Pasaka apie svečius namuose

Atėjo kartą Kūrėjas su Meile, Taika, Džiaugsmu, Geraširdiškumu ir Tiesa – savo amžinais palydovais – pas žmogų ir pabeldė į jo namų duris.

Žmogus atidarė duris, įleido brangius svečius ir pradėjo vaišinti juos vakariene. O Kūrėjas išėmė iš savo krepšio dubenėlį, padovanojo jį žmogui ir paaiškino, kad, gerdamas iš jo, žmogus papildys savo dvasines jėgas.

Žmogus padėkojo, atsigėrė iš dubenėlio vandens ir pastatė jį indaujoje, pačioje matomiausioje vietoje.

Netrukus į duris vėl pabeldė. Tai buvo Nuoskauda su savo palyda: Smerkimu, Pykčiu, Išdidumu, Neapykanta, Melu ir Pavydu. Žmogui buvo nepatogu jų neįleisti, juk yra sakoma: “Svečias į namus – gerovė į namus“.

Juolab, kad naujieji svečiai žadėjo gerajam šeimininkui nubausti visus jo skriaudikus, pagelbėti užimti gerą padėtį visuomenėje, apdovanoti valdžia ir šlove..

Apsidžiaugė žmogus ir pakvietė juos į vidų. Bet jie nepanoro sėdėti už vieno stalo su Kūrėju, tad Kūrėjui su jo draugija teko išeiti, nes labai jau žmogui patiko naujųjų svečių pažadai.

Kūrėjas išėjo, o likę svečiai pradėjo puotauti, vaišinti šeimininką svaiginančiu neišmanymo vynu. Žmogus greitai tapo priklausomas nuo šio gėrimo ir jam norėjosi, kad svečiai būtų kuo ilgiau – juk tik jie turėjo tokio vyno.

Be to, jie ir pažadus savo įvykdė: padėjo nubausti skriaudėjus, o su Melo pagalba žmogus įgijo aukštą padėti visuomenėje.

Ilgai svečiavosi šie gyventojai pas žmogų. Jis tapo turtingas ir viską turėjo, rodos – gyvenk ir džiaukis, bet širdyje buvo nyku ir tuščia..

Jis prisiminė laikus, kai pas jį svečiavosi Kūrėjas, ir kiek džiaugsmo tuomet patyrė, o nuo dabartinių svečių buvimo beliko tik liūdesys.

Priėjo žmogus prie indaujos, kur buvo paslėpęs Kūrėjo dovanotą dubenėlį, pripylė į jį šaltinio vandens ir atsigėrė.. Svaigulys nuo neišmanymo vyno kaipmat praėjo, ir jis nusprendė išprašyti užsibuvusius svečius.

Pažadino juos, palydėjo iki durų ir atsisveikino. Apsižvalgė – o namuose tiek šiukšlių, kad žingsnio nėra kur žengti! Puolė žmogus tvarkytis, o mintys vis sukasi apie Kūrėją ir jo bendražygius.

“Kaip aš galėjo juos taip įžeisti, kodėl taip lengvai išprašiau dėl kitų atėjūnų?.. Ko gero, neatleis Kūrėjas man ir daugiau nei jo, nei jo palydovų nepamatysiu“ – galvojo žmogus.

Staiga pasigirdo beldimas į duris. Atvėrė jas žmogus, o ten – Kūrėjas ir jo amžini bendražygiai stovi.

– Negali būti! Kokia laimė jus matyti! – apsidžiaugė žmogus. – Atleiskite man, jei galite.

Priėjo prie žmogaus Geraširdiškumas, apkabino jį.

– Tu prašai atleidimo? – paklausė Kūrėjas. – Bet ar matai tarp mano palydovų Nuoskaudą ar Pyktį? O jei jų nėra, tuomet ir atleisti tau nėra ko – juk įsileisdamas tuos svečius, tu pats save nubaudei..

Pažvelgė žmogus į Kūrėją ir pakvietė jį su savo bendražygiais į savo namus. Įėjo Kūrėjas ir buvo šalia žmogaus visą jo gyvenimą. O kartu į žmogaus gyvenimą atėjo ir Meilė, Taika, Džiaugsmas, Geraširdiškumas ir Tiesa.

Ir nors ne vieną kartą beldėsi į namus neprašyti svečiai su neišmanymo vynu, bet žmogus jau turėjo karčią patirtį, todėl vos išgirdęs jų balsus, jis tvirtai užrakindavo duris..

Autorius S. Šepel, vetė ruvi.lt

Visiems saulėto ir šilto savaitgalio 🙂 !

2 mintys apie „Pasaka apie svečius namuose“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s