Vieną gražią pavasario dieną Mokytojas į pokalbį su savo mokiniais atnešė saują sėklų ir pasakė:
– Šį kartą bus praktinė pamoka, iš kurios vėliau mokysimės ir darysime išvadas. Aš jums papasakosiu, kaip iš sėklų užauginti gerą derlių. Jas padalinsiu visiems po lygiai – pasodinsite jas savo soduose, o rudenį aptarsime jūsų darbo rezultatus.
Mokiniai išklausė paskaitą ir išsiskirstė. O rudenį Mokytojas, kaip ir žadėjo, atėjo pažiūrėti į savo mokinių darbus. Ir nors sėklos buvo vienodos – rezultatai buvo skirtingi..
Pirmojo mokinio sode Mokytojas neaptiko jokių augalų.
– Kodėl tavo sode nieko neužaugo? – paklausė jis.
– Mokytojau, aš nesugebėjau išsaugoti sėklų.. Jas sugraužė pelės.
– Tai pamoka tau: saugok kaip savo akį tai, už ką ėmeisi atsakomybės.
Ir antrojo mokinio sode nebuvo augalų..
– Mokytojau, aš per anksti pasodinau sėklas. Jos sušalo.
– Viskam savo laikas: niekada neskubėk, viską daryk laiku, – atsakė Mokytojas.
Trečiasis mokinys taip pat neturėjo ką parodyti:
– Atleiskite, Mokytojau, aš pasodinau sėklas, bet pamiršau jas prieš tai sudaiginti.
– Tai tau pamoka: pažadink sėklas augimui, o tik po to sodink.
Kitas mokinys sutiko Mokytoją nuleidęs galvą:
– Mokytojau, aš pamiršau pasodinti sėklas..
– Atmink: ką pasėsi, tą ir pjausi, – priminė Mokytojas.
Ir penktasis neturėjo kuo pasidžiaugti: pasodino sėklas, jos sudygo, bet mokinys nusprendė jas persodinti į kitą vietą. O ten jos neprigijo, sunyko – šaknys dar nebuvo išsivysčiusios..
– Viskas turi turėti savo šaknis, – pamokė Mokytojas.
Sekantis mokinys atrodė nuliūdęs:
– Sudygo mano augalai, bet aš vis pamiršdavau juos palaistyti, ir jie nudžiuvo.
– Atmink: niekas negali augti be priežiūros, – pasakė Mokytojas.
Ir septintasis buvo nusivylęs:
– Atėjo kaimynas, pasišaipė iš mano darbo, ir augalai sunyko..
– Saugok ateityje savo augintinius nuo piktos akies, – perspėjo Mokytojas.
Neturėjo ką parodyti ir aštuntasis mokinys:
– Mokytojau, aš prisiklausiau daugybės svetimų patarimų, bet nieko neužaugo.
– Išmok pasitikėti savimi ir nesiblaškyti, – padrąsino Mokytojas.
Devintasis mokinys pasiguodė:
– Aš pernelyg vėlai pasodinau sėklas.
– Tai, kas tiko vakar, ne visada gerai šiandien, – pastebėjo Mokytojas.
Dešimtojo sode Mokytojas pamatė augalus, bet jie buvo gležni ir be vaisių.
– Pamiršau juos patręšti..
– Nelauk vaisių iš nederlingos žemės – pamokė Mokytojas.
O štai sekantis mokinys pagaliau nudžiugino Mokytoją – jis užaugino gerą derlių:
– Mokytojau, aš laikiausi visų tavo nurodymų!
– Tu geras mokinys, labai džiaugiuosi dėl tavo rezultatų.
Bet didžiausia staigmena laukė Mokytojo dvyliktojo mokinio sode.. Ten stovėjo didžiuliai krepšiai su dideliais, sultingais vaisiais, ir jų buvo neįtikėtinai daug!
– Mokytojau, aš atlikau viską, ko mus mokei. Tik dar papildomai kiekvieną kartą bendravau su augalais: kas rytą linkėjau jiems geros dienos, džiaugiausi kiekvienu jų lapeliu ir žiedu. Pasakojau jiems apie save ir kas vakarą linkėjau jiems geros nakties.. Ir įvyko stebuklas: atsidėkodami už rūpestį, augalai padovanojo man kelis kartus didesnį derlių..
– Tu išmokei mus visus svarbiausio dalyko: meilė ir nuoširdus rūpestis daro stebuklus.. – susigraudino Mokytojas ir padėkojo mokiniui, kuris tapo Kūrėju 🙂 .
(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)
Saulėtos visiems nuotaikos 🙂 !
