Kategorija: Mintys

Gyveno kartą akmenskaldys.

Vieną dieną jis dirbo saulės atokaitoje didelio kalno papėdėje ir pajuto didžiulį nuovargį nuo tokio sekinančio darbo..

– Aš daugiau taip negaliu, – ištarė akmenskaldys ir nusivalė prakaitą nuo veido, – skaldau ir skaldau akmenis, kol krentu iš nuovargio.. O dar ta spiginanti saulė! Ach, kaip aš norėčiau būti jos vietoje! Gyvenčiau sau aukštai danguje, būčiau stiprus ir galingas, ir užliečiau visą pasaulį savo spinduliais!..

Ir staiga.. nutiko tikras stebuklas: jo širdies šauksmas buvo išgirstas, ir akmenskaldys tą pačią akimirką pavirto saule..

Jis buvo labai laimingas, kad jo troškimas išsipildė.. Tačiau ilgainiui, skleisdamas visur savo spindulius, jis pastebėjo, kad debesys vis pastoja jiems kelią.

– ir ko gi verta mano galia, jei paprasčiausi debesys nepraleidžia mano spindulių?! – šūktelėjo jis iš nevilties. – Jei debesys galingesni už saulę, tuomet geriau aš būsiu debesimi!

Ir.. tapo jis debesimi. Ir apskriejo visą pasaulį, vis prapliupdamas lietumi, kol vėjas nepradėjo jo sklaidyti.

– Pasirodo, kad vėjas stipresnis už debesis, jei gali juos išsklaidyti! – nusprendė jis. – Noriu būti vėju!

Ir – tą pačią akimirką tapo vėju. Pūtė, ūžė, siautė jis virš viso pasaulio, sukeldamas audras ir viesulus..

Bet staiga pastebėjo, kad kelią jam pastojo siena – labai aukšta ir labai tvirta. Tai buvo kalnas.

– Ir kam man būti vėju, jei paprastas kalnas gali mane sustabdyti? Jis stipriausias už visus! – nusprendė mūsų herojus.

Ir – kaipmat pavirto kalnu – aukštu ir labai tvirtu.

Bet.. netrukus pajuto, kad kažkas kala jam į šoną! Kažkas, kas stipresnis už jį, po truputį, bet uoliai jį ardo!

Pažvelgė kalnas žemyn ir pamatė, kad tai.. akmenskaldys 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

BAUSMĖ

Užsimanė kartą pikta moteris pakenkti gerai savo kaimynei.

Ir pradėjo į kaimynės daržą akmenis tampyti.

Tampė…

Tampė..

Tiek sutempė, kad kaimynei jų užtektų naujam namui!

Ir tik paskui sužinojo, kad tuos akmenis jos vyras iš toli atvežė, kad jie patys galėtų naują tvirtą namą vietoje senojo medinio pasistatyti…

************

GĖDINGAS GYVENIMAS

Pažvelgė gėda į žmonių begėdiškumą.

Ir… sudegė iš gėdos!

************

AKMENINĖ SĖJA

Pagailėjo godumas sėklų ir užsėjo lauką akmenimis.

Ir sako, kad dėl to jis dabar toks piktas, nes iki šiol derliaus laukia…

************

SUVOKIMAS

Gaudė žmogus su meškere žuvį.

Ir – taip jau gavosi – kartą pagavo pats save.

– Ai! – sušuko jis iš skausmo.

Vargais-negalais  ištraukė giliai į kūną įsmigusį kabliuką.

Atsipeikėjo.

Vėl užmetė meškerę.

Ir staiga, suvokęs, kokį skausmą turi patirti pagauta žuvis, skubiai susivyniojo meškerę.

Ir daugiau niekada nėjo žvejoti.

************

TINGINYSTĖS PABAIGA

Iki tol tinginystė gyva, kol už ją kiti viską daro.

O kai tik nustoja daryti…

Ateina tinginystės pabaiga.

Ir prasideda darbymetis!

************

BLOGAS PASIRINKIMAS

Kaip besirinktum iš dviejų blogybių mažesnę…

Vis vien ji išlieka blogybe!

************

SKURDINANTIS TURTAS

Krovėsi žmogus žemiškus turtus.

Kad taptų elgeta Amžinybėje!

************

TIKRAS SODAS

Ne tas sodas, kuris pavasarį žydi.

Bet tas, kuris rudenį derlių sunokina.

************

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Kartą vienas labai gobšus žmogus atėjo pasitarti pas išminčių.

Jis pasiguodė senoliui, kad labai daug dirba prekiaudamas, kad saugo kiekvieną monetą, kad nuolat ieško būdų padidinti savo pelną ir kad dėl savo apsukrumo susikrovė didžiulius turtus.

Papasakojo jis ir apie savo šeimą bei giminaičius – kaip šie pavydi jam, kaip nuolat pašiepia vadindami įvairiausiais įžeidžiančiais žodžiais.

– Tik pamanykite: juk aš žinau, kad jie taip kalba tik todėl, kad patys yra tinginiai ir netikėliai! – susijaudinęs dėstė gobšuolis. – Jie pavydi man, nes patys nemoka taupyti. O mane už mano taupumą ir apsukrumą apšaukė godžiu savanaudžiu!

Išminčius ramiai išklausė. Paskui labai rimtai ištarė:

– Jie neteisūs. Dosnesnio žmogaus aš nesu matęs savo gyvenime.

– Tikrai?! – su nuostaba ir nepatiklumu paklausė gobšuolis.

– Tikrai, – patvirtino išminčius. – Juk jiems tik atrodo, kad tu gobšus ir savanaudis, o iš tikrųjų tavo dosnumas yra beribis..

Gobšuolio veidą nušvietė palaiminga šypsena..

– Tu taip stengiesi, visas savo jėgas atiduodi, – ramiai tęsė senolis, – o juk vieną dieną visi tavo sukaupti turtai atiteks tavo giminaičiams, ir net tiems, kurių tu taip nekenti.. Iš tiesų – tavo dosnumas neįtikėtinas!..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Vieną dieną Mokytojas pasakė savo mokiniams:

– Aš pasidalinau su jumis viskuo, ką žinojau. Bet dabar turime atsisveikinti, nes surasti savo laimę gyvenime turėsite patys.

– Mokytojau, bet aš girdėjau, kad laimė greitai baigiasi, kad kiekvienam ji vis kitokia.. Kaip tuomet mes ją atrasime? – paklausė vienas mokinys.

– Yra vienas neišsenkantis laimės šaltinis, – atsakė Mokytojas. – Tas, kas jį suranda, yra laimingas visą gyvenimą. Ieškokite..

Atsisveikino mokiniai su savo Mokytoju ir sutarė sugrįžti pas jį po kelerių metų, kad papasakotų apie savo paieškas.

Greitai prabėgo laikas.. Pirmasis mokinys negrįžo, jis atsiuntė Mokytojui tik laišką: “Aš radau laimės šaltinį. Tai – valdžia. Aš sėkmingai lipu valdžios laiptais ir tikiuosi pasiekti aukščiausią pakopą.“

Antrasis mokinys taip pat perdavė Mokytojui žinią raštu: “Laimės šaltinis – turtas.“

Trečiasis mokinys nei pasirodė, nei laiško parašė. Bet Mokytojui papasakojo, kad jo mokinys tapo kariu ir išvyko į svetimą šalį kariauti. “Matyt, mano mokinys nusprendė savo laimę jėga užkariauti.. “ – su liūdesiu pagalvojo Mokytojas.

Praėjo dar keleri metai, ir vieną dieną Mokytoją aplankė ilgai lauktas ketvirtasis mokinys.

– Mokytojau, aš tapau gydytoju. Gydžiau žmones ir mačiau, kokie jie laimingi tampa, kai pasveiksta.. Kokia laimė, kad galiu padėti žmonėms!  – pasidalino savo patirtimi mokinys.

Mokytojas nusišypsojo ir džiaugsmingai tarė:

– Tu supratai patį svarbiausią dalyką! Jei suteiki žmonėms laimės – ji visada bus su tavimi. Juk darydamas gerus darbus, darai geresniu šį pasaulį.. O neišsenkantis laimės šaltinis – tai ir yra siekis daryti gerus darbus. Ir kuo daugiau žmogus semiasi iš šio stebuklingo šaltinio, tuo daugiau laimės jo gyvenime 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Nežinia kur ir nežinia kada, bet tikrai žinoma, kad gyveno kartą zuikis. Pats paprasčiausias, eilinis žvairys, na, gal šiek tiek pastabesnis ir jautresnis, nei kiti zuikiai.

Gyveno jis sau, ir būtų gyvenęs toliau, bet dėl savo pastabumo, o ypač dėl jautrumo, matydamas, kokie rūpesčiai slegia jo gentainių gyvenimą, jis prarado ramybę, dieną ir naktį galvodamas apie sunkią zuikių dalį ir apie tą neteisybę, kurią jie patirdavo iš vilkų, lapių ir kitų žvėrių pusės.

Vieną dieną, klaidžiodamas po mišką, jis meldė Aukščiausiąjį pagalbos, kad išvaduotų jo gentainius nuo tų pavojų, kurie gyvenime juos nuolat persekiojo. Ir, kaip nekeista, Aukščiausias jį išgirdo.

Besimelsdamas jis priėjo trijų takelių kryžkelę ir pamatė didelį akmens luitą, ant kurio buvo parašyta:

“Tiesiai eisi – tapsi stipriu zuikiu ir daug naudos sau ir savo genčiai atneši. Į dešinę pasuksi – vilku pavirsi, bus tau nauda, o broliams savo daug nemalonumų suteiksi. Į kairę eisi – liūtu pavirsi ir didelę naudą sau atrasi, bet savo genčiai daug bėdos atneši.“

Perskaitė visa tai zuikis ir susimąstė:

– Na, kokia nauda iš to, kad aš tapsiu stipriu zuikiu? Zuikis yra zuikis. Bet koks eilinis vilkas ar pusgyvė lapė mane suės, net kauliukų neišpjaudami. Argi verta?

Tarkime, aš pavirsiu vilku. Nematau tame jokių nemalonumų, kuriuos galėčiau suteikti savo gentainiams. Sakyčiau, atvirkščiai. Aš pradėčiau juos ginti nuo lapių ir vilkų. Taip, bet yra baisesnių žvėrių už lapes ir vilkus. Ir kas tada? Ne, neverta.

Reikia būtinai pavirsti liūtu, juk tai visai kitas reikalas. Aš būsiu žvėrių karaliumi, ir tuomet mano genčiai jau tikrai niekas neišdrįs kelti grėsmės. Jau aš tai tikrai tuo pasirūpinsiu. Tegul tik kas nors pabando juos nors pirštu paliesti. O su ta bėda, akivaizdu, čia kažkas pripainiota.

Ir pasuko zuikis į kairę. Ėjo jis, ėjo ir po truputį virto žvėrių karaliumi, bet šių nuostabių pasikeitimų eigoje jis ilgainiui pamiršo visus savo vargšų gentainių rūpesčius.

Ir kai jis pagaliau pilnai pavirto liūtu, tai pamiršo beveik viską: kuo buvo, kuo gyveno ir kaip tapo tuo, kas yra. Bet tai buvo tik pusė bėdos, kita pusė buvo tame, kad jis buvo labai alkanas ir nepamiršo kelio į zuikių buveinę…

Autorius – Orli Bi Dorsi, vertė – ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Nedideliame namelyje ant jūros kranto gyveno vienišas vyras.

Jo gyvenimas buvo paprastas, bet laimingas: maisto jis užsiaugindavo, pasigaudavo žuvies, o laisvu laiku ėjo pasivaikščioti jūros krantu.

Jis grožėjosi tolimu horizontu, klausėsi bangų mūšos, o paskui lipo į nedidelę kopą, kur augo daili pušis. Vyras mėgo ją piešti – tokia graži ji jam atrodė..

Bet kartą pradėjo siausti stipri audra: kopą nuplovė didelės bangos, pušį nuvertė, o namelį stipriai apgadino smarkus vėjas ir šėlstanti jūra.

Kai viskas aprimo, vyras atsisėdo ant jūros kranto ir pagalvojo: net jei ir atstatys namą bei pasodins kitą pušį, jis jau niekada nebus toks laimingas, kaip anksčiau.. Viską, kas buvo geriausia jo gyvenime, nusinešė audra..

Bet ėjo laikas, ir gyvenimas pamažu susitvarkė. O vieną dieną vyras susipažino su nuostabia mergina.. Kartu jie praleisdavo daug laiko – mylėjo vienas kitą ir džiaugėsi gyvenimu.

Tačiau kartą mergina dingo iš jo gyvenimo: jos tėvai turėjo išvykti į kitą miestą, ir mergina išvažiavo kartu su jais. Vyras labai skausmingai išgyveno išsiskyrimą – jam atrodė, kad jis jau niekada nebus laimingas ir negalės nieko pamilti..

Nusivylęs ir paniuręs jis klaidžiojo pajūriu, ir pasaulis atrodė jam nemielas. Bet.. netikėtai pamatė išmestą į krantą valtį, kurioje buvo skrynia su daugybe senovinių knygų.

Vyras jomis labai susidomėjo, ir dabar ilgais vakarais skaitė knygas, daug galvojo, ir – vėl pasijuto labai laimingas! Tik štai.. vieną dieną atsirado knygų šeimininkas, ir teko knygas jam sugrąžinti.

Tačiau šį kartą vyras nepasidavė liūdesiui – jam suteikė viltį išmintis, kurią jis perskaitė vienoje iš senovinių knygų: “Mes įsivaizduojame laimę tokią, kokią anksčiau patyrėme, bet ji kaskart ateina vis kitokia“..

Ir jis su džiaugsmu patraukė per gyvenimą.. savo laimės pasitikti 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Kartą pas vieną išminčių atkeliavo žmogus iš labai tolimos šalies.

Vos užėjęs į kambarį, žmogus pažėrė daugybę klausimų išminčiui..

Išminčius kurį laiką ramiai klausėsi, bet paskui sustabdė keliautoją ir paklausė:

– Kiek daug klausimų! Ar esi uždavęs juos dar kažkam?.

Keliautojas liūdnai atsakė:

– Aš labai daug metų keliavau, ir tuos klausimus užduodavau kiekvienam sutiktam išminčiui..

– Tai, ko gero, gavai daug atsakymų? Kodėl tuomet man juos vėl užduodi? – paklausė išminčius.

Keliautojas nuleido galvą:

– Aš jau nežinau, kur jų ieškoti.. Aš taip ir negavau nei vieno atsakymo.. Ir esu visiškai nusivylęs.. Galbūt, tu man padėsi?.

Išminčius pagalvojo ir atsakė:

– Į tavo klausimus atsakyti dabar aš negaliu – juk pats matai, kad atsakymų jau gavai labai daug.. Todėl.. aš pasiūlysiu tau sprendimą!

– Gerai, sutinku! – apsidžiaugė keliautojas.

Bet išminčius atsakė:

– Aš negaliu tau jo pasiūlyti tuoj pat, nes tam reikia laiko. Todėl pasilik pas mane metams, bet per tą laiką nieko neklausinėk, o tiesiog laikykis tylėjimo ir rimties. O po metų galėsi klausti..

Praėjo metai.

Visą tą laiką keliautojas laikėsi tylėjimo įžadų ir meditavo.

Vieną rytą išminčius pasikvietė jį ir tarė:

– Štai ir praėjo metai, ir šiandien aš tesėsiu savo pažadą.  Dabar gali klausti manęs visko, kas tik tau rūpi!

Keliautojas nusišypsojo ir džiaugsmingai atsakė:

– Dėkoju tau, gerasis žmogau, už tavo išmintingą sprendimą! Neįtikėtina, bet aš neturiu tau nei vieno klausimo.. Visus atsakymus per šiuos metus aš išmokau atrasti savo širdyje 🙂 !..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

PATIKIMA APSAUGA

Užsimanė tuščiagarbis kiškis, kad lapė jo namus saugotų.

Sumeistravo būdelę. Su vilko pagalba pasodino į ją lapę.

Ir nuo to laiko į namus neužeina.

Lapė neleidžia!

************

KARTUS SALDUMAS

Uždraustas vaisius saldus.

Kol jį valgai.

Bet koks kartus pasidaro paskui!..

************

JAUNYSTĖ – SENATVĖ

Juokėsi jaunas medis iš seno kelmo.

Kol vieną dieną pats kelmu tapo!

***********

AMŽIAUS VAIKAS

Pamatė elektrinis virdulys senovinį virdulį ir nusijuokė:

– Tai kiek gi čia laiko ir jėgų reikia, kad tu užvirtum? Visai kitas reikalas aš – įjungei ir viskas!

– Ech tu, amžiaus vaike! – atsiduso senasis virdulys.- O kas iš to? Kol aš užvirdavau, žmonės taikiai, be skubos bendraudavo, ir kalbėdavosi jie apie svarbiausius dalykus gyvenime. O dabar apie ką žmonės kalbasi? Jie nesikalba, net jei tavo dėka ir atsiranda laisvo laiko…

***********

NUOSPRENDIS

Vogė kūnui,

O apvogė sielą!

***********

DUONOS SVORIS

Atliekamos duonos turi tik dosnus žmogus.

Godžiam jos visada trūksta!

************

TIESOS METAS

Viskas atvira šiandien Tiesos pažinimui.

Bet tik daugybė širdžių yra užvertos…

************

PASITAISĖ!

Atleido geras žmogus savo skriaudėjui vieną kartą.

Atleido antrą…

O trečio karto ir nereikėjo.

Žiūrėdamas į jį, skriaudėjas pats geru žmogumi tapo…

************

Autorius vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Yra tokia žuvelė juokingu pavadinimu “prielipa“. Prilimpa ji prie akmens dumbliname dugne, arba prie medžio pliauskos, ir mato tik tai, kas yra priešais akmenį ar pliauską. Daugiau nieko šiame pasaulyje jai neegzistuoja!

Ir štai vieną kartą varliukas, kuris gali ir sausumoje, ir vandenyje būti, pabandė pasidalinti su Prielipa savo įspūdžiais apie pasaulį.. Ir ko tik jis jai nepripasakojo!

Apie tai, kad yra dangus ir apie plaukiančius dangumi debesis. Apie saulę ir apie čiulbančius paukščiukus, apie čirškiančius svirplius ir apie skraidančius laumžirgius..

Prielipa klausėsi varliuko nepatikliai, su atlaidžia pašaipa..

Bet staiga varliukas pradėjo pasakoti tiesiog neįtikėtiną istoriją:

– Iššokau kartą aš į krantą ir matau: vaikšto pakrante milžinas ir kažko ieško. Iš pradžių aš nesupratau, ką jis ten daro, bet paskui pamačiau, kad milžinas gaudo buožgalvius ir mažus varliukus! Jis ir mane pastebėjo, bet aš stryktelėjau į vandenį ir pasprukau..

Oi, kaip baisu buvo! Juk kojos jo tokios ilgos, kad jis galėjo mane kaipmat pagauti.. Ir akys jo labai toli mato.. Mane iki šiol visą purto, kai visa tai prisimenu..

Prielipa išklausė ir pašaipiai tarė:

– Na ir meistriškai tu meluoji! Nėra jokio dangaus, nėra jokios saulės, nėra jokių milžinų! Tai tik tavo išsigalvojimai, tikrų tikriausios nesąmonės. Ar gali man visa tai įrodyti?

– Tu tik pakilk aukštyn, į šviesą iš šito dumblino dugno, ir dar ne tai pamatysi!

– Net nesiruošiu nei kilti, nei į kažką žiūrėti, – piktai atsakė Prielipa. – Aš ką, kokia tamsi bobelė, kad tikėčiau tavo pasakomis ir visokiais stebuklais?!

.. Ar kartais nesielgiame ir mes taip, kaip ši žuvelė: prie ko “prilimpame“, tokį ir pasaulį matome?.. Prilimpa ji prie akmens dumbliname dugne – ir nei dangaus, nei šviesos jai jau nėra..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !