Mitai apie dvasinį augimą ir tobulėjimą

Išmintingas tas, kas daug žino.

O iš tikrųjų išmintingas tas, kas išmintingai gyvena! Toks žmogus taiko savo žinias gyvenime ir yra kitiems geras pavyzdys. Juk žinios reikalingos sąmonės transformacijai, žmogaus charakterio gerinimui ir bendrai žmonijos gerovei, o ne gražbyliavimui ar tuščiažodžiavimui.

Išmintis ateina savaime su amžiumi.

Ne visada. Vien tik dėl amžiaus nepasidarome išmintingi – visi mes daromės vyresni, bet išmintingi, deja, tampa ne visi. Jei žmogus tobulėja, daro išvadas iš savo patirties, auga dvasiškai – išmintis būtinai ateina.

Šis pasaulis nėra tobulas.

Iš tiesų netobulas gali būti tik žmogaus suvokimas ir tai, ką jis sukuria savo ribotu suvokimu. O Kūrinija yra išmintinga ir tobula – tam, kad suprastume jos dėsnius, turime būti išmintingi.

Harmonijos pasiekti neįmanoma.

Tai nėra lengva, bet tai nereiškia, kad neįmanoma. Vienas iš žmogaus gyvenimo tikslų ir yra harmonijos siekis: su savimi, su žmonėmis, su aplinka.

Gyvenime nėra teisingumo, todėl atskiro žmogaus tobulėjimas beprasmiškas.

Jei kažko nematome, tai nereiškia, kad to nėra. Mūsų pasaulyje veikia tam tikri dėsniai, kuriuos mažo laikotarpio atkarpoje kartais sunku įžvelgti. Kad pamatytume jų veikimą, turime žvelgti plačiau ir giliau. Būtent tobulėdami žmonės didina teisingumą ir padaro jį visiems aiškiau matomu.

Dvasinio augimo tikslas – stabilumas.

Iš tiesų dvasiniam augimui reikalinga pusiausvyra tarp stabilumo ir dinamikos. O stabilumas augant dvasiškai gali būti tik viename – nuolatiniame augime.

Reikia nuolat viskuo abejoti.

Atvirkščiai – abejonių reikėtų vengti. Abejonės – viena iš paslėptų baimės formų, o su baime negali būti jokio tobulėjimo. Todėl jei abejojame – nedarykime, o jei pradėjome – neabejokime. Jei kažkas kelia nepasitikėjimą ar įtarimą – klausykimės savo širdies, savo intuicijos – jos neapgaus.

Turime kovoti su problemomis, tik tada jas išspręsime.

Tai neįmanoma: kova su problemomis (t.y., su pasekmėmis) niekada neišsprendžia jokių problemų – juk problemos priežastis lieka ir nepaliaujamai sėja vis naujas problemas. Bet kokią problemą galime išspręsti tik supratę ir pašalinę jos priežastis.

Pinigai nulemia viską.

Taip galvoja tik užkietėję materialistai. Mūsų gyvenime daugybė dalykų, kurių nenupirksime už jokius pinigus, pvz.: laimė, meilė, sveikata, džiaugsmas, išmintis, žmonių pagarba, tikri draugai… Jokie pinigai nesuteiks šių vertybių.

Gausa – tai kažkas išorinio.

Iš tiesų gausa – pirmiausia vidinis pilnatvės, gerovės ir džiaugsmo pojūtis. Jei jo nėra – jokie išoriniai dalykai (pinigai, daiktai, kelionės..) nepadarys žmogaus laimingu, nes savo dvasia jis bus skurdus ir jam atrodys, kad dar vis kažko trūksta iki pilnos laimės.

Reikia imti iš gyvenimo viską – tik tada būsi laimingas.

Taip moko dauguma sėkmės formulių propaguotojų. Tačiau mes gyvename pagal priežasties-pasekmės dėsnį, arba fizikoje žinomą energijų išlyginimo dėsnį, ir galime imti ne daugiau, nei įdėjome. T.y., turi būti apykaita, adekvatus atpildas, atitinkantis jėgų, energijos, gabumų, resursų įdėjimą. Jei imsime daugiau nei realiai įdėjome, tai anksčiau ar vėliau teks už tai pilnai “atsiskaityti“ – to niekas negali apeiti ar išvengti.

Sąžinė trukdo sėkmei, todėl reikia ją užslopinti.

Atvirkščiai: ji padeda! Sąžinė – vienas iš intuicijos, širdies, vidinio balso aspektų, kuris padeda priimti teisingus ir išmintingus sprendimus. Tai tarsi pagalba iš širdies gilumos, kuri visada yra teisinga.

Gyvenime galime viską pakeisti.

Ne visai taip: su kažkuo turime ir susitaikyti.. Yra dalykai, kurie pilnai nuo mūsų priklauso, o yra ir mažai nuo mūsų priklausantys. Be to, yra ir dalykai, kurių keisti negalima, kad nesukeltume nepataisomų pasekmių. Turime mokytis atskirti – ką galime ir turime keisti, o su kuo – susitaikyti.

Galime vizualizuoti ką norime, ir tai ateis.

Vien vizualizacija nieko nepasieksime, savaime nieko iš niekur neateina. Tam, kad gautume rezultatą – reikia įdėti energijos ir nuoširdžiai padirbėti. Vizualizacija – ne burtai, tai tik kūrybinio proceso dalis.

Konfliktai skatina vystytis.

Vystytis skatina ne konfliktai, o meilė. Jei nėra meilės, tuomet ir mažiausias konfliktas veda į griovimą. Todėl vystymosi pagrindas – besąlygiška, visaapimanti meilė, o ne konfliktai.

Kad būtum laimingas, reikia labai daug..

O iš tikrųjų pagrindinių žmogaus poreikių nėra daug, ir visus juos paprasta patenkinti. M Gandis labai taikliai apie tai pasakė: “Pasaulis pakankamai didelis, kad patenkintų kiekvieno žmogaus poreikius, bet pernelyg mažas, kad patenkintų žmogaus godumą“. Kad būtume laimingi – mokykimės skirti savo realius poreikius nuo nesibaigiančių įnorių.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s