Valstietis ir lapė

Kartą vienuolis atėjo į vieną kaimą ir apsistojo pas vietinį valstietį.

Po vakarienės užsimezgė pokalbis. Vienuolis papasakojo valstiečiui apie Kūrėją, apie savo tikėjimą. Jis įdėmiai išklausė ir pasakė vienuoliui:

– Ir aš myliu Kūrėją, kuris sukūrė šį pasaulį.. Atsidėkodamas jam, aš kiekvieną vakarą įpilu ąsotėlį pieno ir pastatau prie medžio. Ir žinai – naktį Kūrėjas ateina ir išgeria pieną.. Jis labai mėgsta pieną! Kaskart randu tuščią indą..

Išgirdęs šiuos žodžius, vienuolis vos sulaikė juoką. Jis tik nusišypsojo ir geranoriškai paaiškino valstiečiui, kad Kūrėjui nereikia jokio pieno.

Tačiau valstietis laikėsi savo. Ir tuomet vienuolis pasiūlė naktį nueiti prie medžio ir slapčia pasekti – kas gi išgeria tą pieną.

Taip ir padarė: naktį vienuolis ir valstietis pasislėpė netoliese, ir mėnulio šviesoje greitai įžvelgė laputę, kuri prisėlino ir išlakė visą pieną.

Tai pamatęs, valstietis labai nuliūdo..

– Taip, – tyliai ištarė nusiminęs, – dabar aš matau, kad tai buvo ne Kūrėjas!..

Vienuolis bandė nuraminti valstietį, pradėjo jam aiškinti, kad Kūrėjas – tai Dvasia, kuri gyvuoja pagal visai kitokius dėsnius, o žmonės suvokia jį savaip..

Tačiau valstiečiui tarsi žemė iš po kojų išslydo.. Jis tik linkčiojo galvą, o paskui pravirko ir nuėjo į savo trobelę.

Vienuolis atsisveikino ir patraukė atgal į vienuolyną. Bet artėjant prie vienuolyno, šalia įėjimo vienuolis pamatė.. didžiulį Angelą baltais rūbais.

Vienuolis labai sutriko ir puolė prieš jį ant kelių. Angelas prabilo:

– Tu neįžvelgei to doro valstiečio širdies tyrumo, ir iš aukšto, su savo knyginėmis žiniomis, sutrypei jo nuoširdų bendravimą su Kūrėju. Ir, be abejo, manai, kad esi teisus?..

Bet vieno dalyko tu nežinai, vienuoli: atliepdamas į valstiečio nuoširdumą ir tyrą meilę, Kūrėjas kasnakt prie medžio pasiųsdavo lapę – kad priimtų jo dovaną ir atsidėkotų už jo gerą širdį 🙂 ..

(Pagal alegoriją iš knygos “Nešventi šventieji“, vertė ruvi.lt)

Visiems gero savaitgalio 🙂 !