Kategorija: Mintys

Kai mano nuotaika prasta, aš pagalvoju, kad mano siela laukė eilėje milijardus metų, kad taptų žmogumi.. Na, ne tik mano..

Ten, Danguje, gyvenimas visai kitoks – ramus, aiškus, harmoningas. Ir todėl mūsų sielos nori išbandyti save dualumo sąlygose Žemėje- kur kiekviena harmoninga savybė turi priešingybę..

Sielos stebi Žemę ir mato, kad ten visko tiek daug!. Žemėje daugybė spalvų, skonių ir kvapų; nuostabi gamta, gyvūnija ir augmenija.. Galima maudytis jūroje, kepti bulves ant laužo, kopti į kalnus, auginti gėles..

Žemėje yra mama ir tėtis, meilė ir draugystė, vienybė ir kūryba.. Žemėje galima įsimylėti! Galima kurti šeimą ir auginti vaikus, galima draugauti, galima kartu kurti, galima valandų valandas kalbėtis, o galima tiesiog laikytis už rankų ir jausti širdžių šilumą..

Todėl visos sielos nori kuo greičiau pakliūti į Žemę! Jos sako viena kitai: “Aš labai reikalinga Žemėje!. Nes aš viską harmonizuosiu: saugosiu gamtą, kursiu ir dirbsiu visų labui, mokysiu gėrio vaikus!.. Ir tikrai negaišiu laiko kažkam blogam.. Aš atsilaikysiu prieš bet kokius išbandymus! Tikrai nepasiduosiu blogiui!“

Bet.. ten, Danguje, dvasiniai vadovai žino, kad dažniausiai tai tik geri norai, kuriuos sielos, deja, pamiršta, kai pakliūna į Žemę.. Todėl ne taip paprasta į ją pakliūti, reikia subrandinti savo norą – laukti savo eilės, kuri yra labai, labai ilga: kartais tenka laukti milijonus metų..

O paskui reikia patvirtinti ir pagrįsti savo ketinimą specialioje dangiškoje “komisijoje“, kur nagrinėjamos sielų paraiškos ir užduodami įvairūs klausimai. Kiekvienos sielos būtinai paklausia:

– Koks jūsų vizito į Žemę tikslas?

Siela gali atsakyti:

– Aš labai noriu tapti muzikantu ir savo muzika įkvėpti bei džiuginti žmones!..

– Ar tikrai? – pasitikslina komisijos nariai.

– Tikrai, tikrai!..

– Na, žiūrėkite, nepamirškite savo ketinimo. Nes.. dauguma muzikantų tampa menedžeriais.. Galime jus šiandien pat nusiųsti į Žemę: vizą išduodame 98 metams.. Bet jei neįvykdysite savo ketinimo – teks atšaukti jus anksčiau, kad bėdų ten nepridarytumėte ir sau, ir kitiems..

Štai taip.. Ir eilę ilgiausią Danguje išlaukia sielos, ir kiekviena nešasi į Žemę didingą svajonę! Bet jei jos neįgyvendina – vėl laukia ilgoje-ilgoje eilėje..

Todėl – kai man liūdna, kai mano nuotaika prasta.. aš bandau įsivaizduoti, kaip ilgai mano siela laukė, kad pakliūtų į Žemę ir taptų Žmogumi!. Ir kokį karštą troškimą – atnešti visiems tik meilę ir gėrį – ji čia atsinešė..

.. Ir mano nuotaika kaipmat pasitaiso 😉 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Kartą iš miesto pas senelius į kaimą atvažiavo vasaroti anūkė. Jai čia labai patiko, nes senelis turėjo didelį seną sodą, kuriame augo daugybė įvairiausių augalų: medžių, krūmų ir gėlių..

Kiekvieną vasarą anūkei buvo smagu stebėti, kaip pasikeitė, kaip užaugo augalai. Todėl po pietų jie patraukė į sodą.

Abipus tako kerojo vešlūs vaismedžiai, jų šakos teikė pavėsį nuostabaus grožio gėlėms prie tako. Sodo gilumoje senelis pasodino įvairiausių vaiskrūmių, daržovių ir uogų, o tarp jų skleidėsi gražiausių spalvų kvapnios gėlės.

Senelis labai mylėjo savo sodą ir niekam nepatikėjo jo priežiūros. O augalai dosniai atsidėkojo seneliui už rūpestį ir meilę, dovanodami gausų derlių ir džiugindami gražiomis gėlėmis.

Anūkė gyveno mieste, todėl ši vešlios žalumos ir spalvų bei kvapų įvairovės oazė ją labai džiugino. Ji galėjo valandų valandas vaikščioti po sodą ir grožėtis augalais.

Ji slapta svajojo, kad vieną dieną senelis atvers jai sodininkystės paslaptis, patikės ir jai prižiūrėti augalus. Jai labiausiai patiko gėlės..

Ir štai jos svajonė išsipildė: vasara buvo karšta, ir senelis paprašė anūkės palaistyti gėles. Jis žinojo, kad anūkei jos patinka, todėl gėlių priežiūrą paskyrė jai.

Anūkė su džiaugsmu pasinėrė į naują ir tokį mielą jai užsiėmimą. Na, o kai vasarai įpusėjus seneliui reikėjo savaitei išvykti, abejonių neliko – sodą jau galima patikėti anūkei.

Prieš išvažiuodamas senelis dar davė anūkei nurodymus ir ramia širdimi išvyko. O anūkė pasiliko prižiūrėti sodą.. Bet ji savaip suprato senelio nurodymus.

Anūkė kiekvieną rytą ėjo į sodą, bet.. laistė tik gėles, kurios jai labiausiai patiko. Ir laistė jas labai gausiai, nes galvojo, kad taip ji išreiškia savo meilę ir rūpestį jomis.

O kiti augalai tuo tarpu be vandens skurdo.. Ir kai senelis po savaitės sugrįžo, pamatė, kad sodo augalai visai sunyko: vieni dėl vandens pertekliaus, o kiti – dėl vandens trūkumo..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Neseniai susipažinome su Algirdo Markevičiaus kūryba, o šiandien kviečiu susipažinti su labai gražiu ir šiltu Stasės Balčytienės kūriniu.

Mano gimimas

Laukuose prinokę rugiai. Kvepia duona. Man čia ramu pilvelyje, nes mama jauna ir stipri. Jaučiu jos žingsnius. Užveria namelio, paskendusio vasaros glėbyje, duris ir eina. A, pažįstamas jausmas. Šniokščia upė. Nulipa žemyn nuo kalno. Girdžiu, kaip kalbasi su tėčiu.

– Šiemet bus geras derlius, turėsime darbo. Bus duonelės. Dar vienai burnytei reikės.

Girdžiu girnų ūžimą. Tėtis mala grūdus.

– Gerai, kad čia senelis prie upės pastatė malūną, – kalba mama.

– Vynuogės jau prinokusios, visas krūmelis pilnas uogų saulės atokaitoje. – Ragauja.

Jaučiu vynuogių skonį savo burnytėje. Et, tik kumštelį pačiulpsiu.

– Tik pagalvok, tas krūmelis nuslinko nuo kalno viršaus žemyn su žemių nuošliaužomis ir kiek uogų užaugino. Lipsiu į kalną tiesiai, – pamoja ranka tėčiui.

Jaučiu, kaip įsitempia jos kūnas, pasunkėja kvėpavimas. Sunkiai kabinasi į žoles ir lipa į kalną. Man darosi neramu, nes kažkas timpteli mane, ir aš tarsi atitrūkstu nuo mamos. Sunkiai begirdžiu jos balsą. Visą naktį krūpčioju nuo mamos aimanų. Kas atsitiko? Ryte tėtis neša mamą. Sodina į vežimą, paskolintą iš kaimyno, girdžiu, kaip rieda ratai ir kaip tėtis ragina arkliuką paskubėti. Man trūksta oro. Tiek maža vietos pilvelyje.

Tėtis ramina mamą. Liepia giliai kvėpuoti. Jaučiu, kaip dunksi mamos širdelė. Kažkas atsitiko.

Laukimas.

– Štai autobusas, pakentėk, – sako tėtis. Atvažiuoja apdulkėjęs autobusas, žvyrkelis duobėtas. Jaučiu lengvą supimą ir mamos nerimą. Jai labai negera.

Kieta ligoninės lova.

– Pakentėk, mažyle, – sako man mama. – Jau laikas tau išvysti pasaulį, nors tau dar tik aštuoni mėnesiukai. Tos uogos buvo tokios saldžios. Be reikalo lipau į tą statų kalną. Pasitempiau. Atleisk, mažyle. Nežinojau, kad gali taip atsitikti, – jaučiu mamos rankas, liečiančias mane.

Paskui daug balsų…. Suprantu, kad turiu kažkur keliauti. Į man nežinomą pasaulį.

– Nebijok, mažyle, būsiu su tavimi visą gyvenimą, tiek kiek bus skirta.

– Pasistenk, mažyle, na… – drąsinantys mamos žodžiai.

Man sunku išeiti iš čia, kur buvo gera ir šilta. Niekur nenoriu eiti, laikausi mamos. Balsai vis stiprėja. Mamos kūnas įsitempęs, ji labai pavargusi, skausmuose. Mane visą laiką kažkas stumia ir aš pajaučiu, kaip pagaliau palieku savo buveinę ir mane apsupa balta migla. Pirmasis mano riksmas ir pirmas oro gurkšnis, aš pradedu kvėpuoti.

– Gimė maža mergytė, – visi džiaugiasi. – Bet gimdymas buvo labai sunkus. – Šluosto prakaitą nuo mamos veido.

Verkiu, nes ką tik įvyko didžiausias įvykis mano beprasidedančiame gyvenime – mano gimimas.

Autorė – Stasė Balčytienė

Dėkoju autorei, kad pasidalino savo kūryba 🙂 !

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

PAVOJINGA DRAUGYSTĖ

Susidraugavo šieno kupeta su degtuku.

– Ne pora jis tau! – sakė jai visi. – Laikykis nuo jo atokiau, nes gali bėdos susilaukti!

Bet ji net klausyti nieko nenorėjo. Visą dieną grožėjosi savo draugu. Ir net naktį norėjo jį matyti.

Negalėjo jai atsakyti degtukas ir brūkštelėjo savimi į akmenį…

Atėjo ryte žmonės, žiūri – nuo šieno kupetos tik juodas ratas pievoje belikęs. O iš degtuko apskritai nieko neliko!

*******

PRADŽIA IR PABAIGA

Jei darbas visada turi pradžią..
Tai tinginystė niekada neturi pabaigos!

*******

VORAS IR MUSĖ

Nusižiūrėjo voras į aukas naują musę. O ta buvo tokia gudri, kad niekaip vorui į tinklą nepakliūdavo. Ir ko tik voras nesugalvodavo, kur tik tinklus benupindavo – neina į juos musė, ir gana!

Galiausiai jis tarė:

– Na, viskas, muse! Negaliu tavęs įveikti.. Matau, kad tu esi ypatinga! Todėl nusprendžiau tau tarnauti. Tūpk į mano tinklą ir įsakyk man viską, ką tik nori!

Atsitūpė apkerėta musė ant tinklo krašto ir… Voras net sutriko, nes nesitikėjo tokios lengvos pergalės.

Štai kokią jėgą kartais turi liaupsės ir išdidumas!

*******

DRĄSUS BAILUMAS

Šaipėsi katinas iš parišto ant grandinės kiemsargio.
Juokėsi, kol net grandinei kantrybė trūko!

*******

NEIŠVENGIAMA

Rausė kartą žmogus kitam žmogui duobę ir.. atrado auksą!

– Na, štai! – džiūgavo jis. – O sako, kad neraustum kitam duobės, nes pats į ją įkrisi! Todėl šią vietą iš tolo apeidavau, o pasirodo – čia tiek daug aukso, tiek daug!..

Ir kuo giliau – tuo daugiau!

Rausė jis, rausė. Ir taip giliai įsikasė, kad jau negalėjo iš tos duobės išlipti, ir – pasiliko joje.

Kitaip tariant – vis vien į ją papuolė!

*******

BE ŠAKNŲ

Atėjo kartą medžiui mintis – be šaknų pagyventi.

– Kam jos man? Juodos, purvinos, o ir vaikščioti man, kur noriu, trukdo!

Truktelėjo medis, išsivadavo nuo šaknų ir pradėjo vaikščioti, kur nori ir daryti ką tik panorėjęs.

Viena bėda – neilgai vaikščiojo. Išseko ir sudžiuvo.

Juk jis nė neįtarė, kad šaknyse buvo visa jo jėga ir gyvybė!

*******

VIKŠRAS IR DRUGELIS

Pažiūrėjo drugelis į vikšrą ir pasibodėjo:

– Fu, koks pabaisa!

Pažiūrėjo vikšras į drugelį ir sušnibždėjo:

– Ach, koks gražuolis!..

O kad vienas iš jų žinotų apie savo praeitį, o kitas – apie ateitį!..

*******

Autorius – vienuolis Varnava, vertė – ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Labai seniai, kažkur toli-toli, pačiame Visatos pakraštyje, apsigyveno Burtininkai. Jie gyveno atsiskyrę, nes turėjo nuostabų gebėjimą – suteikti gyvybę žodžiams.

Įsivaizduokite – pakakdavo Burtininkui ištarti žodį, kaip šis kaipmat atgydavo! Todėl Burtininkai kalbėjo nedaug. Didesnę dalį laiko jie tylėjo.

Gali pasirodyti, kad taip gyventi labai nuobodu. Bet Burtininkai turėjo daugybę nebylių darbų.

Juk tam, kad išsaugotų savo stebuklingą gebėjimą, jie turėjo kiekvieną akimirką gryninti savo mintis, stebėdami supančio pasaulio grožį. Jie grožėjosi margaspalviais drugeliais, saulės ir mėnulio blyksniais vandenyje, šviesos žaismu lietaus lašeliuose…

Burtininkų širdyse gyveno Meilė, todėl jų ištarti žodžiai papildydavo juos supantį pasaulį nauja gyvybe ir grožiu.

Žinoma, kad Burtininkams nieko netrūko. Jei kažkoks daiktas sugesdavo, jie tyros minties ir žodžio pagalba jį atnaujindavo.

Tačiau kad ir kaip atsiskyrę gyveno Burtininkai, gandai apie jų gebėjimą suteikti gyvybę žodžiams pasklido labai toli.

Ir nemažai keliautojų patraukė ieškoti Burtininkų miesto – daug žmonių norėjo išmokti gaivinti žodžius. Juk tai taip šaunu: pasakei žodį – ir viskas! Be to, iš tokio gebėjimo galima bet kurioje šalyje gerokai pasipelnyti…

Keliautojus Burtininkai pasitiko geranoriškai. Jie ištarė: “Krėslai!“, ir pavargę keliautojai galėjo patogiai pailsėti. Ištarė: “Vaišės!“, ir keliautojai atsidūrė už skaniausiomis vaišėmis padengto stalo.

“Va čia tai bent! – galvojo svetimšaliai. – Jei mes išmoktume taip, galėtume neįtikėtinai pralobti!“

Ir tuomet svetimšaliai kreipėsi į Burtininkus:

– Mes atėjome pas jus iš tolimų neturtingų šalių. Mūsų liaudis ne tokia stipri ir graži, kaip jūsų. Mes negalime statyti tokių gražių namų ir kurti tokius gražius daiktus, o mums to labai reikia. Išmokykite mus suteikti gyvybę žodžiams – ir gyvenimas mūsų šalyse taps geresnis.

Burtininkai bandė gestais aiškinti keliautojams, kad pirmoji tokio stebuklo sąlyga – tyros mintys, bet žmonės jų nesuprato. Tuomet Burtininkai ištarė “Tyros mintys!“, ir daugybė blizgučių pažiro aplink. Ir ten, kur jos nukrito, skleidėsi gražiausios gėlės…

Keliautojai žiūrėjo į visa tai apstulbę.

– Jūs matėte?.. – kalbėjo vieni susižavėję.

– Visa tai niekai! Tik pamanyk – tyros mintys, jie sako taip tik todėl, kad nukreiptų mūsų dėmesį, – šaipėsi kiti.

– Tikrai, – pritarė jiems treti, – jie tiesiog nori atitraukti mus nuo savo stebuklingų knygų su burtažodžiais paieškų.

Svetimšaliai apėjo visą Burtininkų šalį ir pagaliau surado olą, kurioje buvo burtų knygos. Kažkada jomis naudojosi ir Burtininkai, kol išmoko gaivinti žodžius. O kai išmoko, paslėpė knygas oloje.

Radinys įkvėpė svetimšalius. Jie pradėjo mokytis ir galiausiai taip pat išmoko gaivinti žodžius. Bet labai greitai ir nemalonumai prasidėjo – juk gaivino jie ne tik tyrus, gražius, bet ir visokiausius žodžius iš savo ankstesnio gyvenimo.

Naujiesiems stebukladariams ne visada pavykdavo sulaikyti savo žemas emocijas, todėl jų žodžiai dažnai virsdavo visokiais baisiais padarais.

Ėjo laikas, ir žydinti Burtininkų šalis virto niūria vieta, ją griovė visokios pabaisos, kurios gimdavo iš svetimšalių grubių minčių ir žodžių. Ilgainiui naujieji šeimininkai greitai pradėjo netekti savo gebėjimų, nes pamiršo pagrindinę burtų dalį – tyras mintis.

Jie primiršo, kad gražūs žodžiai, gimę iš gražių minčių, sukuria aplink žmogų nematomą švytėjimą, kuris skleidžia šilumą ir viską atgaivina. O grubūs žodžiai ir mintys tarsi apgaubia žmogų nematomu ratu, kuris savo šalčiu atstumia žmones ir viską griauna.

Laikui bėgant naujųjų stebukladarių palikuonys tai visiškai pamiršo, todėl “būrė“ savaip: pradėjo apsimetinėti, norėdami atrodyti gerais, dėmesingais ir protingais. Ir tai jiems padėjo – jie užėmė aukštus postus ir net buvo gerbiami už savo vaidybą.

O tikrųjų Burtininkų palikuonys, atvirkščiai, nors vertėsi sunkiai, bet stengėsi skleisti savo protėvių išminties krislelius. Tačiau niekas jiems netikėjo ir dažnai net nesiklausė jų…

Bet vieną dieną Burtininkų palikuonių širdis pagaliau nušvietė protėvių išmintis: jie suprato, kad jų jėga – meilėje, minčių ir ketinimų tyrume. Ir kad atima šią jėgą neapykanta, pyktis, priešiškumas.

Kai tai įvyko, nuoširdus Burtininkų palikuonių džiaugsmas, tarsi švytinčių minčių šaltiniai, susiliejo į vieningą srautą… Sraunus ir galingas, šis srautas pradėjo tekėti žmonių širdimis, apvalydamas jas ir dovanodamas praregėjimą.

Ir palengva viskas atsistojo į savo vietas. Mylintys ir kūrybingi žmonės pradėjo valdyti šalį, o tie, kurių širdys dar buvo uždaros – stojo į mokinystės kelią…

Ir palaipsniui žmonėms sugrįžo gebėjimas suteikti žodžiams gyvybę 🙂 ..

(Pagal alegoriją iš knygos “Pasakų terapija“, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

SAVIMEILĖ

Pavargo savimeilė mylėti tik save vieną. Ir patraukė ji į pasaulį: ieškoti, ką dar galėtų pamilti?

Panoro įsimylėti gerbėtrošką, bet ta jos net neklausė.

Pabandė pamilti šlovę, bet ši į ją net nepažvelgė.

Egoizmas – jos kolega iš užsienio – tas apskritai nuo jos nusisuko.

“Ne, jie neverti mano meilės!“ – nusprendė savimeilė.

Sugrįžo namo – ir ėmė dar labiau save mylėti!

*******

GIMIMO DIENA

Šventė tinginystė savo gimimo dieną. Kiekvieną dieną!

*******

PAMOKA

Susirgo blogis.

Kelias dienas pragulėjo karščiuodamas. Bet pasaulyje to niekas net nepastebėjo.

Bet kai susirgo gėris, visi iš karto tai pajuto. Net tie, kurie darė blogus darbus.

Nuo tada blogis stengiasi negulėti net tuomet, kai serga.

O gėris po šito suprato, kad jam apskritai niekada negalima sirgti!

*******

MELO SKONIS

Saldaus gyvenimo prieskonis – visada kartus!

*******

PAŽĮSTAMA ISTORIJA

Pakvietė dorybės žmogų pasivaikščioti.

Bet jis atrado šimtą priežasčių atsisakyti. Ir laiko nėra, ir kojas skauda, ir, apskritai, labai pavargo po darbo!

– Ne, negaliu, net neprašykite!

Išėjo dorybės.

Ir – tuoj pat prisistatė blogi įpročiai ir nuodėmės.

– Eime su mumis pasivaikščioti!

Ir ką gi?

Iš karto ir laiko atsirado, ir kojas nustojo skaudėti, ir nuovargio kaip nebūta!

Žodžiu, nesvarstydamas išėjo su jais žmogus.

Gerai būtų, jei trumpam, o ne amžiams!

*******

RAMUNĖ

Pasakė ramunei, kad ji panaši į saulę.

Kita jos vietoje pradėtų didžiuotis.

O ji tik nuleido galvelę ir sušnibždėjo:

– Ką jūs! Jums tik taip atrodo! Argi aš šviečiu ir šildau? Aš tik augu po saule..

Ir nuo to tapo dar gražesnė!

*******

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

“Savęs rašymai“, “Kasdieniai trupinėliai“ – taip savo kūrybą vadina Algirdas Markevičius. Tai nuoširdžios, gilios įžvalgos, su kuriomis šiandien kviečiu susipažinti.

*****
Nerašysiu eilių,
anei posmų skambių,
neatversiu širdies,
neišliesiu jausmų,-
nusinešiu į Šviesą
lobį sielos gelmių,
jei gelmė ne tuščia,
jei tas lobis many
dar iš viso yra…
*****
2009.12.10
– – – – – – – – – – – – – – – – –
*****
nesu poetas,
nei artojas,
nors esu aręs,-
anuomet,
sodžiuje gimtajam,
bet išėjau,
į miestą nykų,-
kur daug žmonių,
bet maža dvasios,
kur tvaikas keiksmo
ir popso vėjai,-
išpusto sielas,
tiems kur vaikštinėja,
ritmu, diktuotu
sanklodų senųjų…
ir tvyro alkis,-
vidinio saiko,
nesustyguoto,
pertvarkų naujųjų…
ir eiti noris,
kažkur nuo laiko,-
prarasto, bet,-
galbūt reikėto…
*****
2010.01.21
– – – – – – – – – – – – – – – – –
*****
…kalbėjimas
sielos
chaoso
fone,-
Įprasmina
būtį
kasdienę,
chaose
tame,
ir šaukia,
nebyliu
balsu,
ir veda,
vilties
keliu,-
į šviesą,
harmoniją,
MEILĘ…
*****
2010.04.01
– – – – – – – – – – – – – – – – –
*****
…Paklydęs
savąjam
kely,
sumenkęs
minčių
apgaubty,
pritemęs
vilties
šviesuly,
klajoju,-
tuščioj
sumaišty,
bandydamas
būt
savimi,-
keleiviu
prasmės
kryptimi…
*****
2010.12.10
– – – – – – – – – – – – – – – – –
…girdim ?…
*****
…liūdesio
žvakes
žodžiais
beverčiais
gesinam ,-
negęsta…
jausmų
žarijas
posmais
puriais
žarstom ,-
neįsidega…
ilgesio
vėsai
gaubiant ,
ašara
vilties
į nerimo
palangę
krinta ,-
ar girdim ?…
*****
2011.10.16
– – – – – – – – – – – – – – – – –
…kodėl ?…
*****
…byrantys
laiptai ,
palūžę
turėklai ,
lipimas ,
krizenant
įtampos
šmėklai…
klausimas,-
kodėl ?! ,
šmėsteli
vėl ir
…vėl !…
*****
2012.02.19
– – – – – – – – – – – – – – – – –
…kasdienėjant…
*****
…nusiprausiu
dulkėmis kelio,
nusišluostysiu
vėjais laukų,
ir pažvelgęs,
į temstančią
saulę,
aplankyt
dar norėsiu,
klajojančius,
slėnių
rūkus…
*****
2012.11.25
– – – – – – – – – – – – – – – –

*****
…kalbėjimuos
jausmų
klausytojai
apkurtę,
dėlioja
lego
dužusių
aidų,
ir skirstos,
susižeidę…
*****
2014.07.25
– – – – – – – – – – – – – – – – –
*****
…šokyje
debesų –
pasaka
nebyli…
pasišokėt
norėtūs,
pavaikštinėt
joje…
*****
2014.12.31

– – – – – – – – – – – – – – – – –

Dėkoju autoriui – Algirdui Markevičiui!

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Kartą vienuolis atėjo į vieną kaimą ir apsistojo pas vietinį valstietį.

Po vakarienės užsimezgė pokalbis. Vienuolis papasakojo valstiečiui apie Kūrėją, apie savo tikėjimą. Jis įdėmiai išklausė ir pasakė vienuoliui:

– Ir aš myliu Kūrėją, kuris sukūrė šį pasaulį.. Atsidėkodamas jam, aš kiekvieną vakarą įpilu ąsotėlį pieno ir pastatau prie medžio. Ir žinai – naktį Kūrėjas ateina ir išgeria pieną.. Jis labai mėgsta pieną! Kaskart randu tuščią indą..

Išgirdęs šiuos žodžius, vienuolis vos sulaikė juoką. Jis tik nusišypsojo ir geranoriškai paaiškino valstiečiui, kad Kūrėjui nereikia jokio pieno.

Tačiau valstietis laikėsi savo. Ir tuomet vienuolis pasiūlė naktį nueiti prie medžio ir slapčia pasekti – kas gi išgeria tą pieną.

Taip ir padarė: naktį vienuolis ir valstietis pasislėpė netoliese, ir mėnulio šviesoje greitai įžvelgė laputę, kuri prisėlino ir išlakė visą pieną.

Tai pamatęs, valstietis labai nuliūdo..

– Taip, – tyliai ištarė nusiminęs, – dabar aš matau, kad tai buvo ne Kūrėjas!..

Vienuolis bandė nuraminti valstietį, pradėjo jam aiškinti, kad Kūrėjas – tai Dvasia, kuri gyvuoja pagal visai kitokius dėsnius, o žmonės suvokia jį savaip..

Tačiau valstiečiui tarsi žemė iš po kojų išslydo.. Jis tik linkčiojo galvą, o paskui pravirko ir nuėjo į savo trobelę.

Vienuolis atsisveikino ir patraukė atgal į vienuolyną. Bet artėjant prie vienuolyno, šalia įėjimo vienuolis pamatė.. didžiulį Angelą baltais rūbais.

Vienuolis labai sutriko ir puolė prieš jį ant kelių. Angelas prabilo:

– Tu neįžvelgei to doro valstiečio širdies tyrumo, ir iš aukšto, su savo knyginėmis žiniomis, sutrypei jo nuoširdų bendravimą su Kūrėju. Ir, be abejo, manai, kad esi teisus?..

Bet vieno dalyko tu nežinai, vienuoli: atliepdamas į valstiečio nuoširdumą ir tyrą meilę, Kūrėjas kasnakt prie medžio pasiųsdavo lapę – kad priimtų jo dovaną ir atsidėkotų už jo gerą širdį 🙂 ..

(Pagal alegoriją iš knygos “Nešventi šventieji“, vertė ruvi.lt)

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Buvo kadaise tokia Kvailių karalystė, kurios valdovai labai stengėsi atrodyti protingais vieni kitiems ir savo pavaldiniams. Todėl dirbo didelį protinį darbą: dėl kiekvieno klausimo rinkosi į pasitarimus ir surašydavo daugybę raštų, potvarkių ir taisyklių.

O Kvailių karalyste ta šalis vadinosi todėl, kad visos tos taisyklės ir potvarkiai ne tik nepadėjo žmonėms gyventi, bet dažniausiai.. trukdė. Tačiau valdovai to nepaisė ir toliau tarėsi, ginčijosi, taisė, pildė, rašė, tvirtino – toks jų darbas..

Ir štai vieną dieną valdovams pranešė, kad sode prisirpo obuoliai ir atėjo metas rinkti derlių. Valdovai kaipmat susiruošė į sodą pasitarti..

Atvykę pamatė ir vienbalsiai patvirtino, kad obuoliai iš tiesų prisirpo: obelų šakos nuo gausybės obuolių nusviro iki pat žemės.

Valdovai tuoj pat užmezgė diskusiją – nuo kokių medžių geriau pradėti rinkti derlių. Bet nuomonės nesutapo, todėl netrukus visi susiginčijo, be to, prisiminė, kad jau turi surašytas senąsias taisykles apie obuolių skynimo tvarką, kurias gal pakaks papildyti naujomis pataisomis.

Kadangi sutarimo šiuo klausimu nepasiekė, valdovai nusprendė pakeisti diskusijų temą. Jie pradėjo svarstyti, kokia ranka reikia skinti obuolius – dešine ar kaire. Paskui iškilo dar vienas klausimas, antras ir trečias..

Kadangi klausimų susikaupė daug, jie nusprendė pakeisti aplinką – nuvykti į pasitarimų salę ir ten išspręsti visus iškilusius klausimus.

Galų gale po to, kai buvo pajungtos įvairios mokslinės įstaigos, specialios komisijos ir organizacijos, naujos taisyklės ir papildymai buvo patvirtinti.

Valdovai buvo labai patenkinti savo darbo rezultatais. Su glėbiu potvarkių jie sugrįžo į sodą. Bet.. kol jie tarėsi – atėjo žiema: visi obuoliai sušalo ir nukrito ant sniego.

– Hm.. Kaip keista! Pasirodo, tos obelys labai klastingos! Kodėl jos nesulaukė mūsų potvarkių?.. – stebėjosi valdovai.

Tačiau juk negalėjo jie tuščiai čia važiuoti! Todėl visi pasitarė, pasvarstė, kiek pasiginčijo ir patvirtino:

– Šių medžių vaisiai sugedo, o tai reiškia – rinkimui netinkami.

Valdovai surašė išvadą, uždėjo antspaudą, pasirašė ir.. išvyko į pasitarimų salę – priimti naujų potvarkių apie sniego valymo priemones ir sniego valymo tvarką.

Štai koks nelengvas protinis darbas Kvailių karalystėje 😉 !

(Pagal nežinomo autoriaus alegoriją, vertė ruvi.lt)

Gero visiems savaitgalio 🙂 !

– Mokytojau, kodėl jūs neduodate man daugiau naujų užduočių? Aš taip noriu kuo greičiau viską išmokti! – paklausė mokinys.

– Aš atsakysiu tau vėliau. O dabar papietaukime.

Mokinys sutiko, nes buvo išalkęs.

– Tik.. leisk man tave pamaitinti, – netikėtai pasiūlė Mokytojas.

Mokiniui tai pasirodė keista, bet jis sutiko, nes suprato tai kaip ypatingą Mokytojo dėmesio išraišką jam.

Jie atsisėdo už pietų stalo. Mokytojas paėmė šaukštu skanaus, kvapnaus plovo ir pavaišino juo mokinį. Mokinys su apetitu valgė.

Susižavėjęs skoniu, jis norėjo pagirti virėjo talentą, bet vos tik atvėrė burną – sekantis plovo šaukštas tuoj atsidūrė jo burnoje..

Mokinys pradėjo kramtyti, bet dar nebaigus kramtyti, Mokytojas įdėjo jam dar vieną šaukštą plovo. Jis kramtė vis greičiau ir greičiau, ir.. sekantis plovo šaukštas vis greičiau atsidurdavo jo burnoje..

Pagaliau mokinys neištvėrė ir pilna burna plovo sušuko :

– Ar mes kažkur skubame? Kodėl jūs duodate man vis kitą plovo šaukštą, jei aš dar nespėju sukramtyti prieš tai buvusio? Kodėl neleidžiate man pajusti skonį iki galo? Nejaugi negalime pavalgyti neskubėdami?

– Galime, bet juk tu pats nori taip valgyti, – atsakė Mokytojas.

– Aš to noriu?.. Kas jums tai pasakė?

– Tu pats tai pasakei prieš pusvalandį, – nusišypsojo Mokytojas.

– Aš?.. – paklausė nustebęs mokinys.

– Na, taip, tu. Prisimink, kaip prašei vis naujų užduočių, nors ankstesnių dar nesuvokei ir neįsisavinai. Dabar pats įsitikinai, kad tai labai panašu į valgymą pilna burna..

Būtent apie tai mūsų protėviai sakydavo: “skubėk lėtai“. Vykdyk užduotis su įkvėpimu ir džiaugsmu, o ne paskubomis. Nepaversk savo gyvenimo lenktynėmis: įsisavink jo pamokas, bandyk pritaikyti, padaryk išvadas – pajusk gyvenimo skonį 🙂 ..

Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !