Kategorija: Mintys

Kartą vienuolis atėjo į vieną kaimą ir apsistojo pas vietinį valstietį.

Po vakarienės užsimezgė pokalbis. Vienuolis papasakojo valstiečiui apie Kūrėją, apie savo tikėjimą. Jis įdėmiai išklausė ir pasakė vienuoliui:

– Ir aš myliu Kūrėją, kuris sukūrė šį pasaulį.. Atsidėkodamas jam, aš kiekvieną vakarą įpilu ąsotėlį pieno ir pastatau prie medžio. Ir žinai – naktį Kūrėjas ateina ir išgeria pieną.. Jis labai mėgsta pieną! Kaskart randu tuščią indą..

Išgirdęs šiuos žodžius, vienuolis vos sulaikė juoką. Jis tik nusišypsojo ir geranoriškai paaiškino valstiečiui, kad Kūrėjui nereikia jokio pieno.

Tačiau valstietis laikėsi savo. Ir tuomet vienuolis pasiūlė naktį nueiti prie medžio ir slapčia pasekti – kas gi išgeria tą pieną.

Taip ir padarė: naktį vienuolis ir valstietis pasislėpė netoliese, ir mėnulio šviesoje greitai įžvelgė laputę, kuri prisėlino ir išlakė visą pieną.

Tai pamatęs, valstietis labai nuliūdo..

– Taip, – tyliai ištarė nusiminęs, – dabar aš matau, kad tai buvo ne Kūrėjas!..

Vienuolis bandė nuraminti valstietį, pradėjo jam aiškinti, kad Kūrėjas – tai Dvasia, kuri gyvuoja pagal visai kitokius dėsnius, o žmonės suvokia jį savaip..

Tačiau valstiečiui tarsi žemė iš po kojų išslydo.. Jis tik linkčiojo galvą, o paskui pravirko ir nuėjo į savo trobelę.

Vienuolis atsisveikino ir patraukė atgal į vienuolyną. Bet artėjant prie vienuolyno, šalia įėjimo vienuolis pamatė.. didžiulį Angelą baltais rūbais.

Vienuolis labai sutriko ir puolė prieš jį ant kelių. Angelas prabilo:

– Tu neįžvelgei to doro valstiečio širdies tyrumo, ir iš aukšto, su savo knyginėmis žiniomis, sutrypei jo nuoširdų bendravimą su Kūrėju. Ir, be abejo, manai, kad esi teisus?..

Bet vieno dalyko tu nežinai, vienuoli: atliepdamas į valstiečio nuoširdumą ir tyrą meilę, Kūrėjas kasnakt prie medžio pasiųsdavo lapę – kad priimtų jo dovaną ir atsidėkotų už jo gerą širdį 🙂 ..

(Pagal alegoriją iš knygos “Nešventi šventieji“, vertė ruvi.lt)

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Buvo kadaise tokia Kvailių karalystė, kurios valdovai labai stengėsi atrodyti protingais vieni kitiems ir savo pavaldiniams. Todėl dirbo didelį protinį darbą: dėl kiekvieno klausimo rinkosi į pasitarimus ir surašydavo daugybę raštų, potvarkių ir taisyklių.

O Kvailių karalyste ta šalis vadinosi todėl, kad visos tos taisyklės ir potvarkiai ne tik nepadėjo žmonėms gyventi, bet dažniausiai.. trukdė. Tačiau valdovai to nepaisė ir toliau tarėsi, ginčijosi, taisė, pildė, rašė, tvirtino – toks jų darbas..

Ir štai vieną dieną valdovams pranešė, kad sode prisirpo obuoliai ir atėjo metas rinkti derlių. Valdovai kaipmat susiruošė į sodą pasitarti..

Atvykę pamatė ir vienbalsiai patvirtino, kad obuoliai iš tiesų prisirpo: obelų šakos nuo gausybės obuolių nusviro iki pat žemės.

Valdovai tuoj pat užmezgė diskusiją – nuo kokių medžių geriau pradėti rinkti derlių. Bet nuomonės nesutapo, todėl netrukus visi susiginčijo, be to, prisiminė, kad jau turi surašytas senąsias taisykles apie obuolių skynimo tvarką, kurias gal pakaks papildyti naujomis pataisomis.

Kadangi sutarimo šiuo klausimu nepasiekė, valdovai nusprendė pakeisti diskusijų temą. Jie pradėjo svarstyti, kokia ranka reikia skinti obuolius – dešine ar kaire. Paskui iškilo dar vienas klausimas, antras ir trečias..

Kadangi klausimų susikaupė daug, jie nusprendė pakeisti aplinką – nuvykti į pasitarimų salę ir ten išspręsti visus iškilusius klausimus.

Galų gale po to, kai buvo pajungtos įvairios mokslinės įstaigos, specialios komisijos ir organizacijos, naujos taisyklės ir papildymai buvo patvirtinti.

Valdovai buvo labai patenkinti savo darbo rezultatais. Su glėbiu potvarkių jie sugrįžo į sodą. Bet.. kol jie tarėsi – atėjo žiema: visi obuoliai sušalo ir nukrito ant sniego.

– Hm.. Kaip keista! Pasirodo, tos obelys labai klastingos! Kodėl jos nesulaukė mūsų potvarkių?.. – stebėjosi valdovai.

Tačiau juk negalėjo jie tuščiai čia važiuoti! Todėl visi pasitarė, pasvarstė, kiek pasiginčijo ir patvirtino:

– Šių medžių vaisiai sugedo, o tai reiškia – rinkimui netinkami.

Valdovai surašė išvadą, uždėjo antspaudą, pasirašė ir.. išvyko į pasitarimų salę – priimti naujų potvarkių apie sniego valymo priemones ir sniego valymo tvarką.

Štai koks nelengvas protinis darbas Kvailių karalystėje 😉 !

(Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt)

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

– Mokytojau, kodėl jūs neduodate man daugiau naujų užduočių? Aš taip noriu kuo greičiau viską išmokti! – paklausė mokinys.

– Aš atsakysiu tau vėliau. O dabar papietaukime.

Mokinys sutiko, nes buvo išalkęs.

– Tik.. leisk man tave pamaitinti, – netikėtai pasiūlė Mokytojas.

Mokiniui tai pasirodė keista, bet jis sutiko, nes suprato tai kaip ypatingą Mokytojo dėmesio išraišką jam.

Jie atsisėdo už pietų stalo. Mokytojas paėmė šaukštu skanaus, kvapnaus plovo ir pavaišino juo mokinį. Mokinys su apetitu valgė.

Susižavėjęs skoniu, jis norėjo pagirti virėjo talentą, bet vos tik atvėrė burną – sekantis plovo šaukštas tuoj atsidūrė jo burnoje..

Mokinys pradėjo kramtyti, bet dar nebaigus kramtyti, Mokytojas įdėjo jam dar vieną šaukštą plovo. Jis kramtė vis greičiau ir greičiau, ir.. sekantis plovo šaukštas vis greičiau atsidurdavo jo burnoje..

Pagaliau mokinys neištvėrė ir pilna burna plovo sušuko :

– Ar mes kažkur skubame? Kodėl jūs duodate man vis kitą plovo šaukštą, jei aš dar nespėju sukramtyti prieš tai buvusio? Kodėl neleidžiate man pajusti skonį iki galo? Nejaugi negalime pavalgyti neskubėdami?

– Galime, bet juk tu pats nori taip valgyti, – atsakė Mokytojas.

– Aš to noriu?.. Kas jums tai pasakė?

– Tu pats tai pasakei prieš pusvalandį, – nusišypsojo Mokytojas.

– Aš?.. – paklausė nustebęs mokinys.

– Na, taip, tu. Prisimink, kaip prašei vis naujų užduočių, nors ankstesnių dar nesuvokei ir neįsisavinai. Dabar pats įsitikinai, kad tai labai panašu į valgymą pilna burna..

Būtent apie tai mūsų protėviai sakydavo: “skubėk lėtai“. Vykdyk užduotis su įkvėpimu ir džiaugsmu, o ne paskubomis. Nepaversk savo gyvenimo lenktynėmis: įsisavink jo pamokas, bandyk pritaikyti, padaryk išvadas – pajusk gyvenimo skonį 🙂 ..

Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

* Žmonių veiksmai – geriausi jų vidinės būsenos “vertėjai“.

* Komfortas – ne baldas, ne rūbas, ne namas ar vietovė. Komfortas – tai kuomet sieloje ramu..

* Kad padėtume kitam, nebūtina būti stipriu. Pakanka būti geru..

* Beprasmiška ieškoti ramybės išorėje, jei neradome jos savyje.

* Daiktai yra tam, kad jais naudotumės, o žmonės – kad juos mylėtume. Kaip liūdna, kad mes pamirštame apie tai ir.. pradedame mylėti daiktus ir naudotis žmonėmis.

* Jei melas trumpintų gyvenimą, dauguma neišgyventų ir iki rytojaus.

* Mūsų gyvenime nėra nei vieno atsitiktinio žmogaus. Kiekvienas žmogus mūsų gyvenime – Mokytojas! Kažkas moko būti stipriu, kažkas – išmintingu. Kažkas moko atleisti, kažkas – džiaugtis gyvenimu, o kažkas – laužo mus, bandydamas mūsų stiprybę..

* Gerumas, ramybė, rūpestingumas, taikumas ir švelnumas – vidinės stiprybės, o ne silpnumo išraiška.

* Gamta niekada neskuba, bet visada suspėja. Nesiblaškykime, viskam savo laikas..

* Nerimas neišsprendžia šios dienos problemų. Jis atima šios dienos ramybę.

* Kas ima – pripildo delnus. Kas duoda – pripildo širdį..

* Rojus ir Pragaras – vidinės žmogaus būsenos. Gyveni Meilėje – Rojus. Užsiauginai neapykantą – pragaras.

* Dabar visiems sunku: vieniems – meluoti, kitiems – tikėti melu.

* Nė už ką netikėkite, jei jums pasakys, kad grupelė neabejingų žmonių negali pakeisti pasaulio. Nes iki šiol tik jie tai ir darė.

* Kartais mes taip įsitraukiame į “kažko didingo“ fantazijas, kad pradedame nepastebėti tų mažų, nuostabių kasdieninių smulkmenų, kurios padaro mūsų gyvenimą stebuklingu..

* Niekada nesiskųskite, kad tėvai jums kažko nedavė. Galbūt, jie atidavė jums viską, ką turėjo.

* Nėra “aukso vidurio“, kai kalbame apie nuopolį. Neįmanoma saikingai degraduoti.

* Kaip galima kažką priversti pažvelgti už kampo, jei jis iki jo dar nepriėjo?

* Atleisti pirmą kartą žmogui – išmintis. Antrą kartą – didžiadvasiškumas. Trečią kartą – kvailumas.

* Kartais reikia bėgti, kad pamatytum, kas bėgs paskui tave. Kartais reikia kalbėti tyliai, kad pamatytum, kas iš tiesų tave girdi. Kartais reikia žengti žingsnį atgal, kad pamatytum, kas dar stovi tavo pusėje. Ir kartais reikia padaryti ryžtingą sprendimą, kad pamatytum, kas su tavimi, kai viskas aplink griūva.

* Paprastume slypi visa gyvenimo magija. Būtent paprastume paslėpti visi raktai nuo sudėtingų dalykų.

* Kai matai žmogų bėdoje, negalvok, kad gyvenimas išbando tik jį. Tai išbandymas ir tau: kaip toje situacijoje pasielgsi tu? Padėsi jam ar nusigręši?

* Situacija be išeities – kai ieškai kaltų, o ne pačios išeities.

* Atminkime: ką mes bedarytume už kitų žmonių nugarų – mes visada tai darome Dievo akivaizdoje.

* Geriausia dovana – tai apkabinimas: visiems tinka ir niekas neįsižeis, jei šią dovaną sugrąžins 🙂 ..

* Džiaugtis gyvenimu – pats teisingiausias sprendimas, kurį galime priimti kelis kartus per dieną.

* Tiesiog.. būkime geresni nei vakar.. Kasdien 😀 ..

(Parinko ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 😀 !

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Mokytojau, o kas yra meilė?

– Meilė? – nusišypsojo Mokytojas, – sunku ją nupasakoti žodžiais, ją galima tik pajusti, bet aš pabandysiu..

Pirmiausia – meilėje nėra nė lašo egoizmo.. Mylintis žmogus dosnus: jis dovanoja savo meilę besąlygiškai, negalvodamas apie atlygį. Jis dėmesingas, rūpestingas ir atjaučiantis. Juo galima pasikliauti.

Mylintis žmogus taikus. Jis atviras ir pasiryžęs ieškoti susitarimo ir bendrų sprendimų. Jis viską harmonizuoja, siekia viską pagerinti.

Mylintis žmogus netrukdys kitam žmogui augti ir tobulėti, atvirkščiai – kuo galės, padės. Nevers atitikti jo pasaulio matymo ir tuo labiau – neskatins tavo nuopolio.

Mylintis žmogus nemeluos ir nemanipuliuos tavimi savo naudai. Jis nežemins tavęs prie kitų žmonių, jis gerbs tave.

Mylintis žmogus mokės išklausyti – tam jis turi noro ir kantrybės. Net jei neturi atsakymų ar sprendimų – jis tiesiog išklausys.

Mylintis žmogus nekontroliuos ir netikrins, bet kurs ir skatins atvirumo ir pasitikėjimo atmosferą santykiuose.

Mylintis žmogus nevaržys kito žmogaus laisvės – nenurodinės, nereikš pretenzijų, sąlygų ar reikalavimų. Jis supranta, kad kiekvienas žmogus turi savo pasaulėžiūrą, savo asmeninę erdvę, savo mėgiamą užsiėmimą, savo draugus.

Mylintis žmogus norės, kad jo mylimasis būtų laimingas, todėl jo veiksmai visada altruistiški. Jis galvoja pirmiausiai apie mylimą žmogų.

Mokinys nutilo, susimąstė. Paskui paklausė:

– Gražu.. Bet kodėl tuomet tiek pasaulyje kančios dėl meilės?..

– Todėl, kad meile žmonės vadina egoizmą, – atsakė Mokytojas, – o egoizmo prigimtis kitokia: jis savinasi, kontroliuoja, diktuoja, o todėl atneša žmonėms kančią ir nelaimes.. Jis ima, ima, ima.., jis tiesiog nemoka dovanoti.

Ir pridūrė:

– O Meilės magija ir didybė tame, kad dovanojama ji tik auga. Štai kas yra Meilė: ji nuolat auga, ji niekada nesibaigia, ji atneša laimę 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Vieną gražią pavasario dieną Mokytojas į pokalbį su savo mokiniais atnešė saują sėklų ir pasakė:

– Šį kartą bus praktinė pamoka, iš kurios vėliau mokysimės ir darysime išvadas. Aš jums papasakosiu, kaip iš sėklų užauginti gerą derlių. Jas padalinsiu visiems po lygiai – pasodinsite jas savo soduose, o rudenį aptarsime jūsų darbo rezultatus.

Mokiniai išklausė paskaitą ir išsiskirstė. O rudenį Mokytojas, kaip ir žadėjo, atėjo pažiūrėti į savo mokinių darbus. Ir nors sėklos buvo vienodos – rezultatai buvo skirtingi..

Pirmojo mokinio sode Mokytojas neaptiko jokių augalų.

– Kodėl tavo sode nieko neužaugo? – paklausė jis.

– Mokytojau, aš nesugebėjau išsaugoti sėklų.. Jas sugraužė pelės.

– Tai pamoka tau: saugok kaip savo akį tai, už ką ėmeisi atsakomybės.

Ir antrojo mokinio sode nebuvo augalų..

– Mokytojau, aš per anksti pasodinau sėklas. Jos sušalo.

– Viskam savo laikas: niekada neskubėk, viską daryk laiku, – atsakė Mokytojas.

Trečiasis mokinys taip pat neturėjo ką parodyti:

– Atleiskite, Mokytojau, aš pasodinau sėklas, bet pamiršau jas prieš tai sudaiginti.

– Tai tau pamoka: pažadink sėklas augimui, o tik po to sodink.

Kitas mokinys sutiko Mokytoją nuleidęs galvą:

– Mokytojau, aš pamiršau pasodinti sėklas..

– Atmink: ką pasėsi, tą ir pjausi, – priminė Mokytojas.

Ir penktasis neturėjo kuo pasidžiaugti: pasodino sėklas, jos sudygo, bet mokinys nusprendė jas persodinti į kitą vietą. O ten jos neprigijo, sunyko – šaknys dar nebuvo išsivysčiusios..

– Viskas turi turėti savo šaknis, – pamokė Mokytojas.

Sekantis mokinys atrodė nuliūdęs:

– Sudygo mano augalai, bet aš vis pamiršdavau juos palaistyti, ir jie nudžiuvo.

– Atmink: niekas negali augti be priežiūros, – pasakė Mokytojas.

Ir septintasis buvo nusivylęs:

– Atėjo kaimynas, pasišaipė iš mano darbo, ir augalai sunyko..

– Saugok ateityje savo augintinius nuo piktos akies, – perspėjo Mokytojas.

Neturėjo ką parodyti ir aštuntasis mokinys:

– Mokytojau, aš prisiklausiau daugybės svetimų patarimų, bet nieko neužaugo.

– Išmok pasitikėti savimi ir nesiblaškyti, – padrąsino Mokytojas.

Devintasis mokinys pasiguodė:

– Aš pernelyg vėlai pasodinau sėklas.

– Tai, kas tiko vakar, ne visada gerai šiandien, – pastebėjo Mokytojas.

Dešimtojo sode Mokytojas pamatė augalus, bet jie buvo gležni ir be vaisių.

– Pamiršau juos patręšti..

– Nelauk vaisių iš nederlingos žemės – pamokė Mokytojas.

O štai sekantis mokinys pagaliau nudžiugino Mokytoją – jis užaugino gerą derlių:

– Mokytojau, aš laikiausi visų tavo nurodymų!

– Tu geras mokinys, labai džiaugiuosi dėl tavo rezultatų.

Bet didžiausia staigmena laukė Mokytojo dvyliktojo mokinio sode.. Ten stovėjo didžiuliai krepšiai su dideliais, sultingais vaisiais, ir jų buvo neįtikėtinai daug!

– Mokytojau, aš atlikau viską, ko mus mokei. Tik dar papildomai kiekvieną kartą bendravau su augalais: kas rytą linkėjau jiems geros dienos, džiaugiausi kiekvienu jų lapeliu ir žiedu. Pasakojau jiems apie save ir kas vakarą linkėjau jiems geros nakties.. Ir įvyko stebuklas: atsidėkodami už rūpestį, augalai padovanojo man kelis kartus didesnį derlių..

– Tu išmokei mus visus svarbiausio dalyko: meilė ir nuoširdus rūpestis daro stebuklus.. – susigraudino Mokytojas ir padėkojo mokiniui, kuris tapo Kūrėju 🙂 .

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Saulėtos visiems nuotaikos 🙂 !

Kai kažkas barasi, žemindamas tave,
Kai kažkas dalina patarimus, kurių neprašei,
Kai kažkas skaito tave kaltu dėl savo skausmo,
Kai jie negirdi tavęs, nuolat kalbėdami tik apie save,
Kai jie lygina tave su kitais žmonėmis,
Ignoruoja, smerkia arba išjuokia tavo mintis ir jausmus –

Sustok. Giliai įkvėpk.

Suprask, kad tai jų, o ne tavo skausmas.
Suprask, kad jie mato vienintelį sapną, kurį gali matyti,
kol neprabus,
Suprask, kad jie mato ne tave, o savo iliuzijas.

Galbūt, jiems sunku mylėti save.
Galbūt, jie ieško savo vertingumo patvirtinimo iš išorės.
Galbūt, jie atskirti nuo savo širdies alsavimo, savo kūno,
savo tikrojo pašaukimo.
Galbūt, jie gyvena dualiame gėrio ir blogio pasaulyje,
sėkmių ir nesėkmių pasaulyje.
Galbūt, jie pamiršo paprastą būties džiaugsmą.

Galbūt, tu supranti tai.
Galbūt, tu jau buvai ten, kur jie dabar.

Nebandyk jų pakeisti. Jie negali pasikeisti.
Nebandyk taisyti jų trūkumų. Jie neprašo, kad juos taisytum.
Kuo daugiau juos spaudi, tuo labiau
jie stums tave nuo savęs.
Nesusipainiok jų pergyvenimų voratinklyje.
Būk atviras, būk geraširdiškas, bet be spaudimo kitiems.

Jie sutrikę. Taip jau yra.
Suteik jiems laisvę būti sutrikusiems.
Jie išreiškia savo nuoskaudas tau. Taip jau yra.
Suteik jiems laisvę išreikšti savo nuoskaudas.
Jie smerkia tave. Taip jau yra.
Tegul jie bus laisvi ir šitame.

Būk laisvas, išreikšdamas savo mintis ir jausmus!
Leisk sau liūdėti, supykti, suabejoti..
Tegul visos šios energijos laisvai teka per tave.
Jos nesužeis tavęs, jei leisi joms laisvai tekėti.

Taip, šioje kelionėje tu prieisi daug kryžkelių ir vartų.

Nežiūrint į nieką, tęsk savo kelionę
ir leisk kitiems eiti savo keliu.
Tau nereikia teisintis ar ginti savojo kelio.
Būk savimi šiais sunkiais laikais.

Nekovok su tamsa: suprask – ji neturi jokios galios.

Tiesiog įžiebk SAVO VIDINĘ ŠVIESĄ!

(Autorius – D. Foster, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Rašinėlis apie televizorių

Kartą pradinių klasių mokytoja paprašė vaikų parašyti rašinėlį apie tai, ko jie paprašytų Kūrėjo, jei jį sutiktų.

Vakare, tikrindama vaikų darbus, mokytoja aptiko vieną rašinėlį, kuris ją labai sukrėtė. Tuo metu į kambarį įėjo mokytojos vyras, ir, pamatęs ją verkiančią, paklausė:

– Kas atsitiko?

– Paskaityk, – atsakė mokytoja ir padavė vieno berniuko rašinį.

“Kūrėjau, šiandien noriu paprašyti Tavęs kai ko ypatingo: paversk mane televizoriumi. Aš noriu užimti jo vietą namuose. Noriu gyventi taip, kaip gyvena televizorius mūsų namuose.

Noriu turėti ypatingą vietą ir suburti prie savęs visą šeimą. Kad manęs klausytų nepertraukinėdami ir neužduodami klausimų, kai aš kalbu. Noriu būti dėmesio centru.

Noriu, kad manimi rūpintųsi, kaip rūpinasi televizoriumi, kai jis sugenda. Noriu būti su tėčiu, kai jis grįžta namo, net jei jis jaučiasi pavargęs.

Kad mano mama, vietoje to, kad ignoruotų mane, ateitų pas mane, kai lieka viena ir pradeda liūdėti. Noriu, kad nors retkarčiais tėvai patrauktų į šoną visus savo reikalus ir nors truputį pabūtų su manimi.

Kūrėjau, aš neprašau daug… Aš tik noriu gyventi taip, kaip gyvena eilinis televizorius.“

– Siaubas! Vargšas berniukas! – šūktelėjo mokytojos vyras. – Kas per žmonės jo tėvai?!

Mokytoja su ašaromis akyse atsakė:

– Tai mūsų sūnaus rašinėlis…

*******

Nepažįstamo žmogaus balso šiluma

Kiekvieną vakarą už sienos, kaimynų bute, aš girdžiu mažos mergaitės verksmą. Tėvai pratina ją miegoti tamsiame kambaryje, o patys žiūri televizorių. To vaiko verksme aš girdžiu vienatvės skausmą.

Ką gi daryti? Pokalbis su tėvais gali dar labiau apsunkinti mažylės padėtį.. Ir aš nusprendžiau pradėti dainuoti…Juk jei aš girdžiu mažylę, reiškia, ir ji mane išgirs!

Kiekvieną vakarą, kai mergaitę paguldo miegoti, aš dainuoju jai gražias lopšines, tyliai kalbuosi su ja ir švelniai raminu.

Mažylė klausosi nematomo draugiško balso, nutyla ir užmiega…

Taip nepažįstamo žmogaus balso šiluma gelbėja jos širdelę nuo kaustančio vienatvės ledo.

*******

Istorijos iš Piero Ferrucci knygos “Gerumo jėga“, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Atėjo kartą Kūrėjas su Meile, Taika, Džiaugsmu, Geraširdiškumu ir Tiesa – savo amžinais palydovais – pas žmogų ir pabeldė į jo namų duris.

Žmogus atidarė duris, įleido brangius svečius ir pradėjo vaišinti juos vakariene. O Kūrėjas išėmė iš savo krepšio dubenėlį, padovanojo jį žmogui ir paaiškino, kad, gerdamas iš jo, žmogus papildys savo dvasines jėgas.

Žmogus padėkojo, atsigėrė iš dubenėlio vandens ir pastatė jį indaujoje, pačioje matomiausioje vietoje.

Netrukus į duris vėl pabeldė. Tai buvo Nuoskauda su savo palyda: Smerkimu, Pykčiu, Išdidumu, Neapykanta, Melu ir Pavydu. Žmogui buvo nepatogu jų neįleisti, juk yra sakoma: “Svečias į namus – gerovė į namus“.

Juolab, kad naujieji svečiai žadėjo gerajam šeimininkui nubausti visus jo skriaudikus, pagelbėti užimti gerą padėtį visuomenėje, apdovanoti valdžia ir šlove..

Apsidžiaugė žmogus ir pakvietė juos į vidų. Bet jie nepanoro sėdėti už vieno stalo su Kūrėju, tad Kūrėjui su jo draugija teko išeiti, nes labai jau žmogui patiko naujųjų svečių pažadai.

Kūrėjas išėjo, o likę svečiai pradėjo puotauti, vaišinti šeimininką svaiginančiu neišmanymo vynu. Žmogus greitai tapo priklausomas nuo šio gėrimo ir jam norėjosi, kad svečiai būtų kuo ilgiau – juk tik jie turėjo tokio vyno.

Be to, jie ir pažadus savo įvykdė: padėjo nubausti skriaudėjus, o su Melo pagalba žmogus įgijo aukštą padėti visuomenėje.

Ilgai svečiavosi šie gyventojai pas žmogų. Jis tapo turtingas ir viską turėjo, rodos – gyvenk ir džiaukis, bet širdyje buvo nyku ir tuščia..

Jis prisiminė laikus, kai pas jį svečiavosi Kūrėjas, ir kiek džiaugsmo tuomet patyrė, o nuo dabartinių svečių buvimo beliko tik liūdesys.

Priėjo žmogus prie indaujos, kur buvo paslėpęs Kūrėjo dovanotą dubenėlį, pripylė į jį šaltinio vandens ir atsigėrė.. Svaigulys nuo neišmanymo vyno kaipmat praėjo, ir jis nusprendė išprašyti užsibuvusius svečius.

Pažadino juos, palydėjo iki durų ir atsisveikino. Apsižvalgė – o namuose tiek šiukšlių, kad žingsnio nėra kur žengti! Puolė žmogus tvarkytis, o mintys vis sukasi apie Kūrėją ir jo bendražygius.

“Kaip aš galėjo juos taip įžeisti, kodėl taip lengvai išprašiau dėl kitų atėjūnų?.. Ko gero, neatleis Kūrėjas man ir daugiau nei jo, nei jo palydovų nepamatysiu“ – galvojo žmogus.

Staiga pasigirdo beldimas į duris. Atvėrė jas žmogus, o ten – Kūrėjas ir jo amžini bendražygiai stovi.

– Negali būti! Kokia laimė jus matyti! – apsidžiaugė žmogus. – Atleiskite man, jei galite.

Priėjo prie žmogaus Geraširdiškumas, apkabino jį.

– Tu prašai atleidimo? – paklausė Kūrėjas. – Bet ar matai tarp mano palydovų Nuoskaudą ar Pyktį? O jei jų nėra, tuomet ir atleisti tau nėra ko – juk įsileisdamas tuos svečius, tu pats save nubaudei..

Pažvelgė žmogus į Kūrėją ir pakvietė jį su savo bendražygiais į savo namus. Įėjo Kūrėjas ir buvo šalia žmogaus visą jo gyvenimą. O kartu į žmogaus gyvenimą atėjo ir Meilė, Taika, Džiaugsmas, Geraširdiškumas ir Tiesa.

Ir nors ne vieną kartą beldėsi į namus neprašyti svečiai su neišmanymo vynu, bet žmogus jau turėjo karčią patirtį, todėl vos išgirdęs jų balsus, jis tvirtai užrakindavo duris..

Autorius S. Šepel, vetė ruvi.lt

Visiems saulėto ir šilto savaitgalio 🙂 !

Svajonė

Jauna, veržli, šviesi Svajonė atėjo pas žmogų ir paprašė:

– Įgyvendink mane!..

– Dar ne laikas, – atsakė žmogus, – aš pernelyg jaunas tokiai Svajonei.

Bėgo laikas. Svajonė vėl atėjo pas žmogų:

– Dabar tu suaugęs, prašau, įgyvendink mane!

– Dar ne laikas, – pakraipė galvą žmogus, – pirmiausiai reikia tvirtai atsistoti ant kojų.

– Na, kaip, ar jau laikas? – skubino žmogų Svajonė, kai jis jau tvirtai stovėjo ant kojų.

– Dar ne laikas, – atsakė jis, – reikia vaikus užauginti, o tik po to..

– Gal jau dabar?.. – paklausė Svajonė žmogaus jo dukters vestuvėse.

– Ne, ne.. dar ne laikas, – papurtė galvą žmogus, – tiek rūpesčių: vaikai, anūkai, atidedam vėlesniam laikui.

– Gerai, vėliau.. – atsiduso Svajonė.

Ir štai žmogus išėjo į pensiją ir.. prisiminė savo Svajonę.

– Svajone, kur tu? Manau, dabar jau pats laikas!

– Jau ne laikas.. – atsiduso suvargusi, išblukusi ir beveik ištirpusi Svajonė. – Jau per vėlu..

Paprasčiausias gyvenimas..

Kartą mokytojas pasakė Mokytojui:

– Aš gyvenu vienuolyne jau keletą metų.. Klausau jūsų išmintingų kalbų, atlieku įvairias praktikas. Ir dar vaikštau į turgų, nešioju malkas ir vandenį, dirbu ūkyje..

Ir nusiminęs pridūrė:

– Bet juk tai paprasčiausias gyvenimas!.. Kame mano mokymosi prasmė?

– Tame ir yra Kelio prasmė: daryti paprastus darbus ir būti sąmoningu, kai juos darai.

– Bet juk tame nėra nieko ypatingo! – nerimo mokinys.

– Tame ir esmė: tiesiog gyventi ir būti sąmoningu kiekvieną akimirką. – atsakė Mokytojas.

Ir nusišypsojęs pridūrė:

– O “kažko ypatingo“ nori ta tavo dalis, kurios ir siekiame atsikratyti 🙂 ..

Atverkite langą

Kartą Mokytojas paklausė savo mokinių:

– Kodėl sudūžta langas, kai į jį meta akmenį?

– Todėl, kad akmuo sunkus, – atsakė vienas iš mokinių.

– Todėl, kad stiklas trapus, – atsakė kitas.

– Todėl, kad metimas taiklus, – atsakė trečiasis.

Mokytojas pakraipė galvą ir tarė:

– Niekas iš jūsų neatsakė teisingai. Langas sudužo, nes.. buvo uždarytas 😉 !

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !