti daugiau nei tavo paties protas – nei tėvai, nei giminės, nei draugas, niekas. Tik sudrausmintas protas atneša laimę“ – teigia senieji budistų raštai.

Mintys iš budistų vienuolio Chenepola Gunaratana knygos “Paprastais žodžiais apie dėmesingumą“, parinko ir vertė ruvi.lt

Vedų kultūra dvejopai vertina konfliktus. Iš vienos pusės – tai nepageidautina kritinė situacija, o jei mes nuolat patys sukeliame konfliktus – tai net liga, reikalaujanti kruopštaus sąmonės valymo.

Iš kitos pusės – tai ne tik egzaminas, patikrinantis mūsų brandumą ir dvasinio vystymosi kokybę, bet ir mūsų taisytinų klaidų išryškinimas. Būtent konfliktinėse situacijose žmonės parodo savo tikrąsias savybes.

Taigi – turėtume tokių situacijų nekurti, o jei į jas pakliūname ar esame įtraukti, reikėtų atidžiai stebėti – ko jos mus moko ir kokios mūsų klaidos iškyla į paviršių.

Vedų mokymas nurodo šias konflikto aksiomas:

* Konfliktinėje situacijoje nėra teisiųjų;
* Teisus neatsiduria konfliktinėje situacijoje;
* Kad išeitume iš konflikto būsenos, reikia atrasti savo klaidą, ją ištaisyti ir užimti teisingą poziciją;
* Konfliktą stipriname, kai: ieškome kitų žmonių klaidų, reiškiame pretenzijas, įrodinėjame savo tiesą;
* Konflikto vertingumas: jis gali padėti pamatyti savo klaidas, jas ištaisyti, sustabdyti degradacijos procesą ir tęsti savo vystymąsi (valyti širdį nuo iliuzijų, pykčio, godumo, išdidumo, pavydo ir t.t.) Užėmę teisingą poziciją konflikto metu, mes mokomės išreikšti savo dvasines savybes.

Jei dažnai keliame konfliktus ar į juos nuolat įsiveliame – esame degradacijos procese, t.y., nematome klaidų, nedarome išvadų ir nevystome savo dvasinių savybių. Todėl Vedų mokymas nurodo – kaip nustatyti, ar esame teisingame kelyje.

Teisingą dvasinį vystymąsi parodo du kriterijai:

* Jei aplinkinių žmonių požiūris į jus gerėja, šiltėja;
* Jei auga jūsų noras ištaisyti savo klaidas.

O nuklydimą nuo teisingo kelio (degradaciją) parodo šie kriterijai:

* Jei aplinkinių žmonių požiūris į jus blogėja;
* Jei jūsų noras ištaisyti savo klaidas mažėja.

Kad nekeltume konfliktų, turime ne tik valyti savo sąmonę, išmokti suprasti ir valdyti savo emocijas, bet ir žinoti, dėl kokių priežasčių jie kyla.

Vedos nurodo keturias pagrindines konfliktų priežastis:

* Nepatenkinti išoriniai poreikiai;
* Įsipareigojimų nevykdymas;
* Kito žmogaus įskaudinimas;
* Pati giliausia priežastis – nemokšiškumas (iliuzijos).

Kiekvienoje konfliktinėje situacijoje labai svarbu atgauti dvasinę pusiausvyrą ir sąmonės aiškumą – tik tokioje būsenoje galime pamatyti situaciją be emocijų ir atrasti teisingą abiems pusėms sprendimą.

Tai nereiškia, kad turime dirbtinai vengti kritinių situacijų ar bijoti pasakyti savo nuomonę. Tiesiog reikia mokytis kiekvienoje situacijoje ieškoti sutarimo, taikaus sprendimo, bendradarbiavimo. Kitaip tariant – harmonizuoti kiekvieną situaciją.

Todėl Vedų kultūra moko gyventi laikantis dviejų pamatinių principų: teisingumo ir geraširdiškumo. Teisingumo principas teigia, kad gyvenimas atlygina pagal nuopelnus: siunčia draugus ar priešus, sveikatą arba ligas, laimę arba nelaimes ir pan.

Tačiau ką žmogus gyvenime bepatirtų, aplinkiniai neturi to abejingai stebėti (“ne mano problema“, “pats nusipelnė“), jie turi nuolat taikyti geraširdiškumo principą: būti jautrūs kenčiančiam, padėti jam sumažinti skausmą ir oriai atlaikyti sunkumus.

Iš to seka, kad ir konfliktinėje situacijoje galime išmokti pajusti svetimą skausmą ir išreikšti savo geraširdiškumą – nevystyti konflikto, jį taikiai išspręsti, padėti kitam žmogui atgauti ramybę.

Vedų dvasinio gyvenimo tradicijos moko:

* Negali pasakyti kažką gero apie žmogų – patylėk. Ne tik žodis, bet ir mintis žeidžia ne mažau, nei veiksmas: bloga mintis ar žodis stiprina žmoguje tai, ką apie jį kalbame ir galvojame. Kalbame ar galvojame blogai – didiname blogį. Be to, nuolat kalbėdami apie kitų trūkumus, praleidžiame progą ištaisyti savuosius. Blogos kalbos stiprina kalbančiojo pyktį, ir tuo pačiu jis praranda kažką gero savyje.

* Negali padėti – netrukdyk. Bereikalingomis kalbomis, audringomis emocijomis ar neprašomais patarimais kartais galime tik viską pabloginti, nuslopinti žmogaus iniciatyvą. Kartais pakanka tiesiog buvimo šalia, išklausymo ar nuoširdžios maldos už žmogų. Mokykimės pajusti – kada ir kuo galime pagelbėti. Tikroji pagalba visada pagerina situaciją.

* Sutikę žmogų, kaskart padaryk kažką gero. Palinkėkime sėkmės, padovanokime šypseną, gerą žodį, pasiūlykime pagalbą, palaiminkime.. Tai suartina žmones, pagerina santykius, parodo mūsų jausmus, nuoširdumą.. Dideli gražūs dalykai prasideda nuo mažų gerų poelgių.

Mes galime kurti gerus, šiltus santykius. Bendravimas su artimais žmonėmis – mūsų geriausia mokykla. Kai esame teisingame kelyje, tuomet konfliktai – retas dalykas, o mūsų bendravime klesti meilė, taika ir vienybė. Harmonija 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parinko ruvi.lt)

* Yra du pažinimo būdai: išorinis ir vidinis. Išorinis pažinimas per protą neišvengiamai veda į pasaulio neigimą. Iš čia gimė posakis: “Kuo daugiau žinių – tuo daugiau liūdesio“. Vidinis pažinimas per širdį, kuris kiekvienoje kūrinijos dalelėje mato būties vienybę – visada veda į palaimingą vidinį džiaugsmą. Apie tai gimė posakis: “Džiaugsmas yra ypatinga išmintis.“

* Indijoje galimi du mokinystės keliai. Pirmasis – kai mokinys yra šalia Mokytojo, klausosi jo pamokymų ir vykdo jo nurodymus. Tokie mokiniai įgyvendina paklusnumo karmą. Antrasis – kai mokinys toli nuo Mokytojo ir nebendrauja su juo tiesiogiai. Tokie mokiniai įgyvendina iniciatyvumo karmą. Antrasis kelias skaitomas sudėtingesniu, bet garbingesniu, nes ugdo mokinio savarankiškumą ir dvasios stiprybę, todėl jis gali būti Šviesos pasiuntiniu tarp liūdesio ir aistrų apimtos žmonijos.

* Šis besikeičiantis pasaulis panašus į sapną. Jis realus, mes jį matome, tačiau pamatiniai dalykai, kuriais remiasi žmonės, yra savanaudiški, netikri, iškreipti, iliuziniai. Todėl žmonių pasaulis perpildytas potraukiais, kančia ir neapykanta.. Jis neatitinka darnios būties visų labui ir kūrinijos veikimo dėsnių. Ir tik po sąmonės pabudimo žmogus pamato visas iliuzijas: vidinės šviesos sušildyta siela atsikrato visų nešvarumų ir pradeda švytėti, skleisdama tyrumą ir meilę. Žmogus pradeda gyventi harmonijoje su amžinais būties dėsniais, kurie jį palaiko. Jis tampa bendrakūrėju.

* Mintys – tai dvasios sparnai. Tai energija, suteikianti kūrybinę jėgą, tai didingas dvasios instrumentas, kurio pagalba galima kurti neįtikėtinus dalykus.. Tačiau nemokšiškai ar piktybiškai naudojama, ši jėga gali tapti didžiausiu dvasios apribojimo instrumentu.

* Mūsų mintys – mūsų vidinės būsenos rodiklis. Indijoje yra posakis: “Nori pažinti žmogų? Užkalbink jį. Žmogus – tarsi indas. Iš jo pasipils tai, kuo jis užpildytas“. Mūsų mintys daro realų poveikį, jos tarsi infekcija – “užkrečiamos“: geranoriškumas “užkrečia“ geranoriškumu, nuoširdumas – nuoširdumu, džiaugsmas – džiaugsmu.. Kaip ir visos negatyvios mintys – “užkrečia“ negatyvumu. Sekime savo mintis, valykime, išgryninkime jas – skleiskime harmoniją.

* Įmantrūs žodžiai – gūdus miškas, kuriame klaidžioja vaizduotė, o melas – tiesus kelias į tamsą ir iliuzijas. Tiesa atrandama tik per realybės pažinimą, išmintis remiasi tik tiesa. Ir net menkiausias nuklydimas nuo tiesos nepraeina veltui: šiandien – nedidelis melas, rytoj – nedidelis sandėris su sąžine, poryt – didelė niekšybė. Kuo toliau nuklystame nuo tiesos – tuo sunkiau prie jos sugrįžti.

* Šiuolaikinė civilizacija – tarsi savo uodegą ryjanti gyvatė: išrado daug ką, bet žmogų “suvalgė“, prarado.. Dvasingumo, dorovingumo, žmoniškumo praradimas – didžiausia bėda. Civilizuotas laukinis – pats atgrasiausias reginys.. Kai suprasime, kad meilė gimsta širdyje – išmoksime mylėti, kai pradėsime vadovautis širdies jausmais – pradėsime gyventi žmoniškai ir dvasingai, kai gerbsime kūrinijos dėsnius ir veiksime visų labui – atgausime harmoniją.

* Dorovė – Kūrėjo dovanotas pamatas visapusiškai ir visuotinei žmonių gerovei. Besąlygiška meilė – didžiausia dorybė ir vienijanti žmones jėga. Mylėdami mes linkime visiems laimės ir sudarome geriausias sąlygas doriems darbams. Laimė – dorų minčių, žodžių ir veiksmų pasekmė. Todėl pradėkime nuo savo minčių, žodžių ir veiksmų – tegul jie neša pasauliui laimę! Visų labui ir gerovei 🙂 ..

(Iš paskaitų apie Vedas, parinko ruvi.lt)

Įvairios šiuolaikinės teorijos teigia, kad pasaulis vystosi ir progresuoja: iš paprastų formų – į sudėtingas, iš mažai išsivysčiusių – į pilnai išsivysčiusias, iš primityvių technologijų – į tobulas. T.y., vyksta progresas, o tai jau savaime yra gėris..

Visai kitokį požiūrį į evoliuciją dėsto seniausias pasaulyje mokymas – Vedos. Pagal jas šis pasaulis jau buvo sukurtas tobulas, nes kūrė jį tobulas Kūrėjas (kūrėjas visada išmintingesnis už savo kūrinį). O tai, ką mes šiandien vadiname progresu, iš tiesų yra.. regresas: iš tobulumo – į nuosmukį. Pasiaiškinkime, kodėl taip yra.

Pasaulinėje mitologijoje, įvairiose mokymuose ir šventraščiuose yra daugybė pasakojimų apie tai, kaip Dievai vaikščiojo po Žemę ir kūrė Rojų Žemėje. Vėliau sekdavo nuopolis: jis įvykdavo todėl, kad Žemės parametrai (išmatavimas) vertė prisitaikyti prie materijos, transformuotis, “įsižeminti“.

Plačiau šiuos procesus paaiškina aprašytas Vedose dėsnis apie keturis ciklus arba jugas (laikotarpius): Satjajugą (arba Aukso amžių), Tretajugą (Sidabro amžių), Dvaparajugą (Bronzos amžių) ir Kalijugą (Geležies amžių).

Kadangi šioje erdvėje laikas cikliškas, todėl prasidėjęs nuosmukis iš tobulumo taško gali vėl pasukti į tobulumą iš karto po to, kai pasiekia degradacijos maksimumą. Tačiau svarbu suprasti, kad tai – ne kažkoks beprasmiškas judėjimas ratu, bet – judėjimas spirale, kai kiekviename cikle įgauta patirtis praplečia sąmoningumą ir “iškelia“ į sekantį ciklą ne tik žmoniją, bet ir Žemę bei visas su ja susietas Visatos sistemas.

Tai ir yra tikroji evoliucija, augimas, vystymasis, turintis įtaką visai Kūrinijai, bet įgautos per naują patirtį savybės visuomet “patikrinamos“ paskutiniuoju ciklu. Tai tarsi egzaminas – žmonijai ir kiekvienam žmogui – leidžiantis toliau tęsti, plėsti patirtį ir kurti naujas galimybes, naujas erdves, išsaugojus dvasingumą (dievišką kibirkštį) pačiose žemiausiose (dualios) sąmonės būsenose, tankiausioje materijoje.

Kaip rodo istorija, ne visada tokie egzaminai buvo išlaikomi – tai matome ir pagal žuvusių (susinaikinusių) civilizacijų paliktus pėdsakus. Pagrindinis požymis, kad įvyksta posūkis į šviesą – tai žmonių “pabudimas“, kai jie pradeda matyti blogį, suprasti, kas yra blogis ir atgaivina amžinas dvasines vertybes. Kad geriau suprastume šių ciklų veikimo principus, pažvelkime į jiems būdingas savybes.

Satjajuga, arba Aukso amžius. Tai aukščiausia gerovė ir tobulumas. Žmonės šiuo laikotarpiu dvasingi, kilnūs, taikūs, kūrybingi, vieningi ir sveiki. Gyvena jie labai ilgai. Yra lygybė, žmonės gyvena harmonijoje vieni su kitais, su gamta, Kūrinija ir Kūrėju: jie yra bendrakūrėjai.

Tretajuga (Sidabro amžius). Čia palaipsniui jau vyksta dvasinis nuosmukis: tamsėja sąmonė, atsiranda ydos, žmonės pradeda skaldytis į įvairias grupes, kovoti tarpusavyje. Trumpėja gyvenimo trukmė, žmonės pradeda sirgti.

Dvaparajuga (Bronzos amžius). Pradeda vyrauti blogis ir ydos, atsiranda klasinis suskirstymas, išnaudojimas. Žmonės kariauja, juos užvaldo valdžios, pelno ir garbės troškimas. Atsiranda vis daugiau ligų ir dar labiau trumpėja amžius.

Ir paskutinis ciklas – Kalijuga (Geležies amžius), kurį aprašysiu plačiau, nes visos būdingos jam savybės dabar – aplink mus kaip ant delno, tereikia apsižvalgyti..

– Vyrauja dvasinis nuopolis, vyksta degradacija;
– Sąmonė užtemusi (užmigusi), todėl žmonės lengvai pasiduoda nuodėmėms ir blogiui;
– Nėra bendrų tikslų, bendros krypties ir prasmės;
– Bujoja melas, susvetimėjimas, priešiškumas ir karai. Klesti technokratija;
– Valdovai apvaginėja savo pavaldinius, dori elgetauja, nusikaltėliai klesti, verslo sėkmė priklauso nuo gebėjimo apgauti;
– Tik turtas laikomas žmogaus kilmės, gero elgesio ir gerų savybių kriterijumi. Teisingumas ir įstatymai priklauso tam, kas turi turtus;
– Žmogus laikomas brachmanu (dvasininku), tik dėl to, kad dėvi šventąją virvelę;
– Neturintis pinigų laikomas nedvasingu, o veidmainystė laikoma privalumu;
– Žemėje daugybė korumpuotų žmonių, o valdžia priklauso stipriausiems. Įžūlumas laikomas teisumu;
– Gyvenimo tikslu tapo pilvo prikimšimas.
– Vyrai ir moterys gyvena kartu tik dėl išorinio potraukio, vyro ir moters savybės vertinamos pagal jų seksualinius sugebėjimus;
– Santuoka tvirtinama tik žodiniu susitarimu;
– Sugebantis manipuliuoti žodžiais laikomas išsilavinusiu, o veidmainystė laikoma privalumu;
– Žmonių santykiuose – agresija, melas, egoizmas, paleistuvystė, pavydas;
– Tikėjimas, teisingumas, tyrumas, gailestingumas, gyvenimo trukmė ir fizinės jėgos mažėja diena iš dienos.

Būtent dėl užtemdytos sąmonės žmogus panyra į visas blogybes ir pamiršta savo tikrąją (aukštesniąją) prigimtį. O su užtemdyta (užmigdyta) sąmone tamsos periodo chaose nelengva pamatyti ir suprasti amžinųjų dėsnių veikimą. Tačiau kaip tik šiame tamsos bujojimo maksimume ir įvyksta lūžis, pabudimas – posūkis į šviesą.

Kodėl? Nes žmogaus prigimtis pradeda priešintis, o iškilęs blogis ne tik aiškiai matomas, bet ir pradeda žmogų spausti, slėgti, kol darosi nepakenčiamas.. Atsiranda gėrio, tiesos, žmoniškumo ir vienybės ilgesys, kurio dėka ir įvyksta esminis virsmas žmonių širdyse, sąmonėje, dvasioje.. Per kančias į žvaigždes: žmogus pradeda skirti tiesą nuo iliuzijų, o tiesa visada išveda į šviesą.

Taigi, tai ką mes šiandien laikome progresu, iš tiesų yra degradacija. Arba paskutinis egzaminas. Arba dugnas, nuo kurio turime atsispirti. Kad pakiltume į šviesą ir pradėtume evoliucionuoti – su nauja patirtimi ir giliu suvokimu apie tai, kas mus griauna, o kas kuria harmoniją 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parengė – ruvi.lt)