Kategorija: Mokymai

“…Tikrosios išminties krislų gali slypėti visur: atsitiktinėje frazėje, kurią jums ištarė sutiktas draugas, dainos žodžiuose, kuri dabar skamba per radiją, knygoje, kuri pateko į jūsų rankas “visai atsitiktinai“, ir tyliame balselyje, kuris kartais suskamba jūsų galvoje. Gyvenimas vis kalba apie Gyvenimą. Taip, Gyvenimas kiekvieną akimirką perduoda žinią.

…Esama žmonių, kurie savo gyvenimu nori iš tiesų pakeisti pasaulį, ir jie gali tai padaryti. Galbūt jie nepakeis pasaulio tapę jo lyderiais, galbūt nepakeis jo vadovaudami miniai, rašydami perkamiausias knygas ar dainuodami populiarias dainas… Pasaulį jie keis ramiai keliaudami per gyvenimą. Ir vis dėlto jie liks atminty tų, kurių širdis palies ir pakeis vien dėl to, kad jie kitokie. Nes jie elgsis taip, kaip jiems liepia širdis, žingsniuos kitu ritmu. Jie yra Keitėjai, tokia jų esmė. Visa kas pasikeičia, vos jiems įėjus į kambarį, viskas ima atrodyti kitaip, akimirksniu visa kas tampa gerai…

… Pasaulis yra toks, kokį jį sukūrė žmonės. Jis nebūtinai turi būti toks, tačiau gyvenimas atspindi kiekvieną mintį. Pasaulyje, kuriame gyvename, atsispindi žmonijos kolektyvinis protas ir visos idėjos, kilusios ir tebekylančios nuo amžių pradžios iki dabar. Mes galime rasti būdų sugyventi, būti geri ir mylėti vieni kitus, tačiau tai sugebėsime tik atsikratę senųjų pasaulėvokos pagrindų. Nepraraskime vilties, nesiliaukime vėl ir vėl bandyti keisti pasaulio, nebent manome, kad jis mums tinka ir toks.

Žemės, šios planetos žmonės gyvena tokį gyvenimą, kokį įsivaizduoja dauguma. Žmonijos įsitikinimų visuma ir pasaulėžiūra paremta galybe sampratų, kurios, tiesą sakant, tėra gryni nesusipratimai… Jūs žinote, kad daugybė žmonių yra veidmainiai – kalba viena, o daro kita. Ir jie mano, kad jūs tų dalykų nematote. Jie mano, kad kad jūs jų netgi nestebite, o jei ir stebite, tai esate pernelyg nenuovokūs, kad juos perprastumėte. Tačiau viskas ima keistis. Pasaulis pasikeis tuomet, kai pasikeis daugumos žmonių pasaulėžiūra.

…Kūrybinė galia atsiskleidžia trejopai: mintimis, žodžiais ir veiksmais.Nes mintys, žodžiai ir veiksmai yra energija. Cirkuliuodama ji kuria kitas energijas. Tos energijos sukelia ištisus įvykius. Visi kada nors vykę įvykiai, visa, kas kada nors buvo išrasta, pagaminta ar pasiekta, prasidėjo nuo kieno nors prote gimusios minties. Tuomet ji virto žodžiais, kurie galiausia buvo ištarti ir tapo veiksmais. Štai visi trys Kūrybos Įrankiai, daugiau jokių nėra.

… Gyvenimą reikia gyventi su meile, o ne jaučiant neapykantą; gyventi išplėstomis rankomis, o ne stumiant gyvenimą šalin; gyvenimą reikia gerbti, o ne paminti kiekvienu veiksmu, mintimi ar žodžiu. Meilė gyvenimą sutvirtina ir įprasmina, o neapykanta atima iš žmonių jėgas ir gyvenimą sunaikina. Visų svarbiausia yra Meilė.

… Niekuomet nebūna taip, kad nebūtų pasirinkimo. Žmogaus pasirinkimas visuomet atspindi jo norus ir vertybes. Tas procesas vyksta visą gyvenimą: nuolat darome tam tikrus sprendimus, nuolat turime tam tikrų troškimų ir jais atskleidžiame, kas tuo metu esame.

… Visuomet atminkime, kad paklusti ir kurti yra du skirtingi dalykai. Didžiausia dovana žmogui yra gyvenimas. Tai galimybė kurti ir perkurti save kiekvieną dabarties akimirką, sukurti nuostabiausią Savęs variantą…

… Jei gniuždo tai, “koks yra gyvenimas“, pasistenkite išreikšti savo nepasitenkinimą pozityviai, kad tai padėtų kitiems keisti savuosius įsitikinimus, tuomet po truputį nepalankios sąlygos ims nykti. Pasistenkite neteisti ir nesmerkti žmonių ir aplinkybių, atsirandančių viename ar kitame gyvenimo etape – kai fiksuojamės į blogį, mes jį palaikome ir auginame savo negatyviomis mintimis. Geriau rašykite naują gyvenimo pjesę, būkite jos režisieriumi ir pagrindiniu veikėju. Gyvenimui jūs galite suteikti naują prasmę.

… Niekada nebūna netinkamas laikas ištarti “Aš tave myliu“. Tik.. ištarkite tai širdimi, o ne tik žodžiais. Meilę sau ir meilę kitiems patiriate tada, kai imate suprasti, kad visų jūsų galutinis tikslas yra tas pats. Meilė yra besąlygiška, jei jai to trūksta, tai ne meilė, o egoizmas, savo interesų paisymas. Meilė yra bendrų interesų paisymas, tai jungianti jėga. Meilė nėra atsakas, Meilė – tai sprendimas.“

(Iš N.D.Walch’o knygų)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

“… Jei manote, kad Šaolino mokymas yra kovos meno mokymas, tai klystate. Kai įgijęs meistro vardą mokinys išeina, jis jau seniai būna atsisakęs šios minties. Jis yra išmokęs jausti savo kūną, jį gerbti ir juo naudotis… Jis yra suvokęs, kad protas suteikia kūnui energijos arba atsisako jos duoti. Jis yra suvokęs, kad proto galia jis gali kontroliuoti save ir aplinką ir kad vien protas padaro jį nenugalimą. Ir mažiausias susierzinimas tuščiai eikvoja energiją, kurią kitur galima panaudoti kur kas naudingiau.

Gyventi Čia ir Dabar, vadinasi priimti reiškinius tuo metu, kai jie vyksta. Iš kiekvienos akimirkos paimti tai, ką ji siūlo. Gyventi šia akimirka, vadinasi sutelkti į ją visą savo dėmesį. Ją visiškai išnaudoti, tačiau ir viską jai atiduoti.

Šaolino atidumo principas moko mus suprasti, kad niekas, iš tiesų niekas nevyksta savaime, nors ir atrodo taip labai suprantama, ir mes manome, kad tai savaime suprantama.

Veiksmo principas moko mus suvokti, kad tik nedaugelis žmonių veikia, o dauguma tik reaguoja į veiksmą. Tie, kurie veikia patys, nuo pat pradžių yra geresnėje pozicijoje. Jie nusistato žaidimo taisykles… Gynėjai gali tik bandyti apsiginti.

Šaolino ryžtingumo principas mus moko, kad žmonės, kurie veikia, nulemia pasaulio ir gyvenimo tėkmę. Kol liekate tik reaguojančiu, kiti jums nurodinėja, ką privalote daryti ir ko nedaryti.

Godulys padaro mus pažeidžiamus, nuspėjamus ir prieinamus šantažui. Kas nekontroliuoja savo geismo (godulio), tas suteikia kitam galią valdyti save, savo jausmus, ir taip tampa lengviau pažeidžiamas.

Principas nekaupti turto moko mus daryti dalykus todėl, kad to norime, o ne todėl, kad gautume už tai atlygį.

Karštakošis žmogus yra nuspėjamas. Įniršęs žmogus yra stiprus, tačiau nekontroliuoja situacijos ir savo veiksmų pasekmių. Pykčiu patys save žeidžiate.

Kai esi susijaudinęs, tai nedaryk nieko ir nesakyk nieko. Lėtai įkvėpk kelis kartus ir palauk, kol dvasia nurims ir bus skaidri. Net jei pyktis kartais tikrai yra pagrįstas, turėtumėte pasvarstyti, apie ką iš tiesų kalbama. Ar norite rėkti vien tam, kad “nuleistumėte garą“, ar kad tikrai pakeistumėte situaciją? Rėkti, norint iš esmės pakeisti situaciją, yra beprasmiška.

Kas skuba – daro klaidas. Norint ką nors daryti greitai, reikia pradėti to mokytis lėtai. Privalai priversti save neskubėti. Greitumas ateis savaime. Viską, ką moki daryti lėtai, po kurio laiko mokėsi padaryti greitai.

Dauguma žmonių veikia pagal planus, ir tik nedaugelis naudojasi proga. Jei žmogus nesidairydamas laikosi savo plano, tai visai nepastebės daugybės galimybių, “žydinčių“ abipus jo kelio. Mokėti pasinaudoti proga nereiškia palikti visko savieigai. Pagaliau poreikis planuoti savo gyvenimą yra tokia pat esminė savybė, kaip ir gebėjimas nuo jo nukrypti. Tačiau daugelis nemato antrosios galimybės. Planas daugiau nusako tikslą, o ne vienintelį kelią, kuriuo galima jį pasiekti.

Kantrybė veda į sėkmę. Žmonės kartais metų metus laukia tinkamo momento ir viską praranda, nes lemiamu momentu netenka kantrybės.

Ir pagaliau Šaolino principas mus moko, kad būtina šiek tiek toliau pažvelgti į ateitį. Nepradėti mokytis tada, kai jau reikia žinoti. Tada visuomet būsi antras. Daugelis žmonių visą gyvenimą vaikosi praleistų progų ir to nesupranta.

Nors grupė žmonių atrodo daug galingesnė ir nepagrįstai tikimasi iš jų daugiau jėgos, tačiau pajėgiausi kovotojai yra atskiri, judrūs kovotojai. Pavienis kovotojas praeidamas gali pasinaudoti tokiomis progomis, prie kurių grupė dėl savo nerangumo nė nesustotų.

Šaolino principas mus moko, kad lankstumas nugali kietumą.

Tas, kuris yra priklausomas nuo kitų pagyrų, tampa pažeidžiamas. Pranašumą jo atžvilgiu išlaikys tie, kuriems jis bet kuria kaina nori patikti.

Didžiausi meistrai yra tie, kuriuos pralenkia jų mokiniai.

Nuo visko šiame gyvenime galite pabėgti. Nuo savo priešų, savo draugų, savo mėgstamų ir nekenčiamų vietų, nuo savo darbo ir nuo savo hobio. Tik nuo vieno asmens negalite pabėgti – tai nuo savęs. Kad ir kur slėptumėtės, kad ir kokią klastą sugalvotumėte, – visur būsite tas žmogus, su kuriuo teks gyventi visada.

Mes esame tuo, kuo patys save padarome. Mes stovime ten, kur patys atsistojame. Ne atvykimas, o pati kelionė yra tikslas.“

(Iš B.Moestl knygos “Šaolinas“)

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Visas pasaulis nuolat kovoja. Kovoja tiesiogine prasme, kovoja su idėjomis, tikėjimais, teorijomis.. Dažnas žmogus taip pat nuolatinėje kovoje: su savimi, savo trūkumais, priklausomybėmis, apribojimais, svoriu, žalingais įpročiais, su kaimynais.. Toks įspūdis, kad gyvename kaip tame rusų klasiko eilėraštyje: gyvenimas – amžina kova, ir nėr jame ramybės.. Bet ar taip yra iš tiesų ar tiesiog susikuriame ar paskelbiame priešus, kad turėtume su kuo kovoti?

Kovos būtinybę diktuoja ir konkurencijos idėjos skleidimas. Kovotojas ir pats kovos principas pateikiami kaip teigiami dalykai – sakoma, kad pasaulis žiaurus ir tik kovodami už save galime išlikti. Tai skamba įtikinančiai, bet tai, ką mes matome, dažnai yra visai ne taip, kaip yra iš tiesų. Įdomu, kad tiesiausią atsakymą į kovos principą duoda būtent kovos menų filosofija, ir tas atsakymas stebina, nes.. neragina kovoti.

Ko gi mokosi tie paslaptingi kovotojai? Pirmiausiai – išminties, mokėjimo matyti pasaulį, nes žiūrėjimas ir matymas yra du skirtingi dalykai. Kadangi mūsų akys dažniausiai žiūri tik į aplinką, todėl mato tik išorinius dalykus, kurie mus dažnai klaidina. Mes labai mažai žinome apie pasaulį ir visa ko egzistavimo būdą, kuris nesikeičia ir yra pastovus. Skirtingas tik mūsų žiūrėjimo būdas.

Kai nesuprantame daugelio egzistencijos principų, tuomet aiškiname juos savaip. Kai aiškiname tai iš siauro matymo pozicijos, tuomet pasaulis išties atrodo bauginantis, kupinas nepaaiškinamų ir nepalenkiamų jėgų. Toks suvokimas veda prie, atrodytų, priešingų dalykų: jaučiamės auka, ir, iš kitos pusės – įtikime, kad tik kovodami galime tas nepaaiškinamas jėgas nugalėti ir sustiprėti. Tai spąstai, nes kovojame su savo sukurtomis iliuzijomis, o kartu stojame į sekinančią ir niekur nevedančią kovą.

Tuo tarpu jėga slypi pažinime. Kodėl, suprantame jau daugelis – tik žinios išlaisvina iš susikurtų iliuzijų, ir dauguma susikurtų “priešų“ išnyksta tą pačią akimirką, kai pamatome esmę. Daugelyje mokymų sukurtas kovotojo vaizdinys yra ryžtingumo, kryptingumo ir drąsos simbolis. Kovotojas yra išminties ir žinių ieškotojas, pritaikantis žinias gyvenime ir nuolat einantis gyvenimo keliu. Tai pažinimo ir saviauklos forma, kuri yra neatsiejama nuo savidisciplinos ir susikaupimo, kurie naudojami tikslui pasiekti, o ne kovai prieš kažką konkretaus.

Jei prieš kažką aršiai kovojame, galiausiai patys tampame tuo, prieš ką kovojame, nes kova – visada pyktis ir agresija. Kai naudojamės šiais “instrumentais“, jie tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, jais ir tampame. Paradoksalu, bet su tokiomis savybėmis mes tik didiname tai, prieš ką kovojame. Kova arba sustiprina priešą, arba jį “nugalėjus“, sukuria vis naują, dar stipresnį – kokias energijas transliuojame į išorę, tokios ir sugrįžta, dažniausiai keleriopai sustiprėjusios.

Vietoje ramybės ar gerų tikslų, dėl kurių taip įsitikinę ir kovojame, kova kuria dramas ir vis naujus konfliktus. Kovos ir karai Žemėje pasibaigs tuomet, kai kiekvienas žmogus nustos kovoti pirmiausiai savyje ir skleisti tas agresyvias energijas ir intencijas į aplinką. Susimąstykime: ar daug gyvenime situacijų, kai turime tikrai susikaupti ir kovoti, ar daug tikrų grėsmių, ar tikrai aplink vieni priešai? Ir ar tikrai visos mūsų įsivaizduojamos pergalės yra tikros ir svarbios?

Juk dažnai, net nesuvokę situacijos, jau puolame karštai reaguoti. Šaolino filosofija teigia, kad tas, kuris nori laužtis galva pro sieną, greičiausiai pats save pribaigs. Turime savo gyvybinę energiją naudoti išmintingai ir išmokti veikti tiksliai tada, kai tam atėjo metas. Išdidumas ir karštas būdas – lengvi valdymo svertai provokacijoms ir manipuliavimui.

Tuo tarpu teisingi sprendimai yra priimami tik vidinės pusiausvyros būsenoje. Tuomet būdami kritinėje situacijoje, tarkim, užpulti realaus priešo, nešvaistysime energijos neapgalvotiems veiksmams, o veiksime tiksliai ir adekvačiai situacijai. Niekas negali numatyti tiksliai visų situacijų, kurias patirsime gyvenime, o tuo labiau išmokyti ypatingų triukų (fizinių ar psichologinių), kuriuos galėsime tiksliai ir veiksmingai pritaikyti tose situacijose.

Pirmiausiai turime suvokti, kad kiekvienas esame pats atsakingas už tai, kas vyksta mūsų gyvenime. Jei turime savyje pykčio ir agresijos energijas ir transliuojame jas į aplinką, mes nuolat kursime dramas savo gyvenime. Jei mūsų širdyje yra meilė, taika ir geranoriškumas – visa tai ir “pritrauksime“ į savo gyvenimą. Kovos principas yra mūsų kūrybos vaisius, įtakotas klaidingo pasaulio suvokimo. Kova skaldo, priešina ir stiprina tai, prieš ką kovojame.

Mūsų dienomis žmonijos sąmoningumas auga, vis daugiau žmonių suvokia vienybės ir humanizmo principus, kurie ir yra harmoningo sugyvenimo pagrindas. Kova yra visapusiškai save parodžiusi ir baigianti savo dienas iliuzija. Dar senieji mokymai teigė: laimėk nekovodamas. Išminčius nekovoja, eikvodamas savo gyvybines jėgas, neigiamą jis paverčia teigiamu absoliučios tiesos pagrindu.

Kelias į šviesą ir tiesą negali būti grįstas pykčiu ir agresija. Situacijas gyvenime turime spręsti, o ne kovoti su jomis. Gerinti bet kurią gyvenimo sritį galime tik su šviesiomis mintimis ir turėdami aukštus idealus, veikdami vienybės ir bendradarbiavimo principu. “Laimėk nekovodamas principas – tai mąstymo kelias į ramybę, skaidrumą ir vidinę stiprybę“ – taip teigė B.Moestl, studijavęs Šaolino Kung Fu esmę.

O ką apie tai manote jūs?

Daoizmo filosofijos kūrėjas Laozi teigė, kad norint būti laimingu gyvenime, reikia sąmoningai siekti laimės. Ją pasiekus, išmintingas žmogus stengiasi laimę išlaikyti, kol situacija nepablogėjo. Tokiu būdu jis išvengia bėdos, kol jos dar nėra. Juk didelės bėdos auga pamažu, kaip ir ligos, kurios prasideda nuo mažų negalavimų.. Jei žmogus nuolat žengia mažais žingsneliais link gėrio, tuomet jis auga, o blogis ir ligos traukiasi. Jei žmogus smulkmenose nedoras, jis niekaip negali suformuoti didingos moralinės jėgos. Maži nusižengimai visada formuoja didelius. Laozi išvardina mūsų poelgius ir mintis, ardančius laimę ir sveikatą, tai:

“… nepastovumas; siekimas asmeninės naudos paminus gyvenimo dėsnius; malonumų siekimas ardant moralinę jėgą; supykus linkėti kitam blogo; žeminant žmones aukštinti save; apimtam godumo nematyti savo nuodėmių; dėl komforto išsaugojimo pradėti elgtis nedorai; naudojantis valdžia savivaliauti; skriausti silpnus; tinginystė; tiesioginis kenkimas žmonėms; darant pikta džiaugtis; skaityti žmones kvailais, o save išmintingu – visa tai veda į ligas ir nelaimes.

Taip pat girtis savo pasiekimais; aptarinėti žmonių blogus poelgius; būti nepatenkintu savimi; tuščia priimti už realybę; su džiaugsmu kalbėti apie kitų nesėkmes; didžiuotis prieš žmones savo turtais; žiūrėti į kitus iš aukšto; pavydėti vyro ar moters, ar turtų; dėl savo interesų paminti teisingumą; vengti atsakomybės ar užkrauti ją kitiems; darant gerus darbus laukti atlygio; atidavus gailėti; laikyti širdyje senas nuoskaudas – visa tai veda į ligas ir nelaimes.

O ir būti nenuoširdžiu bei apsimetinėti; daug abejoti ir mažai tikėti; piktžodžiauti; negerbti vyresnių ir jaunesnių už save; sunkioje situacijoje elgtis lengvabūdiškai; netinkamai reaguoti; būti lengvabūdišku ir siekti linksmybių; būti dviveidžiu ir pataikūnu; apgaudinėti; kištis į svetimus reikalus; klaidinti žmones arba versti daryti blogus darbus; palikti mylimus žmones dėl nelaimių ar sunkumų; atimti tai, kas tau nepriklauso – ir tai veda žmogų į ligas ir nelaimes.“

Laozi sakė, kad žinodami pagrindinius paklydimus, vedančius į ligas ir nesėkmes gyvenime, galime jų tiesiog nedaryti, tuo pačiu išvengdami ir pasekmių.. Ir, žinoma, darydami gerus darbus ir galvodami gerai, mes mažais žingsneliais einame į laimę ir saugome ją. Tiek geri, tiek blogi darbai turi savo atitinkamas pasekmes ir veda mus gyvenime į vieną ar kitą pusę. Link laimės ir sveikatos mus veda šie darbai ir mintys:

“… ramybė ir pastovumas; geraširdiškumas ir harmonija širdyje; moralinė jėga ir sugebėjimas atsisakyti pagundų; džiaugtis gyvenimu; neimti kas yra virš to, kas tau priklauso; įveikus pyktį išsaugoti meilę; linkėti žmonėms laimės; padėti bėdoje ir gelbėti nelaimėje; kviesti į šviesą linkusius į tamsą; saugoti ir perspėti jaunus ir nepatyrusius; šviesti pasiklydusius ir klystančius; padėti silpniems – visa tai veda į sveikatą ir laimę.

Taip pat būti kukliu ir nuoširdžiu bendravime; užimant aukštą padėtį pagarbiai elgtis su pavaldiniais; kalbėti konkrečiai ir tiesiai; nesiginčyti; nelaikyti nuoskaudų; į agresiją nereaguoti grubiai; vystyti gėrio troškimą ir vengti blogio; atsisakius daug, imti mažiau; nesigirti, bet pastebėti kitų pasiekimus; džiaugtis dorais kitų žmonių poelgiais; neištvirkauti; už savo bėdas ir ligas imtis atsakomybės ir keisti gyvenimą į gera – visa tai veda žmogų į sveikatą ir laimę.

O ir susidūrus su sunkumais, jų nevengti ir neišsisukinėti; taisant savo klaidas atsikratyti blogio; nesikišti į kitų reikalus; valdyti savo emocijas; vystyti pagarbą vyresniems, meilę – mažiesiems; būti sąžiningu ir nuoširdžiu; būti ištikimu; būti dvasingu ir prisiminti savo Kelią; gerbti Žemę ir Visatos dėsnius; mylėti gyvenimą; negeisti turtų; būnant turtingu padėti reikalingam pagalbos; naudojantis aukšta padėtimi daryti gerus darbus – ir tai veda žmogų į sveikatą ir laimę.“

Laozi sakė: yra poelgiai – ligos ir nelaimės, o yra ir poelgiai – laimė ir sveikata. Labai svarbu tai suprasti. Nesuprasdami esmės ir nematydami savo veiksmų pasekmių, mes klaidžiojame gyvenime lyg užrištomis akimis, pažeidinėdami pamatinius gyvenimo dėsnius. Taip kuriame chaosą ir sunkumus, o sunkumų akivaizdoje sunku įžvelgti šviesą ir gėrį gyvenime.. Sustokime kartais, pažvelkime į savo gyvenimą ir supraskime vieną paprastą tiesą: savo gyvenimą kiekvienas kuria pats..

Niekas be mūsų valios negali sugadinti mums gyvenimo. Kiekviename žmoguje yra įdėtas stiprus tobulėjimo ir laimės poreikis. Todėl.. jei šiandien ir nesiseka, kiekvieno valioje sustoti ir keisti gyvenimo kryptį.. bet kuriame gyvenimo tarpsnyje. Ir.. įvertinus praeitį, pradėti savo naują kelionę: mažais žingsneliais – gerais poelgiais ir mintimis – į didelę laimę 🙂 ..

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

*Tikra dvasine prasme Tikra yra tai, kas amžina, niekad nekintama, nesunaikinama. Taip apibūdinama Tikrovė. Kas tikra, niekad nesiliauja egzistuoti. Visa, kas laikina, net jei ir ilgai trunka bei atrodo tvaru, galiausiai pakinta, todėl to negalima laikyti Tikrove. Išminčiai aiškiai skiria Tikra nuo netikra. Kai įsisąmoninsi šią tiesą, pasieksi pažinimo viršūnę.

*Liūdėdamas dėl laikinų dalykų, tik sekini savo jėgas ir stabdai dvasinį augimą.

*Laiku nesiimti reikiamų veiksmų yra blogiau, nei padaryti ką netinkamai.

*Jei veiksmų paskata yra ne asmeninio atlygio troškimas, daug lengviau nuraminti protą ir nukreipti jį į Atmaną – Tikrąjį Aš. Ramaus proto žmogus teturi vieną tikslą, o štai besiblaškantis protas tampo žmogų tūkstančiais skirtingų krypčių, jo tikslams nėra galo, o tai sekina protinę jėgą. Neramaus proto žmogus neišvengiamai žlunga, o tie, kurių protai nesiblaško, pasiekia didžią sėkmę.

*Visa esmė yra ta, kad troškimai atima vidinę ramybę. Troškimas mėgautis savo veiklos rezultatais priverčia nerimauti dėl galimos nesėkmės – tokio žmogaus protas, kaip minėjau, ima blaškytis. Susirūpinimas dėl galutinio rezultato iš dabarties perkelia žmogaus dėmesį į pramanytą ir dažniausiai baugią ateitį. Nerimas vagia jo energiją, jį užvaldo neveiklumas ir tingulys ir padėtis tampa dar blogesnė.

*Žygdarbiai atliekami ne ateityje. Tik dabartyje gali nudirbti tikrai didžius darbus. Nerimastingas protas stengiasi išvengti vienintelio vertingo tikslo – Atmano suvokimo, susivienijimo su Dievu, tikruoju Aš.

*Tobulybė yra energingai veikti, tačiau be savanaudiškų motyvų, be minties apie asmeninę naudą ar praradimą. Troškimų nesuteršta atsakomybė leidžia pasiekti vidinę ramybę ir daugiau nuveikti. Toks yra slaptas tikros gyvenimo sėkmės menas!

*Jogas yra išminčius, kurio sąmonė susivienijus su Brahmanu (Dievu). Tikri jogai neprisirišę, todėl nerimas jų nekamuoja. Neprisirišimas – būdas pakilti virš pasaulietinės veiklos ir įžengti į būseną, kuri yra anapus žemiškosios… Kai protas ilsėsis ramus, neblaškomas ir kontempliuos Tikrąjį Vidinį Aš – būsi nušvitęs, visiškai susivienysi meilėje su Dievu. Toks yra jogos kelio galas: atskira sąmonė panyra į Visuotinę. Ne kas kita, o tai yra gyvenimo tikslas.

*Iš tikrųjų turėtum to siekti! Toks žmogus vadinamas Nušvitusiuoju, Sthitapradžna (paraidžiui – tas, kuris įsitvirtino išmintyje). Jis yra atsikratęs visų savanaudiškų troškimų, potraukių, širdies sielvarto. Jo pasitenkinimo šaltinis yra Tikrasis Aš (Atmanas) ir jis nenori nieko, kas yra išorėje. Jis žino, kad tikroji palaima slypi tik viduje.

*Bet jei gali būti pasaulyje tarp patrauklių dalykų ir prie jų neprisirišti nei jais bjaurėtis, į širdį ateina ramybė, esi paskendęs vidinio Aš tyloje ir išmintyje. Kai pasieki ramybę, visas sielvartas išnyksta… Ši dvasinė išmintis (Tikrojo Aš pažinimas) skirta ne visiems. Tas, kurio protas neramus ir nevaldomas, nė neįtaria, kad jo viduje yra Atmanas.

*Klaidžiojantis ir prie juslių objektų prisirišęs protas praranda gebėjimą skirti ir tampa lyg nevaldomas laivas be vairininko. Net lengvas vėjelis nuneša jį nuo numatytos saugios krypties. Tie, kurie visomis jėgomis stengiasi suturėti jusles, nuraminti protą ir išsivaduoti tiek nuo prisirišimo, tiek nuo bjaurėjimosi, yra tikri išminčiai, Nušvitusieji.

*Pasauliečiai gyvenimą supranta visiškai kitaip nei dvasiniai išminčiai. Jie skiriasi kaip diena nuo nakties… ką Nušvitusysis suvokia kaip Tikra, pasaulietis žmogus nevertina, laiko netikra. Nušvitusiojo (Sthitapradžnos) vienybė su Dievu yra pastovi ir nuolatinė. Pasiekęs ją, žmogus nebepatenka į iliuzijų pinkles.

*Užsiimk veikla, vykdyk pareigą, tačiau visiškai valdydamas savo protą ir jutimus. Ir atmink, kad tavo darbas turėtų vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai būti naudingas visai žmonijai.

*Tie, kurie tiktai pasitraukia nuo žemiškos veiklos teigdami, esą jos “atsižada“, tikrojo tikslo nepasiekia. Pirmiausia privalai veikti, be veiklos nieko neįmanoma pasiekti. Pažvelk į gamtą. Joks vaisius, kurio užduotis yra sunokti, nenutraukia savo ryšio su medžiu, kol visiškai neprisirpsta. Nieko neveikti neįmanoma nė sekundės, juk valgymas, miegojimas, kvėpavimas, širdies plakimas, pasąmonės darbas – irgi veikla. Veikla neatsiejama nuo gamtos. Nuo vieno besisukančio atomo iki ištisos Visatos – visa nuolat juda, veikia.

*Gyvendamas pasaulietiškai ir tinkamai veikdamas gali padaryti išties didžiulę moralinę ir dvasinę pažangą bei neužsitraukti neigiamų savo veiklos pasekmių.

*Gyvenime tarp davimo ir gavimo turi būti pusiausvyra. Kai pradėsi nesavanaudiškai tarnauti, tai net tau neprašius, savaime, ims pildytis tavo troškimai. Teisuoliai visada duoda daugiau, nei ima; skolininkai – ima daugiau, nei duoda. O tas, kuris tik ima ir nieko neduoda, yra vagis.

*Patį gyvybės ciklą sudaro subtilus aukojimasis. Paaiškinsiu šį ciklą: visų būtybių gyvybę palaiko ir puoselėja maistas, maistą išaugina ir palaiko lietus, gyvybės vanduo, liejasi iš dangaus be atlygio; jis duodamas (aukojamas) dėl žmonijos gerovės. Taigi, visa gyvybė gimsta, minta, yra palaikoma nesavanaudiškos veiklos – pasiaukojimo.

*Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis svarbus gyvenimo dėsnis yra tolimas ir nereikšmingas pavieniam žmogui, tačiau taip nėra. Kiekvienas nesavanaudiškas veiksmas, kad ir kas jį atliktų, yra svarbus įnašas į Visumą.

*Kaip pasielgia didis žmogus, taip elgiasi ir visi kiti. Bendram labui iškilūs žmonės turėtų rodyti kuo geriausius savo bruožus. Tada ir kiti žmonės bandys ligi jų pakilti.

*Visos gyvos esybės veikia pagal savo prigimtį. Pasistenk tai gerai suprasti. Elgsenos šaknys suleistos į mintis ir jose viešpataujančius polinkius – štai ką reiškia “žmogaus prigimtis“. Asmeninę prigimtį reikia ne varžyti, o palengva tobulinti.Didžiausia kliūtis dvasinių siekių kelyje yra juslės. Geriausia, ką galima padaryti su jomis – jas sudvasinti. Kai įsitvirtina ši nuostata, tada savaime išnyksta ir didžiulė juslių galia. Troškimai – priešai, kai jie veržiasi į išorę, bet sąjungininkai, kai jie nukreipti į vidų.

*Godulys tėra nepaprastai išvešėjęs troškimas. Išminčiai žino, kad troškimas – nemirtingas besotis ir jo privengia… troškimai gudriai keičia kaukes ir vogčia įsėlina į širdį bei protą.. Troškimai tvirčiau įsikimba į subtilesnius, sunkiau pastebimus dalykus, nei į lengvai apčiuopiamus… Todėl niekas taip nepadės išrauti troškimo, kaip Tikrojo Aš (Atmano) suvokimas.

*Dvasinių žinių (džnanos) galia yra ypatinga. Net pats nedoriausias iš paklydėlių šio ypatingo žinojimo plaustu perplauks sukūringą nuodėmės upę… Kaip Saulei patekėjus pranyksta nakties tamsa, taip ir neišmanymo bei iliuzijos tamsybes kaipmat išsklaido Tikrojo Aš pažinimas.

Iš J.Hawley knygos “Bhagavadgyta: vakariečio vadovas“, išleistos “Mijalba“ leidykloje, 2010 metais

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Knyga “Laiko ratas“ – citatų rinkinys iš aštuonių Karloso Kastanedos knygų, pasakojančių apie senovės Meksikos šamanų pasaulį. K.Kastaneda aprašo savo šamanizmo adepto išsimokslinimo kelią, kurį jis, vadovaujamas šamano don Chuano Matuso, įgijo per trylika metų. Šioje knygoje surinktos jo mokytojo mintys.

“Galia priklauso nuo to, kokį žinojimą esi įvaldęs. Kokia prasmė išmanyti nenaudingus dalykus?“
“Per ilgas susitelkimas į save sukelia baisų nuobodulį. Tokioje būsenoje žmogus yra kurčias ir aklas viskam. Paties nuobodulio verčiamas, jis nustoja matyti stebuklus aplink save.“
“Pažinimo baimė natūrali; visi ją patiriame… Tačiau, kad ir koks gąsdinantis būtų mokymasis, daug baisiau įsivaizduoti žmogų be pažinimo“.

“Pykdami ant žmonių, sureikšminame jų veiksmus. Privalu atsikratyti šio jausmo“.
“Pasijutęs svarbus, žmogus apsunksta, pasidaro vangus ir tuščias. Kad taptum kovotoju, turi būti lengvas ir lankstus“.
“Kovotojas gyvena veiksmu, o ne galvodamas apie veiksmą, ir negalvodamas, ką galvos, kai veiksmą užbaigs“.

“Kovotojo gyvenime nėra tuštumos. Viskas pripildyta iki kraštų. Viskas pripildyta ir tarp visko – lygybės ženklas“.
“Intencija nėra mintis, objektas ar troškimas. Intencija yra tai, kas padeda žmogui laimėti, kai jo mintys sako jam, jog pralaimėjo. Ji veikia nepriklausomai nuo kovotojo silpnybių. Intencija yra tai, kas daro jį nepažeidžiamu. Intencija yra tai, kas pastūmėja šamaną pro sieną, per erdvę, į begalybę“.

“Kai kovotojas nusprendžia ką nors daryti, jis turi eiti iki galo, bet privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ką bedarytų, pirmiausiai turi žinoti, kam tai daro, o po to tęsti be dvejonių ir graužaties“.
“Būti neprieinamu kovotojui reiškia rezervuotai kontaktuoti su jį supančiu pasauliu. Visų svarbiausia – jis tikslingai vengia išsekinti save ir kitus. Jis neišnaudoja žmonių, ypatingai tų, kuriuos myli’.
“Jaudindamasis žmogus iš desperacijos kabinasi į bet ką, o įsikabinęs gali greitai išsekti pats arba išsekinti tą, į ką yra įsikabinęs. Jaudintis – vadinasi tapti prieinamu“.

“Sunkiausia pasaulyje yra įgyti kovotojo nuostatą. Nėra prasmės liūdėti, skųstis ir nuolat teisinti save, įsitikinus, kad kažkas visada kažkaip mums kenkia. Niekas niekam nieko nedaro, o mažiausiai – kovotojui“.
“Neturi reikšmės, kaip žmogus buvo išauklėtas. Žmogaus elgesį visapusiškai lemia asmeninė galia. Žmogus yra tik savo asmeninės galios suma, ir ji nulemia, kaip jis gyvena ir kaip miršta“.

“Visa gudrybė priklauso nuo to, ką akcentuojame. Arba mes paverčiame save apgailėtinais, arba stipriais. Pastangų įdedama tiek pat“.
“Nuo pat gimimo žmonės aiškina mums, jog pasaulis yra toks ir toks, viskas sutvarkyta taip ir taip; suprantama, mums nebelieka kito pasirinkimo, kaip pripažinti, jog pasaulis toks ir yra“.

“Kovotojo ir vidutinio žmogaus pasitikėjimas savimi skiriasi. Vidutinis žmogus stebėtojo akyse ieško užtikrinimo ir vadina tai pasitikėjimu savimi. Kovotojas ieško nepriekaištingumo savo paties akyse ir vadina tai kuklumu. Vidutinis žmogus surištas su savo draugais, kovotojas – tik su begalybe“.
“Yra daug dalykų, kuriuos kovotojas gali padaryti, atėjus laikui, nors anksčiau negalėjo. Tie dalykai nepasikeitė. Pasikeitė kovotojo savęs suvokimas“.

“Vidinis dialogas yra kasdieninio pasaulio žmonių būties pagrindas. Pasaulis yra toks todėl, kad kalbame sau apie jį tokį. Tiltas į šamanų pasaulį atsiveria po to, kai kovotojas išmoksta nutraukti savo vidinį dialogą. Šamanizmo esmė – pakeisti mūsų pasaulio sampratą“.
“Kai kovotojas išmoksta sustabdyti vidinį dialogą, viskas pasidaro įmanoma; neįtikimiausi planai tampa įvykdomais“.

“Žodžių yda yra ta, kad jie visada verčia mus jaustis apsišvietusiais. Bet kai atsisukame ir pažvelgiame į pasaulį, jie išduoda mus, ir mes vėl žvelgiame į pasaulį kaip anksčiau – nesusivokdami. Todėl kovotojas stengiasi daugiau veikti negu kalbėti, taip gaudamas naują pasaulio vaizdą, kuriame kalbos nėra tokios svarbios, kuriame naujus aspektus įgauna nauji veiksmai“.

“Gyvenimas pats savaime yra pakankamas, save paaiškinantis ir išbaigtas. Todėl galima sakyti, kad visų patyrimų patyrimas yra būti gyvam“.
“Kovotojai laimi pergales ne daužydami galvas į sienas, bet jas įveikdami. Kovotojai peršoka sienas. Jie negriauna jų“.
“Žmonių protas priverčia juos pamiršti, kad vaizdinys yra tik vaizdinys, ir nespėję to suprasti, žmonės įkalina visą savo esybę ydingame rate, iš kurio retai kada ištrūksta per visą gyvenimą“.

“Esminis skirtumas tarp vidutinio žmogaus ir kovotojo yra tas, kad kovotojas viską pasitinka kaip iššūkį, o vidutinis žmogus kaip palaiminimą arba prakeikimą“.
“Kad įprotis veiktų, reikalingi visi jo elementai. Jei kuris nors prapuola, įprotis suyra“.
“Mes renkamės tik kartą. Pasirenkame būti kovotojais arba vidutiniais žmonėmis. Antrojo pasirinkimo šioje Žemėje nėra“.

“Nėra tobulumo be liūdesio ir ilgesio, nes be jų nėra aiškumo ir gerumo. Išmintis be gerumo ir žinojimas be aiškumo yra beprasmiai“.
“Pasipūtimas – didžiausias žmogaus priešas. Pasipūtimas reikalauja praleisti didžiąją gyvenimo dalį dėl ko nors ar kieno nors įžeistam“.
“Kovotojo kelias siūlo naują gyvenimą, kuris turi būti visiškai kitoks. Negalima į jį perkelti senų bjaurių įpročių“.

Stebina šamano išminties gilumas.. Don Chuanas Matusas teigė, kad šiuolaikiniam žmogui kaip niekada svarbu atgauti ryšį su savo vidiniu pasauliu, nes.. pernelyg toli mes visi nuo jo nuklydome.. Jis sakė, kad kiekvienas nujaučia savo paslėptus ar užmigdytus vidinius resursus, tik nedrįsta į juos pažvelgti. Todėl ir atvėrė jis savo mokymą jaunam smalsiam studentui – kad suprastų, pamatytų, kad atsibusti gali kiekvienas 🙂 ..

Karloso Kastanedos (Carlos Castaneda) knygose aprašyta patirtis turi ne tik praktinę naudą, bet jos kupinos ir magijos bei grožio. Autorius teigė, kad jis tik aprašė fenomeną, kuris neatitinka vakarietiškos mąstysenos, todėl jo knygos ir sulaukė didelio susidomėjimo. Don Chuano mokymas – vidinę logiką turinti sistema, kuri nuosekliai veda link sąmoningumo ir suvokimo ribų praplėtimo.

K.Kastaneda pabrėžia šio senovės Meksikos šamanų mokymo pragmatiškumą: sistema paaiškėja tik išanalizavus jos dalis struktūriškai ir paaiškinus patirtų reiškinių seką. Mokinys įvardinamas kaip kovotojas, kuriam pažinimas – gyvenimo būdas. Tai nereiškia karingumo, tai yra greičiau vidinių savybių apibūdinimas: ėjimas į priekį, nuoseklumas, tikslingumas, savidisciplina, sugebėjimas koncentruotis, įžvalgumas, lankstumas.

Ištvėręs visus pažinimo kelio sunkumus žmogus don Chuano mokyme vadinamas žinių žmogumi (magu). Tam ir reikalingos kovotojo savybės – kad judėtų lėtai, sugebėtų koncentruoti dėmesį į išgyvenamus įvykius, įžvelgtų jų prasmę ir pasinaudotų visomis galimybėmis savo kelyje. Pradėjęs mokytis, žmogus tiksliai nežino, kas jo laukia, jo tikslas neaiškus, o ketinimai migloti. Dažnai tai, ko jis mokosi, visai nepanašu į tai, ką jis įsivaizdavo.

Ir čia mokinys sutinka savo pirmąją (iš keturių) kliūtį – baimę. Tai, kas nauja ir mažai pažinta, dažnai baugina. Kiekvienas žingsnis į žinias – tai nauja užduotis ir nepasitikėjimas, kuris augina baimę. Jei žmogus, išsigandęs šios kliūties, sustoja ar pabėga, šis pirmasis “priešas“ – baimė – padeda tašką jo ieškojimuose. Kad įveiktų baimę, mokinys neturi sustoti ir turi judėti į priekį nors mažais žingsneliais – tokia taisyklė.

Jis turi pažvelgti tiesiai į baimę, suprasti jos priežastis ir žengti toliau, nežiūrint į nieką. Kai suvokiamos baimės priežastys, ji pasitraukia ir žmogus pradeda pasitikėti savimi. Tai vyksta pamažu, bet galiausiai baimė išnyksta. Kartą įveikęs baimę, žmogus atsikrato ja visam gyvenimui, nes vietoje baimės jis įgyja minčių aiškumą: jis žino, ko siekia ir kaip to pasiekti.

Tačiau atėjęs aiškumas, pasirodo, yra antroji mokinio (kovotojo) kliūtis (priešas). Sunkiai įgyjamas proto aiškumas sunaikina baimę, bet kartu ir apakina. Žmogus įgauna pasitikėjimo ir drąsos, ir.. pradeda daryti klaidas: skuba, kai reikia būti kantriam, ir delsia, kai reikia skubėti. O kartais ir tūpčioja vietoje, kol išsikvėpia ir nieko nebesugeba išmokti.

Jei neįveikia šios kliūties, žmogus gali aiškiai mąstyti visą savo amžių, bet taip nieko ir nepasiekti. Kad toliau judėtų link žinių žmogaus, mokinys turi naudotis aiškumu tik tam, kad matytų ir suprastų, ir kad prieš žengdamas naują žingsnį, viską pasvertų. Aiškumas reikalingas ir tam, kad žmogus suprastų, kokią dvasinę jėgą jis turi savo gyvenimo valdymui, ir kad jis gali naudoti tą jėgą kaip tinkamas.

Jėga – pati rimčiausia iš visų kliūčių mokinio kelyje. Žmogus pasijunta visagaliu, šeimininku. Galiausiai jėga gali pradėti valdyti patį žmogų: jis gali pasidaryti valdingu, ambicingu, net žiauriu. Jis nepraras nei drąsos, nei aiškumo, bet neteisingai naudodamasis savo jėga, gali ją prarasti, taip ir neišmokęs jos valdyti. Jėga gali tapti našta, jaukianti gyvenimą.

Tam, kad įveiktų šią kliūtį, mokinys turi suprasti, kad dvasinė jėga, kurią jis įgavo, nėra jo nuosavybė – tai energija, kuri pakluso jam dėl jo išvystytų vidinių savybių. Jis turi atsakingai ir rūpestingai naudotis tuo, ką išmoko, kitaip ši savybė gali pradėti jį patį griauti: jei žmogus nevaldo pats savęs, jis negali valdyti ir gyvenimiškos energijos. Mokinys turi aiškiai žinoti, kam, kada, kokiems tikslams ją naudoti.

Atrodytų, įveikus šias tris kliūtis, gyvenimas tampa kūrybinga ir įdomia patirtimi, bet.. ateina ketvirtoji, don Chuano žodžiais, klastingiausia kliūtis – senatvė. Ir tai nebūtinai amžius, tai greičiau būsena. Atrodytų, žmogus nieko nebijo, jo nebetrikdo nekantrus protas, jis valdo savo gyvenimišką jėgą… ir kartu tai metas, kai apima noras atsipalaiduoti, kai užliūliuoja gyvenimo pergalės, apima savotiškas nuovargis. Šis žinių žmogaus “priešas“ paverčia žmogų senu ir apgailėtinu..

Gyvenimas yra kelias, ir tik pats žmogus nusprendžia, kada jam sustoti. Jei žmogus atsispiria pagundai “pailsėti“, išlaiko aiškumą, jėgą, kūrybingumą, jis galiausiai tampa Žinių Žmogumi (magu), ir jam atsiveria dar platesnės, transcendentinės pažinimo sferos. Žmogus nugalėtas tik tada, kai jis toliau nebesistengia ir apsileidžia. Žinių žmogus – išminties lobynas, kuris perduoda savo patirtį ir žinojimą tolimesnėms kartoms.Tokia yra senolių paskirtis, nuo kurios šiuolaikinis civilizuotas žmogus labai tolimas..

Toks žinių žmogaus kelias. Jis nelengvas ir niekada nesibaigiantis. Don Chuanas Matusas savo mokiniui K.Kastanedai atvėrė ir daugiau pasaulio ir Visatos paslapčių. Jis teigė, kad pasaulis, kurį mes suvokiame kaip vienintelį ir absoliutų, yra tik vienas iš daugelio paraleliai egzistuojančių pasaulių, kurių išsidėstymas panašus į svogūno lukštų išsidėstymą. Ir visos šios sferos yra tokios pat realios, absoliučios ir unikalios, kaip ir mūsų pasaulis, ir visi mes apdovanoti sugebėjimu pažinti jas, tereikia šį sugebėjimą ugdyti..

Į klausimą, kodėl yra tiek nedaug žmonių, išvysčiusių šį sugebėjimą, don Chuanas atsakė: “ Žmogaus padėtis yra siaubinga chaoso būklė“.. Jis teigė, kad dauguma mūsų iššvaistome savo gyvybinę energiją niekams ir neesminiams dalykams, dažniausiai iš nežinojimo.. Visa, ką mes galime daryti, tai siekti žinojimo būsenos, kuri leidžia peržengti proto ribas ir suvokti save ir mus supantį pasaulį aiškiau ir plačiau.

Neįmanoma trumpai sudėlioti šio mokymo akcentų, nes jis labai platus.. Jei jus sudomino, galite paieškoti K.Kastanedos knygų – jos tikrai įdomios ir kviečiančios susimąstyti. Sekantį kartą parašysiu ištraukų iš visų K.Kastanedos knygų rinkinio “Laiko ratas“. O kokie jūsų įspūdžiai?

Si indėnų genties Jaki šamanu don Chuanu Matusu Karlosas Kastaneda susipažino atlikdamas praktiką Meksikoje. Tai buvo apie 1960 metus, K.Kastaneda tuomet studijavo antropologiją viename Kalifornijos universitetų. Jis tikėjo, kad surado idealų šamaną – antropologinės informacijos tiekėją, rinko senus žemėlapius, nagrinėjo kronikas ir genties migravimo priežastis, papročius, indėnų vaistinius augalus.

Don Chuanas labai geranoriškai bendradarbiavo. Per pokalbius K.Kastaneda galiausiai suprato, kad rašo apie nesuvokiamą kitos pasaulėžiūros sistemą. Kuo gilesni buvo don Chuano aiškinimai apie senovės šamanų pasaulį, tuo labiau augo smalsumas ir noras jį pažinti. Senasis šamanas pradžioje laikė pagarbų atstumą ir atviravo iki tam tikros ribos. Paklaustas, kodėl, mįslingai atsakė: “juk tu manai, kad miglotumas, be abejo, ir reiškia šamanizmą..“

Jauno studento smalsumą kaitino ir tai, kad don Chuanas aiškino, kad K.Kastaneda negali suvokti viso jo mokymo, nes yra kitame realybės suvokimo atskaitos taške, net pavadino jį kietakakčiu.. Jis teigė, kad “normalioje“, mūsų suvokimu, civilizuoto žmogaus būsenoje mes tesugebame suvokti tik vieną tūkstantąją dalį viso to, ką galėtų žmogus suvokti. Suvokiame jas ar ne, egzistuoja ir kitos būsenos bei realybės.

Don Chuanas paaiškino, kad mūsų visuomeninio auklėjimo tikslas – užfiksuoti žmogaus sąmonės atskaitos tašką tam tikroje pastovioje padėtyje. Kitais žodžiais, kai turime fiksuotą atskaitos tašką, mus jau galima lengvai priversti suvokti tai, ką siūlo sistema, o ne tai, ką mes iš tikrųjų jaučiame. Į šią sistemą mes esame įtraukiami nuo pat gimimo ir esame priversti taikytis prie atitinkamos realybės interpretacijos sistemos, atveriančios mums požiūrį į gyvenimą.

Senovės šamanai tikėjo, kad galima išvengti šios sistemos poveikio, tiesiogiai atsiveriant kosminės energijos srautui. Įvairias gyvenimo situacijas galima formuoti skirtingo tų situacijų suvokimo pagalba, t.y., tą pačią situaciją galime suvokti keliais būdais (pvz., iš pozityvaus ar negatyvaus taško, egoistinio ar visuotino). Valdydami situacijos suvokimo mechanizmą, savo energiją galime panaudoti formuodami laisvą pasirinkimą. Šamanai tai vadino “antruoju dėmesiu“ – atskaitos tašku, leidžiančiu apžvelgti kitokias realybes.

Don Chuanas tikino, kad mūsų suvokimo sąlygotumas nėra nepakeičiamas. Jis tvirtino, kad senovėje magai buvo sukūrę praktinių metodų sistemą, leidžiančią plėsti žmogaus suvokimo ribas. Jie pastebėjo, kad realybės suvokimo atskaitos taškas tampa fiksuotu tik suaugusio žmogaus, o vaiko šis taškas yra daug paslankesnis. Todėl priėjo vieningos išvados, kad atskaitos taško padėtį galima reguliuoti įpročio principu.

Yra du suvokimo keitimo ar praplėtimo būdai. Pirmasis – kai sąmonę nepriklausomai nuo žmogaus norų veikia išoriniai “formuotojai“. Antrasis – sąmoningas, kai pats žmogus nusprendžia pasinaudoti savo suvokimo galimybėmis ir tokiu būdu sąmoningai tobulėja. Norint įvaldyti antrąjį būdą, reikia pastangų ir atkaklumo. Magams ir šamanams tai visiškai įprasta veiklos sfera. Nuo kitų žmonių jie skiriasi pirmiausia sugebėjimu fiksuoti savo dėmesio atskaitos tašką tokioje padėtyje, kuri leidžia nuolat plėsti savo suvokimą.

Žinoma, tokios gilios žinios nustebino K.Kastanedą. Jis suprato, kad vadinamas vakariečių “dvasingumas“ tėra kaip priešprieša kasdieninio gyvenimo savanaudiškumui. Tai, ką mes vadiname dvasingumu, dažnai tėra bėgimas nuo kasdienybės ir merkantilizmo. Tuo tarpu don Chuano aiškinimu, dvasingumas reiškia kolosalų darbą ir nepalenkiamą tikslą bei nuoseklumą, kurių negali pakeisti Vakarų pasaulio suvokiamas dvasingumas.

Tai paskatino K.Kastanedą labiau gilintis į don Chuano mokymą. Jis pasiprašė į mokinius, ir don Chuanas po kelių išbandymų sutiko. Jų bendradarbiavimas tęsėsi trylika metų, kurie iš pagrindų pakeitė K. Kastanedos pasaulėžiūrą. Jis gyveno šalia savo mokytojo, stebėjo ir mokėsi. Paskatintas Don Chuano, išleido devynias knygas, kuriose aprašė savo mokytojo mokymą. Pirmoji iš jų buvo “Don Chuano mokymas. Jaki indėnų žinių kelias“.

K.Kastaneda sukūrė ir savo mokytojo pasekėjų grupę. Įdomu tai, kad jis nesifotografavo, neviešino savo biografijos ir visaip atsiribojo nuo asmeninio susireikšminimo. K.Kastaneda tegė, kad don Chuano mokymo išugdyti magai ieško vientisumo jausmo, kai “aš“ nieko nebereiškia. Tuomet išlieka konkretūs darbai, veiksmai, kai nesusitapatinama, nevertinama, t.y., vertę turi pats darbas ar veiksmas, o ne darbo ar jį atlikusio vertinimas.

Don Chuano mokymo tikslas – pakeisti, praplėsti istorinio ir kasdieniško suvokimo parametrus ir suvokti begalybę. Visi žmonės yra vienodi ir turi vienodas galimybes. Nėra ribų tam, ką gali pasiekti žmogus, jei tikrai to trokšta. Tik dėl mūsų pačių vidinių ribotumų mes susitaikėme su mintimi, kad mūsų kasdienybė yra vienintelis įmanomas būdas gyvuoti..

Apie don Chuano mokymą plačiau – apie žinių žmogų ir kovotojo kelią – sekantį kartą. 🙂