Mitai apie psichologus

– Normalūs žmonės patys susitvarko su savo problemomis, pas psichologus eina tik silpni žmonės.

Iš tikrųjų greičiau yra atvirkščiai, nes pripažinti problemą ir pažvelgti tiesiai į ją reikia stiprybės. Kreiptis pagalbos taip pat reikia stiprybės. Jos reikia ir tolimesniam darbui kartu su psichologu ieškant problemų sprendimo būdų ir keičiant kai kurias savo gyvenimo nuostatas.

– Vien pokalbiais problemų neišspręsi.

Išdėstydamas savo problemą, žmogus ją įvardina, o psichologas padeda žmogui suprasti jos priežastis ir atrasti galimus sprendimus. Tai ne tušti pokalbiai, o konstruktyvūs dialogai.

– Jei pats savęs nesupranti, tai niekas tau nepadės.

Toks nusistatymas gali slėpti nenorą susitikti akis į akį su savo problemomis. Visi mes kartais susipainiojame, pasimetame, o nešališkas požiūris iš šalies gali padėti geriau suprasti save. Be to, žmonės linkę pateisinti save, todėl dažnai nepastebi, kad jau turi problemų.

– Darbas su psichologu reikalauja daug laiko.

Viskas priklauso nuo situacijos, pasirinkto psichologo, o pirmiausia – nuo pačio žmogaus noro išspręsti problemą ir jo asmeninių pastangų. Jei problema didelė – gali tekti padirbėti ties ja ilgiau, bet jei žmogus nuoširdžiai dirba – rezultatai bus geri. Svarbu, kad žmogus suprastų – psichologas yra pagalbininkas, ir didelę darbo dalį teks atlikti pačiam žmogui.

– Psichologas išklauso, “paglosto“ ir kalba tik malonius dalykus.

Tuo tarpu pokalbio su psichologu metu žmogui gali tekti išgyventi visą gamą negatyvių emocijų: pasimetimą, baimę, nuostabą, pasipriešinimą, o kartais net ir pyktį.. Tiesos sakymas ne visada malonus, tačiau būtinas, kad žmogus pilnai suprastų savo situaciją.

– Psichologas gali greitai “perdaryti“ arba įkalbėti žmogų – pakanka atvesti pas jį sutuoktinį ar vaiką, ir jis padarys taip, kad jis būtų “toks, kaip reikia“.

Pakeisti greitai tai, kas buvo formuojama metų metais – neįmanoma. Jei norime, kad keistųsi žmonės, reikia pasikeisti patiems: keisti bendravimo būdą ar požiūrį į žmogų. Svarbu suprasti: žmonės keičiasi tik savo noru.

– Psichologas išmokys manipuliuoti žmonėmis.

Tikrai ne, tai prieštarauja psichologo etikos kodeksui. Tikras specialistas nemanipuliuos ir nemokys manipuliuoti. Jis gali padėti pamatyti, kaip žmogaus elgesys veikia santykius su artimaisiais, o taip pat pasiūlyti būdus pakeisti savo požiūrį į situaciją, kurios žmogus negali įtakoti.

– Yra universalus psichologinės pagalbos būdas, kuris tinka visiems ir kiekvienam.

Žmonės skirtingi, su skirtinga patirtimi, charakteriu, įsitikinimais, todėl universalaus psichologinės pagalbos būdo nėra. Su kiekvienu žmogumi psichologas dirba individualiai.

– Pagrindinė psichologo užduotis – kuo greičiau duoti gerų patarimų, kaip išspręsti problemą.

Psichologo užduotis – ne dalinti patarimus, o padėti žmogui išsiaiškinti problemos priežastis. Niekas geriau už patį žmogų nežino apie jo problemas, bet kartais jam sunku pamatyti jų sprendimus. Psichologas turi sudaryti sąlygas žmogui pačiam priimti teisingus sprendimus.

– Kiekvienas žmogus gali pabūti psichologu, todėl geriau pakalbėti su artimu draugu.

Žinoma, nuoširdžiame pokalbyje su draugu yra psichologinių elementų: kalbėdamas žmogus išlieja emocijas, aprimsta, pajunta palaikymą. Artimų žmonių palaikymas labai svarbus mūsų gyvenime, tačiau kritiniais atvejais specialisto pagalba yra efektyvesnė dėl jo turimų žinių, patirties ir objektyvaus požiūrio.

– Psichologas negali turėti problemų.

Psichologas – toks pats žmogus, kaip ir visi, jam taip pat gali kilti asmeninių problemų. Jo privalumas – žinojime, kad problemas reikia spręsti, jis supranta jų priežastis ir ieško efektyvių būdų jas išspręsti.

(Mitai surinkti iš įvairių paskaitų ir knygų)

Reklama

Mitai apie mitybą

Naudingiausi – praturtinti vitaminais ir mineralais maisto produktai.

Pats geriausias vitaminų ir mineralų šaltinis – šviežias ir natūralus maistas. Prisotinimas papildomais dirbtinais maistiniais priedais nepadaro maisto produkto automatiškai geru.

Alkį jaučiame todėl, kad skrandis tuščias.

Netiesa: pavyzdžiui, sergantis žmogus dažniausiai nejaučia alkio, nors jo skrandis gali būti tuščias; ir atvirkščiai – galime jaustis alkani ką tik pavalgę. Iš tikrųjų žmogus alkį jaučia tik tada, kai kraujyje trūksta kažkokių maistinių medžiagų.

Tuomet į tam tikrą smegenų dalį – “alkio centrą“ siunčiamas signalas apie šį trūkumą. O “alkio centras“ aktyvuoja virškinimo sistemos veiklą, todėl ir pajuntame alkį. Kai kraujyje maistinių medžiagų pakanka, virškinimo sistemos veikla sulėtinama – tada jaučiamės sotūs.

Štai kodėl ypač svarbu valgyti sveiką ir kokybišką maistą – kad gautume visas reikalingas organizmui maistines medžiagas, o ne tiesiog prikimštume skrandį.

Stambūs vaikai – sveiki vaikai.

Tai visiškai neatitinka realybės. Vaikams viršsvoris pavojingas, nes sąlygoja tolimesnį polinkį į nutukimą. Tokie vaikai ne tik išsiugdo neteisingus mitybos įpročius, bet ir yra mažiau atsparūs įvairioms ligoms. Be to, anksčiau ar vėliau jie pradeda jausti fizinį ir psichologinį diskomfortą dėl savo kūno formų.

Viršsvoris – silpnavališkumo pasekmė.

Viršsvoris – sudėtinis reiškinys, sąlygojamas genetinių, medžiagų apykaitos, biocheminių, psichologinių ir kultūrinių faktorių. O štai valios pastangų reikia ne tam, kad slopintume norą daug valgyti, o tam, kad nukreiptume savo valią sveikos mitybos įpročių bei fizinio aktyvumo ugdymui.

Kuo mažiau riebaus maisto, tuo mažiau problemų su viršsvoriu, todėl geriau jo atsisakyti.

Ir tikrai – apriboję riebius produktus, lieknėjame greičiau. Tačiau riebalai organizmui reikalingi, be jų neįmanoma teisinga medžiagų apykaita, pvz., organizmas be riebalų neįsisavina vitaminų A ir E, greičiau sensta oda, nukenčia kepenys, sulėtėja lytinių hormonų gamyba.

Todėl valgyti riebalus reikia saikingai, tačiau neatsisakyti jų visiškai. Geriau vengti vadinamų paslėptų riebalų, kurių yra majoneze, dešrose, konditerijos gaminiuose.

Nuo sviesto storėjame, nuo aliejaus – ne.

Augaliniame aliejuje nėra cholesterino, todėl jis naudingas (saikingai!) širdžiai ir kraujagyslėms. Tačiau aliejus žymiai kaloringesnis už sviestą. Be to, svieste yra šiek tiek vandens ir baltymų, tuo tarpu aliejus – “gryni“ riebalai. O svoris auga nuo bet kokių nesaikingai vartojamų riebalų.

Vaisiai ir saldumynai valgomi tik desertui.

Toks maistas gali ilgam “užstrigti“ pilname skrandyje… Be to, valgomi desertui, jie gali sukelti pilvo skausmus ir vidurių pūtimą. Todėl vaisius ir saldumynus geriau ir sveikiau valgyti ne po valgio, o kaip atskirą maistą.

Naudingiau visiškai atsisakyti cukraus.

Dietologų teigimu, baltymų, riebalų ir angliavandenių santykis mūsų mityboje turėtų būti 1:1:4. Apie 10% angliavandenių gali būti cukrus – geriau rudas, turintis naudingų mineralų (kalcio, natrio, kalio, fosforo ir geležies), fruktozė arba medus.

Juoda duona naudingesnė už baltą, nes joje daugiau ląstelienos ir mažiau kalorijų.

Iš tiesų pagal duonos spalvą nenustatysime, kiek joje naudingų medžiagų. Juodos ir baltos duonos kaloringumas beveik vienodas. O sveikiausia duona – bemielė, su įvairių grūdų bei sėklų priedais ir sėlenomis.

Visi vitaminai termiškai apdorojant maistą žūsta.

Tai dalinai teisinga dėl vitamino C: verdant jo sumažėja. Vitamino C mažėja ir ilgiau saugant maistą, kepant, troškinant ar tiesiog palaikius produktus šaltame vandenyje ar metaliniame inde. Kitų vitaminų, termiškai apdorojant maisto produktus, mažėja ne taip žymiai.

Aštrus maistas kenksmingas virškinimo sistemai.

Pasirodo, priešingai: aštrūs produktai pagreitina medžiagų apykaitą, naikina kai kurias bakterijas, gerina kepenų ir tulžies veiklą. Gal todėl pietų šalių gyventojų maiste jų yra daugiau? Mums gi svarbu ir čia laikytis saiko.

Fizinis krūvis žadina apetitą.

Atlikti tyrimai parodė, kad po 20 minučių fizinių pratimų žmonės valgė ne ką daugiau nei tie, kurie nesportavo. Vienintelis skirtumas – po fizinio krūvio žmonės pripažino, kad maistas pasirodė skanesnis, nei įprasta.

Sveikiausia gerti mineralinį vandenį.

Reikalingiausias žmogaus organizmui – paprastas vanduo. Mineralinį geriamąjį vandenį galime pagerti periodiškai, tačiau ne gydomąjį-mineralinį vandenį, kuriame druskų koncentracija gali viršyti normą 5-7 kartus (todėl jis ir yra gydomasis). Jei tokį vandenį nuolat geria sveikas žmogus, tai gali išprovokuoti inkstų akmenligę.

Vasarą prikaupę vitaminų, esame pilnai pasiruošę žiemai.

Iš tikrųjų mūsų organizmas kaupia tik riebaluose tirpstančius vitaminus: A, E, D, K. O štai vasariniuose vaisiuose ir daržovėse daugiausia vandenyje tirpstančių vitaminų, ir mūsų organizme jie neužsilaiko. Tačiau neginčytina: valgydami vasarą šviežias daržoves ir vaisius, mes stipriname organizmą.

Žiemą galime valgyti vaisius ir daržoves, kurie mūsų sąlygomis išsilaiko iki pavasario: obuolius, morkas, kopūstus, bulves, svogūnus, česnakus ir pan. Mūsų organizmo fermentai pritaikyti vietinėms daržovėms ir vaisiams virškinti, todėl atvežtiniai egzotiniai vaisiai gali sukelti alergiją ar virškinimo sutrikimus – jų nevertėtų daug valgyti.

Taigi, svarbiausia mityboje – valgyti kokybišką maistą (šviežią, be cheminių priedų), stebėti savo organizmą (kokie produktai tinka, kokie – ne) ir savijautą po valgio (maistas turi teikti energiją ir žvalumą).

Svarbus ir saikas: geriau mažiau maisto, nei per daug. Ir su viršsvoriu stebuklų nebūna – jis priauga tuomet, kai maisto suvalgome daugiau, nei išeikvojame energijos.

Ką apie tai galvojate?

Mitai apie emocijas

Geros ir blogos emocijos. Tokio skirstymo logika – gera emocija ta, kuri nuteikia pozityviai, bloga – kuri nuteikia negatyviai. O iš tiesų kiekviena emocija gali būti ir gera, ir bloga – tai priklausys nuo konkrečios situacijos ir nuo žmogaus asmeninių savybių.

Pavyzdžiui, matydami prasigėrusį žmogų, galime pasibjaurėti alkoholizmu ir nuspręsti gyventi blaiviai. Arba matydami negatyvius reiškinius, galime pasiryžti keisti juos į gerą pusę. O būna ir taip, kad piktavalis žmogus džiaugiasi, padaręs nusikaltimą.. Todėl toks emocijų skirstymas neatitinka realybės.

Blogas emocijas galima išsklaidyti tik geromis emocijomis. Žmogus su tokiu įsitikinimu mąsto maždaug taip: “dabar man blogai, todėl padarysiu tai, nuo ko man bus gerai“. Ir puolama ieškoti gerų įspūdžių – linksmintis, smaližiauti, svaigintis. Akivaizdu, kad tai negali padėti, nes negatyvių emocijų priežastis – jas sukėlusi situacija – gali kartotis.

Todėl visas emocijas turime išgyventi ir suprasti jų atsiradimo priežastis. O besistengiant sklaidyti blogas emocijas geromis, galima išsiugdyti žalingų įpročių, paviršutinišką požiūrį į savo emocijas ir.. užsiauginti viršsvorį. Vienintelis priimtinas (papildomas) emocijų išsklaidymo būdas – fizinis krūvis.

Įdomu tai, kad emocinė įtampa “kaupiasi“ pečių juostos raumenyse, viršutinėje rankų dalyje ir pirštuose – todėl emociškai įsitempę žmonės nevalingai trauko pečiais, gestikuliuoja, barbena pirštais, nervingai sukioja rašiklį ar gniaužo nosinę.

Visos emocijos įgimtos, todėl yra nekontroliuojamos. Nėra nustatyta, kokios būtent emocijos yra įgimtos. Kai kurios reakcijos, pavyzdžiui, išgąstis ar diskomforto išraiškos, greičiau yra refleksinės. Tačiau ilgainiui visi kūdikiai išreiškia susidomėjimą, džiaugsmą, nuostabą, baimę, pyktį..

Manoma, kad visų vadinamų bazinių emocijų vaikai išmoksta iš suaugusiųjų. Beje, vaikai jas išgyvena teisingai: sureaguoja, moka laiku jas “paleisti“ bei persijungti į tolimesnę veiklą. Tai socializacija vėliau juos išmoko elgesio šablonų, emocijų slopinimo ir manipuliavimo. Kontroliuoti emocijų negalime, tačiau valdyti savo reakcijas ir mokytis adekvačiai reaguoti gali kiekvienas žmogus.

Mano emocijos ir mano reakcijos – mano asmeninis reikalas. Toli gražu: juk gyvename tarp žmonių, su žmonėmis, ir būtent emocijos dažniausiai provokuoja elgtis neadekvačiai. Todėl ir patariama nesivadovauti emocijomis, nurimti – joms nurimus viskas atrodo kitaip.

Jei emocija skatina pozityviems veiksmams ir nežeidžia aplinkinių – ji yra tinkama, naudinga, adekvati. O jei emocija pablogina situaciją ir kenkia aplinkiniams – ji netinkama, žalinga, neadekvati. Todėl bendraujant gebėjimas tinkamai išreikšti emocijas yra ypač svarbus.

Nėra skirtumo tarp emocijų ir jausmų. Skirtumas esminis. Emocijos (pranc. “emotion“ – sukrėtimas, susijaudinimas; lot. “emoveo“ – sukrėtimas) – mūsų reakcijos į aplinkybes ir įvykius. Tai visada dinamika, išraiška, perėjimas į sekantį etapą. Emocijos – vienas svarbiausių vidinių mechanizmų, reguliuojantis mūsų psichinę veiklą ir elgesį. Be to, emocijose slypi mus motyvuojanti jėga – įkvėpimas!

Ir jei emocijos susietos su situacija (“man baisu“; “man smagu“) ir yra trumpalaikės reakcijos, tai jausmai yra ilgalaikiai, besivystantys, susieti su žmogumi (“aš myliu šį žmogų“; “aš bijau šio žmogaus“), arba su socialinėmis vertybėmis ir idealais (humanizmas, vienybė).

Reikia gyventi taip, kad teigiamų emocijų būtų kuo daugiau, o neigiamų – kuo mažiau. Galima sakyti, kad tai hedonistų šūkis. Taip gyvendami žmonės tampa priklausomi nuo visų savo “malonumų“. O vengdami visokių nemalonių išgyvenimų, jie pasiekia priešingų rezultatų – pradeda bijoti bet kokių sunkumų, t.y., išgyvena.. neigiamas emocijas!

Nerealu išvengti gyvenime visų neigiamų situacijų jas apeinant ar slopinant. Todėl turime mokytis jas išgyventi, iš jų pasimokyti, o ne dirbtinai kurti teigiamas emocijas. Viskas, kas sukurta dirbtinai, yra netikra ir laikina. O štai emocinis brandumas leidžia iš džiaugsmo emocijos pereiti į džiaugsmo būseną :).

Mitai apie stresą

Gyvename skubėjimo, įtampos amžiuje, todėl ir mitų apie stresą sklando nemažai. Dėl to galime susidaryti klaidingą nuomonę apie streso priežastis ir pasekmes. Peržvelkime psichoterapeuto O. Radiuk surinktus mitus apie stresą ir jų paneigimus.

Stresas negali pakenkti sveikatai, nes tai psichikos procesai. Jau įrodyta, kad stresas daro poveikį ne tik psichiniams, bet ir fiziologiniams procesams. Streso sukelti negalavimai gali būti pavojingi sveikatai ir sukelti įvairias ligas: stenokardiją, hipertoniją, imunodeficitą, skrandžio opą ir t.t..

Nuo streso kenčia tik silpni žmonės. Greičiau priešingai: stiprius stresus patiria aktyvūs, valingi žmonės, kurie išsikelia sudėtingas gyvenimo užduotis ir siekia jas įgyvendinti per kuo trumpesnį laikotarpį. Tokie veiksmai gali sukelti įtampą, pervargimą, o tai ir sukelia stresą.

Mes negalime valdyti stresinių situacijų, nes stresas mūsų laikais neišvengiamas, todėl visi esame jo aukos. Įtampą patiriame dėl stresą sukeliančios situacijos arba dėl mūsų reakcijos į stresinę situaciją. Ir vis dėl to didžioji dalis stresų – psichologinio pobūdžio, t.y., stresą provokuoja ne tiek tai, kas vyksta su žmogumi, bet būtent tai, ką jis galvoja apie situaciją – pačio žmogaus mintys. Kaip žinia, savo mintis mes galime išmokti valdyti, todėl ir sukeliančias stresą mintis suvaldyti galime.

Mes visada žinome, kada patiriame didelį stresą. Ne visada yra taip. Stresas – maksimalios koncentracijos kritinėje situacijoje reakcija, jo paskirtis – išgyventi ekstremalioje situacijoje: kai reikia veikti, o ne svarstyti ar jausti. Po stiprių stresų būdingi streso simptomai atsiranda jau po to, kai grėsmė praeina ir įtampa pradeda mažėti.

Streso priežastis lengva nustatyti. Šis teiginys yra teisingas, jei yra nedidelis stresas, kai streso simptomai išryškėja iš karto po kažkokio poveikio. Bet jei stresas stiprus, tuomet, kaip ir anksčiau buvo minėta – streso požymiai neišryškėja tol, kol įtampa nesumažėja. Tokiose situacijose streso priežasčių nustatymas gerokai sudėtingesnis.

Visi žmonės į stresą reaguoja vienodai. Tikrai ne. Kiekvienas žmogus unikalus, todėl kiekvienam skirtingos ir streso priežastys, ir streso simptomai, ir gebėjimas išgyventi stresą bei įveikti jo pasekmes. Nors stresinė situacija vystosi pagal tam tikrus visiems žmonėms bendrus dėsnius, tačiau streso sukeltos įtampos išraiška skirtingiems žmonėms gali būti visiškai skirtinga.

Laimingas gyvenimas turi būti be stresų. Išvengti jų vargiai ar pavyks, nes gyvenimo tikslų siekimas, o kartais ir išorinės aplinkybės gali sukelti stresą. Ką tikrai moka laimingas žmogus – tai valdyti savo būseną bet kokiose gyvenimo situacijose.

Nuo streso kenčia tik suaugusieji. Vaikų ir paauglių stresinės reakcijos vystymosi mechanizmas lygiai toks pats, kaip ir suaugusių žmonių. Žinoma, streso priežastys tokiame amžiuje kitokios, nei suaugusiųjų, tačiau vaikai ir paaugliai rizikuoja patirti lygiai tokius pačius streso sukeltus sutrikimus, kaip ir suaugę žmonės.

Kai kurie žmonės linkę stresuoti, todėl jiems beprasmiška mokytis įveikti stresą. Iš tiesų – kai kurie genetiniai, biologiniai ir socialiniai faktoriai įtakoja streso lygį. Pavyzdžiui, choleriškas temperamentas, būtinybė gydytis hormoniniais preparatais ar gyvenimas dideliame mieste. Visa tai didina stresų kiekį, stiprumą ir trukmę, tačiau tai nereiškia, kad nereikia mokytis valdyti stresą ir suprasti jo priežastis. Atvirkščiai: tokiu atveju tai būtina.

Vienintelis dalykas, padedantis nuo streso – poilsis. Ne visai taip. Jei žmogus negali atsikratyti įtampos – joks poilsis nepadės. Beje, vienas iš natūraliausių būdų atsikratyti vidinės įtampos yra būtent fizinis aktyvumas – tai puikus būdas sumažinti streso pasekmes. Mes turime mokytis atpažinti streso priežastis ir jas šalinti, turime išmokti atsipalaiduoti ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Tuomet jokie stresai nebaisūs.

Mitai apie meilę

Viena iš žodžio “mitas“ (gr. mythos – žodis, pasakojimas, padavimas) reikšmių yra “prasimanymas“. Paprastai mitais pradedame vadovautis tuomet, kai kažko tiksliai nežinome apie tam tikrą reiškinį, tačiau norime tai paaiškinti arba pateisinti. Pasirodo, nemažai mitų sklando ir apie meilę, daugeliui jie tikrai girdėti..

Pradėkime nuo mito apie tai, kad “šeimyninis gyvenimas turi prasidėti nuo beprotiškos meilės“. Šiuo atveju beprotiška meile vadinama aistra, kurios pagrindinė savybė – ji greitai praeina.., todėl retai baigiasi santuoka.

Tvirčiausia ta santuoka, kuri prasideda nuo simpatijos ir draugystės, kuri ilgainiui perauga į meilę. Juk mylintys žmonės pirmiausiai turi būti artimi dvasiškai – geri draugai – tik tuomet galima kartu spręsti visus iškylančius gyvenimo uždavinius.

“Tikra meilė būna iš pirmo žvilgsnio“. Taip, įsimylėjimas (susižavėjimas, susidomėjimas) gali būti ir iš pirmo žvilgsnio. Tačiau kelias nuo įsimylėjimo iki meilės gali būti ilgas, o gali ir visai neperaugti į meilę.

“Vyrai myli tik gražias moteris“. Įvairūs psichologiniai tyrimai parodė, kad vyrai renkasi moteris pagal dvasines savybes, o ne pagal fizinius kriterijus. Vyrai teigia, kad santuokai renkasi patikimas, nuoširdžias, geras, išmintingas ir švelnias moteris.

Žinoma, sutikę žmogų, visi mes pirmiausiai atkreipiame dėmesį į išvaizdą. Tačiau būtent iš bendravimo padarome išvadą, kad vien grožio nepakanka. Be to, grožis – subjektyvi sąvoka: nėra visiems patinkančio grožio etalono ar standarto. O dvasinės žmogaus savybės visada įtakoja ir jo išvaizdą.

“Pavydi, reiškia – myli“. Pavydas – egoistiškas, savininkiškas jausmas, kai žmogus tarsi prilyginamas daiktui. Pavydas remiasi nepasitikėjimu (savimi arba mylimu žmogumi), kuris žemina. Tai destruktyvus jausmas, todėl su meile neturi nieko bendra.

“Meilė – kančia“. Jei jausmai, kuriuos vadiname meile, atneša kančią – tai ne meilė, o prisirišimas ar net liguista priklausomybė. Tokių jausmų aprašymų apstu literatūros kūriniuose, todėl sudaromas įspūdis, kad meilę būtinai lydi kančia.

Tačiau tai – negatyvūs jausmai, kurie vargina abu žmones. Jie paremti noru savintis, reikalauti, kontroliuoti, todėl žmogus įsitikinęs, kad jei jis kenčia, reiškia, jis myli. Tuo tarpu meilė – šviesus ir pozityvus jausmas, ją atpažįstame būtent iš džiaugsmo: žmonėms gera kartu, jie džiaugiasi vienas kitu.

“Be intymių santykių neįmanoma gerai pažinti vienas kito“. Svarbiausia – pažinti vienas kitą psichologiniame lygmenyje. Tiesiog reikia gerai susipažinti – tam reikia laiko, reikia bendrauti. Juk visos problemos (tame tarpe ir intymios) kyla būtent dėl psichologinių aspektų.

Intymių santykių sureikšminimas (kurie yra poros santykių dalis, bet ne pagrindas) – greičiau savotiška šiuolaikinė psichozė, o ne “tinkamumo“ ar “pažinimo“ kriterijus.

Mitas “apie vienintelę puselę“. Jis gyvuoja dar nuo Platono laikų, kai buvo bandoma paaiškinti meilės ir lyčių traukos fenomeną. Šiuo mitu dažniausiai teisinamasi tuomet, kai žmonės nemoka ar nenori kurti santykių, todėl svajoja ir ieško “idealiai tik jam tinkančios puselės“.

Tuo tarpu tiesa paprasta: “puselėmis“ vieni kitiems ne gimstame, o tampame. Tik vystydami ir palaikydami meilę, galime sukurti vienybės harmoniją. O nuolat ieškodami savo mistinės “puselės“ (ir atmesdami “netinkamas“), galime jos ir nerasti..

“Visi vyrai poligamiški“. Tai tiesiog patogus pasiteisinimas gyvenantiems palaidą gyvenimą vyrams. Tačiau jis niekuo nepagrįstas ir nepatvirtintas, tai tik palyginimas su gyvūnų elgesiu. Bet juk mes esame mąstantys žmonės, ir mūsų valioje valdyti tokius instinktus.

Jei žmonės myli, jie nuolat vysto ir palaiko šį jausmą, jie pasitiki vienas kitu, todėl ištikimybė artimiausiam žmogui – savaime suprantamas dalykas (neįmanoma skaudinti mylimo žmogaus). Tačiau jei santuoka grįsta kūno malonumais, tuomet neištikimybė dėsninga, nes žmones domina tik kūnas, o ne dvasinis ryšys.

“Meilė ateina ir praeina“. Šiuo mitu bandoma teisinti praėjusį (nevystomą iki meilės) įsimylėjimą ir tuo pačiu nusimesti atsakomybę už nebrandumą meilėje ir nemokėjimą puoselėti ir palaikyti meilės jausmą.

Ką apie tai galvojate jūs? O gal žinote daugiau mitų apie meilę? Pasidalinkite 🙂 ..

Mitai apie alkoholį

Jie vadinami mitais todėl, kad niekuo nepagrįsti – tai tiesiog keliaujanti liaudies “išmintis“. Pavojingi tuo, kad mes jais patikime ir pradedame ne tik teisinti priklausomybę, bet ir jais vadovautis savo gyvenime. Perskaitę suprasite, kaip plačiai jie yra paplitę ir kaip daug žmonių jais tiki ir perduoda kitiems. Taigi:

Alkoholis – tai normali gyvenimo dalis

Neapgaudinėkite savęs: normali žmogui yra prigimtinė blaivybės būsena, o alkoholio vartojimas – primestas žalingas įprotis, kuris yra perduodamas iš kartos į kartą, todėl tai gali pasirodyti “normalu”. Pagal PSO (Pasaulio Sveikatos Organizacija) statistiką, praeito amžiaus ir šio amžiaus pradžios gyvenimo trukmės sumažėjimas tiesiogiai siejamas su gyvenimo būdu: žalingais įpročiais, stresu ir neteisinga mityba.

Realybė tokia: PSO alkoholis yra pripažintas legaliu narkotiku, kuris sukelia priklausomybę ir žaloja sveikatą, todėl normalia gyvenimo dalimi pavadinti narkotiką nelogiška.

Alkoholis naudingas sveikatai

Tai labai paplitęs mitas tarp vynų ir “tauraus” stipraus alkoholio mėgėjų. Tuo tarpu tiesa yra paprasta: alkoholis visuose gėrimuose išlieka narkotiku. Kuo didesnė alkoholio koncentracija gėrime, tuo jis pavojingesnis. Jokių naudingų organizmui medžiagų alkoholis neturi – bet kokiam gyvam organizmui tai yra nuodas.

Alkoholis – vyriškumo simbolis

Vis daugiau jaunimo dėl šios priežasties įsitraukia į alkoholizmą – jie nori greičiau atrodyti suaugusiais. Augančiam ir bręstančiam jaunam organizmui alkoholis ypač kenkia, nes pažeidžia visas vystymosi funkcijas. Šio mito pasekmė ir mūsų laikų liūdna tendencija – jaunėjantys alkoholikai.

Gerti alkoholį ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas

Toli gražu, tai viena iš didžiausių iliuzijų. Gyvename visuomenėje, todėl vartojančio alkoholį elgesys vienaip ar kitaip veikia aplinkinius – nuo šeimos iki visuomenės. Vartojantys alkoholį žmonės yra socialiai pavojingi: daugybė nusikaltimų ir avarijų įvykdoma apsvaigus nuo alkoholio, ir nukenčia niekuo dėti žmonės. Be to, girtuokliaujantys ardo tautos genofondą, t.y., įtakoja šalies jaunosios kartos sveikatą ir ateitį.

Alus – ne alkoholis

Bet kokio alkoholinio gėrimo neatsiejama dalis yra spiritas. Skiriasi jie tik stiprumu ir specifiniais priedais. Mokslas jau įrodė, kad alus stipriau nei degtinė ardo smegenų ląsteles (o kartu ir intelektą) bei ardo psichiką. Alaus mėgėjams smarkiai pakinta širdis – ji padidėja ir apauga riebalais. Medikai alaus mėgėjų širdį vadina “alaus” arba “jaučio” širdimi dėl jos dydžio.

Alkoholis – smagu, nuima stresą, atpalaiduoja

Alkoholis yra pripažintas depresantas: jo sukelta euforija yra trumpalaikė. Jei žmogus turi poreikį kelti sau nuotaiką alkoholiu – tai jau pirmas signalas, kad vystosi priklausomybė. Girti gali atrodyti juokingai ir nepiktybiškai, bet tik iš šalies. Girti dažnai padaro tai, ko blaivūs niekada neišdrįstų padaryti ir ko išsiblaivę dažnai nė neprisimena. Be to, pagirios sukelia didžiulį stresą kūnui ir psichikai, todėl už trumpalaikę euforiją mokama pernelyg didelę kainą..

Alkoholis – nepavojingas

Alkoholis veikia visus organus, nėra nei vieno organo, kuriam alkoholis nekenktų. Alkoholyje žūsta viskas, kas gyva. Kadangi retas vartoja kelis kartus į metus nedideles alkoholio dozes, o dauguma vartojančių alkoholį daro tai sistemingai, tai didėjant dozėms, didėja priklausomybė nuo alkoholio, ir, žinoma, didesnis alkoholio žalojantis poveikis organizmui.

Stiprėjant priklausomybei keičiasi asmenybė, suardomos subtiliausios žmogaus psichinės savybės – valia, moraliniai principai, atmintis. Žmogus pradeda gyventi primityviais instinktais.

Prasigeria tik alkoholikai, manęs tai neliečia

Suprasti, kada žmogus peržengė pavojingą ribą gerdamas už kompaniją, dėl apetito, dėl nuotaikos pagerinimo, ir pan., ir atsidūrė alkoholinės priklausomybės vergovėje, yra paprasta: kai žmogus pradeda ieškoti priežasties išgerti ir jo pagrindiniu laisvalaikio užsiėmimu tampa alkoholio vartojimas – tai jau psichologinė priklausomybė, kuri gali išsivystyti bet kokio amžiaus žmogui.

Psichologinė priklausomybė – pirmos alkoholizmo stadijos požymis. Antroje prasideda ir fizinė priklausomybė, kurios pagrindinis požymis – pagirios (abstinencinis sindromas). Jauniems žmonėms ir moterims alkoholinė priklausomybė vystosi greičiau. Trečioje stadijoje žmogus pradeda degraduoti ir pasekmės dažnai būna nepataisomos.

Apie antialkoholinio gydymo „kenksmingumą“

Tai labiausiai paplitęs tarp vyrų mitas. Jie bijo, kad gydymas pakenks jų vyriškumui, tuo tarpu net nesusimąsto, kad pastovus alkoholio vartojimas veda į lytinių liaukų degeneraciją. Daugelis bijo, kad po gydymo jiems „stogas nuvažiuos“, bet nepastebi akivaizdaus dalyko – kad „stogas važiuoja“ būtent nuo alkoholio. Baiminasi ir dėl kūrybinių jėgų praradimo, bet girdėti nenori, kad alkoholis naikina smegenis.

Gali susidaryti įspūdis, kad narkologai siekia kažkam pakenkti, padaryti invalidu ar numarinti. Iš tikrųjų narkologai deda didžiules pastangas, stengdamiesi padėti grąžinti žmogų į blaivų gyvenimą. Ir nieko daugiau! Blogiausia, kas gali atsitikti – gydymas gali būti neefektyvus. Gydymo efektyvumas priklauso tik nuo pačio paciento nuoširdaus noro pasveikti. Po gydymo įvyksta principinis pokytis – žmogus bent jau kuriam laikui nustoja nuodyti save alkoholiu. Štai ir visas „kenksmingumas“.

Nejaugi blaivybė gali būti kenksminga sveikatai? Jei po gydymo pacientas jaučiasi nejaukiai, reiškia, jis nepakeitė savo požiūrio į alkoholį ir niekaip „neįsirašo“ į blaivų gyvenimą. Gyventi su buteliu jam patinka labiau, todėl ir kankinasi, o ne todėl, kad gydymas kažkokiu mistiniu būdu galėjo jam pakenkti. Antialkoholinis gydymas – tai bandymas išgelbėti žmogų nuo sunkios kančios, degradacijos ir mirties. Bandymas padėti žmogui gyventi normalų blaivų gyvenimą.

Realiai (kartais nepataisomai) kenkia tik pats sau alkoholį vartojantis žmogus. Spekuliacijos gydymo „kenksmingumu“ – tik nenoras keisti savo girtą gyvenimo būdą. Yra daug puikių išgijimo ir suklestėjimo pavyzdžių, bet šalia visada yra ir žmonės, kuriuos beveik kasdien visi matome – nusigeriantys, degraduojantys ir nenorintys to pripažinti.

„Geri“ ir nelabai geri gėrimai

Labai dažnai žmonės savo pagirių kančias nurašo „blogiems“ alkoholiniams gėrimams. Niekas neginčija, kad savadarbiais „pilstukais“ nuodijamasi ypač sunkiai – nuo apakimo, impotencijos iki mirties atvejų. Bet pažiūrėkime į problemą kitu kampu. Juk jei yra pagirios (ne ūmus vienkartinis apsinuodijimas), reiškia, kad žmogus yra pažengęs girtuoklystėje ir geria vis daugiau. Koks organizmas atlaikys vis didėjančias ir tankėjančias dozes, net jei bus geriamas brangiausias alkoholis?

Be to, retas žino, kad priimti laikyti „gerais“ konjakas, viskis, savadarbės „ruginukės“ ar „kvietinukės“ – dėl jų gamybos būdo (distiliacijos) turi daug specifinių, itin kenksmingų priemaišų, kurios pasunkina postintoksikacinius sutrikimus organizme. Tvirtinu vienareikšmiškai: „gerų“ alkoholinių gėrimų nėra iš esmės. Kodėl? Todėl, kad bet kokios koncentracijos ir su bet kokiais priedais – aluje, vyne, degtinėje, konjake ir t.t.. – alkoholis išlieka narkotiku. Naivu tikėtis, kad gerdami “aukščiausių rūšių“ alkoholį, būsite apsaugotas nuo alkoholizmo.

Kai kažkas išdidžiai demonstruoja, kaip puikiai žino „gerus“ gėrimus ir tos „žinios“ paremtos asmenine patirtimi – nepavydėkite ir laikykitės kuo toliau nuo tokio „esteto“, nes jis propaguoja narkotikus. Jis pavojingas žmogus, nes narkomanija yra užkrečiama: vienas narkomanas sugeba užkrėsti kitus. O alkoholizmas, kaip žinote, yra vienas iš narkomanijos variantų. Taigi, prisiminkite, kad bet koks spiritinis gėrimas yra narkotikas. Tai aš jums kaip gydytojas tvirtinu, o išvadas darykite patys.

Aš geriu „kultūringai“ ir „saikingai“

Vadinamas „saikingas“ ar „kultūringas“ gėrimas – alkoholizmo motina. Alkoholikais netampama staiga, tai procesas. Alkoholizmas – pripratimo liga ir visi alkoholikai kažkada pradėjo nuo „saikingo“ ar „kultūringo“ gėrimo. Palaikyti „saikingo“ ar „kultūringo“ gėrimo koncepciją reiškia sutikti su savo šalies alkoholizacija ir iš to išplaukiančia tautos degradacija. Jei jūs už „kultūringą“ gėrimą, vadinasi, jūs, anot mokslininko G. Šičko – alkoholio vartojimui užprogramuotas žmogus.

Tokiu jus padaro „kultūringai“ gerianti vyresnioji karta, o jūs savo elgesiu programuojate alkoholio vartojimui sekančią kartą. Galima kultūringai elgtis, leisti laiką, kalbėti, bendrauti, bet kultūringai gerti ar rūkyti (nuodytis) neįmanoma. Narkotinės medžiagos vartojimas – šiuo atveju alkoholio – nekultūringumas, vedantis ne tik į pačio geriančiojo alkoholizmą, bet ir yra nederamo elgesio rodymas jaunajai kartai. Ten, kur yra alkoholio kvapas, tikrąja kultūra nė nekvepia.

“Bealkoholiniai“ gėrimai

Taip vadinami bealkoholiniai gėrimai gali turėti iki 0,5 laipsnių alkoholio. Žodis „bealkoholinis“ klaidina, todėl reikia būti budriems. Ypač tiems, kurie pasirinko blaivybę, bet dar vis kyla iš įpratimo noras atsigerti štai tokių bealkoholinių gėrimų – vyno ar alaus. Išgėrus tokio gėrimo, jo skonio savybės gali išprovokuoti norą išgerti tikro alaus ar kitokio alkoholio. Todėl rinkitės sultis – bus tikrai į sveikatą. Ir nepamirškite: kuo didesnė alkoholio koncentracija gėrime, tuo labiau jis kenkia sveikatai.

“Konjakas ir degtinė praplečia kraujagysles; jei skauda širdį – tai geriausia priemonė“

Tiesa tame, kad vartojant alkoholį, širdies ir kraujagyslių sistema yra stipriai pažeidžiama. To pasekmė – alkoholinė hipertonija ir širdies miokardo pažeidimai. Alkoholis tiesiogiai toksiškai veikia miokardą: atsiranda širdies ritmo sutrikimai ir širdies nepakankamumas. Štai kodėl po širdies infarkto gydytojai griežtai draudžia alkoholį.

“Alkoholis šildo“

Atvirkščiai: jis išplečia smulkius paviršinius kapiliarus ir tokiu būdu mes netenkame šilumos – žmogui atrodo, kad jam pasidarė šilta (išsiplėtė kapiliarai), o iš tiesų organizmas atiduoda šilumą ir pradeda šalti. Dauguma nušalusių galūnes ar sušalusių žmonių buvo girti.

“Alkoholis valo organizmą nuo toksinų“

Melas, nes pats alkoholis yra toksinas. Tam, kad organizmas jį neutralizuotų, padidintu pajėgumu turi dirbti kepenys ir inkstai, todėl šie organai tiesiog alinami didžiuliu papildomu darbu.

“Alkoholio gamyba ir pardavimas naudingi valstybei“

Statistika rodo priešingai: nuo alkoholio vien nuostoliai: kiekvienas gautas piniginis vienetas atneša mažiausiai 3-4 piniginius vienetus nuostolių. Kokiu būdu? Pirmiausia – alinama žmonių sveikata ir darbingumas. Daugėja nusikaltimų, avarijų, nelaimių darbo vietoje. Daugėja vaikų iš asocialių šeimų vaikų namuose, taip pat apsigimimų dėl alkoholio vartojimo. Sergančių alkoholizmu gydymas taip pat nuostolingas valstybei – juk šių ligonių nebūtų, jei jie gyventų blaiviai.

“Vaikams alkoholį įsiūlo blogi draugai“

Taip, narkotikų paaugliams gali pasiūlyti gatvėje, bet nustebsite, kad alkoholio vaikai pirmą kartą dažniausiai paragauja.. namuose. Čia lemiamą vaidmenį atlieka tėvų elgesio pavyzdys, jų gyvenimo būdas – per šventes ant stalo statydami alkoholį, suaugusieji perduoda ir įskiepija savo vaikams alkoholio vartojimo tradicijas. Taip alkoholis susiejamas su švente, gera nuotaika – todėl vaikui atrodo, kad vartoti alkoholį yra gerai ir normalu.

“Alkoholis stiprina draugystę ir lengvina bendravimą“

Draugystė tokiu pagrindu tęsiasi lygiai tiek, kiek yra drauge vartojamas alkoholis. Pakanka vienam iš “draugų“ nustoti jį vartoti, ir draugystė dažniausiai išyra. Taigi, pagalvokite – draugai tai ar.. sugėrovai.

“Alkoholis padeda gydyti kai kurias ligas“

Mąstykite logiškai: jei alkoholis yra toksinas, tuomet jo nukenksminimui organizmas mobilizuoja papildomas jėgas. Laikina alkoholinė euforija – tik trumpalaikė sveikatos “pagerėjimo“ iliuzija. Alkoholis alina imuninę sistemą, todėl jį vartojantys žmonės serga dažniau, nes jų organizmas mažiau atsparus. Be to, jie galiausiai pradeda sirgti ir alkoholio sukeltomis ligomis.

“Yra ir kenksmingesnių dalykų, nei alkoholis“

Taip, yra, bet alkoholio vartojimas yra žalingas įprotis, priklausomybė, todėl daro žalojantį poveikį. Šis mitas – tai bandymas apeiti alkoholizmo problemą ir perkelti dėmesį į kitas problemas.

“Visi alkoholikai tinginiai, o aš – ne“

Tiesa tokia, kad tik 3-5 procentai alkoholikų yra visiškai degradavę tinginiai, kiti dirba iki tol, kol gali: juk reikia užsidirbti ir alkoholiui…

“Man skanus alkoholis: vynas, šampanas, alus…“

Pats alkoholis yra šlykštaus skonio ir gryno jo niekas negertų. Klausimas: jei jums pasiūlytų išgerti lygiai tokio pačio skonio gėrimo, kaip ir jūsų mėgiamas alkoholis, bet be alkoholio – ar gertumėte jį vietoje alkoholio? Jei ne, tuomet geriate savo mėgstamą alkoholį ne dėl to, kad jis skanus, o todėl, kad jame yra alkoholio (dėl apsvaigimo).

“Aš visai nepanašus į alkoholiką“

Išoriniai alkoholizmo požymiai išryškėja tuomet, kai liga jau gerokai pažengusi ir atsiranda rimtos komplikacijos organizme.

“Aš inteligentiškas ir išsilavinęs, todėl man negresia alkoholizmas“

Įrodyta, kad nėra ryšio tarp alkoholizmo ir išsilavinimo. Priklausomybė nesirenka: prieš ją visi lygūs. Nemažai vartojančių alkoholį yra geri specialistai, turi gerą darbą. Tačiau dėl savo priklausomybės dažnai praranda ir darbą, ir kvalifikaciją.

(Mitai ir jų paneigimai iš medikų darbų: V. Melnikovo, G. Šičko, F. Uglovo, V. Lapšičevo ir kt., parengė ir vertė ruvi.lt)

Saulė: mitai ir realybė

Saulė yra Saulės sistemos centras, ji yra gyvybės ir energijos šaltinis visam, kas gyva. Be saulės nebūtų gyvybės. Žmonės kažkodėl linkę patikėti sukurtais priešais ir su jais kovoti. Net jei tas priešas – jų gyvybės šaltinis.. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad dedama labai daug pastangų tam, kad mes taip galvotume ir naudotumėmės siūlomomis priemonėmis kovai su sukurtu priešu.

Mes esame gamtos dalis ir nuo senų senovės žmonės pagarbiai žiūrėjo į saulę. Jie pastebėjo ir gydomąsias saulės spindulių savybes, ir žalingą jų poveikį, todėl šioje sąveikoje visais laikais svarbiausias buvo saikingumas. Šiandien gi visaip kultivuojamas grožio “etalonas“ – įdegęs kūnas, todėl paplito ir soliarumai, be to, visa turizmo pramonė pagrinde siejama su poilsiu prie vandens telkinių, oro ir saulės voniomis.

Taigi, per trumpą laiką norima išgauti maksimalų rezultatą – kuo tamsesnį įdegį. Kadangi greitai ir saugiai neįmanoma, tai peržengiamas bet koks saikingumas. Todėl ir siūlomi “filtrai“ ir kitokios apsaugos priemonės nuo “kenksmingų“ saulės spindulių. Ir, paradoksas – su šių priemonių atsiradimu vis daugėja įvairiausių odos susirgimų. Iš dalies dėl jų besaikio naudojimo, o iš dalies ir dėl supaprastinto požiūrio: pasitepiau ir galiu būti saulėje neribotą laiką..

Tuo tarpu vasara – laikas, kai galime pasisemti jėgų ir energijos iš saulės, sustiprėti ir užsigrūdinti. Saulės spinduliai turi antiseptinių ir antibakterinių savybių – dėl šios priežasties mūsų močiutės išskleisdavo saulėje ir patalus.. Saulės spinduliai dalyvauja insulino palaikymo reakcijose ir odos mikrofloros balanse. Jiems veikiant, organizme gaminamas vitaminas D – svarbus kalcio-fosforo apykaitos reguliatorius.

Saulės šviesoje gaminamas ir serotoninas – “laimės hormonas“. Jis kontroliuoja nervų ląstelių impulsus, nuo kurių priklauso apetitas, miegas, žmogaus nuotaikos ir emocijos. Kai jo sumažėja, prasideda nuotaikų svyravimai. Serotonino stygius ypač jaučiamas tamsiuoju metų laiko periodu – tuomet plinta vadinamosios sezoninės depresijos. Saulės spindulių poreikis užprogramuotas genetiškai, įvairiose tautose jis skirtingas. Todėl pietietis, pakliuvęs į šiaurės rajonus, greitai pajunta stresą dėl šviesos trūkumo, o šiaurietis, atvirkščiai – pakliuvęs į pietinius rajonus, jaučia energijos antplūdį.

Yra ir gydymas saule – gelioterapija. Šiuo būdu, saikingai, skirtingai dozuojant saulės spindulius, nuo senų laikų gydomos įvairios chroniškos ligos. Saikingas buvimas saulėje stiprina imunitetą, aktyvina protinę ir fizinę veiklą, vegetatyvinę nervų sistemą, gerina medžiagų apykaitą. Ir, atvirkščiai, pernelyg intensyvus saulės poveikis silpnina imuninę sistemą.

Dvejopas saulės spindulių poveikis ir veido odai: saikingai būnant saulėje, odos veikla stimuliuojama ir gydomi smulkūs uždegimai bei išbėrimai. Perdozavus saulės spindulių, suardomos odos ląstelės ir pradeda nykti kolagenas ir elastinas, nuo kurių priklauso odos stangrumas. Oda dirbtinai sendinama, šis procesas vadinamas fotosenėjimu.

Taip mums patinkantis odos patamsėjimas tėra apsauginė odos reakcija į saulės spindulius. Jei saulės poveikis saikingas, tai ir nudegimas tolygus, be paraudimų, sveikas – mes įgyjame natūralų saulės spindulių filtrą. Jei poveikis ilgalaikis, tai jis yra agresyvus: organizmas patiria šoką, spindulinę ataką, jame vyksta destruktyvūs pokyčiai – nuo išorinių odos uždegimų iki viso organizmo ligų. K.Niši pastebėjo, kad odos paraudimai saulėje gali būti ir užteršto organizmo reakcijos, dėl to gali paūmėti ar prasidėti rimtos ligos.

Maksimalus saulės aktyvumas yra maždaug nuo 11 iki 16 valandos. Turime prisiminti, kad šiuo metu galime įdegti ir šešėlyje. Švelniausia yra saulėtekio ir saulėlydžio saulė, todėl labai naudinga šiuo metu sportuoti (ryte), medituoti ir daryti ramesnius pratimus vakare. Tai teikia energijos ir žvalumo, o taip pat proto skaidrumą ir ramybę. Senųjų mokymų sekėjai visuomet laikosi šios taisyklės – saulėlydis ir saulėtekis jiems – sakralinis įvairių praktikų laikas.

Tam, kad būtume saugūs saulėje, turime laikytis ne tik saiko, bet ir žinoti savo odos fototipą. Jų pagal prof.Tomą Ficpatriką yra penki:

1. Ypatingai jautrūs saulės spinduliams, oda visada saulėje parausta, bet neįdega (neįgauna natūralaus “filtro“- įdegio). Itin balta oda, šviesūs plaukai, žydros arba žalios akys. Saugus laikas saulėje – 5-10 minučių.
2. Sunkiai įdega, oda saulėje parausta. Šviesi oda, rausvi arba kaštoniniai plaukai, žalios arba rudos akys. Saugus laikas saulėje – 10-20 minučių.
3. Lengviau įdega, kartais oda saulėje parausta. Vidutinio šviesumo oda, kaštoniniai arba tamsūs plaukai, rudos akys. Saugus laikas saulėje – 15-25 minutės.
4. Lengvai įdega saulėje, oda niekada nerausta. Tamsesnė nei vidutinė oda, tamsūs plaukai, tamsios akys. Saugus laikas – 20-30 minučių.
5. Niekada oda nereaguoja į saulę. Tamsiaodžiai, juodi plaukai, juodos akys.

Kaip matome, buvimo tiesioginiuose saulės spinduliuose laikas neribojamas tik tamsią odą (stiprų natūralų “filtrą“) turintiems žmonėms. Turime prisiminti, kad ypač jautrūs saulei yra maži vaikai – jiems saulėtą dieną sveikiau žaisti pavėsyje. O ir suaugusiems saugus laikas tiesioginiuose saulės spinduliuose yra 40-50 minučių per dieną su pertraukomis. Nepamirškime, kad vanduo stiprina įdegimą.

Negalima daug degintis, jei odoje yra pigmentinių dėmių, strazdanų, daug apgamų. Saulėje negalima naudotis kvepalais ir dezodorantais – galime sulaukti nenumatytų reakcijų. Riboti buvimą saulėje nėščioms ir maitinančioms moterims. Negalima degintis tiesioginiuose saulės spinduliuose, jei sergama chroniškomis ligomis, geriami antibiotikai, hormoniniai preparatai, trankvilizatoriai, jonažolių preparatai, alkoholis.

Jei neįmanoma išvengti tiesioginių saulės spindulių ilgesnį laiką, rinkimės apsaugines priemones: šviesius drabužius, kepures nuo saulės, apsauginius kremus. Nepamirškime, kad viskas, ką tepame ant odos, yra sugeriama ir įsisavinama, todėl rinkimės kuo natūralesnes priemones. Nuo saulės poveikio puikiai apsaugo natūralūs aliejai – avokadų, mangų, kokosų, sezamų, alyvuogių – jų rasite bet kurioje ekologiškų produktų parduotuvėje.

Saulė yra vienas iš mūsų gyvybės šaltinių. Mes patys sukuriame situacijas, kuriose ji tampa priešu – naivu tikėtis, kad nebus jokių organizmo reakcijų, jei kelias valandas ar visą dieną esame saulės atokaitoje. Apsispręskime, ko siekiame – trumpalaikio įdegio ar sveikatos. Gyvenkime sveikai, saikingai mėgaukimės saulės spinduliais, ir nereikės kovoti su tuo, kas mums teikia gyvybę. 🙂