Kategorija: Mintys

Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo… ir vėl – Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…

Tu pažinai vasarą ir visa širdimi ją pamėgai. Tau gera, šilta ir smagu vasarą. Tu nori, kad vasara niekada nesibaigtų, ir kai tik prasideda mažiausi pasikeitimai, bylojantys apie tai, kad vasara praeina, tave apima baimė… Apatija…

Tu kabiniesi už vasaros ir apie viską sprendi, remdamasis savo prisiminimais apie ją. Žolė gelsta, oras vėsta, dangus keičia spalvą, saulės spinduliai jau kitokie, … – tai blogai, tai liūdina, tai gąsdina, nes vasara baigiasi.

Apima baimė… Baimė paleisti tai, kas džiugino, kas teikė laimę, tai, kas pagal tavo gilų asmeninį įsitikinimą, atrodė idealu.

O dabar perkelkime šį vaizdinį į bet kokį įvykį mūsų gyvenime.

Tai, kas priverčia tave sielvartauti – tai atsiminimai apie tai, kas gali tau atnešti komfortą ir džiaugsmą.

“Vasarą man buvo gerai, reiškia, viskas, kas atima vasarą – tai blogai, tai nejauku, tai liūdna…, ir aš dėl to kenčiu.“

Jei vaikystėje aš negausiu pakankamai meilės ir švelnumo, ir iki senatvės saugosiu tą pojūtį, tuomet visą gyvenimą negalėsiu išsivaduoti nuo kančios.

Vaikystėje manęs nesuprato, nepakankamai mylėjo, skyrė per mažai dėmesio… Vaikystė seniai praėjo, bet aš iki šios dienos saugau savo atmintyje tai, kas buvo, ir – kaip, pagal mano supratimą, turėjo būti.

Aš kabinuosi už praeities. Nepaleidžiu skausmo dėl kadaise patirto meilės trūkumo, švelnumo trūkumo… Ir kas benutiktų, aš apie viską sprendžiu, remdamasis savo atsiminimais “kaip buvo ir kaip turėjo būti“…

Aš elgiuosi lyg užsispyręs vaikas, kuris nenori tapti suaugusiu tik todėl, kad negavo to, ko jam trūko vaikystėje. Ir kol negausiu – nesiruošiu tapti suaugusiu, neišeisiu iš tos “realybės“…

Štai taip aš pats susikuriu sau kančią – nenorėdamas išeiti iš savo atsiminimų, iš tos akimirkos, kur, kaip man atrodo, kažkas “neužbaigta“…

Bet jei tik aš galėčiau suprasti, kad viskam yra savo laikas, kad bet koks laikmetis turi savo žavesį ir savo pamokas – aš kaipmat išsivaduočiau nuo savo kančios…

“… Žiema… Pavasaris… Vasara… Ruduo…“

Jei aš kabinsiuos tik už vasaros, tuomet bet koks kitas metų laikas man taps pragaru.

Bet kai tik aš suvoksiu, kad ir ruduo, ir žiema, ir pavasaris turi savo žavesį ir kad viskam yra savo laikas – mano sielvartas akimirksniu išnyks, ir aš tiesiog gyvensiu, paleisdamas tai, kas išeina ir sutikdamas tai, kas ateina…

Nesipriešindamas. Atsiverdamas viskam. Pažindamas tai…

… Jei pradėjai sielvartauti – ieškok, kur užstrigai…

Autorius – Amu Mom, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Vienas Mokytojas turėjo labai daug mokinių – į jo mokyklą suvažiuodavo mokiniai iš visos šalies kampelių.

Tačiau, visų nuostabai, gyveno jis labai kukliai: tenkinosi mažu ir turėjo tik tai, kas tikrai būtina gyvenime. Tai stebino ir mokinius.

Kartą vienas iš mokinių paklausė:

– Mokytojau, esate gerbiamas žmogus, šlovė apie jus sklinda po visą šalį. Sakykite, kodėl jūs neturite iš to jokios naudos? Juk galėjote tapti turtingu, neturinčiu jokių rūpesčiu žmogumi..

– Aš turiu viską, ko man reikia gyvenime, – pasakė Mokytojas.

– Bet jūs galėtumėte turėti žymiai daugiau!. – nenustojo stebėtis mokinys.

Mokytojas atsakė:

– Žmogus, kuris kaupia turtus, panašus į keliautoją, kuris pakeliui susirinko viską, kas pasitaikė jo kelyje, o paskui visa tai tempte tempė, susilenkęs nuo nepakeliamos naštos..

Mokiniai susidomėję klausė, o Mokytojas tęsė:

– Ir kai jis jau priėjo kelio pabaigą, pasirodė, kad kelią jam pastojo aukšta siena, kurią būtinai reikia perlipti, nes nei apeiti, nei sugriauti jos neįmanoma. Ir, žinoma, su savo sunkia našta jis negalėjo to padaryti.. Taigi, žmogui teko palikti prie sienos viską, ką jis taip sunkiai tempė su savimi..

Mokiniai sukluso. Mokytojas trumpam nutilo, o paskui pridūrė:

– Mes ateiname į šį pasaulį ir išeiname iš jo tuščiomis rankomis, palikę viską, ką sukaupėme. Tai ar yra prasmė tik iš godumo kaupti tai, kas nebūtina, žinant, kad paskui teks ne tik tempti su savimi tą naštą, bet ir palikti ją kelio pabaigoje? Ar ne geriau praeiti savo kelią lengvai, be slegiančios naštos 🙂 ?.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Atėjo kartą mokinys pas Mokytoją ir klausia:

– Sakykite, Mokytojau, kodėl man taip nesiseka dėstyti žmonėms amžinas tiesas? Jie neklauso, jie nesupranta manęs.. Jūs tiek išminties man atvėrėte, ir aš labai noriu ja pasidalinti su kitais.

– Tame ir yra tavo klaida.. – atsakė Mokytojas.

– Kaip tai?.. Jūs norite pasakyti, kad aš neturiu dalintis išmintimi?

– Tu nesuprasi dabar šito, – atsakė Mokytojas, – o vietoje atsakymo noriu paprašyti tavęs vieno dalyko: nueik pas mano draugą sodininką ir perduok jam nuo manęs truputį sėklų, kurių jis jau seniai ieško. Ir dar: pasilik pas mano draugą kuriam laikui ir stebėk, ką jis darys – galbūt, stebėdamas jo veiksmus, tu atrasi atsakymą į savo klausimą.

Mokinys nusiminė, kad negavo atsakymo, bet netrukus ėmėsi vykdyti Mokytojo prašymą. Jis nunešė sėklas ir pradėjo stebėti sodininką. Šis išvyniojo sėklas ir taip apsidžiaugė, tarsi būtų gavęs labai trokštamą dovaną.

– Kodėl jūs taip džiaugiatės? – paklausė mokinys, – juk tai viso labo kelios paprastos sėklos..

– Tai ne tokios jau paprastos sėklos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tai nuostabių retų gėlių sėklos, – atsakė sodininkas ir papasakojo, kad jis ir jo draugai jau seniai svajojo apie jas.

Paskui jis pamirkė sėklas ir paskleidė jas ant drėgno audeklo, kad išleistų daigelius, o po kelių dienų pasodino sėklas į žemę.

– Nejaugi jūs nepasidalinsite sėklomis su savo draugais? – paklausė mokinys.

– Kodėl gi nepasidalinsiu? – nustebo sodininkas. – Būtinai pasidalinsiu, bet vėliau.

Praėjo dar kelios dienos, ir pasodintos į žemę sėklos sudygo.

– Turbūt, dabar jau pasidalinsite sodinukais su savo draugais? – paklausė mokinys.

– Ne, sodinukų nedaug, o draugų, kurie svajoja apie juos, žymiai daugiau. Juk negaliu aš pasidalinti su vienais, o kitus nuskriausti. Ir sodinukai per gležni, kad juos dabar persodinčiau. O kai ateis ruduo, gėlės subrandins daugybę sėklų, kuriomis aš ir pasidalinsiu su draugais. Be to, aš pasidalinsiu su visais šių gėlių auginimo bei jų priežiūros patirtimi.

Ir staiga mokinys suprato, kodėl Mokytojas pasiuntė jį pas savo draugą sodininką ir ką norėjo tuo jam parodyti.. Jis padėkojo sodininkui ir sugrįžo pas savo Mokytoją.

– Aš viską supratau, Mokytojau, – pasidalino savo įspūdžiais mokinys. – Ta išmintis, kurią aš gavau iš jūsų ir iš knygų, tebuvo lyg sėklos, o aš dalinau jas žmonėms nebrandžias ir nesudygusias, ir jiems sunku buvo įžvelgti jose išmintį. Todėl aš būtinai turiu jas užauginti ir dalintis jų auginimo patirtimi, tuomet išmintis tampa žmonėms suprantama..

Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Mokytojo dienos proga – dvi istorijos apie svarbų jų darbą, kurį tiksliau būtų vadinti misija, nes mokytojų rankose – ateities žmonės, o tai reiškia – visų mūsų ateitis..

************

LAIŠKAS

Vienos mokyklos direktorius siųsdavo šį laišką kiekvienam mokytojui, kurį priimdavo į darbą:

“Gerbiamas mokytojau!

Aš išgyvenau konclagerį, mano akys matė tai, ko neturėtų matyti nei vienas žmogus:

• kaip išsilavinę inžinieriai stato dujų kameras;
• kaip kvalifikuoti gydytojai nuodija vaikus;
• kaip diplomuotos medicinos seselės žudo kūdikius;
• kaip aukštųjų mokyklų absolventai šaudo ir degina vaikus ir moteris…

Todėl aš nepasitikiu išsilavinimu.

Aš prašau jūsų: padėkite vaikams tapti ŽMONĖMIS. Jūsų pastangos niekada neturėtų sudaryti sąlygų atsirasti mokytiems tironams, išsilavinusiems psichopatams, diplomuotiems žudikams.

Skaitymas, rašymas, aritmetika svarbūs tik tuomet, kai padeda mūsų vaikams ugdyti ŽMONIŠKUMĄ!“

************

GERAS MOKYTOJAS

Tėvai išrinko savo sūnui geriausią mokytoją. O kitą rytą senelis nuvedė anūką į mokyklą.

Kai senelis su anūku įėjo į mokyklos kiemą, juos kaipmat apsupo vaikai.

– Koks juokingas seniokas, – pradėjo juoktis vienas berniukas.

– Ei, mažas storuli, – parodė grimasą kitas ir stumtelėjo anūką.

Vaikai garsiai šaukė ir šokinėjo aplink senelį su anūku. Tik tuomet, kai suskambo skambutis į pamoką, jie nubėgo.

Senelis ryžtingai paėmė anūką už rankos ir išėjo į gatvę.

– Ar aš neisiu į mokyklą? – paklausė anūkas.

– Eisi, bet ne į šitą, – atsakė susirūpinęs senelis, – aš pats surasiu tau mokyklą.

Senelis nuvedė anūką į namus ir paliko jį močiutės globai, o pats iškeliavo ieškoti jam geriausio mokytojo..

Pamatęs mokyklą, senelis užsukdavo į jos kiemą ir laukdavo, kol suskambės skambutis pertraukai. Vienose mokyklose vaikai į jį nekreipė dėmesio, kitose – elgėsi atsainiai arba erzino jį.

Senelis tylėdamas apsisukdavo ir išeidavo.

Galiausiai jis įėjo į nedidelės mokyklėlės kiemą ir pavargęs atsirėmė į tvorą. Suskambėjo skambutis, vaikai išbėgo į kiemą..

– Laba diena, seneli, ar jums bloga, gal atnešti vandens? – paklausė vienas berniukas.

– Mūsų kieme yra suoliukas, prisėskite, o aš pakviesiu mokytoją, – pasiūlė kitas ir nubėgo į mokyklą.

Netrukus į kiemą išėjo jaunas mokytojas. Senelis pasisveikino su juo ir pasakė:

– Pagaliau aš radau geriausią mokyklą savo anūkui!

– Nepasakyčiau, kad ji geriausia, ji visai nedidelė.. – bandė teisintis mokytojas.

Bet senelis į tai tik numojo ranka. Jis susitarė dėl anūko ir išėjo.

Vakare berniuko mama paklausė senelio:

– Tėve, sakyk, kodėl pakeitei mokyklą? Kodėl manai, kad radai geriausią mokytoją?

– Pagal mokinius atpažįsti ir Mokytoją, – šypsodamasis atsakė senelis 🙂 ..

************

Visiems Mokytojams – sveikinimai 🙂 ! Meilės mokiniams ir savo darbui, gerumo ir širdies šilumos, išminties ir kantrybės 🙂 ! Ir tegul Jūsų mokiniai tampa gerais Žmonėmis!

Gyveno kartą akmenskaldys.

Vieną dieną jis dirbo saulės atokaitoje didelio kalno papėdėje ir pajuto didžiulį nuovargį nuo tokio sekinančio darbo..

– Aš daugiau taip negaliu, – ištarė akmenskaldys ir nusivalė prakaitą nuo veido, – skaldau ir skaldau akmenis, kol krentu iš nuovargio.. O dar ta spiginanti saulė! Ach, kaip aš norėčiau būti jos vietoje! Gyvenčiau sau aukštai danguje, būčiau stiprus ir galingas, ir užliečiau visą pasaulį savo spinduliais!..

Ir staiga.. nutiko tikras stebuklas: jo širdies šauksmas buvo išgirstas, ir akmenskaldys tą pačią akimirką pavirto saule..

Jis buvo labai laimingas, kad jo troškimas išsipildė.. Tačiau ilgainiui, skleisdamas visur savo spindulius, jis pastebėjo, kad debesys vis pastoja jiems kelią.

– ir ko gi verta mano galia, jei paprasčiausi debesys nepraleidžia mano spindulių?! – šūktelėjo jis iš nevilties. – Jei debesys galingesni už saulę, tuomet geriau aš būsiu debesimi!

Ir.. tapo jis debesimi. Ir apskriejo visą pasaulį, vis prapliupdamas lietumi, kol vėjas nepradėjo jo sklaidyti.

– Pasirodo, kad vėjas stipresnis už debesis, jei gali juos išsklaidyti! – nusprendė jis. – Noriu būti vėju!

Ir – tą pačią akimirką tapo vėju. Pūtė, ūžė, siautė jis virš viso pasaulio, sukeldamas audras ir viesulus..

Bet staiga pastebėjo, kad kelią jam pastojo siena – labai aukšta ir labai tvirta. Tai buvo kalnas.

– Ir kam man būti vėju, jei paprastas kalnas gali mane sustabdyti? Jis stipriausias už visus! – nusprendė mūsų herojus.

Ir – kaipmat pavirto kalnu – aukštu ir labai tvirtu.

Bet.. netrukus pajuto, kad kažkas kala jam į šoną! Kažkas, kas stipresnis už jį, po truputį, bet uoliai jį ardo!

Pažvelgė kalnas žemyn ir pamatė, kad tai.. akmenskaldys 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

BAUSMĖ

Užsimanė kartą pikta moteris pakenkti gerai savo kaimynei.

Ir pradėjo į kaimynės daržą akmenis tampyti.

Tampė…

Tampė..

Tiek sutempė, kad kaimynei jų užtektų naujam namui!

Ir tik paskui sužinojo, kad tuos akmenis jos vyras iš toli atvežė, kad jie patys galėtų naują tvirtą namą vietoje senojo medinio pasistatyti…

************

GĖDINGAS GYVENIMAS

Pažvelgė gėda į žmonių begėdiškumą.

Ir… sudegė iš gėdos!

************

AKMENINĖ SĖJA

Pagailėjo godumas sėklų ir užsėjo lauką akmenimis.

Ir sako, kad dėl to jis dabar toks piktas, nes iki šiol derliaus laukia…

************

SUVOKIMAS

Gaudė žmogus su meškere žuvį.

Ir – taip jau gavosi – kartą pagavo pats save.

– Ai! – sušuko jis iš skausmo.

Vargais-negalais  ištraukė giliai į kūną įsmigusį kabliuką.

Atsipeikėjo.

Vėl užmetė meškerę.

Ir staiga, suvokęs, kokį skausmą turi patirti pagauta žuvis, skubiai susivyniojo meškerę.

Ir daugiau niekada nėjo žvejoti.

************

TINGINYSTĖS PABAIGA

Iki tol tinginystė gyva, kol už ją kiti viską daro.

O kai tik nustoja daryti…

Ateina tinginystės pabaiga.

Ir prasideda darbymetis!

************

BLOGAS PASIRINKIMAS

Kaip besirinktum iš dviejų blogybių mažesnę…

Vis vien ji išlieka blogybe!

************

SKURDINANTIS TURTAS

Krovėsi žmogus žemiškus turtus.

Kad taptų elgeta Amžinybėje!

************

TIKRAS SODAS

Ne tas sodas, kuris pavasarį žydi.

Bet tas, kuris rudenį derlių sunokina.

************

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Kartą vienas labai gobšus žmogus atėjo pasitarti pas išminčių.

Jis pasiguodė senoliui, kad labai daug dirba prekiaudamas, kad saugo kiekvieną monetą, kad nuolat ieško būdų padidinti savo pelną ir kad dėl savo apsukrumo susikrovė didžiulius turtus.

Papasakojo jis ir apie savo šeimą bei giminaičius – kaip šie pavydi jam, kaip nuolat pašiepia vadindami įvairiausiais įžeidžiančiais žodžiais.

– Tik pamanykite: juk aš žinau, kad jie taip kalba tik todėl, kad patys yra tinginiai ir netikėliai! – susijaudinęs dėstė gobšuolis. – Jie pavydi man, nes patys nemoka taupyti. O mane už mano taupumą ir apsukrumą apšaukė godžiu savanaudžiu!

Išminčius ramiai išklausė. Paskui labai rimtai ištarė:

– Jie neteisūs. Dosnesnio žmogaus aš nesu matęs savo gyvenime.

– Tikrai?! – su nuostaba ir nepatiklumu paklausė gobšuolis.

– Tikrai, – patvirtino išminčius. – Juk jiems tik atrodo, kad tu gobšus ir savanaudis, o iš tikrųjų tavo dosnumas yra beribis..

Gobšuolio veidą nušvietė palaiminga šypsena..

– Tu taip stengiesi, visas savo jėgas atiduodi, – ramiai tęsė senolis, – o juk vieną dieną visi tavo sukaupti turtai atiteks tavo giminaičiams, ir net tiems, kurių tu taip nekenti.. Iš tiesų – tavo dosnumas neįtikėtinas!..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Vieną dieną Mokytojas pasakė savo mokiniams:

– Aš pasidalinau su jumis viskuo, ką žinojau. Bet dabar turime atsisveikinti, nes surasti savo laimę gyvenime turėsite patys.

– Mokytojau, bet aš girdėjau, kad laimė greitai baigiasi, kad kiekvienam ji vis kitokia.. Kaip tuomet mes ją atrasime? – paklausė vienas mokinys.

– Yra vienas neišsenkantis laimės šaltinis, – atsakė Mokytojas. – Tas, kas jį suranda, yra laimingas visą gyvenimą. Ieškokite..

Atsisveikino mokiniai su savo Mokytoju ir sutarė sugrįžti pas jį po kelerių metų, kad papasakotų apie savo paieškas.

Greitai prabėgo laikas.. Pirmasis mokinys negrįžo, jis atsiuntė Mokytojui tik laišką: “Aš radau laimės šaltinį. Tai – valdžia. Aš sėkmingai lipu valdžios laiptais ir tikiuosi pasiekti aukščiausią pakopą.“

Antrasis mokinys taip pat perdavė Mokytojui žinią raštu: “Laimės šaltinis – turtas.“

Trečiasis mokinys nei pasirodė, nei laiško parašė. Bet Mokytojui papasakojo, kad jo mokinys tapo kariu ir išvyko į svetimą šalį kariauti. “Matyt, mano mokinys nusprendė savo laimę jėga užkariauti.. “ – su liūdesiu pagalvojo Mokytojas.

Praėjo dar keleri metai, ir vieną dieną Mokytoją aplankė ilgai lauktas ketvirtasis mokinys.

– Mokytojau, aš tapau gydytoju. Gydžiau žmones ir mačiau, kokie jie laimingi tampa, kai pasveiksta.. Kokia laimė, kad galiu padėti žmonėms!  – pasidalino savo patirtimi mokinys.

Mokytojas nusišypsojo ir džiaugsmingai tarė:

– Tu supratai patį svarbiausią dalyką! Jei suteiki žmonėms laimės – ji visada bus su tavimi. Juk darydamas gerus darbus, darai geresniu šį pasaulį.. O neišsenkantis laimės šaltinis – tai ir yra siekis daryti gerus darbus. Ir kuo daugiau žmogus semiasi iš šio stebuklingo šaltinio, tuo daugiau laimės jo gyvenime 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Nežinia kur ir nežinia kada, bet tikrai žinoma, kad gyveno kartą zuikis. Pats paprasčiausias, eilinis žvairys, na, gal šiek tiek pastabesnis ir jautresnis, nei kiti zuikiai.

Gyveno jis sau, ir būtų gyvenęs toliau, bet dėl savo pastabumo, o ypač dėl jautrumo, matydamas, kokie rūpesčiai slegia jo gentainių gyvenimą, jis prarado ramybę, dieną ir naktį galvodamas apie sunkią zuikių dalį ir apie tą neteisybę, kurią jie patirdavo iš vilkų, lapių ir kitų žvėrių pusės.

Vieną dieną, klaidžiodamas po mišką, jis meldė Aukščiausiąjį pagalbos, kad išvaduotų jo gentainius nuo tų pavojų, kurie gyvenime juos nuolat persekiojo. Ir, kaip nekeista, Aukščiausias jį išgirdo.

Besimelsdamas jis priėjo trijų takelių kryžkelę ir pamatė didelį akmens luitą, ant kurio buvo parašyta:

“Tiesiai eisi – tapsi stipriu zuikiu ir daug naudos sau ir savo genčiai atneši. Į dešinę pasuksi – vilku pavirsi, bus tau nauda, o broliams savo daug nemalonumų suteiksi. Į kairę eisi – liūtu pavirsi ir didelę naudą sau atrasi, bet savo genčiai daug bėdos atneši.“

Perskaitė visa tai zuikis ir susimąstė:

– Na, kokia nauda iš to, kad aš tapsiu stipriu zuikiu? Zuikis yra zuikis. Bet koks eilinis vilkas ar pusgyvė lapė mane suės, net kauliukų neišpjaudami. Argi verta?

Tarkime, aš pavirsiu vilku. Nematau tame jokių nemalonumų, kuriuos galėčiau suteikti savo gentainiams. Sakyčiau, atvirkščiai. Aš pradėčiau juos ginti nuo lapių ir vilkų. Taip, bet yra baisesnių žvėrių už lapes ir vilkus. Ir kas tada? Ne, neverta.

Reikia būtinai pavirsti liūtu, juk tai visai kitas reikalas. Aš būsiu žvėrių karaliumi, ir tuomet mano genčiai jau tikrai niekas neišdrįs kelti grėsmės. Jau aš tai tikrai tuo pasirūpinsiu. Tegul tik kas nors pabando juos nors pirštu paliesti. O su ta bėda, akivaizdu, čia kažkas pripainiota.

Ir pasuko zuikis į kairę. Ėjo jis, ėjo ir po truputį virto žvėrių karaliumi, bet šių nuostabių pasikeitimų eigoje jis ilgainiui pamiršo visus savo vargšų gentainių rūpesčius.

Ir kai jis pagaliau pilnai pavirto liūtu, tai pamiršo beveik viską: kuo buvo, kuo gyveno ir kaip tapo tuo, kas yra. Bet tai buvo tik pusė bėdos, kita pusė buvo tame, kad jis buvo labai alkanas ir nepamiršo kelio į zuikių buveinę…

Autorius – Orli Bi Dorsi, vertė – ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !