Mūsų laikmečio paradoksai

“Mūsų laikmečio paradoksas yra tame, kad mes turime aukštus pastatus, bet žemą pakantumą, plačias magistrales, bet siauras pažiūras.

Išleidžiame daugiau, bet turime mažiau, perkame daugiau, bet džiaugiamės mažiau.

Turime didelius namus, bet mažesnes šeimas, didesnius patogumus, bet mažiau laiko.

Turime geriausią išsilavinimą, bet mažiau išmanymo, geriausias žinias, bet prasčiau įvertiname situaciją, turime daugiau ekspertų, bet ir daugiau problemų, geriausią mediciną, bet prastesnę sveikatą.

Geriame daug, rūkome daug, pernelyg neatsakingai išlaidaujame, juokiamės per mažai, važinėjame per greitai, lengvai supykstame, miegoti gulamės per vėlai, atsibundame pavargę, skaitome per mažai, per daug žiūrime televizorių ir meldžiamės per retai.

Padidinome savo pretenzijas, bet sumažinome vertybes.

Kalbame per daug, mylime per mažai ir nekenčiame per dažnai.

Žinome, kaip išgyventi, bet nežinome, kaip gyventi.

Metais pildome žmogaus gyvenimą, bet nepildome metų gyvenimu.

Pasiekėme Mėnulį ir grįžome, bet sunkiai pereiname per gatvę ir susipažįstame su kaimynu.

Įveikiame kosmines erdves, bet ne dvasines.

Darome daugiau, bet ne geriausių darbų.

Valome orą, bet užteršiame sielą.

Suvaldėme atomą, bet neįveikėme savo prietarų.

Rašome daugiau, bet sužinome mažiau.

Planuojame daugiau, bet pasiekiame mažiau.

Išmokome skubėti, bet ne laukti.

Kuriame naujus kompiuterius, saugančius vis daugiau informacijos ir teikiančius vis didesnius srautus kopijų, bet bendraujame vis mažiau.

Tai greito maitinimo ir prasto virškinimo, didelių žmonių ir menkų sielų, greito pelno ir sunkių tarpusavio santykių laikai.

Šeimos lėšų augimo ir skyrybų augimo, gražių namų ir sugriautų namų židinių laikai.

Trumpų atstumų, vienkartinių sauskelnių, vienkartinės moralės, ryšių vienai nakčiai laikai; virsvorio ir tablečių, kurios atlieka viską: sužadina mus, nuramina mus, užmuša mus…

Užpildytų vitrinų ir tuščių sandelių laikai.

Laikai, kai technologijos leidžia šiam laiškui pasiekti jus ir tuo pačiu pasidalinti juo arba tiesiog nuspausti “Delete“.

Nepamirškite, skirkite daugiau laiko tiems, kuriuos mylite, nes jie su jumis ne visam laikui.

Nepamirškite, pasakykite gerus žodžius tiems, kurie susižavėję žiūri į jus iš apačios į viršų, nes šis mažas žmogus greitai išaugs, ir jo nebus šalia jūsų.

Nepamirškite ir karštai priglauskite prie savęs artimą žmogų, todėl kad tai vienintelis lobis, kurį galite atiduoti jam iš širdies, ir kuris nekainuoja nė cento.

Nepamirškite ir sakykite “myliu tave“ savo mylimiesiems, bet iš pradžių iš tiesų tai pajuskite.

Bučinys ir apkabinimas gali ištaisyti bet kokį nesklandumą, jei darome tai iš širdies.

Nepamirškite ir laikykitės už rankų ir branginkite akimirkas, kai esate kartu, nes vieną dieną šio žmogaus nebus šalia jūsų.

Raskite laiko meilei, raskite laiko bendravimui ir raskite laiko pasidalinti viskuo, ką turite pasakyti.

Todėl, kad gyvenimas matuojamas ne įkvėpimų-iškvėpimų skaičiumi, o akimirkomis, kuomet dvasia pakylėta!“

(Džordžo Karlino manifestas)

Saulėto visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !!

Laimės laiškas

Sveiki, aš – Laimė 🙂 .

Jei jūs skaitote šį laišką, reiškia, aš pas jus jau atėjau. Ir dabar – nesupykite – pradėsiu bambėti, nes yra dėl ko. Supraskite, susikaupė…

Man labai daug metų – aš pati nepamenu, kiek. Matyt, aš buvau visada. Todėl sukaupiau daugybę įžvalgų apie žmoniją. Niekada nebandėte įsivaizduoti savęs mano vietoje? Būtų labai naudinga…

Štai visi kartoja: “laimė, laimė“. Blaškosi, svajoja apie mane. O aš, beje, niekur nesislepiu! Ir nepabėgu. Aš visuomet esu šalia ir laukiu, kol mane pastebės. Bet kaip mane gali pastebėti, jei daugelis net neįsivaizduoja, kaip aš atrodau? Kaip įdomu: ieško nežinodami – ko.

Dažniausiai manęs nepastebi, nes visi mane savaip įsivaizduoja. Kažkam aš pyragėlis su kremu, kažkam – bendravimas su gamta, kitiems – pasaulinė šlovė, o kai kam laimė, kai kitam bėda. Yra ir tokių.

Beje, pastovios gyvenamosios vietos aš neturiu, aš keliauju po pasaulį ir ieškau prieglobsčio. Su džiaugsmu pas kažką įsikurčiau, beldžiuosi į visas duris, bet ne visuomet mane įsileidžia. Štai Nelaimę visi iškart atpažįsta, o manęs – kažkodėl ne.

Žinau, kad daugelis manęs patys ieško, ir kartais susitinkame akis į akį, bet… dažniausiai praeina pro šalį nepastebėdami. Ar neatpažindami? O gal tiesiog ieško ne ten? Pavyzdžiui, daug kas ieško laimės Santuokoje. Arba Darbe. Tačiau tuomet gaunasi, kad jei atims iš jūsų Santuoką arba Darbą, aš išnyksiu kartu su jais. O jūs tapsite nelaimingi, o tai neteisinga! Laimė – natūrali žmogaus būsena, nepamirškite šito.

Štai vieni žmonės sėdi, praeitį narplioja: “ten buvo laimingi laikai“. O jei prisimintų, kaip jie tuomet elgėsi, paaiškėtų, kad tai netiesa. Juk jie ir tais laimingais laikais vis kažkuo nepatenkinti buvo, vis jiems kažko iki laimės trūko. Tik prabėgus metams suprato, kad ir aš ten buvau! Bet vėlu, todėl prisiminimais guodžiasi.

O kiti žmonės vis svajoja, ko jiems iki pilnos laimės trūksta. Kam buto, kam automobilio, kam milijono dolerių, kam idealios meilės. Štai ką aš jums pasakysiu: žmogui visuomet kažko trūksta! Duok jam nedelsiant viską ko jis prašo, o jis savaitę-kitą pasidžiaugs, paskui pripras ir vėl pradės kažko norėti – ko, jo manymu, iki pilnos laimės trūksta.

Sunku man su jumis! Kiek jūs visokių niekų apie mane prikūrėte! “Laimė būti žmonėms reikalingu“ – lyg ir gražiai pasakyta, bet yra tame neteisybės. Reikalingi žmonėms, o sau? Taip ir išdalinsite save po kruopelę, o laimės nepažinsite: rūpintis kitais yra gerai, bet ir savęs pamiršti nedera. Juk kuomet jumyse Laimė, tuomet viskas aplink jus laimės šviesa nušvinta. Įsivaizduojate, kiek žmonių tuomet manimi galite apdovanoti?..

Arba štai: “mano vaikai – mano laimė“. Išaugo vaikučiai, šeimas sukūrė, savo lizdelius susivijo, o mamytė vis pas juos, kišasi, įsižeidžia, kad jai mažai, nepakankamai dėmesio skiria. Kodėl? O tik todėl, kad su vaikais išėjau ir aš, juk ji pati iš pat pradžių mus susiejo. Štai ir jaučiasi blogai be savo laimės. Todėl aš jums primenu: jūsų laimė turi būti nuo nieko nepriklausoma.

Ir baikit, žmonės, sakyti: “nebūtų laimės, bet nelaimė padėjo“. Kodėl jums būtinai reikia gerokai trinktelėti, kad jūs susimąstytumėte: laimė buvo, tačiau jūs jos nepastebėjote?

Nepykite, kad bambu, aš juk perspėjau, kad susikaupė… Jūs tiesiog išgirskite, ką jums jūsų Laimė sako, gal kažką naudingo įsidėmėsite.

Kad jūs žinotumėte, kaip dažnai aš stoviu šalia kai žmogus išeina, ir negaliu sulaikyti ašarų. Juk tik tuomet dažnas supranta, kad buvo jo gyvenime Laimė, tačiau jis jos nepastebėjo, nevertino, nematė.

O štai kopia žmogus į kalną, į pačią viršūnę, pūškuoja, pirštus iki kraujo nusimuša. Ir kam visa tai? Kad atsistotų ant viršūnės ir pajustų laimę, t.y., mane. Laiminga akimirka!Sielos polėkis! Bet juk po to jam vis vien teks eiti toliau. Nusileisti, kad vėl užkoptų. Amžinas bėgimas paskui laimę. Žmonės nesupranta: kol jie kopia, aš jiems už nugaros, kuprinėje esu. Arba kišenėje. Arba tiesiog šalia skrendu ir šnabždu: “sustok, bičiuli, apsižvalgyk, štai aš, tavo Laimė!“ Tačiau mane mažai kas girdi.

Aš jums atversiu svarbiausią paslaptį: manęs nėra praeityje – tai tik gražūs paveikslėliai, nėra manęs ir ateityje – tai tik saldžios svajonės. Aš visada dabartyje. Kiekviena jūsų akimirka – Laimė. Žinoma, jei jūs nepasinėrę į praeitį ar ateitį. Praeities paprastai gailisi, o dėl ateities nerimauja. O ten, kur apgailestavimai ar nerimas, aš negaliu gyventi – mes nesuderinami, ir nieko čia nepadarysi!

Štai ką aš jums pasakysiu: jei jūs skaitote mano laišką, jūs matote. Argi tai ne laimė? Kvėpuoti, vaikščioti, mylėti, matyti, jausti – visa tai Laimė! Krenta rudeniniai lapai – grožis, laimė! Sninga – šviesu, švaru, laimė! O jau kai uogų, grybų derlius, ir dar upelyje galima išsimaudyti – tai tiesiog žavesys!

Vieno jūsų prašau: nelaikykite manęs, nestverkite už sparnų. Aš judu, aš skraidau, ir jei iš manęs atimsite polėkį, aš tiesiog pavirsiu prisiminimu. Kaip tas sudžiuvęs lapelis iš tolimos praeities knygoje. Jis, žinoma, džiugina sielą, bet kada visa tai buvo! Verčiau prisiminkite: “laimingi valandų neskaičiuoja“. O kodėl? Ogi todėl, kad jiems kiekviena akimirka – laimė, kam jiems į tą laikrodį žiūrėti? Visada yra tik ši laimės akimirka!

Kreipiuosi į jus, žmonės. Įleiskite mane, pavargau keliauti po pasaulį be draugijos. Gyvenkime pagal įstatymą: “Žmogus – savo Laimės šeimininkas!“ Aš tik apie tai svajoju: ateiti pas jus. Jūs tiesiog nors akimirkai sustokite, sustabdykite savo amžiną bėgimą, apsižvalgykite – ir iš karto mane pamatysite! 🙂

(Autorius – Elfika, vertė ruvi.lt)

Gražaus ir saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂

Aforizmai, paradoksai, juokai..

* Laisvė reiškia atsakomybę. Štai kodėl dauguma jos bijo.

* Ten, kur nėra valios, nėra ir kelio.

* Pesimistas – tai žmogus, kuris galvoja apie kitus žmones taip pat niūriai, kaip ir apie save, ir nekenčia jų už tai.

* Saugokitės melagingų žinių: jos pavojingesnės už nemokšiškumą.

* Tik tas, kuris padėjo sau, žino, kaip padėti kitiems.

* Senti liūdna, bet tai vienintelis būdas gyventi ilgai.

– Bernardas Šo –

**************

* Teisus tas, kas nuoširdus.

* Darbus nulemia jų tikslai; tas darbas skaitomas didžiu, kurio tikslas didingas.

* Moterys be vyrų draugijos blanksta, o vyrai be moteriškos draugijos – kvailėja.

* Meilė, draugystė, pagarba nesusieja taip, kaip bendra neapykanta kam nors.

* Gerai ten, kur mūsų nėra: praeityje mūsų jau nėra ir todėl ji atrodo nuostabi.

– Antonas Čechovas –

**************

* Išminčiai ir dantų gydytojai žvelgia į šaknį.

* Oro pilių statytojai niekuomet nepritrūksta statybinės medžiagos.

* Daryti musę iš dramblio nerentabilu: pernelyg daug atliekų.

* Gyvenimo dramos vyksta be repeticijų.

* Draugystė ir arbata puikios, jei jos karštos, stiprios ir ne per saldžios.

* Geriausia priemonė nuo nemigos – miegas.

* Geras pasakojimas turi būti trumpas, blogas – dar trumpesnis.

* Jeigu tu nesugebėjai surasti savęs, tai kaip gi tuomet tave suras kiti?

* Santuoka – tai taikus dviejų nervų sistemų sugyvenimas.

* Nebūtina išgerti visos jūros, kad įsitikintum, jog ji sūri.

* Yra žmonių, kuriems maloniau galvoti, kad bitės gelia, nei apie tai, kad jos neša medų.

– Emanuilis Germanas –

**************

* Viskas žmogaus rankose. Todėl jas reikia kuo dažniau plauti.

* O kad atpirkimo ožį galima būtų dar ir melžti!

* Tempas! Tempas! Galima pragyventi gyvenimą per vieną dieną. O ką daryti su likusiu laiku?

* Idėją galima iškultivuoti į kultą.

* Kai gandai pasensta, jie tampa mitais.

* Nekurkite sau dievų pagal savo atvaizdą ir pavidalą!

* Būkite savo vidaus reikalų ministru!

* Kai kuriuose žodynuose trūksta garbės žodžio.

* Vieni nori suprasti tai, kuo jie tiki, o kiti – patikėti tuo, ką supranta.

* Nėra naujų krypčių, yra viena: nuo žmogaus prie žmogaus.

* Mokykitės patys, nelaukite, kol jus gyvenimas išmokys.

– S. E. Lecas –

**************

Smagaus ir saulėto visiems ilgojo savaitgalio!! 🙂

Aforizmai ir pasakojimai apie pavydą

* Pavydas kankina ir pats kankinasi. (Ovidijus)

* Pavydas yra sielos nerimas, nepasitenkinimas, susijęs su tuo, kad mūsų geistiną gėrybę turi kitas žmogus, kurio mes nelaikome vertu ją turėti. (G. Leibnicas)

* Pavydus žmogus sukelia sau sielvartą tartum savo priešui. (Demokritas)

* Nėra nė vienos ydos, kuri taip kenktų žmonių gerovei kaip pavydas; nes juo apsikrėtę ne tik patys kremtasi, bet temdo ir kitų džiaugsmą. (R. Dekartas)

* Kodėl pavyduoliai visada ko nors susikrimtę? Dėl to, kad juos graužia ne tik savos nesėkmės, bet ir kitų laimėjimai. (A. Faradžas Al Isfahanijus)

***************

Pasakojimas apie pavydą ir neapykantą

Kartą sumanė gyvatė sugauti drugelį ir pradėjo jį persekioti. Baimė suteikė drugeliui jėgų, ir jis skrido vis toliau ir aukščiau. Galiausiai jis pavargo ir atsitūpė ant gėlės, nes neturėjo jėgų skristi. Gyvatė taip pat sustojo ir ruošėsi pulti, bet drugelis paklausė:
– Ar galėčiau prieš žūtį užduoti tau kelis klausimus?
– Ne mano būdui skirti savo aukoms tokias galimybes, bet… gerai, klausk, skaitysim, kad tai tavo paskutinis noras, – šnypštelėjo gyvatė.
Drugelis paklausė:
– Tu minti drugeliais?
– Ne…
– Aš tau padariau kažką blogo?
– Ne.
– Tai kodėl tu nori mane pražudyti?
– Nekenčiu stebėti, kaip tu plasnoji!..
Moralė: labai dažnai mes pykstame, nekenčiame vienas kito, linkime blogo, ir net nesusimąstome – kodėl. O juk priežastis dažniausiai glūdi mumyse, tereikia atidžiau pažvelgti į savo širdį, ir tuomet mes galėsime pamatyti tą gyvatę – pavydo gyvatę, kuri yra viena iš žmogaus neapykantos priežasčių.

***************

* Pavydas – širdies nuodai. (Volteras)

* Pavyduolis kalba ne tai, kas yra, o tai, kas galėtų pakenkti. (P. Siras)

* Pavydas yra žmonių nesantaikos pradžia. (Demokritas)

* Jeigu nenori kentėti, nebūk pavydus. (“Kabuso knyga“)

* Pavydui niekuomet nėra švenčių. (F. Bekonas)

* Neapykanta – aktyvus nepasitenkinimo jausmas; pavydas – pasyvus. Nėra ko stebėtis, kad pavydas greitai perauga į neapykantą. (J. V. Gėtė)

***************

Vaistai nuo pavydo

Kartą Mokytojo paklausė, kaip išgydyti pavydą.
– Jį labai sunku išgydyti, – atsakė Mokytojas – maitindamas žmones, pavydas juos naikina, o sustabdyti jį labai sunku. Pavydo veikiamas žmogus gali išsigydyti tik vienu būdu – realia ir intensyvia dosnumo praktika. Tačiau pavydo veikiami žmonės retai sutinka tai daryti… Tai viskas, ką aš galiu jums pasakyti: pavyduoliai griauna save tuo, ką jie priima už tiesą, ir kol pavydi, tiesos pamatyti negali.

***************

* Žmonės linkę pasipuikuoti kvailiausiomis aistromis; tik pavydas tokia kokti ir baili aistra, kad niekas nedrįsta jos pripažinti. (F. de Larošfuko)

* Gviešdamasis svetima, prarandi sava. (Fedras)

* Iš visų aistrų pavydas bjauriausias. Su pavydo vėliava žengia neapykanta, išdavystė ir intrigos. (Helvecijus)

* Pavydas – laimingųjų priešas. (Epiktetas)

* Pavyduolio atmintis – tik rinkinys kablių apmaudui sukabinti. (V. Fosteris)

* Pavyduolio niekas negali nuraminti. (L. Voverangas)

* Meilė žiūri pro teleskopą, pavydas pro mikroskopą. (H. V. Šo)

Linkiu visiems saulėtos nuotaikos ir smagaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Būkite kaip vaikai

Pirmiausiai – sveikinimai visiems tėveliams ir seneliams su Tėvo diena! Linkiu būti šauniu pavyzdžiu savo vaikams ir anūkams. Viskas, ką nuoširdžiai jiems dovanojate, būtinai sugrįš jums meile ir dėkingumu. Neveltui yra sakoma: gero tėvo geri vaikai 🙂 .. Tai tiesa 🙂 . Linkiu visiems visiems būti gerais tėvais ir ugdyti savo pavyzdžiu nuostabius vaikus! 🙂

Šia proga kviečiu jus prisiminti savo vaikystę. Ką atrandame ir ką prarandame suaugę? Kodėl dar Kristus sakė: “Būkite kaip vaikai“? Ką tai reiškia? Juk tai ne tik religinė mįslė. Yra labai gražus tekstas, keliaujantis internetu (gaila, autoriaus vardo neradau), kuris išaiškina šio kvietimo esmę. Galbūt, jis padės geriau suprasti ne tik savo vaikus, bet ir save? 🙂

“Būkite kaip vaikai“ – sakė Kristus

Kai tu buvai vaikas, tu turėjai visą pasaulį, tu buvai jo šeimininkas ir galėjai daryti jame viską, ką norėjai. Tu ėjai basas per savo žemę, tu žiūrėjai į viską džiaugsmingu žvilgsniu, tu kalbėjai apie viską savais žodžiais.

Kai tu tapai paaugliu, tau sakė, kad tu turėsi viską, jei mokysies ir klausysi. Išmoksi daryti viską, jei klausysi ir mokysies. Ir tu supratai, kad galėsi tuomet turėti viską, ką panorėsi. Ir tu dėjai pastangas, kad siektum visko, ko tau norisi.

Paskui tu suaugai. Tau leido kažką turėti, leido būti kažko šeimininku, leido kažką daryti. Ir tu supratai – kad kažką turėtum, reikia kažko klausyti, kažko prašyti, kažko laukti, nuo kažko priklausyti, iš kažko tikėtis. Ir tu vis aiškiau suvokei, kad nuo tavęs nieko nepriklauso, ir tu nieko neturi.

Kai tu pasensi, tau niekas nieko neaiškins. Tau tiesiog duos kažką, kad tu nemirtum iš bado. Tau užleis vietą transporte – ne iš pagarbos, o iš gailesčio. Ir tu suprasi, kad tu nieko negali ir nieko neturi. Ir tada tau suteiks tik vieną galimybę – tyliai išeiti, įsikniaubus į šlapią nuo vienatvės ašarų pagalvę.

“Būkite kaip vaikai“ – sakė Kristus

Vaikystėje tu mylėjai viską: praplaukiančius debesis; varlę, kvaksinčią vakare baloje; drugelį, be garso plazdantį nuo žiedo prie žiedo – visa tai buvo tavo, ir tu nenorėjai to savintis, tu tiesiog mylėjai tai dėl to, kad yra.

Paskui tu pradėjai mylėti už kažką: bendraklasę su ryškiais kaspinais už tai, kad ji graži; tėvus – už tai, kad jie tavimi rūpinasi; draugus – už tai, kad jie tave giria; kitus žmones – už tai, kad jie kažką dėl tavęs padaro.

Dar vėliau tu jau mylėjai nedaug ir nedaugelį: žmoną – už tai, kad ji tavo, ir tu turi ją mylėti; vaikus – už tai, kad jie tavo ir turi tavęs klausyti; automobilį – už tai, kad jis toks brangus ir blizgantis; televizorių – už tai, kad jis atneša tiek pasitenkinimo; savo šlepetes – už tai, kad jos nupirktos už tavo pinigus ir tokios minkštos. Tu jau pradėjai mylėti tik tai, kas priklauso ir paklūsta tau.

Tu sakai, kad myli savo žmoną, o pats ją darai savo poreikių verge. Tu sakai, kad myli savo vaikus, bet prisimink, kada tu paskutinį kartą bendravai su jais, ar gaminai ir dovanojai jiems dovanas, kaip jie tau vaikystėje? Ateityje apie tavo meilę teliks prisiminimas. Greitai tu skaitysi apie ją tik knygose ar žiūrėsi per televizorių – tu jau nesugebėsi jausti, ir tau liks tik prisiminimai apie ją.

“Būkite kaip vaikai“ – sakė Kristus

Vaikystėje tu draugavai su visu pasauliu, todėl kad tu ir pasaulis buvote viena. Jūs buvote vientisi, nedalijami. Jūs buvote kartu viename. Jūs atliepdavote vienas kitam pagal pirmą mintį arba esant būtinybei.

Paskui tu pradėjai dalinti šitą vientisą pasaulį, o taip pat ir save į bloga ir gera. Blogais tapo tie, kurie buvo ne su tavimi, gerais tapo tie, kurie arčiau tavęs. Vėliau blogi virto priešais, ir juos buvo būtina naikinti – juk jie tau trukdė. Bet tu pamiršai, kad tu ir pasaulis – viena Visuma, kad Viskas esi Tu. Ir naikindamas kitus, tu naikini save. Palengva tu taip ir sunaikinai save. Ir kažkuriuo momentu tapai prislėgtas ir menkas.

Tu pradėjai pats sau įrodinėti, kad tu geras, kad tu sugebi mylėti ir turėti draugų. Ir tuomet tu įsigijai naminių gyvūnų, pavadindamas juos “mažaisiais broliais“, todėl kad mylėti žmonių tu jau negalėjai, nes nesugebėjai mylėti net savęs. Viskas, kas tau liko – žiūrėti vakarais į naktinį dangų ir matyti jame savo vienatvės atspindį – tamsą.

“Būkite kaip vaikai“ sakė Kristus

Bet jūs jau juokiatės ir netikite tuo, kuo tikėjote vaikystėje. Jūs netikite, kad yra sąžiningumas, ištikimybė, teisingumas. Jūs netikite tuo todėl, kad jus tiek daug kartų apgaudinėjo ir sakė, kad šito nėra. Bet jūs norite, kad šalia jūsų būtų sąžiningas draugas, kuriuo galima pasikliauti sunkią akimirką. Ištikimas ir mylintis sutuoktinis, kuris neišduotų jūsų net mintyse, geri vaikai, kurie rūpinsis jumis, kai jūs pasensite.

Bet kad turėtumėte sąžiningą draugą, mylintį sutuoktinį, gerus vaikus – reikia pačiam būti sąžiningu, padoriu ir mylinčiu. Juk jei tu apgaudinėji – tu negali reikalauti iš kito sąžiningumo, jei tu neištikimas – tu negali reikalauti ištikimybės iš kito. Ir kai tau siūlo tapti “vaiku“ – tu bijai. Tu jau įpratai apgaudinėti, būti neištikimu, savintis. Tu negali pamatyti žmogaus kitame žmoguje, tu matai aplink apgavikus ir išdavikus. Ir tuomet tas vaikas, kokiu tu buvai – tyras, atviras ir mylintis “Aš“, uždaromas tavimi kuo giliau į vidų – tu bijai jo ir slepi ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs.

Bet būna momentai, kai tau norisi ištrūkti iš šio rato ir vėl tapti laisvu “kaip vaikas“ Bet jeigu tu sieki laisvės – reiškia, tu jos neturi. Jeigu tu sieki meilės – reiškia, tu nemyli iš tikrųjų, ir tavęs nemyli. Tu visada sieki to, ko neturi! Tu visuomet kažko norėsi, nes kažkada atsisakei visko, norėdamas kažkam įtikti. Vargšas tas žmogus, kuris yra priklausomas, dvigubai vargšas tas, kuris bijo būti nepriklausomas.

Laisvė – stipriems žmonėms.

Gyventi iliuzijų kalėjime – silpnybių vergų dalia.

Mylėti vieną lengviau – tam reikia lašo meilės. Mylėti visus sudėtingiau – reikia turėti vandenyną meilės. Mylėti vieną kaip visus – reiškia tapti pačia Meile.

Būkite kaip vaikai – su ryškiomis, saulėtomis, plačiai atvertomis akimis, žiūrinčiomis į visą Pasaulį.
Būkite kaip vaikai – su viską norinčiu pažinti protu, kuris žino, kad jis tai gali.
Būkite kaip vaikai – su perpildytu ir per kraštus besiliejančiu džiaugsmo ir šviesos šaltiniu.
Būkite kaip vaikai – ir žinokite, kad esate šio Pasaulio Kūrėjai, ir kad jūs ir esate šis Pasaulis!

Gražios, smagios ir šviesios šeimos šventės – Tėvo dienos – visiems! 🙂

Trumpos įkvepiančios istorijos

Apie sėkmingą ūkininką

Kartą ūkininko paklausė, kaip jam pavyksta taip gerai ūkininkauti: kasmet jo auginami kukurūzai vis geresni.
– Paslaptis paprasta: geriausias sėklas nuo kiekvieno pasėlio aš išdalinu visiems kaimynams.
– Kam gi dalinti sėklas, jei galite pats vis didinti ir gerinti savo derlių?
– Matote, – šyptelėjo ūkininkas, – vėjas nešioja žiedadulkes iš mano laukų į kaimynų, ir atvirkščiai. Jei kaimynų pasėliai bus menkesni, tai ir maniškiai gali pablogėti. Jei aš išauginau gerus kukurūzus, tai turiu pasirūpinti, kad ir kaimynai pasodintų tokius pačius.

Panašiai vyksta ir gyvenime. Kiekvienas, norintis pasiekti sėkmės, turi pasirūpinti ir kitais bei padėti jiems siekti sėkmės. Kas nori gerai gyventi, turi padėti kitiems gerai gyventi. Todėl, kad kuo geriau visiems aplinkui, tuo geriau ir tau pačiam. Mes visi esame viena šiame pasaulyje – susaistyti ir priklausomi vieni nuo kitų.

Amžinas ginčas (aut. vienuolis Varnava)

Susiginčijo zylė ir lakštingala, kas geriau čiulba.
Žvėrys ir paukščiai puolė zylę atkalbinėti: tu pati paklausyk savęs ir jos ir palygink!
Bet ta – nė į kalbas nesileido.
Juk jai buvo svarbus pats ginčo procesas.
Žodžiu, susiginčijo ir pralaimėjo.
Bet nenusiminė ypatingai.
Todėl kad naują ginčą sau numatė.
Su žirafa. Kieno kaklas ilgesnis.

Pasakojimas apie gėrį ir blogį (vienuolis Varnava)

Turėjo blogis sūnų. Jo vardas buvo – pyktis. Toks, kad pačiam buvo su juo sunku. Ir nusprendė jis apvesdinti sūnų su kokia nors dorybe.
Žiūrėk, gal truputį geresnis taps, ir jam senatvėje bus lengviau! Pagrobė jis džiaugsmą ir apvesdino su savo pykčiu.
Tik neilgai tęsėsi ši priverstinė santuoka. Bet gimė iš jos vaikas – piktdžiuga.
Tai ir tiesa, kad negali būti nieko bendra tarp gėrio ir blogio. O jei taip ir nutinka, tai nelauk iš to nieko gero!

Pasakojimas apie nusiminimą (vienuolis Varnava)

Sėdi namuose nusiminimas ir dejuoja:
– Štai, aš vėl neturiu pinigų!
Pagailėjo dosnumas jo ir atsiuntė piniginę perlaidą.
– U-u, – nusivylė nusiminimas. – Tai dabar reikia į paštą eiti, eilėje stovėti!..
Nuėjo. Gavo.
– U-u, dabar juk juos išleisti reikia!
Išleido. Ir vėl:
– Štai, o dabar vėl pinigų nėra…
Vienas tik džiaugsmas iš šito pasakojimo: kad jis jau baigėsi!

Apie tai, kas svarbiausia

Pati geriausia diena – ŠIANDIEN.
Pati didžiausia kliūtis – BAIMĖ.
Pati didžiausia klaida – NUSIMINTI.
Geriausi mokytojai – VAIKAI.
Pats pavojingiausias žmogus – MELAGIS.
Didžiausias trūkumas – BLOGA NUOTAIKA.
Pats klastingiausias jausmas – NEAPYKANTA.
Didžiausias pralaimėjimas – NUSIVYLIMAS.
Pati gražiausia dovana – ATLEIDIMAS.
Pati didžiausia laimė – BŪTI NAUDINGU KITIEMS.
Pats maloniausias pojūtis – VIDINIO PASAULIO SUVOKIMAS.
Geriausia apsauga – ŠYPSENA.
Galingiausia jėga – TIKĖJIMAS.
Labiausiai skatinanti dovana – VILTIS.
Vienintelė realybė – MEILĖ!

Visiems smagaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Mintys apie knygas ir skaitymą

Visos geros knygos panašios tuo, kad būtinai sukelia skaitytojo norą galvoti apie tai, kas teisinga, gražu, naudinga žmonėms. (N. Černyševskis)

Gera knyga – viena didžiausių gyvenimo brangenybių. (S. Smailsas)

Skaitymas – štai geriausias mokymasis. Sekti didžio žmogaus mintis – visų įdomiausias mokslas. (A. Puškinas)

Knygos – proto vaikai. (Dž. Sviftas)

Žmogus, turintis rankose vertingą knygą, niekada negali būti vienišas. (K. Goldonis)

Knygos įveda mus į geriausią draugiją, supažindina su didžiausiais visų laikų protais. (S. Smailsas)

Kas aiškiai mąsto, tas aiškiai ir mintis dėsto. (N. Bualo)

Kad atsikratyčiau įkyrių, nepakeliamų minčių, pakanka imtis skaitymo; jis tuoj pat užvaldo dėmesį ir nuveja tas mintis šalin. (Š. Monteskje)

Bibliotekos – tai žmogaus dvasinių vertybių lobynas. (G. Leibnicas)

Skaitymas protui – tolygu fiziniai pratimai kūnui. (Dž. Adisonas)

Kas negali pakilti dvasia, griebiasi pompastiško dėstymo stiliaus. (P. Buastas)

Knyga – nedidelis įrankis, pažadinantis mūsų sugebėjimą mąstyti; tai minties variklis, išjudinantis protą. (E. Fagė)

Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos. (Ciceronas)

Gera ta knyga, kurią atveri iš anksto mėgaudamasis ir užveri praturtėjęs. (E. B. Olkotas)

Skaityk ne tam, kad prieštarautum ar neigtum, ne tam, kad aklai priimtum, ir ne tam, kad rastum temą pokalbiui, bet kad mąstytum ir samprotautum. (F. Bekonas)

Knygų skaitymas – tik darbo pradžia. Gyvenimo kūryba – štai tikslas. (N. Rubakinas)

Neskaityk nieko, ko nenori įsiminti, ir neįsimink nieko, ko neketini panaudoti. (Dž. S. Blekis)

Tiesa – vis gilesnis pasaulio suvokimo procesas, kilimas nuo nežinojimo prie žinojimo, nuo neišsamaus žinojimo prie išsamesnio, kilimas, kuris negali liautis, nes pasaulis neišsemiamas. (Hėgelis)

Visada geriau nedaug, bet gerai, negu daug, bet blogai. Tas pat ir su knygom. (L. Tolstojus)

Išmintingas – kuris žino reikalingus dalykus, o ne daugelį. (Echilas)

Žmogų išsilavinusį daro tik jo paties vidinis darbas, kitaip sakant, savarankiškas apmąstymas, išgyvenimas, pajutimas visko, ką sužino iš kitų žmonių arba iš knygų. (N. Rubakinas)

Knygos lavina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina geriausius troškimus, ugdo protą ir sušildo širdį. (V. M. Tekerėjus)

Naudingiausios yra knygos, verčiančios uoliausiai mąstyti. (T. Parkeris)

Žmogų visada galima pažinti iš jo skaitomų knygų. (S. Smailsas)

Gera knyga – tarsi pokalbis su protingu žmogumi: teikia žinių, moko apibendrinti tikrovę, suprasti gyvenimą. (A. Tolstojus)

Smagaus ir saulėto visiems artėjančio savaitgalio! 🙂