Dvi gyvenimiškos istorijos

Rašinėlis apie televizorių

Kartą pradinių klasių mokytoja paprašė vaikų parašyti rašinėlį apie tai, ko jie paprašytų Kūrėjo, jei jį sutiktų.

Vakare, tikrindama vaikų darbus, mokytoja aptiko vieną rašinėlį, kuris ją labai sukrėtė. Tuo metu į kambarį įėjo mokytojos vyras, ir, pamatęs ją verkiančią, paklausė:

– Kas atsitiko?

– Paskaityk, – atsakė mokytoja ir padavė vieno berniuko rašinį.

“Kūrėjau, šiandien noriu paprašyti Tavęs kai ko ypatingo: paversk mane televizoriumi. Aš noriu užimti jo vietą namuose. Noriu gyventi taip, kaip gyvena televizorius mūsų namuose.

Noriu turėti ypatingą vietą ir suburti prie savęs visą šeimą. Kad manęs klausytų nepertraukinėdami ir neužduodami klausimų, kai aš kalbu. Noriu būti dėmesio centru.

Noriu, kad manimi rūpintųsi, kaip rūpinasi televizoriumi, kai jis sugenda. Noriu būti su tėčiu, kai jis grįžta namo, net jei jis jaučiasi pavargęs.

Kad mano mama, vietoje to, kad ignoruotų mane, ateitų pas mane, kai lieka viena ir pradeda liūdėti. Noriu, kad nors retkarčiais tėvai patrauktų į šoną visus savo reikalus ir nors truputį pabūtų su manimi.

Kūrėjau, aš neprašau daug… Aš tik noriu gyventi taip, kaip gyvena eilinis televizorius.“

– Siaubas! Vargšas berniukas! – šūktelėjo mokytojos vyras. – Kas per žmonės jo tėvai?!

Mokytoja su ašaromis akyse atsakė:

– Tai mūsų sūnaus rašinėlis…

*******

Nepažįstamo žmogaus balso šiluma

Kiekvieną vakarą už sienos, kaimynų bute, aš girdžiu mažos mergaitės verksmą. Tėvai pratina ją miegoti tamsiame kambaryje, o patys žiūri televizorių. To vaiko verksme aš girdžiu vienatvės skausmą.

Ką gi daryti? Pokalbis su tėvais gali dar labiau apsunkinti mažylės padėtį.. Ir aš nusprendžiau pradėti dainuoti…Juk jei aš girdžiu mažylę, reiškia, ir ji mane išgirs!

Kiekvieną vakarą, kai mergaitę paguldo miegoti, aš dainuoju jai gražias lopšines, tyliai kalbuosi su ja ir švelniai raminu.

Mažylė klausosi nematomo draugiško balso, nutyla ir užmiega…

Taip nepažįstamo žmogaus balso šiluma gelbėja jos širdelę nuo kaustančio vienatvės ledo.

*******

Istorijos iš Piero Ferrucci knygos “Gerumo jėga“, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Reklama

8 mintys apie „Dvi gyvenimiškos istorijos“

  1. Nešvaistykite laiko laukdami. Ištyrinėkite savo Būties gelmę ir suvoksite, kad Aukščiausia Sąmonė tai nėra kažkas, kas ateis ateityje, bet tai, kas yra čia ir dabar. Tikėjimas šiomis žiniomis yra dvasiniu keliu einančio ieškotojo požymis. Dieviškumo pajautimas yra gyvenimo menas.

    Patinka

    1. Labas, leksai 🙂

      Manau, kad Arnas turėjo omenyje žmogaus dvasinę prigimtį, t.y., tai, kas nėra materija (bet ją veikia). Mūsų laikais žmonės linkę susitapatinti tik su materija, su kūnu, o iš to ir kyla daugybė iliuzijų. Bet gal Arnas pats atsakys 😉 .

      Patinka

  2. Materijai įtaką gali daryti tik pati materija. Galima tapatintis tik su materija, nes kitokio, anot antimaterijos, medžiagos tipo mūsų pasaulyje nėra. Pasaulyje nėra nematerialių, sakykim, substancijų. Man patiko vienas Jūsų straipsnis, kuris berods vadinasi “iliuzijos kuriuose mes gyvename“ kas atitinka mano gyvenimo filosofiją- aš siekiu atsisakyti, priešintis visoms iliuzijoms. Tai yra materialistinės filosofijos esmė. Tik neišmanėlis mano kad materialistams terūpi pinigai ir kiti “materialūs“ turtai, pačių pinigų ir jais įkainotų turtų vertė tėra iliuzija. Kitos man žinomos iliuzijos- įsivaizdavimas(iliuzija) kad tu esi aukščiau kitų- valdžia, įsivaizdavimas kad kažkas egzistuoja aukščiau mūsų visų- dievas, įsivaizdavimas kad žmogaus prigimtis yra dieviška- siela, pats vadinamasis “dieviškumas“ tėra idealistinis šablonas, kuris taikomas visiems žmonėms, todėl nepageidauju kad Arnas man jį taikytų. Aš esu žmogus, mano prigimtis- žmoniška, visi žmonės yra lygūs ir SAVAIP idealūs- “dieviški“. Pabaikime su iliuzijomis.

    Patinka

  3. Labas, leksai 🙂

    Pritariu jums: visi žmonės yra lygūs ir SAVAIP idealūs. Leiskime kiekvienam pažinti pasaulį savaip, iš savo pasirinkto taško: vienas tyrinėja materiją, kitam artimesni dvasiniai klausimai, o tiesa.. kažkur per vidurį 😉 ..

    Visos mūsų žinios yra tarpinės – aišku, jei stebime gyvenimą ir nuolat mokomės iš savo patirties. Turime būti atviri tokiam nuolatiniam augimui, kad nesusikurtume naujų ribojančių šablonų.

    Visi mes po truputį atsikratome iliuzijų, bet jų atsikratyti galime tik tuomet, kai aiškiai jas pamatome. Kol žmogus gyvena iliuzijose, jis jų tiesiog negali pamatyti. Pamato tik tuomet, kai pradeda byrėti lūkesčiai, kurių tikėjosi iš tų iliuzijų, kai gali į gyvenimą pažiūrėti iš šalies, be kažkokių išankstinių nusistatymų (primestų šablonų). Kitaip tariant – kai gyvenimas “krėsteli“, iliuzijos pradeda byrėti.

    Tai nelengvas kelias, nes tenka pripažinti ir savo klaidas, ir tai, kad leidomės klaidinami. Būkime supratingi ir atlaidūs kitų paieškoms.. Kitaip ir toliau tęsime iliuziją “kieno tiesa teisingesnė“ ..

    Jau tai, kad dabar tiek daug informacijos, rodo, kad esame aktyvioje iliuzijų atsikratymo fazėje. Visi prabus, būkime kantrūs 🙂 .

    Jaukaus šeštadienio vakaro 🙂 !

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s