Kategorija: Mokymai

* Suvokimas padaro mus sąmoningais. Vystymasis yra ne tik mūsų sąmonės ribų praplėtimas, bet būtent suvokimas, kad sąmoningumas yra būties pagrindas. Pilno prašviesėjimo akimirkos ateina tuomet, kai jaučiamės “Esantys“. Tapti tobulu nereiškia pasiekti ribą – tai tik viena iš daugelio ciklo spiralių arba augimo laiptelių. Tai grįžimas į vientisumą.

* Kalbėkime tiesą – tiesa išlaisvina, o melas sukausto. Tiesa paprasta, melas sudėtingas. Kai pradedame gyventi melu, mes nustojame suprasti vieni kitus.

* Gyvenimo energija teka grandinėje, kaip, pavyzdžiui, elektra arba žemdirbystės ciklai – tai cirkuliacija. Tas pats liečia ir dvasinį pasaulį – tai, ką pasėjame, gausėja ir sugrįžta. Atiduokite tai, ko siekiate: norite būti mylimi – mylėkite, norite būti laisvi – suteikite kitiems laisvę, norite galimybių – teikite galimybes kitiems. Duodami jūs “įjungiate“ grandinę, kuria jums sugrįžta tai, ką duodate.

* Dosnumas ir kaupimas – priešingybės. Duoti ir gauti – Dosnumo funkcijos. Nemokėdami duoti ir gauti, mes nieko nemokame. Bet koks kaupimas – cul-de-sac (pranc. – aklavietė). Jis veda į nusivylimą ir vidinę tuštumą. Uždenkite stiklinę vandens, ir vanduo joje užsistovės ir suges. Atiduokite vandens stiklinę vandenynui, ir jūs turėsite vandenyną. Pasirinkite: kažką galutinio, arba viską.

* Gydykite praeitį – nutraukite visus slegiančius ryšius, neužbaigtus ciklus ir nepatenkintus norus. Ištirpdykite kaltę ir savigraužą. Išgydyti praeitį reiškia išsilaisvinus nuo nuoskaudų ir kaltinimų, sugrįžti į vientisumą ir užbaigtumą.

* Veidrodžio principas yra praktinė žmonių reakcijos į mus demonstracija. Jie atspindi mūsų sąmonės būseną. Jei aš jaučiu, kad žmonės mane atstumia, neteisingai supranta ar smerkia – tai ir yra tiesioginis atspindys to, kaip aš pats save suvokiu. Tokiu būdu erzinantys ar pyktį sukeliantys žmonės tampa mūsų mokytojais. O jei jūs nereaguojate į kritiką ar kažkieno suirzimą, reiškia, tai neturi su jumis nieko bendra.

* Yra tik vienas laikas pradėti, ir tas laikas – dabar. Nelaukite, kol aplinkybės susiklostys palankiai – galite ir nesulaukti. Turėkite aiškų vaizdinį to, ko siekiate, ir – pirmyn. Pradėkite dabar, o reikalui esant, įnešite pataisas į savo veiklą. Stovėdami kelio pradžioje, jūs negalite žinoti, koks bus kiekvienas sekantis ėjimo etapas. Būkite atviri pokyčiams, drąsūs ir lankstūs. Nežinios baimė – štai kas stabdo žmones.

* Mes išmokyti būti dėmesingi tam, ko nenorime. Tada mes bandome atsikratyti to, neigdami, pvz: “mes nenorime skausmo, ligų, nelaimių ar nedarbo“. Tai – vertinimų pavyzdys, kuris neveda į problemų sprendimą. Jų sprendimas yra mąstyme apie tai, ko mes norime: “sveikatos, gyvybingumo, gerovės ir darbo vietų“. Kad būtume sveiki, mes turime kurti sveikatos erdvę ir tirti sveikatingumą, t.y., tai, kas sukuria sveikatą.

* Jei jums nejauku savo būties erdvėje, reiškia, kad jūs arba kažko neduodate (nedovanojate), arba kažko neatsisakote. Atsisakyti galima: godumo, apmaudo, pavydo, kaltinimų, teisuoliškumo, pykčio, inertiškumo, abejonių, kovos, baimės, susireikšminimo, nepilnavertiškumo, aklo prisirišimo, garbėtroškos. Duoti (dovanoti) galima: paguodą, palaikymą, pinigus, laiką, daiktus, įgūdžius, maistą, žinias, pagalbą, išmintį, dvasingumo sėklas, atjautą, pripažinimą, gyvenimo prasmės suvokimą, paskatinimą, meilę.

* Gobšus gyvena nuolatinėje įtampoje ir su nepritekliaus pojūčiu – tai sąstingio būklė. Dosnus atidaro vartus ir sukuria erdvę vis platesniam ir galingesniam kūrybiniam srautui.

* Aš galiu pakeisti santykius, jei keičiuosi pats. Mums atrodo, kad mes žinome, kas teisinga kitiems, nors dažnai neturime supratimo, kame tos tiesos esmė. Kartais mes panašūs į beždžiones, “gelbėjančias“ iš vandens žuvį ir užkeliančias ją į medį, manydami, kad ten jai bus saugu. Santykiai tobuli, jei mes jaučiame meilę ir geranoriškumą. Žmogui gera ten, kur jį myli, kur nekontroliuoja ir nekomanduoja.

* Klestėjimas – būties esmė. Apsižvalgykite, pažiūrėkite į gamtą: ten visiems visko užtenka. Obelys pagal savo prigimtį turtingos obuoliais, tačiau kartais jų nėra. Obuolių nebuvimas nereiškia skurdo, nes išorinės sąlygos nekeičia prigimties. Klestėjimas – natūrali būties ir žmogaus būsena. Žmogaus klestėjimas sukuriamas pirmiausiai protu: mūsų vidinė būsena išryškina klestėjimą arba ne.

(Iš Šon’o de Uorren’o knygos “Savęs atvėrimas. Įvadas į savęs pažinimą“)

Saulėto ir smagaus visiems artėjančio savaitgalio! 😀

Žmogaus evoliuciją galime įvardinti pirmiausiai kaip jo sąmonės evoliuciją ir kelią nuo fizinio (instinktų) į dvasinį (dorovė, kūryba, vienybė) lygmenį. Tačiau šiuolaikinė realybė Žemėje vis labiau ryškėja kaip kolektyvinė deformuoto “ego“ projekcija. Tokia projekcija dezorientuoja, sėja įtampą ir baimę. Todėl sunku išlikti savimi, sunku išlikti dorovingu, kai skleidžiama tiek melagingų stereotipų. Mūsų civilizacija kartais vadinama apverstų vertybių sistema, nes dėl egoistinių tikslų paminamos ir amžinos vertybės.

Kokia gi pagrindinė amžinoji vertybė, dėka kurios žmogus išlieka žmogumi? Tai dorovė. Doros principai nuo seniausių laikų visose tautose buvo perduodami iš kartos į kartą. Dorovė buvo viena iš svarbiausių lietuvių gyvenimo sampratų. Dora lietuviui buvo daugiau nei moralinė vertybė. Doros laikėsi ne todėl, kad kažkas prisakė, nurodė, o savo labui. Gamtos dėsniai išreiškia būties dėsnius, todėl nuodėmė buvo laikoma ne nusižengimu, o priešprieša gyvybės dėsniams, o tuo pačiu ir kenkimu pačiam sau. Mūsų protėviai suvokė, kad žmogus, turėdamas laisvą valią, gali tą valią panaudoti ir savęs griovimui (A. Patackas, A.Žarskus “Virsmų knyga“).

Aiškus dorovės aprašymas yra ir senojoje Mahabharatoje, stambiausioje indų poemoje-epe. Joje dorovė apibūdinama kaip vienintelis kelias į laimę. Teigiama, kad pradėti ugdyti dorovę reikia nuo mūsų kalbos ir bendravimo, ir kartais geriau nutylėti, nei pasakyti. Yra trys teisingos kalbos panaudojimo taisyklės:
1. Kalbėti tiesą;
2. Jei visa tiesa pasakyta, kalbėti apie pozityvius dalykus;
3. Jei pasakyta tiesa, pakalbėta apie pozityvius dalykus, reikia kalbėti apie praktinį dorovės pritaikymą gyvenime.

Argi tai neaktualu ir mūsų dienomis? Sutikite, kad dabar labai daug tuščio kalbėjimo. Kalba tapo ir kovos įrankiu: mes baramės, ginčijamės, keliame balso intonacijas pykčiui išreikšti. Kalbėdami manipuliuojame, meluojame, darome įtaką. Ir seniai pamiršome posakį: žodis – sidabras, tylėjimas – auksas. Tylėjimas vertingesnis ne dėl paslapčių, o todėl, kad žodžiu neįžeistume, nesužeistume, nepakenktume, nesuklaidintume.

Aprašomi ir dorovingų žmonių darbai, tokie žmonės vadinami visuomenės šviesuomene. Ji atpažįstama pagal šią veiklą:
1. Gerus darbus, kurie atliekami nuoširdžiai ir nesivaikant naudos;
2. Saviugdą, dorovingą elgesį;
3. Tobulėjimą ir mokymąsi;
4. Dorovingas santuokas;
5. Dosnumą, dalijimąsi su tais, kam to reikia.

Pabrėžiamas ir sąžiningumo principas: tai kas blogai tau, nedaryk kitam. Dorovingas elgesys suteikia žmogui didybę, ilgaamžiškumą, pagarbą, jėgą ir žinias. Tuo tarpu nesilaikančius dorovės žmones pradeda valdyti žemos būsenos – pykčio, godumo, liūdesio, pavydo, baimės ir t.t. Šios žemos žmogaus būsenos naikina jėgą, grožį, supratimą ir sveikatą. Gyvenimą trumpina ir plepėjimas, išdidumas, per dideli troškimai ir išdavystė.

Visos žemos žmogaus būsenos veda ir į skurdą – dvasinį ir fizinį. Pagrindinė tokio skurdo priežastis – godumas. Jam niekada negana, todėl jis gesina sąžinę. Kai neturime sąžinės, palengva užgesinama ir dorovė. Be dorovės žmogus tampa instinktų ir iškreipto egoizmo vergas. Jis paskęsta iliuzijose, nes tampa reaguojančiu, bet ne kuriančiu. Toks žmogus atiduoda savo kūrybinę energiją tam, kas jį valdo.

Taip gimsta nesubalansuotos būsenos:
1. Fiziniame lygmenyje pasireiškia kaip skausmas kažkurioje kūno dalyje;
2. Emociniame lygmenyje – kaip sielos skausmas;
3. Minčių (mentaliniame) lygmenyje – kaip nevaldomų minčių ir įsitikinimų negatyvus srautas;
4. Dvasiniame lygmenyje jaučiama kaip sunki energetinė substancija, pasiklydusi dvasia, kuri jau negali atskirti gėrio ir blogio.

Atrodytų, tik viena gyvenimo samprata, bet kai jos nėra, jos ne tik trūksta, bet viskas įgauna kitokią, priešingą kokybę. Todėl keista, kad prakalbus apie dorovę, žmonės gūžčioja pečiais arba svarsto apie ją kaip apie atgyvenusią, varžiusią protėvių gyvenimą abejotiną vertybę. Bet ar įmanomas žmonijos tobulėjimas be dorovės?.. Vargu. Matyt, ne šiaip sau visuose senuose mokymuose dorovė, dora, dorybės buvo aprašomos kaip didžiausios žmonijos vertybės. Tai iš tiesų pagrindas žmogaus tobulėjimui.

Ką jūs apie tai galvojate?

Dualumas arba dualybė – tai poliariškumas, priešingybių pora, per kurias žmonės pažįsta šį pasaulį, tai mūsų mąstymo būdas per palyginimus. Gėrį pažįstame, pamatę blogį, šviesą atpažįstame žinodami, kas yra tamsa ir t.t.. Pažindami daikto ar reiškinio priešingas savybes, mes galime jį giliau suprasti. Yra bendri ir abstraktūs dualumai, jie gali būti aktualūs daugeliui žmonių, gali būti svarbūs tik konkrečiam žmogui, o kitam neturintys jokios reikšmės.

Mūsų proto ir pasąmonės veikla sukonstruota iš priešingybių. Kiekvienam žmogui aktualios jo dualybės – tos, su kuriomis jis sutinka ir tos, kurios yra paremtos jo asmenine patirtimi. Dažnai priešingybės išreiškiamos tiesiog neigimu: noriu-nenoriu, patinka-nepatinka, geras-negeras, ir panašiai. Pažinimas per priešingybes yra natūralus, sunkumai prasideda tik tuomet, kai tokio pažinimo įtakoti pradedame vertinti gyvenimą ir emocingai puolame į kraštutinumus.

Žmogus turi valdyti savo protą, jis turi veikti funkcionaliai, bet ne emocionaliai. Emocionalus protas valdo žmogų. Tokio proto veiklą galime atpažinti pagal nestabilias emocines išraiškas: jos svyruoja tarp kraštutinumų, jų veikiamas žmogus tai pyksta, tai atleidžia; tai yra pakilios nuotaikos, tai liūdnas; tai laimingas, tai prislėgtas.. Stipriai veikiamam dualumų žmogui labai svarbu, ką apie jį galvoja žmonės, geras ar blogas jis jiems atrodo.

Jis labai stengiasi atitikti visuomenės kuriamus ir besikeičiančius standartus – nuo to priklauso jo savivertė. Toks žmogus linkęs turėti stiprias nuostatas – kas yra gerai ir kas yra blogai, ir pagal tai vertinti gyvenimą, žmones ir įvykius. Gyvenimas jam saugus atrodo tuomet, kai viskas suskirstyta į gera ir bloga. Atrodytų, viskas teisingai, bet prisiminkime mokymą apie kraštutinumus ir vidurio kelią.

Dar Buda teigė, kad kraštutinumų kelias atneša kančią. Lygi ir rami emocinė būsena suteikia pilną suvokimą ir supratimą to, kas vyksta aplinkui. Dualumas mums reikalingas pasaulio suvokimui, per jį mes galime pasiekti vientisumą ir eiti vidurio keliu, nepasiduodami kraštutinumams. Vidurys – tai vienodai nuo savo kraštutinumų nutolęs taškas. Tas vidurio taškas yra realybės sinchronizavimas, vienybės taškas.

Jame mes matome realybę tokią, kokia ji yra, be kraštutinių vertinimų. Tik emocijų valdomas protas vertina, lygina ir žmogus pasineria į nesibaigiančius išgyvenimus. Tuo tarpu sąmoningai valdomas protas visada veikia optimaliai: žmogus suvokia situaciją tokią, kokia ji yra (o ne tokia, kokia atrodo dėl vertinimų), ir, jei reikia, priima reikalingus ir adekvačius sprendimus.

Kiekvienam žmogui aišku, kad negatyvūs reiškiniai atneša kančią, pozityvūs – laimę. Jei nuolat susiduriame su iššūkiais gyvenime, tai reiškia, kad turime keisti savo elgesį, nes įpuolėme į kraštutinumą. Kaip sakė Buda – išsilaisvinti nuo troškimų, kurie atneša kančią. Suvokimas, kad mes galime kurti savo gyvenimą, labai įkvepia. Todėl būkime atidūs sau – ar esame laimingi, ar neužstrigome emocijose ir vertinimuose, ar nesustojome gyvenimo šalikelėje?

Toks yra mūsų pažinimo kelias šioje Žemėje – per kraštutinumus (dualumą) į vientisumą. Jei nėra kraštutinumų, nėra ir vidurio, nėra kelio ir judėjimo. Reiškia, reikalingi du kraštutinumai ir judėjimas viduriu tarp kraštutinumų. Svarbu – nesustoti ir eiti, nors kartais tam, kad suprastume vidurio kelio privalumus, turime pažinti ir išnagrinėti abi jo puses..

…“ Labiausiai žmogus trokšta būti laimingas ir išvengti skausmo ir kančių. Visi mes turime teisę į laimę ir galime naudotis įvairiais būdais, padedančiais išvengti kančių. Tačiau šie būdai turėtų būti tokie, kad nepažeistume žmonių teisių, nesukeltume jiems kančių ir skausmo. Reikia rimtai susimąstyti apie jūsų naudojamų būdų teigiamas ir neigiamas pasekmes.

Svarbu atminti, kad tikslai ir pasekmės gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Jeigu šie tikslai vieni kitiems prieštarauja, pirmenybę reikėtų teikti ilgalaikiams tikslams. Spręsti reikia atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Mūsų smegenys yra mūsų jėgos ir mūsų ateities šaltinis, tačiau tik tada, kai mes teisingai jomis naudojamės. Jeigu ne – mūsų protas taps visų mūsų nelaimių šaltiniu.

Mumyse slypi sugebėjimas kurti, ir labai svarbu tuo pasinaudoti. Labai svarbu yra pasitikėti savimi. Pasitikėjimas savimi nėra tiesiog paprastas tikėjimas savo jėgomis. Tai tiesiog savo galimybių suvokimas. Suvokęs jas, kiekvienas žmogus gali save pakeisti, tobulindamas savo gerąsias savybes ir atsisakydamas žalingų polinkių. Tam reikia pastangų. Žinoma, reikia ir laiko.

Labai svarbu išmokti atrasti savo prote teigiamų, kuriančių minčių. Juk žmogaus prote egzistuoja daugybė įvairių būsenų ir minčių. Todėl labai naudinga pažvelgti į savo protą iš arčiau ir išmokti atskirti įvairias naudingas ir žalingas jo būsenas. Kai jūs suprasite teigiamų būsenų vertę, jūs galėsite išmokti jas savyje išsiauginti. Proto suvokimas – vienas iš pagrindinių budizmo praktikos momentų, todėl žmonės dažnai budizmą vadina proto tyrinėjimo mokslu.

Visos neigiamos emocijos tuojau pat atima iš žmogaus laimės ir ramybės jausmą, o po kurio laiko gali priversti jį atitinkamai elgtis. Tokiais savo poelgiais žmogus neša blogį ir kančias kitiems žmonėms, tai galiausiai padaro ir jį patį nelaimingą. Be to, neigiamos emocijos kenkia ir sveikatai. Jeigu norite išlikti sveiki, tiesiog pažvelkite į savo vidų, į savo mintis. Pasinaudokite savo pačių galimybėmis.

Nuo išorinių priešų galima pasislėpti, pabėgti nuo jų. Pavyzdžiui, jei kas nors trikdo mano ramybę, aš galiu uždaryti duris ir pabūti vienas tyloje. Tačiau man nepavyks šito padaryti su pykčiu – kur aš benueičiau, jis visada bus su manimi, mano viduje. Kol nesiimsite tam tikrų priemonių, tol negalėsite nuo jo pabėgti. Yra viena labai svarbi taisyklė, padedanti išlaikyti proto ramybę: jūs neturite leisti atsirasti savyje nepasitenkinimo ir nusivylimo jausmams, kadangi jie yra pykčio priežastis.

Tarp priežasties ir pasekmės visuomet egzistuoja natūralus ryšys. Kai tam tikros priežastys sutampa su sąlygomis, tuomet būna labai sunku sutrukdyti iš šio junginio gimti atitinkamoms pasekmėms. Todėl labai svarbu iš anksto numatyti, suprasti galimas pasekmes ir pačioje pradžioje sugebėti nutraukti nepageidaujamų priežasčių ir pasekmių grandinės atsiradimo procesą.

Būtina atsisakyti egoizmo. Jeigu jūs galvojate tik apie save ir pamirštate kitų žmonių poreikius ir laimę, arba, dar blogiau, jei imate juos išnaudoti, tai absoliutumo požiūriu kažko netenkate. Jūs netenkate draugų, kurie rūpintųsi jūsų gerove – jei jus ištiks nelaimė, aplinkiniai ne tik nepadės, bet ir slapta džiaugsis. Tikroji draugystė gimsta iš nuoširdžios žmogiškos meilės, o ne iš valdžios ar pinigų.

Žinoma, žmonės gali ateiti pas jus su šypsena ir dovanomis, jeigu jūs esate turtingas ir įtakingas, bet širdies gilumoje jie nėra jūsų draugai; tai jūsų turto ir padėties draugai. Jei tik jūsų padėtis pasikeis, daugiau jų nepamatysite. Labai dažnai tai, ką žmonės demonstruoja savo draugams, tėra paprastas prisirišimas. Prisirišimas susijęs su kažkuo, kas yra “mano“ – tai kažkas, kas yra gerai man. Todėl, kai tik kito žmogaus požiūris į jus pasikeičia, artumo jausmas bematant išnyksta.

Kuo stipriau žmogus išugdo savęs atidavimo kitiems – atjautos jausmą, tuo drąsesnis ir stipresnis jis tampa, tuo mažiau jis pasiduoda nusivylimo ir beviltiškumo jausmui. Taigi atjauta – vidinės stiprybės šaltinis. Tikroji atjauta yra susijusi su teisingu daiktų prigimties suvokimu, ji bešališka. Prisirišimas, priešingai, yra pagrįstas nežinojimu ir šališkumu. Budistinė praktika patvirtina, kad tikrosios atjautos jausmą jūs galite išsiugdyti nuolat praktikuodami meditaciją apie vienodą požiūrį į visus žmones.

Dvidešimt pirmas amžius turi būti taikos amžius. Ką tai reiškia – taikus žmogus? Atsakymas labai paprastas – viskas priklauso nuo atjautos. Atverkite save kitiems. Laimė yra pasekmė to, kaip elgiatės su šalia esančiais žmonėmis. Mylėkite, dalinkitės, tobulėkite. Niekada nebuvo ir nebus geresnio gyvenimo būdo…“

(Iš Dalai Lamos pasisakymų, parinko ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Zeno, arba Dzen budizmo mokykla išsirutuliojo Kinijoje. Jos steigėjas – vienuolis Bodidarma, vėliau šį mokymą išplėtojo Houei-nengas, šeštasis mokyklos patriarchas. Terminas zen (kinų kalba “čan“) apytikriai verčiamas “meditacija“. Dzen budizmas – tai filosofinė sistema, padedanti pasiekti dvasinę ramybę ir vidinį tikėjimą. Dzenas gali būti traktuojamas kaip nubudimas arba žaibiškas praregėjimas, kas reikštų nubudimą iš visų šiam pasauliui būdingų stereotipų ir klystkelių.

Nubudimo potencija žmogaus gelmėse glūdi visada, ir kiekvieną akimirką mes galime nubusti iš įprastinio tikrovės suvokimo ir spontaniškai pakilti į kitą suvokimo lygmenį. Nubudimas pats savaime nieko nepakeičia mūsų aplinkoje, tačiau naujas suvokimo lygmuo pakeičia viską. Ši filosofija skatina veikti ir siekti užsibrėžto tikslo nesvyruojant, nes veiksmas visuomet yra geriau nei neveikimas. Ji moko sąmonės budrumo, kad ir kasdieniniuose dalykuose išvystume prasmę ir grožį.

Ką bedarytume, mes turime tai daryti visu savimi, ne tik rankomis ar kojomis. Čia ir dabar, visa esybe – tai, ką darome šiuo momentu, turi būti būtent tai, ką darome šiuo momentu, ir nieko kita. Buvimas čia ir niekur kitur yra pilnutinės koncentracijos raktas. Tuomet energija neišsklaidyta ir bet kurią akimirką gali būti panaudota konkrečiai užduočiai įvykdyti. Dzeno pozicija: yra tiktai ši akimirka, ir nieko daugiau.

Pagal šią filosofiją tiesa nėra tai, ko galima būtų išmokyti – tiesą turime pažinti patys. Dzeno mokytojas pateikia savo mokiniams sudėtingus galvosūkius, tariamai absurdiškus ir logiškai neišsprendžiamus klausimus (koan), taip skatindamas mokinius pačius ieškoti sprendimų ir lavinti intuiciją. Intuicijai nebūdingi loginiai ėjimai: arba tiesą iš karto pamatai, arba jos apskritai nematai.

Dzeno požiūriu, vienintelė vieta, kur kliūtis yra reali, yra mūsų pačių sąmonė. Jei sekasi prastai, neieškokime pasiteisinimų ir nesidairykime, kam suversti kaltę. Ieškokime savyje, ar tebeturime tris būtinus pergalės komponentus: sąmonės koncentraciją ir psichologinį bei fizinį pasiruošimą. Bent vieno iš šių komponentų trūkumas traukia į dugną kitus du. Vidinė jėga yra kiekviename žmoguje, ir kai ji paskiriama kažkokiam tikslui pasiekti, rezultatų ribos gali būti begalinės.. Yra tik viena riba – ta, kurią patys sau pažymime.

Dar vienas svarbus principas susijęs su dviem esminiais žmogaus gyvenimo santykiais: santykiu su savimi ir santykiais su kitais. Šios dvi santykių kryptys yra susijusios taip tampriai, kad atskirti jų yra neįmanoma. Kad išvystytume geranoriškumą ir nuoširdumą santykiuose, turime pirmiausiai gebėti išgirsti. Kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus turi ką pasakyti, iš kiekvieno turime ko pasimokyti, net iš vaiko.

Susitikus su bet kuriuo žmogumi, verta įsiklausyti į jo žodžius. Kartais kito žmogaus pasakyti žodžiai gali pakeisti mūsų gyvenimą, mes galime atrasti tai, kas padėtų priimti tinkamą sprendimą. Jie gali ir sukrėsti, staiga išmušti iš įprastinio mąstymo ir pakylėti į aukštesnio pažinimo plotmę, priversti suprasti, kad neteisingai suvokiame tikrovę. Todėl bendraudami neužsisklęskime, būkime nuoširdūs ir atviri.

Meditacija yra vienas iš svarbiausių Dzeno mokinio užsiėmimų. Tai susikoncentravimo ir sąmonės išgryninimo metodas. Meditacija ugdo sąmonės ramybę, vidinę tylą ir harmoniją, kuri yra būtina grąžinant išsekusius fizinius ir dvasinius žmogaus resursus. Esmė yra meditacijos turinys, o ne įvairūs atributai. Paprastai ji pradedama nuo kvėpavimo pratybų ir vidinės galios – energijos ki reguliavimo, susikoncentavimo į ją.

Kiekvienam vakariečiui Dzeno meistras patars rasti laiko sau ir lėtinti gyvenimo tempą. Mūsų protas neramus, visą dieną gainiojamas skambučių, laikrodžio rodyklių ir sirenų, įsukdamas mus į nuolatinį blaškymąsi ir stresą. Verta sustoti ir paklausti: kas gi iš tiesų juda, kokia tokio judėjimo priežastis? Jei atidžiai pažiūrėsime, tai pastebėsime, kad toks judėjimas priklauso miestui, tai neateina iš mūsų pačių.

Tik tuo atveju, jei pasiduodame judėjimo šaltiniams ir leidžiame savo protui judėti tuo pačiu greičiu kaip ir miestas, jei sutinkame reaguoti į kiekvieną impulsą, tada ir tampame to judėjimo ir įtampos dalimi. Neįmanoma sustabdyti miesto judėjimo, tačiau galima valdyti savo gyvenimą ir reguliuoti savo gyvenimo greitį. Pradėję nuo mažų kasdieninių dalykų, išmoksime valdyti ir stambius gyvenimo procesus. Įveikti stresą galime tik nurimusiu protu.

Dzen budizmas daugiau nei filosofija, tai gyvenimo būdas. Dažnai jis slepia bet kokius tiesioginius apibrėžimus, leisdamas daug ką pajusti intuityviai. Išankstinė nuomonė laikoma didžiausiu priešu. Žmogus turi pats, savarankiškai atrasti savo kelią į tiesą. Jau vien turėdami tikslą, esame kelyje į savo aukščiausią vidinį potencialą. Tai, ko trokštame visa savo širdimi, bus pasiekta net tuomet, kai tai atrodys neįmanoma..

Juokaujama, kad Dzeno vienuolis neturi automobilio, nes jis pasirinko kelionę kitokiu maršrutu, nei materialieji. Materialiais daiktais, kokie brangūs jie bebūtų, negalime nei pamatuoti, nei paspartinti savo vidinio progreso. Tuo tarpu vidinės pergalės yra vertingiausia, ką mes galime pasiekti gyvenime.

Dažnas savo dvasinio tobulėjimo kelyje pastebime, kad įvairių dvasinio augimo metodikų pagrindą sudaro senųjų mokymų tiesos. Gali pasirodyti, kad nieko nauja po saule, kad nauja – tai gerai pamiršta sena, bet iš tiesų taip tęsiamos tolimesnės tiesos ir harmonijos paieškos. Vyksta senųjų ir naujųjų mokymų sintezė, išgryninama tiesa ir amžinos vertybės (patikrintos laiku).

Budizmas ypatingas tuo, kad nesuteikia dievinimo objekto, o nukreipia žmogų patį ieškoti tiesos ir laimės. Buda, šio mokymo kūrėjas, pats pasiekė nušvitimo būseną ir tuo įrodė, kad tai įmanoma, kad tokia būsena pasiekiama kiekvienam žmogui. Švarios sąmonės egzistavimas – ne dogma, o praktinės patirties klausimas. Ją galima būtų apibūdinti kaip begalinę išmintį, begalinę meilę, begalinę atjautą, begalinį meistriškumą ir tobulą vientisumą.

Pagal budizmo mokymą, galutinis individualios žmogaus evoliucijos tikslas yra nušvitimas. Tai įvyksta, kai žmogus galutinai išsilaisvina nuo visų jo sąmonę temdančių faktorių – godumo, neapykantos, nemokšiškumo, pavydo, egoizmo ir išvysto savyje visas savo teigiamas savybes. Kai mums pavyksta pažinti savyje tą vidinį švarumą, išvystyti savyje giluminį meilės ir atjautos jausmą, tuomet mes pradedame matyti šio tyrumo atspindžius ir kituose žmonėse.

Tačiau jeigu mums nepavyko pažadinti ir išvystyti šių vidinių savybių, tai ir viskas aplinkui mums atrodys negatyvu ir apribota, kadangi viskas, kas mus supa kasdieninėje realybėje, iš tikrųjų yra mūsų vidinės realybės projekcija. Iš senųjų laikų yra atėjęs labai taiklus posakis, apibūdinantis veidrodinį vidinės realybės atspindį: “ nerodyk pirštu, rodyk savimi…“

Budizmo filosofija nurodo, kad visų mūsų problemų ir nusivylimų šaltinis yra norai, kuriuos pagimdo neišmanymas. Jeigu mes nuolat vaikysimės savo geidžiamų objektų, tapsime nuolatinių nusivylimų aukomis. Todėl turime išmokti valdyti savo mintis ir savo fizinę jėgą, o taip pat atpažinti mūsų proto sukurtus iliuzinius apribojimus, kurie atveda į konfliktą su pačiu savimi ir aplinkiniais.

Siūloma nuolat tobulinti savo protą, nuolat gilinant savo suvokimą, mokytis pažinti vis subtilesnes laimės formas. Skatinamas savarankiškumas, neprisirišimas prie mokytojo, kuris tik nurodo, kad yra kelias, o mokinys turi jį atrasti ir praeiti savarankiškai. Budizmas siūlo konkrečius metodus, padedančius įveikti protines ir fizines kliūtis, pasitaikančias kelyje į laimę ir gerovę. Pasirinkti siūloma tai, kas padeda konkrečiam žmogui.

Šiuos metodus galima skirti į dvi pagrindines kategorijas – sutras ir tantras. Pagal sutrajaną, savirealizacijos kelias tai laipsniškas sąmonės valymo procesas, sukuriant atitinkamas priežastis, skatinančias šio proceso eigą. Šiomis priežastimis gali būti sugebėjimo koncentruotis ugdymas, meditatyvinio suvokimo užsiėmimai, etiškas elgesys – viskas, kas skatina saviugdą.

Tantrajana, lyginant su sutrajana, yra greitesnis būdas pasiekti nušvitimą. Tantros jogai mokosi mąstyti, kalbėti ir elgtis taip, lyg jau būtų nušvitę, t.y., būsimą galutinės dvasinės evoliucijos rezultatą laiko savo atspirties tašku. Ar neprimena jums tai šiuolaikinių sąmonės ir pasąmonės programavimo būdų?.. Argi tai ne psichologiniai sąmonės lavinimo metodai, atėję iki mūsų dienų?

Budizme sužavi tai, kad į visus klausimus atsakoma tiesiai ir atvirai. Nurodoma tobulėjimo kryptis ir siekiamybės, nurodomos netobulumo priežastys. Yra Mokytojo idealas, bet tik kaip pavyzdys, kad dvasinis tobulumas įmanomas. Prisimenate vieną iš alegorinių posakių: jei nori šviesti, turi uždegti ir nešti savo žibintą, o ne bandyti padėti nešti mokytojo žibintą.

Dalai Lama XIV, kitos budizmo krypties – lamaizmo atstovas ir dvasinis savo šalies vadovas taip apibūdino budizmą: “Mūsų mokymas iš esmės labai paprastas: viskas pasaulyje yra susiję. Tobulindamas save, žmogus tobulina Visatą, vadinasi, būsima laimė ar kentėjimai išplaukia iš mūsų dabartinių poelgių.“

Sekantį kartą – apie vieną iš budizmo krypčių – Zeno (Dzeno) mokyklą, įsteigtą Kinijoje vienuolio Bodidarmos, apie kurį labai mažai žinoma, bet jo mokymas dėl originalios (ir, matyt, veiksmingos) metodikos yra labai populiarus tarp šiuolaikinių vakariečių.

Konfucijus (551-479 m.pr.m.e.) vadinamas kinų tautos simboliu, mokytojų Mokytoju, didžiuoju Išminčiumi. Jo vardas, išvertus iš kinų kalbos, reiškia “išminčius Kun“. Yra tam tikro laikmečio vertybės, yra amžinosios vertybės. Dauguma Konfucijaus įžvalgų aktualios ir mūsų dienomis, todėl pelnytai priskiriamos amžinosioms vertybėms. Ištraukos iš Lju Fandzi knygos “Konfucijaus kanonai citatose ir dialoguose“:

“…* Gerus darbus darantis žmogus negali būti vienišas – būtinai atsiras bendraminčių.

* Neliūdėk, kad neužimi tavęs verto posto, liūdėk tuomet, jei tavo sugebėjimai neatitinka užimamo posto.

* – Ar galima vadovautis vienu įstatymu visą gyvenimą?
– Tas įstatymas – vienybė. Tai, ką darome sau, atsiliepia ir visiems, todėl nedaryk kitam to, ko nenori sau pačiam.

* Išmintingas neabejoja, žmones mylintis neliūdi, drąsus nebijo.

* Neliūdėk, kad žmonės nepažįsta tavęs. Liūdėk, jei pats savęs nepažįsti.

* Štai, pavyzdžiui, aš baigiu pilti kalvą, ir tegul man beliko supilti tik krepšį žemės, bet aš sustoju – štai kas yra sustojimas. Arba, pavyzdžiui, aš lygioje vietoje pradedu pilti kalvą, ir tegul aš supyliau tik vieną krepšį žemės, bet aš jau pradėjau – tai vadinama žengimu į priekį.

* Jei žmogus pats savęs neklausia: “ką man daryti, ką man daryti?“, tai aš nežinau, ką jam daryti..

* Sutikęs išminčių, lygiuokis į jį. Sutikęs nemokšą, atidžiau pažiūrėk į save.

* Jei būsi reiklesnis sau, nei kitiems, tuomet išvengsi nuoskaudų.

* Nepakalbėti su žmogumi, su kuriuo verta pakalbėti – reiškia prarasti žmogų. O kalbėti su žmogumi, su kuriuo kalbėti neverta – reiškia prarasti žodžius. Išmintingas nepraranda nei žmonių, nei žodžių.

* Tik tą klaidą, kuri lieka neištaisyta, galima laikyti tikra klaida.

* Didingas žmogus reiklus sau, menkas – kitiems.

* Mokytis ir nemąstyti – beprasmiška; mąstyti ir nesimokyti – reiškia paskęsti abejonėse.

* Didingas žmogus vienija žmones nepavergdamas jų, menkas gi stengiasi pavergti, todėl nepajėgus jų suvienyti.

* Senovėje žmonės mokėsi, kad tobulėtų, dabar gi mokosi, kad pasipuikuotų prieš kitus.

* Didingo žmogaus mintys – apie teisingumą, menko mintys – apie naudą.

* – Ką reiškia mylėti žmones? Koks yra mylintis žmones žmogus?
– Tai yra giliausia išmintis… Mylintis žmones žmogus, jei jis nori tvirtai stovėti ant kojų, tai padarys taip, kad ir kiti tvirtai stovėtų ant kojų. Jei jis nori, kad jo reikalai gerai klostytųsi, tai jis daro taip, kad ir kitiems jų reikalai gerai klostytųsi. Sugebėti žiūrėti į kitus kaip į patį save – štai pagrindinis meilės žmonėms meno bruožas!

* Didingo žmogaus siekiai – į priekį ir aukštyn, menkas gi leidžiasi vis žemiau.

* Jei gamta žmoguje įveiks kultūrą – gausis laukinis. Jei kultūra įveiks gamtą – gausis knyginių žinių kaupiklis. Tik tas, kuriame gamta ir kultūra pusiausvyroje, gali tapti išminčiumi.“

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 😀